Kažkur tiesiai po užpakaliu suvibravęs telefonas privertė sunkiai praplėšt akis ir pakelti galvą nuo pagalvės. Pasirėmus viena ranka į čiužinį, kita po savim šiaip ne taip susiradau tą prakeiktą daiktą ir, net nepažiūrėjus kas skambina, atsiliepiau.
– Ko? – sušnypščiau į ragelį.
– Tavęs, – nusijuokė švelnus balsas.
– O, čia tu… Atleisk, maniau Viltė iš pačio ryto plepėt užsimanė… – kritau atgal ant pagalvės ir pasislėpiau po antklode.
– O su manim pakalbėsi?
– Mielai, – sukikenau.
– Ką šiandien veiksi? – sučiulbėjo.
– Oskarai, tikrai nežinau… Kiek dabar valandų?
Akimirką buvo tyla, jis tikriausiai žvilgtelėjo į telefono ekraną.
– Devynios, o ką?
Tai privertė mane atsisėsti greičiau, nei maniau galinti.
– Devynios?! Aš jau turėjau būt galerijoj! Fuck, – pašokau iš lovos ir viena ranka susirinkau nuo žemės drabužius. – Klausyk, paskambinsiu vėliau, gerai?
– Gerai, širdele. Iki, myliu.
– Ir aš. Čiao, – tarstelėjau ir numečiau telefoną atgal ant lovos.
Oskaras. Mano vaikinas. Vienas iš tų nedaugelio žmonių, kurie mane palaiko šimtu dešimčia procentų ir nesmerkia, ką bedaryčiau. Kaip ten bebūtų, manau, myliu jį.
Numetusi nešvarius drabužius ant lovos, spintoje susiradau jau seniai nevilkėtus juodus džinsus, žalią palaidinę ir švarkelį. Nelabai man ir rūpėjo, kaip atrodau, bet dėl viso pikto nužvelgiau save pailgam veidrodyje, kabančiame ant sulūžusios spintos be durų. Viskas puikiai derėjo, tik … A, jau žinau.
Nužingsniavau link stalo, atidarius vieną iš ten esančių dėžučių, išsiėmiau žalius savadarbius auskarus ir, įsisegus, darkart save nužvelgiau. Džinsai puikiai man tiko, nors jau senokai jų nevilkėjau – tikriausiai nestorėju, pagalvojau. Žalia dryžuota palaidinė buvo šiek tiek apkritus, bet ji tokia ir turi būt. Rudi ilgi plaukai susivėlę, bet jų šukuot ir nesiruošiau. Retai kada taip darau.
– Bus gerai, – sumurmėjau ir, pagriebus rankinę, kurioje buvo viskas, ko man reikėjo, ir telefoną, tyliai išėjau iš kambario, kad nepažadinčiau tų gyvulių, kuriuos turėčiau vadinti „tėvais“. Bet aš jų negerbiau ir jie man buvo ne tėvai. Niekad jų tokiais nelaikiau. Žiurkės, niekas daugiau.
Rytas be jų snukių – tikra palaima. Tikriausiai bus gera arba bent jau pusėtina diena.
Autobusų stotelė netoli namų, toli kulniuoti neteko. Ir autobusas tuoj pat atvažiavo. Įšokus į jį, atsisėdau pačiame gale – kaip man ir patinka, ir pro langą stebėjau lekiantį vaizdą.


Mano gyvenimas nebuvo toks, kokiu galima džiaugtis. Toli gražu. Tėvai tebuvo girtuokliai, atimantys iš manęs beveik visus mano uždirbtus pinigus ir juos prageriantys. Bet galėjau pasidžiaugti bent dėl kelių dalykų: kad toks vaikinas kaip Oskaras mane pamilo ir kad turiu tokią draugę kaip Viltė. Jie geriausi iš visų. Na, gal Viltė savo tauškalais kartais ir užknisa, bet tik jie ir prablaško. Viltė gali pasakot apie drakonus danguje ir viskas skambės tikroviškai. Net kils noras užverst galvą į viršų.
Žvilgtelėjau į laikrodį autobuso priekyje. 09:16val. Vietoje turėjau būti dar devintą. Marta mane užmuš.
Austobusui sustojus, išlipau ir patraukiau link galerijos, mintyse kaupdamasi galimam nemaloniam pokalbiui. Tvirtu mostu atidariau duris ir ryžtingai žengiau vidun. Kvadratinėj patalpoj slampinėjo keli, iš pažiūros turtingi, dėdės ir dairėsi į nuotraukas. Prie prekystalio stovėjo smulkutė mergina šviesiais plaukais ir kūdikišku veidu.
– Laira! – pamačius mane, ji su palengvėjimu atsiduso.
– Labas, Indre, – linktelėjau jai prieidama.
– Kur tu buvai? Džiaukis, kad Marta pati vėluoja, kitaip nebūtum gavus nė lito iš jos raganiškų nagų, – sukikeno.
– Tai jos dar nėra? – nustebau.
Aš suknistas laimės kūdikis.
– Ne, paskambino, kad vėluos.
– Pasisekė… Jei ne Oskaras – būčiau pramiegojus, – krestelėjau galvą, atmesdama plaukus į šoną.
– Tai jau tikrai…
Kaip tik tą akimirką išgirdau, kaip galerijos durys atsidarė ir į vidų įkaukšėjo Marta. Galėjau prisiekti, kad tai ji, tų žingsnių nesumaišyčiau su niekieno kito.
– Labas rytas, panelės, – atsikrenkštus pasisveikino. – Indre, kodėl tu nepadedi žmonėms išsirinkt to, ko jiems reikia?
– Aš bandžiau, bet jie atsisakė…
– Eik ir pabandyk dar kartą, – nukirto ir atsisukusi į mane mostelėjo, kad sekčiau iš paskos.
Taip ir padariau. Nutipenusi iš paskos į kambariuką „Pašaliniams draudžiama“, ir jai linktelėjimu parodžius, atsisėdau ant kėdės priešais jos rašomąjį stalą.
– Taigi. Šį mėnesį pardavėm vieną tavo nuotrauką, – atsisėdo ir iš stalčiaus išsitraukė pluoštelį banknotų. – Tą paukštį ar kas ten buvo… Vienam vyrui labai patiko, – tauškė, skaičiuodama pinigus.
– Tikrai? – nudžiugau. – Tai buvo viena geriausių mano nuotraukų!
– Taip, taip, koks skirtumas…
Mane kartais vis dar stebina jos abejingumas viskam. Gal aš ir dėjus ant viso pasaulio, bet ji… Materialistė, kokių reta. Jei mato prieš save pinigus, jai nieko kito aplink nėra.
– Taigi… Šiandien gausi keturis šimtus, – sumurmėjus iš pluoštelio ištraukė kelias kupiūras ir numetė man ant stalo.
– Ačiū.
– Ateik po poros savaičių, gal dar ką būsim pardavę. Tas vyras atrodė sužavėtas tavo nuotraukų.
– Gerai, iki, – numykiau stodamasi.
Prieš išeidama, darkart nužvelgiau visą kabinetą. Kraupu. Sienos baltut baltutėlės, lyg kokiam beprotnamy. Tetrūksta, kad būtų paminkštintos. Marta galėtų čia praleist visą gyvenimą. Nors jai ir taip priklausė ši galerija. Mintyse net šyptelėjau.
Išėjusią iš kabineto, mane pasitiko pora akių. Vyriškis, iš pažiūros maždaug keturiasdešimties, o gal ir dar jaunesnis, žvalgėsi į mano nuotraukas. Norėjau prieiti ir ką nors pasakyti, bet prie jo jau stoviniavo Indrė, todėl pamaniau, kad galiu jį atbaidyti. Niekas nemėgsta spaudimo.
Atsisveikindama pamojavau draugei ir išėjau į gatvę.
Veidą švelniai glostė pavasarinė saulė, plaukus kedeno šiltas vėjas.
Staiga į mane atsitrenkė kažkur bebėgantis stuobrys. Piktai į jį dėbtelėjau, o jis suėmė mane už pečių ir atitraukęs nužvelgė.
– Žiūrėk, kur eini, asile, – burbtelėjau.
– Atsiprašau, – šyptelėjo. – Bet aš skubu. Iki, – tarstelėjo ir vėl nubėgo, švelniai mane pastūmęs šalin.
– Kas per..?
Right. Nesigilinsiu. Bent jau atsiprašė, gal nereikėjo man jo asilu vadint. Ką gi.
Prisiminusi Oskarą, išsitraukiau iš kišenės telefoną ir susiradus jo numerį, paspaudžiau žalią mygtuką.
– Labas, širdele, – sučiulbėjo.
– Sveikas. Aš laisva ir visa tavo. Nori susitikt?
– Žinoma. Kur tu?
– Netoli galerijos. Atvažiuok prie bažnyčios.
– Gerai, – padėjo ragelį.
Jo sulaukus ir diena prabėgs akimirksniu.
Atsisėdus ant suoliuko prie bažnyčios, išsitraukiau iš rankinės ausines, įkišau į telefoną ir paleidau muziką. Akimirkai užsimerkiau ir pasinėriau į švelnų vokalisto balsą. Jautėsi, kad ši grupė grojo ne dėl populiarumo, o iš širdies.
Sugrojus kelioms dainoms, pajutau rankas, uždengiančias mano akis. Timptelėjau laidą, kad ausinės iškristų iš ausų.
– Spėk kas, – sušnibždėjo.
– Hm… Simas? Oi, ne, ne, man atrodo Lukas, – žaidžiau.
– Nei tas, nei anas. Čia Nominacija, – nusijuokė.
– Kokia? Oskaro? – sukikenau.
– Aha, atspėjai. Pagaliau, – Oskaras atidengė mano akis ir pakštelėjęs į kaklą, peršoko suoliuką ir atsisėdo šalia.
– Tu apeiti jo negali? – paklausiau dramatizmo kupinu balsu.
– O kam, jei galiu peršokt? – nusijuokė.
Oskaras yra amžinai laimingas žmogus. Niekad nemačiau jo nelaimingo ilgiau nei valandėlę, liūdno ar nusivylusio gyvenimu. Jis šildantis kaip saulė.
– Pošlas koks, – suprunkščiau. – Tai ką šiandien nori veikt?
– Gražus oras, visai norėčiau suvalgyt ledų, o likusią dienos dalį žiūrėt į tave.
– Aš ne paveiksliukas, kad į mane žiūrėtum, – nusijuokiau.
– Aišku, kad ne. Tu dar gražesnė.
– Padlaižūnas.
– Lyg tau tai nepatiktų, – šyptelėjo, parodydamas tobulus baltus dantis, ir prisitraukė mane arčiau.
– Nu nežinau, nežinau, – nusišypsojau jam.
– Užsičiaupk, – žnybtelėjo man į šoną ir palietė mano lūpas savosiomis. Po kelių minučių, pritrūkus oro, atsitraukiau ir apsivijau rankomis jo kaklą.
– Mmm, tavo skonis kaip braškės, tik dar skaniau – apsilaižė.
– Gerai, gerai, einam valgyt braškinių ledų, – nusijuokus pašokau nuo suoliuko.


Kitą rytą atsibudau Oskaro lovoj, nes vakar vakare jis nenorėjo manęs vežti namo. Žinau, kad tikriausiai dėl tėvų, nors jis sakė kitaip.
– Labas rytas, – sušnibždėjo.
– Labas, – neatsimerkus atsakiau, o po akimirkos pajutau jo pirštą, slystantį mano nosim link lūpų.
– Kaip miegojai?
– Puikiai, o tu? – atsimerkiau ir išvydau jo mėlynas akis, vienos dienos barzdelę ir padaužiškai susišiaušusius rudus plaukus.
– Irgi. Nori pusryčių į lovą? – šyptelėjo, sąmoksliškai mirktelėdamas.
– O kas nenorėtų? Nešk čia, – tyliai nusijuokiau.
– Tuoj, – staigiai pašoko ir išlipęs susirado savo džinsus, o aš slapčia jį stebėjau.
Gražus kūnelis, nieko neprikiši. Kaip iš filmo. Raumenukai, o ne riebalai. Proporcingas ir įdegęs kūnas. Žinojau, kad tai ne įdegis, o natūrali jo odos spalva, bet atrodė gražiai. Visada žiūrėjau su pavydu. Gražu.
Užsitempęs tik džinsus, išlėkė iš kambario. O aš tingiai kaip katinas raičiausi lovoj ir stengiausi prajudint savo sustingusį kūną.
Nužvelgiau blausiai apšviestą kambarį. Kreminės spalvos sienos, o ruda spinta stovėjo atokiau kairiajame kampe. Tiesiai prieš ją – prie kitos sienos – rašomasis stalas, nukrautas knygom, knygelėm ir įvairiausiais popieriais. Kažkur už jų slėpėsi stalinė lempa. Televizorius kabėjo ant grandinių, pritvirtintų prie lubų. Mano mintis, šyptelėjau. Lova pristumta prie lango, netoli stalo, o durys nuo viršaus iki apačios apklijuotos įvairių muzikos grupių plakatais ir iškarpom.
Po kelių minučių Oskaras įžengė į kambarį su padėklu, ant kurio puikavosi dvi lėkštės kiaušinienės su šonine ir pora arbatos puodelių.
– Sakyčiau, neblogai, – švilptelėjau.
– Dėkui. Stengiausi, – pasipuikavo.
Šyptelėjau ir kibau į maistą.
Pavalgę, dar gerą valandą prasivartėm lovoj ir prisivertėm atsikelti tik tada, kai Oskarui jau reikėjo į paskaitas. Tiksliau, aš priverčiau, nes jis mielu noru būtų likęs lovoj su manim.
Kai nuvažiavom beveik iki mano namų ir išlipau, išsyk susivokiau, kad namo visai nenoriu. Nenoriu vėl matyt tų girtų snukių, aiškinančių man, kad esu netikus, nes niekad neparnešu į namus užtektinai pinigų. Parnešu, tik ne viską jiems atiduodu. Tik ne tam, kad jie juos pragertų. Niekada jiems visų neatiduosiu, kitaip pati neturėsiu ko valgyt ir kuo apsirengt.
Išsitraukiau telefoną ir paskambinau Viltei.
– Labuka, – nutęsė plonas balselis.
– Labas, sese, – nusijuokiau.
– O, sveikutė. Kaip laikais? Seniai bekalbėjom.
– Seniai? Vilte, mes užvakar matėmės, – pavarčiau akis, bet tada suvokiau, kad tai kvaila, nes ji vistiek nemato.
– Rimtai? Atrodo, šimtas metų prabėgo, – nusijuokė ji. – Gal nori užsukt pas mane? Turiu daug ką tau papasakot. Apie Giedrių ir šiaip.
– Giedrių? Kas jis toks? – pasiteiravau nesusigaudydama.
– Nu juk mano vaikinas. Sakiau tau jau. Skleroze gal sergi?
– Ne per seniausiai tavo planuose buvo Tadas, o dabar kažkoks Giedrius? Pavarai, mergyt, – nusijuokiau.
– Ai, tik nereikia. Visi jie vienodi, – patylėjo. – Išskyrus Giedrių.
– Aha, taip sakei ir apie visus kitus, – erzinau ją, jau traukdama link jos namų.
– Gerai, čiuožk čia, dar ir paskalų turiu.
– Būsiu po dešimties minučių, – sutikau ir padėjau ragelį.

II skyrius

Stebėjau, kaip Viltė rūpestingai šukuojasi plaukus, o vėliau dažosi savo putlias lūpas. Niekad taip nesirūpindavau savim. Tiksliau, man nelabai rūpėjo, kaip atrodau. Svarbu, man gerai. Bet Viltė mėgdavo žaist su manim, kaip maža mergaitė su lėle. Išdažydavo, sušukuodavo, papuošdavo mane. Niekad nesuprasdavau kam, o kai paklausdavau, ji tik pasakydavo, kad taip įdomiau gyvent. Kai kartais pasipuoši. Jjjjo…
Kai, nuėjus pas Viltę, išklausiau visas paskalas apie vietines „kekšes“, kas su kuo, kur ir kaip, nebebuvo ką veikt, todėl ji sumąstė supažindint mane su Giedriumi. Nenorėjau ten eiti ir stebėti, kaip ji žlugdo tą vargšą vaikiną, jam to net nežinant. Todėl pasiūliau nueiti į koncertą vienam klube, girdėjau, gros nebloga, sparčiai populiarėjanti grupė. Viltė paskambino Giedriui, aš – Oskarui ir visi su viskuo sutiko. Susitarėm, kad prieš aštuonias Giedrius užsuks čia, o aštuntą mūsų atvažiuos Oskaras.
Todėl dabar Viltė gražinosi kaip išmanydama, šokinėjo nuo vieno veidrodžio prie kito. Akimirką maniau, kad ji ruošiasi į prabangų pobūvį, o ne į paprasčiausią koncertą, kur bilietas kainuoja dešimt litų.
– Ateik, padažysiu ir tave, – sucypė pamačiusi, kad stebiu kaip ji dažosi.
– Ne, ačiū, man ir taip gerai, – pakračiau galvą.
– Nagiiii, – zyzė.
– Gerai gerai, tik nedaug, – pasidavus nulipau nuo jos milžiniškos lovos ir priėjus klestelėjau į kėdę prie kosmetinio staliuko.
– Kaip tau sekasi su Oskaru? – braukdama šepetėliu per mano skruostus, paklausė.
– Viskas tobula, – šyptelėjau.
Juk su juo kitaip ir negali būt. Jis tobulas.
– Nesipykstat?
– Ne, kodėl turėtume?
– Nežinau, tik šiaip paklausiau, – numykė.
Puikiai pažįstu tą balselį. Kažkas ne taip.
– Vilte, – motinišku balsu tariau. – Kas vyksta?
– Nieko. Tik šiaip, žinai… Jis gražus ir visa kita. Daug merginų kariasi jam ant kaklo. Nebijai?
– Pažįsti nors vieną tokią? – susiraukiau.
Viltės antakiai susiraukė. Ir man tai velniškai nepatiko.
– Ne vieną, – tyliai burbtelėjo.
– Vilte, po galais! – praradau kantrybę, – Ką tu čia šneki? Klok!
Ji sunkiai atsiduso, atsitiesus atsisėdo ant kėdės ranktūrio ir gailiai pažvelgė į mane.
– Tiesiog viena mano pažįstama yra jo kursiokė… Ji vis pasakojo apie kažkokį vaikiną, – sumaskatavo rankom – ir kai pasakė, ką studijuoja ir dar paminėjo jo vardą, supratau, kad ji visąlaik kalbėjo apie tavo Oskarą.
– Na ir? – paraginau ją pasakot toliau.
– Na ir viskas, – gūžtelėjo pečiais. – Ji labai jį įsižiūrėjus, bet sakė, kad jis nepasiduoda.
– Oskaras manęs neišduotų, – nuraminau veikiau pati save, bet negalėjau neigti, kad tai, ką pasakė Viltė, manęs nesunervino. – Jis mane myli.
– Žinau, žinau, – vėl linksmai sučiauškė. – Tik pamaniau, kad jei turėčiau tokį vaikiną, man būtų baisu jį kur nors paleist vieną.
– Na, aš juo pasitikiu, – žvilgtelėjau į veidrodį. – Puikiai padirbėjai.
– Aš dar nebaigiau! – treptelėjo ji, vėl prišokdama prie manęs.
– Aš nenoriu būti barbė! Man užteks! – pamosikavau prieš save rankomis nusijuokdama.
– Kaip nori. Ir būk neužbaigta, – apsimestinai piktai pareiškė ir numetė pudrą ant staliuko.
– Gerai, būsiu neužbaigta, – pakartojau.
Viltės tėvų nebuvo namie, todėl garsiai grojanti muzika vos leido išgirsti durų skambutį. Viltė pašoko lyg įgelta ir, greitai pagriebusi savo rankinę, nudundėjo žemyn prie durų ir akimirksniu jas atidarė. Pasigirdo aukštas Viltės „laaaabas!“ ir žemesnis „sveikutė, braške“. Susirinkusi daiktus, taip pat nulipau į apačią. Prie durų stovėjo iš pažiūros malonus vaikinukas, visai dailus.
– Čia Laira – mano geriausia draugė, – paleisdama vaikino kaklą, mostelėjo į mane Viltė.
– Labas, aš Giedrius, – ištiesė ranką.
– Labas, – paspaudžiau.
Tą pačią akimirką pasigirdo automobilio signalas, spėjau, kviečiantis būtent mus.
– Einam, mūsų jau laukia, – nusišypsojau ir geru puslankiu aplenkiau tuos du balandėlius, jau tikriausiai per daug įsijautusius į poros vaidmenį. Įdomu ar ilgam?
Pamačius jau iki skausmo pažįstamą mašiną, kūną užliejo šiluma ir malonūs virpuliukai. Įsėdau į tą gražutę, į vietą šalia vairuotojo, ir pasisukus nusišypsojau savo angelui.
– Labas.
– Labas, auksute, – šyptelėjo jis ir pasilenkęs įsisiurbė į lūpas.
Prisiekiu, jei ne Viltė su Giedriumi, ką tik įlipę į automobilį, būčiau mielai parsivertusi Oskarą ant galinės automobilio sėdynės.
– Važiuojam gal? – priekaištingai burbtelėjo Viltė, bet paskui vistiek sukikeno.
– Dar paburbėsi – išvis nevažiuosim, – atšoviau.
Visi prapliupo juoku.
Kai įėjom į klubą, sustingom. Žinojom, kad grupė populiarėja, bet tikrai nesitikėjom, kad čia bus tiek žmonių.
– Gerai, kad užsakei staliuką, – sumurmėjau Oskarui.
– Jooo, – nutęsė jis. – Nors negalvojau, kad čia bus tiek liaudies.
– Aš irgi, – atsakiau.
– Ei, ten mūsų staliukas, einam! – sucypė Viltė.
Kai atsisėdom, grupė kaip tik įžengė į sceną. Mačiau juos pirmą kartą, bet buvau tikra, kad prisiminsiu ilgai.
Kai užgrojo pirmąją dainą, kiek atidžiau nužvelgiau juos visus bendrai ir kiekvieną atskirai. Dainavo mergina – aukšta blondinė mėlynom akim. Sakyčiau netgi nesugadinta reklamos ir kitokio šlamšto, atrodė gan padoriai. Net ir apsirengus visai skoningai. Nors ką aš nusimanau…
Kitas už akių užkliuvo būgnininkas – jaunas, gal mano metų, o gal kiek vyresnis. Jis įnirtingai daužė būgnus lazdelėm ir kratė savo trumpaplaukę rudą galvą. Išties turėjau pripažinti – jie visi grojo puikiai, o vokalistės balsas tiesiog užbūrė. Nužvelgiau bosistą – žavų juodaplaukį, su nedidele ožio barzdele ant smakro. Jam tiko. Blausi šviesa puikiai išryškino jo veido kontūrus – kampuoti skruostikauliai, lygut lygutėlė nosis. Paskutinį nužvelgiau vaikiną, grojantį elektrine gitara ir dainuojatį pritariantį vokalą. Jo veidas atrodė švelnus, bet vyriškas. Vaikinas netgi atrodė pats vyriškiausias iš visų grupės vaikinų. Jo juodi, kiek ilgesni plaukai buvo sušukuoti labai kruopščiai. Sekundę mąsčiau ar čia jie patys pasirūpino savo išvaizda, ar turi stilistą. Jo oda buvo baltesnėir lygesnė, nei visų kitų,. Bet neatrodė nesveikas ar ligonis, atvirkščiai – jam tai tiko. Akimirką prieš akis švystelėjo Roberto Pattinsono išvaizda „Saulėlydy“ ir aš tyliai sau sukikenau. Jie nebuvo panašūs, bet ta balta oda ir kruopščiai sulipdyti plaukai man jį priminė.
Atsirėmiau į Oskaro šoną ir toliau klausiausi užburiančios muzikos, o minia prie scenos vis labiau šėlo. Kai grupė paskelbė trumpą dešimties minučių pertraukėlę, visas klubas subėgo prie baro. Staiga mano rankinėje suvibravo telefonas. Išsitraukiau pažvelgti, kas skambina. Marta? Čia tai bent! Nuo kada ji man skambina vakarais dešimtą valandą? Nors… nuo kada ji man apskritai skambina???
– Kas? – paklausė Oskaras.
– Marta. Tikriausiai turiu atsiliepti.
Salėje buvo per daug triukšminga, todėl atsiliepiau pabėgėjus link tualetų – ten buvo tyliau.
Pridėjau ragelį prie ausies.
– Klausau.
– Žinau, kad skambinu vėlai, bet rytoj atvažiuok į galeriją. Dvyliktą. Ir nevėluok, – greitai viską išdėstė ir padėjo ragelį.
– Oho, koks mandagumas… Nei „labas“, nei „sudie“, – burbtelėjau sau po nosim.
Kai apsisukau eiti atgal, kažkoks vaikinas atsitrenkė tiesiai į mane ir nosis, atsitrenkusi į jo krūtinę, kone susigrūdo į smegenis.
– Auč! – staigiai atsitraukus, susiėmiau už nosies.
– Atsiprašau, aš tavęs nemačiau, – apgailestaudamas tarė ir suėmė mane už pečių. – Ar bėga kraujas?
– Ne, manau ne, – atsakiau, bet paskui šiek tiek pikčiau iškošiau: – Nuo kada tapau nematoma?
Atsitiesiau ir nužvelgiau tą dramblį, vos neatėmusį iš manęs uoslės dovanos. Kai akys pamatė jo veidą ir smegenys suvokė vaizdą, kiek pasimečiau. Tai buvo vienas vaikinų, grojančių toje grupėje – bosistas.
– Na, tu labai maža ir smulki, kur čia tave pastebėsi, – nusijuokė. – Bet aš juk atsiprašiau.
– Mhm, – dar kiek nedraugiškai tariau.
Nežinojau kaip elgtis. Ar tiesiog nueiti ar…
– Atleisk, mano pertrauka jau beveik baigės, bet… Na, aš tikrai labai atsiprašau, – gūžtelėjo pečiais ir apsisukęs pradėjo žingsniuoti link salės. – Gal dar kada susimatysim. Tu graži, tikrai norėčiau tave dar pamatyt, – mirktelėjo ir nuėjo.
Ar man tik taip pasivaideno, ar jis tikrai su manimi flirtavo?
Ok, whatever…

♦ ♦ ♦

Tąnakt vėl miegojau pas Oskarą. Tikėjausi, kad žiurkių pora net nepastebėjo, jog manęs nebuvo namuose pora dienų. Šiandien tikriausiai reikėtų grįžt…
Kai lygiai vidurdienį įžengiau pro galerijos duris, viduje tvyrojo keistai pakili nuotaika.
– O dieve, kaip tau pasisekė, Laira, – nenustygdama vietoje, mane pasitiko Indrė.
– Kas pasisekė? Dėl ko? – nieko nesupratau.
– Tai Marta tau nesakė?
– Ko nesakė? Ji man liepė ateiti dvyliktą. Nesakė dėl ko. Kas čia vyksta, Indre?
– Tau siūlo darbą! – suplojo rankom. – Pelningą!
– Man? Darbą? Kokį? Apie ką tu čia? – visai pasimečiau.
– Ai, tiesiog eik ir pati pakalbėk su tuo vyriškiu. Be to, su juo yra labai dailus vaikinas. Tikras saldainiukas, – mirktelėjo ji man.
– Indre, aš turiu Oskarą, – pavarčiau akis.
– Cha, tu jo net ir norėdama negautum! – nusijuokė. – Jis mano.
– Na ir turėkis, – taip pat nusijuokiau.
Kai įėjau į Martos kabinetą, mane pasitiko trys poros akių. Už savo stalo surauktais antakiais sėdėjo Marta, neįprastai išsipuošus ir pasidažius. O prieš ją sėdėjo du vyriškiai. Vyresnįjį jau buvau anądien mačius galerijoj – jis tąkart apžiūrinėjo mano nuotraukas, bet nedrįsau prie jo prieiti. Kai atsistojo antrasis ir pažvelgė į mane, likau be žado. Visiškai nebesupratau kas čia dedasi. Tai buvo vaikinas iš vakar. Bet ne bosistas, sugurinęs man nosį, o kitas… Tas, panašus į R.Pattinsoną.
– Tai čia ji? – kilstelėjęs vieną antakį, kritiškai mane nužvelgė vyresnysis.

III skyrius

− Ką aš? – susiraukiau.
Vyriškis grįžtelėjo link manęs.
− Nesakėt, kad ji tokia jauna, − numykė atsistodamas. − Kiek tau, mergyt?
− Aštuoniolika. Bet… gal paaiškinsit kas čia vyksta?
− Ak, taip, atleisk, kad neprisistačiau. Aš Bernardas, bet gali mane vadinti Benu. O čia Deimjenas – mano sūnus. Prisėsk, − mostelėjo į kėdę, ant kurios pirma sėdėjo pats.
Atsisėdau ir nieko nesuprantančiomis akimis nužvelgiau juos visus. Marta buvo susiraukusi, bet gilių raukšlių nesimatė dėl suleisto botokso. Atrodė kaip subinė. Vyriškis buvo netgi pakylėtas, atrodė laimingas. Ir vaikinas… Jis čia buvo pats atšiauriausias. Sėdėjo susiraukęs, tamsiai mėlynas akis įsmeigęs į mane. Šįkart jo plaukai nebuvo kruopščiai sulipdyti sruogelėmis, dabar jie buvo gražiai susivėlę. Oda nebeatrodė tokia balta.
− Tu Laira, tiesa? – paklausė vyriškis ir man linktelėjus, tęsė. – Ar esi kada mačius ar girdėjus grupę „All to one“?
− Vakar buvau jų koncerte, − smakru nežymiai parodžiau į vaikiną, sėdintį priešais ir mūsų akys trumpam susitiko, bet abu tuoj pat jas nusukom.
− O, puiku! – nudžiugo Benas. – Tada nereikės daug aiškint. Aš jų vadybininkas. Jie greitai išleis pirmąjį savo albumą, todėl mums reikia tavo pagalbos.
− Mano? – pirštu parodžiau į save. – aš niekaip nesusijus su muzika.
− Ne, ne, ne, mums reikia tavo akių ir talento.
− Akių? – nesupratau.
− Uh… – atsiduso, o Deimjenas sukikeno, bet tuoj pat sučiaupė lūpas. Pamažu jis pradėjo tikrai mane nervint. – Mums reikia, kad būtum mūsų fotografė. Sumokėsim gerai, tik sutik.
Pasimečiau. Ar man tikrai tik ką pasiūlė darbą? Gerą darbą? Ir apskritai darbą? Kai aš jo nesitikėjau?
− Tai kaip? – nenustygo vyriškis.
− Em… – atsikrenkščiau. – Negaliu atsisakyt. Todėl taip, žinoma, sutinku.
Vos laikiausi nepradėjusi šokinėti iš laimės kaip maža mergaitė, bet šypsenos netramdžiau. Išsišiepiau taip plačiai, jog maniau, kad man tuoj plyš skruostai.
Akies krašteliu mačiau, kaip Marta dar labiau susiraukė. Nesupratau, kodėl jai tai taip nepatinka. Aš nežmoniškai džiaugiausi. Viduje džiūgavau, kad pagaliau turėsiu darbą. Ir dar tokį, kuris man patinka!
− Malonu su tavim bendradarbiauti, Laira, − Benas ištiesė man ranką ir aš atsistojusi ją paspaudžiau.
− Ir man su jumis.
− Gal aptarkime detales per pietus? Žinoma, jei jūs dar nevalgėt…
− Ne, išties aš išbadėjus, − šyptelėjau.
− Puiku, tada eime, − mostelėjo į duris, kad eičiau pirmoji. – Mes tuoj ateisim.
Išėjusi į fojė, vos susilaikiau nesuspigus. Indrė visa išsišiepus priėjo prie manęs ir stipriai apkabino.
− Sveikinu. Tu nusipelnei.
− Ačiū, ačiū, ačiū, − nenustygau vietoje. – Negaliu patikėt, kad tai įvyko būtent man. Dabar galėsiu turėti santaupų. Bent kartą.
− Kiek gi gali vargt šitoj galerijoj, kur gauni vos kelis litus?
− Aš čia vistiek atnešiu savo nuotraukų, nemanyk, kad paliksiu tave vieną su Marta, − nusijuokiau.
− Ačiū.
− Aš su tavim, drauge.
− Ir aš, − apkabino.
Kaip tik tuo metu iš Martos kabineto išėjo Benas su Deimjenu. Jiems išėjus, pastebėjau juodus ratilus po Deimjeno akimis. Tai ką, šiandien kažkas labai bjaurus, nes vakar po koncerto šventė? Ha.
Benas nusivežė mane į nedidelį, jaukų restoranėlį senamiestyje ir pavaišino pietumis. Valgydami viską aptarėm ir surašėm sutarties juodraštį. O Deimjenas visą laiką prabuvo susmukęs ant kėdės ir neveikė nieko, net nevalgė, tik snaudė.
Kai jau viską sutvarkėm, buvo apie šešias, gal kiek vėliau. Susitarėm kitą dieną, vidurdienį susitikti vietoje, kur turėjau fotografuoti grupės bandomąją fotosesiją. Benas davė man adresą, savo numerį ir dar primygtinai prašė, kad leisčiau jam mane parvežti namo, bet aš nesutikau. Nenorėjau, kad jis pamatytų kur ir su kuo gyvenu. Jo nuomonė tikrai pasikeistų, galbūt jis net nebenorėtų manęs samdyti. O gal ir nepasikeistų. Bet rizikuoti negalėjau.
Taigi pravažiavau namo autobusu. Bijojau laiminga įeiti į namus ir rasti girtas žiurkes. Taip, jie man žiurkės. Graužikai, ėdantys man gyvenimą.
Kai tyliai pradariau buto duris, koridorius skendėjo blausioje šviesoje. Kelią nušvietė tik menka šviesa, sklindanti per virtuvės, esančios koridoriaus gale, langą. Kuo tyliau slinkau link savo kambario, kai iš svetainės išlindo tėvas.
− Kur tu blet trankeisi?! – tvokstelėjo stiprus alkoholio kvapas.
Mano širdis pradėjo daužytis tankiau.
− Pas Oskarą, − šiek tiek prisiplojus prie sienos sumurmėjau.
− Ką tokį?!
− Draugą.
Jis piktai nusijuokė ir priėjęs prie manęs, viena ranka stipriai suėmė mano veidą.
− Kurva, − išspjovė.
− Atstok, − pabandžiau išsilaisvint, bet bergždžiai. Jis dar labiau suspaudė mano smakrą.
− Ką blet pasakei?! Atstot?! Ko tu čia man aiškini, snargle?!
− Atstok, sakau! – šiaip ne taip išsilaisvinau ir jau bėgau į savo kambarį, bet tas gyvulys suėmė mane už plaukų ir timptelėjo atgal. Sucypusi iš skausmo, kritau ant grindų.
− Niekur tu, nachui, neisi, − iškošė.
− Paleisk!
Jis nieko neatsakė ir suėmė už kaklo, o kita ranka delnu trenkė man per skruostą. Sucypiau, iš akių ištryško ašara. Bet jis nesiliovė. Jo delnas susigniaužė į kumštį ir dar kokius penkis kartus trenkė man per veidą.
− Baik, − jau verkdama maldavau.
Jis dar kartą man trinktelėjo ir, nieko nesakęs, grįžo į kambarį, o aš likau gulėti ant grindų. Veidu tekėjo ašaros, grauždamos prie akies atsiradusią žaizdą. Tyliai kūkčiojau. Stengiausi atsikelti ir nueiti iki savo kambario, bet akyse viskas raibuliavo.
Pasirėmusi ranka į sieną, atsistojau ir jos laikydamasi, nuėjau tiesiai į kambarį. Užsirakinau ir susmukau tiesiai prie durų.
− Neverksiu, aš neverksiu, − murmėjau, šluostydama ašaras.
Stipriau perbraukus per skruostą jį taip suskaudo, jog pamaniau, kad kažkas plyšo. Atitraukus ranką, pastebėjau, kad ji šlapia, bet ne nuo ašarų. Man bėgo kraujas. Daug kraujo. Nekenčiu kraujo. Reikėjo nueiti iki vonios ir susitvarkyti, bet mane apėmė velniška baimė, stingdanti visą kūną ir neleidžianti net pajudėti. Bijojau, kad jis vėl mane sumuš, tik šįkart stipriau. Gal verčiau palaukti rytojaus? Taip gulėdama ant žemės prie durų ir bemąstydama, net nepastebėjau, kaip grimztu į tamsą.

