Biblijos linksmybės

Sveikai protauti sugebantys žmonės religiją visada matė tikroje šviesoje - kaip dvasios nuodus, kaip pirmykščio tamsumo, grubių prietarų ir žiauraus ilgaamžio žmonijos sąžinės prievartavimo padarinį.

1884 m. balandžio mėn. popiežius Leonas XIII kreipėsi į tikinčiuosius laišku, pavadintu pirmaisiais dviem jo žodžiais: "Žmonių giminė". Šiame laiške popiežius šaukė į ryžtingą kovą prieš bedievybę, prieš visus, kas nepripažįsta vadovaujamo Romos katalikų bažnyčios vaidmens. Bedievybę ir apskritai laisvamanybę popiežius paskelbė "tamsybių kunigaikščio" - velnio - darbu, jo priemone, jo neapykantos krikščionims išdava. Popiežiaus enciklika buvo savotiškas reakcijos jėgų telkimas į žygį prieš ateizmą ir laisvamanybę.

Ir koks buvo profesionalių religijos gynėjų džiaugsmas, kai jie sužinojo, kad Leono XIII enciklika paveikė ir vieną aršiausių to laiko laisvamanių - prancūzų žurnalistą Gabrielį Pažesą, pasirašinėjantį L. Taksilio pseudonimu.

Gabrielis Antuanas Žoganas - Pažesas (1854 - 907), kilęs iš Marselio, trumpu laiku išgarsėjo keliais savo literatūriniais veikalais, kandžiai pajuokiančiais religiją ir bažnyčią. Jaunystėje jį auklėjo jėzuitai; jam buvo atviras didžios bažnytinės veiklos kelias. Bet jis paliko savo mokytojus ir auklėtojus ir ėmė energingai demaskuoti jų šventeiviškumą, melagingumą ir veidmainybės kauke pridengtą savanaudiškumą. 1879m. pasirodė pirmoji Pažeso - Taksilio antireliginė knyga "Šalin birietus" (birietas-apeiginė dvasininkų kepuraitė). Per kitus penkerius metus jis sukūrė dar keliolika šaižių kūrinių ("Popiežiaus Pijaus IX meilės nuotykiai", "Šventieji pornografijos mėgėjai", "Bordžijos šeima", "Jėzuito sūnus", "Nuodytojas Leonas XIII ir penki milijonai kanauninkų" ir kt.). L. Taksilis buvo puikiai susipažinęs su religijos ir bažnyčios istorija, su tikruoju religinio mokymo turiniu ir prasme. Jis vykusiai panaudojo tas žinias satyriniuose kūriniuose ir pamfletuose dvasiniam marui demaskuoti.

Ir štai įvyko kažkas neįtikėtina: šis bažnyčios prakeiktas"bedievis", "atskalūnas", bjaurus "burnotojas" prieš bažnyčią ir tikėjimą atėjo pas vieną Paryžiaus kunigą ir, parpuolęs ant kelių, verkdamas maldavo vėl priimti jį į katalikų bažnyčios prieglobstį, kurio jis taip lengvabūdiškai buvo išsižadėjęs. Atgailaujantis nusidėjėlis prašėsi dovanojamas. Jis karčiai apgailestavo savo nuodėmes ir prašė apginti jį nuo velnio, kurio kurstomas buvo "sukilęs prieš dievą", pasitraukęs iš brangiosios tikinčiųjų bendruomenės. Taksilis pasisakė artimai bendravęs su velniu, žadėjo atskleisti visas velnių veiklos paslaptis, papasakoti, kaip velniai gundą žmones.

Aukštieji katalikų bažnyčios dvasininkai pasiūlė Taksiliui nukreipti savo talentingąją plunksną prieš laisvamanybę, ginti religiją ir bažnyčią. Atgailaujantis nusidėjėlis su didžiausiu malonumu sutiko tai daryti ir tapo uoliu katalikų veikėju. Su fanatiška neapykanta pliekė jis laisvamanybę ir žmonių atsimetimą nuo bažnyčios.

Taksiliui pavyko "išplėšti iš velnio nagų" ir "sugrąžinti prie dievo" keletą žmonių, jų tarpe kažkokią Dianą Vogan. Ši mergina jau gimdama buvusi sužieduota su velniu Asmodėju. Tikintieji be galo džiaugėsi sužinoję, kad Dianą Vogan pavyko išvaduoti iš velnio nagų ir sugrąžinti į krikščionybę. Aukštieji bažnyčios dvasininkai stengėsi savo laiškais padrąsinti Dianą, pasiryžusią žengti baisingą žingsnį - nutraukti santykius su galingu ir kerštingu velniu. Pats popiežius Leonas XIII per kardinolą Paročį atsiuntė jai savo "tėvišką palaiminimą".

Taksilį, taip triukšmingai propaguojantį religiją ir bažnyčią, taip vaizdžiai piešiantį velnio pinkles, globojo labai įtakingi žmonės, jų tarpe ir pats popiežius Leonas XIII. Jis netgi suteikė Taksiliui audienciją Vatikano rūmuose ir leido jam pabučiuoti savo šventąją šliurę. Naująjį kovotoją už religiją popiežius pagyrė. Jis maloningai pasakė Taksiliui su ypatingu atsidėjimu skaitąs jo knygas ir palaimino tą religijos rėmėją tolesniems sunkiems žygiams kovoje prieš bedievybę.

O po to... po to kilo baisus skandalas. 1897 m. balandžio 19 d. Gabrielis Pažesas - Taksilis gausiame susirinkime Paryžiaus Geografų draugijos didžiulėje salėje plačiai ir vaizdingai papasakojo, kaip jis dvylika metų apgalvotai ir nuosekliai mistifikavo religijos tarnus, kaip žingsnis po žingsnio vis labiau išpūsdavo ir įvairindavo savo prasimanymus, matydamas, kad net pačias neįtikimiausias jo fantazijas susižavėję priima už gryną pinigą popiežius, kardinolai ir visa katalikiškoji dvasininkija. Demaskuojamas kalbas pasakė ir Taksilio bendražygiai, su kuriais jis kartu vykdė tas mistifikacijas. (Paaiškėjo, kad "mis Diana Vogan" yra visiškai pramanyta asmenybė: jos vardu rašė pats L. Taksilis.) Dvasininkų kompromitacija buvo milžiniška.

Puikus prancūzų publicistas, satyrinio pamfleto meistras Anri Rošforas (1831 - 1913) ta proga rašė:

"Šventasis tėvas, maloningai priėmęs mistifikatorių privačioje audiencijoje, negali sakyti, kad jis čia niekuo nedėtas. Šis pokštas visiškai sugriauna popiežiaus neklaidingumą, kurį jis paskelbė nepajudinama dogma. Jau jeigu šventasis tėvas neperprato, kokį pokštą jam iškrėtė jo lankytojas, tai kas belieka iš tos dieviškosios institucijos, kuria, dievobaimingų katalikų požiūriu, esanti pagrįsta apaštalo Petro įpėdinių galybė? L. Taksilis tyčiojosi iš popiežiaus ir krikščionybės, bet juk ir šventasis tėvas tyčiojasi iš mūsų... Viena iš dviejų: arba tas šventasis ir neklaidingasis popiežius yra toks pat "neklaidingas" kaip ir mes visi - tuomet jam reikia tučtuojau atsisakyti nuo sosto... Arba jei popiežius tikrai neklaidingas, vadinasi, jis su pajuoka veikė išvien, panaudojo jį savanaudiškiems tikslams - tuomet reikia įsakyti žandarams suimti šventąjį tėvą už piktnaudžiavimą žmonių pasitikėjimu ir už šantažą."

1897 m. birželio mėn. L. Taksilis išleido jau seniai ruošiamą knygą, pavadintą "La Bible amusante" - "Biblijos linksmybės". Knygos pradžioje Taksilis įdėjo satyrinį kreipimąsi į Leoną XIII. Kreipimesi jis, tarp kitko, rašė:

"Šventasis tėve! Kalbama, kad po šių metų balandžio 19 dienos jūs esate nebepatenkintas dvidešimtaisiais savo švento viešpatavimo metais. Netikėta mano juokaujamos mistifikacijos atomazga, sako, jus įsiutino nelyginant paprastą mirtingąjį. Na, žinoma! Susivokti, kad tau ištisus dvylika metų muilino akis... laisvamanis - aišku, baisiai nemalonu neklaidingajam visur esančio ir visagalio dievo atstovui... Matyti, kaip ši komiška padėtis darosi plačiai žinoma visam pasauliui, - štai kas užvis nemaloniausia...

... Turiu jus paguosti. Bedievybės banga kasdien didėja... Ne kartą man teko su giliu sielvartu konstatuoti, kad žmonės mažai bežino išganingas Abraomo, Izaoko, Jokūbo, Juozapo, Mozės, Samsono, Dovydo, Saliamono ir kitas istorijas. Retai kas iš mūsų amžininkų turi šiokį tokį supratimą apie visas tas įžymias ir aukštai gerbiamas biblines asmenybes. Tai grėsmingas reiškinys. Teisingasis dangau! Kur mes nueisim, jei bus užmiršti dievobaimingi Biblijos anekdotai, visi tie užrašai, kuriuos kadaise išburkavo dieviškasis balandis - šventoji dvasia? Štai kodėl aš dabar pats imuosi ruošti naują šventojo rašto leidimą. Stengsiuosi, kad knyga būtų kiek galima patrauklesnė...

Nesiimu tvirtinti, kad "Biblijos linksmybės" prisidės prie religijos sustiprinimo. Atvirkščiai, ji paaiškins skaitytojams, kuo ir kodėl nereikia tikėti."

Savo knygoje L. Taksilis smulkiai išnagrinėjo tą padriką, amoralią, senovės tautų fantazijų ir žydų legendų kompiliaciją, kuri sudaro Biblijos Senąjį testamentą. Kaip žinoma, religijos šalininkai vadina Bibliją "šventuoju raštu". Jie sako, kad Biblijoje išdėstytas istorijas ir pamokymus įkvėpusi šventoji dvasia, kad visa tai padiktavęs dievas specialiai parinktiems žmonėms, tariamai rašiusiems visus tuos dalykus. Autoritetingiausi krikščionybės "tėvai ir bažnyčios daktarai" taip kalbėjo apie Bibliją: "Kiekvienas dievo įkvėptas raštas yra naudingas" (II Timotiejaus laiškas 3, 16); "Šventosios dvasios įkvėpti kalbėjo šventi dievo žmonės" (II Petro laiškas l, 21); "Visa tai parašė ne vergai, bet visų viešpats - dievas" (Jonas Auksaburnis); "Visų pranašų ir apaštalų lūpomis kalba viešpats" (šv. Grigalius); "Šventojo rašto autoritetas didesnis negu visos žmogaus proto jėgos" (šv. Augustinas).

Tačiau, kaip nustatė mokslinė Biblijos kritika, Biblijoje mechaniškai surankiotos senovės legendos - dažnai vien apie pramanytus ir mitinius asmenis ir atsitikimus, visada pagražintus nežabota fantazija. Joje yra senų laikų taisyklių, įsakymų, pamokymų ir posakių; yra gamtos reiškinių ir pasaulio sandaros aiškinimų. Visa tai sukurta tolimos praeities žmonių žemu sąmonės lygiu, pagal jų labai primityvų savęs pačių ir juos supančios gamtos supratimą. Visa tai rašė toli gražu ne genialūs žmonės.

L. Taksilis atliko didžiulį ir labai reikalingą darbą: išdėstė svarbiausių, labiausiai tikintiems žmonėms žinomų "šventų" istorijų turinį, parodė prieštaravimus, išryškėjančius įvairiuose bibliniuose variantuose, atskleidė jų antimoksliškumą ir legendariškumą, antimoralinę, neretai papiktinančią prasmę. Savo darbui jis panaudojo Bibliją kritikavusių rašytojų veikalus: Romos imperatoriaus Julijono Filosofo, anglų rašytojo lordo Bolingbroko, prancūzų filosofo - švietėjo Voltero ir kt.

Vis dėlto L. Taksilis norėjo pateikti skaitytojams lengvai skaitomą, linksmą knygą. Jo veikale netrūksta kandaus sarkazmo, aštrios ironijos, nuoširdaus pasipiktinimo. Biblinius siužetus jis dėsto vadinamųjų religinių - dorovinių veikalų įprastiniu stiliumi, teologų nustatytu per ilgus amžius. Taigi Taksilio kūrinys kartu yra ir taikli parodija, dar ryškiau parodanti "šventojo rašto" menkystę.

Autorius su neišsenkamu humoru gvildena Biblijos nesąmones ir prieštaravimus. "Biblijos linksmybių" vertė ta, kad autorius smulkiai išanalizuoja pagrindines biblinės legendas. Ateistas, skaitydamas šią sąmojingą ir patrauklią L. Taksilio knygą, ras daug medžiagos.

Knyga aprūpinta paaiškinamomis pastabomis. Vietoje autoriaus dažnai praktikuojamo laisvo Biblijos tekstų atpasakojimo pateikiamos autentiškos Biblijos citatos su tiksliomis Biblijos knygų perskyrimų ir eilučių nuorodomis; pakeisti, o kai kuriais atvejais visai pašalinti pasenę arba abejotini duomenys. Vietomis autoriaus mintys ir argumentai laisvai dėstomi, ypač tada, kai knygą reikėjo labiau priartinti prie šių laikų skaitytojo. Taip pat knyga suskirstyta į smulkesnius skyrius (originale yra 15 skyrių).

1 SKYRIUS

Pasaulio ir žmogaus sukūrimas

Dievas buvo visada. Pradžioje jis buvo vienas. Be jo, pasaulyje nebuvo nieko. Beje, nebuvo nė jokio "pasaulio". Dievas tuomet vadinosi "elohim". Tokį garbingą vardą jam duoda hebrajiškas Pradžios knygos tekstas. Keistoka, kad Biblija taip vadina visiškai vienišą poną.

Moksliniai Biblijos tyrinėjimai parodė, jog daugelis biblinių tekstų yra ne kas kita, kaip įvairūs, gana padrikai sudėliotų, kaip reikiant neatrinktų ir nesuredaguotų legendų variantai. Šiems pasakojimams, tarp kitko, būdinga dar ir tai, kad dievas vadinamas "elohim" (bendrinis daiktavardis "dievai", vartojamas Pradžios knygos pirmame perskyrime) ir "jahve" (tikrinis senovės žydų dievo vardas, vartojamas antrame perskyrime, pradedant ketvirta eilute, o šioje knygoje dažniausiai pakeičiamas labiau įprastiniu "Jehova").

Mokslinė Biblijos kritika surado keletą vienas kitam prieštaraujančių šaltinių, iš kurių sudarytas Pradžios knygos ir kitų Biblijos knygų turinys. Vienas iš tų šaltinių vadinasi jahvistiniu, antras - elohistiniu. Biblijos vertimuose iš hebrajų kalbos šie skirtingi dievų pavadinimai perteikti šitaip: elohim - dievas, jahvė - viešpats, jahvė eloha - viešpats dievas.

Skaitytojui reikia žinoti, kad L. Taksilis pasakoja apie pasaulio sukūrimą tokia tvarka, kaip šis dalykas dėstomas bažnytiniuose šventosios istorijos vadovėliuose. Tuo tarpu Biblijoje yra du labai skirtingi pasakojimai apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą. Vienas iš jų pateikiamas pirmame Pradžios knygos perskyrime, antras - antrame perskyrime, pradedant ketvirta eilute.

Taigi "elohimas", o taip pat "jahvė", "sabaotas", "ado - najus", kaip jis minimas įvairiose Biblijos vietose, nuobodžiavo savo paties chaose. Biblija šį chaosą vadina "tohu bohu"; laisvai išvertus, bus: "tikras kratinys".

"Tohu (va) bohu" - hebrajiškas pirmykščio chaoso pavadinimas. Pažodžiui - "dyka (ir) tuščia".

Kadangi amžinybė yra be galo ilga, tai "elohimai", reikia manyti, pranuobodžiavo milijardų milijardus amžių. Galų gale dievui (vadinsime jį toliau šituo įprastiniu vardu) dingtelėjo mintis: jeigu jau jis yra dievas ir visagalis, tai nedera jam ilgėtis ir nuobodžiauti, bet reikia ką nors veikti. Senis nutarė imtis kūrybos.

Iš tikrųjų jis būtų galėjęs viską sukurti vienu užsimojimu. Bet ne, jis nusprendė neskubėti: "viskas savo laiku". Tad pradžiai jis sukūrė tik dangų ir žemę. Teisingiau pasakius, medžiaga atsirado savaime, išreiškus jam savo valią. Tiesa, ta medžiaga kol kas buvo beformė, padrika, dar "tikras kratinys" ir kiaurai šlapia. "O žemė buvo dyka ir tuščia, ir tamsybės buvo ant gelmių, ir Dievo dvasia sklendeno ant vandenų", - sakoma Pradžios knygos pirmo perskyrimo antroje eilutėje.

Iš skaitančiojo Bibliją nereikalaujama suprasti, ką tai reiškia.

Stengdamiesi išaiškinti šią keistą Pradžios knygos pastabą, krikščionių teologai čia minimą "dievo dvasią" jau seniai panaudojo patvirtinti savo teiginiui, kad be dievo tėvo ir dievo sūnaus esąs dar ir trečiasis švenčiausios trejybės asmuo - dievas šventoji dvasia. Ši šventoji dvasia nužengusi ant mergelės Marijos, kuri tokiu būdu "pradėjusi iš šventosios dvasios" ir pagimdžiusi mitinį Jėzų. Šventoji dvasia nužengusi ant Jėzaus "kūnišku pavidalu, kaip balandis" (Luko 3, 22). Balandis piešiamas krikščionių religiniuose paveiksluose, vaizduojančiuose triasmenį dievą: tėvas ir sūnus sėdi, o balandis plevena viršum jų. Toliau savo knygoje L. Taksilis, turėdamas galvoje teologų teigimą, jog Biblija esanti šventas veikalas, kurį, šventosios dvasios įkvėpti, parašę įvairių biblinių knygų autoriai, dažnai vartoja satyrine prasme žodį "balandis", pažymėdamas juo "šventąją dvasią".

Vis dėlto dievui, kuris, ėmęsis darbo, nenorėjo pridaryti klaidų, prireikė šviesos. Sprendžiant iš to, kas pasakyta toliau, pirmesniais amžiais jis sėdėjo visiškoje tamsoje. Laimė, jam nebuvo pavojaus atsitrenkti kakta į ką nors kieta, kadangi aplinkui nieko nebuvo.

"Tepasidaro šviesa, - įsakė dievas. - Ir pasidarė šviesa" (Pradžios 1, 3).

Kas tai buvo per šviesa? To Biblija nepasako. Ji tiesiog pažymi; "Ir dievas matė, kad šviesa buvo gera. "Vadinasi, dievas buvo patenkintas šiuo savo pasiekimu. Visų pirma jis pasistengė"atskirti šviesą nuo tamsybių". Ir vėl bergždžiai mėgintum suprasti, ką tai reiškia. "Ir praminė (dievas) šviesą diena, o tamsybes naktimi; ir pasidarė vakaras ir rytas, pirmoji diena" (Pradžios 1, 5).

Po to senis ėmėsi kurti... atspėkite, ką? Vėl dangų!

Šią Biblijos vietą teologai mėgino aiškinti taip: esą dievas iš pradžių sukūręs dangų kaip "dangaus karalystę"; antrąsyk dievas kūręs "regimąjį" dangų dangaus "tvirtumos" pavidalu. O iš tikrųjų čia Biblija pateikia minėtų dviejų skirtingų mitų apie pasaulio su kūrimą kratinį.

Štai kaip šventoji knyga aprašo šią pakartotinio dangaus sukūrimo operaciją: "Ir dievas padarė tvirtumą, ir atskyrė vandenis, kurie buvo po tvirtuma, nuo buvusių viršuje tvirtumos. Ir taip įvyko. Ir praminė dievas tvirtumą dangumi; ir pasidarė vakaras ir rytas, antroji diena" (Pradžios 1, 7 - 8).

Šis pasakojimas apie vandenis "viršuje" tvirtumos ir "po" tvirtuma atspindi grubius visų pirmykščių tautų paklydimus. Sutinkamai su senais įvaizdžiais, dangus - tai kažkas masyvaus, tvirto; iš čia ir pavadinimas "tvirtuma". Buvo tikima, kad anapus tos tvirtumos esanti milžiniška vandens talpykla, kurios dugnas - dangus. Dabar kiekvienas raštingas žmogus žino, kad lietus - tai išgaravęs vanduo. Vandens garai tirštėdami sudaro debesis, iš kurių drėgmė kritulių pavidalu krinta ant žemės paviršiaus. Bet kitados buvo manoma, kad lietus - tai vanduo, varvąs iš viršutinės vandens talpyklos pro specialiai įtaisytas angas. Ši nuomonė, dabar sukelianti vien ironišką apgailestavimą, laikėsi gana ilgai. Taip galvojo visi pirmųjų krikščionybės amžių teologai.

Didžiausias religinis autoritetas, laikomas vienu iš "bažnyčios tėvų ir daktarų", šventas Augustinas (354 - 430) savo homiletinio veikalo "Apie Pradžios knygą" X skyriuje rašo: "Tvirtumos pavadinimas neverčia mus būtinai galvoti, kad dangus stovi nejudamai, nes tvirtuma vadinasi tvirtuma, reikia manyti, ne dėl to, kad ji nejuda, bet dėl to, kad ji yra tvirta - ar tai pati savaime, ar dėl to, kad ji atskiria viršutinius vandenis nuo apatinių." "Antra vertus, - stengiasi pateisinti savo nemokšiškumą šventasis rašytojas, - leistis į tokių klausimų nagrinėjimą aš dabar neturiu laiko; nevertėtų dėl šito gaišti ir tiems, kuriuos mes norime pamokyti jų pačių sielos išganymui ir deramai mūsų bažnyčios naudai. "Kitas, irgi neabejotinas bažnyčios autoritetas, šventas Bazilijus, Kapadokijos Cezarėjos arkivyskupas (330 - 379), laikydamasis tos pačios nuomonės, sako: "Tvirtumos pavadinimas (graikiškai "stereoma") šventraštyje vartojamas ten, kur kalbama apie ką nors labai tvirta. "Savo teiginį jis paremia kitomis Biblijos vietomis: Psalmė 17, 3, kur dievas vadinamas "tvirtuma"; Psalmė I50, 1, kur minima dievo "galybės tvirtuma". Biblijoje yra labai daug vietų, kur teigiama, kad dangus esąs tvirtas, kietas. Jobo knygoje (37, 18) pasakyta: "Tu, rasi, statei su juo dangų, kurs yra stipriausias, tarsi iš vario nulietas?" Dievas "palenkė dangų ir nužengė" (II Karalių 22, 10); dievas "ištiesia dangų kaip apdangalą" (Psalmė 103, 2).

Eikime toliau. Trečią dieną dievas paskyrė darbui, kurio vaisiai buvo vertingesni už pirmesniuosius. Jis nukreipė savo žvilgsnį į žemutinius vandenis ir tarė patsai sau, kad būtų naudinga juos sutelkti, idant galėtų iškilti sausumos dalys. Vandenys klusniai pripildė duburius, kurie akimirką atsirado tam reikalui. Lygiai taip pat akimirka susidarė sausumos plotai, iškilimai, nuo kurių vanduo ėmė tekėti upeliais ir upėmis į jūras ir ežerus.

Ir pasidarė šviesa

"Ir dievas praminė sausumą Žeme, o susirinkusius vandenis praminė jūromis. Ir dievas matė, kad tai buvo gera" (Pradžios 1, 10).

Reikia pastebėti, kad senis apskritai būdavo patenkintas savo darbu.

- Žiūrėk tu man, - šūktelėdavo jis, matyt, kas kartą, - ir kaip man neatėjo į galvą imtis viso to anksčiau...

Tą dieną jis buvo taip patenkintas savo sausumomis ir jūromis, kad įsigeidė dar ką nors padaryti, prieš užeinant nakčiai. "Ir tarė: Žemė teišželdina žaliuojančias žoles, duodančias sėklą, ir vaisinius medžius, duodančius vaisius pagal savo veislę, kurių sėkla būtų juose pačiuose, ant žemės! Ir taip įvyko" (Pradžios 1, 11).

Nebežinai žmogus nė kaip žavėtis šia nuostabia kūrėjo išmintimi! Kruopštesniam, apdairesniam būti neįmanoma. Tik pagalvokite, kas būtų pasidarę žemėje, jeigu dievas būtų prisodinęs vaismedžių, duodančių vaisius ne pagal savo veislę! Dėkokime rūpestingajam dievui, kad jis nesutvėrė mums obelų, auginančių apelsinus, apelsinmedžių, auginančių kriaušes, o kriaušių, auginančių agrastus. Tai bent būtų buvusi painiava!

Kai žemė pakluso ir išaugo obelys, vedančios ne ką kita, kaip tik obuolius, dievas dar kartą "matė, kad tai buvo gera. Ir pasidarė vakaras ir rytas, trečioji diena" (Pradžios 1, 12 - 3).

Bet štai dar koks keistas dalykas: užtikrinus tinkamą šviesos tiekimą, jau buvo praėjusios trys dienos su rytais ir vakarais. Ir šita šviesa, kurią, dienai baigiantis, pakeisdavo nakties tamsybės, švietė gimstančiam pasauliui be jokio matomo šaltinio: apie jokią Saulę dar nebuvo kalbos. Jos tiesiog dar nebuvo. Šis triukas vertas ilgos citatos iš Biblijos:

"Dievas vėl tarė: Tepasidaro žiburiai dangaus tvirtumoje ir teatskiria dieną ir naktį, ir tebūna ženklais, ir te - pažymi laikus ir dienas ir metus;

Ir tegul jie žiba dangaus tvirtumoje, kad apšviestų žemę. Ir taip įvyko,

Taigi dievas padarė du didžiuosius žiburius: didesnįjį žiburį dienai valdyti ir mažesnįjį žiburį nakčiai valdyti, taipgi ir žvaigždes.

Ir jis jas patalpino dangaus tvirtumoje, kad žibėtų viršuje žemės.

Ir valdytų dieną ir naktį, ir atskirtų šviesą nuo tamsybių. Ir dievas matė, kad tai buvo gera.

Ir pasidarė vakaras ir rytas, ketvirtoji diena" (Pradžios 1, 14 - 19).

Jokios abejonės, ar ne? Kalbama apie Saulę ir Mėnulį. Vadinasi, pasak Biblijos, para jau buvo suskirstyta į dieną ir naktį, prieš pasirodant Saulei, kurią dievas "sutvėrė" ketvirtą dieną po to, kai jau buvo šviesa.

Kodėl šventoji dvasia padiktavo Mozei šią absurdiškiausią kvailystę apie Saulę ir šviesą? Tai aiškintina labai paprastai: iki XVII amžiaus pabaigos net mokslininkai buvo tos nuomonės, kad Saulė pati nešviečia, bet tik "praleidžia" šviesą, kuri egzistuojanti savaime. Net įžymusis prancūzų mąstytojas Rene Dekartas šiuo klausimu klydo.

Mokslas turi būti dėkingas danų astronomui Olafui Remeriui (1644 - 1710), atskleidusiam svarbią tiesą, visiškai priešingą Biblijos nurodymams: šviesą, kurią mes gauname, teikia Saulė, ir tai ne akimirkos vyksmas. Remeris nustatė šviesos greitį, apskaičiavęs - ir dabar tai ne kartą įrodyta, - kad Saulės šviesa pasiekia Žemę per 8 minutes ir 18 sekundžių, atseit, šviesos greitis per sekundę - beveik 300 tūkstančių kilometrų. Šį atradimą jis padarė stebėdamas ir studijuodamas mūsų Saulės sistemos planetos Jupiterio palydovų užtemimus. Remeris tada gyveno Prancūzijoje ir apie savo atradimus perskaitė pranešimą Paryžiaus akademijoje 1675 metų lapkričio 22 dieną.

Tas, kas rašė šias Biblijos eilutes, žinoma, ničnieko nenusimanė astronomijoje. Tačiau dievas juk ir tuo metu, kai buvo rašoma Biblija, turėjo viską žinoti.

Krinta į akis ir tai, koks menkas, pasak Biblijos, žvaigždžių vaidmuo pasaulio sukūrimo programoje. "Du didieji žiburiai" - tai Saulė ir Mėnulis. Mėnulis - menkutis mūsų Žemės palydovas! Obskurantiškoji knyga nė neįtaria, kad Mėnulis, Žemė ir net Saulė taip mažai tereiškia Visatoje! Netgi skaisčiai spindinti Saulė, tas svarbiausias mūsiškio pasaulio žiburys, yra tiktai kukli žvaigždė, viena iš dešimčių milijardų žvaigždžių milžiniškoje žvaigždžių sistemoje - mūsų Galaktikoje. Šventasis autorius mato vien Žemę ir viską suveda į Žemę. Tuo tarpu Žemė - tai viena iš planetų. Ji sukasi aplink nedidelę palyginti žvaigždę. Šią žvaigždę - mūsų Saulę, kuri 1 300 000 kartų didesnė už Žemę, - nemokša Pradžios knygos autorius padaro visiškai priklausomą nuo jos palydovo - Žemės.

Dievas padarė du didžiuosius žiburius danguje

Naivių biblinių fantazijų autorius apstulbtų, prisikėlęs iš numirusių mūsų laikais. Akys iššoktų jam ant kaktos, perskaičius bet kurią populiariosios astronomijos knygą arba patekus į astronomijos observatoriją, pasižiūrėjus pro gerą teleskopą į kalnus Mėnulyje, į dėmes Saulėje, į Jupiterio palydovus ir kitus dangaus kūnus, kuriuos dievas tariamai įtaisęs "dangaus tvirtumoje".

Grįžkime prie Biblijos.

"Dievas dar tarė: Vandenys teišduoda plaukiojančias gyvas esybes ir sparnuočius viršuje žemės po dangaus tvirtuma.

Ir dievas sutvėrė dideles bangžuves ir visokias gyvas ir galinčias judėti esybes, kurias vandenys išdavė pagal jų veislę, ir taipgi visus sparnuočius, kiekvieną pagal jo veislę. Ir dievas matė, kad tai buvo gera.

Ir jis juos palaimino, tardamas: - Veiskitės ir dauginkitės ir pripildykite jūros vandenis; ir paukščiai tesidaugina ant žemės.

Ir pasidarė vakaras ir rytas, penktoji diena.

Dievas dar tarė: - Žeme teišduoda gyvas esybes, kiekvieną pagal jos veislę, galvijus ir slankiojančius gyvius ir laukinius žvėris, visus pagal jų veislę. Ir taip įvyko.

Ir dievas padarė laukinius žvėris pagal jų veislę ir galvijus ir slankiojančius žemės gyvius pagal jų veislę. Ir dievas matė, kad tai buvo gera" (Pradžios 1, 20 - 25).

Puikiausia! Ir visagalis meistras, būdamas su rankomis, trynė jas iš pasitenkinimo. Tačiau prieš akis - dar puikesni dalykai.

"Vis dėlto nė vienas iš šių gyvių nepanašus į mane, - pagalvojo jis. - Gaila! Juk mano tokia graži galva, nedidelės ausys, žvalus žvilgsnis, taisyklinga nosis ir - galiausiai - geri dantys. Tiesa, lengvai galėčiau sukurti veidrodį, kuriame matyčiau savo atvaizdą, bet, man rodos, kur kas geriau, jei atvaizdą atstoja panašus į tave padaras. Gerai! Reikia žemėje gyvio, panašaus į mane."

