– Tai kaip tu čia atsiradai? Atsitiko kas ar šiaip nusprendei aplankyti? – klausinėjo manęs namo savininkė.
– Na… taip gavosi, – kažką neaiškaus numykiau, nežinodama nei nuo ko pradėti pasakoti, nei ar išvis verta tai daryti. – Tiesiog pajutau nostalgiją šeimai ir jūs buvot arčiausiai, – sumelavau. Ne, geriau aš nepasakosiu nieko nei apie savo profesiją, nei apie šiandienos įvykius.
– Va, matai, kaip būna, – nepatikliai tarė ji. – O aš ir negalvojau, kad tu mus kada atsimeni. Galų gale, mes niekada nebuvom artimos pusseserės, tiesa? – įkando ji.
Visa situacija priminė vizitą pas kokį nors gydytoją, turbūt ginekologą. Jautiesi išsigandęs, pilvą kutena nerimas, tačiau vis vien sėdi laukiamajame kėdėje ir nedrįsti išeiti pro duris. Lygiai taip pat jaučiausi šitam name. Lyg ir pagarba šeimai, bet ir savotiška baimė ir nepatiklumo jausmas.
Prie kojų atsirado smarvės savininkas. O gal savininkė, reikėtų sakyti. Kažkokios neaiškios spalvos šunėkas šlapia nosimi ir grėsmingomis akimis. Bandė uostyti mano kojas, bet aš piktai treptelėjau ir šuo, staiga krūptelėjęs, pradėjo urgzti.
-Romai, pakviesk Borą pas save, – šuktelėjo ji.
– Mhm, būtų gerai, jei keturkojai nešliaužiotų prie manęs, – rėžiau. Nereikėjo nieko daugiau sakyti, iš mano žodžių ir tono buvo aišku, kad šiuo jos augintiniu aš nebuvau sužavėta. Ir dar tas vardas… kaip vaistų tepalo. Fe.
O tada tarpdury pasirodė kitas jos „augintinis“. Tamsių plaukų, aukštas. Didelės akys, nuoširdi šypsena. Kokio velnio jis susidėjo su mano pussesere?! Kvailas vyras, jau geriau būtų griebęs mane. Iškart pajutau jam simpatiją, nors vardas ir nederėjo prie veido.
– Labas, – pirma pašokau ir ištiesiau ranka.
– Sveika, – kiek suglumęs tarė jis.
– Aš Violetos pusseserė, – paaiškinau.
– Žinau. Mačiau kažkada šeimos nuotraukose ir šiaip esu girdėjęs, kad gyvenam vienam mieste. Kaip taip gavosi, kad anksčiau nesusitikom? – paklausė jis.
– Na nežinau, turbūt tavo žmona slėpė tave nuo manęs, – bandžiau juokauti, bet tai pasakiusi pastebėjau, kaip dingo jo šypsena.
– Tu alkana? – išgirdau Violetos balsą už nugaros.
– Ne, nelabai. Nors jei turit ką lietuviško, neatsisakyčiau, – tariau aš, pagalvojusi, kad maistas man dabar būtų ne pro šalį.
– Tai, kad lietuviško… – pradėjo Violeta, bet taip ir nebaigė sakinio.
– Mergaitės, susiruoškit. Tokia šeimos susitikimo proga negražu būtų sukinėtis prie puodų. Nueisim kur nors, – linksmai ir saldžiu balsu tarė Romas.
Aš jo norėjau. Žinau, kad nesu tokia bloga ir vyrų per prievartą nesitempiu į lova, bet ant šito užlipčiau bet kurią sekundę, nori jis to ar ne. Vadinasi, reikės pasistengti, kad ir jis užsinorėtų.
Mirktelėjau pro šalį tipenančiai Borai. Net ir tas padaras nebeatrodė toks atstumiantis šiuose namuose. Mirkt dar karta.