IV skyrius

Pramerkusi akis, staigiai atsisėdau, bet išsyk pasigailėjau taip padariusi. Galvą persmelkė aštrus skausmas, privertęs vėl atsigult ir, susiėmus už galvos, maldauti savęs pačios, kad tai kuo greičiau liautųsi.
− Šūdas, − tyliai nusikeikiau ir keturpėsčia nuropojau iki lovos.
Namuose buvo įtartinai tylu, labai tikėjausi, kad jie arba miega, arba dingo kelioms paroms, kaip ir kiekvieną savaitę. Antrasis variantas būtų geresnis.
Pagulėjusi dar kelias minutes, kol skausmas kiek atlėgo, atsargiai atsisėdau ir atsitiesiau. Skausmo nebuvo.
− Svarbu nedaryti staigių judesių, − sumurmėjau.
Atsistojusi ir nuėjusi prie durų, šiek tiek jas pravėriau ir įsiklausiau. Nesigirdėjo niekieno knarkimo, butelių daužymo ar ko panašaus. Visgi kuo tyliausiai išėjau iš kambario ir nuėjusi prie kitų durų, jas pravėriau ir pažvelgiau į vidų. Tuščia. Vadinasi jie išėjo. Ačiūdie.
Grįžau į kambarį ir susiradusi rankinėje telefoną, surinkau mintinai išmoktą Viltės numerį.
− Labas, − atsiliepė ji.
− Labas. Už pusvalandžio būk pas mane. Ir atsinešk… daug makiažo.
− Kas nutiko? – iškart susirūpino ji.
− Tiesiog daryk, kaip prašau,−tarstelėjauir padėjau ragelį.
Jau laisviau nukėblinau iki vonios ir pažvelgusi į veidrodį, net loštelėjau atgal. Skruostas buvo visas mėlynas nuo sumušimo ir raudonas nuo sukrešėjusio kraujo, nutekėjusio per visą veidą ir dalį kaklo. Žemiau akies buvo trys nedidelės žaizdos.
Neatrodė labai baisiai.
Nusiploviau kraują, dantis sukandusi, apvaliau žaizdeles dezinfekuojančiu skysčiu ir net spėjau išsitrinkti galvą, nes plaukai buvo sulipę nuo kraujo. Vos baigus, pasigirdo durų skambutis. Viltė. Nubėgusi atidariau ir žvelgdama į ją, laukiau reakcijos.
− Laira? – sušnibždėjo ji. – Kas… kas nutiko?
− Spėk iš trijų kartų, − burbtelėjau ir apsisukusi nuėjau link kambario, o ji nusekė iš paskos.
− Tėvas, tėvas ir dar kartą tėvas. Atspėjau?
− Bingo. O dabar viską užmaskuok, nes man… – žvilgtelėjau į laikrodį ant sienos prieš lovą. – po valandos?! O, fuck, greičiau maskuok, aš turiu būt fotosesijoj.
− Kur?
− Gavau darbą, − numykiau. Nebuvau nusiteikus nuodugniam aiškinimui.
− Darbą?! – apstulbus suspigo.
− Aha, − šyptelėjau, bet nusprendžiau taip nebedaryti, nes skausmas plėšė veidą.
− Kokį darbą?
− Prisimeni tą grupę, kurios koncerte buvom?
− Ahaaa, − nutęsė, maskuojamąja pudra pamažu slėpdama mėlynes ir žaizdą ant mano veido. Sėdėdama ant lovos krašto, niekaip nenustygau vietoj. Nenorėjau pavėluot.
− Tai va, nuo šiol aš jų fotografė. Aišku, ne su visam, darysiu nuotraukas tik jų pirmajam albumui.
Viltei šepetėlis dzingtelėjo iš rankų ir ji, įsistebeilijusi į mane, sustingo.
− Juokauji? – suvebleno.
− Ne. Maskuok gi greičiau, − sumosikavau rankomis. – Man už valandos ten reikia būt!
− Gerai, gerai, − vis dar be žado sumurmėjo ir pakėlė šepetėlį.
Kol ji slėpė mano gyvenimą, mąsčiau, kaip turėčiau atrodyti, ką apsirengti… Juk nieko ypatingo nereikia, tiesa?
− Klausyk, − galiausiai atsiduso Viltė. – Užmaskavau tą kraupią mėlynę, bet žaizdos nepavyks. Ir užkrėst bijau.
Atsistojau ir priėjus prie spintos žvilgtelėjau į veidrodį. Atrodė nebe taip kraupiai. Galėčiau pasakyti, kad manęs vos nenunešė su durimis. Arba… nunešė.
− Bus gerai. Labai ačiū, − apkabinau ją.
− Nėra už ką. O dabar persirenk, tavo palaidinė visa kruvina.
Priėjau prie spintos ir pradėjau joje knistis, ieškodama ko tinkamo.
− Klausyk… – nekaltu balseliu pradėjo Viltė, vaikščiodama kažkur už manęs. Žinojau tą balsą. Kažko prašys. – Nemanai, kad neturėtum čia gyventi? Su savo… tėvais.
Akimirkai sustingau. Nesitikėjau, kad ji pasakys būtent tai.
− Vilte, aš neturiu kur daugiau eit, − burbtelėjau atsigavus.
− Oskaras visada tave priims.
− Nejuokauk. Tikrai neužsikrausiu jam. Be to, jo mama manęs tiesiog nekenčia. Nenoriu pykdyt jų.
− O kaip aš? Ir pas mane gali gyvent, − entuziastingai pasiūlė.
Išsitraukiau iš spintos tamsiai mėlynus džinsus, baltus marškinėlius ir rudą švarkelį.
− Klausyk, tavo tėvai irgi manimi apsidžiaugtų ne per labiausiai, − tarstelėjau rengdamasi.
− Bet…
− Jokių „bet“, Vilte, − griežtai nutraukiau. – Nesikarsiu nei vienam iš jūsų ant sprando. Gal aš ir neturtinga, gal mano tėvai ir geria savaitėmis ir tėvas mane muša, bet aš moku savimi pasirūpint. Man nereikia auklių.
− Gerai gerai, aš tik pasiūliau… – suburbėjo.
− Eilinį kartą… – burbtelėjau atgal. – Kaip atrodau? – pasisukiojau prieš ją.
− Puikiai. Turi dar pusvalandį, paskubėk. Viskas čiki.
Greitai išsitraukiau iš rankinės fotoaparatą, apžiūrėjau ir įsidėjusi atgal, užsimečiau rankinę ant peties. Viltė išėjo su manim iš namų, tik netoli autobusų stotelės mūsų keliai išsiskyrė. Radusi reikiamą pastatą ir įbėgusi į vidų, kiek… nustebau. Jis buvo tuščias.
− Čia Laira? – nuo laiptų viršaus pasigirdo vyriškas balsas.
− Aha, − atsakiau.
− Eikš, lipsim ant stogo.
Priėjau prie laiptų papėdės ir pažvelgiau į viršų. Iš už turėklų išniro tamsi galva. Tai buvo tas bosistas, kuris aną kartą į mane atsitrenkė.
− La… labas, − suvapėjo jis.
− Labas. Tai fotosesija vyks ant stogo? – pasiteiravau, kopdama laiptais.
− Tu mus fotografuosi?
− Atrodo, − linktelėjau.
− Tai bent sutapimas… Nesitikėjau tavęs daugiau išvysti po to karto, kai sugurinau tau nosį, − nusijuokė.
− Atrodo, gyvenimas mus suvedė, − taip pat nusikvatojau.
Daugiau stengiausi nesišypsoti, kad nesuskaustų skruostų.
− Tai eime… – mostelėjo, kviesdamas sekti paskui.
Reikėjo užlipti dar dvejais laiptais, kol pasiekėme viršų. Kai išėjau į aikštelę ant stogo, mane pasitiko dar keli žmonės, neskaitant pačios grupės ir Beno.
− Sveika. Maniau, jau neateisi, − atsiduso jis, o bosistas man šyptelėjo ir nuėjo prie kitų grupės narių.
− Atsiprašau, tikriausiai šiek tiek vėluoju… – nudelbiau akis.
− Ne, ne, tu laiku. Kiti jau baigė darbą su jų stilium, galėsi pradėt fotografuoti.
Benas parodė man darbo vietą, o aš susistačiau prožektorius, išsitraukiau fotoaparatą, prijungiau jį prie kompiuterio ir jau buvau pasiruošusi.
− Pirmas bus Linas, gerai? – šūktelėjo Benas iš kito aikštelės galo.
Neįsivaizdavau, kas tas Linas, bet man nebuvo jokio skirtumo ką fotografuoti pirmą.
− Em… Gerai, − linktelėjau.
Nors dar tik pavasario pradžia, ant stogo buvo velniškai karšta.
− Labas, aš Linas – būgnininkas, − prisistatė ir spustelėjęs ranką, stojo į kreida pažymėtą vietą.
− Labas. Laira, − linktelėjau. – Ei, − šūktelėjau Beną. – Gal galima sužinot fotosesijos temą?
− Ak, taip, atleisk… – priėjo. – Manau, jie turėtų atrodyt nuožmūs… Na, kaip užkietėję rokeriai. Supranti?
− Atrodo. Galų gale, čia roko grupė ir yra, tiesa? – šyptelėjau ir vėl pasigailėjau.
− Tikriausiai, − nusijuokė jis ir nuėjo.
Dar kartelį nužvelgiau Liną, laukiantį, kol pasakysiu jam, ką daryti.
− Gerai. Linai, tu būsi… Hm… kokia tavo mėgstamiausia grupė?
− Linkin Park.
− Na, tada įsivaizduok, kad esi Česteris, − sukikenau. – Būk nuožmus, rėkiantis. Klyk, jei nori ar dainuok kokią nors jų dainą.
Iš pradžių maniau, kad būtų lengviau nusišaut su durų rankena, nes jis stovėjo sustingęs ir niekaip nesugebėjo atsipalaiduoti. Bet paskui į galvą šovė geniali mintis.
− Luktelk, − nuleidau aparatą.
Greitai pribėgau prie kompiuterio, pasiėmiau savo mp3 grotuvą ir prijungiau jį prie kompiuterio. Visu garsu paleidau Linkin Park albumą ir kai žvilgtelėjau į Liną, jis jau lingavo į taktą.
Dabar prasidės darbas.

V skyrius

Jau baiginėjau fotografuoti bosistą. Pasirodo, jo vardas Kurtas. Išgirdus vos nesusijuokiau. Kai paklausiau, ar jo tėvai mėgsta „Nirvaną“, atsakė, kad geriau jau būtų nemėgę, nes ir jis mėgsta – tai jo mėgstamiausia grupė.
Taigi šįkart iš kolonėlių plyšavo „Nirvanos“ dainos, o Kurtas taškėsi šviesoje į visas puses. Su gitara ir be gitaros – visaip. Jis čia buvo labiausiai atsipalaidavęs iš visų. Vis mane kalbino ir kvietė į pasimatymą, bet aš jam kartojau, kad turiu vaikiną ir nesiruošiu jo išduoti. Galiausiai jis tik nusišypsojo ir pasakė „bachūras ne siena – galima pastumt“. Bet aš nepasidaviau.
Tikėjausi daugiau nefotografuoti tos vokalistės – Anelijos. Nors kai ją taip pavadinau, ji suisterikavo ir liepė ją vadinti Ana. Apskritai ji buvo… keistoka. Maivėsi, raitėsi ir pyko, jei pasakydavau kokią pastabą. Todėl nesakiau nieko po to, kai paprašiau būti agresyvesne. Pati kalta. Su tokia niekas neišdirbtų, o aš šiandien demonstravau auksinę kantrybę. Jos laimei. Net pačiai buvo keista.
Kai baigiau fotografuoti Kurtą, atėjo eilė Deimjenui. Kai jis išėjo į šviesą, visas susiraukęs, žinojau, kad geriau jo neerzinti. Gerai, gal ir nežinojau, bet nuspėjau. Mačiau, kad jis buvo vienas iš tų, su kuriais geriau nežaist, kad ir kaip man tai patiktų.
– Kokią muziką mėgsti? – tarstelėjau.
– Nežinau. Užleisk AC/DC, – burbtelėjo.
– Nice, – sumurmėjau ir įjungiau dainą „Highway to hell“.
Kai paėmiau į rankas fotoaparatą, Deimjenas pasiėmė elektrinę gitarą.
– Fotografuok nežiopsojus, – suburbėjo.
– Mhm.
Kai pakėliau fotoaparatą sau prie veido ir pažvelgiau pro objektyvą, Deimjeno pirštai prilietė gitaros stygas ir ritmas po sekundės susiliejo su dainos ritmu. Viskas skambėjo be priekaištų. Negalėjau praleist tokios progos, kai jis atrodė visiškai atsiribojęs nuo pasaulio, susiliejęs su muzika ir gitara. Vaizdas buvo dieviškas. Spaudžiau ir spaudžiau fotoaparato mygtuką, o Deimjenas su kiekviena daina vis labiau įsitraukdavo į muziką.
– Kas tavo skruostui? – lyg niekur nieko paklausė jis, kai baigėsi viena iš dainų ir jis, išpiltas prakaito, padėjo gitarą į šalį.
– Em… Draugė su durim nutrenkė, – dirbtinai nusijuokiau.
– Nežinojau, kad taip įmanoma… – žvelgė į savo rankas. Jis atrodė be galo liūdnas.
– Pasirodo įmanoma. Mes taip sugebam.
– Tu meluoji, tiesa.
– Ne, kodėl turėčiau?
– Nežinau, – gūžtelėjo pečiais ir šiek tiek pakėlęs galvą, pažvelgė į mane.
– Nemeluoju, – paslėpiau veidą už fotoaparato ir padariau paskutinę nuotrauką. – Regis, viskas. Puikiai padirbėta. Klausyk… Man tik taip atrodo, ar tu liūdnas?
Jis susiraukė ir piktai dėbtelėjo į mane.
– Koks tavo reikalas.
– Joks, tik tu man pasirodei… prislėgtas, – atrodė parinkau tinkamą žodį.
– Nekišk savo nosies, kur nereikia, – burbtelėjo.
– Atsiprašau…
– Mhm, – numykė ir atsistojęs nuėjo, bet kaip tik tada atėjo Benas.
– Na, ar jau viskas? – pasidomėjo.
– Taip. Kada norėsit pamatyti jas sutvarkytas? – paklausiau, sėsdamasi prie kompiuterio.
– Rytoj pat, jei tik gali. Dar norėsiu, kad per rytojaus ir dar kitos dienos koncertus juos pafotografuotum scenoje.
– Žinoma, rytoj aš laisva. Kelintą susitinkam?
– Hm… Kaip ir šiandien. Ateik čia pat. Tik ne ant stogo – nusijuokė.
– Gerai, – linktelėjau, žiūrėdama į ekraną.
– Pasiruošk, nes tu su mumis praleisi visą dieną.
– Em… Visą?
– Taip taip. Gal iki vidurnakčio ar panašiai. Nesijaudink, parvešim tave namo, – išbėrė.
– Gerai, – nenoriai sumurmėjau.

♦ ♦ ♦

Kitą dieną tuo pat metu jau buvau vietoje ir nekantravau sutvarkyti nuotraukas. Šiandien viskas atrodė geriau, nei vakar. Ir nuotaika buvo puiki, nes jau antrą dieną nemačiau žiurkių marmūzių.
Įėjusi, šiek tiek nustebau, kad patalpa, anądien buvusi tuščia, dabar tikrai tokia nebuvo. Tai atrodė kaip normali įrašų studija, su kabinetais ir panašiai.
– Eghem…, – atsikrenkščiau. – Laba diena.
Benas, palinkęs prie kažkokios aparatūros, pamojo, kad įeičiau ir sėsčiau dirbti prie kompiuterio. Be žodžių. Atsisėdau ir viską sujungus, peržvelgiau kelis tūkstančius nuotraukų.
Po kelių minučių Benas taip pat tuo susidomėjo ir mes pradėjom rinkti geriausiai tinkančias albumui. Galiausiai jų pažiūrėti susirinko visa grupė. Keistai pasijaučiau, kai Deimjenas į mane pažiūrėjo. Jo akyse mačiau net ne pyktį, o… tikriausiai tai buvo pasišlykštėjimas. Tik nesupratau dėl ko. Tikėjausi, kad tai ne dėl manęs. Aš jam nieko nepadariau.
– Puiku. Tada jas sutvarkyk galutinai, o jie eina repetuoti, – priekaištingai suburbėjo Benas, kai išrinkome galutines nuotraukas. Jau buvo beveik vakaras.
– Klausyk, – nuėjus Benui, į mane kreipėsi Kurtas. – Gal norėsi kurią dieną nueit kur su manim?
– Kurtai, juk sakiau tau, kad aš turiu vaikiną…
– Nelįsk prie jos, Kurtai, – įsiterpė Deimjenas. – Ji turi daug bachūrų.
Nieko nebesupratau. Kaip suprasti jo repliką?
– Ką? Ką čia nusišneki? – pyktelėjau.
– Na, juk tu turi daug vaikinų. Ir visais jais naudojiesi. Ir dar jie tau moka už paslaugas, piktai nusijuokė. – Kurtas tau būtų gera žuvis, ką?
– Nesupratau? – atsistojus priėjau prie jo ir įsispitrijau į jo tamsiai mėlynas akis, įžūliai žvelgiančias į mane.
– Supratai kuo puikiausiai.
Nesusigaudžiau iš kur toks piktumo priepuolis iš jo pusės. Niekad nepasakiau jam nieko blogo, net normaliai pasikalbėti su juo neteko.
– Ką čia nusišneki? Turiu tik vieną ir man jo kuo puikiausiai užtenka, – iškošiau pro sukąstus dantis, nes jau nedaug trūko, kad prarasčiau kantrybę. Nenorėjau jam trenkt ir prarasti šį trumpą, bet pelningą darbą.
– Taip, kurgi ne, – prunkštelėjo ir nusisukęs nuėjo prie Anos. Ji atsisuko ir užsikabinusi jam ant kaklo, įsisiurbė į lūpas taip, kad man net šlykštu pasidarė. Jaučiausi lyg žiūrėčiau vaikišką porno filmą.
– Asilas, – murmtelėjau.
Atsisukusi vos neatsitrenkiau į Kurtą. Užverčiau galvą ir pažvelgiau į jį – jo veidą puošė menka pašaipi šypsenėlė.
– Man nerūpi, kad turi daug bachūrų Aš tau būčiau geriausias.
– Aš turiu tik vieną! – supykus tryptelėjau koja.
– Mesk jį ir bėgam su manim, – nusijuokęs paėmė mane už liemens ir pakėlė į viršų.
– Nuleisk, – sušnypščiau. Buvo visai nesmagu. – Nepatinka. Nepatinka! Nuleisk sakau! – suleidau nagus į Kurtoo ranką ir jis vos manęs neišmetė.
Čia visi kažkokie idiotai.
Grįžau prie kompiuterio ir nesiruošiau daugiau pakilti nuo kėdės.
Asilai kažkokie, dalbajobai. Abudu. Vienas užsispyręs kaip ožys, o kitas su nerealia fantazija blogąja prasme… Debilai. Iš kur tas idiotas ištraukė, kad aš turiu daug bachūrų ir jie dar man moka už kažką?! Kas čia per pasakos? Turiu tik Oskarą, ir man užtenka. Daugiau man nieko nereikia. Jis mano dovana.
– Laira… aš atsiprašau, – po repeticijos prie manęs priėjo Kurtas ir gailiom akim pažvelgė į mane.
– Atstok. Visi jūs čia pasipūtę. Nespėjot išgarsėt, o jau manot, kad galit leist sau viską… burbėjau. Kai užsivedu, manęs nesustabdysi atsiprašymais.
– Bent jau užsidirbinėjam pinigus švariu būdu, – vėl įsikišo Deimjenas, stoviniuojantis kažkur už manęs.
– Užsikišk. Nesuprantu, iš kur ištraukei tokias nesąmones, bet nukliedėjai kaip reikiant. Valdyk savo fantazijas,– neatsisukus atsikirtau.
Deimjenas piktai nusijuokė ir priėjęs atsisėdo ant stalo krašto, tiesiai prieš monitorių. Kurtas pasitraukė.
– Klausyk, tu čia prieš mane nešok, mergyte, – pasilenkęs sušnibždėjo.
– Grasini man? – pasipūtėliškai šyptelėjau.
– Ne, tik įspėju, – atsakė tuo pačiu. – Žinau, kad dirbi prostitute.
Mano ranka pati automatiškai pakilo ir kumščiu vožtelėjo jam į nosį.
– Dūcha blet, ką čia dirbi!?, – jis susiėmė ranka už veido.
– Kas čia darosi? – pasigirdo griežtas Beno balsas už manęs.
Šūdas. Dabar man šakės. Ne tik atleis, bet dar ir į teismą paduos… Šaunuolė, Laira, tu tiesiog šaunuolė…

VI skyrius

– Po galais, Laira! – šaukė Benas. – Ar negalėjai palaukt ir jam trenkti po koncerto?!
– Galėjau… Bet dėl pačio smūgio neprieštaraujat? – nekaltai sumurmėjau.
– Pats prisidirbo, – dėbtelėjo į Deimjeną, gulintį ant kėdės su užversta galva ir laikaikantį maišelį su ledukais prie nosies. Ana šokinėjo aplink jį, kaip apie mažą vaiką. Pasirodo, jie pora. Tikriausiai, gerai kaliau…
– Atsiprašau, – tūkstantąjį kartą pakartojau.
– Puiku, dabar jis lips į sceną toks…
– Koks? Juk nestipriai trenkiau, net kraujas nebėgo ir mėlynės neliks –, numojau ranka, bet pamačiusi piktas Beno akis, šiek tiek susigūžiau. Jis manęs atleisti nesiruošė, todėl derėjo atrodyti bent šiek tiek dėkinga.
– Liks. Gal ir nedidelė, bet liks, – burbtelėjo jis.
– Kodėl tu negali jos iš čia išmest?! – suurzgė Deimjenas.
– Todėl, kad Laira yra gera fotografė ir aš tikrai jos neišmesiu. O tu pats kaltas, kad ji tau vožė. Prisigalvojai kažkokių nesąmonių…
– Bet aš žinau, kad ji prostitutė, – laikėsi savo.
– Aš tau duosiu, blet prostitutė! – suurzgiau ir pašokusi nuo kėdės, norėjau jį užsipulti, bet mane sulaikė Kurtas, suimdamas mane už liemens ir patraukdamas šalin.
– Raminkis, gražuole, – sumurmėjo. Idiotas.
– Gerai, aš rami, paleisk, – pasimuisčiau ir jis atleido rankas.
– Gal jis ir išsigalvojo tas nesąmones, bet Deimjenas mano geriausias draugas. Neleisiu tau jo mušt, – atsainiai gūžtelėjo pečiais Kurtas.
– Užsikišk, – burbtelėjau ir grįžusi prie kėdės, sunkiai į ją sudribau.
Akies krašteliu mačiau, kad Benas žiūri į mane kiek nepatikliai, beveik kaip į beprotę.
– Laukinė kažkokia, – sušnypštė Ana.
Piktai į ją dėbtelėjau, bet nieko neatsakiau. Tetrūksta su ja dar susimušti.
– Gal jau galiu grįžt prie darbo? – paklausiau, nervingai judindama kojas.
– Dirbk. O tu, – Benas pirštu bedė į Deimjeną, piktai spoksantį į mane. – Eik repetuoti!
– Bet…
– Eik!
– Gerai, einu. O su tavim aš dar pasikalbėsiu, – suurzgė man.
– Su niekuo tu nekalbėsi! Eik tik!!! – užbaubė Benas.
Deimjenas dar kartą piktai į mane dėbtelėjo, bet nuėjo, o aš nusisukau ir įsistebeilijau į ekraną. Mulkis. Mano, kad jei jau yra šiek tiek įžymus, tai gali prisigalvoti kažko apie mane. Pradėjau rimtai jo nekęst. Nevisprotis kažkoks.
Man ramybės nedavė tik viena – iš kur jis prisigalvojo tokių nesąmonių? Juk negalėjo iš piršto laužt. Nieko nesupratau…
– Klausyk, – už nugaros pasigirdo šaižus, ausį rėžiantis balsas. – Ką tu sau galvoji, ką?

Atsisukau ir pažvelgiau į pakelto tono savininkę. Ana. Kodėl aš nesistebiu? Ji visą laiką į mane piktai dėbsojo.

– Mmm? – atsainiai tariau.
– Jei dar kartą paliesi mano vaikiną, pažadu, neteksi šito menko darbelio per tris minutes, – pagrasino.
– Juokauji, ane? – atsipalaidavusi sėdėjau kėdėje ir žaidžiau su tušinuku tarp pirštų.
– Ne, – sušnopavo. – Aš kalbu labai rimtai. Tu nežinai ką aš galiu.
– Ne, brangute. Tai tu nežinai ką galiu aš. Neįsivaizduoji, kur ir kaip aš gyvenu, koks mano pasaulis. Nežinau, ką per savo gyvenimėlį patyrei tu, bet garantuoju, tikrai ne tiek, kiek aš, – išpyškinau, o jos žandikaulis šiek tiek atvipo, bet tuoj pat susičiaupė, o lūpos susiliejo į vieną plonytę liniją. Tikriausiai iš pykčio.
– Mes dar pažiūrėsim kas ką gali, – iškošė ir apsisukusi nuėjo į repeticijų patalpą.
– Pažiūrėsim, mergyt, pažiūrėsim, – sumurmėjau.

♦ ♦ ♦

Vienas užrakto paspaudimas.
Antras.
Trečias.
Nuostabūs kadrai.
Spaudžiau ir spaudžiau fotoaparato mygtuką, nes koncertų salėje apšvietimas buvo tobulas, todėl puikiai galėjau vykdyti savo sumanymą, nereikėjo jokių papildomų filtrų ir nustatymų. Man taip patinka.
Deimjenas visą laiką piktai į mane dėbsojo, nors ant jo nosies neatsirado nei mėlynės, nei dar ko… O aš vaikščiojau aplink sceną ir pleškinau kadrą po kadro.
Staiga kišenėje suskambo mobilusis.

– Klausau!, – užrikau į ragelį, nes buvo triukšminga.
– Nerėk, ir taip girdžiu, – atsakė švelnus balsas.
– Atsiprašau, aš koncerte, čia triukšminga.
– Kokiam dar koncerte? – iškart surimtėjo.
– Nu tų… muškietininkų… „All to one“. Kur kartu buvom.
– Kodėl tu jų koncerte?
– Dirbu. Aš jų fotografė. Vakar mane pasamdė, – džiaugsmingai pranešiau.
– Kodėl nieko nesakei? – taip ir mačiau, kaip kitame telefono gale jis suraukia savo vešlius antakius.
– Nebuvo laiko. Mes net nesusiskambinom, prisimeni?
– Mhm. Bet aš susiskambinau su Vilte. Tave vėl tėvas mušė? – piktai paklausė.
– Nieko baisaus, Oskarai, – išsisukinėjau. Dirstelėjau į kitoje salės pusėje stoviniuojantį Beną, šis priekaištingai žvelgė į mane. Tikriausiai, kad kalbu telefonu, užuot fotografavusi.
– Nieko baisaus sakai? Žaizda ant skruosto ir didžiulė mėlynė nieko baisaus? Negi tikėjaisi, kad tokia, kaip Viltė, nutylės?
– Oskarai, nedaryk dramos, – prispaudžiau telefoną tarp ausies ir peties ir vėl ėmiau fotografuoti. – Viskas man gerai.
– Ne, negerai, Laira. Šiandien atvažiuoju tavęs pasiimt iš to koncerto. Nakvosi pas mane. Kuriame tu klube? – šaltai paklausė.
– Mano tėvų nėra namie, galiu nakvot ir ir pas save… Nenoriu, kad paskui pyktumeis su savo mama dėl dažno mano buvimo.
– Sakau, nakvosi pas mane. Taškas.
– Uh… Neužsispirk, – atsidusau.
– Neužsispiriu. Kuriame klube?
Pasakiau jam klubo pavadinimą ir jis padėjo ragelį. Grupė kaip tik pradėjo groti paskutinę savo dainą. Fotografavau, kaip pašėlusi…
Kai baigė ir publika pradėjo skirstytis, iš lėto dėjausi savo daiktus, vis dairydamasi Oskaro. Jis jau turėtų būti čia. Jo namai visai netoli.
– Turi gerų kadrų? – man už nugaros pasiteiravo Kurtas.
– Neblogų, – tyliai atsakiau.
– Gal išgersi su manim?
– Ne, aš negeriu. Ir manęs tuoj turėtų atvažiuoti, – kalbėjau neatsisukdama.
– Nagi, prašau, – zyzė jau visai prie ausies.
Staiga pajutau jo rankas ant savo liemens ir išsyk atšokau atgal, bet jis mane apsuko ir dar labiau priglaudė prie savęs.
– Tai gal paleisk?! – įrėmiau rankas jam į krūtinę ir bandžiau atsiplėšti.
– Tai gal ne. Tu man labai patinki, – šyptelėjo ir pasilenkė link manęs.
– Paleisk, sakau! – muisčiausi.
– Laira? – netoliese pasigirdo piktas Oskaro balsas.
Atsisukau ir pamačiau jį stovintį sugniaužtais kumščiais, surauktais antakiais ir tankiai besikilojančia krūtine.

VII skyrius

– Oskarai! – suinkščiau.
– Paleisk ją, – suurzgė šis.
– O kas tu toks? – pašaipiai paklausė Kurtas.
Paleidęs mane, atsisuko į Oskarą ir žingtelėjo link jo. Žinojau, koks Oskaras nenuspėjamas, todėl išsyk susiprotėjau, kas gali nutikti. Stryktelėjau tarp jų ir meldžiausi, kad Oskaras neprarastų kantrybės.

– Jis mano vaikinas, – tariau, atsisukusi į Kurtą.
– Ką? – susiraukė šis. – Maniau išsigalvoji, kad atstočiau.

– Išsigalvoju? – Kas per…

– Kuo jūs visi mane laikot?! – supykau. – Tai aš prostitutė, tai melagė… Ko dar prisigalvosit?!
– Nepyk, mažyte, – gūžtelėjo pečiais.

Dirstelėjau į Oskarą. Jo veidas vis niaukėsi. Priėjau arčiau ir apkabinau per liemenį.

– Važiuojam pas tave, – ištariau tyliai.
– Ne, – piktai tarstelėjo, nustumdamas mane šalin ir priėjęs prie Kurto, kažką jam sušnibždėjo.

Kurtas garsiai nusikvatojo ir juokdamasis tarė:

– Grasini man?
– Gali ir taip pavadinti, – nusisuko Oskaras , bet vos žengė žingsnį, Kurtas jį sustabdė.
– Klausyk, nevaidink čia kietuolio prieš Lairą. Nereikia. Ji vis tiek bus mano, – piktdžiugiškai nusišypsojo.

– Per tą menką sekundės dalelę, kol mačiau Oskaro veidą, jame be garso trūko kantrybės styga. Atsisukęs jis trenkė Kurtui.
– Oskarai, ne! – suspiegiau, bet kaip tik tada Kurtas vožtelėjo jam atgal.

Ir tada prasidėjo…
Akies krašteliu mačiau, kaip kitame salės gale Deimjenas šyptelėjo, ir kartu su Linu atbėgo skirti besimušančių.
Puiku. Dabar tikrai prarasiu darbą. Kam už tai padėkot? Sau ar Oskarui? O gal Kurtui?

– Tramdyk tą asilą! – subaubė Deimjenas, suimdamas už rankų savo draugą.
– Pats tu asilas, – atšoviau, bet pribėgau prie Oskaro, kurį laikė Linas ir dar prisidėjo Benas, nes jis muistėsi kaip pašėlęs ir vis bandė išsilaisvinti ir vėl pulti Kurtą.
– Ei, ei, nusiramink, – suėmiau delnais jo veidą.
– Nusiramint?!
– Oskarai… – Būk geras, važiuojam iš čia, – tyliai paprašiau.

Jis nustojo muistytis ir atsitiesė, todėl jį paleido, o Benas priekaištingai pažvelgė į mane.

– Atsiprašau, – be garso jam tariau.
– Jei po dviejų minučių nebūsi lauke, grįšiu. Ir neatsakau už savo veiksmus. Supratai? – piktai išdėstė Oskaras.
– Gerai. Neperdėk, – burbtelėjau jam pavymui.
Atsisukau į kitus grupės narius, kurių akys buvo nukreiptos į mane.

– Man šakės, ar ką? – tyliai paklausiau.
– Tai jau tikrai, – vos ne šokinėdamas iš laimės pritarė Deimjenas.
Nekenčiu tavęs.
– Benai, aš… – pradėjau.
– Neatleisiu tavęs. Su keliomis sąlygomis, – nutraukė jis.

Nuščiuvau. Net ir dabar jis nesiruošia manęs atleisti? Aš tikrų tikriausiai esu suknistas laimės kūdikis!
– Pirma. Daugiau jokių muštynių. Nei tarp tavęs ir Deimjeno, nei tarp Kurto ir tavo draugo. Tarp nieko. Tai taikoma visiems, – dėbtelėjo į kitus. – Antra. Jei pasirašysi kontraktą nuolatiniam darbui su mumis…
– Ką?! – vienu kartu su Deimjenu paklausėm.
– Palaukit, palaukit… – giliai įkvėpiau. – Jūs manęs neatleidžiat, ir dar siūlot dirbt pas jus nuolat? Jūs rimtai? Nejuokaujat?
– Ne, – šyptelėjo Benas.
– Tėti, jei tai humoras, tai visai nejuokingas… – įsiterpė Deimjanas.
– Ne–juo–kau–ju, – suskiemenavo. – O dabar eik, Laira, mums nereikia dar vienų muštynių.
– Ačiū, ačiū, ačiū, – suplojau rankom ir pagriebus rankinę, eidama durų link, dar kartą visus nužvelgiau.
Kurtas sėdėjo ant žemės ir šluostėsi kraują nuo nosies, bet pamatęs, kad į jį žiūriu, nusišypsojo. Anos veidas buvo bejausmis, neišdavė nieko. Ji priėjo prie Deimjeno ir apkabino jį iš nugaros. Šis tik piktai į mane dėbsojo. Galėjau prisiekti, atrodė, jei galėtų, nužudytų mane žvilgsniu. Linas nusisukęs jau kažkur žingsniavo, o Benas man dar kartą nusišypsojo. Pamojavau visiems ir šoviau iš salės, kol Oskaras nesumanė ateiti.
Nusileidusi žemyn, lauke pamačiau lūkuriuojantį Oskarą, nervingai stoviniuojantį prie mašinos ir demonstratyviai žvilgčiojantį į laikrodį.
– Užsilaukei…, nekaltai tariau.
– Mhm, lipk tik, – atidarė keleivio dureles ir mostu parodė vidun. Įsėdau.