Tuo metu, kai senis šitaip pats su savimi kalbėjosi, kelios ką tik jo sukurtos beždžionės vartaliojosi kūliais prie jo kojų.

"Jos kažkuo primena mane, - pagalvojo turbūt jis. - Bet dar ne tas. Jos visos turi uodegas, o aš - be uodegos. Tiesa, yra ir beuodegių, bet... Vis tiek ne tas!" Beždžionės ir toliau vaipėsi, vartaliojosi. Tuomet dievas paėmė drėgnos žemės ir pradėjo lipdyti žmogų.

Ar po to galima teigti, jog dievas yra tiktai dvasia ir neturi rankų?

Biblija taip pat sako, kad nulipdęs žmogų dievas "įkvėpė į jo veidą gyvybės kvapą, ir žmogus pasidarė gyva esybė" (Pradžios 2, 7).

Pirmame Pradžios knygos perskyrime (27 eil.) yra viena neaiški vieta, kuri, berods, leidžia spręsti, kad pirmasis žmogus buvo hermafroditas (dvilytis) ir kad tik vėliau dievas "pataisė" savo kūrinį. Moters sukūrimo klausimas iškyla tik antro perskyrimo gale, o pirmo perskyrimo dvidešimt septintoje eilutėje sakoma: "Ir sukūrė dievas žmogų pagal savo paveikslą, sukūrė jį patiną ir patelę pagal dievo paveikslą." Tai sakinys, pažodžiui išverstas iš hebrajų kalbos. Jis ir buvo dingstis atsirasti gana paplitusiai legendai apie dievus - hermafroditus. Antra vertus, šį sakinį, kaip tik dėl jo dviprasmiškumo, visuomet iškraipydavo geranoriai krikščioniškieji vertėjai.

Lietuviškame J. Skvirecko Biblijos vertime dvidešimt septinta eilutė verčiama taip: "Ir dievas sutvėrė žmogų į savo paveikslą; į dievo paveikslą jį sutvėrė; sutvėrė juodu vyriškį ir moteriškę."

Vis dėlto būtų neteisinga teikti per didelę reikšmę šiai biblinei fantazijai: Biblijoje yra daug ir kitų vietų, kurių ne tik nėra reikalo, bet ir neįmanoma suprasti. Verčiau grįžkime prie to, kas laikoma visų priimtu dalyku.

Ką tik sukūręs žmogų, dievas paskelbė jį esant gamtos karaliumi. Tučtuojau jis surengė jam visų gyvių apžiūrą. "Viešpats dievas, padaręs iš žemės visus laukų gyvulius ir visus oro paukščius, juos atvedė prie Adomo, kad matytų, kaip jis juos pramins; nes kaip Adomas praminė kiekvieną gyvą esybę, tas ir yra jos vardas" (Pradžios 2, 19).

Pirmojo žmogaus vardas "Adomas" pirmąkart sutinkamas Pradžios knygos antro perskyrimo dvidešimt penktoje eilutėje. Iki tos vietos Biblija kalba apie bevardį žmogų. Žodį "Adomas" tyrinėtojai sugretina su hebrajų kalbos žodžiu "adamach"- "motina žemė". Taip vadinamas molis ir aplamai drėgnas raudonas dirvožemis.

Tai buvo, matyt, gana įdomus paradas. Net mokyčiausias gamtos tyrinėtojas vargu ar ryžtųsi šiuo atveju užimti Adomo vietą.

Dievas nulipdė žmogų

- "Pripildykite žemę ir ją paverkite, - buvo pasakyta Adomui, - ir viešpataukite jūros žuvims ir dangaus paukščiams ir visiems gyvuliams, kurie juda žemėje" (Pradžios 1, 28).

Ne pro šalį pastebėti, kad, priešingai šiam dievo įsakymui, "gamtos karalius" žmogus buvo priverstas kovoti - ir ne visuomet sėkmingai - su liūtais, tigrais, lokiais, krokodilais, vilkais ir pan. Ne tiktai plėšrieji žvėrys mielai suėsdavo daugybę žmonių, bet visą žmoniją ir dabar tebekamuoja aibė nemalonių parazitų: blusos, utėlės, blakės, o taip pat ligas sukelią mikrobai.

Be to, dievas, sukūręs plėšriuosius žvėris, mėgstančius žmogieną, pačiam žmogui įsakė būti vegetaru. Cituojame Bibliją:

"Štai aš jums daviau ant žemės visokią žolę, turinčią sėklą, ir visus medžius, turinčius savyje savo rūšies sėklą, kad būtų penas jums" (Pradžios 1, 29).

Prašome įsidėmėti šį pirmųjų žmonių mitybos savotiškumą.

Pagaliau šeštosios dienos vakarą, kai viskas buvo jau galutinai arba beveik galutinai baigta, dievas, laimingas ir neišpasakytai patenkintas savo darbu, bet išvargęs, susigalvojo pailsėti. Cituojame: "Ir dievas septintoje dienoje užbaigė savo darbą, kurį buvo padaręs; ir ilsėjosi septintoje dienoje nuo viso savo darbo, kurį buvo atlikęs" (Pradžios 2, 2).

Cituojame toliau Bibliją:

"Viešpats dievas buvo iš pradžios užveisęs linksmybių sodą; jame patalpino žmogų, kurį jis buvo padaręs...

Iš linksmybių vietos ėjo upė sodui sudrėkinti, kuri iš tenai skyrėsi į keturias upes.

Ir vienos vardas buvo Pisonas; yra tai ta, kuri teka aplink visą Hevilato šalį, kame randamas auksas.

Ir anos šalies auksas yra labai geras - tenai randama bdelija ir onikso akmuo.

Ir antros upės vardas Gehonas; yra tai ta, kuri teka aplink visą Etiopijos šalį.

O trečios upės vardas Tigras; ji teka Asirijos link. Ketvirtoji gi upė yra Eufratas" (Pradžios 2, 8. 10 - 14).

Dievas susigalvoja pailsėti

Šiomis detalėmis autorius norėjo tiksliai nurodyti žemiškojo rojaus buveinę. Bet verčiau jau būtų jis nieko nesakęs, nes labiau apsijuokti neįmanoma.

Visi komentatoriai vienbalsiai sutaria, kad Pisonas yra Tazo upė, vėliau pavadinta Araksu. Tai Armėnijos upė, ištekanti iš vieno labiausiai neprieinamų Kaukazo kalnų tarpeklių. Sakykime, kad tose vietose tikrai yra aukso ir onikso, bet niekas nežino, kas per daiktas yra "bdelija".

Antra vertus, negali būti jokios paklaidos dėl Tigro ir Eufrato upių. Aišku, kad Pradžios knyga žemiškojo rojaus buveine laiko sritį tarp Armėnijos ir Irako (Mesopotamijos). Nors Arakso, Tigro ir Eufrato ištakos yra tikrai palyginti netoli vienos nuo kitų, tačiau visos šios upės turi kiekviena savo atskirą šaltinį. Araksas - nedidelis Kuros upės intakas - prasideda prie Bingel - Dago (Turkijoje) ir teka į Kaspijos jūrą. O Tigras ir Eufratas ne tik neturi bendrų ištakų, bet, priešingai, susilieja, įtekėdami į Persų įlanką.

Dėl upės, kurią Pradžios knyga vadina Gehonu, šventasis autorius klysta tiesiog fantastiškai. "Tai upė, - sako jis, - kuri teka aplink visą Etiopijos šalį. "Vadinasi, Gehonas yra Nilas, kuris, kaip žinia, teka ne Azijoje, bet Afrikoje ir visiškai priešinga Tigrui ir Eufratui kryptimi, tai yra iš pietų į šiaurę. Jo ištakomis laikant Ekvatorialinės Afrikos kalnus ir Viktorijos - Niancos ežero sritį, susidarys beveik 3000 kilometrų nuotolis tarp pirmųjų trijų upių ir šios upės ištakų. O Pradžios knyga porina, kad jos visos drėkina tą patį Edeno ("linksmybių") sodą.

Įdomu pažymėti, kaip stipriai buvo įsitvirtinusi šitokia biblinė geografija dargi gana mokytų - vertinant anų laikų mastu - žmonių galvose. Labai išsilavinęs X amžiaus keliautojas Leonas Diakonas tikino savo skaitytojus, jog Dunojus, arba Isteris, "yra viena iš upių, ištekančių iš Rojaus sodo. Prasidėjusi Edene, ji veikiai dingsta po žemėmis ir, nutekėjusi tam tikrą nuotolį neregimai, vėl išsiveržia paviršiun keltų šalyje. "Vienas iš senovės krikščionių teologų, šventas Teodoretas, dargi, tarp kitko, pagrindžia tokią nuomonę: "Ir kitos upės," - sako jis Pradžios knygos komentaruose, - "pasirodo vienoje vietoje, paskui kokiose nors lomose pranyksta po žemėmis ir vėl išteka paviršiun... Dievas šitaip sutvarkė ne be reikalo, bet tam, kad užgirstų kelią tuščiam žmonių smalsumui. Nes jeigu jos tekėtų atvirai, kai kurie susigundytų, eidami jų krantais, surasti rojaus vietą."

Tiesa, atstumas tarp šių dviejų - Tigro ir Eufrato - upių ištakų tėra apie 100 kilometrų, bet sodui jau ir tiek per daug.

O, be to, sakykite, meldžiamieji, kas tai per sodas, užimąs tokią didžiulę teritoriją kalnuose ir ant stačių uolų, vienoje iš pačių nepatogiausių Žemės rutulio vietų?

Nusikeikime mintimis į tą stebuklingąjį rojų, kur keturios didelės upės prasideda iš vieno šaltinio ir varo savo vandenis į skirtingas šalis. Adomas vaikštinėja po savo sodybą ir mėgaujasi dykinėjimu. Štai kaip, reikia manyti, jis samprotauja:

"Esu žmogus ir vadinuosi Adomu; berods, tai reiškia "raudonžemis", nes esu padarytas iš molio kaip paprastas puodas. Kiek man metų? Gimiau prieš kelias dienas, bet, pasak seno priežodžio, vyrui tiek metų, kiek rodo jo išvaizda. Štai kodėl galiu pasakyti, kad iš tikrųjų gimiau, turėdamas jau dvidešimt aštuonerius metus amžiaus ir visus dantis... Ne, dar ne visus - dar trūksta išminties dantų.

Neblogas mano stotas, velniai rautų! Bet ir kaipgi man nebūti gražiam vaikinui, jei, išskyrus amžių ir barzdą, esu tiksli pono dievo, Visatoje pačios įžymiausios būtybės, kopija? Tik pažiūrėkite, koks aš sveikas, kokios mano rankos, kokios stamantrios kojos, kokie raumenys, kokia raudona oda... Reumato nė padujų! Spjaut man į visas ligas... Ir raupų man nėra ko bijoti: tėtušis sutvėrė mane jau įskiepytą nuo raupų. Iš tiesų šaunus aš!

Ir gyvenimas neblogas šioje puikioje vietoje. Vaikštinėju šen ir ten, skinu nuo medžių, kokius tik noriu, vaisius ir valgau, kiek telpa. Nejaučiu jokio nuovargio, nes nieko neveikiu. Jei ir mėgstu pasivartalioti vejoje, tai tik dėl malonumo.

Užvakar meilusis šeimininkas dievas surengė man mažytę pramogėlę, kurią mielai prisiminsiu visą savo gyvenimą: visi gyviai iškilmingai pražygiavo pro mane. "Vardas, kurį tu duosi kiekvienam gyviui, bus jo vardas", - pasakė man senis. Tai bent svetingumas!

Sunku ir įsivaizduoti, kiek tų gyvių praėjo pro mane. Niekad nė nepagalvojau, kad tiek padarų esama pasaulyje. Tačiau aš be jokio vargo apdalijau juos vardais. Kalba, kuria aš gana laisvai kalbu, nors niekad ir niekur jos nesimokiau, yra nepaprastai žodinga. Todėl, visai negalvodamas, aš akimirka suvokdavau kiekvieno gyvio būdingąsias savybes, vos tik žvilgterėjęs į jį, ir vienu žodžiu nusakydavau kiekvienos rūšies ypatumus. Tuo būdu mano parinktas vardas yra kartu ir tikslus bei pilnutinis apibrėžimas. Imkime, pavyzdžiui, gyvulį, kurį vėliau žmonės vadins lotyniškai "ekvus", graikiškai "hipos", vokiškai "pferd", rusiškai "lošad". Tad štai aš jam daviau vardą, tiksliai apibrėžiantį šį įvairaus plauko keturkojį su uodega ir pavalkais. Ak, iš tikrųjų neprilygstama ši kalba, kuria aš kalbu! Ir kaip liūdna, pagalvojus, kad ateity ji išnyks amžinai.

Puiki buvo ši visų padarų apžiūra. Ir kai sakau "puiki", tai dar ne viskas. Mūsų programoje buvo dar vienas komiškas numeris - žuvų pasirodymas. Tik pamanykite: mūsų sodas yra sausumoje, toli nuo jūros krantų. Čia yra tik upės, atseit, gėlas vanduo. Ar jūs įsivaizduojate, kaip raukėsi jūrų žuvys, plaukdamos aukštyn Tigru ir Eufratu man prisistatyti? Joms labai sugadino nuotaiką, kad nebuvo sūraus vandens. Tai prisijuokiau! O jūros žinduoliai? Kiek buvo jiems vargo! Laimė, tėtušis šiam reikalui susiprato praplėsti mano sodelio upes, kitaip nė vienas banginis nebūtų jomis prasigavęs ligi manęs... Vos tik daviau jiems vardus, ir jūs būtumėte matę, kaip jie spruko, pliaukšėdami pelekais ir stengdamiesi kuo greičiausiai nusiirti į savo vandenyną. Kvatojau, pilvą susiėmęs!

Gal rasis tokių žmonių, kurie nepatikės šia istorija? Bedieviai teigs, kad ruoniai, jūrų vėpliai, baltieji lokiai, pingvinai negalėjo atvykti į šį paradą Tigro ir Eufrato slėnyje, kad čia negalėjo susirinkti kengūros, ančiasnapiai ir stručiai emu iš Australijos, drambliai, raganosiai, begemotai ir krokodilai iš Afrikos, papūgos, lamos, aligatoriai, anakondos iš Pietų Amerikos ir t. t. Na tai kas? Kritika nieko nereiškia. Garbės žodis: čia, šitame Edeno sode, aš mačiau ruonius, banginius, poliarines lapes, elnius ir kitus viso pasaulio gyvulius.

Kliautininkai sakys: "Na, o kaip atsidūrė rojuje unikalios žuvų rūšys iš įvairių vandens baseinų, pavyzdžiui, Baikalo omulis, Čiudo ežero sykas, Tolimųjų Rytų lašiša?" Šios žuvys gavo specialų dievo leidimą ir atvyko į apžiūrą Edene... oro keliu. Netikėliai, kurie nepasitenkins šiuo paaiškinimu, tebūnie atskirti nuo bažnyčios!

Galų gale, po velnių, ko aš ginčijuos dėl viso šito? Tuo blogiau tiems, kurie nepatikės, kad pro mane praėjo visi gyviai: stuburiniai, bestuburiai, ropliai. Nėra net nė vieno vabzdžio, kuriam nebūčiau davęs vardo. Bet užvis labiausiai mane nustebino toks didelis balkšvas kirminas, ilgas ir plokščias, pamažėl išlindęs iš manęs paties - šlykšti kirmėlė, kurią būsimieji gamtininkai pavadins soliteriu. Tasai ištįsęs kvailys, tik išlindęs, žemai man nusilenkė. Daviau jam vardą, ir jis vėl įsmuko pro mano užpakalinę angą, apsigyveno manyje. Kalbu apie tai todėl, kad noriu būti tikslus. Teisybę sakant, nė nežinojau, kad manyje kas gyvena. Beje, manasis gyventojas manęs nė kiek netrikdo. Nieks nedrumsčia man žavaus gyvenimo, kuris trunka jau penkta diena."

Adomas žiūri į savo atvaizdą tyrame šaltinio vandenyje, keturių didžiųjų upių versmėje, paskui tingiai išsitiesia žolėje.

- Kaip gera gyventi! - burbteli.

Bet štai jis nusižiovavo, pasirąžė. Pamažu jį apima nesuprantamas malonus suglebimas. Tai bent naujiena! Jokio nuovargio jis nejaučia. Ką gi tai reiškia? Jis nieko nesupranta. Jis pergyvena slėpiningą ir nenugalimą jausmą. Jo vokai sulimpa. Adomas miega. Tai pirmasis žmogaus miegas.

Adomui knarkiant iš visų plaučių, ateina dievas tėvas. Jis ilgai žiūri į miegantį dykūną.

- Nieko nepasakysi: jau kai aš imuosi darbo, atlieku jį kaip reikiant, - sako jis patenkintas. - Vaikinas gerai sudėtas; būtų galima prisiekti, kad tai aš pats... kai buvau keliais milijardais amžių jaunesnis.

Pasilenkęs jis gnybteli Adomui į blauzdą. Šis dievo pokštas tiek tepaveikia Adomą, kad jis dar garsiau užknarkia.

- Puiku, - kalba toliau meistras Elohimas, - nereikia jokio nuskausminimo. Matau, kad mano jaunasis Adomas kietai įmigęs: nė su patranka jo neprižadinsi. Tad prie darbo, nes atėjau čia labai svarbiu reikalu. Kol nieks manęs negirdi, galiu prisipažinti: šįryt pastebėjau, kad kartais vis dėlto pasielgiu nevykusiai, net, galima sakyti, žioplai. Kur buvo mano galva, kai tvėriau žmogų be draugės? Kiekvienam gyvūnui daviau patelę. Šiaip ar taip, ši taisyklė turi labai nedaug išimčių. Kirmėlė soliteris, tiesa, hermafroditas, ir visai suprantama, nes jeigu jis gyventų susiporavęs, tai nė nesivadintų soliteriu.

Prancūzų kalbos žodis "soliter "reiškia "vienišas".

Betgi žmogus - ne soliteris, po šimts velnių! Vadinasi jam reikia draugės, ir aš padarysiu ją iš jo paties kūno.

Tai taręs, dievas tėvas "išėmė vieną jo šonkaulį ir tą vietą užpildė mėsa. Ir viešpats dievas perdirbo paimtąjį iš Adomo šonkaulį į moteriškę ir ją atvedė prie Adomo" (Pradžios 2, 21 - 22).

Rodos, savo paties ausimis girdžiu staiga pabudusio žmogaus šauksmą:

- Oi, oi! Man išlaužė šonkaulį!

Bet įsivaizduokite, kaip jis nustebo, išvydęs gražutę gyvą lėlę.

- O čia dabar kas?

- Čia? Tavo žmona. Turiu garbę pasveikinti jus su teisėta santuoka, - atsiliepė dievas. - Nedrįsk sakyti, kad ji tau nepatinka.

- Tiesą sakant, ji nebjauri.

- Taigi, kad nebjauri! Tu laimės kūdikis! Turi žmoną be uošvės. Tau tiesiog sekasi, mano mielas.

Biblija pasakoja, kad Adomas sušukęs: "Šitai dabar yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Ji vadinsis žmona, nes iš žmogaus paimta. Todėl žmogus paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie savo moters; ir bus du viename kūne" (Pradžios 2, 23 - 24).

Neverta komentuoti šį jaunavedžio Adomo šūksnį. Kokių dar galantiškesnių žodžių jūs laukiate iš jo?

O kai dėl išimtojo šonkaulio, tai reikia pastebėti, kad, pasak šventojo Augustino, dievas jo taip ir nebesugrąžino Adomui. Atseit, jis ir pasiliko invalidas - be vieno šonkaulio. Matyti, tai buvo netikras šonkaulis, kandžiai pastebi Volteras, "nes to šonkaulio trūkumas būtų lengvai pastebimas".

Pradžios knyga dar sako: "Ir abudu buvo nuogi, tai yra Adomas ir jo moteris, ir nesigėdijo" (Pradžios 2, 25).

Dievobaimingieji komentatoriai teigia, kad šis nuogumas nejaučiant gėdos yra pirmųjų tėvų nekaltybės įrodymas, jų dvasinio tobulumo ženklas. Sutinkamai su šiuo teologų samprotavimu, reikėtų laikyti dvasiškai tobulais visus pirmykštės kultūros rūbais nevilkėjusius žmones, pavyzdžiui, Amerikos inkus, kai kurias Afrikos padermes, Polinezijos, Melanezijos ir kitų vietovių gyventojus. Vis dėlto ispaniškieji, portugališkieji, angliškieji kolonizatoriai, užgrobę šias šalis, išnaikino čiabuvių gentis, gyvenusias visiškoje nekaltybėje, o krikščionių kunigai laimino tas žudynes, teoriškai pagrįsdami baisinguosius "civilizatorių" žvėriškumus. Antra vertus, teigiama, kad vien šaltis privertęs žmones apsivilkti rūbais, nes nuogi būdavo kaip tik karščiausių šalių gyventojai. Be to, kai visi vaikšto nuogi, niekam negėda būti nuogam. O jei kas ir raudonuodavo, tai nebent dėl to, kad nepatogu pasirodyti su kokiu nors fiziniu trūkumu, kurio kiti neturi.

Dievas sutvėrė moteriškę

2 SKYRIUS

Pirmųjų tėvų nupuolimas

Dabar mes priėjome nuostabų atsitikimą, kuris, deja, padarė galą Adomo ir jo žmonos laimingam gyvenimui.

"Ir viešpats dievas išželdino iš žemės visokius medžius, gražius pažiūrėti ir skanius valgyti; o taipgi sodo viduryje gyvybės medį ir medį žinojimo gero ir pikto" (Pradžios 2, 9). "Ir jis jam (žmogui) įsakė, tardamas: Valgyk iš visų sodo medžių; o iš medžio žinojimo gero ir pikto nevalgyk; nes tą dieną, kurioje iš jo valgysi, mirte numirsi" (Pradžios 2, 16 - 7).

Pravartu visų pirma pastebėti, kad religijos mokymui buvo paruošta daug vadovėlių, vadinamų "šventąja istorija". Tose knygose nutylimos nepatogios Biblijos vietos. Antai tikintiesiems paprastai kalbama tiktai apie "gero ir pikto pažinimo" medį. Mes tuojau pamatysime, kodėl dvasininkai nė žodžiu neužsimena apie "gyvybės medį". Pacituosime trečio perskyrimo dvidešimt antrą eilutę, paprastai praleidžiamą knygose, skiriamose lengvatikiams žmonėms.

Tačiau dabar mes kol kas kalbėsime tik apie vaisių, dėl kurio žmogus nupuolė. Priminsime, kad imperatorius Julijonas Filosofas, kurio taip neapkenčia dvasininkai, dėl šio stebuklingojo medžio yra padaręs kelias pastabas.

Romos imperatorius (361 - 363), krikščionių dvasininkų pramintas Atsimetėliu. Jis aštriai ir sąmojingai kritikavo krikščionybę. Julijonas parašė trijų tomų traktatą "Prieš krikščionis", kuriame be pasigailėjimo kritikuoja Senąjį testamentą, evangelijas ir kitas šventas knygas. Vėliau krikščionių bažnyčia Julijono veikalus sunaikino. Šio sąmojingo filosofo literatūrinių veikalų išliko vien nuotrupos.

"Mums atrodo, - rašė jis, - kad viešpats dievas turėjo įsakyti žmogui, tam savo tvariniui, kaip galima daugiau valgyti vaisių nuo "gero ir pikto pažinimo medžio"; nes jeigu jau dievas davė jam mąstančią galvą, tai būtinai reikėjo jį mokyti, o dar labiau - priversti pažinti, kas gera ir kas pikta, kad jis galėtų gerai atlikti savo pareigas. Draudimas absurdiškas ir žiaurus. Šimtą kartų blogesnis, negu kad, sakysime, dievas būtų davęs žmogui skrandį, uždrausdamas valgyti."

Kitas savaime besiperšantis dalykas - kad viešpats dievas, matyt, turėjo vieną slaptą mintį ir buvo, atvirai kalbant, patenkintas žmogaus nupuolimu. Šiaip ar taip, Adomas turėjo teisę pasakyti jam:

- Brangusis mano tėtuši dieve! Jei neklystu, gera yra tai, kas moraliniu požiūriu gera, kas jums patinka; o bloga, priešingai, - tai, kas negera, kas jums nepatinka. Taip ar ne?

- Visiškai teisingai, sūneli, - būtų atsakęs "sutvėrėjas".

- Tuomet, - būtų galėjęs tęsti Adomas, - leiskite man sužinoti, kas yra blogis, kad galėčiau jo išsisaugoti. Kitaip - kuriems galams čia šis medis, jei negalima jo liesti?

Tačiau atsakymus vietoje dievo duoda tie, kurie dangstosi jo vardu.

- Dievas, - sako jie, - mėgino gimstančią žmoniją. Jis norėjo pamatyti, ar Adomas paklausys, kai dievas pareikalaus jį šio to atsisakyti.

Bet ir šį teiginį lengva sugriauti. Pagal teologų filosofavimus, dievas viską žino - jam žinoma ir ateitis. Vadinasi, jis turėjo numatyti, kas įvyks. Juk niekas neatsitinka be jo valios. Atseit, dievas pats norėjo, kad jo sukurti žmonės nusidėtų, - dėl to negali būti jokios abejonės.

Toliau visa ši istorija iš tikrųjų atsisuka prieš dievą. Štai ką pasakoja Pradžios knyga:

"O žaltys buvo gudresnis už visus žemės gyvulius, kuriuos viešpats dievas buvo padaręs. Jis tarė moteriškei: - Kodėl dievas jums įsakė, kad nevalgytumėte iš visų sodo medžių?

Moteriškė jam atsakė: - Mes valgome iš visų sode esančių medžių. Bet medžio, esančio sodo viduryje, vaisių dievas mums įsakė nevalgyti ir neprisiliesti, idant kartais nenumirtume.

O žaltys tarė moteriškei: - Visai jūs nenumirsite;

Nes dievas žino, kad tą dieną, kurioje jūs iš jo valgysite, atsidarys jūsų akys, ir būsite kaip dievai, ir žinosite, kas gera ir kas pikta.

Taigi moteriškė matė, kad medis buvo geras valgyti ir gražus akims, ir meilus pasižiūrėti; ir ėmė iš jo vaisių, ir suvalgė, ir davė savo vyrui, ir jis valgė" (Pradžios 3, 1 - 6).

Žaltys gundo Ievą

Šiame pasakojime pirmiausia mus apstulbina tai, kad "žalčio kalbos", jo pašnekesio su moterimi, paties "žalčio" kalbėjimo fakto pirmųjų tėvų kalba autorius nelaiko kažkuo antgamtišku, stebuklingu, netgi alegorija. Pradžios knyga "žaltį" vaizduoja visai kaip paprastą žaltį. Šis roplys, gudrus suvedžiotojas, ima gundyti moterį, sugebėdamas taip mikliai apsukti jai galvą, kad jam galėtų pavydėti bet kuris bobišius, taikydamasis pasinaudoti naivios mergaitės pasitikėjimu.

Žaltys taip natūraliai aprašytas Biblijoje, kad krikščionių teologai, laikydami šią versiją neįtikima, manė, jog būtina padaryti Biblijos pasakoje savo pataisą. Tačiau toji pataisa pakeičia viską, kas Pradžios knygoje apie tai pasakojama, ir absoliučiai prieštarauja Biblijai. Pagal šiuos ištaisymus, tiek pat gudrius, kiek ir dievobaimingus, pats velnias pasivertęs žalčiu ir sugundęs Adomo žmoną. Taip pakreipė reikalą teologai, taip jie moko ir dabar.

Šis aiškinimas - tai tikras Pradžios knygos klastojimas. Visų pirma, nė vienas autentiško teksto žodis neduoda pagrindo tokiam aiškinimui. Antra, iš įvairių Biblijos Senojo testamento knygų autorių tik du mini velnią: Jobo knygos autorius, pasak kurio, velnias vieną gražią dieną ėmęs ginčytis su dievu danguje, o taip pat Tobijo knygos autorius, kuris kalba apie velnią Asmodėją, įsimylėjusį kažkokią Sarą: jis vieną po kito pasmaugęs septynis jos vyrus. Tačiau abi šios knygos yra pačiame Biblijos gale, ir nei jose, nei kitose nieko nekalbama apie Šėtoną Liuciferį - velnią, kurio dvasininkai griebiasi kiekvieną kartą, kai jiems prisireikia religines legendas padaryti pikantiškesnes ir įdomesnes. Niekur Biblijoje nėra taip pat nė dvasininkų prasimanyto pasakojimo apie Šėtoną, sukilusį prieš dievą ir archangelo Mykolo nugalėtą. Šis dalykas, kaip ir visa, kas liečia velnią, sugalvotas žymiai vėliau, po to, kai jau buvo sudarytos Senojo testamento knygos.

Liuciferiu Romos katalikų bažnyčioje įprasta vadinti "nešvariąją dvasią", velnią, šėtoną, turintį dar daugelį kitų vardų: Belzebubas, Asmodėjas, kipšas, biesas, tamsos dvasia ir t. t. Pravartu čia pateikti dar kai kurių duomenų apie Šėtoną Senajame testamente. Net ten, kur Šėtonas minimas šiuolaikiniais vardais, jis toli gražu nėra toks, kokį jį padarė vėliau krikščionių legendos. Biblinis velnias anaiptol nėra dievo priešas: jis klusnus jo tarnas, aukšto rango angelas. Senajame testamente netgi nėra galimybės velniui veikti šiuolaikinio krikščionių supratimo dvasia. Viską tvarko dievas, siųsdamas ir gera, ir pikta. "Ar būna mieste nelaimė, kurios viešpats nebūtų siuntęs?" (Amoso 3, 6) ir pan. Jobo knygoje Šėtonas tiesiog vaizduojamas paprastu dievo tarnu. Jis kaip niekur nieko lankosi dievo rūmuose: "Vieną dieną, atėjus dievo sūnums pasirodyti viešpaties akivaizdoje, atsirado jų tarpe ir Šėtonas. Viešpats jam tarė: "Iš kur ateini" (Jobo 1, 6 - 7). Toliau pasakojama, kaip Šėtonas veikia, vykdydamas dievo pavedimą. Ir kitose Senojo testamento vietose Šėtonas minimas kaip klusnus dievo valios įrankis. Pavyzdžiui, Saulių "kankino piktoji dvasia, siųsta viešpaties" (I Karalių 16, 14). Zakarijo knygoje Šėtonas vykdo irgi mažne tarnybinį vaidmenį, kaltindamas "vyriausiąjį kunigą Jėzų", o dievas jį sudraudžia (Zakarijo 3, 1 - 2). Savarankiškesnį vaidmenį Šėtonas atlieka pasakojime apie Dovydo įvykdytą žmonių surašymą (I Kronikų 21, 1), kur sakoma: "Šėtonas sukilo prieš Izraelį ir sužadino Dovydą, kad suskaitytų Izraelį. "Tačiau šį pasakojimą sugriauna lygiagretus pasakojimas II Karalių knygoje (24, 1 ir sek.) Čia pasakyta: "O viešpaties rūstybė vėl užsidegė prieš Izraelį, ir jis sužadino prieš juos Dovydą, kad sakytų: "Eik, suskaityk Izraelį ir Judą." Tobijo knygoje Šėtonas kiek kitoks: tai senovės persų dvasios Deva - Ešma kopija. Jis ir išvaromas, smilkant širdį ir kepenis (Tobijo 6, 8). Šis ritualas paimtas iš senovės persų magijos, kur buvo ypač išvystytas visokių, gerų ir piktų, dvasių kultas.