Laiptais žemyn, žemyn, dar žemyn. Paskutiniu metu viskas žemyn mano gyvenime. Drabužiai, kūnas. Kyla tik vyrų įnagiai man prieš akis. Na, vis šis tas.
Įdomu, ar tas monstras viršuje jau pastebėjo, kad aš dingau? Mhm, tik pagalvojau ir išgirdau, kaip nevaikiškai nusikeikęs jis trinktelėjo durimis. Viskas, lenktynės prasideda.
Pasileidau gatve kaip įkąsta į užpakalį. (Jau geriau tikrai būtų kas įkandęs…). Neturėjau jokio plano, nei ką daryti, nei kur bėgti, bet tai nebuvo taip svarbu. Tuo momentu galvojau tik apie tai, kad negaliu sustoti. Visai kaip pigiame filme. Vietovė buvo gerai pažįstama, tai stengiausi gudriai pamesti besivejantį. Sekėsi sunkiai, nes nors ir būdamas stambus, jis bėgo ne kaip olandiška kiaulė, o kaip gazelė. Vaje vaje, kentės mano uodegelė, jaučiu.
Pasukau už kampo ir „užkliuvau“ už taksi. Šoktelėjau į galą ir priguliau prie sėdynės. Ponas–Koks–Jo–Vardas turėtų bėgti ir prabėgti, nesupratęs, kad aš čia. Žinau puikiausiai, kai vejiesi ŽMOGŲ, į MAŠINAS nežiūri.
Bingo! Truputį kilstelėjusi galvą pamačiau, kaip jis prabėgo pro taksi ir toliau mynė gatve.
– Atsiprašau, kad aš taip nekultūringai, – šyptelėjau taksistui. Vis dėlto šioje šalyje jie malonūs ir puikiai vairuoja juodus angliškus „laivus“. – į pačius miesto vakarus, prašyčiau, – mandagiai tarstelėjau, atsakyman gaudama vyro galvos linktelėjimą.
– O kur tiksliau, panele? – tarė jis.
– Aš jums paaiškinsiu kelią vėliau, nes tikslaus adreso nežinau, – išsisukau. Mmmtaip, dabar reikės sugalvoti, kur aš būsiu ir ką veiksiu. Nieko, neprapulsiu.
Atgavusi kvapą, nusprendžiau, kad reikia patyrinėti piniginės turinį. Galų gale, už taksi mokėti reikės, o jeigu ten tuščia, geruoju man nesibaigs. Paslaugomis čia neatsipirksi.
Keletas raudonų popierėlių, krūvos vizitinių kortelių, kelios kreditinės ir kažkokios mergaitės nuotrauka. Hmz, nieko įdomaus, bet pinigų pradžiai pakankamai. Kol sugalvosiu, kaip grįžti į namus ir susirinkti savus daiktus ir santaupas, pinigų man turėtų užtekti. Liuks, kol kas aš patenkinta.
Į kairę, gatvės gale į dešinę, o tada sustojam prie baltos mašinos. Susimoku taksistui (beje, nebuvo tiek daug, kiek bijojau) ir strykt – pastrykt išlipu. „Ačiū ačiū“, „Geros dienos“ atgal. Žodžiu, angliškas mandagumas, bet man patinka.
Stoviu prie rudų medinių durų ir galvoju, ar verta lįsti žmonėms į gyvenimą Papučia vėjas, išsklaidydamas dvejones ir daugiau nebesuku galvos – pirštai užgula skambučio mygtuką.
Duris atidarė jauna moteris (kaip ir tikėjausi, žinoma). Šypsena buvo plati, kaip ir jos užpakalis.
– Labas. Nepyk, kad taip nepranešusi atsigrūdau, bet taip gavosi, – sumurmėjau.
– Oi. Na labas. Eikš vidun, – kapojo žodžius ji.
Pirmas dalykas, kurį sugebėjo suvokti mano smegenys vos tik įėjus, buvo nepakenčiamas šuns dvokas. O gal kalės?