Važiuojant jis neištarė nei žodžio. Tik susiraukęs žvelgė pirmyn.
– Oskarai, – galiausiai neiškenčiau.
Jis nieko neatsakė.
– Aš nieko nepadariau, kodėl ant manęs pyksti?
– Būtent. Jis tave lietė, o tu nieko nedarei, – iškošė.
– Jis stipresnis už mane, todėl ne ką ir tegalėjau padaryt. – paprieštaravau. – Negi manai, kad galėčiau tave išduot?
– Jau nebežinau… – tyliai atsakė.
Mašina sustojo prie mano namų.
– Labanakt, – tik tiek tepasakė.
– Oskarai…
Jis pasilenkė per mane ir atidarė dureles. Mes pirmą kartą šitaip susipykom. Taip, kad išsiskirtume net nesusitaikę.
Nieko nesakiusi, išlipau iš automobilio ir žiūrėjau, kaip jis nuvažiuoja. Puiku. Gavau darbą, bet susipykau su Oskaru… Man negali nutikti vien tik geri dalykai, tiesa? Bent kartą…
Užlipau iki buto ir atsirakinusi duris, įėjau į vidų. Žiurkių nėra, todėl elgiausi laisvai, nesistengiau būti tyli.
– Ko čia triukšmauji, blet?! – užkriokė vyriškas balsas iš kambario.
Nustebau, kad jie grįžo taip anksti. Būna, dingsta kelioms dienoms, beveik savaitei. O dabar…
Nieko nesakiusi, patraukiau link savo kambario.
Ateik čia! – vėl užbaubė.
Nenorėjau, bet pati nežinodama kodėl, priėjau ir atsistojau tarpdury. Žiurkė jau gulėjo be sąmonės ant sofos, o žiurkinas sudribęs ant fotelio, bandė nutaikyt butelį į burną.
Šliundra, – tėškė.
Ko nori? – piktai paklausiau.
Tu blet su savo tėvu taip nekalbėk!
– Tu man ne tėvas, – atšoviau.
– Ką?! – vos atsistojo ir prišleivojo.
Į mane tvokstelėjo alkoholio ir vėmalų tvaikas.
– Ką girdėjai. Ne tik alkoholikas, bet dar ir kurčias.
Jaučiausi kuo ramiausiai, nebijojau jo, nedrebėjau iš baimės.
– Och tu, – užsimojo, bet susverdėjo ir netrenkė.
Šyptelėjau.
– Nevykėlis, – sumurmėjau ir patraukiau link savo kambario.
– Ateik čia!, – sukriokė ir pasivijęs, stipriai suėmė už rankos ir timptelėjo atgal.
– Paleisk! – pasimuisčiau, bet ištrūkti nepavyko.

Akimirką nieko nevyko ir jau tikėjausi, kad jis nemato manęs per savo užpiltas akis. Bet tą pačią sekundę pajutau stiprų smūgį į pilvą. Susmukau ant žemės ir susiriečiau, gaudydama orą. Žiopčiodama traukiau orą, nors ir nežmoniškai skaudėjo.
– Šoksi dar, ką? Šoksi?! – staugė jis.
– Eik nachui, – suinkščiau.
Jis riebiai nusikeikė ir spyrė man. Kartą. Antrą. Trečią. Po ketvirto nebeskaičiavau.

VIII skyrius

Mane pažadino ryški šviesa, plieskianti tiesiai į akis. Prasimerkiau. Gulėjau koridoriuj ant grindų, visiškai nejaučiau savo kūno. Nedrąsiai apsidairiau ir įsiklausiau į garsus aplinkui.
Tylu.
Lėtai viena ranka atsirėmiau į grindis ir pakilus atsisėdau. Kiekvieną mano kūno dalelę persmelkė skausmas, todėl akimirkai sustingau. Bet negalėjau likti ant grindų.
Atsisėdusi kuo puikiausiai mačiau žiurkių kambarį. Tai, kad jų nebuvo, smarkiai viską palengvino.
Staiga pajutau kišenėj vibruojant telefoną. Sugrubusiomis rankomis išsitraukiau ir pažiūrėjau, kas skambina, bet vos tik žvilgtelėjau, skambutis liovėsi. Ekrane sušvito „14 praleistų skambučių“. Kam aš čia taip parūpau?
Paspaudžiau mygtuką ir peržvelgiau sąrašą. Trys skambučiai buvo Beno, likusieji ─ Oskaro.
Pirma jis mane atstumia, netiki, kad buvau jam ištikima ir paleidžia namo, nors žinojo, kad buvau sumušta, o dabar skambina vienuolika kartų? Nelogiškas jis kažkoks. Benas tikriausiai skambino dėl darbo… Kiek iš viso valandų?
Dar kartą žvilgtelėjau į telefoną. 12:35val. Šūdas. Turėčiau būt studijoj ir dirbt su nuotraukom, o ne voliotis kažkur ant grindų. Šūdų bačka… Jei taip ir toliau, mane tikrai atleis.
Atsirėmiau į sieną ir atsistojau.
─ Mėšlas, ─ garsiai nusikeikiau, nes viską taip skaudėjo, jog maniau, kad lūžo ir šonkauliai, ir kojos, ir rankos.
Nukėblinau iki vonios ir pažvelgiau į veidrodį. Atrodžiau baisiau nei baisiai. Kaklas buvo tiesiog mėlynas, pakėlus palaidinę, kūnas taip pat sušvito mėlynumu.
─ O tu šventas šūde… ─ sumurmėjau.
Ką man apsirengti, kad viso to nesimatytų? Net rankos nuo riešų iki pat pečių buvo nusėtos mėlynėmis. Kiek laiko tas žiurkė mane spardė? Pusę nakties? Gerai, kad bent veido nelietė. Skruostas jau pradėjo įgaut normalią spalvą ir žaizdos po truputį gijo.
Nusipraususi, nuėjau į kambarį ir pradėjau knistis spintoje. Iš gilumos ištraukiau plonytį juodą golfą aukštu kaklu ir mėlynus džinsus. Greitai persirengiau ir pagriebus rankinę, šoviau pro duris. Nors gal teisingiau iššlubavau.

♦ ♦ ♦

Nedrąsiai įžengiau į studiją ir mane pasitiko penkios poros akių. Ir nedaug draugiškų.
─ Kur tu buvai? ─ susirūpino Benas.
─ Atsiprašau, ─ tyliai sumurmėjau. Tikėjausi, kad jis neklausinės detalių, nes nežinojau ką jam pasakyt.
─ Skambinau tau tris kartus. Matei?
─ Mhm, tik jau per vėlai.
─ Nieko nenutiko? ─ jo akys prisimerkė.
─ Ne, viskas gerai, ─ šyptelėjau. ─ Galiu dirbti?
─ Žinoma, ─ linktelėjo ir nuėjo.
Žvilgtelėjau į kitus ─ Deimjenas į mane dėbsojo, kaip visada, piktai. Tikriausiai kitokio jo dar ir nemačiau. Ana mane nužvelgė kaip kokią nešvarią mazgotę. Linas buvo įnikęs į kažkokius lapus ir įnirtingai braukė juos tušinuku, o Kurtas draugišku veidu stebėjo mane. Maniau, jo veidas bus su mėlyne ar kokia žaizda po vakarykščių muštynių, bet jis atrodė lyg naujai gimęs.
─ Žiemą pajutai? ─ pašaipiai paklausė Deimjenas.
─ Pajutau, ─ burbtelėjau sau po nosimi, sėsdamasi prie kompiuterio.
Nebuvau nusiteikus su juo kapliuotis, nes jaučiau, kad šiandien mano nervai visai pašliję. Bet kurią minutę nuo bet kokių žodžių galiu apsiverkt arba isteriškai užrikt visa gerkle.
Deimjenas nieko neatsakė. Girdėjau, kaip man už nugaros pradėjo groti gitara, vėliau prisijungė ir Kurto bosas ir dar Lino būgnai. Norėčiau taip groti.
Girdėdama ramią muziką, visai atsipalaidavau ir atsidaviau darbui. Po gerų dviejų valandų visos nuotraukos buvo sutvarkytos.
─ Baigiau! ─ garsiai pareiškiau, atsilošdama kėdėje.
─ Viską? ─ su nuostaba paklausė Benas.
─ Atrodo. Nebent dar ko norite.
─ Parodyk.
Atsistojau nuo kėdės ir užleidusi jam vietą, įjungiau nuotraukas ir stebėjau jo reakciją. Galiausiai susirinko ir kiti.
Stengiausi kuo mažiau judėti, nes visą kūną tiesiog laužė, būčiau galėjusi kristi vietoj.
─ Kaip tau, sakyčiau, neblogai, ─ pasišaipė Deimjenas.
Nieko neatsakiau. Bijojau pratrūkti.
─ Geras, ─ sumurmėjo Linas ir šyptelėjo man. Atsakiau tuo pačiu.
Benas liepė eiti visiems repetuoti, o jis pats išėjo į susitikimą dėl albumo. O man davė pasiskaityt darbo sutartį ir ją pasirašyt, jei viskas tiks. Šitai dar labiau nudžiugino.
Suskambėjo mano telefonas.
─ Klausau, ─ atsiliepiau.
─ Labas, ─ Oskaras.
Puiku.
─ Kur esi? Man reikia su tavimi pasikalbėt, ─ greitai išdėstė.
─ Dirbu.
─ Gerai, būsiu už penkiolikos minučių, niekur neik. Man tikrai reikia su tavimi pasikalbėti, ─ bėrė.
─ Em… Gerai.
─ Ok. Iki. Ir… myliu, ─ tarstelėjo ir padėjo ragelį, net nelaukęs ką atsakysiu.
Kaip viską suprast?
Kai vėl atsisėdau prie stalo, prie manęs priėjo Deimjenas.
─ Klausyk, mane padarei ne visai gražų, galėtum patobulint? ─ su sarkazmu balse vėl pasiteiravo.
─ Tavo bjaurumo užretušuoti neįmanoma, ─ tyliai atšoviau.
Jis susiraukė ir pasilenkė prie manęs, o aš įsistebeilijau į sutartį.
─ Kuo aš tau taip nepatinku, ką?
Jis klausia kuo jis man nepatinka? Jis durnas ar tik juokauja?
─ Idiotas, ─ burbtelėjau.
─ Atsakyk, man labai įdomu.
Pažvelgiau į jo lūpose išsilenkią menką šypsenėlę, o tamsiai mėlynos akys stebeilijosi tiesiai į manąsias.
─ Tu išvadinai mane prostitute, o dabar nori, kad tave mėgčiau? ─ susiraukiau.
─ Atsiprašau, ─ atrodo, jis kalbėjo rimtai. ─ Ne pats tai sugalvojau.
─ Tai kas sugalvojo? ─ iškart prisikabinau.
─ Mane perspėjo moteris iš galerijos. Ta, ilgais tamsiais plaukais, panaši į raganą.
Kai tai pasakė, nesusilaikiau ir prunkštelėjau.
─ Marta? ─ kikenau. ─ Ji visko prisigalvos, kad tik pinigų kaip nors gautų. Ji melų maišelis. Niekada negalima ja tikėt.
─ Žinosiu, ─ nusišypsojo jis.
Oho. Pirmą kartą mačiau nuoširdžią jo šypseną. Jo! Nuoširdžią! Na, man bent jau atrodė, kad ji nuoširdi.
─ Kodėl tu taip prisirengus? Juk jau beveik vasara ─ nežmoniškai karšta, ─ susimąstęs paklausė jis.
─ Em… ─ pasimečiau. Turėjau greitai sugalvoti pasiteisinimą. ─ Man alergija.
Alergija? Gerai, tebūnie, tiks ir tai. Juk logiška?
─ Kam tu alergiška?
Šūdas, šūdas, šūdas.
─ Eghem… Žiedadulkėms, ─ linktelėjau.
─ Aš irgi alergiškas žiedadulkėms ir man nereikia nešiot tokių drabužių per karščius. Ką tu čia kliedi? ─ įtariai į mane pažvelgė.
─ Na, aš labai alergiška…
─ Kaip labai? ─ neatlyžo.
Koks jam skirtumas kas man?!
Deimjenas suėmė man už rankos ir aš nejučiom garsiai suinkščiau iš skausmo, nes jis persmelkė visą mano ranką ir dalį kaklo.
Kas tau? ─ jis atitraukė savo ranką.
Nieko, ─ atsakiau pro sukąstus dantis.
Ne, tau kažkas yra, nepisk tu čia man proto, ─ jis vėl suėmė mano ranką, tik šįkart silpniau, bet skausmas vis tiek grįžo.
─ Paleisk, prašau, prašau, prašau, paleisk, ─ įsitempiau ir tada jau tikrai pradėjo skaudėt visą kūną.
─ Laira… ─ griežtai kreipėsi. ─ Kas tau yra?
Nieko, tikrai nieko, ─ bandžiau išsilaisvinti.
Bet jis neleido. Suėmęs mano ranką atraitojo palaidinės rankovę ir įsispoksojo į mano mėlynas rankas.
─ Kas… kas tau buvo? ─ sužiopčiojo.
─ Nieko, Deimjenai, paleisk…
─ Na jau ne, pasakyk kas tau yra?
─ Nieko, tikrai. Sakau alergija, ─ išsisukinėjau.
─ Jokia alergija mėlynių nesukelia! ─ užriko jis, o aš pajutau, kaip mano akyse tvenkiasi ašaros. Nemėgstu, kai ant manęs kas nors rėkia. Tai primena man tėvą ir vaikystę, kai jis dar labiau mane mušdavo ir…
─ Nerėk, ─ susigūžiau ir jis paleido mano ranką.
─ Tą pačią akimirką kažkas pabeldė į duris ir į vidų įėjo Oskaras.
─ Galima? ─ mandagiai pasiteiravo jis. Kai pamatė mane, jo akys išsiplėtė ir priėjęs pradėjo atsiprašinėt. ─ Mažute, aš atsiprašau už vakar, tikrai atleisk man…
Deimjenas klausiamai kilstelėjo antakius ir pažvelgė į mane, tada į mano ranką, kurią jau buvau paslėpus.
Neigdama pakračiau galvą.
Jis mano, kad tai padarė Oskaras?
─ Laira, žinau, kad taip buvo pirmą kartą, bet aš prisiekiu, tai daugiau nepasikartos, ─ dėstė Oskaras.
─ Ką tu jai padarei? ─ drebančiu balsu paklausė Deimjenas.
─ Koks tavo reikalas? ─ susiraukė Oskaras.
─ Blet… Tai tu ją taip subaladojai?! Negi tavęs niekas nemokė, kad taip su merginom elgtis negalima? ─ Deimjenas prisimerkė ir sugniaužęs kumščius trenkė Oskarui.

IX skyrius

Jis laikė Oskarą už marškinių ir talžė veidą.
– Girdi mane, blet, ar ne?! Jei dar kartą ją paliesi – užmušiu! – rėkė.
– Deimjenai, po galais! – užrikau, visai praradusi kantrybę, – Paleisk jį, idiote!
Deimjenas, nieko nesuprasdamas, pažvelgė į mane, bet atsiplėšė nuo Oskaro ir priėjo taip arti, kad turėjau gerokai atsilošti, kad matyčiau jo veidą.
– Nori, kad jis ir toliau tave daužytų? – piktai sumurmėjo.
– Jis manęs nemušė. Neišsigalvok. Tramdyk savo fantaziją.
– Tai iš kur tada tokios mėlynės, ką?
– Nukritau nuo laiptų, – vėl pamelavau.
– Tai iš pradžių alergija, o dabar jau nuo laiptų nukritai? – prisimerkė ir dar labiau pasilenkė prie manęs.
– Koks apskritai tavo reikalas, iš kur pas mane mėlynės?! – vėl užstaugiau ir pasitraukusi nuo jo, atsiklaupiau prie sumušto Oskaro.
– Joks, – išgirdau kaip tyliai atsakė, bet neatsisuko.
– Kas čia vyksta? – atsklido susirūpinęs tarpdury pasirodžiusio Lino balsas.
– Nieko. Jau nieko, – piktai burbtelėjau. Jis tik gūžtelėjo pečiais ir grįžo atgal.
– Norėjau tave apginti, bet kaip matau, tu nori tokio gyvenimo. Tau patinka skausmas ar ką? – nedraugiškai paklausė Deimjenas.
– Dar kartą sakau… Oskaras manęs nemušė, Deimjenai.
– Tai tada paaiškink iš kur tos mėlynės. Be melo. Ir už ką jis tavęs atsiprašinėjo?
– Atsiprašinėjo už tai, kad vakar išsiskyrėme nesusitaikę, o to niekada anksčiau nėra buvę.
– O mėlynės?
– Kai Oskaras paleido mane prie namų ir nuvažiavo, lipau laiptais į butą ir paslydau ant laiptų.
Net pati jaučiau, kad melas pernelyg akivaizdus, bet vis vien vyliausi, kad jis patikės.
– Tikiuosi, nemeluoji, – jau švelniau tarė.
– Ne, – sunkiai nurijusi seiles, pažvelgiau į jį.
Virš įtarių akių suraukęs antakius, Deimjanas sunėrė rankas ant krūtinės.
Oskaras keistai tylėjo ir nieko nesakė, net muštis nesiveržė. Kai suėmiau jo ranką, pakilo ir išėjome į lauką. Su Deimjenu net neatsisveikinau.
– Ką tas asilas čia sugalvojo? – piktai paklausė.
– Jis pagalvojo, kad mane sumušei tu, – ramiai atsakiau, eidama link autobusų stotelės, nes nesiruošiau važiuoti su Oskaru.
– Aš?! Iš kur jis ištraukė tokią nesąmonę?! – prisigretino prie manęs.
– Matė mano mėlynes.
– Kokias dar mėlynes?
Atraitojau palaidinės rankovę ir ištiesiau ranką į jį.
– Aš… Tu… Tėvas? – suvebleno.
– Tėvas, – patvirtinau šaltu balsu ir, jau nueidama, uždengiau ranką.
– Aš… Atsiprašau, Laira, – sumurmėjo man už nugaros.
Nieko neatsakiusi, nuėjau tolyn.

♦ ♦ ♦

– Ei, kaip tu? – pasiteiravo Benas, įleisdamas mane į studiją.
– Ačiū, gerai, o jūs? – šyptelėjau.
– Neblogai. Kodėl vakar išėjai nepasirašiusi sutarties?
Jei žinotų apie Deimjeno ir Oskaro muštynes – neklaustų, todėl spėjau, kad niekas nieko neprasitarė. Gal ir gerai.
– Turėjau išeiti. Pasirašysiu šiandien, gerai?
– Žinoma, – nusišypsojo.
Įėjau vidun ir iškart sėdau prie stalo skaityti sutarties. Nenustygau vietoje. Girdėjau, grupė repetuoja, o Benas nuėjo pas juos ir paliko mane vieną.
Viską perskaičiusi, brūkštelėjau parašą ir laiminga atsilošiau kėdėje.
Kaip tik tada kabinete susirinko visi.
– Jau pasirašei? – paklausė Benas.
– Aha, – linktelėjau.
– Puiku. Tada turiu puikią žinią visiems, – jau garsiau tarė, kad išgirstų ir likusieji.
Visi priėjo arčiau ir sustojo puslankiu, palikdami vietos Benui.
– Kas per žinios? – atsainiai pasiteiravo Deimjenas.
– Sugalvojau dar vieną būdą, kaip išpopuliarinti grupę. Viskas sutarta su žurnalu, reikia tik jūsų pritarimo ir Lairos talento, nes ji fotografuos.
– Dar viena nuobodi fotosesija? – paklausė Ana.
– Ne. Visai nenuobodi, – pasalūniškai šyptelėjo.
– Tai sakykit gi pagaliau, – nenustygo vietoj Kurtas.
– Ehhem, – atsikrenkštė ir giliai įkvėpęs tarė: – Jūs dalyvausite erotinėje fotosesijoje, o Laira jus fotografuos!
Visi nuščiuvo.
– K… ką? – sumikčiojau.
Aš? Juos fotografuosiu? Ir dar nuogus?!
– Ką girdėjot. Ko be žado? Nenorit? Nepatinka? – supanikavo Benas. – Laira, juk tu sutinki?
– Em… O kiti?
Pažvelgiau į likusius. Deimjenas ir Ana stovėjo be fazių – veiduose nebuvo jokios išraiškos. Bet Kurto veidas išsyk išdavė, kad jis džiaugiasi. O ko jam nesidžiaugti – jo kūnas gražus, ištreniruotas. Jam nėra ko gėdytis. O Linas tik gūžtelėjo pečiais, atrodė, jam visai nerūpi kas per fotosesija. Atsipūtęs vyrukas.
– Na, tai? – atsakymo laukė Benas.
– Aš sutinku, – entuziastingai tarė Kurtas.
– Man jokio skirtumo, aš pasirašau, – pritarė Linas.
– Man irgi po… nesvarbu, – pasitaisė Deimjenas, o mane suėmė juokas. Jis nesusikeikė vien dėl to, kad čia buvo jo tėvas.
Tyliai sukikenau.
– O kaip tu, Ana?
– Man tinka bet kas. Jei tai mus išpopuliarins, sutinku. Svarbu, kad fotografuoja ne koks gašlus palaidūnas. Nebent ji lesbietė, – mostelėjo į mane.
– Net jei ir būčiau – tavimi nesidomėčiau. Blondinės be smegenų neseksualios, – ciniškai šyptelėjau.
Ana išraudo, užvirė pykčiu ir jau laukiau isterijos priepuolio, bet Deimjenas apkabino ją per liemenį ir šlykščiai saldžiai įsisiurbė jai į lūpas. Fee. Tai priminė pigią pornuškę.
Nusukau akis, kad neatrodyčiau spoksanti.
– Tai, vadinasi, visi sutinka. O tu, Laira, neprieštarauji, tiesa? Juk sugebėsi nufotografuoti? – Benas priėjo ir viltingai pažvelgė į mane.
Negaliu prieštaraut, juk ant sutarties dar rašalas nenudžiuvo.
– Aišku, sugebėsiu, – tyliai tariau.
– Puiku, – suplojo rankom. – Tada nutarta! Fotosesija vyks rytoj. Laira, tu susirask patalpas. Gali nuomotis, į kainą dėmesio nekreipk, už viską bus sumokėta. O jūs, – kreipėsi į grupę – eikit ilsėtis. Rytoj turit atrodyt nuogi ir idealūs.
O, puiku… Trys nuogi bachūrai ir viena nuoga merga. Nuostabu.

X skyrius

Kažkas pabeldė į duris ir į vidų įėjo Ana, susisupusi į baltą chalatą.
– Kur? – sausai paklausė.
– Ten. – mostelėjau į minkštą pasostę, užtiestą juodo satino apklotu.
Ji atsisėdo ant jos ir nusimetė chalatą, o aš paėmiau į rankas fotoaparatą. Nors su išsinuomotais prožektoriais ir ekranais privargau, bet, atrodo, apšvietimą parūpinau tinkamą. Švelnūs šešėliai, regis, kilo nuo matinio apkloto paviršiaus ir tarsi įvyniojo gerai treniruotą kūną į permatomą šydą.
– Iš kur gavai tokį fotiką? – pasiteiravo Ana, kai pradėjau fotografuoti.
– Gavau dovanų, – tyliai atsakiau.
– Iš ko?
– Iš savo vaikino ir geriausios draugės.
– Gera dovana… Jis labai nepigus.
– Per gera, bet tik dėl jos turiu darbą, – šyptelėjau.
– Tavo vaikinas laukia už durų, jei ką. Eidama čia, mačiau, kad atvažiavo.
Oho. Nuo kada ji tokia mandagi ir praneša man tokius dalykus?
– Hm… Ačiū, kad pasakei, – nuoširdžiai padėkojau.
– Mhm, – numykė.
Toliau dirbome tyloje. Padariusi paskutinį kadrą, sunkiai atsipūčiau.
– Viskas, – pranešiau. – Gali pakviesti ką nors kitą.
Ana apsirengė ir nieko nesakiusi išėjo, o vidun užėjo Linas ir Oskaras.
– O ką tu čia darai? – susiraukiau.
– Ilgai dirbsi? – priėjęs paklausė.
– Tik ką pradėjau. Spėju, dar kelias valandas. O ką?
– Parvešiu tave. Palauksiu ir parvešiu.
– Nelauk, ilgai užtruksiu, – burbėjau.
– Nieko, aš palauksiu. Myliu, – tarstelėjo ir pakštelėjęs man į lūpas, išėjo.
Šiek tiek bijojau, kad jis Oskaras vėl nesusimuštų. Bet ten buvo Benas, kuris, to, tikiuosi, neleis.
Kai fotografavau Deimjeną, kambary tvyrojo pati nejaukiausia tyla, pertraukiama tik fotoaparato užrakto spragsėjimo. Mes visiškai nesikalbėjom. Netgi jo pozas nurodžiau rankos mostais. Mąsčiau ar jis pyksta ant manęs. Gerai, kad Kurtas jau paskutinis modelis šiandien.
Papurčiusi galvą, nusikračiau pašalinių minčių ir ėmiau fotografuoti.

– Gal gali greičiau? Man šalta, – pasiskundė Kurtas, kai pradėjau jį fotografuoti.
– Nezyzk. Menas reikalauja aukų, – nusijuokiau.
– Tada sušildyk mane, – prisimerkęs šyptelėjo.
– Pakentėsi. Nėra čia taip šalta, o aš dar šaltesnė.
– Matau… – apsimestinai nusivylęs tarė. – O gal visgi atrasi šilumos širdy?
– Kurtai, būk geras, nesimuistyk, – pyktelėjau.
– Jei sušildysi – nesimuistysiu, – nusikvatojo.
Man tik taip atrodo, ar jis tikrai apgirtęs? Kažkoks keistas.
– Kurtai… pasėdėk vietoj!
Jis atsigulė ant nugaros ir išsitiesė visų ūgiu. Pamačiusi daugiau, nei pageidavau, nusukau akis.
– Po galais, tu gali atsisėsti kaip sėdėjęs ir pabūti taip penkias minutes?! Tiek teprašau! – piktai išpyškinau.
– Ne, negaliu, – dabar jo balsas buvo visai netoli už manęs. Įsitempiau kaip styga.
– Tikiuosi, tu apsirengęs, – sumurmėjau.
– Norėtum, – tyliai nusijuokė.
– Kurtai, jei man atsisukus, tu nebūsi su chalatu, aš tavęs nebefotografuosiu. Ir fotosesijos nekartosiu. Supratai?
– Supratau, gražuole, – jis prilietė mano ranką, o aš dar labiau įsitempiau.
Norėjau dar kažką sakyt, bet tada pajutau abi Kurto rankas ant savo liemens. Viena slinko aukštyn, o kita – žemyn.
Atšokau nuo jo kaip nuplikyta.
– Kurtai! Ką tu čia išdirbinėji?!
– Nebesilaužyk, juk žinau, kad nori manęs, – suprunkštė.
– Gal tik tavo šlapiuose sapnuose! Aš turiu vaikiną. Gali apsirengti ir eiti, nebefotografuosiu tavęs, – nusisukusi apėjau jį ir pasiėmusi fotoaparatą, pradėjau nervingai maigyti peržiūros mygtuką.
– Neišsipisinėk, – tarė jau pikčiau. Priėjęs, suėmė mane už pečių ir atsukęs į save, prirėmė prie artimiausios sienos. Fotoaparatas nukrito ant žemės, o aš garsiai suinkščiau, nes suskaudo visas mėlynes.
– Ką tu darai?!
– Pasiimu tave, – jis pradėjo bučiuoti mano kaklą, o aš stengiausi išsilaisvinti, tačiau bergždžiai.
– Baik, – maldavau besimuistydama.
– Noriu tavęs, – trumpam atsitraukęs, sumurmėjo ir į mane padvelkė alkoholio kvapas. Nekenčiu girtų žmonių. Labai nekenčiu.
Supratau, kad jis pats tikriausiai net nesupranta ką daro. Girti žmonės negalvoja. Bet tai jo nepateisino. Draskiausi, mušiausi ir muisčiausi iš visų jėgų, bet jis nepajudėjo nei per centimetrą.
– Kurtai, prašau, – jau visai praradus jėgas, pravirkau.
Visa šita situacija man priminė tėvą. Grįžo visi prisiminimai. Vėl. Iš naujo. Tarsi surakino, sustingdė rankas ir kojas.
– Prašau, – pradėjau kūkčioti, bet jis tik suėmė mano šlaunį ir kilstelėjo.
– Užsičiaupk, – piktai burbtelėjo, kišdamas ranką po mano palaidine.
Tik tada sumojau, kad už durų stovi kiti.
– Deimjenai! – sušukau. – Deimjenas, padėk, maldauju!
Viena Kurto ranka slysčiojo mano pilvu, o kita uždengė burną, kad neberėkčiau.
– Kvietei, ar man tik pasigirdo? – nuo durų atsklido Deimjeno balsas.
Garsiai suinkščiau, o Kurtas net galvos nepakėlė. Po akimirkos jis tįsojo parblokštas ant žemės, o aš susmukau vietoje. Prisitraukiau kelius prie krūtinės ir stipriai užsimerkusi, delnais užsidengiau ausis.
– Laira! Laira! – po akimirkos atplėšė mano rankas Deimjenas.
– Tau viskas gerai? – jis suėmė mano veidą delnais. – Pažiūrėk į mane.
– Prasimerkiau ir ašarotomis akimis pažvelgiau į jį.
– Pasakyk, ar tau viskas gerai?
Nežymiai linktelėjau. Norėjau pažiūrėti, kas nutiko Kurtui, bet Deimjenas nepaleido mano veido, ir žvelgė tamsiai mėlynomis akimis, dabar taip spindinčiomis rūpesčiu.
– Žiūrėk į mane. Ar gali paeiti?
– Ne… nežinau, – sušnibždėjau.
– Tada laikykis, – jis paėmė mane ant rankų ir išnešė iš kambario.
– Ei, kas nutiko? – priėjo Benas.
– Paklausk Kurto, – išspjovė Deimjenas, sodindamas mane ant kažkokios kėdės. – Vos Lairos neišprievartavo. Tas dalbajobas girtas!
– Ramiau su žodžiais, – sudrausmino jį Benas. – Ką jam padarei?

– Atjungiau. Guli ant grindų, – atsisuko į mane ir prisėdo priešais.
– Bandžiau nuvyti blogas mintis šalin ir galvoti apie ką kita. Girdėjau, kaip Benas nuėjo.

– Tu visa drebi…
– Atsiprašau, – sumurmėjau.
– Atsiprašai už tai, kad drebi? – suraukė kaktą.
Nesumečiau, ką atsakyti.
Deimjenas vėl delnais suėmė mano skruostus ir įdėmiai pažvelgė į akis.
– Išsigandai?
– Mhm, – numykiau.
– Jis nieko tau nebepadarys. Jis paprasčiausiai girtas.
Nesupratau, kas man užėjo. Dabar jis atrodė visiškai kitoks. Taip staiga. Absoliuti nesąmonė. Bet visgi buvau nežmoniškai jam dėkinga, kad mane išgelbėjo.
– Būtų padaręs, jei nebūtum atėjęs. Ačiū, – apkabinau jį.
Sekundėlę sudvejojęs ir jis mane apkabino.
Tik tada man į galvą toptelėjo vienas dalykas.
– Kur Oskaras? – tyliai paklausiau.
– Anam kambary, su Ana.
– Su Ana? – Draugai mat atsirado…
– Tau šalta? – paklausė.
– Ne, o ką? – atsitraukusi susiraukiau ir pažvelgiau į jį.
– Tu vis dar nesveikai drebi. Tau turbūt šokas…
– Man viskas gerai. Tik norėčiau važiuoti namo… – nudelbiau akis. – Gali surinkti mano daiktus? Nenoriu ten eiti.
– Gerai, tuoj apsisuksiu.
Norėjau pasikalbėti su Oskaru. Atidariau baltas duris ir lėtai įėjusi vidun, stabtelėjau.
– Oskarai? – kreipiausi tyliai.
Jis sėdėjo ant kėdės, prie kažkokio rašomojo stalo, o Ana stovėjo prie lango ir žvelgė pro jį.
– Ką? – atsisuko į mane.
– Aš baigiau. Važiuojam namo, – paprašiau.
– Gerai, – atsistojo ir atsisveikinęs su Ana, pasuko link manęs. Praeidamas akimis parodė į Aną ir valiūkiškai šyptelėjo. Tylomis pavaizdavau labai pavydžią, o paskui pasiunčiau oro bučinį.
Nebenorėjau jam pasakoti, ką Kurtas bandė padaryti. Jis vėl prarastų kantrybę.
Eidama pro duris, vos neatsitrenkiau į Deimjeną.
– Tavo daiktai, – padavė rankinuką.
– Ačiū. Ir… gal gali nieko nepasakoti Oskarui? Nenoriu, kad jis vėl bandytų ką nors padaryti Kurtui…
– Jis tavęs vos nenuskriaudė, o tu dar jį gini? Keista tu… Gerai, nesakysiu.
– Ačiū…
Išėjusi, atsirėmiau į sieną.
– Važiuojam? – Nuo laiptų grįžęs Oskaras apkabino mane per pečius, o aš nevalingai sudrebėjau. – Viskas gerai?
– Mhm, – linktelėjau ir patraukėm laukan.
Išėję, akimis susiradome Oskaro mašiną.
– Miegosi pas mane? – pasiteiravo.
– Jei tu nori.
– Aišku, noriu, – nusišypsojo. – Ir… atleisk man už viską.
– Tau jau atleista. Tiesiog nebekalbėkim apie tai. Noriu ramybės, – atrodė, kad viską pasakiau per šaltai, tad, švelnindama toną, šyptelėjau.
– Em… Gerai, – tarė neužtikrintai, rakindamas mašiną. – Myliu tave.
– Ir aš tave, – įsėdusi atsakiau.
Myliu. Tik kaip?