Daugiau Senajame testamente nieko nekalbama, ką būtų galima susieti su šiuolaikiniu krikščioniškųjų teologų velnio supratimu. Išminties knygoje (2, 22 - 24) minimas velnias - tai jau helenų - žydų idėja, atsiradusi vėlesniais laikais.

Antra vertus, kiti linksmi komentatoriai, filosofai skeptikai, vaikydamiesi kiek lengvabūdiško simbolio, pagarsėjusį "gero ir pikto pažinimo medį" pavertė obelimi; jie buvo tos nuomonės, kad šiuo epizodu norėta papasakoti, kaip poniai Adomienei, dar nepatyrusiai meilės, pirmąją jos pamoką davė velnias - gundytojas, tam reikalui pasivertęs žalčiu.

Nors ir kaip juokingas šis sąmojis, beje, nė kiek neblogesnis už dievobaiminguosius aiškinimus, jį reikia lygiai taip pat atmesti, kaip ir dvasininkų suklastotąjį tekstą. Mes turime imti Bibliją tokią, kokia ji yra. Mūsų dabar nagrinėjamame epizode vaizduojamas kaip tik gyvis, vadinamas žalčiu, bet ne koks nors velnias. O kai dėl meilių užuominų, priskiriamų gundytojui "žalčiui", tai jų šitame Pradžios knygos tekste visiškai nėra.

Čia kaip tik pavaizduotas tikras žaltys. Autorius šį gyvį mato įvairių religijų šalininkų akimis. Senovėje žaltys buvo laikomas labai gudriu, labai protingu ir piktu padaru. Kai kurios Afrikos gentys jį garbindavo.

Kita vertus, šis kalbantis "žaltys" Rytų literatūroje gana dažnai sutinkamas: visose Azijoje klestėjusiose mitologijose pilna kalbančių gyvūnų. Pavyzdžiui, chaldėjų žuvis Oanesas kiekvieną dieną iškišdavusi galvą iš Eufrato vandens ir ištisas valandas sakydavusi ant kranto susirinkusiems žmonėms pamokslus. Ji duodavusi įvairius patarimus, mokydavusi giesmių ir žemdirbystės.

Bibliniam "žalčiui" visai nereikėjo, kad į jį įlįstų velnias. Pagaliau jis buvo toli gražu ne toks gudrus, kaip jį stengėsi pavaizduoti Pradžios knyga. Pasakojimas apie "žaltį" pasižymi nepaprastu naivumu ir pernelyg prieštaringas. Pavyzdžiui, kyla klausimas, ką turėjo galvoje žaltys, sakydamas: "būsite kaip dievai"? Šis pasakymas apie daugelį dievų sutinkamas ne vien tik šioje Pradžios knygos vietoje: mes ir toliau matysime, kad net ir judėjų dievas Jahvė savo kalbose anaiptol nelaiko savęs vieninteliu dievu. Krikščioniškieji aiškintojai, pastatę šiais žodžiais žaltį į keblią padėtį, tvirtina, kad, sakydamas "dievai", roplys turėjęs galvoje angelus. Jiems atsikertama, kad žaltys negalėjęs ką nors žinoti apie angelus. Bet, tikrai sakant, dėl tos pačios priežasties jis negalėjęs nieko žinoti ir apie "dievus". Naivumas ir prieštaringa painiava - nuolatinė Biblijos ypatybė.

Ne, tas žaltys ne toks jau gudrus. Jo patarimai labai nepilni. Tikrai protingas žaltys būtų turėjęs štai kaip kalbėti moteriškei:

- Paragauk uždrausto vaisiaus, o paskui tučtuojau paragauk ir gyvybės medžio vaisiaus, kuris tau visai nedraudžiamas.

O dievas? Ar nebuvo jis pirmoji gundymo priežastis? Kodėl jis suteikė žalčiui kalbos dovaną? Be šio sugebėjimo žaltys niekada nebūtų galėjęs susikalbėti su moterimi.

Biblija nepateikia žodžių, kuriais ponia Adomienė prikalbino savo vyrą kartu su ja paragauti uždrausto vaisiaus. Pamėginkime užpildyti šią spragą.

Įsivaizduokite pirmąją moterį, kurios smalsumą sužadino žaltys. Ji prisiartina prie "pažinimo medžio", esančio vidury sodo, greta "gyvybės medžio". Ilgai ir dvejodama ji apžiūrinėja žaltį.

- Ne toks jau gražus, - kalba jinai, - tas žaltys, ką tik pristojęs prie manęs. Bet jo manieros tikrai neblogos, ir kalba jis nekvailai. Atrodo, galima pasinaudoti jo patarimu, nes, dievaži, tikrai gana kvaila yra nieko nežinoti. Mudu su Adomu gyvename nelyginant avinai, o galėtume būti kaip dievai. Viliojantis vaisius! Gražesnio už jį nėra visame sode. Bet jei žaltys man primelavo, bus ne kas. Gyvenimas toks smagus. Suvalgyti obuoliuką norėtųsi, bet jei nuo to reikės numirti? Tai jau žymiai blogiau.

Ji suka ir suka aplink tą medį; žaltys, netoliese pasislėpęs krūmuose, seka kiekvieną jos judesį,

- Ne, sunku patikėti, jog dėl niekų numirtume. Dievas tėvas mus apgaudinėja. Galų gale tas senukas pažiūrėti suktokas. O žaltys? Jo galvutė tokia miela, išraiška nuoširdi, o akys spindėte spindi protingumu. Seniui, be abejo, naudinga, kad mes visą amžių taip ir pragyventume, nieko nežinodami apie tuos žavingus dalykus, kurie yra dievų privilegija. Tuo savo grasinimu jis greičiausiai siekė įvaryti mums baimės. Štai ir viskas! Jis nenori, kad mes viską žinotume. Sakau, jau tie seniai! Visi jie vienodi! Nereikia jais tikėti.

Ji atsitempia prie medžio vieną iš sode esančių suolelių, užlipa ant jo ir nusiraško obuolį. (Sakome "obuolį", nors Biblija šiuo atžvilgiu neduoda mums jokių nurodymų; o galų gale visiškai nesvarbu, kaip pavadinsime tą vaisių.) Apžiūrinėja obuolį ir laižosi. Žaltys viską mato; jis pasistiebia ant uodegos ir gėrisi iš už krūmo.

Ponia Adomienė pakelia obuolį prie burnytės.

- Kažin kaip šį vaisių valgo? Ar reikia jį nulupti, o gal valgyti su visa luoba? Šiaip ar taip, jis vis dėlto, matyt, skanus.

Ji dar valandėlę svyruoja.

- Žinoti viską arba nieko nežinoti? Štai klausimas. Kai mudu su Adomu gūžinėjamės - bloga tai ar gera? Sunki mįslė! Ar galima avis kirpti, o gal mes blogai darome, atimdami nuo jų vilnas? Stačiai galva sukasi. O tas Adomo įprotis pirštu rakinėti sau nosį - geras ar blogas? Dievaži, viso to neišmanyti - ne gyvenimas!

Pasidrąsinusi ji krimsteli obuolio.

- Ajai - jai, kaip skanu! Koks sultingas! Ak tu, senas sukčiau, uždraudei mums valgyti tokį skanumyną!

Atsigula ant suolelio ir su dar didesniu malonumu valgo uždraustą vaisių.

Ateina Adomas, šnekučiuodamasis pats su savimi:

- Iš dyko buvimo prisigaudžiau karosų Tigre, bet kadangi esu vegetaras, tai ėmiau ir sumečiau juos į Eufratą.

Pamato savo žmoną.

- Ei moteriške, ką tu ten kramsnoji? Ponia Adomienė susyk pašoka:

- Oi, nesibark. Tai vaisius... nuo medžio... tu žinai. Nuo vieno iš tų dviejų medžių, augančių vidury sodo...

- Po velnių, aš tai matau! Juk čia ir yra tas vaisius, kuris mums uždraustas paliesti. Na ir kvaila gi tu, moteriške! Pamiršai, ką sakė senis?

- Koks senis? Tėtušis? Tas, kuris visur kiša savo nosį? To betrūko! Juk ta sena beždžionė juokiasi iš mūsų.

- Ką tu kalbi?

- Jis grasino mirtimi. Atsimeni?

- Žinoma, atsimenu. Man kūnas eina pagaugais.

- Cha, cha, cha, kvailiuk! Jo grasinimas - tai tik gudravimas.

- Ką tu čia paistai? Visai pakvaišai.

- Tai gudravimas, sakau tau. Aš jau žinau daugybę dalykų, kai tik paragavau šio obuolio.

- Žinai, kas gera ir kas pikta? Žinai, ką reikia ir ko nereikia daryti? Žinai visa, kaip ir kodėl?

- Taigi pradedu žinoti, mano mielas. Pala, štai aš jau žinau, kiek reikia užberti druskos ant kiaušinio.

- Negali būti!

- Žinau, kodėl gaidžiai giedodami užsimerkia.

- Nuostabus daiktas! O kodėl varlės be uodegų, žinai?

- Ką tik sužinojau.

- Nagi pasakyk.

- Todėl, kad uodegos trukdytų joms tupėti.

- Nuostabu!

- Čia tai niekis! Aš ir dar kai ką žinau - esu tikra, girdi? Esu tikra, kad tu gerutis ir nė karto manęs neapgavai.

Adomas apstulbo.

- Šimts perkūnų! Na ir mokyta gi mano žmonelė! O juk tiesa, kad aš nė karto jos neapgavau. O jei būčiau tau neištikimas, ar tai būtų gera, ar bloga?

- Tai būtų labai bloga, pone! Labai bloga! - prisitraukia jį artyn prie savęs ant suolelio.

- Beje, brangusis mano Adomėli, tik nuo tavęs priklauso pasidaryti tokiu pat mokytu, kaip aš - taip pat greit ir pigiai. Atsikąsk obuolio!

Atkiša jam obuolį.

- Man ir pačiam norisi, brangioji žmonele. Bet kuriam galui mums būti mokytiems kaip kokiems akademikams, jei mes nuo to jau šiandien pat numirsime? Galų gale pasvarstykime taip: mirti, sakysime, po tūkstančio metų, dar pusė bėdos, bet nusisukti sprandą šiandien pat - ne, tai būtų perdaug kvaila.

Ponia Adomienė gūžtelėjo petukais.

- Tu lyg ir netiki, mano mieloji. Bet aš gerai pamenu visa, ką mums tėtušis dievas pasakė. Patsai su juo kalbėjausi ir užtikrinu tave, kad jis buvo labai rimtas. Štai jo žodžiai: "O iš medžio žinojimo gero ir pikto nevalgyk; nes tą dieną, kurioje iš jo valgysi, mirte numirsi. "Kaip matai, aišku. Jei tavo kailis tau nebrangus, tai aš savąjį dar branginu.

- Adomai, Adomai, koks tu juokingas! Sakyk, argi aš numiriau?

- Ne, tu dar gyva. Bet ir diena dar nepasibaigė. Saugokis!

- Ak, kokie tie vyrai atkaklus! Tu gali didžiuotis, mano brangusis: esi užsispyręs kaip asilas. Tiesiog nuostabu, kiek reikia sugaišti laiko, norint įtikinti tave, kad senis pasijuokė iš mūsų. Štai tu ką tik kalbėjai apie akademikus.

- Kalbėjau. Na ir kas?

- Juk jie tikri išminties lobynai, kaip tu manai?

- Žinoma!

- O juk akademikai kaip tik yra nemirtingi.

Prancūzijoje Paryžiaus Mokslų akademijos narius įprasta vadinti nemirtingaisiais.

Šis argumentas sutrikdė Adomą. O jo žmona ėmė meiliai, bet atkakliai spausti:

- Na, padaryk man tą malonumą - paragauk obuoliuko! Kai paragausi, mes abu būsime kaip dievai.

- Kaip dievai?

- Neklausinėk! Taip pasakė žaltys. Adomas ryžosi. Jeigu jau žaltys taip sako...

- Gerai, duokš obuolį.

Jis godžiai krimstelėjo. Pora minučių praslinko jiems tylint; buvo girdėti, kaip skraido musės. Staiga Adomas šūktelėjo - jis tapo žinančiu.

- Po perkūnais! - subliuvo jis. - Gi mes nuogi kaip sliekai! Kas per šlykštybe!

Moteris pliaukštelėjo rankomis:

- Aš neturiu netgi aprišalo. Oi, kaip nepadoru!

- Apsirengti, apsirengti, greičiau apsirengti...

Ir jų akys atsidarė; o susipratę nuogi esą, jie supynė čiulpsnių (figmedžio) lapus ir pasidirbo sau prijuostes" (Pradžios 3, 7).

Atkreipkite dėmesį, kad pirmasis žmonių kostiumas buvo ne iš vynuogių lapų: vynuogių augintojo nuopelnas, pasak Biblijos, tekęs vėliau patriarchui Nojui.

Apsirengę sutuoktiniai apžiūrėjo vienas kitą.

- Ne taip jau blogai, - pastebėjo vyras.

- Iš tikrųjų figos lapelis man labai tinka. Šie drabužiai, galimas daiktas, truputį apdulkėję, jų niekas nedulkino nuo to laiko, kai šiuos medžius pasodino dievas. Paimk šepetį, Adomai!

Tačiau jų malonumas truko neilgai.

"Ir išgirdę balsą viešpaties dievo, vaikščiojančio sode, vėsai prasidėjus, po pietų, Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo viešpaties dievo veido tarp sodo medžių" (Pradžios 3, 8).

Adomas ir Ieva susiprato nuogi esą

Biblinis dievas, tai mes dar kartą matome, yra visiškai kūniška būtybė: jis vaikštinėja, kalbasi lyg žmogus. Pradžios knyga vaizduoja savo dievą visiškai taip pat kaip ir pagonių legendos. Senovėje įvairios tautos iš tikrųjų turėjo vienodą supratimą apie dievus kaip apie žmogiškas būtybes.

Kritikai klausia, kokiu pavidalu dievas apsireiškė Adomui, o vėliau tiems, su kuriais jis asmeniškai kalbėdavosi. Dvasininkai teigia, kad jis turėjęs žmogišką pavidalą ir kad kitaip nė būti negalėję, jeigu jau jis sukūrė žmogų "pagal savo paveikslą ir panašumą". Bet kuo tuomet skiriasi senovės žydų supratimas apie dievą nuo kitų religijų, kurias krikščionybės skelbėjai pravardžiuoja pagoniškomis? Senovės romėnai, perėmę graikų religiją, irgi vaizdavosi dievus ne kitaip, kaip žmogišku pavidalu. Peršasi mintis, kad ne dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, bet žmogus įsivaizdavo į save panašius dievus. Pagaliau nesispirsime, nes užsikrėsti tokia nuomone - reiškia užsitikrinti sau vietą pragare. Priminsime tik sąmojingą vieno filosofo pastabą: jei katės turėtų savo dievą, jos manytų, kad jų dievas gaudo peles.

Tokios detalės, kaip šis dievo pasivaikštinėjimas po Edeno sodą, akivaizdžiai rodo, kad čia nė kalbos nėra apie kokią nors mistinę alegoriją: visas pasakojimas dėstomas pačiu realistiškiausiu stiliumi.

"Tuomet viešpats dievas pašaukė Adomą ir jam tarė: - Kame esi?" (Pradžios 3, 9).

Vargšas ponas Adomas suglumęs ir apgailėtinas; ir jo žmona jau nuleido nosį. Jie stengiasi pasislėpti, dingti. Bet kur tau: nuo visaregės akies nepaspruksi. Veltui stengiasi jie, vargšai, pasislėpti nuo to, kurs "viską mato"! Užpakaly jų, iš šonų - visur aidi griausmingas dievo balsas kaip kokio valdingo ir griežto pono, pasiruošusio nubausti savo neklaužadą vergą. Nieko nepadarysi - pakliuvote, teks prisipažinti. Nuleidę galvas, jie prašosi dovanojami.

"Jis atsiliepė: - Aš išgirdau tavo balsą sode ir nusigandau, kadangi esu nuogas, ir pasislėpiau" (Pradžios 3, 10).

Štai jie stovi prieš poną, prieš tą dievą, kuris žino ateitį, kuris numatė atsitikimą su žalčiu ir obuoliu ir kuris pyksta, tarsi būtų nieko neįtaręs, tarsi viskas būtų atsitikę ne pagal jo aukščiausiąją valią. Adomas ir Ieva, baisiai sumišę, apie tai nė nepagalvojo. Jie laikosi kaip nevykusį pokštą iškrėtę vaikiūkščiai.

- Ne aš pirmas pradėjau, tai jinai. Daugiau taip nebedarysiu. Dievaži, nebedarysiu!

"Dievas jam tarė: Kas tau nurodė, kad tu nuogas? Rasi, tu valgei iš medžio, iš kurio aš tau įsakiau nevalgyti? Ir Adomas tarė: Moteriškė, kurią man davei už draugę, davė man iš medžio, ir aš valgiau" (Pradžios 3, 11 - 12).

Kaip matome, Adomas gana vykusiai prikišo dievui jo visa žinojimą:

- Juk tai tu, dieve, davei man žmoną. Nejau nežinojai, ką duodi man gyvenimo palydovu?

"Tuomet viešpats dievas tarė moteriškei: - Kam tu tai padarei? Ji atsakė: - Žaltys mane apgavo, ir aš valgiau" (Pradžios 3, 13).

Senis tuojau paskirs bausmę. Jis veikia nuosekliai: kas pirmas pradėjo, tam pirmam ir klius.

"Ir viešpats dievas tarė žalčiui: - Kadangi tu tai padarei, prakeiktas esi tarp visų žemės gyvulių ir žvėrių; tu slinksi ant savo pilvo ir ėsi žemę per visas savo gyvenimo dienas.

Aš padarysiu neprietelystę tarp tavęs ir tarp moteriškės, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji sutrins tavo galvą, o tu tykosi jos kulnies" (Pradžios 3, 14 - 15).

Ši žalčiui skirta bausmė aiškiai rodo, kad teologai, maniakiškai visur įžiūrėdami velnią, per daug nusikalba, jam priskirdami moters suvedžiojimą. Jei kaltas būtų buvęs Šėtonas, tai, be abejo, dievas būtų nubaudęs jį, bet ne žaltį.

Tačiau bausmė už gundymą ištinka vien tiktai žaltį, kaip gyvūną, kaip lauko "žvėrį". Galima pamanyti, kad šis piktas patarėjas kitados turėjo kojas, kurias dievas atėmė jam ir privertė jį šliaužioti. Ši bausmė būtų be galo neteisinga, jei žaltys pats būtų niekuo nedėtas šioje byloje.

Įsivaizduokite, kad koks nors apgavikas vieną gražų rytą persirengia kokiu žmogumi, sakysime, vietos klebonu, ir jo vardu padaro kokią nors suktybę. Kas bus, jeigu jį pagaus, išaiškins ir atves į teismą? Ar teismas nuteis kleboną? Žinoma, ne. Jis nuteis tikrąjį kaltininką. Tai aišku!

Tad teologai gerai padarytų, atsisakydami savo pasakos apie velnią - pirmosios moters suvedžiotoją: ji neišlaiko kritikos. O jeigu jie vis dėlto nori išsaugoti šią pasaką, tai reikia pripažinti, jog dievas šioje istorijoje neperprato velnio pinklių, matė vien tik žaltį ir visiškai be reikalo atėmė jam, vargšeliui, kojas.

Jei tiesa, kad žmonės bjaurisi žalčiu, jei tiesa, kad, pamatę žaltį - gyvatę, žmonės stengiasi sutraiškyti jam galvą, o jis taikosi įgelti jiems į koją, tai, atvirkščiai, yra vienas bausmės punktas, kurio žalčiai nevykdo: jie nesimaitina žemėmis.

Įprastinį lietuvių "bažnytinėje"kalboje "žaltį" reikėtų vadinti "gyvate", nes Biblijoje kaip tik ir kalbama apie gyvatę, tykojančią įgelti žmogui į koją. Žalčiai nenuodingi.

Šios bausmės žalčiai niekada nevykdė. Belieka spėlioti, jog dievas čia pritaikė "sąlyginį nuteisimą". Stebėtis reikia, kad Biblija pamiršo tai nurodyti.

Ir dar vienas klausimas: koks gi "žaltys" sugundė? Žaltys? Smauglys? Akiniuotoji gyvatė? Barškuolė? Pantinė? Gyvačių rūšių labai gausu.

Sakykime, ponią Adomienę gundė žaltys; sakykime net, kad žalčiui skirtą bausmę būtų buvę teisinga taikyti visai to žalčio ainijai ir ateityje visiems žalčiams atimti kojas, idant jie atgailautų už savo protėvio kaltę. Juk jei moteriškė nebūtų suspėjusi savo vyro įtraukti į nuodėmę, tai tik ji viena ir būtų buvusi nubausta. Ar ne taip? Bet vargšai žalčiai! Nusikalto vienas žaltys, tuo tarpu štai ir varinis žaltys, ir boa - konstruktorius, ir barškuolė gyvatė, ir smauglys, ir angis, ir didelė daugybe kitų neteko kojų ir šliaužioja pilvu, nors jie visai nekalti!

"Tarė taipgi moteriškei: Aš padauginsiu tavo vargus ir tavo gimdymus; tu sopuliuose gimdysi ir būsi vyro valdžioje, o jis bus tavo ponas" (Pradžios 3, 16).

Visi komentatoriai vienbalsiai sutaria, kad ši bausmė liečia ne vien ponią Adomienę, bet taip pat ir visas kitas moteris iki pasaulio pabaigos. Nesustodami ties tuo, kiek čia yra dievo neteisingumo ir beprotybės, visų pirma pažymėsime, kad jei pirmoji moteris būtų nepasidavusi žalčio gundymui, tai ji, matyt, būtų gimdžiusi be skausmų. Vadinasi, iki tol ji buvo visiškai kitaip sudėta negu savo pirmojo gimdymo metu. Vienu momentu, atseit, skelbdamas nuosprendį, dievas apvertė aukštyn kojomis visą moters organizmą. Čia tai jau iš tikrųjų dievo pirštas!

Ne pro šalį dar pastebėti, kad viešpačiui dievui, nors jis ir visagalis, nepavyko įgyvendinti bausmės, skirtos visai moteriškajai lyčiai: daugelis moterų gimdo be skausmų. Antra vertus, kiek yra tokių moterų, kurios ne tiktai neklauso savo vyrų, bet vedžioja juos už nosies ir laiko nuolatinėje baimėje! Jų vardas - legionas!

"Adomui gi tarė: - Kadangi tu paklausei savo pačios ir valgei iš medžio, iš kurio aš tau buvau įsakęs nevalgyti, žemė bus prakeikta dėl tavo pasielgimo: tarp vargų tu iš jos maitinsies per visas savo gyvenimo dienas.

Ji tau želdins erškėčius ir usnis, ir tu valgysi lauko žolę.

Savo veido prakaite tu valgysi duoną, iki sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas, kadangi tu esi dulkės ir vėl dulkėmis pavirsi" (Pradžios 3, 17 - 19).

Pastabos tos pačios, kaip ir pirmiau. Bausmė, paskelbta Adomui, turi ištikti visus vyrus: tokia vieninga visų teologų nuomonė.

Baisiausioji bausmė - mirties nuosprendis. Tiesa, šaunusis dievas pamiršo savo grasinimą, kad, paragavę uždrausto vaisiaus, jie mirsią tą pačią prasikaltimo dieną. Dėl šio dievo tėvo užmaršumo nuteistieji pasinaudojo gana ilgu bausmės atidėjimu. Jei tikėtumėm Biblija, Adomas išgyveno dar 930 metų (Pradžios 5, 5). Bet jei Adomas nebūtų suvalgęs obuolio, jis būtų niekada nemiręs, taip pat ir mes būtume nemirtingi.

Jei dievas iš tikrųjų toks, kaip vaizduojamas Biblijoje, tai jis gerai padarė, kad žaltys pasiliko nebylys nuo to laiko ir negali nieko papasakoti, kitaip jis atskleistų mums kai ką įdomaus. Vis dėlto reikia pastebėti, kad atėmimas jam galios kalbėti neįeina į paskelbtųjų bausmių skaičių.

Dar viena pastaba savaime peršasi: tai dėl prakaitu praskiestos duonos. Labai tikėtinas dalykas, kad pirmykščiais laikais duonos nebuvo ir žmonės maitindavosi, kuo pakliūdavo. Bet tiek to. Sakykime, jog dievas turėjo galvoje ateities civilizuotą visuomenę. Žydų tauta, kurioje pasirodė bibliniai padavimai, iš tikrųjų valgė duoną, kai perėjo prie sėslaus gyvenimo būdo ir pradėjo verstis žemdirbyste. Tačiau dvasininkai tvirtina, kad Biblija esanti parašyta ne vien žydams: tai esąs įstatymas viso pasaulio gyventojams. Bet duoną valgo žmonės tik tose šalyse, kur auga grūdinės kultūros. Eskimai nežino, kas tai yra miltai. Daugelyje Indijos, Amerikos, Centrinės ir Pietų Afrikos sričių žmonės minta vaisiais ir medžioklės laimikiais.

Gal kas pasakys, kad žodį "duona" dievas pavartojo perkeltine prasme, turėdamas galvoje visas maisto rūšis? Bet kodėl gi vis dėlto ši bausmė iš tikrųjų netaikoma visiems? Jei darbo žmogus dirba, kad turėtų ką valgyti, jei kas nors, gyvendamas iš savo darbo vaisių, tariasi išperkąs Adomo nuodėmę, šitai juk visiškai neliečia turtuolių, besidžiaugiančių paveldėtais milijonais! O nusipenėję dvasininkai? Jeigu jie ir prakaituoja, tai nebent nuo riebumo. Ne sunkiu triūsu pelnydamiesi sau peną, jie laisto prakaitu duoną kasdieninę!

Aštuoniolikta trečio perskyrimo eilutė labai nepalanki žmonių giminei. Be duonos, žmogus pasmerkiamas maitintis vien laukų žole lygiai su gyvuliais. Ką teiks jam žemė? "Usnis ir erškėčius", - graso Biblija. Vis dėlto dievas, davęs tokį rūstų įsakymą, pražiopsojo: žmonės, be duonos ir žolės, valgo ir dar kai ką. Ir kodėl dievas savo žaibais nesutrupina restoranų, kurių valgių sąrašuose figūruoja mėsiški patiekalai?

Bet štai kas atsitiko, paskelbus nuosprendį: "Ir Adomas praminė savo pačią vardu Ieva, kadangi ji buvo visų gyvųjų motina" (Pradžios 3, 20).

Meilusis vyras iki šiol nepasirūpino duoti vardo savo draugei; vadindavo ją tiesiog žmona, kaip skaitome Pradžios knygos antro perskyrimo dvidešimt trečioje eilutėje.

O dabar mes pamatysime, kad dievas, priešingai paplitusiai nuomonei, ne tuojau išvarė Adomą ir Ievą iš žemės rojaus. Iš pradžių dievas tėvas, manydamas, kad jų kostiumai iš figos lapų yra per lengvi, pasidarė siuvėju:

"Viešpats dievas padarė taipgi Adomui ir jo pačiai kailinius apdarus ir jais apvilko juos" (Pradžios 3, 21).

Biblija nė žodžiu neužsimena apie tai, kada apsirengė pats dievas. Ar jis iki žmonių nupuolimo vaikščiojo irgi nuogas, ar jau dėvėjo tą ilgą "balachoną ", su kuriuo yra įprasta jį vaizduoti šventuose paveiksluose?

Šiems rūbams pagaminti teko nugalabinti niekuo nekaltus gyvulius; vadinasi, pirmąją skerdyklą atidarė ir pašventino pats viešpats dievas. Kaipgi po viso to reikalauti, kad mūsų protėviai nepanorėtų naudoti maistui taip greit ir netikėtai užmuštų ir nuluptų gyvulių mėsos? "Spjaut į vegetarišką dietą!" - turėjo jie tarti vienas kitam.

O viešpats dievas būtų taip ir palikęs Adomą su Ieva gyventi ir mirti rojuje, jeigu, susitikęs juos po kurio laiko apsirengusius, nebūtų prisiminęs išgarsėjusio "gyvybės medžio", kurio vaisių paragauti vyras ir moteriškė taip ir nesusiprato.

"Ir tarė (dievas): - Štai Adomas pasidarė kaip vienas iš mūsų, žinąs, kas gera ir pikta; dabar tad kad jis kartais neištiestų savo rankos ir neimtų taipgi iš gyvybės medžio "ir valgytų, ir gyventų amžinai" (Pradžios 3, 22).

Tokia yra dvidešimt antra eilutė, apie kurią nieko neužsimena šventosios istorijos vadovėliai.

Tad aišku: šie du žiopliai - Adomas ir Ieva, - kuriems "gyvybės medžio" vaisiai nebuvo draudžiami, juos prasnaudė. O jei vyrui ir moteriai būtų šovusi į galvą laiminga mintis užvalgyti stebuklingųjų vaisių, kol dievas kirpo jiems drabužius iš gyvulių kailių, tai bent būtų prisiuvę jie barzdą savo griežtajam teisėjui! Nuosprendžio būtų buvę neįmanoma įvykdyti, ir dievas būtų pasirodęs esąs bejėgis.

Iš tikrųjų juokinga ta šventoji Biblija, kai ją atidžiai skaitai, ar ne tiesa?

Tas "vienas" dievas, kuris staiga prasitaria, jog yra keli dievai, žinoma, plepa, kas nereikia. Be to, jis, tas "visagalis", bejėgiškai prisipažįsta negalįs įvykdyti savo paties paskelbto mirties nuosprendžio. Tik pamanykite! Kad taip daugiau šaltakraujiškumo, daugiau įžvalgumo, ir Adomas su Ieva būtų tapę nemirtingais, nepaisydami dievo ir net prieš jo valią.

Ir kaip galų gale turėjo apsidžiaugti senasis dievas, kai jis vis dėlto prisiminė tą prakeiktąjį "gyvybės medį".

"Ir viešpats dievas jį išmetė iš linksmybių sodo, kad jis įdirbtų žemę, iš kurios buvo paimtas.

O išvaręs Adomą, pastatė ties linksmybės sodu cherubiną su liepsniniu ir mirgančiu kalaviju sergėti kelio prie gyvybės medžio" (Pradžios 3, 23 - 24).

Jokių abejonių, ar ne? Kaip tik šis nelemtasis "gyvybės medis" užvis labiausiai rūpėjo senajam elohimui. Jokiu būdu Adomas ir Ieva neturėjo prisiartinti prie jo. Betgi kuriems galams reikėjo sukurti tą medį? Iš tikrųjų, žinodamas ateities įvykius, dievas, be abejo, negalėjo pamiršti, kad vienas iš mūsų tolimųjų protėvių nusidės ir kad reikės jį ir visą žmonių giminę pasmerkti mirčiai. Tokiomis aplinkybėmis "gyvybės medis" jo planams tegalėjo tik kliudyti. Ar ne geriau būtų buvę dievui jo visai neišauginti?

Na, o tas cherubinas su liepsnojančiu kalaviju prie Edeno sodo vartų - kas gi čia per nesąmonė? Nejau vienu žodžiu, vien savo valios pastangomis negalėjo dievas sutrupinti ir sunaikinti "gyvybės medžio", nuo šiol nebetekusio jokios prasmes? Ir dievas nesusiprato to padaryti!

