Markovas nusiavė batus ir atsidusęs atsigulė ant sofos.

Jis norėjo miego, bet kai tik užmerkdavo akis, noras miegoti tuojau pat praeidavo. Markovas atsimerkdavo ir ranka siekdavo knygos. Bet miegas vėl jį apnikdavo, ir nepasiekęs knygos Markovas guldavosi ir vėl užmerkdavo akis. Bet kai tik akys užsimerkdavo, miegas vėl dingdavo, ir sąmonė tapdavo tokia skaidri, kad Markovas mintyse galėdavo spręsti algebros lygtis su dviem nežinomaisiais.

Ilgai kankinosi Markovas nežinodamas, ką jam daryti: miegoti ar nemiegoti? Pagaliau, nusikamavęs ir nebeapkęsdamas savęs paties, stvėrė lazdelę ir išėjo į gatvę. Gaivus vėjelis nuramino Markovą, nuotaika pasitaisė ir jis panoro grįžti atgal į savo kambarį.

Grįžęs į savo kambarį, jis pajuto malonų kūno nuovargį ir užsimanė miego. Bet vos tik atsigulė ant sofos ir užsimerkė, miegas akimirksniu išgaravo.

Įsiutęs pašoko Markovas nuo sofos ir be kepurės ir be palto nulėkė Taurijos sodo kryptimi.

(1936 – 1938)

Draugas Koškinas šoko aplink draugą Maškiną.

Draugas Maškinas sekė akimis draugą Koškiną.

Draugas Koškinas įžeidžiai mojavo rankomis ir bjauriai kraipė kojas.

Draugas Maškinas paniuro.

Draugas Koškinas pajudino pilvą ir treptelėjo dešine koja.

Draugas Maškinas riktelėjo ir puolė ant draugo Koškino.

Draugas Koškinas mėgino pabėgti, bet suklupo, ir draugas Maškinas jį pasivijo.

Draugas Maškinas trenkė kumščiu draugui Koškinui per galvą.

Draugas Koškinas šūktelėjo ir pargriuvo keturpėsčias.

Draugas Maškinas spyrė koja draugui Koškinui į papilvę ir dar sykį trenkė jam kumščiu į pakaušį.

Draugas Koškinas išsitiesė ant grindų ir numirė.

Maškinas užmušė Koškiną.

Koratyginas atėjo pas Tikakajevą ir nerado jo namie.

O Tikakajevas tuo metu buvo parduotuvėje ir pirko cukraus, mėsos ir agurkų.

Koratyginas patrypčiojo prie Tikakajevo durų ir jau rengėsi rašyti raštelį, staiga mato – eina pats Tikakajevas ir nešasi vaškytinį krepšelį.

Koratyginas pamatė Tikakajevą ir šaukia jam:

– O aš jūsų jau visą valandą laukiu!

– Netiesa, – sako Tikakajevas, – aš viso labo prieš dvidešimt penkias minutes iš namų išėjau.

– Na, šito aš nežinau, – pasakė Koratyginas, – bet aš čia jau visa valanda.

– Nemeluokite! – pasakė Tikakajevas. – gėda meluoti.

– Maloningasis pone! – pasakė Koratyginas. – Pasistenkite galvoti, ką sakote.

– Aš manau… – norėjo pasakyti Tikakajevas, bet jį pertraukė Koratyginas.

– Jeigu jūs manote… – pasakė jis, bet čia Koratyginą nutraukė Tikakajevas ir pasakė:

– Pats tu toks!

Šie Žodžiai taip įsiutino Koratyginą, kad jis užspaudė pirštu vieną šnervę, o kita šnerve nusišnirpštė ant Tikakajevo.

Tuomet Tikakajevas išsitraukė iš krepšelio patį didžiausią agurką ir trenkė juo Koratyginui per galvą.

Koratyginas stvėrėsi rankomis už galvos, pargriuvo ir numirė. Štai kokius didelius agurkus dabar pardavinėja parduotuvėse!