2008-01-11 00:08:26

Su pagarba
Uma

Stoviu apstulbusi, turbūt nuo savo pačios kvailumo. Na ir reikėjo taip įsipainiot? Įkritau kaip musė į barščius. Fe. Ką gi daryti, kur bėgti? Bet juk šitas „švediškas fermeris“ apie mane akivaizdžiai daug žino. Jei dėsiu į kojas, tam kartui gal ir išsisuksiu, bet kas bus, jei anas sugalvos mane surast? Čiulpk paskui kiekvienam už dyką. Na jau ne, nenoriu aš taip. Pagalvojus apie pinigus, galvoje gimsta šventvagiška mintis – tai kas, kad šalia guli lavonas, už paslaugas atlygio juk reikia, tiesa?
Pasiknisčiau po paskersto draugelio kišenes, bet kad anas guli kaip mama pagimdė, velnias žino, kur jo drabužiai ar pinigai. Na, bet kokiu atveju, kažkur aplinkui turi būti. Gal apuostyt viską, beieškant „karalienių“?
Apsidairau, o viskas daug paprasčiau nei galvojau. Piniginė guli prie lovos visame gražume ir prašosi įvaikinama. Net nežiūrėdama kas viduj, įsidedu į kišenę. „Tau su manim bus daug linksmiau“, pagalvoju ir išgirstu, jog Ponas Skandinavas išėjo iš vonios. „Velnias“, sumurmu sau po nosimi. Linksmybės dar tik prasideda.
– Vis dar grožiesi? – išgirstu. Linkteliu galva ir bandau šyptelti lietuviška šypsena. – Baik maivytis ir pradėk manęs klausyti! – jau įniršusiu balsu rikteli vyrukas. – Daryk, ką nori, bet seniu atsikratyk. Kambuze*, mačiau, kabo kirvis mėsai.
– Man ką, sukapot jį į gabalus ir sušaldyt mėsą guliašui?! – gal kiek per drąsiai rėžiu.
– Kad ir, man visai nesvarbu. Ir išvis, tave šalia jo paguldyti reikėtų, kad ateity tavo liežuvis atsirišt nesugalvotų.
Žiūriu į ji ir mano kojas sušaldo baimė. O juk teisybė, atgulčiau šalia raudonkaklio jūrų vilko, niekas net nepasigestu. Brrrr, reikia kažką daryti. Ir skubiai.
– Einu į virtuve šiukšlių maišų , – bandau kuo natūraliau ir drąsiau kalbėti.
– Per daug filmų žiūri. Tu ką, šita vyrioką į popieriaus perdirbimo fabriką iškomandiruot nori? – krykštauja skandinaviška kiaulė.
– Tu nori, kad aš kažką daryčiau. Va, ką mano smegenėlės sugeba, tą ir darau, – šneku jau visai drąsiai. – Einu, kirvį atsinešiu.
– Šlykšti kekšė. Terliokis, jei taip nori. – burbtelėjo, knisdamasis stalčiuje su nieko gero senajam jūreiviui nežadančia šypsena viename lūpų kamputyje. Kito kampučio nemačiau, bet spėjau, jis vikingų palikuoniui žadėjo kažką malonaus.
Pam pam param, štai ir nuostabu. Išpėdinu iš kambario, einu holu, pasuku link laukujų durų ir jas atidarius, pasileidžiu bėgti taip, lyg dalyvaučiau „Drąsus Stiprūs Vikrūs“. Nesvarbu, kad anksčiau galvojau, jog bėgti yra bloga mintis. Šiuo atveju tai netgi visai nieko variantas. Net jei ir mane pagaus, kas man gali būti? Ar taip, ar taip, sveiko kailio išnešus vis tiek nebūčiau…

Kiek sveria baimė? Ir kodėl niekas neišmokė manęs jos išmatuoti? Bet kokiu atveju, dabar jaučiuosi taip, lyg viso pasaulio neigiamybės būtų atsistojusios ant manęs ir slėgtų mano nudėvėtą kūną.
– Girdėjau, jog tu brangi kekšė. – balsas malonus, lyg vaikiškų programų vedėjo per radiją. „Iškrypėlis“, pagalvoju, bet mano lupos nejuda. Ramunėlėmis kvepianti jo ranka paliečia mano lūpas, nors jis vis dar stovi už nugaros. Neturiu jėgų (o gal drąsos?) nei bėgti, nei rėkti. „Kąsk“, šaukia man kažkas viduj, bet aš stoviu kaip mokinukė prieš direktorių sovietmečio laikais. Savotiška pagarba ir neaprašoma baimė.
Mano kūną apsuka staigiu judesiu. Nulis grubumo. „Žiūrėk, gal dar pavyks išsisukti gyvai ir sveikai“, pagalvoju. Prieš mano akis įspūdingai patrauklus vyras. Skandinaviškų bruožų, sakyčiau danas ar norvegas. Toks aukštas, kad mano galva remiasi kažkur jam į pažastį. „Mmm, kvepia neblogai“, pagalvoju.
– Kiek tau metų, vaikeli? – su tėvišku rūpesčiu balse teiraujasi jis, nors galvą galiu guldyt, kad tėra vyresnis už mane ne daugiau penkmečiu.
Tyla.
– Išsigandai? Įdomu, ar tu verta visų tau moka šimtų ir tūkstančių? – toliau monologu kalba.
Nuleidžiu galvą ir staiga pradedu nebekontroliuoti savo veiksmų. Ranka atsega diržą, sagas. Drąsos pas mane pilnos kelnes. Iš kur?! Ką aš darau?!
Kelnės žemyn, drabužiai žemyn, aš žemyn. Jaučiu įsikabinusius nagus plaukuose. Jaučiu, kad man nesipriešinama. Valdžia, paklusnumas. Ir viskas iš baimės, nors viduje šitą jausmą keičia iš kažkur atsiradęs malonumas. „Prakeikta mazochistė“, pagalvoju.
Nuryju. Atžagaria ranka perbraukiu per lūpas. Pakeliu akis į viršų ir laukiu kažko siaubingo atsitinkant. Smūgio? Spyrio? Bet ko, bet tikrai ne pinigų už paslaugas. Paradoksas, a?
– Burna kaip burna, moteris kaip moteris, o malonumas kitoks. Gatvės mokykla ar savamokslė? – išgirstu savotišką komplimentą iš Pono Skandinavo.
Jis vis dar negirdėjo mano šiurkštaus balso. Dar.
– Ar galiu išeiti? – klausiu. Atsakymą išgirstu sodrų ir nuoširdų – ilgas, užkrečiantis juokas.
– O tu gudri, – išgirstu. – Sutvarkyk tą ištižusį kūną ant grindų, tada ir pažiūrėsim, kas ir kaip važiuos namo, – teištaria ir pasuka vonios link.
Jaučiuosi šlykščiai.