Ieškoma drąsių savanorių! Kas nori užsirašyti į rojaus ieškotojų ekspediciją? Jeigu jau viešpats dievas pasirūpino Edeno vartų apsauga, jeigu jau ėmė tokiomis primityviomis priemonėmis gintis nuo žmonijos mėginimų surasti kelią, vedantį prie gyvybės medžio, vadinasi, žemiškasis rojus ir stebuklingasis medis kažkur dar tebėra. Jei, tyrinėdami Tigro ir Eufrato sritis, pamatysime angelą su ugnies kalaviju, saugantį kokius nors vartus, galėsime sušukti:

- Pagaliau! Štai jis, dievo sukurtasis rojus.

Yra dar viena esminė "žymė", nurodanti rojų - tai tvora, nes senovės žydų rojaus pavadinimas hebrajiškai "han eden" kaip tik reiškia "aptvertą vietą".

Na, o kas per vienas tasai sargybinis? Pradžios knygos hebrajiškame tekste pavartotas žodis "cherub". Jis reiškia "jautis" ir yra kilęs iš žodžio "charab" (arti). Senovės žydai daugeliu atžvilgių mėgdžiojo savo kaimynų, vėliau pavergėjų, babiloniečių papročius, o taip pat ir kulto dalykus. Jie, pavyzdžiui, ėmė lipdyti didžiulius jaučius, kažką panašaus į sfinksus, sudėtingus gyvūnus, kuriuos patalpindavo šventyklose. Tos statulos turėdavo žmogaus veidą ir jaučio snukį, o taip pat sparnus, žmogaus kojas su jaučio kanopomis. Krikščionių teologai iš "cherubo "padarė "cheru - bimus ". Šie cherubinai - tai raudonskruosčiai jauni angeliukai be kūno ir aplamai be nieko, tik su vaikiškom galvutėm ir dviem sparniukais. Tų angeliukų bažnyčių papuošimuose gana daug. Labai galimas daiktas, kad angeliškasis žemės rojaus šveicorius ne visai atitinka naivių tikinčiųjų įsivaizduotus cherubinus; priešingai, tai "cherubas" senovės žydų prasme, su galva, žmogaus veidu ir jaučio snukiu. Keliautojai pažins jį iš tolo. Arba, jei tai krikščioniškojo tipo cherubinas, be kūno ir rankų, tuomet liepsnojantį kalaviją jis laiko dantyse, ir mes dar greičiau atkreipsime į jį dėmesį.

Mūsų pačių simpatijos labiau linksta į kiemsargį su pusiau žmogaus, pusiau jaučio galva.

Taigi drąsiau į kelionę rojaus ieškoti! Net jei ir nepavyktų prasigauti rojaus vidun, kelionė vis tiek bus įdomi: bus galima bent paslampinėti aplink sodą ir įtraukti rojų į geografijos žemėlapį, kuris iki šiol tebėra su šiuo esminiu trūkumu.

3 SKYRIUS

Trumpa pirmųjų žmonių istorija

Ketvirtas Pradžios knygos perskyrimas prasideda trumpa ir pakankamai aiškia pastaba apie tai, kad bibliniai pirmieji tėvai, išvaryti iš rojaus, pirmiausia pasirūpino savo ainija.

"O Adomas pažino savo pačią Ievą, kuri tapo nėščia ir pagimdė Kainą, sakydama: - Gavau žmogų per dievą, - Ir ji vėl pagimdė jo brolį Abelį" (Pradžios 4, 1 - 2).

Mūsų teologai, kreivai ir šleivai aiškindami Bibliją, rado ir čia dėl ko pasiginčyti. Kai kurie iš jų, priešingai anksčiau nurodytam tekstui ir, matyt, nelaikydami jo pakankamai aiškiu, buvo tos nuomonės, kad pirmieji žmonės mylėtis pradėjo dar rojuje. Kiti mano, kad Ieva, vos tik sukurta, tuojau praradusi nekaltybę. Dar kiti, remdamiesi minėtomis Pradžios knygos eilutėmis, teigia, jog Adomas nė negalvojęs pažinti Ievos, prieš išvarant juos iš rojaus.

Nesutarimai neapsiribojo vien tik tuo. Teologų nuomonės išsiskyrė dar ir dėl šio dalyko: tariant, kad pirmieji žmonės ėmė gyventi moterystėje, išėję iš rojaus, nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog tai atsitiko tuojau pat. O jei taip, kada gi? Kuriuo metu? Teologai nori viską žinoti; tie žmonės yra nepaprastai smalsūs, ypač šitokio pobūdžio klausimais. Jie teigia, jog Adomas savo ryžtingus žygius žmonos atžvilgiu atidėjęs penkiolikai ir net trisdešimčiai metų. Kiti labai rimtai tvirtina, jog Adomas ir Ieva, norėdami išpirkti savo nuodėmę, buvo susitarę lytinį susilaikymą nutraukti ne anksčiau kaip po... šimto metų.

Manote, kad jau viskas? Ak, kaip mažai jūs pažįstate teologus! Kai kurie iš jų ištraukė legendą, esą Adomas - vis per tą nelemtąjį "uždraustą vaisių" - išsaugojęs savo žmonos nekaltybę pusantro šimto metų, visą tą laiką gyvendamas su kažkokia Lilita, sutverta, panašiai kaip ir jis, iš žemės. Jiedu sugyvenę keletą velnių.

Yra žinomas žydų rabinų padavimas, kad iš Adomo ir velnienės Lilitos kilę milžinai ir velniai. Šio padavimo šaknys glūdi asirų - babiloniečių piktųjų dvasių - "daivų", "bel - dababi" - kulte.

Tik po daugelio metų Adomas vedęs Ievą, kai dievas jau buvo nuėmęs nuo jo ekskomuniką. Tuomet jam ir pradėję gimti vaikai. Galiausiai buvo ir tokių komentatorių, kurie teigė, kad po to, kai pirmieji žmonės buvo ištremti iš rojaus, velnias kurį laiką gyvenęs su Ieva kaip vyras su žmona.

O Ievos gimdymo klausimas? Mielieji teologai ir čia rado neišsenkamos medžiagos dievobaimingiems samprotavimams ir "moksliniams" tyrinėjimams. Jie, pavyzdžiui, visai rimtai gvildeno klausimą, ar Adomas su Ieva turėjo bambas, ar ne.

Tačiau visa tai - juokingos smulkmenos. Pereikime prie visiškai rimtų ir esminių dalykų. Biblijoje ir rimti dalykai galį skaitytoją pralinksminti ir sukelti sveiką juoką.

"O Abelis buvo avių piemuo, Kainas gi žemdirbys", - sako Biblija (Pradžios 4, 2).

Prašyčiau pasvarstyti valandėlę: katras Adomo sūnų, jūsų nuomone, paklausė dievo, rinkdamasis profesiją? Be abejo, Kainas, nes viešpats buvo įsakęs žmogui dirbti žemę ir maitintis vien tik tuo, ką išaugins dirva. Tuo tarpu Abelis tapo piemeniu. Jis veisė bandas avių, žinoma, ne tam, kad grožėtųsi, kaip jos ganosi, o pats dūduotų dūdele. Savo avis jis augino kepsniui. Kaip matome, Abelis sulaužė kategorišką ir aiškų dievo įsakymą. Tačiau vis tiek jis buvo dievo numylėtinis. Iš tiesų, brangieji teologai, tą jūsų viešpatį dievą reikėtų laikyti ne vienuolynų celėse, bet atitinkamoje gydymo įstaigoje.

"Ir po daugelio dienų atsitiko, kad Kainas atnašavo viešpačiui žemės vaisių dovanas. taipgi ir Abelis aukojo iš savo bandos pirmuonių ir iš jų riebumo. Tuomet viešpats pažvelgė į Abelį ir į jo dovanas; į Kainą gi ir į jo dovanas nepažvelgė. O Kainas labai įpyko, ir jo veidas įdubo" (Pradžios 4, 3 - 5).

Iš tikrųjų buvo ko susikrimsti: juk dievas čia parodė savo kaprizingą neteisingumą.

Nagrinėdamas klausimą, kodėl taip atsitiko, Jonas Auksaburnis tikina, kad Abelio norai buvę "pamaldūs" ir kad jis aukojęs pirmagimius, atseit, kas brangiausia, kas geriausia, ir riebalus, tai yra, kas skaniausia, maloniausia, tuo tarpu Kainas aukojęs "kas pakliuvo". Todėl "viešpats buvo patenkintas Abeliu". Šią biblinę istoriją teologai religinio auklėjimo tikslais perdirbo, pagražino prasimanymais, esą Abelio aukos dūmai kildavę tiesiai į viršų, o Kaino aukos dūmai driekdavęsi pažeme, nes Abelis aukodavęs gryna širdimi, o Kainas - nenoromis. Biblijos tekstas nesako nieko panašaus.

"Tuomet viešpats jam tarė: - Kodėl įpykai? Ir kodėl tavo veidas įdubo? Argi, jei darai gerai, negausi užmokesčio? O jei piktai darai, ar nusidėjimas nebus tuojau duryse? Bet po tavim tebūnie jo pageidimas, ir tu turi jam viešpatauti" (Pradžios 4, 6 - 7).

Biblija nepraneša, ką atsakė dievui Kainas. Reikia pripažinti, kad paistalas, išdėstytas septintoje eilutėje, galėjo bet ką sugluminti. Atsakyti buvo iš tikrųjų sunkoka. Kainas nebuvo pranašas. Priešingu atveju jis būtų galėjęs tarti:

- Vadinasi, jums labiau patinka mėsiškos aukos, didžiai gerbiamasis pone dieve? Gerai! Tačiau jūs duodate pavyzdį, kuriuo paseks visi pagonių kunigai. Jūs apreiškiate savo skonį, kurio laikysis visi stabai. Vėliau bus paskelbta, kad toks grubus skonis nepritinka dievui... O ar žinote, kas tai padarys? Gi patys Biblijos šalininkai - religijos tarnai!

Bet Kainas nieko neatsakė. Šis žmogus, kuris tiek dirbo, kol išaugino moliūgus, kuris paaukojo pačius sultingiausius savo aguročius ir matė, jog dievas nepriima tos aukos, suprato, kad dievas juokiasi iš jo; jis tuo taip pasipiktino, kad valandėlei neteko galvos. Ir todėl, užuot supykęs ant kaprizingo ir savivaliautojo dievo, jis užsipuolė savo brolį.

"Ir Kainas tarė savo broliui Abeliui: - Išeikiva laukan! - Jiems gi esant lauke, Kainas pakilo prieš savo brolį Abelį ir jį užmušė" (Pradžios 4, 8).

Trumpai drūtai. Kainas buvo ūmus vaikinas. Jis pasivadina savo brolį pasivaikštinėti, išsiveda jį laukan kažkokia dingstimi, sakykime - plaštakių gaudyti, ir, paėjėjęs toliau nuo namų, pradeda su Abelių kvailą ginčą; paskui kapliu per galvą, ir baigta! Tad išeina, jog iš visos žmonijos pirmutinis numirė ne kas kitas, kaip pats viešpaties dievo numylėtinis - Abelis.

Kas gi po viso to dedasi Kaino galvoje? Ar paveikė jį padaryto nusikaltimo baisumas? Nė kiek. Jis iš karto pasidaro užkietėjusiu galvažudžiu, stačiai apsigimusiu katorgininku. Nejaučia jis nė mažiausio sąžinės graužimo. Jis staiga nepaprastai suįžūlėja, nė truputėlio nebebijo dievo.

"Tuomet viešpats tarė Kainui: - Kame tavo brolis Abelis? - Jis gi atsakė: - Nežinau; argi aš esu savo brolio sargas?" (Pradžios 4, 9).

Rodos, taip ir matai prieš akis vaizdą: dievas tėvas iškiša galvą pro debesis ir klausinėja žudiką, o šis ramiausiai, kaip profesionalas nusikaltėlis, būdamas tikras, kad užtrynė nusikaltimo pėdsakus ir vedžioja už nosies tardymo organus, nusispjauna sau pro dantis. Tačiau dievas nepraleido nė vienos šio įvykio detalės: jo dieviškoji akis ir šį kartą pasirodo buvusi nepriekaištingai budri.

"Ir viešpats jam tarė: - Ką padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi į mane nuo žemės" (Pradžios 4, 10).

Aišku, Kainas bus žiauriai nubaustas. Dievas prakeikia jį ir paskelbia:

"Dabar tat tu būsi prakeiktas ant žemės, kuri išsižiojo ir priėmė iš tavo rankos tavo brolio kraują. Kada tu ją dirbsi, ji tau neduos savo vaisių. Tu būsi klajūnas ir pabėgėlis ant žemės!" (Pradžios 4, 11 - 12).

Kainas pasmerkiamas valkatauti, neturės jis nei trobos, nei bobos - amžinai ir be paliovos bastysis ir kamuosis. Bet palauk, brangusis dieve! Jeigu jis tolydžio klajos, be poilsio ir ramybės, tai kaipgi jis tuo pačiu metu bus žemdirbys? Juk šis verslas reikalauja sėslaus gyvenimo būdo. Kaip jis galės dirbti žemę, nors ir nesėkmingai?

Tačiau biblinis Kainas visa tai priėmė rimtai, baisiai išsigando ir iš tos baimės net pamiršo, kad žmonijos viso labo tėra trys žmonės: jo tėvai ir jis pats. Jam jau vaidenasi, kad jį, klajojantį, gali kokie nors piktadariai iš už kampo nudėti.

"Ir Kainas tarė viešpačiui: Mano neteisybė yra perdaug didi, kad aš galėčiau nusipelnyti atleidimą. Štai tu šiandien mane išvarai iš tos šalies, ir aš turiu slėptis nuo tavo veido, ir būsiu klajūnas ir pabėgėlis ant žemės. Taigi kiekvienas, kurs mane ras, užmuš mane" (Pradžios 4, 13 - 14).

Dievo rūstybe iškart sumažėja. Netekęs tikrovės jausmo, dievas imasi ginti Kainą nuo nesamų žudikų. Jeigu tai nesvaičiojimas, pasakykite, meldžiamieji, kas tai?

"Ir viešpats jam tarė: Visai taip nebus; bet kiekvienas, kurs užmuštų Kainą, bus septyneriopai nubaustas. Ir viešpats padėjo ant Kaino žymę, kad nė vienas radęs jo neužmuštų" (Pradžios 4, 15).

Čia nenoromis lauki, kad toliau bus pasakojama apie Kaino klajonių nuotykius. Bet ne. Pasirodo, niekas nebuvo didesnis namisėda, kaip šis "bastūnas".

"Tuomet Kainas, atstojęs nuo viešpaties veido, gyveno pabėgėliu šalyje į rytus nuo Edeno. O Kainas pažino savo pačią, kuri tapo nėščia ir pagimdė Enoką; ir jis pastatė miestą, ir jį praminė savo sūnaus vardu Enokas" (Pradžios 4, 16 - 17).

"Kame tavo brolis Abelis?"

Iš čia mes sužinome, kad Kainas vedė, nors autorius nepasako ką. Bet aišku, jog Adomas ir Ieva turėjo dukterų, kurių Biblija nesiteikia paminėti, ir Kainas vedė vieną iš savo seserų. Nepalaikykime jam tai už bloga: kraujomaiša, sprendžiant iš šventojo rašto, pirmykščiais žmonijos laikais buvo privaloma.

Tačiau žmogus pašoki, nustebęs, kad Kainas įkūrė miestą. To jau per daug! Valkata stato miestą! O iš kur jis gavo darbininkų? Kokius įrankius jie naudojo statydami? Ir pagaliau, kur prisirinko Kainas gyventojų tam šauniajam miestui? Dievobaimingasis šventojo rašto autorius čia pamelavo, nė nemirktelėdamas.

Sekančios eilutės mums aprašo Kaino ainiją. Enokui gimė Iradas, - Iradui gimė Maviaelis; Maviaeliui gimė Matusalis. Visų šių asmenų težinome tik vardus. Matusaliui gimė kažkoks Lamekas, kuris santuokoje buvo didesnis besotis, negu jo kilnieji protėviai. Garbingasis Lamekas yra daugpatystės išradėjas: pradžiai jis pasiėmė dvi žmonas. Iš žmonos Ados jis turėjo du sūnus: Jabelį ir Jubalį, o iš žmonos Šėlos turėjo sūnų Tubalkainą ir dukterį Noemę.

Atrodo, kad Jabelio sūnūs labiau mėgo tyrą laukų orą, negu jų protėvio Kaino pastatytą miestą, nes jie pirmieji žmonės, gyvenę palapinėse (20 eil.). Tuo tarpu Jubalio sūnums, priešingai, miestas patiko; jie buvo linksmiausi žmonės šeimoje - mėgo muziką. Jubalis "buvo arfininkų ir vamzdininkų tėvas" (21 eil.).

Poligamui Lamekui, matyt, trūko šulo galvoje. Pradžios knyga pateikia vieną jo kalbą, pasižyminčią, beje, ta gera ypatybe, kad ji trumpa. Tačiau joks komentatorius niekad nesugebėjo jos kaip reikiant paaiškinti:

"Ir Lamekas sakė savo pačioms: Ada ir Šėla, klausykitės mano balso; Lameko moterys, įsidėmėkite mano žodžius. Aš užmušiau žmogų už mano žaizdą ir jaunikaitį už mano randą. Už Kainą bus atkeršyta septyneriopai, o už Lameką - septynias dešimtis sykių septyneriopai" (Pradžios 4, 23 - 24).

Ši kalba baisiai paveikė abi damas: būdamos, matyt, visiškai pritrenktos, jos nepareikalavo paaiškinti, ką tos negirdėtos pagyros reiškia.

Toliau šventraštis iškart imasi registruoti trečiojo Adomo sūnaus Seto gimimo aktą.

"Taip pat Adomas dar pažino savo moterį, ir ji pagimdė sūnų, ir praminė jį vardu Setas, sakydama: dievas man davė kitą ainį vieton Abelio, kurį užmušė Kainas. Bet ir Setui gimė sūnus, kurį jis praminė Enosu; tasai ėmė šauktis dievo vardo" (Pradžios 4, 25 - 26).

Kitas, penktas perskyrimas, pašvęstas išimtinai Nojaus, kilusio iš Adomo per jo sūnų Setą, genealogijai. Kaino ainija paliekama nuošaliai ir toliau nebeminima.

Štai kaip išsišakojo tas genealogijos medis, kuriame paminėti tik vyresniųjų sūnų vardai: Setas, Enosas, Kainanas, Malaleelis, Jaredas, Enokas, Matusalis, Lamekas, Nojus. Įdomiausia šiame perskyrime - tai žinios apie nepaprastai ilgą šių patriarchų amžių: Adomas turėjo 130 metų, kai gimė Setas, ir jis dar gyveno 800 metų; Setas mirė, turėdamas 912 metų; Enosas išgyveno 905 metus; Kainanas - 190 metų. Jauniausias mirė Lamekas, Nojaus tėvas; šis Lamekas (kurio nereikia painioti su keistuoliu bigamu Lameku) mirė 777-ąjį savo amžiaus pavasarį.

Enokas, Jaredo sūnus, buvo apsukriausias: jis iš viso nemirė.

"Enokui turint šešias dešimtis penkerius metus, gimė Matusalis. Ir Enokas vaikščiojo su dievu ir, gimus Matusaliui, gyveno tris šimtus metų, ir jam gimė sūnūs ir dukterys. Ir visų Enoko dienų buvo trys šimtai šešios dešimtys penkeri metai. Ir jis vaikščiojo su dievu, ir nebuvo daugiau matytas, nes dievas jį atsiėmė" (Pradžios 5, 21 - 24).

Tikrai šaunus atvejis! Nesvarbu, kokiais paaiškinimais teologai jį aprūpino: mes jais nesistebime.

Ilgo amžiaus prizas atiteko Matusaliui - gyvo į dangų paimto Enoko sūnui: tas tai bent buvo vyras! 187 metus jis išgyveno, būdamas lytinis abstinentas, ir tik po to teikėsi duoti pasauliui Lameką Nr. 2. Paskui jis išgyveno dar 782 metus, šį kaitą jau panaudodamas vyriškus sugebėjimus:

"Ir gyveno Matusalis, pagimdęs Lameką, dar septynis šimtus aštuonias dešimtis dvejus metus, ir jam gimė sūnūs ir dukterys" (Pradžios 5, 26).

Viso labo 969 metai! Susimildami, neabejokite: toks buvo kitados ilgas žmonių amžius.

O ką jūs pasakysite apie Lameko sūnų Nojų? Lamekas pavadino savo sūnų Nojumi, sakydamas: "Tasai mus paguos mūsų rankų darbuose ir varguose ant žemės, kurią dievas yra prakeikęs" (Pradžios 5, 29).

Matusalis tapo tėvu, būdamas 187 metų

"Nojui gi turint penkis šimtus metų, gimė Šėmas, Chamas ir Jafetas" (Pradžios 5, 32).

Išgyventi 500 metų ir tik tada pradėti bučiuotis su savo žmona? Na, bet ką gi: verčiau vėliau, negu niekad!

Daug rašalo išlieta dėl nepaprastai ilgo Pradžios knygos patriarchų amžiaus. Katalikų teologai, jausdami, kaip sunku suvirškinti tokius nebūtus dalykus, visaip stengėsi išgelbėti šventosios knygos pasakojimus nuo pajuokos. Jie ėmė tvirtinti, kad metais reikią suprasti, rasi, Mėnulio fazes, nes anais laikais, girdi, laikas būdavo skaičiuojamas tik mėnesiais. Tuomet išeitų, kad Matusalis gyveno iš viso 80 metų. Tačiau tuos komentatorius nutildė pašėlę fanatikai, kurie žūt būt nori tikėti stebuklingai ilgu pirmųjų žmonių amžiumi. Jie primygtinai reikalauja, kad bibliniai metai būtų skaičiuojami kaip tik po 12 mėnesių, nes kitaip bibliniai padavimai pasidarysią dar juokingesnį. Pavyzdžiui, Abraomas, pasak Pradžios knygos, mirė, "susilaukęs vėlaus amžiaus ir dienų pilnybės", turėdamas 175 metus (Pradžios 25, 7 - 8). Skaičiuojant metus pagal Mėnulio fazes, išeitų, kad Abraomas tegyveno 14 metų ir 7 mėnesius. Toliau Biblija sako, kad Enokas, Kainanas, Malaleelis pirmagimių susilaukė, turėdami 90, 70 ir 65 metus. Skaičiuojant pagal Mėnulio fazes, reikia sutikti, kad šie protėviai susilaukė vaikų, turėdami vienas 7 su puse metų, kitas 5 metus ir 10 mėnesių, o trečias - 5 metus ir 5 mėnesius. Pagaliau, anot Biblijos, Nachoras susilaukė ainijos, būdamas 29 metų. Ar galima sutikti su tuo, sušunka vienas dievobaimingas komentatorius, kad Nachoras teturėjo vos 2 metus ir 5 mėnesius, kai jam gimė pirmasis sūnus?!

Be abejo, gerbiamieji ponai dvasininkai, Biblija skaičiuoja metus po 12 mėnesių. Bet tuomet be galo juokinga, kodėl kvailiukas Nojus laukė, kol jam sukaks 500 metų, kad galėtų pagaliau pradėti lytinį gyvenimą.

4 SKYRIUS

Angelų nuotykiai žemėje

Prieiname vieną įdomiausių Biblijos vietų, kurią išbraukdami iš trumpų šventosios istorijos vadovėlių, dvasininkai geriausiai parodo savo nesidrovėjimą ir sugebėjimą fabrikuoti tikėjimo dogmas. Šventieji bažnyčios tėvai visais balsais gieda, kad Biblija esanti dieviška knyga, kad ji parašyta, betarpiškai diktuojant pačiam dievui, kad visa, kas joje parašyta, yra gryniausia, tobuliausia ir kilniausia teisybė ir kad ta knyga verta nuoširdžiausios pagarbos. Bet kodėl gi dvasininkai nesuteikia tikintiesiems galimybės patiems susipažinti su ja ištisai, neišskiriant nė vienos eilutės? Juk tą šventąją knygą reikia priimti tokią, kokia ji yra. O jeigu išbraukiama iš jos viena ar kita vieta dėl to, kad prieštarauja kai kuriems teologijos teiginiams, paskelbtiems tikėjimo dogmomis, tuomet jau geriau atmesti visą knygą. Ji jau nebe šventa, bet verta paniekos. Melas kurioje nors vienoje vietoje gali tapti tvirtu įrodymu, sugriaunančiu visos knygos dievišką kilmę.

Tačiau vos paminėję Nojaus vardą, religijos skelbėjai tuojau pereina prie istorijos apie tvaną, tvirtindami, kad žmonių ištvirkimas užrūstinęs dievą ir jis siuntęs tvaną visiems, išskyrus vieną šeimą, kurios galva tariamai buvęs teisuolis.

Tai ne Biblija! Ji kalba ką kita. Keturiose Pradžios knygos šešto perskyrimo eilutėse nurodoma, kokia buvo tikroji žmonių sugedimo priežastis. Ponai dvasininkai, jūs neturite teisės nutylėti šio epizodo iš savo šventojo rašto! Jeigu jis stato jus į keblią padėtį - tuo blogiau: nereikėjo šventajai dvasiai tokių dalykų diktuoti Penkiaknygės autoriui. Piliulė karti, tačiau šventieji mokytojai ir bažnyčios tėvai kitados jau prarijo ją; dabar jūsų eilė - prarykite ir jūs!

Ta piliulė, kurią šių laikų teologai stengiasi ne nuryti, bet išspjauti, norėdami, kad jos niekas nepastebėtų - tai Pradžios knygos šešto perskyrimo pirmosios eilutės.

"Pradėjus žmonėms daugintis ant žemės ir pagimdžius dukteris, dievo sūnūs, matydami žmonių dukteris, kad jos buvo gražios, ėmė sau moterimis tas iš jų visų, kurias pasirinkdavo.

Dievas gi tarė: Mano dvasia nepasiliks žmoguje amžiais, kadangi jis yra kūnas; ir jo amžius bus šimto dvidešimties metų.

Anuo gi metu buvo ant žemės milžinai; nes, susidėjus dievo sūnums su žmonių dukterimis ir joms pagimdžius vaikus, tie buvo galiūnai, vyrai garsūs nuo amžių" (Pradžios 6, 1 - 4).

Nors Pradžios knyga nepapasakojo mums angelų sukūrimo istorijos, bet štai jau antrą kartą ji užsimena apie šias antgamtines būtybes; pirmą kartą tai buvo "cherubas", pastatytas sergėti Edeno vartų. Tad pravers tarti keletą žodžių apie senovės žydų tikėjimą angelais.

Krikščionys, savo religiją paėmę iš judaizmo, tiesiog susigalvojo naujas dogmas, kurių Biblijoje nėra nė žymės. Antai ištisai prasimanyta yra istorija apie Šėtono sukilimą ir jo pralaimėjimą kovoje su archangelu Mykolu. Nagrinėjant čia Bibliją daugiausia krikščionių tikėjimo požiūriu, negalima nutylėti šio klausimo.

Krikščionių teologų mokymu, kadaise dangaus šeimininkas dievas, "matyt, nutarė, kad nedera jam, visagaliui, pasitenkinti vien tik savo sukurtu dangumi ir žeme. Jeigu jau jis apgyvendino žemę, tai kodėl neapgyvendinti ir dangaus? Kitados jam buvo įkyrėjęs chaosas, bet dar labiau įkyrėjo vienatvė rojuje. Kadangi jis buvo tikras meistras visai iš nieko sukurti daugybę įdomių dalykų ir net gyvas būtybes, tai ir sutvėrė angelus, kurie turėję sudaryti jam malonią kompaniją. Užsisakė jis sau taip pat ir krėslą su herbu, kad turėtų kur sėdėti, pirmininkaudamas dangaus susirinkimuose. Linksmindami dievą, angelai be paliovos gieda. Būdami antgamtinės būtybės, jie, žinoma, giedodami niekad nepavargsta ir neužkimsta.

Bet štai vienas iš angelų, vyrukas, kurį dvasininkai praminė Šėtonu - Liuciferiu, nužiūrėjo aukščiausiojo sostą ir pagalvojo, kad būtų visai nebloga užimti pirmininko krėslą vietoje visagalio jo sutvėrėjo. Šis nusikalstamas sumanymas labai patiko daliai angelų, kuriems, matyt, nusibodo nuolatinės giedojimo pratybos, ir jie prisidėjo prie drąsuolio, tuo tarpu kai didelė kitų angelų dauguma buvo prieš šį sumanymą. Kažkoks Mykolas, vadinamas archangelu, atseit, "vyresniuoju angelu", ėmėsi ginti dievo interesus. Jis pasiskelbė dangiškosios kariaunos vadu ir kaip reikiant apkūlė Šėtoną. Maištininkas angelas buvo nutrenktas į pragarą - į tam tikrą, jam tučtuojau sukurtą požemio "karalystę". Tenai nusirito ir jo bendrininkai, o dievas vėl atsisėdo į savo krėslą.

Liuciferis nužiūrėjo aukščiausiojo sostą

Tokia yra legenda, kurią dvasininkai padarė tikėjimo dogma savo įbaugintiems klausytojams, nes galų gale šiuo epizodu siekiama įvaryti baimės pamaldiems žmonėms: saugokitės, dievobaimingosios avelės! Jei neklausysite ponų dvasininkų įsakymų, nugarmėsite paskui piktuosius angelus stačiai į pragarą.

Senovės žydų Biblijoje, ten, kur kalbama apie velnią, tai yra knygose, kurios parašytos neginčijamai po Babilono nelaisvės (neužmirškime - praėjus daugiau kaip tūkstančiui metų nuo Mozės mirties), pats svarbiausias demonas vadinamas Šėtonu. O velniai - tai piktosios dvasios, ir viskas. Jokio kito paaiškinimo apie juos neduodama. Jie anaiptol nevaizduojami vargšeliais, išguitais iš dangiškojo rojaus ir prirakintais prie ugnies pragaro sienų. Pavyzdžiui, padavime apie Jobą piktoji dvasia Šėtonas vaikštinėja sau danguje kaip namie ir ginčijasi su dievu. Matydami, kad tie paskutiniųjų Biblijos knygų velniai taip gerai jaučiasi ir nekenčia jokių pragaro kančių, kritikai pastebėjo, kad tai atitinka chaldėjų ir persų religijos knygas, kurios siekia dar tolimesnius senovės laikus, negu žydų knygos. Buvo padaryta išvada, kad žydai, ilgai gyvenę Babilono nelaisvėje, prie savo religijos pridėjo kai ką iš kaimyninių tautų religijų. Pagaliau pats vardas, kuriuo žydai pavadino svarbiausiąjį velnią, turi chaldėjų ar babiloniečių religijų atspalvį: "šėtonas "- nežydiškas, bet chaldėjiškas žodis, reiškiąs "neapykanta".

Vadinasi, dievas nuo savo "išrinktosios" žydų tautos nuslėpė ne tiktai istoriją apie rūmų sąmokslą, kuriame dalyvavo dalis angelų, bet ir tikrąjį svarbiausiojo maištininko vardą. Biblija niekur nevadina jo Liuciferiu. Šį vardą jam davė krikščionys. Bet bažnyčios tėvai ir mokytojai visaip stengėsi surasti kokią nors užuominą apie Liuciferį Senajame testamente. Tuo tikslu jie griebėsi suklastojimo, gana neblogai apgaunančio tikinčiuosius, kurie patys Biblijos neskaito, bet vien pasiklauso, kaip ją skaito ir aiškina profesionalai. Šį suklastojimą reikia išvilkti į dienos šviesą, ir mes atsiprašome skaitytoją už šį mažą, bet būtiną nukrypimą.

Archangelas Mykolas nutrenkė Liuciferį į pragarą

Teologai sako, kad Izaijo pranašystėse (Izaijo 14, 12) kalbama apie Liuciferį, vadinant jį tikruoju vardu; jie pacituoja eilutės pradžią, bet ją sufalsifikuoja, pasinaudodami lotyniškuoju Biblijos vertimu.