Vasara. Rašomasis stalas. Dešinėje durys. Ant sienos paveikslas. Paveiksle nupieštas arklys, o arklio dantyse čigonas. Olga Petrovna skaldo malkas. Po kiekvieno smūgio nuo Olgos Petrovnos nosies nušoka pensnė. Jevdokimas Osipovičius sėdi krėsle ir rūko.

Olga Petrovna (kerta kirviu į pliauską, kuri vis dėlto nė kiek neskyla.)

Jevdokimas Osipovičius. Taukšt!

Olga Petrovna. ( užsideda pensnė, kerta pliauską.)

Jevdokimas Osipovičius. Taukšt!

Olga Petrovna. ( užsideda pensnė, kerta pliauską.)

Jevdokimas Osipovičius. Taukšt!

Olga Petrovna. ( užsideda pensnė, kerta pliauską.)

Jevdokimas Osipovičius. Taukšt!

Olga Petrovna. ( užsideda pensnė.) Jevdokimai Osipovičiau! Aš jūsų prašau: nesakykite šito žodžio „taukšt!“.

Jevdokimas Osipovičius. Gerai, gerai.

Olga Petrovna. (kerta kirviu į pliauską.)

Jevdokimas Osipovičius. Taukšt!

Olga Petrovna. ( užsideda pensnė.) Jevdokimai Osipovičiau! Jūs man žadėjote nesakyti šito žodžio „taukšt!“.

Jevdokimas Osipovičius. Gerai, gerai, Olga Petrovna! Daugiau nesakysiu.

Olga Petrovna. (kerta kirviu į pliauską.)

Jevdokimas Osipovičius. Taukšt!

Olga Petrovna. ( užsideda pensnė.) Tai kiaulystė! Suaugęs, pagyvenęs žmogus ir nesupranta paprasto žmogiško prašymo!

Jevdokimas Osipovičius. Olga Petrovna! Jūs galite ramiai tęsti savo darbą. Aš daugiau jums netrukdysiu.

Olga Petrovna. Na, aš prašau jūsų, aš labai prašau jūsų: leiskit man perskelti nors šią pliauską!

Jevdokimas Osipovičius. Skelkit, žinoma, skelkit!

Olga Petrovna (kerta kirviu į pliauską.)

Jevdokimas Osipovičius. Taukšt!

Olga Petrovna išmeta kirvį, praveria burną, bet nieko negali pasakyti. Jevdokimas Osipovičius pakyla iš krėslo, nužvelgia Olgą Petrovną nuo galvos iki kojų ir lėtai išeina. Olga Petrovna stovi nejudėdama pravira burna ir žiūri į išeinantį Jevdokimą Osipovičių.

Uždanga lėtai nusileidžia

Į sceną įeina Petrakovas-Gorbunovas, nori kažką pasakyti, bet žagsi. Jį pradeda pykinti. Įeina Pritykinas.

Pritykinas. Gerbiamas Petrakovas-Gorbunovas turi praneš… (Jį pykina ir jis išbėga)

Įeina Makarovas.

Makarovas. Jegoras… (Makarovą pykina. Jis išbėga)

Įeina Serpuchovas.

Serpuchovas. Kad nebūtum… (Jį pykina, jis išbėga)

Įeina Kurova.

Kurova. Aš būčiau… (Ji vemia, paskui išbėga.)

Įeina maža mergaitė.

Maža mergaitė.Tėtis prašė pranešti jums visiems, kad teatras uždaromas. Mus vis pykina!

Uždanga

Štai sykį vienas žmogus ėjo į tarnybą, bet eidamas sutiko kitą žmogų, kuris, nusipirkęs lenkišką batoną, ėjo į savo namus.

Štai, tiesą sakant, ir viskas.

Petrovas užsėda ant žirgo ir kreipdamasis į minią sako kalbą apie tai, kas bus, jeigu toje vietoje, kur yra visuomeninis sodas, bus pastatytas amerikietiškas dangoraižis. Minia klausosi ir, matyt, sutinka. Petrovas kažką užsirašinėja savo užrašų knygutėje. Nuo minios atsiskiria vidutinio ūgio žmogus ir klausia Petrovo, ką jis užsirašė savo užrašų knygutėje. Petrovas atsako, kad tai tik jo asmeninis dalykas. Vidutinio ūgio žmogus neatstoja. Žodis po žodžio kyla ginčas. Minia palaiko vidutinio ūgio žmogų ir Petrovas, gelbėdamas savo gyvybę, pavaro žirgą ir dingsta už posūkio. Minia jaudinasi ir neturėdama kitos aukos stveria vidutinio ūgio žmogų ir nutraukia jam galvą. Nutraukta galva ritasi grindiniu ir įstringa kanalizacijos skylėje. Minia, patenkinusi savo aistras, išsiskirsto.