XI skyrius

– Labas rytas.
– Labas, – atsakiau taip pat tyliai.
– Paruošiu pusryčius. Valgysi?
– Nežinau. Kiek valandų? – paklausiau, trindama akis.
– Vienuolika.
– Man reikia į darbą Ir tau paskaitos nuo dvylikos. Kodėl guli?
– Eisiu su tavimi į darbą, – ramiai pranešė.
– ???
– Aš rimtai. Ta mergina, Ana, pasiūlė man parašyti tekstą jų grupės dainai. Jei visiems patiks, gal ir mane pasamdys, – šyptelėjo.
Susiraukiau. Nežinau kodėl, bet nenorėjau, kad jis ten dirbtų. Turėčiau savo vaikinui linkėti gero, bet… Na, aš jam ir linkiu, bet dirbti su juo nenoriu.
– Palįsiu po dušu, – iššokusi iš lovos, susirinkau drabužius ir patraukiau į vonią.
Palindau po šaltu dušu, atgaivinusiu skaudantį kūną. Prisiminus vakarykščius įvykius, nuotaika subjuro. Kai šiandien nueisiu į studiją, ten garantuotai bus ir Kurtas. Kaip man elgtis?
– Ei, greičiau tu ten, jei nori, kad nuvažiuotume laiku, – mintis nutraukė beldimas į vonios duris.
Išlipau iš dušo, susisupau į rankšluostį ir pamažu apsirengiau, net nežiūrėdama į veidrodį, nes kai tik labiau sujudėdavau – kūną badė mažos adatėlės. O ir žiūrėti į nebuvo didelis estetinis malonumas. Meldžiausi, kad tik tos mėlynės greičiau išnyktų. Bet kas iš to, netruks vėl atsirasti…
– Tos merginos… – atsiduso Oskaras, kai išėjau iš vonios kambario.
– Na, ir ką tos merginos? Džiaukis, kad nesidažiau, nes būčiau užtrukusi dar ilgiau, – nusijuokiau.
– Džiaugiuosi, kad nesidažėte, jūsų malonybe – tarė, manieringai nusilenkdamas ir darydamas tai, kas turėjo būti reveransas.
Iškišau jam liežuvį kaip kokia penkiametė ir nuėjau atgal į kambarį.
Atsisėdusi ant nepaklotos ir dar šiltos lovos, įsistebeilijau į mėlyną tašką ant grindų, likusį čia nuo tada, kai tapiau.
Nepamenu, kada paskutinį kartą laikiau rankose teptuką, užuodžiau dažų kvapą, mačiau savo spalvotas rankas ir veidą. Kai tapiau, visa atsiduodavau piešiniui. Kiekvieną savo dalelytę, kiekvieną ląstelę, kiekvieną širdies tvinksnį. Viską. Kur tai dingo? Nepastebėjau, kada nustojau tapyti. Prisimenu, pradėjusi draugauti su Oskaru, dar tapiau. O tada nustojau. Nebebuvo įkvėpimo. Nemačiau gražių vaizdų, kuriuos norėčiau įamžinti drobėje. Viskas atrodė pilka ir nespalvota. Kaip dabar.
– Laira, – kažkur iš toli atsklido Oskaro balsas, o tada ranka palietė petį. – Ei, Laira, kas tau? Šaukiu tave gal dešimtą kartą.
– O, atsiprašau, užsisvajojau, – šyptelėjau stodamasi.
– Jau turim važiuoti, – pakštelėjo į lūpas ir išsitempė iš buto, man vos spėjus pagriebt savo mantą.

♦ ♦ ♦

Nuvažiavusi ir su niekuo net nepasisveikinusi, iškart sėdau dirbti prie kompiuterio. Visa grupė repetavo, tik Anos balso nesigirdėjo.
Po akimirkos išgirdau ją kalbančią su Oskaru. Šis kyštelėjo galvą pro duris vidun:
– Mes einam į kitą kabinetą, gerai?
– Eikit, aš dirbu, – sumurmėjau, spoksodama į monitorių.
Girdėjau kaip jie nuėjo ir užsidarė. Muzika ramino, bet bloga nuotaika nedingo. Visą laiką buvau susiraukusi. Galiausiai pradėjo skaudėti galvą, o po kelių minučių muzika nutilo, pasigirdo tylūs balsai ir kažkoks krebždesys man už nugaros.
– Ei, kaip tu? – iki manęs atsklido draugiškas Deimjeno balsas.
– Norma, – burbtelėjau.
– Klausyk, em… – jis pasilenkė prie manęs taip, kad aš į jį atsisukčiau. Atsilošiau kėdėj ir laukiau. – Kurtas nori su tavimi pasikalbėti. Kalbėsi, ar man pasakyti, kad nelįstų?
Nudelbiau akis. Bijojau su Kurtu likti viena, net jei jis ir nebebuvo girtas.
– Jei būsi šalia, – tyliai sumurmėjau, stebeilydamasi į savo pirštus, maigančius juodos palaidinės kraštelį.
– Būsiu, – pažadėjo ir mostelėjo ranka, tikriausiai Kurtui. – Kalbėk, vyruti. Turi progą. Bet aš būsiu čia.
– Em… ‘key… – nutęsė Kurtas, tada priėjo prie stalo ir atsirėmė į jo kraštą. Aš net nepakėliau į jį akių, tik nepastebimai su kėde prisislinkau arčiau Deimjeno.
– Klausyk, aš… Na, aš labai atsiprašau už vakar. Žinau, kad tikriausiai labai tave išgąsdinau, bet aš buvau visiškai girtas ir pats nesupratau, ką darau, – pradėjo berti žodžius lyg žirnius. – Jei nori – rašyk pareiškimą policijai ar dar ką, bet neatsisakyk šito darbo. Mes visi žinom, kad jis tau svarbus ir visa kita…
– Iš kur ištraukėt? – piktai paklausiau.
Aš jiems nieko nepasakojau apie savo gyvenimą, jie negali žinot, kad man šis darbas yra ne tik malonumas, bet ir vienintelis pragyvenimo šaltinis.
– Em… Na, atrodo, kažką sakė ta moteris iš galerijos.
– Vėl Marta? – susiraukiau. – Gal nustosit tikėti ja, užuot pakláusę manęs? Užknisat.
Kiek pyktelėjusi, pakėliau akis į Kurtą. Jis stovėjo iš nuostabos praverta burna ir spoksojo į mane.
– Na, aš atsiprašau… – suvapėjo.
– Nerašysiu jokio pareiškimo policijai ir iš darbo neišeisiu, – sunkiai atsidusau. – Tik kai būni girtas, prie manęs nesiartink. Nekenčiu girtų žmonių. Išskyrus tada, kai pati būnu girta. O to nebūna niekada, todėl – visada. Vienžo… Daugiau išvis manęs nekabink. Nei girtas, nei blaivus.
– Gerai, – linktelėjo. – Dar kartą labai atsiprašau, tai buvo neatleistina. Bet tikiuosi, galėsim būti bent jau draugai?
– Matysim, – numojau ir vėl atsidusau.
– Tu geriausia, – nusišypsojo.
Atlaidžiai šyptelėjau ir jis nuėjo, o Deimjenas prisistūmė kitą kėdę šalia manęs ir atsisėdo.
– Tu tikrai vakar išsigandai, tiesa? – kryptelėjo galvą, kad mūsų akys susitiktų, bet aš nepasidaviau.
– Mhm.
– Sutvarkysi nuotraukas rytoj, dabar važiuojam, – tarstelėjo ir pakilęs nuo kėdės, nužingsniavo link kabineto, kur buvo Ana su Oskaru.
– Ką? Kur važiuojam? – nieko nesupratau.
– Nesigilink, tiesiog čia nesėdėsim, – atidarė kabineto duris ir įkišęs galvą į vidų, kažką pasakė ir grįžo atgal.
– Tu mane į miškus išveši ar ką?
– Jei tik ten tau bus geriau, – paėmė mano ranką ir pradėjo tempti link durų.
– Skauda, – suinkščiau.
– Oi, atleisk, – išsyk paleido.
– Moku vaikščiot ir pati, nereikia manęs tąsyti kaip skudurinės onutės, – pavarčiau akis ir išėjau pro duris, o jis iš paskos.
– Kuo važiuosim?
– Mano mašina, – mostelėjo į dešinę.
Atsisukau, o ten stovėjo naujutelaitė juoda, blizganti kaip antracitas, Audi TT. Aš visa nutirpau.
– Čia… tavo… mašina..? – suveblenau.
– O ką, bloga? – su pasididžiavimo gaidele paklausė.
– Tai nuostabiausia mašina, kokią yra tekę matyti.
– Smagu girdėti, – nusijuokė.
Įlipau į tą gražuolę ir visą kelią klausinėjau apie ją. Seniai apie tokią svajojau. Bet jau buvau susitaikiusi, kad tokią pamatyti, paliesti, juolab joje pasėdėti, galėsiu tik sapnuose. O dabar, štai, sėdžiu ir kažkur važiuoju.
Po gerų dvidešimties minučių privažiavom nedidelę giraitę.
– Tai rimtai mane vežiesi į mišką? – paklausiau, nutaisiusi dramatišką išsigandusį balsą.
– Juk labai norėjai, – nusišypsojo, parodydamas savo baltus dantis.
– Labai. Tiesiog dievinu miškus, – sušnibždėjau, dairydamasi pro langą.
Pasukom į nelygų žvyrkelį, vedantį arčiau miško. Bet tuoj pat privažiavom nedidelį, dviaukštį kubo formos namuką.
– Kas čia? – paklausiau, kai jis sustojo.
– Mano namai.
– Tu čia gyveni? – pirštu parodžiau į namą ir išpūstomis akimis pažvelgiau į Deimjeną.
– Taip, aš čia gyvenu, – gūžtelėjo pečiais.
– Su tėčiu?
– Ne, vienas.
Dar labiau išpūčiau akis.
– Gyveni vienas visame name?! – mano balsas pakilo oktava aukščiau.
– Aha. Norėjau nedidelio butuko, bet tėvas paprieštaravo. Sakė, jei gyvensiu, tai tik name, o ne kažkokiame nušiurusiame bute, – nusijuokė.
– Ačiū, – prunkštelėjau. – Aš gyvenu bute.
– Ak, atleisk, aš nenorėjau, – supanikavo. Atrodė, jog jis rimtai pamanė, kad supykau.
– Baik, – nusijuokiau nuramindama, nors juokas visai neėmė. – Nieko baisaus.
– Einam?
– Einam.
Nenorom išlipusi iš gražuolės mašinytės, nedidelį smėlio spalvos namuką nužvelgiau atidžiau. Nors jis ir buvo dviejų aukštų, atrodė mažas ir jaukus. Viduje namas atrodė daug didesnis, nei iš lauko. Įėjus iškart atsivėrė didelė erdvė, spėjau svetainė, o lubos kilo iki antro aukšto, į kurį vedė stikliniai laiptai kairėje pusėje.
– Vau, – sušnibždėjau priblokšta. – Čia gražu.
– Ačiū. Jauskis kaip namie, – Deimjenas kiek ilgas išsitiesė ant juodos odinės sofos, prie kurios stovėjo dar du foteliai ir stiklinis kavos staliukas.
– Pirma norėčiau pamatyti, kokiuose būtent namuose – apsidairiau šypsodamasi, nes kaip tik pamačiau, kad toliau svetainė tęsiasi į virtuvę.
– Žinoma, no problem – šyptelėjo atgal.
Viena virtuvės siena buvo stiklinė ir per stiklines duris vedė į dar ne visai sutvarkytą kiemą. Viduje atrodė tobula, lyg būtų iš filmo. Visur vyravo tamsiai žalia spalva, nerūdijantis plienas ir porcelianas, o vidury stovėjo aukštas stalas, prie kurio buvo sustatytos keturios baro kėdės.
– Čia tikrai gražu…
– Dar kartą ačiū, – sušuko iš svetainės.
Grįžusi, atsisėdau į vieną fotelių.
– Tai kam mane čia atsivežei?
– Nežinau. Tiesiog norėjau. Atrodei liūdna.
– Hm… – numykiau. Nežinojau, ką atsakyti. Jaučiausi keistai gerai būdama su Deimjenu. Nebebuvau tokia nervinga, jaučiau kaip pamažu taisosi nuotaika ir net galva liovėsi skaudėjusi.
– Kas antrame aukšte? – paklausiau.
– Mano miegamasis, keli svečių miegamieji ir instrumentų kambarys.
– Instrumentų kambarys?
– Aha, – apsivertęs ant pilvo, pasirėmė galvą ranka ir pažvelgė į mane. – Nori pamatyti?
– Norėčiau, – linktelėjau ir nusekiau nuo lovos liuoktelėjusį Deimjeną link laiptų.
Kai įėjom į instrumentų kambarį, vos nežagtelėjau. Kambaryje buvo kelios elektrinės ir akustinės gitaros, pianinas, violončelė, būgnai, smuikas ir kiti instrumentai, kurių net pavadinimų nežinojau.
– Oho…
– Žinau, čia daug šlamšto, bet aš jį myliu, – nusijuokė, perbraukdamas instrumentus ranka pakeliui prie pianino.
– Šlamšto? Nejuokauk, čia nuostabu! – šyptelėjau prieidama.
Deimjenas dėkodamas nusilenkė ir sėsdamasis atvertė pianino antvožą. Jo pirštai palietė klavišus ir kambarį užliejo muzika. Tokia nuostabi, tokia raminanti, tokia… gydanti. Kai jis baigė groti, prisėdau ant kažkokios dėžės šalimais ir dar kelias akimirkas žiūrėjau, galvodama, jog ir aš norėčiau išgauti tokią melodiją.
– Nuostabiai groji.
– Nesunku. Bent jau ši melodija.
– Garantuotai neišmokčiau net ir jos, – nusijuokiau. – Niekada gyvenime net neliečiau tokio daikto.
– Rimtai?
– Aha. Mane visada traukė kiti dalykai. Apie muziką niekada net nesusimąsčiau.
– O kas tave traukė? – tyliai paklausė.
– Tapyba. Piešimas. Fotografavimas. Matydavau tiek daug gražių dalykų gyvenime, tiek spalvų, formų. Net kvapus norėjau įamžinti, – mano balsas virto šnabždesiu.
– Kodėl sakai, kad matydavai? Negi dabar nematai? – taip pat tyliai paklausė.
– Sakyti tiesą?
Jis linktelėjo.
– Dabar nematau. Dabar mano pasaulis bespalvis. Kaip tik šiandien ryte galvojau, kada paskutinį kartą ką nors tapiau. Negalėjau prisiminti. Tai buvo taip seniai… – akyse susikaupė ašaros, todėl nuleidau akis ir nusisukau nuo Deimjeno.
– Kas tavo gyvenime blogai?
– Niekas, – patylėjau. – Nors… tiksliau viskas.
Jam tarp antakių atsirado raukšlelė. Akimirką man kilo noras paliesti ją ir išlyginti.
– Turi vaikiną, darbą. Ko daugiau gyvenime reikia?
– Šeimos, – išsyk atsakiau, bet tuojau pat pasigailėjau. Atrodo, per daug įsikalbėjau. Su Deimjenu nejaučiau ribų ir net nežinau kodėl. Su juo viskas atrodė taip lengva, taip paprasta.
– Tu neturi šeimos?
– Turiu. Nesvarbu, Deimjenai. Viskas gerai, – šyptelėjau.
– Matau, kad ne.
Akimirką įsivyravo tyla.
– Tu man nepasakosi kas blogai, tiesa?
– Ne šiandien.
– Kada nors?
– Kada nors. Manau, jau laikas važiuoti atgal.

XII skyrius

– Gyveni su savo vaikinu? – netikėtai paklausė Deimjenas, mums išsukus iš keliuko į žvyrkelį.
– Ne, su… tėvais, – vos susilaikiau nepavadinus jų žiurkėmis, bet žodį „tėvai“ spjaute išspjoviau.
– Aišku, – nutęsė.
Daugiau apie juos neklausinėjo. Tikriausiai suprato, kad nenoriu apie tai kalbėti. Buvau jam už tai dėkinga.
– Tau dvidešimt, tiesa? – pasidomėjau.
– Taip, – šyptelėjo. – O tau aštuoniolika?
– Aha. Kiek metų kitiems?
– Kurtui taip pat dvidešimt, o Anai ir Linui po devyniolika. Kodėl klausi?
– Šiaip, įdomu. Kiek tau buvo metų, kai išsikraustei iš namų? – pasisukau visu kūnu į jį ir atrėmiau galvą į sėdynės atlošą.
– Aštuoniolika. Kodėl tu neišsikraustai iš namų?
– Aš… – pasimečiau. Negalėjau sakyti tiesos. Jis pagalvos, kad aš visai kvaila. – Man patinka gyventi su tėvais. Be to, neturėčiau kur kraustytis.
– Orestas tavęs nepriima?
– Jis Oskaras, ne Orestas, – pyktelėjau.
– Žinau, – nusišypsojo.
– Durnius…, – sutramdžiau šypseną, nes Deimjeno veidas buvo toks juokingas, toks pasipūtęs.
– Tai?
– Nenoriu kartis jam ant kaklo. Ir jo mama manęs nekenčia, – nusijuokiau. Šįkart sakiau teisybę. Ji tikrai manęs nekentė, nes žinojo, kokie yra mano tėvai. Ji manė, kad esu tokia pati ir nuvesiu jos sūnelį klystkeliais.
– Jei mylėtum jį ir norėtum su juo gyventi – nei tau, nei jam nerūpėtų tėvai, – rimtai pasakė.
– Bet aš dar nenoriu su juo gyventi.
– Kiek laiko draugaujat?
– Hm… Pusantrų metų. O tu su Ana? – prisimerkiau, stebėdama jo reakciją.
– Porą metų. Bet negalėčiau pasakyti, kad ją myliu. Mes nesakom to vienas kitam, – šyptelėjo.
Nustebau.
– Kodėl?
– Nežinau, – gūžtelėjo. – Mūsų santykiai kiek kitokie, nei įprastų porų.
– Hm… Keista, kad draugaujate taip ilgai ir neišsakote vienas kitam jausmų. Nesupyk, bet Ana man atrodo kiek isteriška, – prisipažinau.
– Ji tokia ir yra, – nusikvatojo.
Nesusilaikiusi prunkštelėjau.
– Tavo juokas skamba kaip lauko varpeliai, – man nutilus sumurmėjo. Atrodė, kad kalba pats sau.
– Nesityčiok, – susiraukiau.
– Nesityčioju. Aš rimtai.
– Taip, kurgi ne, – iškart užsiraukiau.
– Tau niekas nesako komplimentų ar ką?
– Kažkada sakydavo, – burbtelėjau.
– Kažkada? Idiotas tas tavo Orestas… – iškošė.
– Oskaras! Skaitykis su žodžiais.
– Atleisk, panele nesupratingoji! Aš tau pasakiau komplimentą, o tu užsišikai kaip rožinė princesė, negavus čihuahua žiurkės.
– Idiotas, – sušnypščiau.
– Pati tu idiotė, – atkirto. – Atrodo, gyvenime tau niekas komplimento nėra pasakęs.
– Užsikiši gal jau?! – sušukau, nusisukdama į langą.
Deimjenas kažką burbtelėjo ir sustabdė mašiną. Vis dar buvome prie miško.
– Lipk, – tarė, nežiūrėdamas į mane.
– Juokauji? – sucypiau.
– Lipk, – griežčiau pakartojo.
Supykusi atsidariau dureles ir išlipusi jas trenkiau taip, jog pamaniau ką sulaužiusi. Po akimirkos žingsniavau žvyrkeliu į priekį, tolyn nuo mašinos, o jis niekur nevažiavo.
– Idiotas kažkoks, nevisprotis… Aiškina kažkokias nesąmones, paliko mane vilktis iki miesto pėsčiomis. Debilas, – burbėjau sau po nosimi eidama.
Taip įsijaučiau į Deimjeno keikimą, kad už nugaros supypsėjus mašinai, gerokai išsigandau ir net pašokau vietoje. Bet neatsisukau ir nuo kelio nesitraukiau. Jei jau išvarė mane, tai tegu ir pats varosi mano tempu.
– Gal malonėsi pasitraukti?! – išgirdau, kaip suriko Deimjenas.
– Nė nemanau! – atšoviau.
– Pervažiuosiu!
– Paduosiu į teismą!
– Užsispyrėlė!
– Idiotas!
Jis dar kažką sakė, bet nebegirdėjau, tik dar labiau sulėtinau žingsnį, kad jis vos važiuotų. Taip ėjau dar dešimtį minučių, bet galiausiai man įgriso jo pypsėjimas, keliantis galvos skausmą, ir aš pasitraukiau.
– Važiuok sau, nevykėli, – sumurmėjau sau tyliai.
Akimirksniu mane apsukęs, nurūko tolyn ir dingo iš akiračio.
Bet priėjus posūkį, jo mašina stovėjo su atidarytomis vairuotojo durelėmis. Viduje sėdėjo Deimjenas ir ramiai rūkė. Ketinau ramiai praeiti, bet šis maloniai kreipėsi į mane:
– Gal pavėžėti?
– Apsišik aukštielninkas, – žingsniavau toliau.
Užsidaręs dureles, užkūrė mašiną ir privažiavo prie manęs.
– O gal vis dėlto parvežti? Spėju, tau iki namų toloka, – nusišypsojo.
Sustojau ir sunkiai atsidususi, darsyk pažvelgiau. Jis atrodė ramus, kaip belgas. Atrodė, jam visas gyvenimas juokai, jis neturi jokių problemų, jam nebūna nesėkmingų dienų. Jis atrodė… laimingas. Kas benutiktų.
Giliai atsikvėpusi, it darydama malonę, apėjau mašiną ir įsėdau.
– Klausyk, atsiprašau, kad išvijau tave iš mašinos ir išvadinau visaip… Tiesiog mane sunervino tai, kad supykai pasakius teisybę. Anai dažniausiai sakau tokius komplimentus, kokių ji neverta ir tai net nebūna tiesa. Sakau tik tam, kad ji neužpyktų. O dabar, va, pasakiau tau tiesą, o tu užsiraukei…
– Gal baigsi? Supratau jau… – nutęsiau. – Ir aš atsiprašau, kad supykau be reikalo. Man jau seniai niekas nesako komplimentų. Pamaniau, tyčiojiesi iš manęs…
– Oskaras negiria tavęs?
– Kažkada sakydavo komplimentus. Kai pradėjom draugaut. Bet galiausiai nustojo…
– Kodėl?
– Jo ir klausk. Iš kur man žinoti, – sumurmėjau.
– Gerai, neklausinėsiu tavęs daugiau. Pikčiurna.
– Atsiprašau, – atsidusau, spoksodama į savo rankas.
– Nieko baisaus. Tik daugiau neužpyk, kai pasako komplimentą. Kas nors pagalvos, kad tu beprotė, – sukikeno.
– O tu manai, kad aš tokia? – klastingai į jį pažvelgiau.
Jis šyptelėjo man ir vėl nusisuko į langą.
– Pamatęs tave pirmą kartą, žinojau, kad esi beprotė.
– Ir kodėl gi?
– Nežinau. Tiesiog. – gūžtelėjo.
Prunkštelėjau.
Toliau važiavom tyloje.

XIII skyrius

– Ei! Ką tu ten darai?! – daužė į duris žiurkienė. Ko jai iš manęs reikia?
– Ko? – šaltai atsiliepiau.
– Atidaryk, reikia pasikalbėt.
Skambėjo taip, lyg ji būtų… blaiva. Vadinasi, vėl prašys pinigų. Bet jos nei blaivos, nei girtos nebijojau. Kažkada ji buvo normali. Ne taip, kaip jos vyras.
Priėjau prie durų ir atidariau.
– Jei nori pinigų – neturiu, – pranešiau oficialiu tonu.
– Man reikia tik kelių litų, atiduot skolą Bakui, – stovėdama prieš mane, nervingai timpčiojo prijuostę, vilkimą tik būnant šviesaus proto ir einant pas mane. Nors nesupratau kam – valgyti ji niekada negamino.
– Neturiu, – nusižiovavau.
– Žinau, kad turi. Nebūk tokia, aš juk tavo mama. Man reikia tik kelių litukų.
– Kiek?
– Dvidešimt.
– Dvidešimt litų? Tau čia keli litai? Už tiek nusipirkčiau pietus. O tu butelį degtinės. Negausi, – atrėžiau.
– Neduosi – pati pasiimsiu! – užriko ir greitu žingsniu patraukė link ant stalo padėtos mano rankinės.
– Padėk į vietą! – pribėgau ir išplėšiau rankinę jai iš rankų. – Manai, jei užsidėjai kažkokią kvailą prijuostę, ji pavers tave mama?! Tu niekas. Tu žiurkė. Nebuvai ir nebūsi man motina jokia prasme. Ir aš tau pinigų neduosiu! – išbėriau.
– Kaip tai neduosi?! – užrėkė. – Ar aš tavęs daug prašau?! Aš tave pagimdžiau, o tu su manim šitaip elgiesi!
Ji nusisuko, bet jos akyse dar spėjau pamatyti sužibusias ašaras.
– Neprašiau, kad gimdytum, – tyliai sumurmėjau.
Išėmiau iš rankinės piniginę ir ištraukusi dvidešimtinę, padaviau.
– Daugiau neprašyk. Neturiu. Neduosiu.
– Ačiū. Tu geriausia dukra, – ji lenkėsi mane apkabinti, bet pasitraukiau.
– Eik.
Nieko neatsakiusi, išėjo iš kambario. Buvau garantuota, kad jokiam Bakui ji nieko neskolinga ir po minutės abi žiurkės išeis pro duris ir prisisprogę grįš naktį arba ryt ryte.
Stovėjau ir spoksojau į vieną tašką, kol nešvarių drabužių krūvoje suskambĘS telefonas grąžino realybėn.
Neskubėdama paėmiau aparatą, grįžau prie lovos ir tik atsigulusi pasižiūrėjau, kas skambina. Nežinomas numeris. Atsiliepiau.
– Labas. Ką veiki? – pasiteiravo švelnus nepažįstamojo balsas.
– Kas būsi? – sausai paklausiau.
– Čia Giedrius, pameni? Viltės draugas, kartu buvom kažkokiam koncerte.
– Taip taip, prisimenu. Ne skleroznikė. Dėl ko skambini?
– Na… Viltei pachmielas iš po vakar, o pas mane šiandien bus tusovkė. Gal galėtum jai padėt išsiblaivyti iki vakaro? Aš turiu trumpam išvažiuoti, nenoriu palikt jos vienos.
– Taigiii… Kur gyveni? – paklausiau.
Jei jis sako tiesą, tada tikrai negaliu palikti Viltės bėdoje. Ji manęs niekada nepalieka.
– Birelo gatvė 3. Kada atvažiuosi? – apsidžiaugė.
– Em… Čia netoli centro, jo?
– Jo.
– Būsiu už pusvalandžio.
– Lauksiu, – padėjo ragelį.

♦ ♦ ♦

Įnirtingai bandžiau išplėšti degtinę iš Viltės rankų, bet ji nepasidavė, tik nesufokusuotu žvilgsniu stebeilijosi į mane ir gniaužė butelį rankose.
– Vilte, po galais, atiduok! – jau rimtai supykau.
– Ne. Man smagu!
– Matau, bet ryte tau smagu nebuvo ir rytoj nebus. Maldavai, kad pasilikčiau šitam sušiktam tūse ir gelbėčiau tave nuo „alkoholizmo liūno“, – pacitavau jos žodžius.
– Bet dabar noriu, kad leistum man linksmintis, o ne pamokslautum, kaip motina!
– Ir gerai. Gerk. Bet manęs rytoj nekaltink, – paleidau butelį ir ji vos neapsivožė, bet Giedrius ją pagavo.
Sėdėjome ant odinės baltos sofos svetainėje milžiniškuose Giedriaus namuose. Jiedu su Vilte burkavo, o aš bandžiau kaip nors ištaikyti progą nusimuilinti. Bet vis nepavykdavo, nes Viltė mane parsitįsdavo atgal ir sriūbaudavo nežinosianti ribų. Savaime suprantama, kai norėdavau ją sustabdyti, aiškindavo, kad neturiu teisės varžyti jos laisvę.
– Vilte, aš noriu namo, kodėl laikai? – suurzgiau.
– Nes čia smagu, o tau reikia pramogų. Kiek gali trainiotis visur su tuo Oskaru? – dėstė, sunkiai beapversdama liežuvį.
– Tu girta ir nusipezi. Gerk toliau, jei nori, o aš keliauju. Čiao, – atsistojau ir patraukiau link durų.
Prasibroviau pro gerai įmirkusią minią ir išėjusi pro duris, giliai įkvėpiau gaivaus oro. Apsidairiau, pratindama akis prie tamsos, nes jau buvo gerokai po vidurnakčio.
– Ei, Laira! – paėjus keliasdešimt metrų, pasigirdo už nugaros.
Atsisukusi pamačiau vyrišką siluetą, artėjantį prie manęs. Stovėjau gatvės žibinto šviesoje, todėl nemačiau, kas artinasi. Bet vaikinui priėjus, tikrai nustebau jį išvydusi.
– Deimjenai? – nustebusi paklausiau.
– Atrodai taip, lyg būtum pamačius superžvaigždę, – nusijuokė.
– Na, beveik tokią ir pamačiau, – šyptelėjau.
– Dar toli šviečia, – numojo.
Įsigalėjo trumpa tyla.
– Kaip čia atsiradai? – paklausiau.
– O… Na, aš buvau tam vakarėly. Mačiau tave, bet nepriėjau, nes buvai su drauge. Nors ji ir buvo šiek tiek užsiėmusi…
– Bandžiau ją gelbėt, bet veltui, – nusijuokiau. – Pažįsti Giedrių?
– Ne, mus pakvietė kitas pažįstamas. O tu pažįsti?
– Lyg ir. Jis tas vaikinas, kuris burkavo su mano drauge.
– Bet tau jie atsibodo ir išėjai? – prisimerkė.
– Aha. Juo labiau, kad negeriu, o Viltė girta kaip tapkė, – nejučia susiraukiau.
– Gal nori pasilikt ilgiau? Vėliau tave parvežčiau. Ir abu turėtume draugijos, aš irgi negeriu, – šyptelėjo.
– Em… Išties turėčiau eiti… Jau vėlu.
– Rytoj sekmadienis, į darbą nereikia, – neatlyžo Deimjenas.
– Gerai, bet ilgai nebūsiu.
– Sutarta. Parvešiu tave namo. Nesaugu naktimis vaikščioti vienai po miestą. Ypač tau, – patraukėm atgal į vakarėlį.
– Kodėl ypač man? – susiraukiau.
– Nes tu mergina. O gal akys mane apgauna?! – vaizduodamas persigandusį, dramatiškai kumščiais pasitrynė akis.
– Idiotas, – kumštelėjau jam į ranką, o jis nusijuokė. Nesusilaikiau ir aš.
Grįžus į Giedriaus namus, atrodė, kad muzika skamba dar garsiau. Deimjenas mostelėjo į laiptus, rodydamas, kad kiltume į viršų. Nusekiau paskui. Laiptų viršuje kaktomuša vos nesusidūriau su kažkokiu slunkium.
– Žiūrėk kur eini, – suurzgiau, bet pakėlus galvą ir aš ir slunkius netekome žado.
– Laira?
– Oskarai??? Ką tu čia veiki?

XIV skyrius

– Atleisk, aš…
– Seniai taip? – nutraukiau.
– Kaip?
– Neapsimesk šlanga. Seniai savaitgaliais vaikščioji į tūsus ir man nieko nesakai?
– Tai pirmas kartas… – nudelbė akis.
– Mhm. Kodėl man nieko nesakei?
– Aš… na… tu… – vebleno.
– Aš, tu, bla bla bla. Gali pasakyt žmoniškai?
– Na… tu nemėgsti tūsų, todėl nieko ir nesakiau. Nebūtum nė sužinojusi, kad čia buvau.
– Ach nejaugi? Šitam tūse Viltė yra!
– Tokios stadijos ji nieko neprisimins.
– O jei ji būtų ne tokios stadijos? Mmm? Manai būčiau nesužinojusi? Ir apskritai, nuo kada tu vengi man ką nors sakyti?! Jei nebūčiau sužinojusi, nebūtum nė sakęs? – sunkiai atsidusau ir nuleidusi pečius, klestelėjau šalimais ant lovos. – Oskarai, nuo kada tu toks?
– Atsiprašau… – sušnibždėjo.
– Susikišk tuos atsiprašymus, kur nesueina, – iškošiau ir atsistojusi išėjau.
Negalėjau patikėti, kad Oskaras man nieko nesakė. Juk nebūčiau jam priekaištavusi… Galėjo eiti į tą tūsą ir be manęs, jei tik norėjo. Bent užsiminęs būtų… Nesuprantu. Jis niekada taip nesielgė, visada sakydavo man tiesą, kad ir kokia ji būtų.
– Ei, Laira, kur eini? – gatvėje prisivijo Deimjenas.
– Namo, – piktai atsakiau.
– Neik, parvešiu.
– Nereikia.
– Naktis juk.
– Deimjenai, atstok! – suniurzgiau ir nuėjau.

Sekmadienis

Skambutis.
Atmetu.
Skambutis.
Atmetu.
Skambutis.
Atmetu. Toliau ignoruoju.
Ir taip jau visą naktį ir dieną. Oskaras nedavė man ramybės, ištisai skambino, vos tik atmesdavau. Neatsiliepiau nei karto. Tegul kankinasi. Jei bent apskritai kankinosi… Neatrodė, kad jaustųsi labai kaltas.
Nei naktį, nei dieną nemiegojau, todėl jaučiausi, o ir atrodžiau, zombiškai. Pabalusi, su juodais ratilais po akimis, visiškai be jėgų.
Vakaras, beveik šešta. Visą laiką pragulėjau lovoje, bet užmigti nesugebėjau. Nekenčiu dienos. Kad ir kokia pavargusi, kad ir kiek naktų nemiegojusi, bet niekada negaliu užmigti dieną. Čia gal koks sindromas?
Kai telefonas po pagalve nustojo skambėti, atėjo žinutė. Šiek tiek nustebau, nes Oskaras man niekada nerašo žinučių, tik skambina.
Išsitraukiau telefoną iš po pagalvės ir žvilgtelėjau, bet kaip tik tada jis vėl pradėjo skambėt. Ir vėl Oskaras.
– Eik šikt, – paspaudžiau raudoną mygtuką ir atsidariau žinutę. Ji buvo nuo nežinomo numerio.

Jis man rašo? Čia gal pokštas? Ir apskritai, iš kur gavo numerį? Paspaudžiau „Atsakyti“ ir negalvodama sumaigiau atsakymą:

Apsiverčiau ant šono ir įsispoksojau į pilką bespalvę sieną. Jaučiausi tokia… tuščia. Tikrai buvau kaip zombis, be jausmų, be išraiškos. Džiaugiausi, kad bent žiurkės išsidangino anksti ryte ir dar negrįžo. Tikėjausi, kad ir negrįš. Niekada.
Telefonas vėl supypsėjo.

Jis juokauja? Negi rimtai siūlo man susitikti? Jis kažkoks keistas. Impulsyvus. Nenuspėjamas.

Gal neišsigąs ir nesigėdys su manim tokia vaikščioti tarp gyvų žmonių. O jei ir gėdysis – ne mano bėdos.
Po akimirkos vėl pyptelėjo:

Tik nesuvalgyk mano smegenų

Cha. Šmaikštuolis.

Atsikėliau ir nusliūkinau prie veidrodžio, kabančio ant spintos. Pažvelgiau į save ir net atšokau atgal. Shit. Negalvojau, kad atrodau taip baisiai. Kraupuma. Reikia bent susišukuoti. Kol ieškojau šukų, vėl suskambo telefonas, tik šįkart tai buvo ne žinutė. Pamačiusi ekrane švytintį Oskaro vardą, išjungiau tą sumautą daiktą. Išsipešusi pusę plaukų, dar kartą žvilgtelėjau į save.
– Mmm… Tiks, – nuraminau save ir pasiėmusi rankinę, išėjau.