Šeštadienį, pas mane, 12.15 val. Fotoaparatą paliksiu hole, rasi vos įėjusi. Raktas ten, kur visada. Šįkart noriu daug nuotraukų iš arti. Būk tyli kaip pelytė. Na, bet tu žinai, kaip man patinka. Mirkt.
A, senas jūrų vilkas. Nuostabus vyras su pakrypusiom smegenėlėm. Karts nuo karto atsiunčia man „instrukcijas“, kurių turiu laikytis. Šįkart viskas paprasta. Iš kažkur pakvimpa saldžia sriuba ir pinigais.
Lauke siaubingai šalta ir gailiuosi, kad sutikau pas jį eiti. Bet „darbas yra darbas“, pagalvoju ir pasidaro juokinga nuo tokios minties. Banalu, a?
Raktą randu po ąsočiu. Kartais man atrodo, jog jis per daug pasitiki žmonėmis. O galbūt jis mano, kad aš per daug kvaila, kad pasinaudočiau esama padėtimi ir informacija? Nes juk negali būti, kad jis taip pasitiki kekše. Plaštake. Kad ir brangia. Ai, nesvarbu.
Aš viduj. Fotoaparatas guli tiesiai prieš akis, o iš miegamojo sklinda kvailoka muzika. Na, dėl skonio nesiginčysim. Mūsų amžiaus skirtumas nemažas, o ir atėjau dirbti, ne į pasimatymą. Svarbu, kad jis jau pasiruošęs, man net kalbėti nereikės. Ar nusirengti. Tereikės stebėti jį gulintį lovoje ir įamžinti intymius kadrus. Paprasta kaip dukart trys.
Viens.. Du.. Aš pasiruošusi. Įeinu kambarin su koketiška šypsena ir negaliu patikėti atsivėrusiu vaizdu. Šokas. Baimė. Keistokas susižavėjimas. Savotiška euforija?
Ant lovos guli mano senas pažįstamas. Jūrų vilkas. Nuogas, kaip ir turėjo būti pagal scenarijų. Ruda oda, balti plaukai ir nuostabiai raudonas kaklas. Kažkas gerai pasidarbavo peiliu. Turbūt.
Kaip paklaikusi puolu prie jo, galvoje sukasi aštuoni šimtai keturiasdešimt šešios mintys ir nesuvokiu, ką turėčiau daryti. Drąsą keičia panika, mano rankų pirštai tampa panašūs į mėsininko ir kairė akis pradeda verkti. Viena. Kairė. (Gal tik tiek žmoniškumo manyje ir beliko?)
Liepiu sau susiimti ir atsitiesusi sustingstu. Pajuntu ranką ant plaukų.

– Tu visada būdavai geriausia kalėdinė dovana,– taria plikis, glostydamas mano šlaunį.
– Ha! Dovana, už kurią pats susimoki. Neblogai, – traukiu per dantį.
Jis malonus vyras. Vos virš trisdešimties, nulis plaukų, bet turi gerą humoro jausmą ir storą piniginę. Aha, ir mėgsta dovanas. Kalėdines. Šypteliu nuo minties ir atiduodu pusę savo cigaretės.
– Neturiu laiko gulinėti, einu į dušą. Jei nenori maudytis pas mane, kai išeisiu, kad tavęs čia nebebūtų. Pas mane prieškalėdinė vyrų eilė, – sakau, besikeldama iš lovos.
– Iš kur pas tave tiek pykčio? – bando švelninti situaciją plikis.
– Aš ne pikta, o pavargus. Pinigai vargina, žinojai? – bandau išsisukti ir nusijuokiu dirbtiniu juoku.
Teisybę pasakius, aš visai nieko prieš po sekso kalbėtis, kutentis, gerti kavą ir netgi dalinti bučinius klientams į lūpas. Turbūt todėl, kad jie kitokie, nei tos merginos gatvėse „gauna“. Jie visi seni pažįstami, be penkių minučių tapę draugais. Lovoj.
– Beje, pinigus palik virtuvėj ir padaryk man naują puodelį kavos. Prašau – koketiškai mirkteliu jam ir dingstu vonioj. Žinau, kad jis nieko prieš, kai subtiliai vadovauju. Turbūt todėl ir nesistebiu, kai jis mane vadina Lolita. O ką, gražus vardas.
Dar sykį dušas, dar syki medaus kvapas, dar vienas susisukimas į chalatą ir noras atskiesti kraują kofeinu.
Ant stalo garuoja kava. Šalia guli čekis su mano vardu ir šmaikščiu skaičiumi £669. Naujas pranešimas telefone.
Nors Kalėdinės nuolaidos negavau, tu verta arbatpinigių. Linksmų švenčių.
Jis geras vyras, net gaila.