Tame keturioliktame perskyrime Izaijas, karštas fanatikas žydas, perimtas pykčio dėl to, kad babiloniečiai taip ilgai laiko nelaisvėje jo tautą, išgiežia savo patriotinį apmaudą ir pranašauja Babilono karaliui, kad jo karalystė irgi greit žlugsianti ir pavirsianti dulkėmis.

"Jo laiko atėjimas arti, - sušunka Izaijas, - ir jo dienos nebebus atitolintos, nes viešpats pasigailės Jokūbo, vėl rinksis iš Izraelio ir duos jiems ilsėtis savo žemėje... Atsitiks, kad tu pradėsi šitą giesmę prieš Babilono karalių ir sakysi: "Kaipgi dingo spaudėjas, kaip pasiliovė mokesčiai! Viešpats sulaužė bedievių lazdą, valdovų rykštę...

Kaipgi tu puolei iš dangaus, tu, Šviesnešy (hebrajiškame tekste: "tu, blizganti žvaigžde"), kurs anksti rytą užtekėdavai, kaip sukniubai ant žemės tu, kurs žeisdavai tautas?

Tu gi išmestas iš savo kapo kaip nenaudingas rąstas, suteptas ir uždengtas tais, kurie užmušti kalaviju ir nuleisti į duobės dugną lyg pūvanti maita.

Tu neturėsi draugystės nei su jais kapuose, nes tu išeikvojai savo šalį, tu užmušei savo tautą; niekuomet nebebus minima piktadarių ainija" (Izaijo 14, 1. 4. 5. 12. 19. 20).

Reikia iš tikrųjų nepaprasto įžūlumo tvirtinti, kad čia Izaijas kalba apie Šėtoną Liuciferį. Čia turima galvoje, be abejo, Babilono karalius - ir tik jis. Tai pykčio, apmaudo ir grasinimų prasiveržimas žydų tautos pavergėjo Nabuchodonosoro adresu.

Dabar pažiūrėkime, kaip šventasis Jeronimas, versdamas Bibliją į lotynų kalbą, iškraipė tekstą. Pasinaudodamas tuo, kad Izaijas Babilono karalių palygina su rytine žvaigžde (planeta Venera), kurią žydai vadino Chelel (Aušra, Blizganti žvaigždė), o romėnai Lucifer (Šviesnešiu), jis leido sau šitaip išversti lotyniškai pirmąją dvyliktos eilutės dalį: "Ouomodo cecidisti de coelo, Luciier, qui mane oriebaris?" ("Kaip tu nupuolei iš dangaus, Liuciferi, tu, kuris pakildavai rytais? ")

Autentiškame hebrajų tekste vardas Chelel taikomas Babilono karaliui. Karalius lyginamas su aušrine žvaigžde - Venera. O teologai iškilmingai šaukia: "Liuciferio kritimą mini Biblija! Apie tai kalba pats Izaijas."

Na ir akiplėšiškumas! Dar kartą sakome: senosiose žydų šventose knygose nėra jokio pagrindo legendai apie Liuciferio sukilimą ir pralaimėjimą!

Grįžkime prie Pradžios knygos šešto perskyrimo angelų ir vėl kreipkimės į ne mažiau šventus šaltinius kaip pirmesnieji, kuriuose rasime kai kurių detalių apie šių dangaus gyventojų intymius santykius su gražiosiomis žmonių giminės mergaitėmis.

Mokykliniuose šventosios istorijos vadovėliuose, skirtuose paprastiems mirtingiesiems, nėra, žinoma, nė mažiausios užuominos apie nuotykius, kuriuos demaskuoja jau cituotosios keturios eilutės, tačiau šios keturios eilutės tebėra neišbrauktos iš Biblijos. Tai dar ne viskas: dvasininkai vien savo pačių reikalui turi dar vieną knygą, kurią jie labai gerbia, bet vis dėlto plačiai jos neskleidžia. Tai Enoko knyga.

Enokas, jei nepamiršote, buvo patriarchas, išgyvenęs 365 metus; dievas įsimylėjo jį ir pasiėmė pas save į dangų su kūnu ir krauju, kaip Jupiteris Ganimedą.

Ganimedas - senovės graikų mitologijoje Trojos karaliaus Troso, Trojos miesto mitinio įkūrėjo, sūnus. Susižavėjęs Ganimedo grožiu, Dzeusas (Jupiteris) pagrobęs jaunuolį ir padaręs jį vyno pilstytoju dievų buveinėje Olimpo kalne.

Tačiau, pasak vienos legendos, Enokas tariamai parašęs knygą, kurios jis, laimė, nenusinešęs su savimi į dangų. Tą knygą jis palikęs savo sūnui Matusaliui, o Nojus tą brangų rankraštį pasiėmęs su savimi į laivą.

Tiesa, tos Enoko knygos ilgą laiką niekas nematė. Teigiama, kad "apaštalų laikais" (tai yra prieš 19 amžių) jinai jau buvusi, nors, tikrai sakant, nežinia kur. Tam įrodymų randama Naujajame testamente. Apaštalo Judo laiške taip sakoma (14 - 5 eil.): "Apie juos (nusidėjėlius) tai pranašavo septintasis po Adomo, Enokas, tardamas: "Štai viešpats atėjo su savo šventais tūkstančiais teismo daryti visiems ir visų bedievių nubausti..."

Na, jeigu jau šventasis apaštalas cituoja knygą, vadinasi, jam ta knyga yra žinoma! Ir kelis šimtmečius teologai klausinėjo vienas kitą: kas ištiko Enoko knygą? Galiausiai gerai žinomas keliautojas škotas Džeikobas Briusas surado šią knygą Abisinijoje (Etiopijoje). Teisybę sakant, jis tik užtiko etiopų legendą, nes vis dėlto sunku patikėti, kad mitinis Enokas būtų rašęs savo istoriją etiopų kalba. Bet žiūrėkite, kaip vis tiktai gera turėti savo pusėje dievo apvaizdą, kai užsiiminėji teologija! Laimingas buvo likimas šios nuostabiosios Enoko knygos, parašytos dar prieš "Babelio bokšto" laikus vartota kalba. Nors pirmykštė kalba taip staiga ir negrįžtamai žuvo, tą knygą kažkas išvertė į hebrajų kalbą. Paskui tas žydiškasis vertimas, neva buvęs žinomas apaštalams ir bažnyčios tėvams, dingo kaip musė rudenį. Bet staiga kažkoks škotas XVIII amžiaus pabaigoje suranda pilną jos tekstą Abisinijoje. Nuolankiai dėkojame tau, dieviškoji apvaizda! Dar sykį dėkojame!

Savo radinį Briusas - teologai tuo labai apsidžiaugė - atgabeno į Oksfordo universiteto biblioteką. Pasirodė vertimai. 1838 metais buvo išleistas airių arkivyskupo Ričardo Lourenso vertimas į anglų kalbą.

Enoko knyga turi 11 perskyrimų. Antrame perskyrime kaip tik ir pasakojama angelų meilės su žmonių mergaitėmis istorija. Ten sakoma:

"Kadangi žmonių skaičius smarkiai padidėjo, tai jų tarpe buvo labai gražių mergaičių. Ir patys gražiausieji angelai pamilo jas ir buvo įpainioti į daugelį paklydimų. Ir apsidžiaugė jie ir tarė: "Eikime į žemę ir išsirinkime sau žmonas iš gražiausiųjų žmonių dukrų." Tuomet Semiazasas, kurį dievas sukūrė viešpatauti patiems skaisčiausiems angelams, tarė jiems: "Šis sumanymas puikus, bet aš bijau, kad jūs neišdrįsite jo įvykdyti, ir teks man vienam gimdyti vaikus iš gražiųjų žmonių dukterų." Ir visi atsiliepė: "Prisiekiame, kad įvykdysime savo sumanymą, ir tegul būsime prakeikti, jeigu sulaužytume priesaiką." Ir visi bendrai prisiekė. Ir buvo jų iš pradžių du šimtai. O tai buvo tais laikais, kai gyveno Jaredas, Enoko tėvas. Ir išvyko jie kartu, ir nusileido iš dangaus, ir užkopė ant Hermono kalno, ant priesaikos kalno. Štai dvidešimties pačių svarbiausių iš jų vardai: Semiazasas, Atarkufas, Arasielis, Chobabielis, Choramamas, Ramielis, Sampsichas, Žakinelis, Balkielis, Azakielis, Farmaras, Amarielis, Anagemasas, Fauzaelis, Samielis, Sarinasas, Eumielis, Tirielis, Jumielis, Sarielis. Jie ir kiti, ir dar daugelis kitų paėmė moteris sau žmonomis 1170 metais po pasaulio sukūrimo. Ir iš šių santuokų gimė milžinai..."

Čia, kaip matome, nė neužsimenama apie maištą prieš dievą: būrys dangiškųjų donžuanų, vadovaujamų kunigaikščio Semiazaso, kuris nėra nei Liuciferis, nei Šėtonas, išvyksta į žemę ieškoti meilės nuotykių, ir viskas.

Be abejo, kai jų pavyzdžiu pasekė daugelis kitų angelų, dievas, pasijutęs apleistas, pradėjo murmėti. Bet jis dar ilgai kentė ir nepyko. O dėl jo baisaus pykčio, kuris galų gale prasiveržė, Enoko knyga ir Pradžios knyga nesutaria. Čia kažkas netvarkoje. Pažiūrėkime!

Pasak Pradžios knygos, angelams pradėjus meilintis gražiosioms žemės moterims, žmonės pasidarė perdaug gašlūs. Čia, mūsų nuomone, jau atsiveria platus darbo baras teologui. Iš tikrųjų, pasakys jis, jei gražioms mergaitėms šis žaidimas patiko ir jos buvo tokios nepasotinamos, tai angelai, būdami antgamtinės būtybės, galėjo tenkinti jų poreikius taip pat antgamtiniu mastu; tai turėjo paskatinti jų žemiškuosius konkurentus irgi nenusileisti, tačiau jiems varžytis su angelais buvo ne taip lengva. Bet kas čia darbo dievui, paklausime? Argi jis neįsakė žmonijai veistis ir daugintis?

Enoko knyga pavaizduoja įvykius kitokioje šviesoje. Angelai, tapę laimingais tėtušiais žemėje, pradėjo rūpintis savo vaikais ir pasirodė esą labai nepaprasti mokytojai. Jie išmokė savo vaikus ne tiktai gludinti brangakmenius, bet taip pat magijos ir pranašauti ateitį iš dangaus šviesulių. Jie ir savo meilužėms atskleidė didelių paslapčių. Pasekmės aiškios: panelės - angelų meilužės - ir jų nelegalūs vaikai milžinai netrukus iškilo virš kitų žmonių. Ką ir besakyti! Nusimanydamas magijoje, pastumdėliu nebūsi!

"Ir ėmė raudoti žemė, ir prisipildė sielvarto šauksmo."

Šitokių žemės "kentėjimų" sugraudinti, keturi tos kompanijos angelai paprašė dievą padaryti galą toms blogybėms. Tuo pačiu metu ponas Azazelis - angelas, vedęs žemės mergaitę, - susikivirčijo su Semiazasu, jį apkūlė ir ėmė vietoje jo vadovauti dangiškiesiems kavalieriams. Dievas pasiuntė angelą Rafaelį sumušti angelą Azazelį, kurį Rafaelis nugalėjo ir uždarė vienoje Dodoelio dykumos oloje.

Ir štai dievas įsitikino, jog tvanas, šiaip ar taip galvosi, nebeišvengiamas. Kad sutrukdytų milžinams užsiiminėti magija, jis nusprendė paskandinti visą pasaulį kartu su paprastais žmonėmis, kurie nuo tų burtininkų vien tik kentėjo. Tačiau angelus, išvykusius šlaistytis ir ūžauti žemėje, jis atšaukė atgal į dangų ir įsakė toliau laikytis ramiai ir neištvirkauti.

Reikia manyti, kad kaip tik tuo metu angelai ir pasidarė belyčiai. Viešpats dievas, siekdamas apsidrausti nuo galimų naujų pokštų, matyt, įpareigojo angelus išsižadėti atitinkamų organų, kaip darydavo Rytų karaliai su savo tarnais, užimančiais tam tikrą tarnybą jų haremuose. Visai be reikalo kunigai išmeta šį epizodą iš šventosios istorijos vadovėlių. Žmonės bent žinotų, kodėl angelai tapo eunuchais!

Tas vargšas Azazelis, užmirštas oloje, kurioje jį užrakino Rafaelis, be abejo, prigėrė visuotinio tvano metu. Nuvarvinkime ašarėlę dėl jo liūdno likimo!

Sakykite po viso to, ar ne pačios apvaizdos pirštas padėjo surasti Enoko knygą? Ji nebuvo dingusi pirmųjų krikščionių laikais; apaštalas Judas ją cituoja; kai kurie bažnyčios tėvai irgi kalba apie ją kaip apie gerai žinomą knygą. Enoko knygą labai gerbė krikščionys iki IV amžiaus. Bet vėliau, apsižiūrėję, kad Enokas patvirtina ir gerai paaiškina nepatogias Pradžios knygos šešto perskyrimo keturias eilutes, dvasininkai pašalino ją iš Biblijos.

Matydami, kaip žydai vaizdavosi angelus, mes negalime nepripažinti, kad krikščionių bažnyčia įnešė į šią teoriją žymių pataisų. Nežiūrint to, ji vis tiek pripažįsta, kad žydų tautą dievas buvo išsirinkęs, o jos religines knygas laiko šventomis ir neabejotinomis.

Žydai skirstė angelus į 10 hierarchijos pakopų: 1) kadošim, arba švenčiausieji, 2) ofamim - greitieji, 3) oralim - stiprieji, 4) šasmalim - liepsningieji, 5) serafim - kibirkštys, 6) malachim - pasiuntiniai, 7) elohim - dieviškieji, 8) ben - elohim - dievų vaikai, 9) cherubim - angelai - jaučiai, 10) išim - įdvasintieji. Bet popiežius Grigalius angelus suskirstė visiškai kitaip. Jo švenčiausiu įsakymu krikščionių religijoje įprasta skirstyti angelus trimis laipsniais po tris rangus kiekviename: pirmasis laipsnis - serafimai, cherubinai ir sostai; antrasis laipsnis - galybės, valdžios ir viešpatystės; trečiasis laipsnis - pradžios, archangelai ir paprasti angelai. Iš čia matyti, kokia didelė popiežiaus valdžia: turėti teisę pertvarkyti dangiškuosius rangus - tai ne juokai!

Krikščionių dvasininkai teigia, kad žydai nesupratę savo šventųjų knygų ir kad jie iki šiol nesuprantą savo religijos, nepažįstą tikrojo tikėjimo. Tik pamanykite, tie kvailiai žydai nesusivokė, kad Izaijas, puldamas jų priešą Babilono karalių ir pranašaudamas jo galybės žlugimo dieną, turėjo galvoje ne to karaliaus žlugimą, bet seną legendą apie Liuciferio maištą prieš dievą! Na ir mulkiai buvo tie rabinai, jeigu neįstengė to išskaityti tarp eilučių!

O, be to, sako krikščionių dvasininkai, yra dar nemaža dalykų, kurių žydai nė neįtarė esant savo Biblijoje.

Pavyzdžiui, trejybė! Pamėginkite įrodyti tikinčiam žydui, kad jis garbina vieną dievą trijuose asmenyse. Jūs veltui gaišite laiką: jis nusijuoks jums stačiai į akis. Jis jums atsakys, kad jeigu dievas būtų triasmenis, tai jis būtų apie tai pasakęs Mozei, patriarchams, pranašams. Su Biblija rankose jis tvirtins, kad nė vienu žodžiu joje neužsimenama apie trejybę, kurią jis laiko nesuprantama, ir kad, atvirkščiai, šventasis raštas vaizduoja dievo asmenį kaip vieną ir nedalomą.

Regėdamas šį apgailėtiną neišmanymą, krikščionių teologas atlaidžiai šypsosi ir trauko pečiais. Jam, mat, pakanka pirmųjų dviejų Pradžios knygos eilučių įrodyti, jog trejybė egzistavo visais laikais ir kad tai visiškai aišku. Iškilmingai jis pacituos tas eilutes:

"Pradžioje elohim sutverė dangų ir žemę. Žemė gi buvo dyka ir tuščia ("tohu bohu"), ir tamsybės buvo ant gelmių, ir dievo dvasia sklendeno ant vandenų."

Toks yra pažodinis hebrajiškojo teksto vertimas.

Jūs neįžiūrite čia dievo tėvo, dievo sūnaus ir dievo šventosios dvasios? Iš tikrųjų pirmu požiūriu jų lyg ir nematyti. Bet užsidėkite teologinius akinius ir aiškiausiai išvysite trejybę. Jeigu jūs nieko prieš, tai mums tais akiniais tebūnie šventojo Augustino samprotavimas iš jo puikios knygos "De cantico novo" ("Apie naują giesmę"), VII sk. Nėra nieko labiau įtikinamo kaip šis jo samprotavimas. Visi teologai sutartinai laiko Augustiną teologijos švyturiu.

Žodis "pradžioje", kuris yra laikų ir daiktų pradžia, reiškia "dievą sūnų". Jums reikia įrodymų? Atsiskleiskite Naujojo testamento apaštalo Jono Apreiškimo knygos trečią perskyrimą: Kristus čia vadinamas "dievo sutvėrimo pradžia" (14 eil.). Dabar atsiskleiskite Jono evangelijos aštuntą perskyrimą: "Žydų paklaustas "Kas gi tu esi?", Jėzus atsakė: "Principium, qui etloquor vobis - Pradžia, kuri jums ir kalba" (25 eil.).

J. Skvireckas, nesilaikydamas kanoniškojo Vulgatos (lotyniško Biblijos vertimo) teksto, šią vietą verčia taip: "Kam aš čia jums ir bekalbu?"

Vadinasi, pirmąją Pradžios knygos eilutę reikia taip skaityti: "Dieve sūnuje, kuris yra pradžia, dievas sutvėrė dangų ir žemę."

Štai jūs jau pamatėte du trejybės asmenis, bet dar neįžiūrite trečiojo? Valandėlę kantrybės! Malonėkite vėl paimti šventojo Augustino akinius. Trečiasis asmuo - dievas šventoji dvasia - yra antrosios eilutės gale, kur parašyta: "dievo dvasia sklendeno ant vandenų". Argi ši "dvasia" jums nieko nepasako? Juk tai ir yra "dievas šventoji dvasia".

Tuo būdu "pilnas" hebrajiškojo teksto vertimas čia atrodo taip: "Dievuje sūnuje, visų daiktų pradžioje, dievas tėvas sutvėrė dangų ir žemę; bet žemė buvo chaotiška, ją dengė tamsybės, o dievas šventoji dvasia sklendeno ant vandenų."

Na ir kaipgi žydai to viso nemato pirmose dviejose savo pačių Biblijos eilutėse! Iš tikrųjų nepaprastas apakimas!

Pasigėrėkite "dievu šventąja dvasia", kuri chaoso epochoje leido laiką vien tik "sklendendama ant vandenų". Vis dėlto nenoromis kyla klausimas: nejau iš tikrųjų šventoji dvasia yra balandis?

Mūsų nuomone, tai tik antis!

5 SKYRIUS

Visuotinis Tvanas

Pradžios knyga labai šykščiai aprašo Adomo palikuonių nusikaltimus ir nuodėmes tais laikais, kai angelai gyveno žemėje kartu su moterimis. Ji štai ką sako:

"O dievas, matydamas didžią esant žmonių piktybę ant žemės ir visas jų širdies mintis visuomet palinkusias į piktumą..." (Pradžios 6, 5).

Pasakysime tiesiai: matyt, Adomo palikuonys pamiršo kasdien rytą ir vakarą melstis, nes niekas taip nesuerzina viešpaties dievo kaip netvarkingas poterių kalbėjimas. O ir kiekvienas kunigas pasakys jums, jeigu jūs to dar nežinote, kad visi, kurie nesimeldžia, lengvai padaro bet kokią nuodėmę.

"... gailėjosi, kad buvo sutvėręs žmogų ant žemės, ir, skausmo apimtas, širdies gilumoje tarė: "Išnaikinsiu žmogų, kurį sutvėriau, nuo žemės paviršiaus: nuo žmogaus iki gyvulių, nuo kirminų iki oro paukščių, nes aš gailiuos juos padaręs" (Pradžios 6, 6 - 7).

Dievas gailėjosi! Tai ne taip jau paprasta. Be to, senio širdgėla buvo tokia didelė, jog net užtemdė jo protą ir privertė ryžtis išnaikinti taip pat ir visus niekuo nekaltus, niekuo nenusidėjusius gyvius. Rodos, paprasčiausias dalykas dievui - turint galvoje jo visagalybę - būtų buvę pakeisti žmonių prigimtį; bet, kaip mes pamatysime, jam labiau patinka juos prigirdyti. Reikia pripažinti, tai vis dėlto ne visai tėviška!

"Bet Nojus rado malonę viešpaties akyse" (Pradžios 6, 8).

Jis "buvo teisus ir tobulas vyras savo kartoje" (9 eil.). Ir štai dievas tėvas padaro jam vizitą, norėdamas įspėti apie ruošiamą katastrofą ir suteikti galimybę išsigelbėti.

"Ir tarė (dievas) Nojui: "Galas kiekvienam kūnui manyje nutartas: jie pripildė žemę nelabumu, ir aš juos išgaišinsiu drauge su žeme.

Pasidirbk sau skrynią iš nutašytų medžių: skrynioje padarysi kambarėlius ir išsakuosi sakais iš vidaus ir iš viršaus.

Ir taip ją padarysi: skrynios ilgumas bus trys šimtai mastų, platumas penkios dešimtys mastų, ir jos aukštumas trys dešimtys mastų.

Skrynioje padarysi langą ir mastu pakelsi jos dangtį; o skrynios angą įtaisysi iš šalies; joje padarysi kambarėlius apatinius, vidurinius ir aukštutinius.

Nojus stato laivą

Štai aš užvesiu tvano vandenis ant žemės, kad išgaišinčiau kiekvieną kūną, kuriame yra gyvybės kvapas po dangumi. Visa, kas yra ant žemės, pražus.

Bet su tavim aš padarysiu mano sandorą; ir įeisi skrynion tu ir tavo sūnūs, tavo pati ir tavo sūnų pačios drauge su tavim.

Ir skrynion įvesi iš visų gyvų esybių kiekvienos veislės, kad pasiliktų gyvi drauge su tavim: po du - patiną ir patelę.

Iš paukščių pagal jų veislę ir iš galvijų pagal jų veislę, ir iš visų žemės kirminų pagal jų veislę; iš visų po du įeis drauge su tavim, kad galėtų išlikti gyvi.

Taigi pasiimsi su savim visokio peno, kas valgoma, ir sukrausi pas save, ir tai bus maistas tau ir jiems."

Ir Nojus padarė visa, ką jam dievas buvo įsakęs" (Pradžios 6, 13 - 22).

Skrynios statyba truko šimtą metų.

Apie Nojaus laivo pastatymo laiką Biblijoje nėra jokių nurodymų. L. Taksilis čia demaskuoja eilinį teologų prasimanymą, paremtą tuo, kad dievas nustatęs žmogaus amžių 120 metų, o taipgi penkto perskyrimo trisdešimt pirma eilute ir septinto perskyrimo vienuolikta eilute, kur kalbama apie Nojaus amžių (500 ir 600 metų). Tačiau, sutikus su šiuo aiškinimu, darosi įtartina, kodėl dievas, suteikęs žmonėms 120 metų "atgailai", nebeiškentė ir nepalaukė likusių 20 metų? O penkto perskyrimo trisdešimt pirma eilutė aiškiai kalba tik apie laiką, kada pagaliau Nojus susilaukė vaikų.

Dievas neliepė Nojui įspėti kitus žmones apie būsimus įvykius. Vadinasi, reikia manyti, kad patriarchas ir jo šeima slėpė savo pasiruošimą. Žmonės, be abejo, stebėjosi, matydami, kaip Nojus vidury lauko stato milžinišką laivą, kurio ilgis buvo 300 mastų, arba maždaug 150 metrų, atseit, sulig geroku garlaiviu. Kai kas tikriausiai laikė senioką pakvaišusiu ir juokėsi iš jo. Bet senis visus juokus nuleisdavo negirdomis ir stropiai darbavosi.

Šimtas metų laivo statybai neatrodys per daug, prisiminus, kad Biblija nutyli tūkstančius būtinų dalykų, susijusių su ta statyba. Antai trims Nojaus sūnums reikėjo juk atlikti gana dideles keliones į įvairias pasaulio šalis, kol parsigabeno iš jų įvairius gyvūnus. Be to, jiems reikėjo išsimokyti tramdytojų ir dresuotojų meno, kad pačiame laive jų nesuėstų liūtai, tigrai, krokodilai ir kiti baisūs gyvūnai. Reikėjo taip pat parūpinti geroką kiekį maisto produktų: mėsos begalinei daugybei plėšrūnų, didžiules atsargas šieno, grūdų, vaisių ir pan.

Tenka manyti, kad skrynia buvo padaryta iš geriausios rūšies medžio. Jei dabar kas nors sumanytų šimtą metų statyti laivą, tai nebūtų galima rasti tokio patvaraus medžio, kuris nesutrūnytų iki užbaigiant statybą: bestatant jo priekį, vairagalis subyrėtų į dulkes, ir tektų be galo imtis darbo iš pradžios. Vis dėlto niekas tiksliai nežino, kas per medis buvo panaudotas Nojaus skryniai. Biblija vadina jį "gofer ", bet niekas niekada nematė tokio medžio.

Hebrajiškame Biblijos tekste Nojaus laivas vadinamas "teba". Tuo pačiu žodžiu vadinama ir ta pintinė, kurioje išsigelbėjęs Mozė (Išėjimo 2, 3). Iš to seka, kad Nojaus laivas buvo nupintas iš nendrių, o paskui išdervuotas "iš vidaus ir iš viršaus". Tuo pačiu 150 metrų ilgio statinys darosi visiškai juokingas.

Kai skrynia buvo baigta, dievas tarė Nojui: "Įeik į skrynią tu ir visi tavo namai, nes aš mačiau tave teisų mano akyse tarp šitos kartos" (Pradžios 7, 1)." Pokalbio tęsinys rodo, jog dievas buvo pamiršęs savo pirmesniuosius nurodymus. Kaip jau citavome, jis buvo įsakęs patriarchui nepaimti su savim daugiau kaip tik po vieną porą kiekvienos gyvių rūšies. Bet pačią paskutinę minutę senis pakeitė programą:

"Pasiimk iš visų nesuteptų gyvulių po septynetą, patinus ir pateles; o iš suteptų gyvulių po dvejetą, po patiną ir patelę" (Pradžios 7, 2).

Biblija nieko nesako, ar dievas nurodė Nojui tas žymes, pagal kurias gyviai skirstomi į nesuteptus ir suteptus. Tačiau kita Mozei priskiriama Kunigų knyga nurodo (11 perskyr.), kokius gyvūnus žydai laikė nesuteptais, o kokius - suteptais. Iš keturkojų nesutepti yra tie, kurių naga skelta ir kurie gromuliuoja. Kupranugaris ir kiškis gromuliuoja (Biblija kiškį laiko gromuliuojančiu žvėreliu. - Vert.), bet jų nagos neskeltos, todėl jie - sutepti gyvuliai; kiaulė, kurios naga skelta, bet kuri negromuliuoja, irgi suteptas gyvulys. Iš paukščių dievas paskelbė suteptais šiuos: erelį, peslį, sakalą, varną, strutį, pelėdą, žuvėdrą, vanagą, apuoką, gulbę, pelikaną, garnį ir kai kuriuos kitus.

Dievas tėvas paskelbė Nojui, kad tvanas prasidės po septynių dienų.

Biblijos, kaip neginčijamai paties dievo kūrinio, šalininkai ir aiškintojai "apskaičiavo", kad visuotinis tvanas įvykęs 3242 m. ar 3247 m. prieš krikščioniškojo laiko skaičiavimo pradžią. Kaip tik apie tą laiką faraonas Menesas (Minas) suvienijo Egiptą. Yra išlikusių patikimų žinių apie tuos laikus, bet apie visuotinį tvaną jokių duomenų, išskyrus Bibliją, nėra.

Patriarchui teko šiek tiek pasimokyti gamtos mokslų, kad sužinotų, ar į skrynią reikia paimti dvi ar septynias poras gervių, dvi ar septynias poras dramblių, dvi ar septynias poras raganosių, dvi ar septynias poras begemotų ir t. t.

"Ir, septynioms dienoms praslinkus, žemė aptvino tvano vandenimis.

Šešiašimtaisiais Nojaus amžiaus metais, antrame mėnesyje, septynioliktą mėnesio dieną pratrūko visi didžios gelmės šaltiniai, ir atsivėrė dangaus užtvankos" (Pradžios 7, 10 - 1).

Iš čia aišku, kad šventoji dvasia yra tos nuomonės, jog anapus dangaus tvirtumos yra didžiulis vandens baseinas, kuris ištuštėja, atidarius specialius šliuzus.

Ir atsivėrė dangaus užtvankos

"Ir lietus lijo ant žemės keturias dešimtis dienų ir keturias dešimtis naktų.

Tą pačią dieną įėjo skrynion Nojus ir Šėmas, ir Chamas, ir Jafetas, jo pati ir trys jo sūnų pačios drauge su jais.

Jie ir visokie gyvuliai pagal savo veislę, ir visokie galvijai pagal savo veislę, ir visa, kas kruta ant žemės, pagal savo veislę, ir visokie, kurie skraido, pagal savo veislę, visokie paukščiai ir visokie sparnuočiai" (Pradžios 7, 12 - 14).

Na ir skrynia, tai bent skrynia! Sudėjus visus terminus, nurodytus šiame ir kituose perskyrimuose, pasirodys, kad Nojus, jo šeima ir visi jo išgelbėti gyviai išbuvo skrynioje 393 dienas.

Kai kurie Biblijos aiškintojai apskaičiuoja, kad Nojaus laivo gyventojai jame išbuvę 364 dienas. Jie tai daro, remdamiesi Biblijos nurodymu, kurio mėnesio kurią dieną Nojus įėjęs į laivą ir kurią dieną išėjęs. Bet kadangi senovės žydai neturėjo tvirtai nustatyto kalendoriaus, tai šis apskaičiavimas yra labai nepatikimas. Beje, galima laiką apskaičiuoti ir tokiais Biblijos nurodomais terminais: "dangaus užtvankos" atsivėrė, praėjus septynioms dienoms po to, kai Nojus įsikurdino laive; lietus lijo 40 dienų; vanduo kilo 150 dienų; slūgo irgi 150 dienų; po to, praėjus 40 dienų, Nojus atidarė laivo "langą" ir išleido balandį (ne šventąją dvasią), paskui palaukė dar 7 ir dar 7 dienas. Išeina, kad Nojus ir gyvūnija iškalėjo laive daugiau kaip 400 parų! Kita vertus, Biblijos pasakojime apie tvaną suplakti du variantai. Pagal antrąjį variantą, dievo kerštui įvykdyti prireikę iš viso tiktai keturiasdešimt dienų.

Teologai nesako, kokiu būdu aštuoni žmonės pajėgė daugiau kaip metus laiko maitinti ir girdyti visą šį zoologijos sodą ir palaikyti švarą gyvulių aptvaruose. Taip pat reikėjo pagalvoti ir apie prieauglį! Kiek reikėjo mėsos! Kokių milžiniškų pašaro išteklių! Koks be galo didelis darbas Nojui, jo pačiai, sūnums ir marčioms apkuopti laivą nuo mėšlo!