♦ ♦ ♦

Jis laukė manęs atsirėmęs į variklio dangtį ir linguodamas į negirdimą taktą, skambantį jo baltose ausinėse, kontrastuojančiose su mašinos juodumu. Merginos, einančios pro šalį, taip į jį įsispoksodavo, jog atrodė, akys iškris iš orbitų. Tiesiog nurenginėjo žvilgsniu. Fe.
– Nagi, tvok, – truktelėjusi už laido, ištraukiau ausines iš jo ausų.
– Palauk, kūjis bagažinėj, – šyptelėjo. – Ir šiaip, vieša vieta, gal važiuojam kur? Nepatinka man žmonės.
– Groji grupėje, bandai išpopuliarėti ir sakai, kad žmonės nepatinka?
– O ką? Aš jiems groju, o bendrauti nenoriu, – pakilo.
– Deja, tai neišvengiama, – pranešiau pagrabiniu balsu ir nusišypsojau.
– Sėsk, pavešiu, – mostelėjo į mašiną.
Beveik įgriuvau į vidų, nes kojos visai nebelaikė. Galėjau prisiekti, kad kai sutems, išsyk užmigčiau net ir šioje gražuolytėje.
– Kur važiuojam? – paklausiau.
– O kur nori?
– Tik ne į mišką, – išsyk atsakiau.
– Muahaha, – nusikvatojo piktojo genijaus juoku. – Būtent ten ir važiuosim.
– Eiii, tu… tu, – neradau tinkamo žodžio.
– Aš koks? Mielas? Geras? Gražus?
– Subinė, – iškišau liežuvį.
– O tu mažvaikė, – atsikirto nusijuokdamas.
– Bent jau ne senė, kaip tu.
– O taip, aš sena, kretanti senolė.
Neišlaikiau nesusijuokusi. Paistė nesąmones, bet prajuokinti sugebėjo.
Toliau važiavome tyloje, tuo pačiu keliu, kuriuo važiavome ir aną kartą. Turėjo greitai sutemti ir bijojau užmigti, nors vien Deimjeno buvimas šalia kažkokiu paslaptingu būdu teikė man energijos.
Kai atvažiavom, dangus jau buvo nusidažęs oranžine spalva.
– Ką veiksim? – paklausiau, kai įėjom į namą.
– Daužysim tave kūju, – truktelėjo pečiais ir šyptelėjo, mostelėdamas, kad sekčiau paskui.
Antrame aukšte atidarė vienas iš daugelio durų. Užlipę ir tais laiptais, atsidūrėme ant stogo. Nedidelėje aikštelėje stovėjo keli pinti foteliai ir daug didesnė nei įprasta, pinta sofa. Mintyse pavadinau tą daiktą „Kon Tikis 3“.
Kol dar tapiau, visada stebėjau aplinką, bet pastaruoju metu šis įprotis dulkėjo atminties stalčiuose. Tačiau vaizdas nuo stogo krašto prikaustė dėmesį. Namas stovėjo ant kalvos, žemyn driekėsi miškas, apačioje peršokantis plačią upę. Saulės raudoniu aplietos medžių viršūnės pavėjui ginė skystus debesėlius, braižančius dangaus drobę. Upės vanduo toks mėlynas, kad beveik juodas. Viskas atrodė kaip negirdėtoje pasakoje, gražiame paveikslėly.
– Čia… nuostabu, – sumurmėjau, netekusi žado.
– Žinau. Myliu šią vietą. Ir tokius vakarus.
– Gyvenime iš čia neičiau…
– Ne visada vakarai būna tokie, kaip dabar. Kartais čia labai nyku, – atsiduso.
– Dabar neatrodo, kad galėtų būti nyku.
Jis nieko neatsakė, tik šyptelėjo ir iš kišenės išsitraukęs cigarečių pakelį, pasiūlė ir man, bet atsisakiau. Ant stiklinio turėklo sukryžiavusi rankas, pasidėjau galvą ir akies krašteliu nužiūrinėjau Deimjeną.
Tik dabar pastebėjau, kad jis tikrai gražus vaikinas. Jo balta oda buvo lygi, skruostikauliai kiek išsišovę, nosis tiesi, o antakiai natūraliai gražios formos. Jam tiko netvarkingai suvelti plaukai. Akimirką kilo noras pakelti ranką ir perbraukti pirštu per jo dailias lūpas, gosliai laikančias cigaretę. Jis, toks keistas, bet nežemiškai gražus, besileidžiančios saulės apšviestas, atrodė tiesiog tobulas. Norėjosi paliesti ir įsitikinti, kad jis tikras.
STOP.
Kas čia dabar? Laira, galvoji, kad Deimjenas gražus? Ir net tobulas? Ir nori jį paliesti?!
Pasikėliau ir pasipurčiau, mesdama panašias mintis iš galvos. Kas man užėjo? Apie Oskarą niekada nekildavo tokių minčių… Tokių apibūdinimų jam.
– Tau viskas gerai? Ko raukaisi? – švelniai paklausė Deimjenas.
– Nieko nieko, viskas gerai.
Vėl įsigalėjo tyla. Toliau stebėjau už horizonto besileidžiančią saulę. Tai truputį akino, bet akių atitraukti niekaip negalėjau. Nors dar nebuvo tamsu, bet jau šaltoka, tad Deimjenas pasiūlė grįžti į namą ir ten sušilti.
– Kodėl tu ne su Ana? – paklausiau, sėdėdama virtuvėje prie baro, kai jis padavė puoduką karštos kakavos.
– Ji užsiėmus.
– Kuo?
– Nežinau.
– Jūs pora ir nežinai, kuo ji šiuo metu užsiima? – kritiškai pažvelgiau į jį.
– O tu žinai, ką dabar veikia Osvaldas? – atsisėdo šalia manęs ant kitos kėdės.
– Oskaras. Ne, – tyliai atsakiau. – Nenoriu žinoti. Pagal jį, man net nereikia to žinoti.
– Gerai gerai, nusiramink. Nekalbam apie juos, gerai? – švelniai nusišypsojo.
– Sutarta, – patvirtinau temos keitimą geru kakavos gurkšniu.
– Tai kodėl nemiegojai? Atrodai siaubingai.
– Ačiū, – pavarčiau akis. – Tu toks malonus…
– Aš sakau tiesą, – atrodo, kalbėjo rimtai.
– Nežinau, tiesiog nesimiegojo, – numojau.
– Tiesiog?
– Tiesiog, – linktelėjau.
Jis tylėjo ir supratau, kad ačiūdie, ir šios temos pratęsimo nesulauksiu. Ramiai gurkšnojau ir jaučiau Deimjeno akis, įsmeigtas į mane. Jis taip akivaizdžiai vėpsojo, jog jau ketinau jo klausti, bet jis mane aplenkė.
– Kaip tavo mėlynės?
– Gyja. Atrodo. Nežiūrėjau į save veidrody.
– Galiu pažiūrėti aš? – ištiesė ranką.
– Em… Žiūrėk, jei taip nori, – pasimečiau, bet pasislinkau arčiau ir ištiesiau ranką. Jis atraitojo palaidinės rankovę ir švelniai perbraukė per dešiniosios rankos dilbį. Ar man tik taip atrodo, ar jo prisilietimas kaitina?
– Kur dar turi mėlynių? – sušnibždėjo.
– Visur, – ne garsiau atsakiau.
Jaučiau, jei vėl paklaustų iš kur jos, išpyškinčiau visą tiesą. Meldžiausi, kad neklaustų.
– Ir ant kaklo? Pilvo? Visur?
Linktelėjau.
Jis pakėlė ranką ir palietė mano skruostą, perbraukė pirštu iki smakro, nuslydo kaklu, nutempė dengiančią kaklą palaidinės dalį ir švelniai pridėjo delną prie tos vietos, kur mėlynių buvo daugiausia.
Trumpam pažvelgiau į jo veidą ir mūsų akys susitiko. Taip sustingę sėdėjom ir žiūrėjom. Mano oda po jo ranka tiesiog degte degė, bet tai buvo taip malonu… Nenorėjau, kad jis atitrauktų ranką nuo kaklo.
Suskambo Deimjeno telefonas, bet jis nė nekrustelėjo.
– Neatsiliepsi?
– Palauks.
– O jei tavo tėtis?
– Nenumirs.
– Deimjenai… – priekaištingai pažvelgiau.
Jis tyliai suurzgė, ir neatitraukdamas nuo manęs nei akių, nei rankos, išsiėmė iš džinsų telefoną ir, net nežvilgtelėjęs, atsiliepė.
– Klausau. Ne. Nežinau. Nevažiuok. Nenoriu. Ana, neisterikuok, atsibodai, – susiraukė. – Gerai, kaip nori. Iki.
– Kas nutiko? – paklausiau vis dar žiūrėdama jam į akis.
– Atrodo, susipykau su Ana.
– Ar aš prie to prisidėjau?
– Nežinau.
– Turėtum parvežti mane namo… – nenoriai tariau.
Išties visai nenorėjau, kad šis vakaras pasibaigtų. Jokiu būdu.
– Nevešiu.
– Kodėl?
– Nes to nenorim nei tu, nei aš. Pripažink, – šyptelėjo ir jo veidas vėl prašviesėjo.
– Nenoriu, – vos girdimai tariau.
– Ar man dar kartą vargintis ir klausti iš kur pas tave mėlynės? – pridėjo ir kitą ranką ant mano kaklo.
Nežymiai papurčiau galvą.
Grįžę ant stogo, daugiau nei vienas nieko nesakėme, tik tylėjome ir žiūrėjome vienas į kitą.
Po kiek laiko jis pakilo ir mirktelėjęs dingo. Nesupratau, ką jis daro, bet greitai nusiraminau, jam grįžus su didžiule pūkine antklode ir pagalve. Numetęs antklodę ant pintos sofos, atsigulė, tempdamas mane kartu. Jaučiausi keistai, bet nesipriešinau. Atsiguliau šalia ir jis mus užklojo. Nė akimirkai nepaleido mano rankos ir tai ramino. Jaučiausi saugi, apsaugota nuo visko. Atrodė, jokia žiurkė, jokios blogos emocijos manęs čia ir dabar nepasieks, kad čia tai tiesiog neegzistuoja.
Buvo keista jausti ne Oskaro pirštus, susipynusius su manaisiais.
Danguje ryškėjo pirmosios žvaigždės.
– Gražu, tiesa? – paklausė.
– Gražu… – pritariau.
– Tu pavargus. Turėtum pamiegoti. Nieko baisaus, jei šiąnakt negrįši namo?
– Nieko, – sušnibždėjau.
– Gal paskambink tėvams? – nepasidavė.
– Nenumirs… – pakartojau jo žodžius, o jis tiesiog šyptelėjo.
Apsiverčiau ant šono. Nenorėjau žiūrėti į žvaigždes. Mane vis dar traukė paliesti jo veidą. Bet nedrįsau.
Jaučiau, kokios intymios šios akimirkos. Visi tie žvilgsniai, prisilietimai… Jaučiau, kad tai daugiau, nei tiesiog prisilietimai. Niekada nejausdavau degančios odos nuo Oskaro rankų, jo prisilietimai negydė. O Deimjenas… Su juo viskas buvo kitaip.
Pusiaumiegom prisislinkau arčiau, permečiau ranką per jo liemenį, o galvą padėjau ant krūtinės.
– Labanakt, Deimjenai, – iš paskutinių jėgų sumurmėjau.
– Labanakt, Laira, – sušnibždėjo.

XV skyrius

Pasirąžiau ir išlipusi iš lovos, patraukiau į pirmo aukšto virtuvę. Leisdamasi laiptais, girdėjau tylią muziką, popieriaus šnaresį ir šratinuko skrebenimą. Nuo laiptų puikiai matėsi visa virtuvė. Deimjenas sėdėjo palinkęs prie stalo ir kažką rašė į lapus, išmėtytus po visą stalą. Galva ritmingai judėjo į man dar negirdėtos melodijos taktą. Jis atrodė toks įsijautęs į darbą, kad nesinorėjo trukdyti. Pamaniau, užkilsiu atgal nepastebėta, bet vos pradėjau lipti, Deimjenas mane pastebėjo.
– Labas rytas, – pasisveikino. – Kur eini?
– Labas. Atrodei labai užsiėmęs, nesinorėjo trukdyti, – šyptelėjau iš lėto eidama jo link.
– Ne ne, ateik, padarysiu užkąsti. Ko norėtum? – nusišypsojo.
– Bet ko, – atsisėdau ant kėdės prieš jį.
Deimjenas šiandien rodėsi kitoks, tik nesupratau, kuo.
Jis pašoko nuo kėdės ir nuėjęs prie šaldytuvo, atidarė ir pradėjo po jį raustis.
– Ką rašei? – pasiteiravau.
– Nieko ypatingo. Bandžiau parašyti žodžius naujai dainai.
– Ir kaip sekėsi?
– Nežinau. Pasakysiu, kai išgirsiu kitų nuomonę. Užteks sumuštinių? Aš nekoks kulinaras… – nekaltai šyptelėjo atsisukęs.
– Užteks. Aš neišranki.
– Puiku.
Apglėbęs kelias dėžutes, priėjo prie stalo ir alkūne pastūmęs visus popierius į šoną, padėjo jas priešais mane. Iš vienos išėmė duoną, iš kitos – kažką panašaus į saliamį, o iš trečios – sviestą.
– Aš tepsiu, o tu pjaustyk, – tarstelėjo ir įbruko man į rankas peilį ir pasisukęs, įjungė arbatinuką.
– Em… Gerai, – šiek tiek pasimečiau.
Pradėjau pjaustyti saliamį, o jis tepė sviestą ant duonos. Dar kartą žvilgtelėjau į Deimjeną vis nesuprasdama, kuo jis man kitoks.
– Tu šiandien kažkoks keistas, – galiausiai prisipažinau.
– Susišukavau, – nusikvatojo.
Tikrai! Jo plaukai šiandien buvo tvarkingai sušukuoti atgal, nesuvelti.
– Kokia progai? – nusijuokiau.
– Svečių turiu, – mirktelėjo. – Ir šiaip jau nepamenu, kada paskutinį kartą šukavausi. Ilgai užtrukau, kol šukas susiradau.
– Aišku, – toliau pjausčiau dešrą ir dėjau ant suteptos duonos.
Vakar mane apėmusią ramybę jutau ir šiandien. Vis dar jaučiausi taip, lyg mano gyvenimas nebūtų sušiktas. Lyg turėčiau viską, ko reikia, norint taip jaustis iš tikrųjų. Mylinčius tėvus, mylintį ir mylimą vaikiną. Bet pagalvojus, kad viso to, švelniai tariant, stokoju, ar galiu greitai netekti, ramybė sklaidėsi. Grįžta tik išgirdus Deimjeno balsą…
– Ei, kiek valandų? – prisiminiau, kad šiandien pirmadienis ir reikia į darbą.
– Nežinau. Kai žiūrėjau paskutinį kartą, buvo beveik pirma. Dabar tikriausiai bus dvi, gal pusė, – ramiai atsakė.
– Dvi?! – suspigau. – Aš dvyliktą darbe turėjau būt! – pašokau ir pradėjau ieškoti savo rankinės, bet Deimjenas sulaikė mane, sugriebdamas už rankų.
– Tavo viršininkas – mano tėvas, pameni? – sąmoksliškai mirktelėjo. – Aš jam skambinau ir pasakiau, kad atvažiuosim kartu ir vėliau. Šiandien mums koncertas, todėl spėju, turėsi fotografuoti. Nuvažiuosim į repeticiją klube prieš vakarinį koncertą ir viskas.
– Bet… aš turiu sutvarkyti jūsų nuotraukas, – nepasidaviau.
– Gali tvarkyti ir pas mane, jei turi su savimi. Atnešiu kompą, manau jame yra visos programos, kurių prisireiks, – įtikinėjo. Jo skvarbus žvilgsnis, regis, vėrė mane kiaurai. – Ar tu nenori čia likti?
– Noriu, – tyliai tariau.
– Tai pabaik daryti sumuštinius, o aš atnešiu kompiuterį, – džiaugsmingai pareiškė ir nubėgo link laiptų.
– Keistas, – sumurmėjau pati sau.
Lėtai grįžau prie stalo ir baigiau daryti sumuštinius. Po minutėlės Deimjenas atėjo su nešiojamuoju kompiuteriu ir krūva laidų.
– Susipažink: čia – mano skreitinukas, – nusijuokė.
– Malonu, – atsakiau tuo pačiu.

♦ ♦ ♦

Pavalgę įsitaisėme svetainėje. Gulėjau ant minkšto kilimo ir tvarkiau nuotraukas, o Deimjenas sėdėjo ant žemės prie žemo staliuko ir toliau kūrė žodžius.
– Kaip sekasi? – nutraukė ilgą tylą.
– Atsibodo. Prisižiūrėjau pornografijos visam gyvenimui, – nusijuokiau. – O tau kaip?
– Prisirašiau visai savaitei, – atsiduso it lauką aręs.
– Dar ne laikas važiuoti? Jau beveik pusė septynių, – žvilgtelėjau į kompiuterio laikrodį.
– Galim. Nuvažiuosim anksčiau, bet gal ir gerai. Atsibodo čia sėdėti, – šyptelėjo stodamasis.
Atsistojau ir aš. Pasiėmusi rankinę, laukiau Deimjeno. Maniau užtruks, bet vos po kelių minučių jau lipom į ratuotąją gražuolytę.
Iki klubo važiavome tylomis, bet tyla nebuvo nejauki. Absoliuti ramybė.
– Kaip manai, Oskaras bus klube? – nejučia paklausiau Deimjeno, kai jau žingsniavom link įėjimo.
– Nežinau… Jei bus, nebendrauk su juo, jei nenori. Tiesiog jį ignoruok.
– Nemoku ignoruoti žmonių…
– Pats laikas išmokti. Praverčia. – atidarė klubo duris.
– Tikriausiai…
Viduje jau buvo beveik visi susirinkę. Nemačiau tik Anos su Linu. Šiek tiek palengvėjo, kad nebuvo ir Oskaro. Bet dar gali ateiti.
– Kur buvot taip ilgai. Mes jau visą valandą laukiam. Sakei atvažiuosit šeštą, o dabar septynios, – pradėjo Benas.
– Ne, tai tu sakei atvažiuoti šeštą, ne aš. Sakiau atvažiuosim, kai galėsim, – nusišypsojo Deimjenas, o Benas tik dar labiau susiraukė.
– Atsiprašau, čia aš kalta, dirbau su nuotraukomis ir užtrukau ilgiau, – teisinau jį. Geriau tegu Benas šiek tiek grieš dantį ant manęs, negu ant jo.
– Gerai jau, gerai, nieko baisaus, laiko dar yra…
Žvilgtelėjau į Deimjeną, šis be garso tarė „ačiū“. Šyptelėjau ir nuėjau link persirengimo kambariuko, kur grupė laiko savo daiktus. Reikėjo susidėlioti fotoaparatą.
Atvėrus duris, prieš akis atsivėręs vaizdas atėmė kalbos ir judėjimo dovaną.

XVI skyrius

Jau prie pagrindinės salės durų mane už palaidinės sugriebė ranka ir timptelėjo atgal.
– Niekur tu neisi!
– Paleisk, – sušnypščiau.
– Na jau ne, eisi su manimi ir trise rimtai pasikalbėsim.
Net neįsivaizdavau, kad šitas žmogus galėtų būti toks. Jis visada man atrodė santūrus, neišsišokantis.
Įstūmęs mane atgal į kambarėlį, apsidairė ar kas nemato ir užtrenkė duris.
– Klausykit, aš nieko nemačiau, negirdėjau ir apskritai…
– Ša. Dabar tu paklausyk, – nutraukė griežtai.
Visą laiką buvau nuleidusi akis pakėliau jas ir tik dabar.
Šitą porelę pamatyti kartu gyvenime nesitikėjau. Ana ir Linas? Kartu?! Užklupti pačiam įkaršty!!! Viešpatie aukštielninkas…
– Klausyk, Laira… Tu mūsų kartu čia nematei, mes tavęs irgi nematėm. Jei kam prasitarsi – lėksi iš darbo kaip kamštis. Nesakai niekam, – tyliai, piktai ir labai įtikimai dėstė Linas.
– Net Oskarui, – pridūrė Ana.
– Taip taip, net Oskarui. O ypač Deimjenui.
– Aš nieko nemačiau, niekam nieko nesakysiu. Galiu eiti? Man užteko ir jūsų fotosesijos, o jūs čia dar…
– Eik, – mostelėjo jis. – Ir prisimink: tu nieko nematei ir tavęs čia nebuvo.
– Mhm, – numykiau ir tiesiu taikymu šoviau pro duris.
Ot šūdas. Gerai, Laira, nusiramink. Viskas čia gerai, viskas kontroliuojama. Tu niekam nieko nesakysi, niekas nieko ir nesužinos. Garantuotai, čia buvo pirmas ir paskutinis kartas tarp jų. Taip, taip ir yra. Ana su Deimjenu pykstasi, ji tikriausiai pratrūko, Linas ją paguodė ir taip išėjo. Būna, pasitaiko, nieko čia baisaus, visi suaugę žmonės, tiesa? Ji pasisakys Deimjenui ir atsiprašys. Jis jai atleis ir viskas bus gerai. Niekas ir nesužinos, kad aš žinau. Taip ir bus.
Grįžau į salę visa įsitempusi, bandydama susitvardyti ir visko neišpyškinti Deimjenui. O šis susirūpinęs jau demonstravo savo įžvalgumą:
– Laira, tu visa perbalusi, kas tau?
– Nieko, nieko… – nutęsiau. – Viskas man gerai.
– Tikrai? Gal prisėsk? Atrodai tikrai nekaip…
– Ne, ką tu, viskas man tikrai gerai, – numojau ranka ir kiek nervingai nusijuokiau.
– Hm… Jei jau taip sakai… Nematei Anos su Linu? Reikėtų parepetuoti.
– Ne, nemačiau, net neįsivaizduoju kur jie, – akimirksniu išbėriau, dar jam nepabaigus klausimo.
– Aišku… – įtariai mane nužvelgė.
Turbūt kiek perlenkiau. Vis dar negalėjau atsigauti nuo matyto vaizdo, tikriausiai elgiausi keistai.
Deimjenas mane aplenkė ir kažkur patraukė.
– Kur eini? – išgąstingai paklausiau.
– Į persirengimo kambarį, o ką? – stabtelėjo.
– Neik, negalima, – pribėgau prie jo ir įsikabinau į ranką.
– Laira, kas tau yra? Ko čia išsidirbinėji? – pyktelėjo.
– Aš… Aš… – mikčiojau. Šūdas šūdas šūdas… – Aš blogai jaučiuosi. Man silpna. Ir pykina. Pabūk su manimi, prašau, – pamelavau.
– Tai palauk tada, atnešiu tau vaistų, – susirūpinęs visvien veržėsi į tą sumautą kambariuką.
– Ne ne! Man tikrai blogai, pabūk – įtikinėjau.
Turėjau akimirksniu sugalvoti, kaip jį išlaikyti prie savęs.
– Laira, po galais! – jau visai supykęs drėbė.
– Aš… – tariau ir tada man į galvą šovė geniali mintis.
Užsimerkiau ir atpalaidavusi kojas, susmukau ant žemės.
– Laira! Laira! Ei, – pripuolė Deimjenas ir pradėjo plekšnoti mano skruostus.
Žinojau, nualpimas nebuvo tinkamiausias būdas jį išlaikyti prie savęs. Bet tiek tesumojau.
– Kas jai? – atsklido susirūpinęs Beno balsas.
– Jai viskas gerai? – kažkur netoliese buvo ir Kurtas.
– Nežinau, ji buvo šalia ir tiesiog nualpo, – drebančiu balsu atsakė Deimjenas. – Laira, atsimerk, prašau, būk gera.
Nežinojau, kiek laiko žmogus būna be sąmonės, kai nualpsta dėl silpnumo. Niekada nesu nualpusi būtent dėl to. Visada prarasdavau sąmonę nuo per stiprių smūgių…
Kai Deimjenas paėmė mane ant rankų, prasimerkiau ir pradėjau antrą spektaklio sceną.
– Deimjenai? – prikimusiu balsu kreipiausi į erdvę.
– Aš čia, nusiramink. Viskas gerai.
Kai atsimerkiau, pamačiau, kad guliu ant kažkokio paminkštinto suoliuko.
– Kurtai, atnešk jai vandens, – tarstelėjo Benas ir šis kažkur nubėgo. Meldžiausi, kad Deimjenas liktų šalia. – Gal iškviesti greitąją? Tu visa balta.
– Ne, ne, nereikia, – tariau sėsdamasi. – Viskas gerai, man tik pasidarė silpna.
– O jei vėl pasidarys?
– Nepasidarys, nesijaudinkit, – šyptelėjau puse lūpų.
– Na, kaip nori. Bet šiandien jau nebedirbsi, tave reikia parvežti namo.
– Aš galiu fotografuot! – pasimuisčiau, išsilaisvindama iš Deimjeno rankų.
Tikrai nenorėjau grįžti namo ir šiandien nebedirbti.
– Laira! Tu kaip mažas vaikas, visai savimi nesirūpini! – supyko Deimjenas. – Ar gali bent kartą paklausyti protingo patarimo?!
– Bet… aš, – dar žiojausi, bet Deimjenas perspėdamas bedė į mane pirštu.
– Parvešiu tave namo. Ir neprieštarauk!
Burbtelėjau kažką nepritariamo ir netgi kiek necenzūriško.
– Ką? – smerkiamai į mane dėbtelėjo.
– Nieko, – pavarčiau akis ir atsistojau.
Tuo metu grįžęs Kurtas padavė man vandens buteliuką. Jam iš paskos atkulniavo Linas. Atsukau kamštuką ir vienu užsivertimu išgėriau beveik pusę.
– Galiu nueiti pasiimti kelis savo daiktus? Į kambariuką, – kandžiai paklausiau Deimjeno.
– Nenualpsi pakeliui? – taip pat kandžiai atsakė.
– Nualpsiu. Jei negrįšiu po dešimties minučių, gali eiti ieškoti, – atsikirtau ir patraukiau mantos.
Privalėjau kai ką padaryti. Mane buvo suėmęs toks pyktis dėl melo, jog turėjau įsitikinti, kad visai tai buvo verta.
Išeidama iš salės, griebiau už rankos vidun einančią Aną ir nusitempiau su savimi.
– Ką čia darai?! – sucypė toji.
– Užsikišk, – sušnypščiau.
Sustojom koridoriuje.
– Tu jam viską pasakysi, tiesa? – prirėmiau ją prie sienos.
– Apie ką tu čia?
Ji tik apsimeta nepakaltinama ar jai taip natūraliai išeina?
– Apie tave ir Liną! – kiek per garsiai tariau. Apsidairiau ar kas nenugirdo. – Juk pasakysi viską Deimjenui?
– Juokauji gal? – nusijuokė. – Nesakiau anksčiau, nesakysiu ir dabar. Tu taip pat laikysi liežuvį už dantų.
– Tai… judu ilgai taip duodatės? – su pasišlykštėjimu paklausiau.
– Pakankamai, – piktdžiugiškai šyptelėjo.
– O kaip Deimjenas?
– Deimjenas? Ak, tik nebūk naivi. Jis gražus ir visa kita, bet tikrai ne pats geriausias toj srity. Yra ir žymiai geresnių.
– Ne apie tai klausiu! Kodėl nepalieki Deimjeno ramybėje, jei duodiesi su kitais?!
– Kodėl turėčiau? Jei susipyksim, grupė gali iširti. Todėl ir sakėm, kad jei prasitarsi – neteksi darbo. Neteks visi. Grupės nebebus. Piš, baba, KAPUT. Nėra pasitikėjimo, nėra ir grupės, – šyptelėjo.
Pasitikėjimo? Ji juokauja? Kaip pasitikėti tokia kale kaip ji?
– Ir be to… – tęsė. – Deimis turtingas, jo tėvas – grupės vadybininkas. Kas gali būti geriau už tokį vaikiną ir adrenaliną, pisantis su kitu?
– Tu…
– Kas? Nagi, sakyk, NEKANKINK, TARK ŽODELĮ – liejosi neslepiamo pasididžiavimo savimi, pašaipos ir paniekos man kokteilis.
– Kekšė. Tu niekas daugiau, tik kekšė. Tu man šlykšti, – drėbiau, o ji žiūrėjo į mane su atlaidžia šypsenėle.
– Tu tos kekšės vistiek neišduosi, nes pati viską prarasi.
Giliai įkvėpiau. Ji mane taip erzino, bet buvo teisi. Jei Deimjenas sužinos, grupė gali iširti. O tada ir aš ir visi kiti neteks darbo. Negaliu to leisti. Ne vien dėl savęs.
– Žiūrėk, kad būtum viso to verta, – sušnypščiau ir nustūmusi ją į šalį, nukulniavau prie manęs jau besidairančio Deimjeno.

XVII skyrius

– Vežk mane namo, – burbtelėjau jau lipdama.
– Gerai, neskubėk tik, dar nukrisi.
– Gal baigsi manimi rūpintis lyg mažu vaiku? Visą gyvenimą savimi rūpinausi pati.
– Ko čia putoji? – pyktelėjo. – Aš tik nenoriu, kad tau kas nutiktų.
– Nuo kada taip manimi rūpintis pradėjai? Mes beveik nepažįstami.
Staiga jo žingsniai nutilo. Sustojau ir aš. Išties, neturėjau taip sakyti. Vakarykštis vakaras buvo daugiau, nei tik dviejų kolegų draugiškas pasisėdėjimas. Ne. Tai buvo daug daugiau.
– Atleisk, aš… aš… na, aš atsiprašau, kad taip pasakiau, – atsisukau.
Jis stovėjo tamsoje, todėl nemačiau jo veido, bet galėjau kirsti lažybų, kad jo žvilgsnis buvo žudantis.
– Einam. Kuo greičiau tave parvešiu, tuo mažiau rūpesčių bus, – šaltai tarė ir aplenkęs mane, laiptais nusileido pusiaubėgom.
– Deimjenai, atsiprašau, – tariau jam pavymui.
– Važiuosi su manim ar eisi namo pėsčiomis? – atsklido iš apačios.
Išėjęs į lauką, Deimjenas manęs net nepalaukė, tiesiu taikymu patraukė prie mašinos. Priėjusi prie automobilio, pasilenkiau ir pro keleivio stiklą pažvelgiau į prietaisų skydelio apšviestą jo veidą. Nė vienas raumenėlis nė nevirptelėjo. Buvo šaltas ir bejausmis. Įsėdusi norėjau pasakyti ką malonaus, kas išrangytų jame tą šypsenėlę, visada užpildančią mane šiltu jausmu. Negi tikrai jį taip įžeidžiau? Taip staiga, ištarusi vos kelis žodžius?
Visą laiką važiavome tyloje, tik ji šįkart buvo visai nejauki. Svarsčiau, ką jam pasakyt ir kaip.
– Koks tikslus adresas? – galiausiai paklausė.
– Tėvynės devyni, – tyliai atsakiau.
Kai privažiavome, jis sustojo prie laiptinės durų ir užgesino variklį.
Kažkodėl nebebijojau, kad jis sužinos kur gyvenu. Buvo baisu, kad pamatys mano tėvus, bet raminausi, kad tikrai nelydės manęs iki buto durų. Tamsoje šita vieta neatrodė tokia ir baisi. O gal grėsminga ją laikiau vien dėl to, kad čia patyriau tik blogus dalykus?
– Ačiū, kad parvežei, – padėkojau, išsklaidydama nejaukią tylą.
– Nėra už ką, – šaltai atsakė.
Sukaupiau visą drąsą, giliai įkvėpiau ir pradėjau berti:
– Klausyk, aš atsiprašau už tai, ką pasakiau. Neturėjau to omeny. Tiksliau, noriu pasakyti, kad jau tikrai esi man draugas, o anas vakaras…
– Labanakt, – nutraukė ir nusisukęs spoksojo kažkur pro langą, visai nekreipdamas į mane dėmesio.
– Aš juk atsiprašiau…
– Labanakt, Laira, – pakartojo.
Supratau, kad šiandien su juo normaliai pasikalbėti nepavyks. Išlipusi stebėjau mąžtančias galines šviesas. Tik joms pradingus už posūkio suvokiau, kad neišvengiamai turėsiu grįžti namo. Turėsiu vėl vengti žiurkių, jei jie bus namuose. Turėtų būti…
Porą dienų lydėjusi ramybė dingo galutinai vos įžengus į laiptinę. Ne, anksčiau. Išlipus iš Deimjeno automobilio. Kai jis šaltai su manimi atsisveikino. Kai dingo visa šiluma, sklidusi nuo jo. Nebeliko nieko. Mane vėl apėmė baimė, nežmoniškas noras bėgti, kur akys veda, kur niekas manęs nepažįsta, kur būčiau svetima. Kur galėčiau viską pradėti iš naujo.
Nuspaudžiau durų rankeną ir įžengiau į vidų. Mane pasitiko užpiltos žiurkienės akys.
– Kur buvai tiek laiko? Dvi dienas tavęs nemačiau, – sugargaliavo.
– Koks skirtumas… – suburbėjau.
– Kaip tai koks skirtumas?! – užstaugė. – Nori, kad tėvą pakviesčiau?!
– Nerėk. Aš namuose. Ko nori? – ramiai atsakiau, nors negalėjau neigti, kad nuo jos grasinimo nesutirtėjau iš baimės.
– Duok pinigų, – ėjo iškart prie reikalo.
– Neturiu, – prunkštelėjau. – Neseniai daviau tau dvidešimt litų.
– Seniai. Duok dar, užteko vos dienai.
– Sakei, kad skolą turi atiduoti. O tu, aišku, viską pragėrei.
Jaučiau kalbanti ne tokiu tonu, kokiu reikia. Galėjau duoti maironiuką ir būtų atstojusi, bet neee, kur tau, man visada reikia šokti į akis.
– Nesišakok, kekše! Uždirbi daug iš visokių diedų. Duok pinigų! – užstaugė.
Ramiai atsisegiau rankinę ir padaviau jai dar tiek pat.
– Dabar galiu eiti? – jau nesišakodama paklausiau.
– Tu nori prasisukt su dvidešimtine? Juokauji gal? Žinau, kurva, turi daugiau. Duok! – sugriebė už rankos.
– Ką čia blet darot?! – iš kambario išgriuvo žiurkinas. – Staugiat kaip smaugiamos katės.
– Kalės. Va ji, kalė, neduoda daugiau, – žiurkienė parodė jam banknotą prieš nosį ir žudančiu žvilgsniu dėbtelėjo į mane.
Jis karčiai nusijuokė ir priėjo arčiau. Jaučiau, kelias valandas negėręs, bet vis dar pakankamai girtas.
– Duosi pati ar reiks pasiimti? – pasilenkė prie manęs.
– Neturiu, – tyliai atsakiau.
Jis pakėlė ranką, ruošdamasis trenkti, susigūžiau iš baimės.
– Duosiu, duosiu, tik nemušk, – sucypiau, atsiremdama į sieną.
Jis vėl nusijuokė. Paėmiau piniginę ir atidaviau jiems visus pinigus, kurie ten buvo. Kol jie skaičiavo grobį, nuslinkau į savo kambarį ir uždariau duris.
Lengviau atsipūčiau supratusi, kad kol kas skausmo išvengiau.
Griuvau ant lovos nenusirengusi ir nenusiavusi. Sunkiai atsidusau. Ką man dabar veikti visą vakarą? Dabar aštuonios. Koncertas turi prasidėti po pusvalandžio. O aš jų nefotografuosiu… velnias.
Į galvą vis lindo šiandienos įvykiai, matyti vaizdai ir vykę pokalbiai. Negalėjau patikėti, kad Ana taip elgiasi su Deimjenu… Argi galima draugauti su vaikinu vien dėl to, kad jis turtingas ir gražus, bet už jo nugaros duotis su kitais? Man tai buvo protu nesuvokiama.
Taip galvodama, panirau į tamsą.