Dešimt penkiasdešimtinių rankoj. Žvilgteliu į išdidžią karalienę ant jų ir užsikišu už liemenėlės. Šypt. Mirkt. Paskutinis klientas buvo lengvai patenkinamas, o atsidėkojo krikščioniškai neprastai. Jei taip ir toliau, pradėsiu dirbt viršvalandžius ir dar žvakutę uždegsiu bažnyčioj už tokį dosnumą.
Po tekančiu vandeniu plaunu to vyro kūną nuo savęs, nors kvepėjo maloniai. Ne, nejaučiu gėdos ar pasišlykštėjimo savimi, jei apie tai galvojat. Tiesiog mėgstu būti švari. Bent jau iš išores. Supuvusio vidaus vis tiek niekas nepastebi, o jo ir nenuplausi. Šiandien kvepėsiu medumi – patiksiu pati sau.
Nepasitikiu bankais ir draugais, todėl visos mano santaupos guli po atšokusia grindų lentele. Žinau, kad pats laikas išrūšiuot pinigėlius „prioritetinėmis krūvelėmis“ kaip šiukšles į konteinerius, tačiau dabar mintys sukasi apie kitus malonumus.
O taip! Susisukusi į chalatą tipenu į virtuve ir pasidarau didžiulį puodą kavos. Į dantis įsimetu cigaretę, nuo ko gimsta jausmas, kad geriau jau nieko būt nebegali. Mane tenkina smulkmenos. Visais plaučiais įtraukiu nuodų dozę ir pagalvoju, jog man visai nusispjaut, kokie gąsdinimai man yra brukami į akis. Trukt.
Pypt. Pypt.
Prakeiktas telefonas. Taip, pinigai kvepia, bet koks įžūlumas! Šypteliu nuo minties, kad bandžiau supykti. Kvailutė.
„Lauksiu tavęs už pusvalandžio. Šiais metais Kalėdinių nuolaidų netaikau. Mirkt“ – atrašau.
Sriūbteliu kavos ir laukiu karalienės galvų pagausėjimo.

Plaštakės dienoraštis

Kaip vadinasi tas procesas, kai iš kokono išlenda drugelis? Kad ir kaip ten būtų, tai tikrai ne tai, kas atsitiko man. Buvau toks gražus drugys margaspalviais sparnais, o dabar pavirtau į kažkokią pilką masę. Toli gražu nesu aikčiojimo vertas vabzdys.
Reikia grynų. Padarysiu viską. Surenku tekstą ir ieškau numerio. Pranešimas išsiųstas. Pranešimas gautas. Žavu. O dabar lauksim reakcijos, išreikštos simboliais mano telefono ekrane.
O tu ankstyva. Žvilgteliu į laikrodį. Kelios minutės po penktos. Mhm, ankstyvas rytas. Šypt. Ilgai miegot nesveika.
Tai..?
Būsiu pas tave po 15 min. Iš lovos gali nesikelt. – iškart gaunu atsakymą.
Ech, bandau save įtikinti, jog tai geriau nei vogti. Aš kažką duodu, kažką už tai gaunu. Taip, tai geriau nei vogti.
Pora minučių ir viskas baigta. Užsitempiu džinsus, lūpdažiu brūkšteliu per lūpas ir išlydžiu jį. Kišenėje guli reikiamas kiekis grynųjų. Viskas taip paprasta.
– O tu nenuspėjama, kaip visada, – atsisveikindamas taria ir pakšteli į skruostą.
Demonstratyviai nuvalau bučinio likučius ranka.
– Iki kito karto, – sumurmu.
Noriu į dušą.