Kaip žinoma, žinduolių žemėje yra apie 3500 rūšių, paukščių apie 8600 rūšių, roplių ir amfibijų apie 5500 rūšių, vabzdžių apie 750000 rūšių, voragyvių apie 30000 rūšių. Moliuskų, kirminų ir kitų žemųjų bestuburių nebeminėkime. Apskritai iš viso gyvių pasaulyje priskaičiuojama apie vieną milijoną rūšių, neskaitant jau išnykusių, o biblinio tvano laikais turėjusių dar gyventi milžiniškų gyvūnų - dinozaurų, ichtiozaurų ir kitokių "zaurų" ! Visų tų gyvių Nojus turėjo paimti į laivą po dvi "suteptųjų" ir po septynias "nesuteptųjų" poras. Kaip tokia daugybė gyventojų - nekalbant apie jiems reikalingą maistą! - galėjo sutilpti Nojaus "skrynioje"? Visa tai gali sutilpti nebent tik aklai tikinčio žmogaus galvoje...

Dievas pats savo rankomis uždarė skrynios duris: "Ir viešpats ją užrakino iš oro" (Pradžios 7, 16).

Laivui ėmus plaukti, "vanduo be galo pasidaugino ant žemės, ir visi aukšti kalnai po visu dangumi buvo juo apdengti.

Vanduo buvo penkiolika mastų aukščiau už jo apdengtuosius kalnus" (Pradžios 7, 19 - 20).

Sunku tiksliai įsivaizduoti šitą vandens kiekį, ypač turint galvoje, kad pati didžiausioji mums žinoma giluma Ramiajame vandenyne (Marijos įduba) siekia daugiau kaip 11 kilometrų, o aukščiausio kalno Žemės rutulyje - Džomolungma (Everesto) Himalajuose - viršūnė iškilusi 8880 metrų virš jūros lygio.

"Ir išgaišo kiekvienas kūnas, kurs krutėjo ant žemės: paukščiai, gyvuliai, žvėrys, visokie kirminai, kurie slankioja ant žemės; visi žmonės;

Ir visa, kas turi gyvybės kvapą ant sausumos, išmirė.

Taip dievas išnaikino visas esybes, buvusias ant žemės, nuo žmogaus iki gyvulio, kaip kirminus, taip ir oro paukščius; visa buvo išgaišinta ant žemės; pasiliko tik vienas Nojus ir drauge su juo buvusieji skrynioje.

Ir vanduo laikėsi ant žemės šimtą penkiasdešimt dienų" (Pradžios 7, 21 - 24).

Vienos tik žuvys, laimingos ir patenkintos, plaukiojo sau šėlstančio vandens gilybėse!

Bet viskam ateina galas:

"O dievas, atsiminęs Nojų ir visus gyvulius, ir visus galvijus, buvusius drauge su juo skrynioje, sukėlė vėją ant žemės, ir vanduo ėmė slūgti.

Ir užsidarė gelmės šaltiniai ir dangaus užtvankos, ir lietus iš dangaus buvo suturėtas.

Ir vanduo traukėsi šalin nuo žemės, eidamas ir slūgdamas; ir ėmė eiti mažyn po šimto penkių dešimtų dienų.

Ir septintame mėnesyje, dvidešimt septintoje mėnesio dienoje skrynia apsistojo ant Armėnijos kalnų.

O vanduo nuolat slūgo, iki dešimtame mėnesyje pirmą mėnesio dieną pasirodė kalnų viršūnės" (Pradžios 8, 1 - 5).

Kiek netikėčiausių stebuklų šiose keliose eilutėse! Pirmiausia mes turime malonumą atnaujinti pažintį su tuo mielu dievo "vėju", kuris nebeturėjo daugiau ką veikti nuo to laiko, kai baigėsi chaosas, ir kurį komentatoriai sutapatina su "dievo dvasia". "Pradžioje, - kaip pasakyta Biblijoje, - jis tiesiog sklendeno ant vandenų." Tačiau dabar, norėdamas išdžiovinti tvano vandenis, dievas tėvas paleido minėtą "šventąją dvasią" (dievo vėją), kurį šventraštis mums vaizduoja dieviško balandžio arba, jei norite, dieviškos anties pavidalu, ir skiria jam visiškai neįmanomą uždavinį - išdžiovinti visuotinį tvaną.

Pagaliau būtinai reikėjo, kad įsikištų kuris nors iš švenčiausios Trejybės narių, kitaip joks paprastas vėjas niekad nebūtų išdžiovinęs tokios neregėtos daugybės vandens. Jeigu jau vandens lygis tvano metu siekė penkiolika mastų virš pačių aukščiausių žemės kalnų, tai, remiantis kai kuriais apskaičiavimais, išeina, kad iš viso vandens buvo prisirinkę tiek, kiek būtų dvylikoje pasaulio vandenynų, sudėjus juos vieną ant kito. Tvaną galima laikyti didžiausiu dievo padarytu stebuklu: sukūręs šiuos naujus neaprėpiamus vandenynus (tai irgi nemenkas pokštas), dievas paskui vienu savo pūstelėjimu juos sunaikino. Atseit, nieko sau plaučius turi tas balandis!

Nojaus laivas apsistojo ant Ararato kalno

Kitas stebuklas, į kurį taip pat negalima neatkreipti dėmesio: septynioliktą septinto mėnesio dieną Nojaus laivas sustojo ant Ararato kalno, kurio aukštis - 5156 metrai; tuo tarpu kalnai, aukštesni už Araratą, kaip, sakysime, keturiolika Himalajų viršūnių, daugiau kaip 8000 metrų aukščio, ir kitos viršūnes (Pietų Amerikoje, Afrikoje) pasirodė pirmąją dešimto mėnesio dieną, tai yra praėjus šešioms savaitėms. Nepaprastai didelis stebuklas!

Biblijos pasakojime apie tvano pabaigą randame, be to, dar labai naivią istoriją su juodvarniu ir balandžiu, bet ji neverta didesnio dėmesio. Nojus iš pradžių išleido juodvarnį, kuris "išskrido ir nebegrįžo, kolei neišdžiūvo vanduo ant žemės". Paskui jis išleido "karvelį", kuris, "neradęs, kame galėtų atsilsėti jo koja, sugrįžo pas jį į skrynią". Vėl išleido jį po septynių dienų, ir šį kartą karvelis sugrįžo, laikydamas snape "alyvos šakelę su žaliais lapais".

Tai juk irgi didelis stebuklas: visas žemės paviršius daugiau kaip metus laiko išbuvo po vandeniu - ir štai medžiai kaip niekur nieko ima lapoti!

Nojus suprato, kad "vanduo ant žemės buvo išsekęs". Patriarchui tuomet, kaip sako Biblija, sukako 601 metai amžiaus.

Dievas pasakė jam, kad metas išeiti iš skrynios. Gyvulių išlaipinimas vyko, turbūt, kuo tvarkingiausiai. Be to, reikia manyti (nors Biblija to ir nesako), kad sūrus jūrų vanduo tučtuojau atsiskyrė nuo gėlo vandens (naujas stebuklas!), idant upės, ežerai ir jūros galėtų grįžti į savo vagas, kaip buvo anksčiau. O žuvys vėl sugrįžo į savo vandenis pagal savo prigimties poreikius.

"O Nojus pastatė viešpačiui altorių ir, ėmęs iš visų nesuteptų galvijų ir paukščių, aukojo ant altoriaus deginamąsias aukas.

Ir viešpats užuodė malonų kvapą ir tarė: "Niekuomet nebeprakeiksiu daugiau žemės dėl žmonių, nes žmogiškos širdies jausmas ir mintis palinkę į pikta iš jaunystės; taigi aš nebeištiksiu jokios gyvos esybės, kaip esu padaręs" (Pradžios 8, 20 - 21).

Ta proga senukas dievas suteikė Nojui ir jo vaikams pirmojo laipsnio palaiminimą ir leido jiems ateityje maitintis bet kuriuo maistu, ne vien tik augaliniu.

"Tuomet dievas laimino Nojų ir jo sūnus ir jiems tarė: "Veiskitės ir dauginkitės, ir pripildykite žemę.

Ir jūsų tesibijo, ir tegul prieš jus dreba visi žemės gyvuliai ir visi oro paukščiai, ir visa, kas ant žemės kruta; visos jūros žuvys atiduotos jūsų rankon.

Ir visa, kas kruta ir gyva, bus jums maistas; visa aš jums duodu kaip žalią žolę.

Tiktai mėsos, kurioje tebėra kraujas, nevalgysite.

Nes jūsų gyvybės kraujo aš pareikalausiu iš visų žvėrių; ir iš žmogaus rankos, ir iš rankos kiekvieno vyro, kaip jo brolio, aš pareikalausiu žmogaus gyvybės.

Kas išlies žmogaus kraują, to kraujas bus išlietas, nes žmogus padarytas pagal dievo paveikslą" (Pradžios 9, 1 - 6).

Iš to, kas pasakyta, seka, kad gyviai turi sielą ir kad ta siela gyvena kraujyje. Viešpats dievas tariamai nepakenčia žmogžudystės. Bet biblinis dievas dažnai nušneka, ir mes dar matysime, kaip įnirtingai skatins jis žydus žudyti. Ir vis tiek atrodys, kad jo išrinktoji tauta niekad nelieja žmonių kraujo.

Tačiau, jeigu jau senis įsipareigojo daugiau nebeskandinti žmonių, sandėrį reikėjo pasirašyti. Dievo parašas buvo vaivorykštė, pirmą kartą paleista į apyvartą tą reikšmingą dieną.

"Aš dėsiu savo lanką į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir tarp žemės.

Ir kada aš aptrauksiu dangų debesimis, mano lankas pasirodys debesyse;

Ir aš atsiminsiu savo sandorą su jumis ir su visokia gyva esybe, gaivinančia kūną; ir nebebus daugiau tvano vandenų išgaišinti kiekvienam kūnui" (Pradžios 9, 13 - 15).

Atsargumas buvo reikalingas, nes ir dievui neverta perdaug pasikliauti savo atmintimi! Beje, pastebėsime, kad šventasis raštas sako: "mano lankas", "aš dėsiu savo lanką į debesis". Visa tai aiškiai rodo, kad iki tol nebuvo jokios vaivorykštės. O kadangi vaivorykštė atsiranda saulės spinduliams lūžtant ir atsispindint vandens lašuose, tai aišku, kad per ištisus amžius, praėjusius nuo pasaulio sukūrimo iki tvano, lietus visai nebuvo praktikuojamas; medžiai ir žolės augo savaime, ir jiems arba užteko prakaito, varvančio nuo žmogaus kaktos, arba gal tas valkata Kainas, kuris statė miestus, visame Žemės rutulyje buvo įvedęs dirbtinio drėkinimo tinklą.

6 SKYRIUS

Teisuolis Nojus ir dievo palaimintoji jo ainija

Tvano istoriją papildo du įdomūs epizodai: Nojaus girtavimas ir Babelio bokštas.

"Ir Nojus, žmogus artojas, ėmė dirbti žemę ir užsiveisė vynuogyną;

Ir, išgėręs vyno, jis pasigėrė ir nusidengė savo šėtroje.

Chamas, Kanaano tėvas, išvydęs savo tėvo nuogumą, pranešė dviem savo broliams lauke.

Bet Šėmas ir Jafetas užsidėjo sau ant pečių apdarą ir atbuli priėję apdengė savo tėvo nuogumą, o jų veidai buvo nukreipti, taip kad jie nematė savo tėvo nuogumo" (Pradžios 9, 20 - 23).

Atseit, Šėmas ir Jafetas elgėsi pagarbiai, kaip dera geriems sūnums, išvydusiems tėvą girtą. Chamas, atvirkščiai, pasielgė kaip chamas, ir, žinoma, prakeikimo neteko ilgai laukti; bet pažiūrėkime, ką tas prakeikimas ištiko.

"Pabudęs gi nuo vyno Nojus ir patyręs, ką jam buvo padaręs jo jaunesnysis sūnus,

Tarė: "Prakeiktas Kanaanas; jis bus savo broliams vergų vergas".

Jis dar sakė: "Pašlovintas teesie viešpats dievas Senio, ir Kanaanas tebūnie jo vergas.

Dievas teišplečia Jafetą, ir jis tegyvena Šėmo šėtrose,

O Kanaanas teesie jo vergas" (Pradžios 9, 24 - 27).

Taip buvo prakeiktas jaunylis Kanaanas, nors jis anaiptol nesityčiojo iš savo senelio. Reikia manyti, kad Nojus dar buvo kaip reikiant neišsipagiriojęs, kai ištarė prakeikimą. Bet vis dėlto viešpats dievas tą prakeikimą patvirtino.

Stengdamiesi pagrįsti eilinę biblinę nesąmonę, krikščionių teologai, prieštaraudami šventraščio tekstui, teigia, jog jaunylis Kanaanas nusikaltęs tuo, kad neva pirmasis pamatęs savo šventąjį senelį girtą ir pasakęs tai tėvui.

Teologai sutaria, kad Aziją Nojus atidavė Šemui, Europą - Jafetui, o Afriką - Chamui. Iš Kanaano ir Chamo kilo negrai. Todėl, girdi, jų palikuonys turėjo tapti europiečių vergais.

Šis biblinis tautybių susiskirstymas, pasak Jono Auksaburnio, "davęs pradžią vergijai. Iki tol žmonės nebuvo tiek išlepę, kad vieni būtų buvę reikalingi kitų patarnavimo... Visi buvo lygiai gerbiami, ir nebuvo jokios nelygybės... Tegul vergas pagalvoja apie tai, jog jis pasidarė vergu dėl to, kad Chamas pasirodė toks įžūlus, o ponas, savo ruožtu, tegul supranta, jog pavaldumas ir vergovė atsirado ne dėl ko kito kaip tik dėl to, kad Chamas parodė blogą valią ir neteko lygios su broliais garbės".

Kokiu būdu trys Nojaus sūnūs, gimę iš vieno tėvo ir vienos motinos, galėjo tapti trijų skirtingų rasių protėviais? Reikia vis dėlto nusilenkti prieš dievą ir jo šventąjį raštą ir sutikti su tuo, kad iš Šėmo yra kilę geltonveidžiai azijatai, iš Jafeto - baltaodžiai europiečiai, o iš Chamo ir Kanaano - juodaodžiai afrikiečiai. Bet iš ko tuomet yra kilę Amerikos raudonodžiai? Šventoji dvasia pamiršo apie tai pasakyti Pradžios knygos autoriui, arba, rasi, reikia manyti, kad Amerikos actekai ir mohikanai neturėjo tėvo.

Nojus - vynuogių augintojas ir vyno išradėjas

Dabar panagrinėkime garsųjį Babelio bokštą.

"Žemė tuomet turėjo vieną kalbą ir vienokius žodžius.

O eidami iš rytų, atrado plynus laukus Senaaro žemėje ir čionai apsigyveno.

Ir jie kalbėjo vieni kitiems: "Eikime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime. Ir jie naudojosi plytomis kaip akmenimis ir žemės sakais vietoje kalkių.

Ir jie kalbėjo: "Eikime, pasistatykime sau miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų, ir padarykime savo vardą garsų, prieš išsiskirstydami į visus kraštus".

O viešpats nužengė, kad pamatytų miestą ir bokštą, kurį statė Adomo vaikai,

Ir tarė: "Štai jie yra viena tauta, ir visų viena kalba - jie ėmė tai daryti ir nemes savo užmanymo, kolei jo pilnai neįvykdys.

Eikime tad, nuženkime ir sumaišykime tenai jų kalbą, kad nebesuprastų vienas kito kalbos".

Čia visai aiškiai dievai (elohim) kalbasi vienas su kitu. Tačiau krikščionių teologai begėdiškiausiu būdu išsisukinėja. Miglotu, bet, žinoma, dievobaimingu Jono Auksaburnio aiškinimu, čia dievas kreipiasi "į sau lygius sūnų ir dvasią".

Taip pat viešpats juos išsklaidė po visas šalis, ir jie liovėsi statę miestą.

Ir užtat jis buvo pramintas Babeliu, nes tenai sumaišyta buvo visos žemės kalba; ir iš ten juos viešpats išsklaidė po visus kraštus" (Pradžios 11, 1 - 9).

Kai kurie teologai nedvejodami ir autoritetingai tvirtino, kad Babelio bokštas tuo metu, kai jo statybą sutrukdė dievas, buvęs pusantro kilometro aukščio, atseit, dešimt kartų aukštesnis už aukščiausią Egipto piramidę (Cheopso piramidės aukštis - 147 metrai). Tačiau piramidės tebestūkso ir šiandien, o iš grandiozinio statinio, vadinamo Babelio bokštu, nieko nepasiliko. 1500 metrų aukščio statiniui buvo reikalingi ir nepaprastai dideli pamatai. Kaip galėjo toks milžiniškas pastatas išnykti? Pradžios knygos autorius pamiršo tai pasakyti.

Antra vertus, tais laikais negalėjo būti nei tiek žmonių, nei jie būtų sugebėję atlikti tokio reikšmingo darbo. Į šią istoriją reikia žiūrėti iš tikrųjų kaip į didžiausią religinį stebuklą.

Kalbų susimaišymas

Ne menkesnis stebuklas yra staigus daugybės kalbų ir tarmių atsiradimas. "Komentatoriai, - sako Volteras, - ieškojo, kokios kalbos kilo iš to tautų išblaškymo, bet jie niekada neatkreipė dėmesio nė į vieną iš tų senovės kalbų, kuriomis žmonės kalba tarp Indijos ir Japonijos. Būtų įdomu suskaičiuoti, kiek yra skirtingų tarmių Žemės rutulyje šiuo metu. Žinome, kad Amerikoje jų yra daugiau kaip 300, mūsų žemyne - daugiau kaip 3000 tarmių. Kiekviena kinų provincija turi savo vietinę kalbą. Pekino gyventojai blogai supranta Kantono gyventojus, o Malabaros krantų indas nesusikalba su Benareso indu. Pagaliau visi žemės gyventojai nė negirdėjo apie Babelio bokšto stebuklą: apie jį žinojo tik senovės žydų rašytojai."

Didžiausią nusistebėjimą kelia tas faktas, kad didieji istoriniai įvykiai, kuriuos Biblija laiko žmonijos atsiradimo pagrindu, visiškai nežinomi jokiai kitai tautai. Dar suprantama, kad graikai, romėnai, egiptiečiai, chaldėjai, persai, indai, kinai nieko nežino apie Gedeoną, Samsoną ar apie kurį kitą grynai žydų herojų. Bet jeigu toms tautoms nežinomi net Adomo ir Nojaus vardai - tai jau kitas reikalas.

Jeigu tvanas sunaikino viską žemėje ir Nojus buvo žmonių giminės atkūrėjas, tai šis patriarchas turėjo būti žinomas visų tautų istorikams. Kokiu būdu Adomo ir Ievos, Kaino ir Abelio, Enoko ir Matusalio, Lameko, Nojaus, Šėmo, Chamo ir Jafeto vardai nebuvo įrašyti visuose pergamentuose ir figūruoja tiktai negausios žydų tautos - pirmykštės kultūros klajoklių tautos knygose? Kai didžiojo tvaninio plaukiojimo veteranai išsiskirstė po įvairias žemės vietas ir davė pradžią naujoms tautoms, jie viską pamiršo: ir tai, kaip dievas sukūrė dangų ir žemę, ir tai, kaip gyveno rojuje pirmieji žmonės. Pamiršo net pirmųjų žmonių vardus. Tai įsidėmėjo tik vieni žydai, o jau iš jų biblines pasakas gavo ir kitos tautos. Nojus, kuriam priskiriamas vynuogių užveisimo nuopelnas, ir tas buvo užmirštas, nes daugelis tautų vyno išradėju laiko Bakchą.

Bakchas - senovės graikų mitologijoje vyndarystės dievo Dionizo pavadinimas.

Dėl tvano kritikai sutinka, kad tai buvusi vietinio pobūdžio gamtinė katastrofa, ir tvirtina, kad galėję būti nemaža ir kitų tokių potvynių. Pavyzdžiui, ir senovės graikai turėję mitą apie Deukalioną.

Deukalionas - vienintelis žmogus, su savo žmona Pira išsigelbėjęs nuo tvano, kuriuo senovės graikų "dievų ir žmonių tėvas" Dzeusas nutaręs pražudyti nuodėmingąją žmonių giminę. Jis išsigelbėjęs laive, kuris po tvano sustojęs ant Parnaso kalno.

Jei tvanas būtų buvęs visuotinis, įsidrąsina teigti kritikai, tai Nojaus vardas būtų irgi pasaulinis, o Deukaliono ir Utnapištimo - chaldėjų legendos herojaus - vardai būtų buvę pamiršti. Be to, nuostabu, kad Heziodas ir Homeras nė žodžiu neužsimena nei apie Adomą, nei apie Nojų, iš kurių vienas buvo žmonių giminės tėvas, o kitas - jos išgelbėtojas.

Toks nutylėjimas neturi sau lygaus pavyzdžio, nes vis dėlto negalima prileisti, kad dieviškasis balandis būtų buvęs toks mistifikatorius ir būtų davęs pirmajam žmogui, o taip pat ir prigėrusios žmonijos išgelbėtojui visiškai atsitiktinius, pramanytus vardus, žinomus vien tik iš Biblijos.

7 SKYRIUS

Dorybingas patriarcho Abraomo gyvenimas

Skaitytojas, be abejo, prisimena dievo potvarkį apie tai, kad žmogaus gyvenimas neviršytų 120 metų (Pradžios 6, 3). Nepaisydamas šio kategoriško dievo nuostato, Šėmas nutarė gyventi 600 metų (Pradžios 11, 10 - 11), Arfaksadas - 438 metus (11, 12 - 13), Salė - 433 metus (14 - 5 eil.), Eberas - 464 metus (16 - 17 eil.), Falegas ir Rėvas - kiekvienas po 239 metus (18 - 21 eil.), Sarugas - 230 metų (22 - 23 eil.), Nachoras - 48 metus (24 - 25 eil.), Tarė - 205 metus (32eil.). Šie aštuoni Šėmo ainiai atveda mus jau prie Abraomo, kurio daliai teko nuostabiai didelis vaidmuo padavimuose apie žydų tautos gyvenimą.

Biblija nesako, kodėl dievas tėvas staiga įsimylėjo šį Abraomą, kuris pradžioje vadinosi tiesiog Abramas. Jis ramiai gyveno sau Charano šalyje, kol vieną gražų rytą apsilankė pas jį dievas ir įsakė susidėti daiktus.

"O viešpats tarė Abramui: 'Išeik iš savo žemės ir iš savo giminės, ir iš savo tėvo namų, ir eik į žemę, kurią aš tau parodysiu.

Aš padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu, ir išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaimintas.

Aš palaiminsiu tave laiminančius ir prakeiksiu tave keikiančius, ir visos žemės giminės bus tavyje palaimintos" (Pradžios 12, 1 - 3).

Abramas, tada septyniasdešimt penkerių metų senis, buvo toks lengvatikis, kad nė nepareikalavo paaiškinti šio nuostabaus įsakymo. Jis susikrovė mantą ir leidosi kelionėn, dargi nežinodamas, kur jis eina. Paskui jį sekė jo žmona Saraja, sūnėnas Lotas su žmona ir keletas tarnų.

Karavanas nukeliavo kelis šimtus kilometrų, kol pasiekė Kanaano žemę. Kaip tik šitą žemę dievas būtinai užsimanė parodyti Abramui, vykdydamas savo pažadą, kad ji priklausysianti jo ainijai. Ilgai vilkosi mūsų keliauninkai smėlėtomis lygumomis, be jokios augmenijos. Norėdamas pasidrąsinti ir sustiprinti savo tikėjimą, klajoklis patriarchas pastatė aukurą vidury dykumos ir ėmė prašyti dievą, kad greičiau atvestų jį į paskyrimo vietą, nes ilgas kelias, matyt, vis dėlto gerokai atsiliepė jo senoms kojoms.

Perėjęs Kanaaną ir kitas žemes, karavanas pasuko į pietus ir galiausiai pasiekė Egiptą.

Abramas, užuot ėjęs į Palestiną, kurią Biblija vadina Kanaano žeme, pasuko į Egiptą todėl, kad jam pažadėtoje puikiojoje žemėje buvo... badas (Pradžios 12, 10). Šventojo protėvio nuotykiai Egipte vėliau buvo panaudoti biblinėje legendoje apie Juozapą ir jo brolius, kurie taip pat Egipte esą išsigelbėję nuo bado...

"O būdamas pasiryžęs įeiti į Egiptą, jis tarė savo pačiai Sarajai: "Žinau tave esant gražią moteriškę.

Ir kad, tave išvydę, egiptiečiai sakys: "Tai jo pati". Ir jie mane užmuš, o tave pasiliks.

Sakykis tad, meldžiamoji, mano sesuo esanti, kad man būtų gera dėl tavęs ir kad per tave būtų išgelbėta mano gyvybė".

Taigi Abramui įėjus į Egiptą, egiptiečiai matė moteriškę esant labai gražią.

Ir kunigaikščiai tai pranešė faraonui, ir ją gyrė jo akyse; ir moteriškė buvo paimta į faraono namus.

Su Abramu gi gerai buvo elgiamasi dėl jos; ir jis turėjo avių ir jaučių, ir asilų, ir vergų, ir tarnaičių, ir asilių, ir kupranugarių" (Pradžios 12, 11 - 16).

Tai, be abejo, dievobaimingas ir pamokomas atsitikimas. Šventasis raštas nė truputėlio nesmerkia protėvio - alfonso.

Gėdinga pravardė, taikoma vyrams, išnaudojantiems jiems artimas moteris, užsiiminėjančias prostitucija. Šis žodis virto įprastiniu šnekamojoje kalboje po to, kai buvo paskelbta A. Diuma komedija "Ponas Alfonsas".

Kai kurie komentatoriai griežtai pasmerkė Abramo poelgį, bet užtat šventasis Augustinas stojo ginti šį patriarchą.

Šventąjį protėvį ėmėsi ginti ir Jonas Auksaburnis: jis šioje Abraomo prekyboje savo žmona Sara įžiūrėjo "jų santuokinės meilės aureolę ir sektiną pavyzdį". "Tegul klausosi vyrai ir žmonos, - sako jis vienoje homilijoje apie Pradžios knygą, - ir tegul seka šios poros sutarimu, tvirta meile ir dideliu dievobaimingumu." "Taip pat ir moterys tebūnie pasidavusios savo vyrams... Taip buvo klusni Abraomui, vadindama jį savo valdovu, Sara, kurios dukterys jūs esate, jei gera darote ir nebijote jokio priešingumo", - sako ir apaštalas Petras (I Petro 3, 1. 6).

Pastebėsime, tarp kitko, kad Sarajai tuomet buvo 65 metai: nei šis amžius, nei ilga kelionė dykumomis, žinoma, nė kiek nesumažino jos grožio. Tai, aišku, eilinis stebuklas. Vėliau, kai jai bus 90 metų, mes matysime, kad ją pagrobs dar vienas karalius - ir vis dėl to paties nuostabaus jos grožio.

Faraonas, parsigabenęs žavingąją senutę, jau ruošėsi prisiūti barzdą jos vyrui, tik staiga visaregė viešpaties dievo akis pastebėjo tai, kas vyko jo didenybės Egipto karaliaus hareme:

Abraomas pristato savo žmoną Egipto faraonui

"O viešpats ištiko didžiausiomis bausmėmis faraoną ir jo namus dėl Abramo pačios Sarajos.

Ir faraonas pasivadino Abramą ir jam tarė: "Kas gi tai yra, ką man padarei? Kodėl nepasakei ją esant tavo pačią?

Kam sakei ją esant tavo seserį, taip kad aš norėjau ją imti už pačią? Taigi dabar štai tavo žmona, imk ją ir eik sau".

Ir faraonas davė savo žmonėms įsakymus apie Abramą, ir jie palydėjo jį, jo pačią ir visa, ką jis turėjo" (Pradžios 12, 17 - 20).

Mūsų Abramas vėl keliauja. Tik dabar jis buvo jau "labai turtingas ir turėjo daug aukso ir sidabro" (Pradžios 13, 2). Tai suprantama, nes jis, aišku, nieko nesugrąžino faraonui iš to, ką buvo gavęs už savo žmoną.

Egipto faraonas apipylė Abraomą dovanomis

"Jis grįžo tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs, iš pietų Betelio iki tos vietos, kur pirma buvo ištiesęs savo šėtrą, tarp Betelio ir Hajo" (Pradžios 13, 3).

Šio naujo bastymosi metu susikivirčijo Abramo ir Loto piemenys. Dėdė ir sūnėnas pasidalijo turtą, pasilikdami ir toliau geri draugai. Abramas nutarė įsikurdinti Kanaano žemėje, o Lotas nusileido į Jordano slėnį ir apsigyveno Sodomoje, kur ir "ištiesė savo šėtrą".

Neilgai trukus kai kurie karaliai, jų tarpe ir Sodomos karalius, pradėjo vieni su kitais kariauti. Peštynių metu Lotas pateko į nelaisvę. Dėdė Abramas, kuris tada buvo dar kartą pakeitęs savo gyvenamąją vietą ir perkėlęs savo palapines į Hebroną, sužinojo šią liūdną naujieną. Šventa rūstybe prisipildė jo širdis, ir jis ryžosi išvaduoti savo giminaitį. Štai čia ir paaiškėjo, ką gali patriarchas. Šis klajoklis, neturėdamas nė pėdos nuosavos žemės, laikė, kaip pasirodė, didžiulę daugybę tarnų: Biblijoje pasakyta, kad jis apginklavo iš jų 318 vyrų ir su šia tarnų saujele sudaužė į šipulius keturių pačių galingiausių šios šalies karalių: Senaaro karaliaus Amrafelio, Ponto karaliaus Ariocho, Elamitų karaliaus Chodorlahomoro ir pagonių karaliaus Tadalio "armijas". Nieko sau sėkmė! Pergalė buvo tokia, kad jis priešus "vijosi iki Dano (kurio, beje, tuo laiku dar nebuvo. - L. Taksilis) ir, padalijęs savo būrį, užpuolė juos nakčia; juos sumušė ir vijosi iki Hobos, esančios kairėje nuo Damasko. Ir sugrąžino visą lobį, savo brolį Lotą su jo turtu, moteris, taipgi ir visus žmones" (Pradžios 14, 14 - 16).

Slinko metai, o Abramas vis labiau ir labiau nerimavo. Jis laužė sau galvą, kaip įsigyti palikuonių? Kaip įvyks dievo pažadas, pagal kurį jis turi pasidaryti didelės tautos tėvu?

"Po tų atsitikimų viešpats kalbėjo regėjime Abramui, tardamas: "Nesibijok, Abrame! Aš esu tavo apgynėjas ir tavo labai didis užmokestis".

O Abramas tarė: "Viešpatie dieve! Ką gi man duosi? Aš mirsiu be vaikų; ir mano namų paveldėtoju yra šitas Eliezeris Damaskietis.

Juk man, - pridūrė Abramas, - nedavei ainio: ir štai mano tarnas bus mano tėvainis".

Ir tuojau viešpats jam atsakė, tardamas: "Ne šitas bus tavo tėvainis, bet kurs išeis iš tavo kūno, tą tu turėsi tėvainiu.

Ir, išvedęs jį laukan, jam tarė: "Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali". Ir sakė jam: "Tokia bus tavo ainija" (Pradžios 15, 1 - 5).