♦ ♦ ♦

Pabudau nuo stipriai daužomų durų garso ir kažkieno riksmų. Atsimerkusi pamačiau, kad naktis. Kambarys skendėjo tamsoje, tik apačioje pro durų plyšį mačiau šviesą. Pakėliau galvą ir įsiklausiau. Duris trankė žiurkius.
– Kelkis, blet, pasakiau! Ateini čia, nachui!
– Ko.. ko nori? – sumikčiojau atsistojusi.
– Atėjo Bakas! Ateik suteikt jam savo paslaugų, – nusijuokė.
– Kokių dar paslaugų? – susiraukiau.
– Kokių, kokių? Sekso
– Atsiknisk, – išspjoviau ir atsitraukiau nuo durų.
Duris užpylė dar stipresnė smūgių kruša, bet nekreipiau dėmesio. Atsisėdau ant lovos ir susirietusi į kamuoliuką, užsidengiau ausis, nes žiurkius vis rėkė ir rėkė.
Ne juokais išsigandau, kai durys atsilapojo, vos neišvirsdamos su visais vyriais.
– Atstok! – suspiegiau jam einant link manęs.
– Ateik čia sūka!, – sugriebė mane už plaukų ir ištempė pas save į kambarį.
Ten buvo žiurkienė, dar viena girta moteris ir tokios pat būklės vyras. Bobos smigusios ant sofos, o vyras sėdėjo ant fotelio.
– Nebloga, nebloga, – nužiūrėjęs mane, nusijuokė.
– Imk, jei nori, – stumtelėjo mane link jo.
Jis sugavo mane už šlaunų ir timptelėjo artyn.
– Paleisk, – išsilaisvinau pasimuisčiusi.
– Nesispardyk, gražute.
Jo žvilgsnis buvo toks… gašlus. Žiūrėjo į mane, kaip narkomanas į dozę.
Žiurkius dar kartą norėjo mane pastumti, bet atšokau nuo jo per keletą žingsnių. Jei nestovėtų tarpdury, galėčiau pabėgti. Kai prisiartino, stipriai jį stumtelėjau, kad atsitrenkė į sieną ir išbėgau pro duris.
Įsmukusi į savo kambarį, užsidariau. Užraktas buvo išlaužtas, tai užstūmiau fotelį.
– Nepabėgsi, gali net nesipriešinti, – užriko žiurkius. Jis vėl buvo už mano durų. Jei pasikvies tą vyrą, kartu tikrai įsilauš. Nežinojau, ko griebtis. Nubėgau į kitą kambario galą ir susiriečiau kampe. Jaučiau, gali atsitikti tai, ko bijojau visą gyvenimą.
Išsitraukiau telefoną iš kišenės ir akimirką mąsčiau, kieno numerį rinkti. Iš pradžių surinkau Oskaro. Ištryniau. Tada Viltės. Taip pat ištryniau. Drebančiomis rankomis surinkau trečiąjį, mano didžiąją viltį.
Po trijų signalų pypsėjimas nutilo.
– Deimjenai, – iškart išgąstingai kreipiausi į jį.
– Ko? – šaltai paklausė.
– Padėk man, prašau, būk geras, – pradėjau verkti.
Daužymas ir rėkimas vis nesiliovė, o mano baimė augo.
– Palauk, Laira, kas nutiko? – susirūpino jis.
Žiurkius taip stipriai trenkė į duris, jog maniau, kad jos tuoj atsidarys.
– Padėk, – suspiegiau į ragelį ir paspaudžiau pokalbio baigimo mygtuką.
Sėdėjau kampe ir drebėjau kaip epušės lapas. Bet po kelių minučių daužymas liovėsi. Linkstančiomis kojomis priėjau prie durų ir kuo tyliau atstūmiau fotelį. Jokių garsų. Pasiryžau išeiti. Pasiėmusi nuo lovos rankinę, tyliai išėjau į koridorių. Jau maniau saugiai paspruksianti. Bet visai šalia lauko durų, tas kitas vyras, staiga išėjęs iš kambario, griebė už rankos ir suplėšė palaidinę. Bet manęs sugauti nebespėjo. Išbėgusi į laiptų aikštelę, pasileidau žemyn kiek kojos neša. Ant paskutinių laiptelių prie laukujų durų, vos kaktomuša nesusidūriau su tamsiu siluetu, įbėgusiu į laiptinę.
Išgąstingai spygtelėjau, bet tuoj pat nusiraminau, supratusi, kad tai jis.

XVIII skyrius

Mano išvaizda ir ašaromis pasruvęs veidas buvo pakankamai iškalbingi, tad jis nepuolė klausinėti ir tylomis atvėręs mašinos dureles, nubėgo prie vairuotojo pusės. Prasisukančių padangų cypimas tikriausiai girdėjosi visame mikrorajone.
– Laira! Po galais, nesveikai mane išgąsdinai! Kas nutiko?!
– Deimjenai, būk geras, važiuojam iš čia greičiau, maldauju, – šluosčiausi ašaras nuo veido.
– Išbėgau iš pusės koncerto, iškart po pertraukos, o tu man net nesakai dėl ko?!
– Ačiū, kad atvykai, lieku tau skolinga ir taip toliau, – maliau liežuviu, užsidengusi akis, – viską papasakosiu… Tik ne dabar… Kada nors… Būtinai.
Toliau visą kelią nepratarėm nė žodžio, nors jaučiau jį tvardantis iš paskutiniųjų. Kietai sučiaupę lūpas, nužingsniavom ir prie Deimjeno namo. Jam atrakinus duris, įsmukau ir net nedegiau šviesos. Eidama į svetainę, tikėjausi išvengti klausimų. Uždegta šviesa mane užklupo ant sofos. Pakilau ir tiesiu taikymu šoviau link durų, pro Deimjeną, tebelaikantį ranką ant jungiklio.
– Kodėl man nieko nepasakoji, Laira? – šūktelėjo pavymui
– Nes nėra ką pasakoti, – tyliai sumurmėjau.
– Bet daug ką slepi.
– Atleisk, tiesiog taip geriau. Mums abiems…
– Man geriau žinoti tiesą, negu nežinoti nieko, – spustelėjo mano ranką, bet tuoj pat atleido ir žengęs kelis žingsnius, atsidūrė tarp durų ir manęs.
– Kada nors, – pakartojau jau anksčiau sakytus žodžius.
– Man kada nors netinka. Dabar.
– Nebūk mažas vaikas.
Apsisukusi grįžau į svetainę ir sunkiai klestelėjau ant minkštos sofos. Nenorėjau kalbėtis su Deimjenu. Man viską skaudėjo, širdis vis dar plakė kaip pašėlusi, kojos linko. Vien prisiminus šį vakarą, akyse kaupėsi ašaros.
– Neklausinėk, prašau… – sumurmėjau.
– Nesuprantu kas vyksta, Laira. Tos mėlynės, išsisukinėjimai, o dabar paskambini spiegdama pagalbos. Kai atvažiuoju, visa drebi iš baimės ir verki, o aš, kaip paskutinis kvailys, turiu nieko neklausinėti? Gal juokauji?
Deimjenas pasitraukė nuo durų ir priėjęs suklupo šalia ant žemės.
– Ar Osvaldas tave muša? – sušnibždėjo dėdamas galvą ant mano kelių.
– Oskaras. Ne, jis manęs nemuša, – tariau sunkiai nurydama seiles.
– Tai kas tada? Ko išsigandai namuose? Tik nesakyk, kad pelės, nes tu ne iš tų, kurios spiegtų pamačiusios mažą pūkuotą padarėlį.
Prunkštelėjau.
– Ne, ten buvo ne pelė. Ten buvo didžiulis voras, – šyptelėjau.
– Nemeluok, – rimtai atsakė.
Paliečiau jo plaukus ranka ir perbraukdama nuo smilkinio iki pakaušio, juos truputį suvėliau.
– Ar galiu nakvoti pas tave?
– Ne, jei nepasakysi, kas dedasi, – jis užsimerkė.
– Prašau…
Stojo ilga tyla.
Tuo metu jis buvo užsimerkęs, tik antakiai tai susiraukdavo, tai vėl išsilygindavo. Matyt, nuo to, kas dėjosi jo galvoje. Bet labiau norėjau žinoti, kas dedasi mano galvoje. Atrodė, ji tuštut tuštutėlė, be jokių minčių, tik neaiški jausmų raizgalynė po krūtine, lyg koks gumulas. Kiekvieną kartą, atsibudusi po tėvo kumščių, taip jausdavausi. Lyg tie smūgiai būtų išmušę iš manęs visas mintis. Vieną po kitos, su kiekvienu spyriu į šonkaulius, su kiekvienu kumščio smūgiu į veidą.
Maždaug dar po trijų amžinybių Deimjenas atsimerkė, sunkiai atsidusęs, pakilo ir ištiesė man ranką. Mano letenėlė dingo dideliame jo delne. Staiga jis taip stipriai mane truktelėjo, kad pakilau nuo sofos ir trenkiausi tiesiai į jo plačią krūtinę.
– Ką tu darai? – nedrąsiai paklausiau.
Deimjenas nieko neatsakė, tiesiog nusitempė paskui save laiptais aukštyn. Po minutės jau buvome ant stogo ir gulėjome ant tos pačios pintos lovos, kaip ir aną kartą. Tik šįkart nebuvo šalta ir mums nereikėjo didžiulės antklodės.
Viskas buvo taip nauja, taip keista. Net su Oskaru taip nesijaučiau, kaip dabar su Deimjenu. Jis buvo… kitoks. Tam, kad nurimčiau, Deimjenui net nereikėjo ko sakyti ar daryti, raminti ar guosti. Vien jo buvimas šalimais ramino, leido pasimiršti. Net žaizdos, tokios skaudžios ir nepakenčiamos, rodėsi, ima gyti akyse, švelniai dilgsėdamos, visai nesukeldamos skausmo, tik malonų dirgulį. Toje tyloje ir švelnioje prieblandoje vyko kažkas, ko nebegalėjau suprasti, ko niekada nebuvau patyrusi.
– Atleisk, – tyliai sumurmėjau, atlošdama galvą ir pažvelgdama į jo ramų veidą.
– Kada tas „kada nors“? – paklausė, net nežvilgtelėjęs į mane, įsmeigęs akis į oranžinį dangų.
– Ką? – nieko nesupratau.
– Sakei, kad kada nors man viską papasakosi. Kada?
– Nežinau…
– Tai kodėl nepapasakoji dabar?
– Aš… aš bijau.
Ir išties, kodėl nepapasakoju visos tiesos? Kad tėvas mane muša, kad praeityje įvyko dar šis tas, kas pakeitė visą mano gyvenimą, apvertė jį aukštyn kojom?
Bet bijojau išsklaidyti tą ramybę, apgaubusią mane kaip lengva, nematoma marška. Nenorėjau jos paleisti ir vėl nugrimzti į paniką ir amžiną baimę.
– Ko bijai? – mano mintis išblaškė Deimjeno klausimas po trumpos pauzės.
– Nieko, – krestelėjau galvą. – Papasakosiu. Bet ne šiandien.
– Hmm… – nutęsė, bet daugiau nesakė nieko.
Užsimerkiau ir leidau sau pasimėgauti akimirka be skausmo ir baimės, be kumščių smūgių į šonkaulius, pilvą, be spyrių į galvą.
Leidau sau pajusti ramybę, šilumą ir net kažką panašaus į… draugystę? Taip, į tai, ko niekada nejaučiau iš jokio vaikino. Vienintelė mano draugė nuo vaikystės buvo Viltė. Oskaras nuo pažinties pradžios piršosi į vaikinus. Jis niekada nebuvo mano draugas, jis buvo tas, turėjęs mane išgelbėti nuo kančių, nuo skausmo. Tik šiuo metu kažkodėl mane gelbėjo kitas.
Staiga krūptelėjau, pajutusi kažkieno pirštus, švelniai slysčiojančius mano viršutine lūpa. Tai, be abejo, buvo Deimjeno pirštai. Atsimerkiau. Jis gulėjo šonu pasisukęs į mane, vieną ranką pasikišęs po galva. Akys stebėjo pirštus prie mano lūpų.
– Kas…?
– Ššš, – nutraukė.
Jis prisislinko dar arčiau ir mūsų kaktos susiglaudė.
Mano širdis pasileido šuoliais. Sustingau ir nebegalėjau pajudėti iš vietos. Širdis daužėsi taip tankiai, jog maniau greitai nebespėsianti kvėpuoti.
Jis dar kartą perbraukė mano lūpas ir nuslydęs skruostu link ausies, atgaliu delnu perbraukė skruostą. Jo pirštai suėmė smakrą ir prisitraukė arčiau.
– Aš… tu… mes… – sumikčiojau.
– Nenori?
– Noriu, – tyliai atsakiau. Nemelavau.
Tą pačią akimirką jo lūpos prigludo prie manųjų. Maldavau nežinia ko, kad ši akimirka tęstųsi amžinai.
Deimjeno liežuvis švelniai, bet be proto godžiai slysčiojo mano apatine lūpa, pynėsi su mano liežuviu. Jo ranka nuslydo mano liemeniu, o manoji staiga atsidūrė ant jo kaklo ir po sekundės atsidūriau virš jo.
Atsiplėšėm vienas nuo kito tik abiems pritrūkus kvapo. Bet tik per milimetrą.
Deimjenas nieko nesakė, tiesiog žiūrėjo į mane, o aš į jį.
Tik jam netikėtai šyptelėjus, supratau kas ką tik įvyko. Deimjenas – turtingas, populiarus, gražus ir mano boso sūnus, pabučiavo mane – negražią, neturtingą, melagių melagę ir savo tėvo darbuotoją. Ar aš sapnuoju? O jei sapnuoju, ar tai košmaras? Ar gražiausias sapnas iš visų sapnuutų? Ir… ir kaip Ana? Oskaras? Žinoma, dėl Anos pergyvenau mažiausiai, nes ji didžiausia kekšė. Bet kaipgi Oskaras? Žinau, pastaruoju metu nesutarėm, bet negi jis padarė man tiek blogo, kad jį išduočiau? Kad ir tik bučiniu. Pačiu saldžiausiu, nuostabiausiu, šilčiausiu, nuoširdžiausiu ir tikriausiu bučiniu, kokį esu patyrusi. Ne, pala, pala, stop! Kas su manimi dedasi?
– Tu su Ana, aš su Oskaru… – sumurmėjau Deimjenui į lūpas.
– Man Ana nerūpi, – susiraukė jis. – Mano atrodo, su Osvaldu irgi nelabai gerai sutari.
– Oskaru, – pataisiau jį.
– Koks skirtumas, – pavartė akis.
– Jis mano vaikinas…
– Tu jo nemyli.
Iš Deimjeno akių atrodė, kad jis labiau įtikinėja save, nei konstatuoja faktą. Jo rankos glostė mano liemenį, nugarą.
– Aš gal jau eisiu, – žodžiai iš lūpų išsprūdo pirmiau, nei suvokiau.
Bet atsiplėšiau nuo Deimjeno ir, išsiritusi iš lovos, pasileidau laiptais žemyn. Grįžusi į svetainę, griebiau savo mantą ir išlėkiau pro duris, nors ir girdėjau, kad Deimjenas lekia iš paskos.
– Neišeik, – jo balsas liko man už nugaros.

XIX skyrius

Pradėjusi dirbti, nekenčiau Deimjeno, vos nesulaužiau jam nosies; Kurtas susimušė su Oskaru, mes susipykom; Kurtas vos manęs neišprievartavo, bet Deimjenas mane išgelbėjo – pamačiau jį kitomis akimis. Tėvas mane vėl mušė ir Deimjenas matė mėlynes, žaizdas. Pamanė, kad tai Oskaro darbas ir jiedu susimušė. Apie tą naktį, kai pajaučiau šilumą, sklindančią iš Deimjeno ir nenorėjau jos atsisakyti, lengviau nebegalvoti. Vėliau sužinojau, kad jo mergina dulkinasi su jų grupės būgnininku Linu. Ir jau senokai. Leptelėjau Deimjenui, ko nereikėjo ir šis supyko. Tą patį vakarą, netardamas nė žodžio, parvežė mane namo ir paliko bežiūrinčią į tolstančias galines šviesas. Tą gerai prisimenu. O kas vėliau vyko namie, prisiminti nenoriu… Brr… Kai paskambinau Deimjenui, šis atvažiavo viską metęs, vidury koncerto, nuvežė į savo namus. Pasibučiavom ir aš išbėgau. Dabar einu neapšviestomis gatvėmis nežinia kur, o galvoje visiška košė.
Mano gyvenimas paprastas, kaip labirintas. Tik surask kelią ir viskas bus gerai. Tik tiek. Ir visas gyvenimas tėra labirintas, kuriame, švelniai tariant, klaidžioji iki mirties. Vieni randa išėjimą, kitiems nenuskyla. Tereikia nepanikuoti ir nebėgti, kaip akis išdegus, kur kojos neša. Tereikia užsimerkti, susikaupti ir paaiškės, kuris kelias teisingas. „Nepanikuok!“, rėkia plonytis balselis galvoje. Bet tikriausiai esu iš tų žmonių, kurie panikuoja ir rauda iš baimės viduje, nes nebežino, ką daryti ir kur pasukti. Tai taip absurdiška, neteisinga ir klastinga… Bet tai tiesa, toks gyvenimas. O pagalbos aplinkui nėra. Žemėlapio neturi niekas.
Sunkiai atsidususi, pasirėmiau alkūnėmis į kelius, suleidau pirštus į savo nešukuotus šokoladinius plaukus ir pradėjau juos košti, beveik pešdama.
Mirtinai reikėjo vaistų nuo galvos skausmo, bet vaistinės tokiu metu dar nedirbo, budinčių nežinojau, o namo tikrai nesiruošiau. Atsistojau ir greitu žingsniu patraukiau tolyn nuo namų, darbo, Deimjeno, Oskaro ir visų kitų.
Myliu Oskarą, jis atsirado mano gyvenime pačiu laiku. Jei ne jis, dabar tikriausiai gerčiau su savo gimdytojais ir jų girtuokliais draugais, neturėčiau darbo ir pinigų gaučiau balažin kokiais būdais… Bet. Dabar, kai sutikau Deimjeną, kažkas pasikeitė. Oskarui mane nuraminti po žiurkių smurto išpuolių, prireikdavo kelių valandų, kartais visos nakties. Deimjenui užtenka vien pažvelgti į mane. Ne. Man pažvelgti į jį. Užtenka vien būti tame pačiame kambaryje. Nuo jo sklindanti ramybė apgaubia kaip šiltas paltas žvarbią žiemą. Su Oskaru nė iš tolo taip nesijaučiau. Niekada.
Kyla tiek daug klausimų… Įsimylėjau Deimjeną, ar jis tėra geresnis ramybės ir saugumo jausmo teikėjo variantas? Kaip būtų, jei mano gimdytojai būtų normalūs ir manęs nemuštų? Jei nebūčiau tokia sužlugdyta? Ar dirbčiau su „All to one“, jei vaikystė būtų buvusi kitokia? Jei vienas man be proto brangus žmogus nebūtų dingęs iš mano gyvenimo be žinios? Gal pati būčiau kitokia? Gal tas žmogus nebūtų dingęs ir vėliau?
Deimjenas užpildė tuštumą, plytėjusią manyje aštuonerius metus… Pati nepastebėjau, kaip jis tapo tuo užpildu. Kaip viskas pasikeitė per keletą savaičių. Per kelias tų savaičių dienas. Regis, gyvenimas sparčiai keičiasi, bet nesuvokiu, net kas įvyko šiandien.
Dangui šviesėjant, patraukiau link miesto centro. Iki jo kelios valandos pėsčiomis, o nuo centro dar pusvalandis iki studijos.
Galvoje viskas maišėsi, mintys keitė viena kitą ir nebesuvokiau ko noriu ir ko reikia.
…
Eiti ar neiti?
…
Eiti ar neiti?
Stovėjau prieš studijos duris ir lingavau pirmyn atgal – ne tik nužingsniuotas kelias darė savo. Dvejojau, kaip koks suknistas Hamletas. Už šių durų, vos už keleto metrų, garantuotai yra Deimjenas. Laukia manęs? O gal nenori matyti dėl pabėgimo? Tikriausiai yra tik vienas būdas tai išsiaiškinti – įeiti ir pasitikti vakarykščių veiksmų šiandienines pasekmes.
Smarkiai suspaudžiau varinę rankeną, giliai įkvėpiau ir užsimerkusi žengiau vidun.

– Labas rytas, – mane pasitiko draugiškas Beno balsas.
Nedrąsiai pažvelgiau ir net loštelėjau. Kasdienius jo suplėšytus džinsus ir apdriskusius marškinius pakeitė nepaprastai elegantiškas tamsiai mėlynas kostiumas, dramblio kaulo spalvos marškiniai ir tamsiai raudonas kaklaraištis. Neklusniai susivėlę plaukai buvo rūpestingai sušukuoti atgal, o veidas spindėte spindėjo iš laimės.

– Labas rytas, – sumurmėjau netekusi amo, vis dar nužiūrinėdama Beną.

– Aš tuoj išeisiu, bet grupė repetuos dar ilgai, vakare duos interviu kažkokiam vietiniam laikraščiui, o paskui vėl repetuos. Užduotis tau: sugalvok temą naujai fotosesijai, surask patalpas ir paskambinusi šiuo numeriu, – padavė man kortelę – susitark dėl kito interviu. Viskas aišku?

– Atrodo… – suklapsėjau akimis, priblokšta informacijos kiekio, kurį bemiegės mano smegenys nelabai noriai kramtė.

– Gerai, tuomet išeinu, – šyptelėjo Benas ir išnyko už durų, palikęs prabangių kvepalų aromatą ir apstulbusią mane.
Darbo iki kaklo, o galva visiškai neveikia… Šaunumėlis. O dar už nugaros groja tas, nuo kurio vakar bėgau tekina. Ir jį neišvengiamai sutiksiu. Anksčiau ar vėliau.

– Sveika, Laira, – man iš už nugaros pasigirdo vyriškas balsas ir nejučia krūptelėjau.

– O, labas, Kurtai, – linktelėjau.

– Tau viskas gerai? Atrodai nekaip.

– Ne. Taip. Man viskas gerai, – pakračiau galvą.

– Aišku… Benas jau išėjo?

– Mhm, – numykiau, o jis, nieko nesakęs, grįžo atgal.
Po minutės pro tas pačias duris įgriuvo Deimjenas, visa savo povyza demonstruodamas, kad geriau niekam nestoti jam skersai kelio.

– Labas, – tyliai tariau.

– Kodėl vakar pabėgai?
Nežinojau ką jam atsakyti, tik sumurmėjau kažką sau po nosimi.

– Tu sakei, kad nori, – jis žengtelėjo kelis žingsnius link manęs.

– Norėjau…

– Norėjai, bet pabėgai. Kažkur čia man trūksta logikos…

– Kodėl tu ištisai klausinėji? Vis klausimai ir klausimai! Su tavimi normaliai neįmanoma pabūt!

– O kodėl tu niekada neatsakai į mano klausimus?! Ištisai išsisukinėji!

– Taip, dabar kaltink mane dėl savo perdėto smalsumo! – atsistojau nuo kėdės ir nervingai sumosavau rankomis.

– Mano perdėtu smalsumu?! Tu gal juokauji? Tu čia turi milijonus paslapčių, tu niekada neatsiskleidi iki galo, vengi kalbėt! Ne aš!

– O pats? Ką aš žinau apie tave? Mmm? Kad turi tėvą, o apie motiną nieko nepasakoji? Kad turi didelį ir gražų namą, prabangią mašiną? Čia tai bent! Nieko aš apie tave nežinau! Taip kad lygiosios, branguti, – išbėriau viską vienu atsikvėpimu.

– Tu niekada neklausei apie mano mamą, – tarė ramiai.
Jis stovėjo ramiai atsirėmęs į sieną prie durų ir žvelgė į savo rankas, sunertas ties pilvu. Jis atrodė… įskaudintas.

– Kur ji? – apsimečiau abejinga, nors iš tikrųjų norėjau tiesiog atsiprašyti.

– Mirusi, – po minutėlės tylos atsakė.

– Atleisk, aš net nepagalvojau…

– Nieko tokio. Tik paskui nekaltink manęs, kad nieko apie mane nežinai.

XX skyrius

Viskas pašlijo. Deimis akivaizdžiai manęs vengė, net studijoje. Kai visi eidavo pietauti, jis keliaudavo kartu, nors anksčiau likdavo su manimi.
Atrodė, po paskutinio mūsų pokalbio jis ir nebenorėjo, kad geriau jį pažinčiau, net neužmezgėm normalaus dialogo. Jaučiausi šiek tiek kalta dėl visų jam pasakytų dalykų. Negalėjau patikėti, kad prabilo sąžinė. Viskas buvo keista, labai.
Oskaras vėl buvo mano vaikinas, besirūpinantis manimi, mylintis. Nepasakojau apie tai, kas įvyko tarp manęs ir Deimjeno. Žinojau – turėčiau jam pasakyti, galbūt jis man net atleistų ir viskas vėl būtų kaip buvę, bet… Bet. Nenorėjau, kad viskas būtų, kaip buvo prieš pažintį su Deimjenu. Bet papasakoti apie Aną ir Liną man labai knietėjo. Jaučiausi nešvari vien apie tai žinodama. Bet bijojau, kad jis nepatikės ir apkaltins mane šmeižtu. Ir neteksiu darbo. Tai buvo didžiausia mano baimė pastaruoju metu. Jei netekčiau darbo, nebematyčiau Deimio. Net ir nebendraujant, jis teikė man saugumo jausmą, skleidė šilumą. Man reikėjo jo. Slapčia, niekam nežinant.

– Tau viskas gerai? – kažkas uždėjo ranką ant peties ir aš pašokusi apsidairiau, pamiršusi, kur esanti.
Sėdėjau važiuojančiame autobuse, tikriausiai buvau užsnūdusi. Pažvelgiau į mane prikėlusį žmogų. Į mane žiūrėjo didelės rudos akys, plevėsavo į kasą surišti šviesūs plaukai.

– Vilte? – sumirksėjau.

– Taip, čia aš. Gal paaiškinsi, kodėl miegi autobuse? Namų neturi ar ką? – jos antakiai susijungė į vieną.

– Aš… Em… Palauk, leisk susigaudyt, – sumosikavau ranka.
Perkračiau smegeninę. Buvau studijoje, dirbau. Po to išvažiavau namo ir užmigau bevažiuodama. Prisiminiau viską tik dalimis. Tikriausiai dėl to pervargimo.

– Netyčia užmigau. Ką tu čia veiki? – normaliai atsisėdau ir apsitvarkiusi drabužius, pažvelgiau į Viltę.

– Įlipau pakeliui. Susipykau su Giedriumi, todėl turiu važiuoti namo autobusu. Absurdas. Ir viskas tik dėl to, kad jis užsimanė pabūti su draugais ir manęs nepasiėmė. Supranti? Negaliu patikėti, kad net nepasiūlė važiuoti kartu. Berniukų vakaro mat užsinorėjo…
Ji vis čiauškėjo ir čiauškėjo, o aš tvardžiausi, kad neužmigčiau.

– Ar klausaisi?

– Mhm, – numykiau.

– Ką aš ką tik sakiau?

– Mhm.
– Laira! – sušuko Viltė.
– Ką? – pakračiusi galvą, atsisukau į ją.
– Tu manęs visai nesiklausai. Ir atrodai kaip zombis. Kas tau? – ji susiraukė, žiūrėdama į mane.
– Aš pavargau. Atleisk, šiuo metu tenoriu tik išsimiegot, nieko daugiau.
– Tavo stotelė, – pranešė ji lediniu balsu, autobusui sustojus.
– Atleisk, – apgailestaudama pažvelgiau į ją ir atsistojusi išlipau.

♦ ♦ ♦

Kitą rytą mane pažadino beldimas į duris. Po nosimi keiksnodama tokius vyturėlius, nuėjau atidaryti. Už durų stovėjo Viltė, tamsiai mėlynais kiek atraitotais džinsais, aukštakulniais batais, balta palaidine, raukta ties krūtine ir užsimetusi trumpą odinį švarkelį.
– Labas rytas, – linksmai šyptelėjo. – Šeštadienis, dirbti tau nereikia. Mačiau, tavo tėvai išėjo, todėl štai aš ir čia. Pasigaminsim pusryčius, pasigražinsim viena prieš kitą ir visą dieną žiūrėsim filmus, atsinešiau krūvą DVD, – ji prasibrovė pro mane ir nužingsniavo link virtuvės koridoriaus gale.
– Vilte, vakare man reikės dirbti. Aštuntą koncertas, – pasitryniau akis, o Viltė nustojo krauti produktus iš maišų, o jos ranka su pakeliu makaronų sustingo ore.
– O dieve! Ar galiu eiti su tavimi? – sucypė, metusi makaronus į šalį.
– Juk jau buvai jų koncerte, o aš visą laiką dirbsiu, neturėsiu laiko su tavimi plepėti.
– Aš noriu į užkulisius! Labaaai prašau!
– Gerai gerai, tik nezyzk ir leisk man dar truputį pamiegoti, – numojau ranka visai nepagalvojusi ir palikau ją striksinčią iš džiaugsmo virtuvėje.
Grįžau į lovą. Palindusi po antklode, stengiausi užmigti, bet barškantys puodai už sienos ir Viltės niūniavimas žlugdė visas miego viltis. Nusprendžiau atsikelti ir padėti jai, akivaizdžiai nežinančiai ką daro – dar netyčiom nunuodys. Kai tik pakilau iš lovos ir apsidairiusi pamačiau savo fotoaparatą, į galvą išsyk įsibrovė Deimjenas.
Suurzgiau ant savęs ir per minutę apsirengusi, bėgte pribėgau prie Viltės, griebdamasi vilties. kaip šiaudo, kad ji prablaškys mane savo tarškėjimu. Atsisėdau prie stalo ir laukiau, kol ji prasižios. Bet ne, jai būtinai reikėjo tylėti lyg užsiūtai ir leisti man kankintis. Nusprendžiau pati imtis iniciatyvos. Griebiau peilį, pomidorą ir ėmiau jį pjaustyti, nors neįsivaizdavau, ką Viltė gamina.
– Susitaikei su Giedrium? – abejingai pasidomėjau.
– Nea, nenoriu apie jį kalbėt.
Ir vėl tyla. Ji mane nužudys.
– Tai kaip gyveni? Seniai nebendravom, buvai kažkur prapuolusi, – vėl pabandžiau.
– Ai…
– Vilte, kas tau yra? Kalbėk su manimi, dėl dievo, kurio nėra, meilės! – dramatiškai užverčiau galvą.
– Ji sukikeno.
– Kad nėra ką pasakot. Buvau išvykusi trumpam.
– Kur?
– Ai, netoli…
– Vilteee!
– Gal galim kalbėti apie ką kita? – gailingai paprašė.
– Gerai. Tik būk gera, netylėk, – atsidusau.
Palikusi vandenį ant viryklės, atsisėdo priešais mane.
– Man įdomiau, kas vyksta su tavimi, – įtartinai pažvelgė.
– O kas su manim? Man viskas gerai, – nudelbiau akis.
– Va va, žinau tą žvilgsnį! Nemeluok man, pažįstu tave jau labai seniai, turbūt geriau, nei save pačią.
– Ai neišsigalvok, viskas gi man gerai, – numojau ranka ir tik po akimirkos pastebėjau, kad joje laikau peilį, o iš pomidoro nelabai jau kas ir liko.
– Klok, – nepasidavė draugė.
Akimirką svarsčiau ar papasakoti apie Deimjeną, ar neišplepės visko Oskarui. Bet ji buvo vienintelė ir geriausia mano draugė, o aš miriau nuo to akmens, kurį norėjosi nusimest viską kam nors išklojus. Giliai įkvėpiau ir pradėjau:
– Jei nori žinoti viską, tai tylėk ir klausyk, – šyptelėjau, o ji linktelėjo. – Prisimeni tos grupės narį Deimjeną? Tą, tamsiais pusilgiais sušiauštais plaukais? Tarp mūsų kai kas įvyko…
– Ką?! – Viltė pašoko nuo kėdės. – Ak, atsiprašau, tęsk. – abiem delnais užsidengė burną ir atsisėdo.
– Na… Mes lyg ir pasibučiavom. Bet jis turi merginą, tą vokalistę. Ir ji miega su būgnininku. Vilte, aš noriu jam pasakyt tai, bet bijau, kad jis pagalvos jog meluoju ir aš lėksiu iš darbo.
– Palauk, palauk, stop… Tu su juo pasibučiavai? Jis tau patinka?
– Na, aš… Aš… Nežinau, – buku žvilgsniu įsispoksojau į ją.
– Tikrai?
– Ne. Tai yra… Vilte, netrikdyk manęs, aš ir taip susipainiojus, – susiraukiau.
– Jis tau patinka! Matau, kad patinka! Ach, tu išdykėle, – nusijuokė.
– Tu bent girdėjai mane?! Jis turi merginą!
– O tu turi vaikiną. Kiek prisimenu, tai vis dar draugauji su Oskaru. Be to, ji išdavinėja jį, taip? Tai kokios problemos?
– Problema ta, kad aš apie tai žinau! Nemanai, kad turėčiau jam pasakyti? – šiek tiek susierzinau.
– Ne. Nes jei nepatikės, tikrai lėksi iš darbo. O jei nesakysi, viskas anksčiau ar vėliau vis tiek išaiškės. Nedaryk nieko, kas galėtų sužlugdyti jūsų santykius, – atsilošė kėdėje, nutaisydama profesorės veidą.
– O kaip Oskaras? Juk negaliu taip imti ir mest jį… Jis man buvo toks geras…
– Tai dabar bendrausi su žmonėmis iš gailesčio? Tu ne beviltiška, kaip tau vaidenasi. Liaukis pagaliau apie save galvojusi taip, lyg būtum kokia raupsuota ir niekas šiaip su tavimi nenorėtų reikalų turėti!
– Tavo moralo man tik betrūksta.
– Aš rimtai, – bedė į mane pirštu. – Baik. Daryk, kaip sakau ir viskas bus gerai.
– Cha! Jei visada daryčiau kaip sakai, dabar tikriausiai gulėčiau komoj, – nusijuokiau.
– Ne tokia aš jau ir baisi patarėja, nesityčiok, – prisijungė.
Likusį laiką plepėjom įvairius niekus, valgėme ir žiūrėjome filmus, kol atėjo laikas keliauti į darbą. Bet Viltė taip lengvai manęs nepaleido. Vėl pasisodino prieš save ir pamažu vertė mane į lėlę – dažė, šukavo, pudravo… Būtų smagu, jei nebūtų kančia. Man pakako ir mano juodai padažytų akių, niekaip nesupratau, kam dėti tiek sluoksnių visokių spalvų ant akių. Gerai bent jau, kad ji suprato, jog nenoriu būti pūkuota rožinė mergytė su trumpu sijonėliu, man labiau patinka „išsitaršęs“ stilius – netvarkingi drabužiai, suvelti plaukai ir juodas arba jokio makiažo. Nors pasidažiusi visada jausdavausi keistai.
– Atrodo, viskas, – pranešė Viltė paskutinį kartą teptuku perbraukusi mano skruostą. – Dabar eik rengtis, mano eilė dažytis.
Nukėblinau prie spintos ir įsispoksojau į ją.
– Vilte, nežinau ką apsirengti, – kreipiausi į ją, kaip dukra kreipiasi į mamą.
– Ak… Ir ką tu be manęs darytum? Štai, imk šitą, šitą ir šitą. Ir užsidėk savo aukštakulnius, visai nenešioji.
Apsirengiau viską, ką liepta ir nužvelgiau save veidrodyje.
Prieš mane stovėjo beveik nepažįstama mergina. Jei ne akys, tikrai pagalvočiau, kad čia kažkas kitas. Mano kojos atrodė keistai ilgos su juodais aptemptais džinsais ir odiniais aukštakulniais, kuriuos net neprisimenu iš kur gavau, turbūt nebuvau užsidėjusi nei karto. Berankovė juoda blizganti palaidinė su V formos iškirpte pabrėžė mano krūtinę ir dėl to jaučiausi kiek nejaukiai, nes beveik niekada jos neatidengiu, o ir plaukai buvo ilgesni nei įprastai, nes Viltė juos ištiesino. Ir padažė ne taip jau baisiai, šyptelėjau. Užsimečiau savo odinį švarkelį ir jau buvau pasiruošusi.
Kol žiūrėjau į save, Viltė taip pat susiruošė ir net spirgėjo iš noro kuo greičiau važiuoti į klubą. Turėtų laukti tikrai įdomus vakaras.