Makarovas. Čia, šioje knygoje, parašyta apie mūsų troškimus ir jų išsipildymą. Perskaityk šią knygą ir tu suprasi, kokie tušti mūsų troškimai. Taip pat suprasi, kaip lengva išpildyti kito troškimą ir kaip sunku išpildyti savo troškimą.

Petersenas. Tu čia prabilai labai iškilmingai. Taip kalba indėnų vadai.

Makarovas. Ši knyga tokia, kad kalbėti apie ją reikia pakiliai. Netgi galvodamas apie ją aš nusiimu kepurę.

Petersenas. O ar rankas nusimazgoji prieš paliesdamas šią knygą?

Makarovas. Taip, ir rankas reikia mazgoti.

Petersenas. Gal tu ir kojas dėl viso pikto nusimazgotum!

Makarovas. Tai nešmaikštu ir šiurkštu.

Petersenas. Tai kas gi čia per knyga?

Makarovas. Šios knygos pavadinimas paslaptingas…

Petersenas. Chi chi chi!

Makarovas. Ši knyga vadinasi MALGIL.

Petersenas išnyksta.

Makarovas. Viešpatie! Kas gi čia dabar? Petersenai!

Peterseno balsas .Kas atsitiko? Makarovai! Kur aš?

Makarovas.Kur tu? Aš tavęs nematau!

Peterseno balsas. O kur tu? Aš tavęs taip pat nematau!.. Kokie čia rutuliai?

Makarovas. Ką gi daryti? Petersenai, ar tu girdi mane?

Peterseno balsas. Girdžiu! Bet kas čia atsitiko? Ir kokie čia rutuliai?

Makarovas. Tu gali judėti?

Peterseno balsas. Makarovai! Ar tu matai šiuos rutulius?

Makarovas. Kokius rutulius?

Peterseno balsas. Paleiskite!.. Paleiskite mane!.. Makarovai!..

Tyla. Makarovas stovi apimtas siaubo, paskui stveria knygą ir atverčia.

Makarovas (skaito). „…Pamažu žmogus praranda savo formą ir tampa rutuliu. Ir tapęs rutuliu žmogus netenka visų savo troškimų.

Uždanga

1934

Andrejus Andrejevičius Miasovas turguje nusipirko dagtį ir nešėsi jį į namus.

Eidamas Andrejus Andrejevičius pametė dagtį ir užsuko į parduotuvę nusipirkti pusantro šimto gramų Poltavos dešros. Paskui Andrejus Andrejevičius užėjo į pieno centrą ir nusipirko butelį kefyro, paskui prie kiosko išgėrė mažą giros bokaliuką ir atsistojo į eilę laikraščio. Eilė buvo gana ilga ir Andrejus Andrejevičius išstovėjo eilėje ne mažiau kaip dvidešimt minučių, bet kai prisiartino prie kioskininko, tai laikraščiai prieš pat jo nosį pasibaigė.

Andrejus Andrejevičius patrypinėjo vietoje ir nuėjo namo, bet eidamas pametė kefyrą ir užsuko į pyraginę, nusipirko prancūzišką batoną, bet pametė Poltavos dešrą.

Tuomet Andrejus Andrejevičius pasuko tiesiai namo, bet eidamas pargriuvo, pametė prancūzišką batoną ir sulaužė savo pensnė.

Į namus Andrejus Andrejevičius grįžo labai piktas ir iš karto atsigulė miegoti, bet ilgai negalėjo užmigti, o kai užmigo, tai susapnavo: tarsi jis pametė dantų šepetuką ir dantis valosi kažkokia žvakide.