Biblijos autorius palygino būsimųjų Abraomo ainių skaičių su žvaigždėmis, kurios nenusimanančiam žmogui atrodo nesuskaičiuojamos. Tuo tarpu plika akimi geriausiu atveju galima įžiūrėti tiktai keletą tūkstančių žvaigždžių. Tariant, kad šventoji knyga jau pranoko teleskopinės astronomijos laimėjimus, tai ir tuo atveju dievo pažadai skamba naiviai: pačiais galingiausiais nūdieniais teleskopais galima matyti vos keletą milijonų žvaigždžių. Pagaliau, turint galvoje visas žvaigždes, sudarančias mūsų žvaigždžių sistemą - Galaktiką, "pažadai" pasidaro be galo fantastiniai: Galaktikoje yra daugiau kaip šimtas milijardų žvaigždžių!

Abramas patikėjo dievu ir nutarė dar laukti. "Taigi Abramo pati Saraja nebuvo turėjusi vaikų; bet, turėdama tarnaitę egiptietę, vardu Agarą, tarė savo vyrui: "Štai viešpats užrakino mane, kad negimdyčiau; įeik tad pas mano tarnaitę, rasi, nors iš jos aš turėsiu vaikų" (Pradžios16, 1 - 2).

Tai reiškia, kad ji būtų įsūnijusi savo tarnaitės vaiką. Rytiečių papročiu tėvas arba motina pasisodindavo kūdikį ant savo kelių. Tai ir būdavo įsūnijimo apeiga.

"Ir, jam sutinkant išpildyti meldimą, ji ėmė savo tarnaitę Agarą ir ją davė savo vyrui į pačią, dešimčiai metų praslinkus po apsigyvenimo Kanaane.

Ir jis gyveno su ja kaip su pačia. O toji, pamačiusi save nėščią esant, ėmė niekinti savo valdovę.

Tuomet Saraja tarė Abramui: "Tu su manimi elgiesi neteisingai; aš tau daviau savo tarnaitę už pačią, o ji, matydama save nėščią esant, mane niekina. Viešpats tebūnie teisėjas tarp manęs ir tavęs".

Abramas, jai atsakydamas, tarė: "Štai tavo tarnaitė tavo rankose: daryk su ja, kaip tau tinka". O, kadangi Saraja ją nubaudė, Agara pabėgo" (Pradžios 16, 2 - 6).

Iš tikrųjų koks dievobaimingas ir pamokomas buvo šio švento protėvio gyvenimas, ar ne?

Laimė, angelas sutiko dykumoje Agarą ir padrąsino ją.

"Ir viešpaties angelas jai tarė: "Sugrįžk pas savo ponią ir nusižemink po jos ranka".

Ir dar jai sakė: "Aš dauginte padauginsiu tavo ainius, ir dėlei daugumo jie bus nesuskaitomi".

Biblija toliau kildina iš Izmaelio dvylika izmaelitų klajoklių genties kunigaikščių (Pradžios 25, 13 - 16). Izmaelio palikuonimis save laiko, sutinkamai su Koranu, ortodoksai arabai ir turkai.

Ir paskui jai kalbėjo: "Štai esi nėščia ir pagimdysi sūnų, ir praminsi jį vardu Izmaelis, nes viešpats išgirdo tavo prispaudimą" (Pradžios 16, 9 - 11).

"O Abramui pradėjus devynias dešimtis devintuosius metus, pasirodė jam viešpats ir jam tarė: "Aš esu visagalis dievas; vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas.

Aš padarysiu savo sandorą tarp manęs ir tavęs ir be galo padauginsiu tavo ainiją".

Abramas parpuolė ant savo veido.

Ir dievas jam tarė: "Tai aš esu, ir mano sandora su tavim, ir tu būsi daugelio tautų tėvas.

Ir toliau tu nebesivadinsi Abramu, bet tavo vardas bus Abraomas, nes aš tave paskyriau daugelio tautų tėvu.

Ir padarysiu, kad tavo ainiai daugintųsi! Be galo, ir iš tavęs rasis tautos, ir karaliai kils iš tavęs.

Ir patvirtinsiu savo sandorą tarp manęs ir tavęs jų kartose kaipo amžiną sandorą, kad aš būčiau tavo dievas ir tavo ainijos po tavęs.

Ir aš duosiu tau ir tavo ainiams tavo keleivystės žemę, visą Kanaano žemę amžinon nuosavybėn, ir aš būsiu jų dievas".

Ir vėl kalbėjo dievas Abraomui: "Taigi laikysiesi mano sandoros ir tu, ir tavo ainiai po tavęs savo kartose.

Ta yra jums laikytina mano sandora tarp manęs ir jūsų ir tavo ainių po tavęs: kiekvienas vyriškis jūsų tarpe bus apipjaustytas;

Ir apipjaustysite savo kūną, kad tai būtų ženklas sandoros tarp manęs ir jūsų.

Kiekvienas vyriškis kūdikis, sulaukęs aštuonių dienų, bus apipjaustomas per visas jūsų kartas; bus apipjaustytas ir jūsų namuose gimęs vergas, ir pirktinis, ir kiekvienas, kurs nėra iš jūsų giminės.

Ir mano sandora jūsų kūne bus amžina sandora.

Kurio vyriškio kūnas nebus apipjaustytas, to gyvybė bus išdildyta iš jo tautos, nes toksai paniekino mano sandorą".

Dievas dar sakė Abraomui: "Savo pačios Sarajos nebevadinsi Saraja, bet Sara.

Ir aš ją palaiminsiu, ir iš jos duosiu tau sūnų, kurį aš laiminsiu, ir iš jo rasis tautos, ir tautų karaliai kils iš jo".

Abraomas parpuolė ant savo veido ir juokėsi, sakydamas savo širdyje: "Argi žmogui šimtamečiui užgimtų sūnus? Ir argi devynių dešimtų metų Sara pagimdytų?"

Ir jis tarė dievui: "O, kad Izmaelis pasiliktų gyvas tavo akivaizdoje!"

Ir dievas tarė Abraomui: "Tavo pati Sara pagimdys tau sūnų, ir tu jį praminsi vardu Izaokas, ir aš savo sandorą padarysiu amžinąja sandora su juo ir su jo ainiais po jo.

Taip pat ir dėl Izmaelio aš tave išklausiau: štai aš jį palaiminsiu ir padarysiu vaisingą ir labai padauginsiu jo ainius; dvylika kunigaikščių jam gims, ir aš padarysiu iš jo didelę tautą.

Bet savo sandorą aš padarysiu su Izaoku, kurį tau pagimdys Sara šituo laiku kitais metais".

Ir kalbėjusio su Abraomu šnekai pasibaigus, dievas pakilo nuo jo aukštyn" (Pradžios 17, 1 - 22).

Skaitydamas šį visur esančio Abraomo dievo apsireiškimo aprašymą, žmogus pajunti giliausią pagarbą. Nėra abejonės, kad šio aprašymo autorių tikrai buvo įkvėpusi šventoji dvasia. Tegul dvasininkai nesistengia to įrodinėti, nes čia dievo mintis pasiekia tokias aukštumas, kokių joks paprastas mirtingasis niekada nebūtų galėjęs pasiekti. Aleksandrui Makedoniečiui, sakysime, visai neatėjo į galvą mintis, sudarant sąjungą su Indijos karaliais, pasiūlyti jiems nesuardomos draugystės ženklan apsipjaustyti patiems ir apipjaustyti visus savo valdinius. O kai Tilžėje Napoleonas apkabino Rusijos carą Aleksandrą I, jis manė sustiprinsiąs savo draugystę su Rusija vien tiktai bendra neapykanta Anglijai. Jei maršalas Miuratas, lydėjęs tuometinį Europos valdovą, būtų pasakęs jam: "Valdove, užuot prašęs carą pasirašyti karinės sąjungos susitarimą, pareikalaukite, kad rytoj jis ir jo štabo karininkai atliktų apipjaustymo apeigą, nes jų apyvarpės - pats geriausias tvirtos dviejų imperijų sąjungos laidas", tai Napoleonas Miuratą būtų palaikęs staiga pamišusiu ir būtų pavedęs jį geriausių savo gydytojų priežiūrai. Betgi Aleksandras Makedonietis ir Napoleonas buvo tik žmonės. Vien tiktai dievo galvoje gali kilti amžinos sąjungos idėja, pagrįsta lyties organų apipjaustymu, perduodamu iš kartos į kartą.

Bet jei šis apipjaustymas yra dieviškos kilmės, tai kodėl gi krikščionys vis dėlto jo nesilaiko?

Užtat šventasis patriarchas nesvyruodamas įvykdė aukščiausiojo reikalavimą.

"Abraomas gi ėmė savo sūnų Izmaelį ir visus savo namuose gimusius vergus, ir visus, kuriuos buvo pirkęs, visus vyriškius iš savo namų žmonių tarpo, ir apipjaustė jų kūną tuojau, tą pačią dieną, kaip jam dievas buvo įsakęs.

Abraomui buvo devynios dešimtys devyneri metai, kada jis apipjaustė savo kūną.

O jo sūnui Izmaeliui buvo suėję trylika metų jo apipjaustymo laiku.

Abraomas ir jo sūnus Izmaelis buvo apipjaustytas tą pačią dieną.

Ir drauge apipjaustyti buvo visi jo namų vyriškiai - kaip pas jį gimę, taip pirktiniai ir svetimtaučiai" (Pradžios 17, 23 - 27).

Kaipgi dabar krikščionys gali sakyti, kad jų religija pagrįsta žydų tautos religija, jeigu jie nesilaiko dieviškųjų šios religijos nurodymų? Net Kristus leidosi apipjaustomas. Jo apyvarpė yra garbinama ir laikoma viena brangiausių relikvijų švento Jono Lateraniečio bažnyčioje Romoje. Ši apyvarpė dargi kažkokiu be galo mįslingu, bet užtat nepaprastai dideliu stebuklu dauginasi: dabar ši relikvija yra Saru miestelyje (netoli Puatje), Piui-an-Vele, Kulombe (netoli Šartro), Salone prie Marnos, Antverpene ir Hildesheime; be to, viešpaties apipjaustymą bažnyčia mini pirmąją metų dieną - sausio 1-ąją.

"Kiekvienas vyriškis jūsų tarpe bus apipjaustytas"

Imperatorius Julijonas Filosofas, kritikuodamas krikščionybę, pažymėjo, kad naujosios religijos sekėjai nesilaiko žydų religijos nuostatų ir vis dėlto tariasi esą jos ištikimi vaikai. Jis nurodė skirtingas apeigas, atsisakymą aukų, nesilaikymą mėsos vartojimo įstatymo, vietoje subatos šventimą sekančios savaitės dienos ir t. t.

Vietoje biblinio dievo priesakais nustatytos subatos švęsti sekmadienį galutinai buvo įsakyta 361 m. Laodikėjos visuotiniame bažnyčios susirinkime. Šiuo nutarimu, grasinant atskyrimu nuo bažnyčios ir turto konfiskacija, buvo uždrausta subatos dieną susilaikyti nuo darbų. Tikinčiųjų vadovai, pasirodo, turi galią pakeisti paties dievo valią, paskelbtą jo priesakuose.

Dėl apipjaustymo štai ką jis rašo:

"Aš klausiu jus, galilėjiečiai, kodėl jūs neatliekate apipjaustymo apeigos? Argi Jėzus neįsakė tiksliai laikytis įstatymo?" "Nemanykite, būk aš atėjęs Įstatymo ar Pranašų panaikinti; ne panaikinti aš atėjau, bet įvykdyti" (Mato 5, 17). Ir toliau jis pasakė: "Kas panaikintų vieną šitų mažiausiu paliepimų ir taip mokytų žmones, bus vadinamas mažiausias dangaus karalystėje" (19 eil.). Bet jeigu Jėzus specialiai įsakė tiksliai vykdyti įstatymą ir uždėjo bausmę tiems, kurie pažeis nors patį menkiausią įstatymo paliepimą, tai kuo gi jūs, galilėjiečiai, pažeidžiantys visą tą įstatymą, save pateisinate? Arba Jėzus kalba netiesą, arba jūs esate įstatymo pažeidėjai."

Į šią Julijono pastabą atsikirto šventasis Kirilas.

Šventas Kirilas - Aleksandrijos patriarchas nuo 421 m. iki 445 m., vienas ankstyvosios krikščionybės veikėjų.

Reikia pripažinti, kad šventojo argumentai menki ir silpni.

"Apipjaustymas nenaudingas, - sako jis, - jeigu mes atmetame jo mistinę prasmę. Jei būtinai reikia, kad žmonės apsipjaustytų ir jeigu dievas prakeikia ir peikia kūną, tai kodėl iš pat pradžių dievas nesukūrė žmonių tokiais, kokiais jis nori juos matyti? Prie šio pirmojo motyvo, kad apipjaustymas nereikalingas, pridursime kitą: žmogaus kūne, jeigu jis nėra sužalotas ligos ar luošas iš prigimties, nėra nieko nereikalingo ir nieko jam netrūksta; viskas yra būtina, prigimties padaryta protingai ir tobulai. Ir aš manau, kad žmogaus kūnas nukentėtų, jeigu jam būtų atimta kokia nors viena prigimta dalis. Argi visatos kūrėjas nežinojo, kas yra naudinga ir gera? Argi jis tuo nesivadovavo, kurdamas žmogaus kūną, jeigu visi kiti kūriniai sutverti tobulai? Kokia gi apipjaustymo nauda? Galbūt, kas nors, gindamas šį paprotį, pasakys, kaip sako žydai ir kai kurie stabmeldžiai: esą tai daroma siekiant išlaikyti kūną švarų ir valyvą. Aš nepritariu tai nuomonei. Aš manau, kad ši apeiga įžeidžia gamtą, kuri nesukūrė nieko nereikalingo ir nenaudingo. Atvirkščiai, visa, kas atrodo joje ydinga ir nedora, yra būtina ir dievobaiminga, ypač sutvardžius kūno aistras; reikia pakęsti visus kūno sunkumus ir palikti apyvarpę gimdymo šaltinyje; nes verčiau visiškai uždaryti šią nuodėmingą versmę, negu išniekinti gamtą, pavartojant peilį. Kūniškoji prigimtis nepapiktina proto."

Vadinasi, šventasis Kirilas klausia, kam reikalingas apipjaustymas, atmetus jo mistinę prasmę. Imperatorius Julijonas lengvai galėtų atsakyti Aleksandrijos vyskupui: "Jeigu jau norite, jis niekam nereikalingas, bet ne čia esmė. Esmė ta, ar dievas įsakė Abraomui apipjaustymą, kaip amžiną ir tikrą savo sąjungos su juo ir jo tikėjimo sekėjais ženklą. Iš šventraščio teksto matyti, kad kaip tik toks buvo dievo noras ir kad jis šiuo reikalu pasisakė labai tiksliai ir aiškiai. Vėliau Mozė, dievui įsakius, atnaujino apipjaustymo įstatymą.

Žr. Išėjimo 4, 25 - 26; 12, 48; Kunigų 12, 3; Jozuės 5, 2 ir sek.

Jėzus Kristus, kuris mokė, kad atėjęs ne panaikinti įstatymo, bet jį vykdyti, niekada nieko nekalbėjo, kad reikia atšaukti apipjaustymą. Evangelistai niekur neužsimena, kad jis kada nors būtų pasisakęs už šios apeigos panaikinimą. Tad kodėl gi krikščionys laikė save laisvais nuo šio įstatymo, praėjus vos keleriems metams po jų dieviškojo įstatymdavio mirties? "

Krikščionių teologai remiasi tuo, kad apaštalas Povilas pasakęs: "Apipjaustymas reikalingas tiktai širdyje." Tačiau pats Povilas, kaip sakoma Apaštalų darbų knygoje (16, 3), apipjaustė savo mokinį graiką Timotiejų, tiksliai laikydamasis žydų įstatymo nuostatų. Atseit, jis laikė apipjaustymą reikalingu, naudingu? Tad kodėl vėliau jis pakeitė savo nuomonę?

Gal jis gavo iš dievo naują apreiškimą? Povilas to nesako. Gal jis paskui pasidarė mokytesnis? Sutikus su tuo, reikia taip pat sutikti, kad jis gana ilgą laiką buvo neišmanėlis, net būdamas apaštalu.

Volteras sako: "Mokslininkai nepateikė jokių protingų argumentų už apipjaustymą. Kai kurie mano, kad ši apeiga padeda palaikyti kūno švarą. Greičiausiai jie niekada nėra matę šios apeigos. Kitaip jie žinotų, koks menkas yra jos rezultatas ir kaip lengvai galima ją pakeisti paprastu apsiplovimu, kas yra daug lengviau padaryti ir mažiau pavojinga, nes vaikai neretai miršta nuo šios operacijos. Dar sakoma, kad žydai gyveno labai karštame klimate, ir todėl jų įstatymas norėjęs apsaugoti juos nuo per didelio karščio pasekmių - galėję atsirasti opos lyties organuose. Tai netiesa! Palestinoje ne karščiau, kaip Europos pietuose. Persijoje žymiai karščiau, o Indijoje arba Afrikoje - dar karščiau, tačiau niekad šių šalių gyventojai nė negalvojo imtis apipjaustymo sveikatos sumetimais.

Tikroji apipjaustymo priežastis yra ta, kad įvairių šalių kunigai sumanė aukoti dievams kokią nors kūno dalį; tuo tikslu vieni pasidaro savo kūne randus kaip Belonos arba Maišo žyniai; kiti išsikastruoja kaip Kibelės kunigai. Kiti įsikala sau į pasturgalį vinį; fakirai užsimauna žiedus ant lyties organų. Kiti plaka maldininkus, kaip jėzuitas tėvas Žiraras plakdavo Kateriną Kadjer. Hotentotų žyniai savo dievų garbei išsipjauna vieną kiaušinėlį ir į jo vietą įdeda gardžiakvapių žolių gumulėlį. Prietaringieji egiptiečiai pasitenkindavo tuo, kad Ozirio garbei atlikdavo dalinio apipjaustymo apeigą. Žydai, perėmę iš egiptiečių labai daug apeigų, įsivedė pilną apipjaustymo apeigą ir tebevykdo ją iki šios dienos. Arabai ir etiopai turėjo šį paprotį jau nuo neatmenamų laikų. Arabų nugalėtojai turkai paėmė iš jų tą paprotį, tuo tarpu krikščionys apipila kūdikį vandeniu arba jį panardina vandenyje. Visa tai vienodai protinga ir gera, ir, matyt, vienodai patinka aukščiausiajam", - baigia Volteras.

Bet gana apie tai. Grįžkime prie savo patriarcho. Jį, turbūt, gerokai nustebino dievo nutarimas pakeisti jo ir jo žmonos vardus. Tai buvo juo keisčiau, kad pati savaime ši permaina buvo labai nežymi: Abraomas vietoje Abramo, Sara vietoje Sarajos. Iš tiesų žydų ir krikščionių dievas - juokingas dievas!

Ir tikrai nuo šios vietos Biblija darosi vis įdomesnė.

"O viešpats pasirodė Mambrės slėnyje Abraomui, besėdinčiam savo šėtros angoje, pačioje dienos kaitroje.

Jam akis pakėlus, pasirodė trys vyrai, arti jo bestovį; juos išvydęs, jis išbėgo iš šėtros angos jiems priešais ir nusilenkė iki žemės" (Pradžios 18, 1 - 2).

Gana įdomus tolimesnis pokalbis: tai toks keistas vienaskaitos ir daugiskaitos mišinys, kad arba patriarchas, reikia manyti, iš viso prastai mokėjo savo kalbą, arba iš tikrųjų jam buvo ne juokais karšta!

"Ir tarė: "Viešpatie, jei radau tavo akyse malonę, neaplenk savo tarno;

Aš atnešiu truputį vandens, ir nusiplaukite savo kojas, ir pailsėkite po medžiu;

Ir jums atnešiu duonos kąsnelį, ir pastiprinkite savo širdį, paskui eisite toliau, nes todėl jūs užsukote pas savo tarną". Jie tarė: "Daryk, kaip sakei" (Pradžios18, 3 - 5).

Teologai mano, kad dievas tą dieną atėjo pas Abraomą, lydimas dviejų angelų, norėdamas apreikšti visus Trejybės asmenis. Tačiau Abraomas nepasižymėjo teologams būdingu proto miklumu ir nesuprato šito dalyko, kaip, tiesą sakant, iki krikščionių teologų to nesuprato joks kitas žydų pranašas.

"Abraomas pasiskubino šėtron pas Sarą ir jai tarė: "Skubėk maišyti tris miltų saikelius ir iškepk papločius" (Pradžios 18, 6).

Šiuolaikiniai Biblijos vertėjai čia tyčia pavartoja nelabai aiškų žodį "saikelis", nes tai, ką šventoji dvasia čia padiktavo Pradžios knygos autoriui, yra tiesiog pasibaisėtina. Hebrajiškame tekste pasakyta "efa", o efos tūris - daugiau kaip 25 litrai.

J. Skvireckas nurodo, kad efos tūris lygus 39 litrams. Nieko sau "saikelis"!

Koks nepaprastas duonos kiekis! Tiesa, Rytuose buvo paprotys vaišinti tik vienu patiekalu, bet užtat gausiai; ir vis dėlto, reikia manyti, patriarchas palaikė savo svečius kažkokiais nepaprastais ėdišiais.

Negana to: "Patsai gi nubėgo pas bandą ir ėmė iš ten jauną rinktinį veršiuką, ir padavė tarnui, kurs skubiai jį išvirė.

Ėmė taip pat sviesto ir pieno, ir išvirtąjį veršiuką, ir padėjo ties jais - pats gi stovėjo šalia jų po medžiu.

Pavalgę jie jam tarė: "Kame tavo pati Sara?" Jis atsakė: "Ten, šėtroje".

Vienas jų tarė jam: "Aš sugrįšiu tavęs aplankyti šituo laiku, metams praslinkus, ir tavo pati Sara turės sūnų". Tai išgirdusi, Sara juokėsi už šėtros angos.

Buvo gi abu seni ir iškaršę, ir Sarai nebebūdavo to, kas darosi moteriškėms.

Taigi ji sau juokėsi, sakydama: "Kada pasenau ir mano ponas yra senas, argi dar užsiimčiau kūno malonumais?"

Angelai praneša, kad Sara pagimdys kūdikį

O viešpats tarė Abraomui: "Kodėl Sara juokėsi, sakydama: "Argi aš iš tikrųjų pagimdyčiau, senė būdama?"

Argi yra kas nors sunku dievui? Kaip jau sakiau, aš sugrįšiu pas tave šituo pačiu laiku kitais metais, ir Sara turės sūnų".

Sara gynėsi, tardama: "Aš nesijuokiau"; nes ji buvo labai nusigandusi. Viešpats gi tarė: "Tai ne taip: tu juokeisi" (Pradžios 18, 7 - 15).

Gana įdomu pasiklausyti dievo su Abraomu pasikalbėjimo, kurio detales savo naivumu iš tikrųjų gali pralinksminti žmogų. Pradžios knygos autorius aprašo visa, kas įvyko, ir visa, kas buvo pasakyta, taip tiksliai, tarytum jis pats būtų ten dalyvavęs. Aišku, kad jam apie tai buvo apreikšta iš aukščiau, kitaip jis būtų paprasčiausias melagis.

Kai kurie mūsų laikų komentatoriai, suglumę dėl visų šių detalių naivaus juokingumo, stengiasi įrodyti, kad visas pokalbis yra alegorinis; jie siūlo suprasti taip, kad dievas ir angelai, užėję pas Abraomą, tik apsimetę alkanais, bet nieko nevalgę, dėdamiesi, kad valgo. Niekų kalba! Bibliją reikia imti tokią, kokia ji yra, nes, sutikus su tais teologais, kuriems ta ar kita Biblijos vieta atrodo neįtikima, teks visą šventraštį laikyti ne kuo kitu, kaip alegorija. Tuomet išeina, kad iš to, ką papasakojo balandis, faktiškai nieko neįvyko? Viskas vien tik iliuzija? Dieviškoji Biblija - tai sapnas, svajonė, prasimanymas? Pasižiūrėkite, ponai mokslininkai, kur nuveda tokie samprotavimai! Daug paprasčiau sutikti su tuo, jog dievas, apie kurį mes žinome, kad jis "daro iš žemės", "įpučia sielą" ir "vaikštinėja", yra taip pat įpratęs valgyti, gerti, virškinti maistą ir t. t. Jis netgi kenčia nuo kaitros, panašiai kaip jo draugas Abraomas, kuris kalbėdamas kreipiasi į jį čia vienaskaita, čia daugiskaita.

Po pietų jie išėjo truputį pasivaikštinėti:

"Pakilę tat vyrai iš tos vietos, nukreipė savo akis Sodomos link, o Abraomas ėjo drauge, juos palydėdamas.

Ir viešpats tarė: "Argi aš galėsiu paslėpti nuo Abraomo, ką noriu daryti,

Kadangi iš jo kils didelė ir garbingiausia tauta ir jame turi būti palaimintos visos žemės tautos?" (Pradžios 18, 16 - 18).

Visos žemės tautos, palaimintos Abraome! Ir žydų, ir krikščionių komentatoriai šiame tekste įžiūri patvirtinimą, kad visoje žemėje bus vienas dievas, kuris, tiesa, yra Abraomo dievas, tačiau krikščionys šio patriarcho neužleidžia žydams. Vis dėlto, prisiminus, kad žydai ir krikščionys nesutaria Marijos sūnaus garbinimo atžvilgiu, kyla naujas klausimas: kuri gi iš dviejų religijų nugalės - ar žemė bus žydiška, ar krikščioniška? Klausimas labai svarbus!

Pagaliau mes neskubame - palauksime. Žemės rutulio gyventojų, tiesa, jau yra mažne trys milijardai, iš kurių katalikų, tai yra žmonių, kurie norėtų laikyti save vieninteliais tikrosios krikščionių religijos pasekėjais, galima priskaičiuoti iš viso apie 400 - 500 milijonų. Beveik tiek pat yra stačiatikių ir kitokių krikščionių, irgi laikančių save tikraisiais krikščionių religijos pasekėjais ir vykdytojais.

Vadinasi, dievo pranašystei išsipildyti reikia, kad šie krikščionys visų pirma taptų vienodai tikinčiais, kad jie visi susivienytų draugėn: ir katalikai, ir stačiatikiai, ir liuteronai, ir protestantai, ir schizmatikai, ir anglikonai, ir baptistai, ir adventistai, ir jehovistai, ir t. t. Paskui, kai jie jau bus pagaliau įtikinę žydus dėl Trejybės, jiems beliks atversti į krikščionybę musulmonus, konfucininkus, budistus, bramanus, fetišistus ir daugybę kitų. O galbūt judėjams pavyks įtikinti visus: ir ortodoksus, ir "eretikus" krikščionis, kad jie su savo mesiju maždaug prieš du tūkstančius metų prašovė pro šalį ir dar iki šiol tebėra negeresnėje padėtyje! Šiaip ar taip, pranašystė apie viso Žemės rutulio atsivertimą į Abraomo tikėjimą, matyt, dar neišsipildė ir, žinoma, niekad neišsipildys.

Na, bet kokie gi buvo dievo tėvo planai, dėl kurių jis dvejojo, verta jam būti atviram su mylimuoju patriarchu, ar neverta? Gerokai pagalvojęs ir apsvarstęs visas aplinkybes, jis nutarė, kad nuo Abraomo nėra ko slėpti. Štai tuomet pastarasis lyg ir sumojo, kad trys keleiviai, sušveitę jo veršiuką ir apie šimtą kilogramų miltų, neskaitant pieno produktų, buvo antgamtinės būtybės, o jų tarpe - jo senasis bičiulis, patsai dievas.

"Taigi viešpats tarė: Sodomos ir Gomoros šauksmas pasidaugino, ir jų nusidėjimas pasidarė perdaug sunkus.

Aš nužengsiu ir veizėsiu, ar pasiekęs mane šauksmas sutinka su jų darbais, ar gal taip nėra, kad žinočiau" (Pradžios 18, 20 - 21).

Dievas buvo geras administratorius: jis nemėgo aklai pasikliauti savo policijos pranešimais. Kas nors pasakys, kad, rasi, dievas, būdamas visažinis, negalėjo ko nors nežinoti ir kad todėl jis nekvotęs visada žinodavo, kaip reikia pasielgti. Bet nepamirškime, kad visa tai vyko per didelę kaitrą, kada virškinimas tokių gausių pietų, kuriais ką tik jį pavaišino mūsų akivaizdoje, iš tikrųjų galėjo kiek aptemdyti jo dieviškąsias smegenis.

"Ir jie pasuko iš ten, ir nuėjo į Sodomą; Abraomas gi dar tebestovėjo ties viešpačiu,

Ir prisiartinęs tarė: "Argi tu pražudysi teisųjį su bedieviu?

Jei mieste rasis penkios dešimtys teisiųjų, ar jie pražus drauge? Ir ar nepasigailėsi tos vietos dėlei penkių dešimtų teisiųjų, jei jie bus tenai?

Tebūnie toli nuo tavęs taip daryti, nužudyti teisųjį su bedieviu ir teisųjį padaryti lygų bedieviui; tai ne tavo būdas; kurs teisi visą žemę, niekuomet nepadarysi tokio teismo".

Ir viešpats jam tarė: "Jei Sodomoje rasiu pačiame mieste penkias dešimtis teisiųjų, atleisiu dėl jų visai vietai".

O Abraomas atsakydamas tarė: "Sykį pradėjęs, kalbėsiu į savo viešpatį, nors esu dulkė ir pelenai.

O jei iki penkių dešimtų teisiųjų stigs penkių, argi dėlto, kad tik keturios dešimtys penki, tu sunaikinsi visą miestą?" Viešpats tarė: "Nesunaikinsiu, jei ten rasiu keturias dešimtis penkis" (Pradžios 18, 22 - 28).

Pokalbis vyksta toliau ta pačia dvasia (29 - 32 eil.). Abraomas stengiasi išsilygti vis naujas ir naujas nuolaidas: nuo keturiasdešimt penkių teisuolių iki keturiasdešimt, iki trisdešimt, iki dvidešimt. Galų gale dievas liaujasi nuolaidžiavęs ir paskelbia, kad mažiau kaip dešimt teisuolių jo jau nebepatenkina. Tai jo paskutinis žodis!

"Ir viešpats nuėjo, liovęsis kalbėti su Abraomu: tasai gi sugrįžo į savo vietą" (Pradžios 18, 33).

8 SKYRIUS

Šventasis mūsų protėvis Lotas

Dievas, kuris ką tik norėjo viską pats matyti, nebėjo su savo palydovais: iš to, kas pasakojama toliau, aiškėja, kad jis sugrįžo "namo".

"Vakarop du angelai atėjo į Sodomą, Lotui sėdint miesto vartuose. Juos pamatęs, jis atsikėlė ir ėjo jų pasitikti, ir nusilenkė iki žemės.

Ir tarė: "Meldžiu, ponai, užsukite į jūsų tarno namus ir ten pasilikite; nusiplaukite sau kojas, o ryt eisite savo keliu". Juodu tarė: "O, ne, bet mudu pasiliksime gatvėje".

Jis juodu labai maldavo, kad pas jį apsistotų; ir kai juodu įėjo į jo namus, jis prirengė vaišes ir iškepė neraugintos duonos, ir juodu valgė.

Bet jiems dar neatsigulus, namus apstojo miesto vyrai, jauni ir seni, visi žmonės kartu.

Jie pasišaukė Lotą ir jam tarė: "Kame yra tuodu vyrai, kurie įėjo pas tave nakčia? Išvesk juos šen, kad mes juos pažintume".