XXI skyrius

„All to one“ stoviniavo prie scenos, tik Beno nesimatė. Kai Viltė juos pamatė, iš savo delno sutraškėjimo pajutau ją dar labiau nudžiugus. O aš įsitempiau, pajutusi kažkokį kvailą nerimą.
‒ Sveiki, ‒ nedrąsiai pasisveikinau.
Visi atsakė tuo pačiu, išskyrus Deimjeną. Mačiau, jis blogos nuotaikos, subjuręs labiau, nei paprastai. Po kelių akimirkų stoviniavimo, prakalbo Kurtas:
‒ Taigi, kas tavo draugė? Ar nepristatysi jos?
‒ O, taip, visai pamiršau, atsiprašau. Čia Viltė, ji įsiprašė, nes norėjo į užkulisius, nors nieko čia gero nėra, ‒ šyptelėjau.
‒ Tai dabar jau į darbą drauges vediesi? Koks profesionalumas… – sušnypštė Deimjenas.
Nuo tokio jo balso tono net pašiurpau. Prisiekiu, mano oda nuėjo pagaugais. Jis kalbėjo kaip… Kaip tas Deimjenas, kurį pažinojau prieš mums suartėjant, ar kaip tai vadinti. Atšiaurus, piktas, nusistatęs prieš mane. Nenorėjau jo tokio matyti, toks jis man neteikė jokios ramybės.
‒ Aš… – pasimečiau. – O tau trukdo ar ką?
‒ Trukdo! Neturi teisės čia vedžiotis kažkokių mergiščių, čia tavo darbo vieta ir to neleidžia sutartis. Už tai galima tave atleisti iš darbo!
Už jo stovėjusi Ana net sukruto nuo tokios minties.
‒ Jei ir atleis, tai tikrai ne tu, ‒ iškošiau, sukandusi dantis.
Deimjenas atsistojo ir keliais dideliais žingsniais priėjo. Viltė, nepaleisdama rankos, pasislėpė man už nugaros.
‒ Nepamiršk, kad tavo bosas yra mano tėvas, man užtenka tarti žodį ir lėksi iš čia kaip kamštis.
‒ Neužtenka tau jokio žodžio ir niekur ji nelėks, ‒ atsklido žemas vyriškas balsas.
Deimio lūpos nuo suspaudimo net pabalo, bet tėvui prieštarauti jis nedrįso.
Žiūrėjau Deimjenui į akis pačiu įžūliausiu žvilgsniu. Nesiruošiau jam nusileisti, kad ir kas čia vyko, net jei iki galo ir nesupratau šito jo užsipuolimo priežasčių. Jis prisimerkė ir apsisukęs nuėjo tolyn, o aš lengviau atsipūčiau.
‒ Atsiprašau, kad atsivedžiau čia draugę, ‒ nudelbiau akis prieš Beną.
‒ Nieko tokio, svarbu, kad darbą atliktum, o jei draugės tau padeda susikaupti, man tai irgi netrukdo, ‒ šyptelėjo.
‒ Ačiū, ‒ sumurmėjau.
Viltė visą laiką be žado stovėjo už manęs ir vis spustelėdavo man ranką, kai kas nors prasižiodavo.
‒ Jums laikas trauktis, po minutės atidarys duris ir čia plūstels gerbėjai, ‒ pranešė Benas ir pats nužingsniavo link persirengimo kambario. Po akimirkos jį nusekė ir kiti.
Vos jiems dingus iš akiračio, prabilo Viltė:
‒ Atsiprašau, kad sukėliau tiek rūpesčių…
‒ Nesukėlei. Deimjenas paprastai nebūna toks… bjaurus. Na, buvo, kai tik vos susipažinom, bet po… – nutilau.
‒ Ei, einam nusipirkt ko nors išgerti, mirštu iš troškulio.
Ji pakeitė temą! O, dangau, kaip aš ją myliu už tai, kad ji gerbia neliečiamų temų neliečiamybę!
Vos tik atsisėdom prie baro, į salę suplūdo šimtai žmonių. Visiems užėmus vietas, prasidėjo koncertas, o aš kibau į darbą, palikusi Viltę burkuoti su žaviu apšvietėju.

♦ ♦ ♦

Po koncerto

‒ Vilte, Vilte! – stengiausi perrėkti muziką, bet ji suko ratus kaip dervišas, mosuodama rankomis. Ji buvo girtut girtutėlė jau koncerto pabaigoje, o dar užsimanė likti afterpartyje. – Vilte, aš vykstu namo, gal malonėtum ateiti?!
‒ Aš ją parvešiu, o tu gali eiti, ‒ man prie ausies užriko iš kažkur atsiradęs Kurtas.
‒ Ne, aš turiu ja pasirūpint, negaliu palikt jos čia girtos!
‒ Nesuk galvos, susitvarkysiu su ja. Atrodai pavargusi, važiuok namo, ‒ per muziką vos girdėjau.
‒ Na, nežinau…
‒ Deimjenas tave parveš.
‒ Na jau ne, geriau aš grįšiu su Vilte taksi, bet su juo vienoj mašinoj nesėdėsiu, ypač viena, ‒ išpyškinau.
Kurtas ranka man mostelėjo, kad sekčiau paskui jį. Supratau, kad nori tik pasikalbėti.
Išėjome į iš salės vedantį balkoną, ten buvo tyliau ir stoviniavo tik keli rūkantieji.
‒ Klausyk, Deimjenas to nepripažins, bet tu jam rūpi labiau nei įsivaizduoji, ‒ atsisuko į mane. – Ir jis nori atsiprašyt tavęs už šiandieną, bet tik ne čia. Asmeniškai, be jokių pašalinių žmonių. Būk gera, man atsibodo jo nuolatinis tauškimas apie kiekvieną tavo žingsnį, net, kai tavęs nebūna. Laira padarė tą, Laira padarė aną, ji buvo su tuo, kalbėjo su anuo, dabar sėdi ten. Jis man naktimis skambina ir pasakoja savo sapnus! – Kurtas kalbėjo vis garsiau ir dramatiškiau. Regis, Deimjenas jį tikrai užkniso, o mane pribloškė žinia, kad jis apskritai apie mane kalba.
‒ Bet aš…
‒ Prašau, Lairaaaa, ‒ maldaujamai sudėjo rankas.
‒ Gerai, gerai, tik neapsiverk. Kur jis? – sunkiai atsidusau.
‒ Jau laukia tavęs savo mašinoj. Viltę aš parvešiu, gali nesirūpint, tik pasakyk adresą.
Palikusi draugės koordinates, išėjau.
Lauke prie savo automobilio stovėjo Deimis, nervingai judindamas koją ir įnirtingai spaudydamas telefono mygtukus.
‒ Labas, ‒ tariau, stengdamasi, kad balsas skambėtų draugiškai. Mane apėmė panika. Kojos pradėjo drebėti, balsas – virpėti, o delnai sudrėko. Jaučiausi lyg iš anksto žinodama, jog susimausiu.
‒ Labas, ‒ puse lūpų šyptelėjo jis. – Parvežti?
‒ Būtų neblogai. Tai kaip sekasi? – sėsdama į mašiną paklausiau. Numetusi rankinę ant galinės sėdynės, o fotoaparatą pasidėjusi šalia, patogiai įsitaisiau priekyje.
‒ Kaip čia pasakius… Geriau papasakok, kaip tu, ‒ atsisėdęs užvedė mašiną.
‒ Na, nežinau…
Atrodė sunku pradėti pokalbį, lyg neturėtume ką vienas kitam pasakyti, nors norėjau jam tiek daug papasakoti!
‒ Klausyk, atsiprašau, kad taip užsipuoliau tave ir tavo draugę. Šiandien nekokia diena ir mano nervai visai pašliję…
‒ Kas nors nutiko? – susirūpinau.
‒ Ne. Taip. Nežinau. Man reikia viską apmąstyti pačiam, tada galėsiu pasakyti ar kas blogai. Tik noriu pasakyt, kad… pasiilgau tavęs.
Mano kūnu perėjo karščio banga.
‒ Ir aš tavęs pasiilgau, Deimjenai…
Jis nieko neatsakė.
‒ Aš tikrai noriu tave pažinti, ‒ po minutės tylos pratariau. – Noriu apie tave žinoti viską. Kiekvieną smulkmeną.
‒ Tam turime visą gyvenimą, ‒ šyptelėjo, žvilgtelėjęs į mane.
‒ Tikiuosi, ‒ atsakiau tuo pačiu.
Jis paėmė mano ranką. Toliau važiavome tylėdami, padangų šnaresiui susiliejant su naktiniu radijo bliuzu.
Kai sustojome prie mano namų, jis, nieko nesakęs, pasilenkė ir švelniai pabučiavo man į skruostą. Jam traukiantis, sulaikiau jį ir atsakiau tuo pačiu. Mūsų kaktos susiglaudė, aš užsimerkiau ir tyliai tariau:
‒ Turiu eiti…
‒ Eik. Susitiksim pirmadienį, ‒ taip pat pašnibždom atsakė.
‒ Aha, ‒ pasiėmiau rankinę nuo galinės sėdynės ir atsidariau mašinos dureles. – Iki.
‒ Iki, ‒ pamojo šypsodamasis.
Įėjusi į laiptinę, trumpam atsirėmiau į sieną ir užsimerkiau. Mano lūpos ir skruostas degte degė, maloniai dilgčiojo. Nusišypsojusi pati sau, šiek tiek svirduliuodama, užlipau į butą ir atsirakinusi duris, įėjau. Šypsena niekaip nedingo nuo veido. Stovėjau tamsoje kaip idiotė ir šypsojausi.
Po akimirkos staiga užsidegė šviesa ir pajutau aštrų, diegiantį skausmą šone. Susmukau prie sienos ir atsigulusi pabandžiau pakelti galvą, bet per šviesą, plieskiančią tiesiai į akis, pamačiau tik neryškų, tamsėjantį siluetą. Jis spyrė man. Dar kartą. Ir dar.
‒ Baik, prašau!, ‒ suspiegiau iš paskutinių jėgų. – Nemušk… – pralemenau veikiau iš įpročio, nei tikėdamasi sulaukti pasigailėjimo.

XXII skyrius

‒ Aha, ‒ Laira pasilenkė ir, nuo galinės sėdynės pasigriebusi rankinę, atidarė dureles. – Iki.
‒ Iki, ‒ šypsodamasis pamojavau.
Velnias, kaip buvau jos pasiilgęs… Tik dabar supratau, kad man reikia jos. Ne tik noriu, bet ir reikia. Jaučiausi kaip penkiametis įsimylėjęs berniukas, nors iš tiesų tiksliai nežinojau, ką jaučiu Lairai… Ji buvo kitokia, nei visos merginos. Kitokia negu Ana, nežiūrėjo į mane kaip į turtingą ir populiarų bičą ir jos akyse nesužibdavo godumo žaltvykslės, man išsitraukus piniginę. Lairos akys žiba, kai jai nusišypsau, šitą jau senokai pastebėjau. Droviai nurausta, palietus jos ranką. Ji keista. Ir paslaptinga. Tuo mane žavi. Bet ir nervina. Traukia kaip magnetas, o kartais jaučiuosi kaip raktas, rakinantis netinkamas duris.
Štai aš ir vėl sapalioju, kaip skystablauzdis berniukas! Negaliu patikėti! Niekada netikėjau meilėm seilėm ir panašiomis nesąmonėmis. Nereikėjo man to. Ir tada… atsirado ji. Kurtas tikriausiai keikia mane paskutiniais žodžiais dėl nuolatinių kliedesių apie ją. Kas man darosi?
Laira įėjo į laiptinę, bet mašinos dar neužvedžiau. Sėdėjau ir galvojau, kaip su ja dažniau matytis. Galinio vaizdo veidrodėlyje pastebėjau jos fotoaparatą ant galinės sėdynės.
Stvėriau jį ir lipdamas lauk, tikėjausi, kad Laira dar nebus pasiekusi savo buto, nes nežinojau, į kurias duris belstis. Bet vos įėjęs į laiptinę, išgirdau užsidarančias duris.
‒ Laira, palauk! – sušukau.
Iki jos buto atbėgau klausydamas širdį veriančio spiegimo.
‒ Laira? – tariau, keldamas ranką prie skambučio.
Už durų išgirdęs prislopintą „baik, prašau…“ ir duslų dunkstelėjimą, pamiršau visas geras manieras ir šaukdamas Lairos vardą, atplėšiau duris. Pirmiausia pamačiau piktai besišypsantį vyrą, stovintį su virtuviniu peiliu rankoje ir moterį, smulkiai garbanotais plaukais, akmeniniu veidu žiūrinčią į Lairą, kuri gulėjo prie sienos, susiėmusi už šono, o pro jos pirštus sruvo kraujas. Išvydęs mane, vyras puolė su peiliu.
‒ Ką jai padarėt?! – užrikau, gindamasis nuo antpuolio. Užlaužiau vyriškio ranką ir prispaudžiau prie sienos. – Kas tu?!
Staigiai atsilošdamas, užpuolikas galva trenkė man į nosį ir aš susvirduliavęs žengtelėjau atgal. Kol atsipeikėjau, porelė spėjo dingti iš buto. Bet dabar jie man mažiausiai rūpėjo.
‒ Laira! – puoliau ant kelių. – Laira, ar girdi mane? Atsimerk, prašau!
Jos akys vos vos prasivėrė ir pažvelgė į mane.
‒ Neužsimerk, Laira! Kalbėk su manimi, prašau tavęs! Kalbėk bet ką.
Išsitraukiau telefoną ir paskambinau greitajai pagalbai.
‒ Ar… ar aš miriau? – sušnibždėjo, vos kvėpuodama.
‒ Ne, Laira, net nedrįsk taip kalbėt, viskas bus gerai ‒ gerklėj strigo gumulas.
Atrodė, man skauda kartu su ja, gėlė visą kūną. Norėjau jai padėti, bet nežinojau kaip, galėjau tik laukti greitosios. Mergina, sukusi man galvą dienų dienas, dabar gulėjo, pasruvusi kraujais.
Uždėjau delną ant jos rankų, spaudžiančių žaizdą, bet jai suaimanavus, išsyk patraukiau ir priglaudžiau savo kaktą prie josios.
‒ Ne, tikriausiai nemiriau, per daug skauda, ‒ šyptelėjo, nukreipdama galvą į sieną.
Ji gulėjo ant žemės sumušta, su durtine žaizda šone, kraujuojanti ir dar sugebėjo šypsotis…
‒ Viskas bus gerai, greitoji tuoj bus čia, ‒ mano balsas trūkčiojo.
‒ Tau viskas gerai?
‒ Laira, po galais! – kiek per garsiai tariau. – Ar gali kada nors rūpintis savimi, o ne kitais?!
‒ Atsiprašau, pikčiurna, ‒ vėl šyptelėjo ir atsikrenkštė, o per lūpų kamputį nutįso kraujo juostelė.
Tą pačią minutę pro atviras buto duris pasirodė greitosios ekipažas. Apžiūrėjusi Lairos burną ir patikrinusi akių refleksus, felčerė mostelėjo sanitarams.
‒ Važiuosite kartu? – paklausė, užsirašiusi mano padiktuotus Lairos duomenis.
‒ Važiuosiu iš paskos savo automobiliu, ‒ atsakiau, žiūrėdamas į Lairą, jos besimerkiančioms akims liudijant pamažu prarandamą sąmonę.
‒ Neatsilikit, mes važiuosim greitai, merginai prastai… – perspėjo.
‒ Neatsiliksiu, važiuojam greičiau į tą ligoninę! – pratrūkęs užrikau.
Po minutės važiavau greitajai iš paskos.
‒ Jai viskas bus gerai, jai viskas bus gerai, ‒ kartojau sau po nosimi. – Jai viskas TURI būti gerai.
Širdis daužėsi kaip pašėlusi, rankomis spaudžiau vairą taip, kad net krumpliai balo. Nesvarbu, kokia kaina, bet Lairai viskas turi būti gerai.

♦ ♦ ♦

Ligoninėje man neleido eiti kartu į reanimaciją, tad kamavausi laukiamajame. Niekaip neišsėdėjau vietoje ilgiau trijų minučių. Marširavau ilguoju koridoriumi nuo reanimacijos durų ir atgal. Man reikėjo sužinoti ką nors apie Lairą. Man reikėjo išgirsti, kad jai viskas bus gerai.
Buvo tos trys minutės, kai sugebėjau nelakstyti koridoriumi, kaip beprotis. Sėdėjau ant kėdės susiėmęs galvą, spoksojau į grindis ir nervingai bilsčiojau koja grindų plyteles.
Staiga prieš akis pasirodė lakuotų juodų batų pora.
‒ Jūs su panele Griciūte? – išgirdau storą daktaro balsą.
‒ Ar jai viskas gerai? – išsyk pašokau, o juodbruvas gydytojo veidas, įrėmintas baltu chalatu, net atsilošė atgal iš netikėtumo.
‒ Ji neteko daug kraujo, todėl turėjom imtis visų įmanomų priemonių, kad ją išgelbėtume.
‒ Vadinasi išgelbėjot? ‒ pertraukiau. ‒ Ji pasveiks, jai viskas bus gerai?
‒ Taip, nusiraminkite, vidinis kraujavimas sustabdytas, būklė stabili. Ji miega, nederėtų jos trukdyti. Turėtumėte važiuoti namo ir pailsėti, ‒ dudeno tuo pačiu dalykiniu tonu, kuriuo, garantuoju, praneša žmonėms apie jų artimųjų mirtį.
‒ Noriu likti čia. Ar galiu ją pamatyti?
‒ Ją dar veikia narkozė… Milda, ‒ kreipėsi į pro šalį einančią seselę ‒ kai du šimtai antroj pabus mergina, nuvesk jaunuolį pas ją, gerai? Tik tegu neužsibūna, nes jai ilsėtis reikia.
‒ Gerai, daktare. ‒ linktelėjo seselė.
‒ Aš jai netrukdysiu, ‒ tarstelėjau nueinančiam gydytojui.

XXIII skyrius

– Ar jūs Deimjenas Kulmo? – sududeno už nugaros.
Atsimerkęs pašokau ir pažvelgiau į vyrą. Prieš mane stovėjo milžinas, blausioje priešaušrio šviesioje jo plikė blizgėjo, nustelbdama švarko sagas, o didžiuliai, mokslų daktaro vardo verti, akiniai atrodė šiek tiek juokingi. Tačiau nusišypsojau tik viduje – prieš tokį griaumedį jaučiausi mažas ir nereikšmingas. Kuo tyliau tariau:
– Taip, tai aš.
– Vyr. tardytojas Adomėlis, – dičkis atvertė pažymėjimą ir po akimirkos vėl užvertė.
– Kuo galiu padėti? – pasitryniau akis, stengdamasis vaizduoti žvalų.
– Eime į koridorių, vedėjas prigrasino nepažadinti panelės.
Galėjau prisiekti, kad jis pasakė „į kalidorių“…
– Žinoma, žinoma, – mostelėjau ir nusekiau iš paskos.
Išėjęs iš palatos, vyriškis staiga sustojo ir atsigręžė, ir aš vos neatsitrenkiau. Zirziančių dienos šviesos lempų nutviekstas, jo siluetas kėlė nebe juoką, o pagarbią baimę. Jis išsitraukė bloknotą ir rašiklį iš vidinės kišenės.
– Gal papasakosite, kas įvyko Lairai Griciūtei ir kokie jūsų santykiai? Su visomis smulkmenomis.
– Am… Taip taip, žinoma. – Aš groju grupėje, mano tėvas yra vadybininkas, ir jis pasamdė Lairą dirbti mūsų fotografe. – Iš nekantraus krenkštelėjimo supratau pradėjęs per toli. – Vakar buvo mūsų koncertas, paskui aš parvežiau ją namo. Kai ji išlipo iš mašinos ir įėjo į namą, pastebėjau, kad pas mane liko jos fotoaparatas. Paėmiau jį ir nuskubėjau paskui, bet nespėjau, išgirdau tik užsidarančias buto duris. Nusekiau paskui garsą ir kai priėjau prie durų, išgirdau Lairos klyksmą, – akimirkai nutilau viską prisiminęs. – Ji prašė kažko liautis. Kai įsiveržiau į vidų, ji gulėjo kruvina, o šalia stovėjo vyras su peiliu rankose. Paprastu virtuviniu peiliu. Už jo stovėjo moteris ir tiesiog žiūrėjo. O pati Laira gulėjo ant žemės beveik be sąmonės, – pasikartojęs nutilau.
– Taigi, kur dingo toji porelė? – šaltai paklausė milžinas, skrebendamas popieriaus lapą šratinuku.
– Kai įėjau į butą, mane pamatęs vyriškis puolė, bet aš prirėmiau jį prie sienos, tada jis su galva trenkė man į nosį ir kai trumpam praradau orientaciją, jie pabėgo. Tada ir iškviečiau greitąją.
– O apie policiją nepagalvojote? – liovėsi rašęs ir kilstelėjo smilių.
– Man tuo metu rūpėjo tik išgelbėti Lairą, – jaučiausi, lyg teisindamasis.
– Tai kas, jūsų manymu, buvo tiedu žmonės?
– Nežinau… Gal vagys, norėję apvogti butą, bet tuo metu grįžo Laira ir pasipainiojo jiems po kojomis? Kas daugiau galėjo taip pasielgti?
– Tą ir bandome išsiaiškinti, – jis žvilgtelėjo į mane iš už storų akinių rėmų.
– Pone Kulmo, ar matote mano kolegas štai ten? – galva linktelėjo atgal. Prie išėjimo stovėjo du uniformuoti pareigūnai ir piktai dėbsojo mūsų pusėn.
– Taip.
– Jei bandysite bėgti, jie jus sulaikys. Bet kokia kaina, – pabrėžė.
Nieko nebesupratau. Ar… ar jis mane kaltina?
– Ką norite tuo pasakyti? – suraukiau antakius.
– Jūs esate pagrindinis įtariamasis šioje byloje, pone Kulmo. Jos tėvai pasakoja visai kitaip, nei jūs. Ar suprantate, kur įklimpote?
– Bet aš…
– Jūs neturite jokių įrodymų, kad tai, ką papasakojote, yra tiesa. Mes turime dviejų žmonių parodymus, nukreiptus prieš jus. Bet visa tiesa paaiškės, kai panelė Griciūtė atsibus ir mes su ja pasikalbėsime. Ir jei jos istorija bus tokia pati, kaip jos tėvų, galite būti tikras, bausmės neišvengsite, – jo balsas pamažu tapo vis grėsmingesnis.
– Aš nebijau, nes nieko nepadariau, jei būčiau kaltas, nebūtų juk manęs leidę prie Lairos! – atsakiau.
– Kaltas ar nekaltas, nustatys teismas. Tačiau dabar turite vykti su manimi, kol nebūsime tikri, kad galime jus paleisti, – dičkis stipriai suėmė mano alkūnę ir surakinęs rankas, išsivedė iš ligoninės.

♦ ♦ ♦

Pilkos areštinės sienos varė į neviltį, atrodė, niekada iš čia neišeisiu. Nežinau kiek laiko prasėdėjau ant gultų, spardydamas sieną, bet saulė jau spėjo nusileisti. Negalėjau patikėti, kad mane uždarė. Be jokių svarių įrodymų, jokių įkalčių, tebuvo tik jos tėvų parodymai. Ir tada man toptelėjo į galvą… Kodėl jie davė parodymus prieš mane, jei tikrai žino, kad to nepadariau..? Nebent… Jie tai padarė patys! Negi tai įmanoma? Jos pačios tėvai norėjo nužudyti savo dukrą? Kas čia per pasaulis? Argi tai gali būti tiesa? Tikriausiai kartais net ir patys baisiausi košmarai būna geresni už tikrą gyvenimą…
– Galite eiti, – pasakė jaunas uniformuotas vaikinas, rakindamas duris.
– Rimtai? – nustebau.
– Taip, jūs laisvas.
Tiesiu taikymu šoviau pro duris, susirinkau atiduotus daiktus ir jau norėjau skambinti taksi, kad nuvežtų mane pas Lairą, kai pamačiau netoliese prie savo mašinos nervingai traukiantį dūmą tėvą. Lėtai priėjau.
– Ką čia darai? – nedrąsiai paklausiau.
– Tavęs čia laukiu jau tris valandas, tu mažas idiote! Ką prisidirbai?! Tavęs net už užstatą nenorėjo išleisti! – metė cigaretę į šalį ir sumosikavo rankomis.
– Nieko neprisidirbau, mentai prisigalvojo nebūtų dalykų, – pavarčiau akis. Nusprendžiau patylėti apie Lairos tėvų parodymus. Jei jis apie tai dar nežinojo.
– Jie sako kitaip, – sunkiai atsiduso.
– Tikėsi jais ar manim? – kilstelėjau antakį.
– Sėsk į mašiną, parvešiu namo.
– Man reikia pas Lairą.
– Dabar jau beveik naktis, ne visi tokie vampyrai, kaip tu, kiti gyvena dienom.
Jis juokavo. Tai buvo geras ženklas, reiškiantis, kad jis nepyksta.
– Gerai, tada parvežk mane namo, nuvažiuosiu pas ją iš ryto.
– Manai, ji jau atsibudo? – paklausė užvesdamas savo kadilaką.
– Jeigu aš laisvas, vadinasi ji atsibudo ir pasikalbėjo su policija. Tik Laira galėjo mane iš ten ištraukti. Ji žino, kad aš jos neužpuoliau, – įsispoksojau į kelią priekiniame stikle. Turėjau ją pamatyti, privalėjau. Dabar pat. – Vežk mane į ligoninę.
– Bet juk sutarėm…
– Persigalvojau. Vežk, jei prašau, – šiek tiek piktokai atšoviau.
Tėvas nieko neatsakė, bet padarė kaip prašomas ir pasuko ligoninės link. Kai mašina sustojo prie įėjimo, padėkojau, liepiau jam važiuoti namo ir kuo greičiau patraukiau į vidų. Laukiamajame sėdėjo Osvaldas. Jo snukutis nekėlė man draugiškų jausmų. Bet aš kantrus, galiu susivaldyt. Tikiuosi. Tik kaip man prasmukti pas Lairą, kai jis čia budi?
– Sveikas, Osvaldai, – pasisveikinau priėjęs.
– Labas. Aš Oskaras, – burbtelėjo.
– Jo, koks skirtumas… Tai tu pas Lairą? – lyg niekur nieko klausinėjau.
– Taip, o tu ko čia atėjai? – atšiauriai pasidomėjo.
– To pačio, ko ir tu.
– Ji jau miega. Ateik ryte, aš būsiu čia per naktį. Kas tau buvo? Atrodai kaip zombis.
– Nemiegojau porą naktų, nieko tokio, įprasta mano darbe. Gal reikia draugijos nakčiai? – nervingai sukikenau, linguodamas nuo kulnų ant pirštų ir stengdamasis atrodyti draugiškas.
– Em… Ne, bet ačiū, kad pasisiūlei, – įtariai mane nužvelgė. – Sėkmės, – jis patraukė į tą pusę, iš kurios aš atėjau.
– O kur tu eini?
– Į tualetą. Gal neleidžiama ar ką?
– Ne, ne, eik, aš jau keliausiu namo, – dirbtinai nusišypsojau. Atrodo šiandien man sekasi. Iš dalies…
Osvaldas mostelėjo per petį atsisveikindamas ir kai tik jis pasuko už kampo, nudrožiau Lairos palatos link. Budinti seselė snaudė prie įjungto nešiojamo televizoriaus, todėl prasmukti buvo nesunku. Kai įėjau į palatą, Laira miegojo. Atsigulusi ant šono. Aparatų šviesoje mačiau jos veidą, ramų ir švelnų. Priėjau arčiau ir atsisėdau ant lovos krašto. Pirštais patraukiau jos plaukų sruogą, užkritusią ant kaktos ir ji pamažu atsimerkė.
– Atleisk, nenorėjau pažadinti, – tyliai pamelavau. – Miegok toliau.
– Miegok su manim, – sumurmėjo it per sapnus.
– Tu apsvaigusi nuo vaistų, tau reikia ilsėtis.
– Noriu, kad miegotum su manim, – vėl užsimerkė. – Nagi, gulk šalia.
– Oskaras koridoriuj…
– Kalbi apie Osvaldą? – vis dar užsimerkusi, šyptelėjo.
– Apie tą patį, – sukikenau ir, atsigulęs jai už nugaros, apkabinau.
Staiga ji apsivertė ant kito šono, šiek tiek suaimanavusi ir įsikniaubė man į marškinius.
– Patinki man, Deimjenai. Labai, – tyliai tarė jau beveik miegodama, bet dar sugebėjo lūpomis pakštelt man į kaklą.
P. S. Atsiprašau, kad negalėjot parašyti komentarų. WordPress platforma nėra mano stipriausia vieta. Amžių gyveni, amžių mokaisi. O miršti vis tiek durnas…]]>
Tokiais momentais norisi viską mesti ir imti pačiam rašyti, kad brangieji skaitytojai nepanikuotų ir nuo streso ne alptų…]]>
Geriau vaikų naudai paspaudinėkit ženkliuką. Galima kas valandą spausti. Jei kaskart patikrinę paspausit, surinksit nemenką sumą ir kuo ilgesnis bus laukimas, tuo prasmingesnis ]]>

XXIV skyrius

Mane pažadino tylus Deimjeno knarkimas. Tyliai sukikenau ir įbedžiau pirštą į jo šoną. Deimjenas pašoko it iš košmaro.
‒ Labas rytas, ‒ tyliai nusišypsojau.
‒ Labas, ‒ atsakė tuo pačiu ir vėl apkabino.
‒ Man atrodo, seselė čia jau buvo ir tave matė. Neturėtum čia būti, nemanai?
Deimjenas šyptelėjo, o mano veidas degte užsidegė ir nuleidau akis, vėl įsikniaubdama į jo marškinius.
‒ Nesijaudink, aš puikiai su ja sutariu. Bet jei Osvaldas čia ateis ir pamatys mane, tikrai viską supras.
‒ Tegul, ‒ tyliai pasakiau.
‒ Jis ‒ tavo vaikinas, ‒ sušnibždėjo man į ausį kiek nepatenkintas ir jaučiau, kaip dar labiau mane prisispaudė, lyg nenorėtų niekam atiduoti.
‒ Aš noriu… Aš nenoriu jo įskaudint, bet mes jau seniai kartu tiesiog iš įpratimo. Aš jam nereikalinga.
‒ O jis tau?
‒ Nebent kaip draugas, ‒ dar tyliau tariau.
Deimjenas nieko neatsakė. Išlipo iš lovos ir atsisėdo ant mažos kėdutės šalia, tik jo galva buvo aukščiau. Atsiguliau ant nugaros ir paėmiau jo ranką, sunėriau mūsų pirštus. Ant sienos prieš lovą kabėjęs laikrodis rodė beveik vidurdienį, tuoj prasidės lankymo valandos. Ir jei Deimjenas tikrai teisus, kad Oskaras čia, jis tuoj ateis. Turėsiu jam pasakyti, kad nebegalime būti kartu, nes man patinka Deimjenas.
‒ Labas rytas, ‒ išdainavo į palatą įeidama apvalutė seselė su į kuodą susuktais šviesiais plaukais, sau iš paskos tempdama vežiojamą stalą, ant kurio puikavosi kelios lėkštės maisto.
‒ Labas rytas, ‒ nedrąsiai atsakiau.
‒ Kiti jau pietus valgo, o tau dar tik pusryčius atnešu. Taip gražiai atrodėt dviese, kad nesinorėjo žadint, ‒ šyptelėjo. Aš irgi šyptelėjau, nes labiau išrausti jau nebegalėjau. Girdėjau, kaip Deimjenas tyliai sukikeno.
‒ Tavo draugas, tas koridoriuj, prabuvo čia visą naktį. Šiek tiek negražu, kad šis žavus vaikinas čia, o kitas turi sėdėti koridoriuj.
‒ Pakvieskit jį, jei nesunku, ‒ paprašiau pažvelgus į jos šiek tiek priekaištingas akis.
‒ Žinoma, bet dabar valgyk, ‒ įbruko man į rankas lėkštę su pieniška sriuba ir išėjo iš palatos.
Pažvelgiau į maistą ir sunkiai nurijau seiles, nes beprotiškai supykino.
‒ Tau viskas gerai? – paklausė Deimjenas.
‒ Nenoriu valgyti, ‒ atsakiau.
‒ Reikia. Tu nusilpus, tau reikia sustiprėti.
‒ Mane pykina.
Kaip tik tuo momentu į palatą įėjo Oskaras. Deimjenas paėmė iš manęs lėkštę ir padėjo ant spintelės šalia lovos.
‒ Labas, Oskarai, ‒ tariau.
‒ Labas, ‒ jo veidas apsiniaukė, paakiai buvo šiek tiek tamsesni nei įprastai.
‒ Nereikėjo miegoti ligoninėj, galėjai važiuoti namo ir atvažiuoti ryte.
‒ Norėjau būti pirmas, kurį pamatysi atsikėlus. Atrodo, nespėjau, ‒ jis smakru mostelėjo į Deimjeną ir kreipėsi į jį: ‒ Kada spėjai čia ateiti?
Deimis atsistojo ir Oskaro akyse švystelėjo supratimas. Tikriausiai dėl drabužių.
‒ Jis čia miegojo? – spjaute išspjovė man.
Linktelėjau.
‒ Atleisk.
‒ Tai… jūs kartu?
‒ Em… Aš nežinau, mes… – sumikčiojau.
‒ Taip, mes kartu, ‒ įsiterpė Deimjenas.
‒ Vadinasi, tarp mūsų viskas baigta? – žvilgtelėjo į mane.
‒ Oskarai, aš… – užsikirtau. – Tu manęs nemyli, aš tavęs taip pat. Atleisk. Yra šimtai geresnių nei aš.
‒ Nori pasakyt, kad tu man per prasta, m? O jam tai ne?! Žinoma, jis turtingesnis, įžymesnis nei aš. Toks tau ir reikalingas! – Oskaras sumosikavo rankom, sugniaužė kumščius ir pradėjo įnirtingai vaikščioti išilgai palatos.
Deimjenas išsyk įsitempė.
‒ Oskarai, man nei pinigai, nei populiarumas nerūpi, juk pats žinai! Kodėl taip kalbi?
Jo pečiai pamažu nusileido ir jis nusiramino, atleido kumščius. Tuo pačiu jaučiau kaip ir Deimjenas atslūgsta.
‒ Net pats nežinau… Atleisk. Būkit laimingi, ‒ mostelėjo ranka ir išėjo iš palatos.
‒ Oskarai, palauk!
Nenorėjau, kad viskas taip baigtųsi. Kad susipyktume. Net jei ir nemylėjau jo, jis man buvo svarbus. Vienaip ar kitaip.
‒ Nori, kad pakviesčiau? – pasiteiravo Deimjenas.
‒ Ne, pasikalbėsiu su juo, kai išrašys iš čia. Tada jis nepabėgs.
Mačiau, mintis, jog kalbėsiu su Oskaru, jam nepatiko. Bet man to reikėjo. Tikėjau, kad jis tai supras.

♦ ♦ ♦

Po kelių savaičių mane išleido iš ligoninės. Deimjenas išsireikalavo, kad pabūčiau pas jį bent , kol visiškai pasveiksiu. Norėjo, kad apsigyvenčiau visam laikui, bet nenusileidau ir jis iš dalies sutiko su mano sąlygomis. Tereikėjo grįžti į butą ir susirinkti daiktus. Nenorėjau grįžti į tą landynę, bet Deimis patikino, kad mano užpuolikai suimti ir sėdi už grotų. Vengė juos vadinti mano tėvais, kaip ir aš, gal dėl to, kad tikėjo, jog tėvai su savo vaikais taip nesielgia, kaip pasielgė maniškiai.
Kol kas vaikščiojau sunkiai, vis dar skaudėjo šoną, tad Deimjenas laikė pusę mano svorio, kai lipom laiptais į butą.
Priėjusi prie durų, jau norėjau jas rakinti, bet pastebėjau, kad jos šiek tiek praviros. Žvilgtelėjau į Deimį ir supratau, kad jis taip pat galvoja, jog viduje kažkas yra. Stumtelėjau duris ir jos plačiai atsivėrė. Koridoriuje nieko nebuvo. Kuo tyliausiai nužingsniavom link mano kambario, nes tik šios durys buvo atviros. Deimis sulaikė mane ranka ir įėjo pirmas, o aš likau koridoriuje.
‒ Kas tu?! – suriko kažkam.
‒ O tu kas? Aš laukiu Lairos, girdėjau gandus, kad šiandien grįžta, ‒ išgirdau iki skausmo pažįstamą, ramų, atsipalaidavusį balsą.
‒ Praleisk mane, ‒ tarstelėjau Deimjenui ir kaip galėdama greičiau prasiveržiau pro jį, apstulbusį, vidun.
Ant mano lovos sėdėjo žavus vaikinais pusilgiais juodais plaukais, sušukuotais atgal. Veidą puošė kelios nežymios žaizdelės ant skruosto, o mėlynos, netgi žydros, akys tiesiog švytėtė švytėjo. Širdis pradėjo daužytis kaip pašėlusi, galėjau prisiekti, kad jei nebūčiau susigriebusi už krūtinės, būtų iššokusi per gerklę. Šis vaikinas man nebuvo svetimas. Toli gražu.
‒ Labas, Laira, ‒ pasisveikino Domas, o aš nesugebėjau pratarti nei žodžio.
Jis sugrįžo.
Beje, smagu, kad nepamirštate spustelėti skydelio ir paaukoti vaikams. Tai galima daryti kasdien, 24 valandas, kas valandą ]]>

XXV skyrius

– Keliavau pro šalį, pamaniau, užsuksiu, aplankysiu, – puse lūpų šyptelėjo.
– Aplankyti?! – surikau. – Užsimanei mane aplankyti po aštuonerių metų?! Tau protas pasimaišė?! Nešdinkis iš čia!
Deimjenas žiūrėjo tai į mane, tai į Domą ir laikė jau visą mano svorį, nes nesugebėjau pati stovėti ant kojų ir tuo pat metu isteriškai mosikuoti rankomis.
Domas pakėlęs antakį, ramiai šypsojosi. Pakilęs nuo lovos, priėjo prie manęs ir stipriai apkabino. Suaimanavau, tai Domo rankos kiek atsipalaidavo, tačiau iš glėbio nepaleido.
– Nusiramink. Aš čia. Pasiilgau tavęs, – sušnibždėjo į ausį.
– Tik nereikia, – atstūmiau jį ir vėl atsirėmiau į tylintį Deimį. – Palikai mane vienui vieną, bejėgę, nieko nesugebančią. Man buvo dešimt metų, Domai! Dešimt! O tu pabėgai su Tomu ir palikai mane su tais asilais, kurie ne per seniausiai bandė mane užmušti!
– Beje, Tomas gyvena gerai, jei jau užsiminei.
– Nenukreipk kalbos!
– Na gerai jau, gerai. O ką man reikėjo daryt, Laira? Man pačiam buvo vos keturiolika. Nenorėjau tokių tėvų, todėl išėjau.
– O aš? Apie mane nepagalvojai?
– Ak, tik nereikia. Būdama dešimties, jau mokėjai nusipirkti ir pasigaminti valgyti, skalbti ir tvarkyti namus. Žinojau, kad nepražūsi, – prunkštelėjęs numojo ranka.
– Ne čia esmė, Domai…
– Tai kur? – apsimetė nustebusiu.
Norėjau prieit prie jo ir iš visų jėgų trenkti jam per veidą, bet žinojau, kad jei pakelsiu ranką, skaudės žaizdą šone. O gal tai tebuvo pretekstas jam netrenkti.
– Palikai mane, kai man buvo vos dešimt. Su girtaujančiais tėvais, kurie tuo metu dar nenaudojo kumščių nei prieš mane, nei prieš tave. Gal ir nebūtų pradėję, jei nebūtum išėjęs! – rėkiau iš visų jėgų, jau sunkiai bekvėpuodama. – Jie visus tuos metus kaltino mane dėl tavo dingimo. Nors aš tiesiog vieną rytą atsibudau ir tavęs neberadau. Ar bent supranti, kaip aš kentėjau?
Pagaliau jis manęs klausėsi. Stovėjo ir žiūrėjo prasižiojęs, be žado, rankas bejėgiškai nuleidęs prie šonų.
– Aš…
– Tu. Tu idiotas. Nyk iš čia. Jei jau išėjai iš mano gyvenimo, tai, būk geras, ir nebegrįžk, – bandžiau slapta nuryti ašarų gumulą, stovėjusį mano gerklėje. – Tu man jau seniai nebe brolis.
– Galvok, ką kalbi, – grėsmingai sumurmėjo sukandęs dantis.
– Negalvojai ką darai, kodėl turėčiau galvoti ką kalbu?
– Dar nežinai, kiek aš dėl tavęs esu padaręs! – užriaumojo prisiartinęs.
Deimjenas išsyk stojo tarp mūsų, įsirėmė rankom Domui į krūtinę ir atstūmė jį tolyn, bet Domas žvelgė tiesiai į mane.
– Laira, jis tavo brolis? – atsisukęs paklausė Deimjenas.
– Pasikalbėsim vėliau, – tarstelėjau ir vėl atsisukau į Domą. – Eik iš čia.
– Ne. Laira, nebesiruošiu niekur dingti, aš čia, aš grįžau.
Iš visų jėgų bandžiau suturėti ašaras, bet jos jau bėgo mano skruostais.

Deimjenas

Mačiau, kaip Lairos skruostai sudrėko, kaip ištrūko giliai tūnojęs užslėptas skausmas ir pyktis.
– Domai, galim pasikalbėti dviese? – vis dar žiūrėdamas į Lairą, paklausiau.
– Žinoma.
Išėjom į koridorių, palikdami Lairą jos kambaryje, ji neprieštaravo. Tiksliau, nepratarė nei žodžio.
– Tu jos brolis?! – sušnypščiau.
– Tau neturėtų tai rūpėti, – atsirėmė į sieną, sukryžiuodamas rankas ant krūtinės.
– Kai kalbėjai su mano tėvu, turėjai tai paminėti.
– Bet nepaminėjau. Sudarėm sutartį, tuo viskas ir baigta, ryšiai čia turėtų rūpėti mažiausiai. Ypač tau, – prisimerkė.
– Klausyk, jeigu tu ją įskaudinsi, prisiekiu, aš…
– Ką? – pertraukė. – Sudraskysi mane į gabalus? Primuši mane? Nejuokink, man tereikia spragtelėti pirštais ir tada… BUM, – dramatiškai išskėtė rankas ir bedė pirštu į mane. – Tau galas. Gal tai bus tragiškai baigęsis nelaimingas atsitikimas kelyje. O gal kokia nors gerbėja užpuls tave peiliu, o gal netyčia nuskęsi ežere. Būdamas tavo vietoje, verčiau patylėčiau.
Tyliai suurzgiau ir vėl norėjau ginčytis, bet nespėjus prasižioti, Domas grįžo į kambarį pas Lairą.
Nenorėjau, kad ji liktų įskaudinta, kad jai kas nors nutiktų, bet ir mirti netroškau. Man beliko tik tylėti.
Laira paprašė palikti juos dviese kelioms minutėms, todėl atsisėdau virtuvėje ir beprasmiškai spoksojau pro langą. Galvoje siautė minčių knibždėlynas, bet nesugebėjau rasti siūlo galo.
Net nepastebėjau, kaip jiedu išėjo iš kambario. Laira nebeverkė, veidas buvo ramus, nors mačiau, kad akyse šioks toks nerimas liko. Ir abejojau, ar kada išnyks.
– Važiuojam pas tave, – tyliai tarė. – Domas turi kur gyventi mieste, atvažiuos manęs aplankyt, jei tik tu neprieštarauji.
– Ne, žinoma ne, – šyptelėjau, nors visai nesidžiaugiau. Svarsčiau, kas tarp jų įvyko kambaryje.

Laira

Mašinoje Deimis laikė mano ranką, tai ramino, nebesinorėjo ašaroti, todėl ėmė miegas.
Atsibudau jau ryte, nepažadinta. Dar neatsimerkusi jaučiau, kaip gulintis šalia Deimjenas žiūri į mane. Šyptelėjau.
– Labas rytas, – sušnibždėjo.
– Labas, – atsakiau tuo pačiu ir atsimerkiau.
– Kelkis, reikia pakeisti tavo tvarsčius.
– Pati nepasikeisiu…
– Aš pakeisiu, jei nori.
– Gerai, – sutikau.
Deimis išlipo iš lovos ir po minutės grįžo su tvarsčiais. Per kančias atsisėdau lovoje ir atidengiau žaizdą. Deimis atsiklaupė šalia lovos ir atsargiai nuplėšė senus tvarsčius. Jam prisilietus prie mano odos, ji užsidegė ir aš įsitempiau. Jis tai pajuto ir tyliai sukikeno.
– Nesijuok, – šyptelėjau.
– Nesijuokiu. Ar įsitempei dėl to, kad skauda, ar dėl to, kad tave paliečiau?
– Nesakysiu, – užsidengiau veidą pagalve, nes nenorėjau, kad jis matytų kaip raudonuoju.
– Supratau, – nusijuokė ir ranka perbraukė man per pilvą, o aš dar labiau įsitempiau.
– Erzini? – atsidengiau veidą.
– Ne, ką tu, argi galėčiau?!, – šelmiškai šyptelėjo ir man užėmė kvapą.
– Erzini!
Deimis atsisėdo ant lovos krašto ir pasilenkė arčiau. Jo veidas buvo vos per centimetrą nuo manojo, o ranka pasiliko ant apnuoginto pilvo. Mano kvėpavimas išsyk pagreitėjo.
– Va dabar erzinu.
– Neerzink, aš galiu būt labai…
Man nebaigus sakinio, mūsų lūpos susilietė.

XXVI skyrius

– Laira? – išgirdau pažįstamą vaikišką berniuko balsą.
– Domai? Čia tu? Kur tu? – sukausi ratu ieškodama bent kibirkštėlės.
– Aš čia, Laira, ateik.
Staiga tamsa dingo, atsiradau vidury saulėtos geltonų rapsų pievos, viską mačiau, viską girdėjau. Tik Domo niekur nebuvo. Tačiau netoli manęs stovėjo maža mergaitė, gal dešimties metų, ir susiraukusi žiūrėjo į mane. Jos šviesi oda buvo baltesnė už sniegą, o turėjusi būti geltona suknelė buvo ruda nuo purvo.
– Ar tau viskas gerai? – paklausiau jos.
Mergaitė toliau į mane žvelgė netardama nė žodžio. Lėtai priėjau ir atsiklaupiau, taip sulygindama mūsų ūgį, tačiau ji nuleido galvą ir įsispoksojo į žemę.
– Tu čia viena? Kur tavo tėvai?
Staiga ji pakėlė galvą ir pamačiau pažįstamas akis. Jos buvo tokios artimos, bet šaltos. Lyg jos vyzdžiai būtų pats ledas. Žiūrint į jas, gyslose stingo kraujas, o širdis pradėjo dar stipriau plakti. Tai buvau aš. Aš prieš prieš aštuonis metus. Štai kodėl geltona suknelė buvo purvina. Prieš akis lyg kino filmas kadrais rodėsi prisiminimai.
Saulėtas pavasario rytas, mano kambarys, apšviestas saulės. Atsibundu ir nerandu brolio, kuris turėtų miegoti kitoje lovoje netoliese. Apibėgu visus namus, bet jo nėra. Vakare, viena einu gatve ieškoti brolio. Vilkiu geltoną suknelę. Verkiu, rėkiu jo vardą, bet jo nematyt. Užkliūnu už savo pačios kojos ir krentu į balą. Nebeturiu jėgų atsikelti ir prarandu sąmonę. Atsibudusi ryte, nebebuvau ta pati mergaitė, verkianti brolio. Nusivaliau ašaras, tekėjusias man net miegant, ir grįžau namo. Tąkart pirmą kartą tėvas trenkė man. Už tai, kad neradau jo. Kad grįžau be brolio.
Filmas baigėsi ir prieš mane stovėjusi mergaitė dingo. Likau rapsų pievoje viena.
Kai mažoji mano dalis staiga virto didžiąja ir supratau, kad sapnuoju, pabudau. Prieš akis tebuvo baltos lubos, o širdis daužėsi taip stipriai, kaip sapne. Jaučiau švelnią patalynę ant savo kūno, nežymų smilkalų kvapą ir kvėpavimą prie ausies. Atsisėdusi apsidairiau ir išvydau Deimjeną, su visais drabužiais gulintį šalia. Tikriausiai laukė, kol užmigsiu, bet užsnūdo pats.

Po kelių dienų

Deimjenas

Laira sėdėjo studijos kamputyje ant didžiulio garso stiprintuvo ir įdėmiai sekė kiekvieną mano judesį, o aš įsijautęs grojau su grupe. Jos akys spindėjo taip, lyg jai prieš akis vyktų stebuklas. Ir pats jaučiausi, lyg tokį daryčiau. Mano pirštai savaime lakstė gitara grojant Metallica’os „Devil‘s Dance“. Galėjau prisiekti, prieš akis mačiau pačius garsus, kaip jie vijosi aplink mano pirštus ir raitėsi ore lyg dūmai, švelniai kuteno ausis ir blaškėsi po kambarį.
Kai baigėsi daina, ji man šyptelėjo ir atsakiau tuo pačiu. Nusprendėm prie grupės nesielgti kaip pora. Vien dėl Anos. Jos pavydo priepuoliai buvo nepakenčiami, ypač dėl to, kad jau buvom išsiskyrę. Pastebėjau, kad Laira vengė pasilikti su Ana viename kambary. Tikriausiai jautėsi nejaukiai.
– Darom trumpą pietų pertraukėlę ir vėl kibsim į darbus, reikia užbaigti rašyti vieną dainą, o rytoj galėsim pradėt įrašinėt visą albumą! – suriko Benas.
Atsargiai padėjau gitarą ir klestelėjau šalia Lairos ant stiprintuvo, o visi kiti išėjo pietauti.
– Tai kaip diena einasi? – šyptelėjau atsisukęs į ją.
– Neblogai, tik tas gitaristas labai pasipūtęs, – erzino mane.
– Tas pasipūtęs gitaristas tave myli, tad nereikia čia pretenzijų, – nusijuokiau.
Laira žiūrėjo į mane nustebus ir išpūtus akis.
– Kas? Ką blogai pasakiau?
– Tu… Tu pasakei, kad mane myli?
– Ne, aš pasakiau, kad tu man rūpi, – apsimečiau, kad nieko nesuprantu.
– Ne, ne, ne, aš girdėjau, kaip pasakei žodį „myliu“. Prisiekiu, savo ausimis girdėjau! – šypsojosi ji.
– Kažką maišai, aš negaliu tavęs mylėt, – tariau, o jos veidas apsiniaukė. – Aš tavęs negaliu mylėt, nes… nes tai per silpnas žodis.
– Ką? – vėl nustebo ji.
– Ką girdėjai, neversk manęs kartoti dar kartą, – sukikenau, pasilenkdamas prie jos. Paliečiau jos lūpas savosiomis ir panirau į kažką nepaprasto.
Jos akys spindėjo ir man tai teikė nepaaiškinamą malonumą. Kai ji buvo laiminga, toks buvau ir aš. Tapau tikras skystalas, bet būnant su ja, man tai nerūpėjo.
– Štai kur balandėliai, – iki manęs atsklido įkyrus vyriškas balsas. – Šaukiam mes čia juos, o jie meile užsiima.
Pakėliau akis, o tarpdury stovėjo Domas. Pamažu jo veidas ėmė mane nervinti. Gal dėl to, kad mačiau jį kasdien, jis buvo su Laira ištisas valandas.
– Labas, Domai, – ji atsargiai atsistojo ir nedrąsiai jį apkabinusi, grįžo pas mane.
Ji nedrąsiai su juo elgėsi, bijojo, kad vėl dings nieko nepranešęs. Bet, atrodo, šįkart jis dingti nesiruošė, kad ir kaip aš to norėčiau. Tik niekad to jai nesakiau. Tai Lairą tik įskaudintų. O ir aiškintis turėčiau.
Domas pasisuko link durų ir pro jas įžengė dar vienas vaikinas.
– Laira, prisimeni Tomą?
Ji plačiai nusišypsojo ir atsisukus į mane kikendama tarė:
– Kai man buvo dešimt, buvau jį iki ausų įsimylėjus. Jis mano brolio draugas nuo pat vaikystės.
– Šaunu, – vos girdimai tariau.
Mane apėmė pavydas, kurio net pats negalėjau paaiškinti.
Tai buvo prieš aštuonerius metus ir tada jos net nepažinojau, o dabar kvaila jos vaikystės meilė kelia man pavydą? O varge, aš tikras skystalas…
Pro duris įžengė stilingai apsirengęs vaikinas: balti marškiniai buvo šiek tiek prasagstyti, o juodos kostiuminės kelnės ir raudoni sportbačiai atrodė… keistai, bet šauniai. Susivokęs pakračiau galvą, kad išmesčiau tokias mintis iš galvos. Lairai jis patiko labai labai seniai, dabar jie, galima sakyti, nepažįstami. Nėra ko jaudintis.
– Labas, Tomai. Paskutinį kartą tave mačiau… na, seniai, – nusijuokė Laira.
– Taip, tikrai seniai, – nusišypsojo jai Tomas.
Nusivaipiau. Ji, tai pastebėjusi, bakstelėjo į šoną.
– Nereikia pavydėti. Tu man svarbiausias, – pakuždėjo į ausį.
– Labas, aš Tomas. Tu tikriausiai Deimjenas, – ištiesė ranką.
– Tas pats, – nenoriai ją paspaudžiau.
– Klausyk, galim pasikalbėti? – Domas atsisuko į mane. – Akis į akį.
– Em… Žinoma, apie ką nori kalbėti?
– Akis į akį.
Žvilgtelėjau į Lairą. Ji žiūrėjo nieko nesuprasdamas. Aš taip pat.
– Mes su Laira eisim į restoraną kitapus gatvėj, prisijunkit, kai galėsit, – tarė Tomas.
Kai mano mergaitė nusisuko, jis su Domu susižvalgė. Ir tie žvilgsniai nežadėjo nieko gero.
Po minutės mudu su Domu likom dviese.
– Turi pasirūpint, kad Lairą išmestų iš darbo.
Mano žandikaulis atvipo.

XXVII skyrius

– Man nesvarbu, tau irgi neturėtų rūpėti – pertraukė mane Domas. – Dabar man reikia, kad ji būtų atleista. Pasirūpink tuo ir tavo darbas bus baigtas.
Metęs į mane rūstų žvilgsnį, apsisukęs nuėjo, o aš taip ir likau stovėti nieko nesupratęs.
Negaliu taip pasielgti su Laira. Juk jai šis darbas viskas. Ji iš jo gyvena. Ir jeigu ji bus atleista, ką Domas ruošiasi daryti? Kaip aš Lairai paaiškinsiu, kodėl ji neteko darbo?
Per daug klausimų, per mažai atsakymų. Susiėmęs už galvos atsitūpiau ir pradėjau linguoti pirmyn atgal kaip ligonis, vis galvodamas, kaip būtų teisingiau pasielgti. Jei pasakysiu viską Benui, jis darys kaip lieptas. Jei nepasakysiu aš, pasakys Domas. Ne, reikia pasakyti man. Gal kaip nors įkalbėsiu tėvą elgtis kitaip. Elgtis sąžiningai ir nebesivelti į šituos dalykus.
– Jei prisivirei košės, tai pats ir srėbk, – suburbu sau po nosimi ir pakilęs pėdinu į restoraną, kur turėtų sėdėti Laira su pačiais velniais.
Įėjęs, dairausi jų akimis, bet niekur nematau.
– Ei, nebuvo čia dviejų vaikinų su mergina, ilgais rudais plaukais, tamsiai padažytom akim? – griebiu praeinančiam padavėjui už kresnos rankos.
– Hm… – trumpai galvoja jis. – mačiau panašią merginą su dviem vaikinais, bet atėjus tam trečiam, jie tuoj pat išėjo, tikriausiai prasilenkėte.
– Niekšas, – sumurmu ir bėgte išbėgu iš restorano, gatvėje akimis vis ieškodamas Lairos.
Nieko nepamatęs, griebiu telefoną ir surenku jos numerį. Vietoj Lairos balso, pasigirsta kompiuterinė moters frazė:
Abonentas šiuo metu yra nepasiekiamas arba už ryšio zonos ribų
Velniava. Kur jie ją padėjo, po galais?! Surenku mintinai išmoktą Domo numerį ir paspaudžiu žalią mygtuką. Vienas pyyyp, antras, trečias…
– Taip, klausau, brangioji, – beveik juokdamasis atsiliepia jis.
– Kur ji?! – užstaugiu į telefoną.
– Nesijaudink, man viskas gerai, – vėl ne į temą atsako jis. Suprantu, kad Laira su jais ir akivaizdžiai nežino, kad aš jos ieškau. Tikriausiai nė nemano, kad čia kažkas ne taip.
– Jeigu jai ką nors padarysi, jeigu jai bent vienas plaukas nuo galvos nukris, prisiekiu, aš…
– Ak, tik nereikia to pavydo, – nusijuokia.
– Jei ji iki devynių vakaro nebus prie mano namų durų, kviečiu mentus, ir man nusispjaut kas manęs laukia. Girdi mane? Man nu–si–spjaut!
Jis vėl nusijuokia, atsisveikina ir padeda ragelį.
Spaudžiu kumštyje mobilųjį, bandydamas susitvardyti ir jo visiškai nesugadinti. Lairai nieko neatsitiks, žinau. Domui jos reikia, nors neturiu žalio supratimo kam ir kada. Bet jis jai nieko blogo nedarys.

♦ ♦ ♦

Laikrodis rodė 20:56val., mano kantrybė po truputį senka, o jokia mašina iš už kampo vis nesirodo. Koja pradėjo nervingai judėti, rankos prakaituoja, ausys įtemptai klauso ar neišgirs mašinos variklio burzgimo, o apie mirksėjimą išvis nekalbu – kai nervuojuosi, mano akys tampa stiklinės ir mirksiu dukart rečiau, nei visada. Staiga kažką išgirstu. Tai ne automobilis. Labiau primena… motociklą. Taip, iš tolo pamatau juo važiuojančius du žmones. Gale sėdi garantuotai mergina ir šimtu procentu Laira, jos ilgi rudi plaukai plaikstosi vėjyje išlindę iš po šalmo. Dėl priekyje sėdinčios žmogystos nesu tikra. Bet tai turi būt vienas iš dviejų – Domas arba jo draugas, matytas šiandien studijoje. Dar jiems neįriedėjus į kiemą, jau bėgau pasitikti.
Kai motociklas sustoja, Laira grakščiai nušoko ir nusiėmusi šalmą pasileido prie manęs, kaip ir aš prie jos. Rankomis apsiveju jos liemenį ir kuo stipriau priglaudžiu ją prie savęs. Ji mano. Ji visa mano, ir niekas nedrįs jos iš manęs atimti. Niekas. Neleisiu Domui jos iš manęs atimti.
Prisiminęs, kad kieme mes ne vieni, pakeliu galvą ir žvilgteliu į vis dar ant motociklo sėdintį vaikiną. Jis nusiima šalmą ir pamatau, kad tai Tomas. Dėl neaiškių priežasčių nemaloniai suspaudžia pilvo apačią, todėl dar arčiau prie savęs prisitraukiu Lairą.
– Nepyk, tikriausiai vėluojam, – šypteli jis. – Domas liepė pristatyt ją čia ne vėliau kaip devintą.
– Mhm, – numykiu.
– Gerai, Tomai, mes jau eisim į vidų, darosi vėsu. Gal nori arbatos? – pasiūlo Laira.
Metu į jį rūstų žvilgsnį ir jis, viską supratęs, atsisako. Laira jam pamojuoja ir mes įeinam į vidų.
– Kur buvot visą dieną? – nervingai klausiu, sėsdamasis ant sofos kartu su ja.
– Po miestą vaikščiojom, prisiminėm senus laikus, nieko ypatingo. Kaip tavo diena? Domas sakė, kad turėjai likti repetuoti.
– Viskas praėjo gerai.
– Kas tau? Atrodai liūdnas, – Laira atsisukusi suima mano veidą rankomis ir įdėmiai pažvelgia savo šokoladinėmis akimis.
– Tiesiog pasiilgau tavęs…
Jos veide išsiriečia šypsena ir jau tą pačią akimirką mūsų lūpos bendrauja tarpusavy.
Negaliu jos prarasti, negaliu…

XXVIII skyrius

Jei žinočiau, ką jis sugalvojo, būtų žymiai lengviau. Galėčiau kažko imtis, kažkam skambinti, kažkam pranešti. Bet dabar nežinau nieko, ir jei jį neteisingai apkaltinsiu, viskas pasikeis tik į blogąją pusę. To tik ir betrūksta. Negaliu prarasti Lairos, ji visas mano gyvenimas. Nuo šiol. Banalios mintys, bet tokia jau ta tiesa. Ji visada banali.
– Labas, – meiliai į ausį sumurma Laira.
Dar abu gulim lovoj, tik kol ji miegojo, aš mąsčiau, kaip išlaikyti ją prie savęs visam laikui.
– Labas, – šypteliu. – Kaip miegojai?
– Puikiai, o tu?
– Nuostabiai.
Ji šypsosi, ir tai teikia didelį malonumą. Man patinka jos šypsena.

Laira

Dirbam, dirbam, dirbam prie nuotraukų. Sėdžiu, tuščiai žiūriu į atvaizdus kompiuterio ekrane ir matau… nieką. Nežinau, ką su jomis padaryti, į galvą lenda Deimis. Atrodo, įsimylėjau. Labai rimtai. Jis jau ne tik ramybės teikėjas, tai jau visas mano gyvenimas. Niekam jo neatiduosiu, niekam. Šypsausi pati sau, turbūt pati nesuprasdama kas su manimi vyksta.
Trinkteli durys, atsisuku pasižiūrėti. Domas. Ah, brolis. Pagaliau jį vėl turiu. Vėl. Taip, nes buvau jį praradusi. Ilgai jis man tiesiog neegzistavo. Bet dabar jis atrodo rimtai nusiteikęs likti mano gyvenime. Džiaugiuosi tuo. Jis elgiasi su manim kaip su sese. Na, taip, kaip turi būti. Rūpinasi manim. Iš pradžių buvo sunku su juo bendrauti, bijojau, kad jis vėl dings ir vėl liksiu viena, kad visos bėdos sugrius vienu metu, kad dar kas nors gali atsitikti. Bėda po vieną nevaikšto. Apkabinu brolį.

Domas

Laira dirba prie savo berniūkščio nuotraukų, baisu net žiūrėti. Prieinu prie jos, apkabinu, kaip ir turėtų tikras brolis. Nors visiškai nesinori to daryt. Norisi kuo greičiau viską užbaigti, sutvarkyti reikalus su ja ir toliau gyventi savo gyvenimą. Jaučiuosi jai svetimas, nors kažkur giliai protas suvokia, kad neturėčiau su ja elgtis taip, kaip ruošiuosi pasielgti, kad ji turėtų būti man brangi, nes iš dalies yra mano sesuo. Tą proto dalį nukišu kuo giliau. Taip giliai, kad nebegirdėčiau priekaištų. Šį sąžinės balsą jau senokai užgniaužiau, nors jis kartais išlenda pasirodyti, vis dar gyvenąs. Ir daro tai ne pačiu tinkamiausiu laiku.
Laira grįžta prie darbų, pažadėjusi, kad baigs po valandos ir eisime pietauti, o aš tuo tarpu palauksiu jos šalia, nes „vis tiek neturiu ką veikti“. Stebiu ją. Įžvelgiu rudas motinos akis, tačiau tėvo joje nematyt. Ir neturėčiau. Juk ji – ne jo dukra. Ir gerai, jis šlykštus žmogus. Mėgsta tuščiai grasint. Ačiū dievui, dabar jis po velėna. Svarstau, kam padėkoti už tokį malonumą apmindžioti jo kapą.

XXIX skyrius

Suskamba telefonas. Ekrane Domo vardas.
– Klausau, – atsiliepiu.
– Labas, – linksmas balsas. – Kuo užsiėmus?
– Truputį dirbu, o tu?
– Klausyk, man reikia su tavimi pakalbėti. Labai rimtai. Ar galėtum atsirasti mieste per valandą?
– Erm… Taip, žinoma, gerai, – numykiu, kiek pasimetusi.
– Gerai, tada lauksiu, kur visada.
– Gerai…, – tyliai sumurmu į jau pypsintį telefoną.
Apsirengiu, pasidažau, kaip visada pasiimu fotoaparatą. Nulipu laiptais ir matau Deimį lakstantį kaip visišką beprotį su tušinuku už ausies, pieštuku dantyse, grindys nuklotos popieriais ir popieriukais.
– Erm… Deimi, aš išeinu.
– Aha, – nieko nepaklausia ir priėjęs pakšteli į skruostą, tada pamoja ranka ir kritęs prie vieno iš popierių, ima kažką įnirtingai rašyti.
Šypteliu ir išeinu.

♦ ♦ ♦

– Labas, Domai, – apkabinu.
– Sveika, sese.
– Tai kas tokio svarbaus?
– Na… Tai bus nelabai malonus pokalbis…
– Ar kas atsitiko? – jaučiu, kaip antakiai susiraukia, o širdis pradeda plakti greičiau. Nujaučiu kažką negero.
– Ne, ne, man nieko neatsitiko, bet tai susiję su Deimjenu. Gal einam į kavinę, atsisėsim ir pakalbėsim, gerai? – liūdnai šypteli Domas.
– Gerai, – nenorom sutinku. Norisi kuo greičiau išgirsti tą kažką blogo, kas gali būti susiję su Deimjenu.
Užsisakau vandens, valgyti nesinori. Domas padaro tą patį. Krūtinę nemaloniai spaudžia, laukiu, kol Domas prabils, bet jis tik vangiai varto monetą tarp pirštų ir tuščiu žvilgsniu spokso į ją.
– Domai, gal teiksiesi pasakyti kas vyksta? – pažvelgusi paraginu.
– Hm…
Tyla. Lukteliu minutę, jaučiu, kantrybė visai senka.
– Domai?
– Klausyk, aš nebežinau ar tau reikėtų tai sakyti… Mane tai graužia, ir aš noriu pasakyt, bet tai gali daug ką sugadinti tarp tavęs ir Deimjeno…
– Nagi, Domai! – kiek per garsiai sakau. – Jei jau pradėjai, tai ir pabaik. Mergai irgi įkišęs nesakai, kad gal nereikia, – teškiu. – Jei pradedi, tai ir baigi.
Šnekėdama įsispoksau į druskinę ant stalo. Staiga Domas skardžiai nusijuokia, visas restoranas suskamba.
– Teisingai tu sakai, – plačiausiai nusišypso, kai pažvelgiu į jį.
– Na tai?
– Nuo ko čia pradėjus…
– Gal nuo pradžių? – pasiūlau.
– Gal ir taip. Tik neaišku, kur ta pradžia…
Jis nutyla, ir aš vėl laukiu. Domas sunkiai atsidūsta, tada vėl giliai įkvepia ir išberia:
– Klausyk, Laira. Deimjenas ne toks geras, kaip galvoji.
– Kodėl taip sakai?
– Nes… na… Klausyk, viskas prasidėjo nuo to, kad jo tėvas man paskambino. Kažkada seniau. Paklausė, ar galiu padaryti jam paslaugą, – akimirką vėl stoja tyla. – Supranti, aš turiu daug įtakingų pažįstamų, todėl galiu daug padaryti. Benas man skambino ir prašė, kad iškelčiau jo vadovaujamą grupę į aukštumas. Kad jie taptų populiarūs ne tik naktiniuose baruose, kur jų klauso tik girtaujantys valkatos ir menininkai be skonio, – pavarto akis. Tyliai klausausi. – Sutikau su viena sąlyga. Žinau, tikriausiai ant manęs supyksi, bet paprašiau jo, kad priimtų tave į darbą kaip fotografę. Aš niekada tavęs nepamiršau, Laira. Žinau, kad tave palikau vienui vieną, bet aš tavęs nepamiršau. Norėjau, kad gyventum geresnį gyvenimą. Nepyk.
– Ir kaip tai susiję su Deimjenu? – klausiu. Nepykstu ant jo. Kažkodėl visa tai priimu gana šaltai.
– Čia viskas ir prasideda… Deimjenas draugauja su tavimi tik dėl to, kad jo tėvas jam liepė taip elgtis. Tvirtino, kad tai gera reklama. Aš apie tai nieko nežinojau, prisiekiu. Ir sužinojau tik dabar. Ir dar ilgą laiką, kai jūs jau buvot pradėję draugauti, jis iš tiesų buvo su ta vokaliste, kaip gi jos vardas…
– Ana, – abejingai sumurmu.
– Taip, su ja.
Jaučiu, kaip po truputį ima mausti raumenis. Visas šaltumas, visas abejingumas dingsta akimirksniu. Skauda kiekvieną ląstelę, kiekvieną kūno lopinėlį. Akyse rodosi ašaros, gerklėje jau stovi gumulas, kurio nepavyksta nuryti.
– Ar galėtum mane parvežti namo? Tai yra… Pas Deimjeną į namus? – pasitaisau. – Noriu susirinkti daiktus.
– Taip, žinoma, jei nori, gali apsistoti pas mane…
– Gerai.
– Laira, nepyk, kad viską tau papasakojau. Bet mane tai graužė, nenoriu, kad tave kas nors skaudintų. Ir tiesiog žinau, kad Deimjenas nėra tau tinkamas žmogus, jam labiausiai rūpi pinigai.
– Ar jiedu vis dar draugauja? – užkimusiu balsu klausiu.
– Nežinau…
– Jei pulsiu jį smaugti, būk geras brolis, ir nelaikyk manęs, – vypteliu. Niežti rankas. Veidu srūva ašaros.