Išėjęs pas juos Lotas ir užrakinęs paskui save duris, tarė:

"Mano broliai, nedarykite, meldžiamieji, nedarykite tos gėdos.

Turiu dvi dukteris, kurios dar nepažino vyro: aš jas išvesiu pas jus, ir darykite su jomis, kaip jums tinka, kad tik jūs nedarytumėte nieko pikto tiems vyrams, nes juodu įėjo po mano stogo pavėsiu".

Bet jie sakė: "Eik šalin". Ir dar kalbėjo: "Tu atvykai čionai kaip ateivis; argi tam, kad mus teistumei? Taigi su tavim pačiu mes pasielgsime dar pikčiau kaip su anais". Ir jie veržėsi prie Loto kuo smarkiausiai ir jau buvo beišlaužią duris.

Ir štai du vyrai ėmė savo rankomis Lotą ir jį įvedė į vidų, o duris užrakino;

Tuos gi, kurie buvo lauke, ištiko aklumu, visus nuo mažiausio iki didžiausio, taip kad jie nebegalėjo rasti angos" (Pradžios 19, 1 - 11).

Būtinai reikėjo pateikti visą šią ištrauką iš Pradžios knygos ištisai: atsiminkite ir nepamirškite, kad šios eilutės parašytos, diktuojant pačiai šventajai dvasiai!

Antra vertus, ne pro šalį pateikti ir Voltero komentarus: "Ši Biblijos teksto vieta labiau negu kuri kita suglumina žmogaus protą. Jei tie du angelai arba du dievai buvo bekūniai, vadinasi, jie buvo pasivertę nepaprastai gražiais jaunikaičiais, kad įstengė sužadinti visam miestui tokį baisų geidulį. Tik pagalvokite: seniai ir vaikai, jaunuoliai, suaugusieji - visi vyriškosios lyties gyventojai be išimties grūste grūdosi prie namo, norėdami šlykščiai nusidėti su tais dviem angelais. Žmogaus prigimtis nelinkusi kolektyviai atlikinėti šią šlykštybę, kuriai paprastai ieškoma visiškos vienatvės. Tuo tarpu sodomiečiai reikalauja tų dviejų angelų, kaip maištininkai reikalauja duonos badmečiu. Pagonių mitologijoje nėra nieko panašaus į šią negirdėtą begėdystę. Teologai, tvirtinantieji, kad trys dangiškieji keleiviai, iš kurių pora atėjo į Sodomą, buvę dievas tėvas, dievas sūnus ir dievas šventoji dvasia, sodomiečių nusikaltimą padaro dar šlykštesni, o visą šią istoriją dar labiau nesuprantamą."

Loto pasiūlymas sodomiečiams pasinaudoti jo dviem nekaltomis dukterimis vietoje tų angelų arba tų dievų irgi ne mažiau bjaurus.

Jonas Auksaburnis paaiškina: "Iš dviejų blogybių Lotas pasirenka mažesniąja." Puikiausias veidmainiškosios moralės pavyzdys!

Visa tai liudija apie nepaprastą šventojo teisuolio niekšiškumą, iki tol nepaminėtą jokioje knygoje.

Teologai randa kažką bendro tarp šio atvejo ir legendos apie Filemoną ir Baukidę.

Senovės graikų mitas apie Filemoną ir jo žmoną Baukidę pasakoja, kad kartą Dzeusas ir dievų šauklys Hermis užsuko į vieną kaimą pailsėti, tačiau niekas jų nepriėmė. Priglaudė juos savo varganoje lūšnelėje senukai Filemonas ir Baukidė. Dievai atsilyginę vaišingiesiems senukams, o šykštuolius kaimo gyventojus nubaudę tvanu.

Bet šioje legendoje nėra nieko nepadoraus; ji kur kas labiau pamokoma. Dzeusas - Jupiteris ir Hermis - Merkurijus nubaudžia miestą už jo nesvetingumą: tai primena pareigą būti geram ir žmoniškam; čia nieko blogo.

Kiti teigia, kad šventasis autorius norėjęs pralenkti Filemono ir Baukidės istoriją tuo tikslu, kad sukeltų didesnį pasibjaurėjimą nuodėme, labai paplitusia šiltuose kraštuose. Tačiau Sodomos dykumų arabai sako, kad pro šalį keliaujantys karavanai parūpiną jiems pakankamai subrendusių mergaičių ir jiems niekad nereikalingi berniukai.

Ši dviejų angelų istorija anaiptol ne alegorija: viskas, visiškai viskas čia turi tiesioginę prasmę! Pagaliau nematyti, kokią čia būtų galima išvesti alegoriją, naudingą Naujajam įstatymui, kurio prototipas, pasak bažnyčios tėvų, esąs Senasis įstatymas.

Paskaitykime toliau dieviškąją knygą, tą šventąjį raštą, kurį būtinai turime laikyti teisinga knyga, jei nebijome sunkiai nusidėti. Rasime joje dar gražesnių dalykų!

"O Lotui juodu sakė: "Ar turi čionai ką nors iš savųjų: žentą arba sūnus, arba dukteris? Visus, kurie yra tavo, išvesk iš šito miesto" (Pradžios 19, 12).

Kam šitie klausimai? Nejaugi angelai nežinojo, kiek buvo Loto šeimos?

"Nes mes sunaikinsime šitą miestą, kadangi garsas apie jį pasiekė viešpatį, kurs mudu pasiuntė jį pražudyti".

Taigi Lotas išėjęs kalbėjosi su savo žentais, kurie turėjo vesti jo dukteris, ir tarė: "Kelkitės ir išeikite iš šitos vietos, nes viešpats sunaikins šitą miestą". Ir jiems pasirodė, kad jis kalba juokaudamas.

Ir išaušus du angelai liepė Lotui skubėti ir sakė: "Kelkis, imk savo pačią ir abi savo dukteris, kurias turi, kad ir tu nepražūtumei drauge dėl miesto kaltybių".

Jam užtrunkant, juodu ėmė jį, jo pačią ir dvi jo dukteris už rankų, nes viešpats norėjo jį išgelbėti.

Ir išvedė jį, ir paliko už miesto; tenai gi jam kalbėjo, tardami: "Gelbėk savo gyvybę; nežiūrėk atgal ir nesustok visoje šalyje aplinkui, bet gelbėkis ant kalno, kad ir tu drauge nepražūtumei".

Ir Lotas jiems tarė: "Meldžiu, mano viešpatie,

Kadangi tavo tarnas rado pas tave malonę ir man parodei taip didžią savo mielaširdystę, kad išgelbėjai mano gyvybę, o aš negaliu išsigelbėti ant kalno; taigi, kad neatsitiktų man nelaimė ir aš nenumirčiau,

Yra čionai arti miestas, į kurį aš galėčiau bėgti; jis mažas, ir aš jame išsigelbėsiu; argi jis ne mažiukas, ir aš liksiu gyvas?"

Ir jis jam tarė: "Štai ir čia išklausiau tavo meldimo, kad nesugriaučiau miesto, kurį užtarei.

Skubėk ir ten gelbėkis, nes nieko negalėsiu daryti, kol tu ten neįeisi, todėl tas miestas buvo pramintas vardu Segoras".

Saulė užtekėjo ant žemės, ir Lotas įėjo į Segorą. Taigi viešpats lydino ant Sodomos ir Gomoros siera ir ugnimi nuo viešpaties iš dangaus,

Ir sunaikino tuos miestus, ir visą aplink šalį, visus miestų gyventojus ir visus žemės augalus.

O Loto pati, pažvelgusi atgal, pavirto druskos statula.

Abraomas gi, atsikėlęs rytą, ten, kur pirma stovėjo ties viešpačiu,

Pažvelgė į Sodomą ir Gomorą, ir į visą tos šalies žemę, ir matė kylančius aukštyn nuo žemės dūmus su liepsna kaip krosnies dūmus" (Pradžios 19, 13 - 28).

Įdomu žiūrėti, kaip vargsta teologai, įrodinėdami, kad Gomoros miesto nuodėmes buvusios visiškai priešingo pobūdžio, negu Sodomos. Niekur Biblijoje nėra nė mažiausios užuominos apie tai. Teologai šį dalyką tiesiog prasimanė.

Dabar suprantama, kas per "šauksmas" kilo Sodomoje ir Gomoroje, kaip teigė dievas tėvas, kalbėdamasis su Abraomu: Sodomoje klykė paliktos vienos moterys, Gomoroje, priešingai, staugė apleisti vyrai. Bet tuomet kyla klausimas, už ką dangaus rūstybė sunaikino Sodomos moteris ir kodėl nepasigailėjo senis dievas nelaimingųjų Gomoros vyrų, kuriuos jau ir taip buvo pakankamai privarginę antgamtiniai jų žmonų polinkiai?

Taip pat aišku, jog du ponai iš Sodomos miesto, kurie ruošėsi vesti Loto dukteris, nebuvo linkę į pederastiją. Jų santuoka buvo jau taip tvirtai nuspręsta ir tiek nedaug betrūko iki jos įgyvendinimo, kad šventasis vyras Lotas jau vadino juos savo žentais. Šventasis autorius niekur nenurodo, kad Loto žentai būtų buvę nors trupučiuką linkę į šią gėdingą nuodėmę, dėl kurios pražuvo sodomiečiai kartu su savo miestu; jie nefigūruoja tarp tų sodomiečių, kurie norėjo išprievartauti angelus. Atvirkščiai, Biblija leidžia manyti, kad jie, kaip padorūs žmonės, sėdėjo namie, nes Lotas ėjo jų pažadinti, norėdamas išsivesti juos. Ir vis dėlto jie žuvo kartu su visais kitais.

O Loto žmona, reikia pripažinti, brangiai užmokėjo už tai, kad, užuojautos pagauta, atsigręžė ir žvilgtelėjo į gimtąjį miestą. Jame, galimas daiktas, buvo likę jos tėvai.

Jos pavirtimą druskos stulpu patvirtino kai kurie žydų ir krikščionių rašytojai, gyvenę pirmaisiais mūsų eros amžiais. Žydų istorikas Juozapas Flavijus knygoje "Žydų senovė" užtikrina, kad jis matęs tą stulpą ir kad jo laikais tą stulpą rodydavę visiems. Skeptikai mano, kad vietos žydai galėjo paprasčiausiai iškaldinti druskos figūrą ir sakyti, kad tai Loto žmona. Buvo rasta nemaža skulptūrų iš druskos, išsilaikiusių gana ilgai. Antra vertus, šventas Ireniejus nuėjo per toli, teigdamas tokį dalyką: "Loto žmona nėra trūnijantis kūnas; tačiau, amžinai jai pasiliekant druskos stulpu, vis dėlto nesiliauja įprastiniai moterų apsivalymai." Įžymus ir labai autoritetingas katalikų teologas Tertulijonas savo "Poemoje apie Sodomą" tą patį tvirtina su ne mažesniu įsitikinimu.

Tačiau apie visa tai nieko nežinojo romėnai, atėję į Palestiną: paėmę Jeruzalę, jie neparodė nė mažiausio noro vykti ir pasižiūrėti stebuklingojo druskos stulpo dėl tos paprastos priežasties, kad tokio stulpo ten nebuvo. Ir nei Pompėjus, nei Titas, nei Adrianas niekuomet nieko negirdėjo nei apie Lotą, nei apie jo žmoną, nei apie dvi jo dukras, nei apie Abraomą, nei apskritai apie ką nors iš tos dievobaimingosios šeimos. Ir šiuo metu maldininkai, vykstą pagarbinti biblinių šventenybių, neranda Mirusiosios jūros apylinkėse jokios statulos - nei druskinės, nei dervinės. Vietos musulmonai nesusiprato pastatyti tenai ką nors tokio, kas patenkintų maldininkus. Tačiau jie rodo piligrimams Mambrės slėnio ąžuolą, kurio paunksnėje dievas ir du angelai supūto visą veršiuką ir neįtikimą kiekį duonos, sūrio, sviesto bei grietinės.

Didysis graikų geografas Strabonas, miręs toje epochoje, kada pagal krikščionių legendą gimęs Jėzus, smulkiai ištyrė Mažąją Aziją ir ypač Palestiną, kurią be galo rūpestingai aprašė. Specialiai jis ištyrė Sodomos ir Mirusiosios jūros sritį. Bet jis nieko nekalba apie jokį druskos stulpą, kurį sakosi matęs Juozapas Flavijus, praėjus keleriems metams. Bešališko keliautojo Strabono aprašymai labai įdomūs.

Pacituokime Straboną: "Yra daug pagrindo spėti, kad tą vietovę buvo sunaikinusi ugnis: apdegusios uolos, daugybė plyšių, pelenuota žemė, dvokiančios upės ir visur aplinkui žmonių būstų griuvėsiai. Tuo remiantis, galima tikėti vietinių gyventojų pasakojimais, kad kitados čia buvę trylika miestų su sostine Sodoma. Bet vėliau, veikiamas žemės drebėjimų, ugnikalnių išsiveržimų, o taip pat karštų sieringųjų šaltinių, ežeras sunaikino šią šalį, ir išliko vien tiktai uolos, tos katastrofos liudininkės. Kai kurie miestai

buvo užlieti, kitų gyventojai išbėgiojo, ieškodami išsigelbėjimo" (Strabonas, "Geografija", XVI kn., 2 sk.). Tai visai nepanašu į Pradžios knygos pasakojimą: "Viešpats lydino ant Sodomos ir Gomoros siera ir ugnimi nuo viešpaties iš dangaus."

Pravartu nurodyti, kas pasakyta Pradžios knygos keturioliktame perskyrime dešimtoje eilutėje: "Miškų gi slėnyje buvo daug sakų šulinių. Taigi Sodomos ir Gomoros karaliai gavo bėgti ir tenai krito, o likusieji nubėgo į kalną." Pati Biblija pripažįsta, kad žemė ten buvo dervinga ir prieš katastrofą.

Mokslininkai dar kartą turi progą pripažinti, jog dieviškasis balandis smagiai pasijuokė iš šventojo autoriaus. Visa šios dykumos gamta byloja apie kažkokią geologinę katastrofą, nuo kurios turėjo nukentėti visa gyvūnija, jeigu tik ten kas nors gyveno. Antai Mirusiosios jūros, į kurią įteka Jordanas, paviršius 920 kvadratinių kilometrų, ilgis 100 kilometrų, o plotis plačiausioje vietoje iki 20 kilometrų. Jordanas ir kiti intakai suneša savo vandenis į nenutekamą Mirusiąją jūrą. (Arabai ją vadina Bachr - Lut.) Tas vanduo išgaruoja, nes kitaip neįmanoma išaiškinti, kur jis pasideda, jeigu ežero lygis visą laiką pastovus. Jis 392 metrais žemesnis už Viduržemio jūros lygį, o giliausioje vietoje yra apie 400 metrų. Karštas ir sausas oras čia, kur yra didžiausias pasaulyje žemės plutos įdubimas, gali sugerti nepaprastai didelį vandens garų kiekį. Pelkėti klodai apylinkėse, visur išsimėčiusios dervingų medžiagų masės, dažni žemės drebėjimai rodo, kad ši vietovė greičiausiai niekad nebuvo gyvenama.

Jeigu jau labai norėtume tikėti, kad balandis negalėjo pasijuokti iš šventojo Pradžios knygos autoriaus, jeigu norėtume trūks plyš laikyti teisinga istoriją apie ugnies lietų, lijusį iš dangaus, kad sunaikintų žmones, čia nusidėjusius pederastija, o ten - lesbine meile, tai vis dėlto reikės pripažinti, jog dievas, nors jis ir šventas, trupučiuką sumelavo. Iš tikrųjų argi jis neprisiekė Nojui, kad jo gailestingumas niekada nebeleis jam naikinti žmonių? Argi jis, ranką padėjęs ant vaivorykštės, neprisiekė, kad nebebausiąs žmonių tvanu? Tačiau, prisiekus tvanu nebenaikinti žmonių,

vandens tvaną pakeisti ugnies tvanu - ar tai garbinga viešpaties dievo politika?

Skaitykime toliau nepaprastąjį Pradžios knygos pasakojimą. Šventasis autorius sako, kad Lotas nebuvo pederastas ir išsigelbėjo nuo pražūties, lygiai kaip ir jo neabejotinai skaisčios dukros. Tačiau autorius čia pat parodo puikius šios šventosios šeimos dorybių pavyzdžius. Pabrėžiame, kad naujame Biblijos epizode nė vieno peikiamo žodžio nepasakyta apie Sodomos bėglius. Dieviškasis balandis pasižymi viena gera ypatybe: apie šlykščiausias begėdystes jis pasakoja taip ramiai, tarsi pasaulyje nebūtų nieko paprastesnio. Šventajam autoriui net kraujomaiša atrodo esanti niekuo nedėtas patriarchų paprotys.

Skaitytojas teatleidžia mums, kad pateiksime dar vieną ilgoką citatą, bet ji yra būtina; reikia ją tiksliai pateikti dėl to, kad parodytume, kas tai yra šventasis raštas, pati švenčiausioji knyga, dievobaimingiausias tikėjimo ir trijų religijų - judaizmo, krikščionybės ir islamo - pagrindas ir atrama.

"Ir Lotas išėjo iš Segoro, ir pasiliko ant kalno; taip pat abi jo dukterys drauge su juo (nes bijojo pasilikti Segore); ir gyveno urve pats ir drauge su juo dvi jo dukterys.

Ir vyresnioji tarė jaunesniajai: "Mūsų tėvas senas, ir nė vieno vyro neliko ant žemės, kurs galėtų pas mus įeiti pagal visos žemės paprotį.

Eikš, nugirdykime jį vynu ir gulėkime su juo, kad galėtume palaikyti ainiją iš savo tėvo".

Taigi jos tą naktį davė savo tėvui gerti vyno. Ir vyresnioji įėjo ir gulėjo su tėvu, o jis nepajuto, nei kada duktė atsigulė, nei kada atsikėlė.

Taip pat kitą dieną vyresnioji tarė jaunesniajai: "Štai aš vakar gulėjau su savo tėvu; duokime jam gerti vyno dar ir šią naktį, ir tu su juo gulėsi, kad palaikytume ainiją iš mūsų tėvo".

Taigi jos davė savo tėvui ir tą naktį gerti vyno, ir jaunesnioji duktė įėjusi su juo gulėjo; ir nei tuomet jis nepajuto, nei kada ji atsigulė, nei kada atsikėlė.

Taigi dvi Loto dukterys pradėjo iš savo tėvo.

Ir vyresnioji pagimdė sūnų, ir praminė jį vardu Moabas; tasai yra moabitų tėvas iki šiai dienai.

Taip pat jaunesnioji pagimdė sūnų ir praminė jį vardu Amonas, tai yra mano tautos sūnus; jis yra amonitų tėvas iki šiai dienai" (Pradžios 19, 30 - 38).

Tarkime, kad šį tekstą padiktavo tikrai šventoji dvasia iš dangaus, - bet juk jis vis tiek šlykštus.

Loto ir jo dukterų nuotykis negalėjo išvengti teisingos Voltero kritikos, kuriai mes ir užleidžiame čia vietą. To didžiojo žmogaus mintys tebėra įdomios ir šiuo metu, nes dar tebėra gyvi religiniai prietarai, tebegyvuoja tikėjimo taisyklės ir aktyvūs religijos sekėjai, gerbiantieji Bibliją kaip šventą dievo žodį.

"Biblija, - rašo Volteras, - nieko nesako apie tai, ką darė Lotas, pamatęs savo žmoną, pavirtusią druskos, stulpu; ji taip pat nemini jo dukterų vardų. Mintis nugirdyti tėvą tuo tikslu, kad būtų galima gulėti su juo kartu oloje, gana originali. Biblija visiškai nenurodo, kur jos gavo vyno, bet už tai mes sužinome, kad Lotas pasinaudojo abiem savo dukterimis, visai nepastebėjęs nei jų ateinant, nei išeinant. Gana nelengvas dalykas paimti moterį, ypač mergelę, ir nieko apie tai nežinoti. Štai atvejis, kurio niekaip negalima paaiškinti.

Taip pat nesuprantama, kodėl Loto dukros taip baiminosi dėl žmonijos ateities. Juk jau Abraomui buvo gimęs iš Agaros Izmaelis, tautos jau buvo pasklidusios, o Segoro miestas, iš kurio išėjo tos mergaitės, buvo visai arti."

O kur jos gavo vyno, jei ne pas vietos smuklininkus?

Volteras atkreipia dėmesį į šios istorijos panašumą su istorija apie Mirą, kuri iš savo tėvo Kiniro pagimdė Adonį. "Čia, - sako jis, - pamėgdžiojama sena arabų pasakėčia apie Kinirą ir Mirą." Tačiau šioje pasakėčioje Mira bent nubaudžiama už savo nusikaltimą, tuo tarpu kai Loto dukterims atlyginama pačiu aukščiausiu, teologų požiūriu, palaiminimu: jos tampa gausios ainijos motinomis.

Dar daugiau: bažnyčios tėvai sugebėjo visiškai pateisinti net patį Lotą. Pagal Mozės įstatymą jį reikėjo už tokį poelgį nubausti mirtimi ("kiekvienas žmogus, kurs darytų ką nors iš tų bjaurumų, pražus iš savo tautos tarpo", - Kunigų 18, 29). Tuo tarpu krikščionių bažnyčia spalio 9 dieną mini šio patriarcho šventę.

9 SKYRIUS

Dievobaimingosios istorijos apie Abraomą pabaiga

Duokit šen smilkalų! Scenoje vėl pasirodo Abraomas, patriarchas - alfonsas, pasiruošęs pakartoti triuką, padėjusį jam taip sėkmingai praturtėti Egipte,

"Išėjęs iš ten į pietinę šalį, Abraomas gyveno tarp Kadeso ir Suro ir buvo Geraroje ateivis.

Ir apie savo pačią Sarą jis sakė: Ji mano sesuo. Tad Geraros karalius Abimelekas atsiuntė ir ją atėmė.

Bet dievas atėjo naktį sapne pas Abimeleką ir jam tarė: "Štai tu mirsi dėl moteriškės, kurią atėmei, nes ji turi vyrą".

O Abimelekas nebuvo jos palietęs ir tarė: "Viešpatie, argi tu užmuši nežinančią ir teisingą giminę?

Ar jis pats man nesakė: "Ji mano sesuo?" Ir ji taipgi sakė: "Jis mano brolis". Aš tai padariau pikto neišmanančia širdimi ir nesuteptomis rankomis".

Ir dievas jam tarė: "Ir aš žinau, kad tai padarei nekalta širdimi, ir todėl tave saugojau, kad man nenusidėtumei, ir neleidau jos prisiliesti.

Dabar tat atiduok pačią jos vyrui, nes jis pranašas; ir jis melsis už tave, ir tu išliksi gyvas; o jei nenorėsi atiduoti, žinok, kad mirte numirsi tu ir visa, kas yra tavo".

Ir, tuojau nakčia atsikėlęs, Abimelekas suvadino visus savo tarnus ir, jiems girdint, papasakojo visus tuos žodžius; ir visi žmonės labai nusigando.

O Abimelekas pasivadino taipgi Abraomą ir jam tarė: "Ką mums padarei? Kuo tau nusidėjome, kad ant manęs ir ant mano karalystės užtraukei sunkią nuodėmę? Padarei mums, ko neturėjai daryti".

Ir dar dejuodamas kalbėjo: "Ką gi tu manei, taip pasielgdamas?"

Abraomas atsakė: "Aš sau galvojau, rasi, šitoje vietoje nėra dievo baimės, ir mane užmuš dėl mano pačios.

Pagaliau ir iš tikrųjų ji yra mano sesuo, mano tėvo duktė, ir aš vedžiau ją už žmoną.

O kai dievas mane išvedė iš mano tėvo namų, aš jai tariau: "Padaryk man tą malonę: kiekvienoje vietoje, kurion ateisime, sakyk, kad aš tavo brolis".

Taigi Abimelekas ėmė avių ir jaučių, vergų ir vergių ir davė Abraomui, ir atidavė jam jo pačią Sarą,

Ir tarė: "Šalis ties jumis, gyvenk, kur tau patiks".

O Sarai jis sakė: "Štai aš daviau tavo broliui tūkstantį sidabrinių; tai bus tau akių uždangalui prieš visus, kurie yra su tavim, ir kur tik tu eisi, ir atsimink, kad buvai sugauta".

O Abraomui pasimeldus, dievas išgydė Abimeleką ir jo pačią, ir jo tarnaites, ir jos pagimdė.

Nes viešpats buvo užrakinęs visas įsčias Abimeleko namuose dėlei Abraomo pačios Saros" (Pradžios 20, 1 - 8).

Nepamirškime, kad tuo metu gražuolei Sarai jau buvo sukakę devynios dešimtys metukų.

Savaime peršasi keletas pastabų. Pirmiausia, ar Abraomas pasakė tiesą, tvirtindamas Abimelekui, kad Sara kartu ir jo žmona, ir sesuo? Jeigu taip, tai mes čia turime dar vieną dievobaimingą kraujomaišą. Na ir žavus gi tas šventasis raštas!

Bet tai dar ne viskas. Jei Abimelekas atrodo esąs padorus žmogus, tai Abraomas, atvirkščiai, kaip į jį bežiūrėsi, gana šlykštus subjektas. Jeigu jis tikrai Saros brolis, tai ir ši aplinkybė nepateisina jo sąvadavimo ir melo. Sesuo - žmona - jam pelno šaltinis. Jis melavo, neigdamas savo santuoką su ja. O jo pasiaiškinimas, kai niekšiška gudrybė buvo atidengta, parodo Abraomą kaip suktą kazuistą, vertą teologijos licenciato arba ir daktaro laipsnio. Net protinių sugebėjimų ribotumas negalėtų jo pateisinti dorų žmonių akyse.

Antra vertus, ar šis dievo numylėtinis patriarchas, šis laimės vaikas, kurį globoja pats dievas, - ar jis tikrai yra Saros brolis, kaip jis staiga pareiškė? Visos kitos Biblijos vietos įrodo kaip tik priešingą dalyką. Pasakojime apie Egipto faraoną Abraomas pirmą kartą griebėsi savo pelningo melo. Bet kai faraonas jį demaskavo, jis nė nepagalvojo taip suktai teisintis, kaip dabar Abimelekui. Galima pagalvoti, kad tai ne kas kita, kaip netikėtas prasimanymas, pirmoji šventajam pranašui į galvą šovusi mintis, ėmus jį aštriai pulti Geraros karaliui. Kodėl jis šitaip nesiteisino, kalbėdamasis su faraonu?

Dar daugiau: šventoji dvasia pati sau prieštarauja. Vienuoliktame perskyrime ji mus supažindino su Abraomo tėvo Tarės šeima: "Tarei gimė Abramas, Nachoras ir Aranas. O Aranui gimė Lotas. Aranas mirė pirma savo tėvo Tarės savo gimtame krašte, Chaldejoje, Uro mieste. O Abramas ir Nachoras vedė sau pačias. Abramo pati buvo vardu Šaraja, o Nachoro pačios vardas Melka, duktė Arano, Melkos tėvo ir Jeskos tėvo" (Pradžios 11, 27 - 29). Kitaip sakant, Nachoras vedė savo dukterėčią. Jei Sara buvo Tarės duktė, Abraomo, Nachoro ir Arano sesuo, tai autorius to būtų nenutylėjęs, taip smulkiai išskaičiuodamas Tarės šeimos giminystės ryšius.

Pagaliau juk Biblija tiesiog vadina Sarą Tarės marčia: "Taigi Tarė ėmė savo sūnų Abramą ir savo sūnaus Arano sūnų Lotą ir savo marčią, o savo sūnaus Abramo pačią Sarają ir juos išvedė iš Uro miesto Chaldejoje, kad įeitų į Kanaano žemę" (Pradžios 11, 31).

Taigi, visai nesivaržydamas tapti Abimeleko akyse kraujomaiša, Abraomas pamelavo jam, kad kaip nors pateisintų savo avantiūrą. Arba, jeigu jis ryžosi atskleisti Geraros karaliui tiesą, kurią buvo nuslėpęs nuo faraono, tai šventoji dvasia, diktuodama Pradžios knygą, susipainiojo, bemeluodama ir pati sau beprieštaraudama.

Žinoma, visa tai gryniausias prasimanymas, o jo autorius - tikras žioplys. Šventoji dvasia, įsileidusi mistifikuoti ir besimėgaudama nepadoriais ir šlykščiais dalykais, diktuoja visa, kas jai ateina į galvą, o siauraprotis autorius abejingai užrašinėja visa, ką girdi, - nešvankybes ir nesąmones, visiškai nekreipdamas dėmesio į aiškiausius prieštaravimus, painiavas ir net stačiai fiziškai negalimus atvejus.

Ir kaip šių Biblijos eilučių autorius nesusiprato, kad klastingasis balandis juokiasi iš jo, versdamas jį Geraros žemę vadinti karalyste? Pagal senovės geografų aprašymus Gerara - tai mažas smėlėtas slėnys be jokios augmenijos, atšiauri dykuma, kurioje niekad negalėjo gyventi žmogus. Atseit, Abimelekas buvo dykumos karalius? O ar ilgai jis laikė pas save Sarą? Ir kaip ponia Abimelekienė nepasistengė išdraskyti jai akių?

Štai dar vienas dalykas, parodas visą šventosios dvasios pokštų begėdiškumą. Šis epizodas įvyko po Sodomos sunaikinimo ir prieš ištesint dievui savo pažadą, duotą prie Mambrės ąžuolo. Dvidešimt pirmas Pradžios knygos perskyrimas prasideda taip:

"O viešpats aplankė Sarą, kaip buvo žadėjęs, ir įvykdė, ką buvo sakęs.

Ir ji tapo nėščia, ir pagimdė sūnų savo senatvėje tuo metu, kurį jai dievas buvo iš anksto apreiškęs" (1 - 2 eil).

Kadangi ji pagimdė, praėjus metams po dievo ir dviejų angelų pasirodymo prie Mambrės ąžuolo, vadinasi, Abraomas praleido Geraros žemėje pirmuosius tris mėnesius po ugnies tvano, turint galvoje normalų devynių mėnesių Saros nėštumą. Ir net tariant, kad Abraomas visus tuos tris mėnesius išbuvo Geraroje, kyla klausimas, kokiu būdu galėjo jo didenybės karaliaus Abimeleko žmona ir vergės per tokį trumpą laiką pastebėti, kad jos tapo nevaisingomis, atseit, kad dievas "užrakino jų įsčias", tariant įmantria šventojo autoriaus kalba. Ar įmanoma taip greit įsitikinti, kad nebeturėsi vaikų?

Kartu su teologais, kurių nestebina joks, net pats bjauriausias stebuklas, reikia pripažinti, jog dievas iškrėtė šlykštoką, nors ir labai originalų pokštą. Galima įsivaizduoti dykumos karaliaus ir jo valdinių išraišką, kai jie pamatė, kad jų žmonų "įsčios užrakintos"! Šis pokštas turėjo atrodyti jiems labai bjaurus. Visai suprantama, kodėl Abimelekas, norėdamas padaryti galą šiai nelaimei, davė Abraomui visa, ko tik jis pareikalavo, ir pasakė pranašui ir jo sesutei - žmonai: "Nešdinkitės iš čia kuo greičiausiai! "

Po "įsčių užrakinimo" stebuklo neišsemiama Pradžios knyga papasakoja mums, kaip Sara, devynių dešimtų metų dama, seniai netekusi galios turėti vaikų, stebuklingai pagimdo.

Juokdarys tas balandis!

O dabar - dar viena naujiena: Abraomas, turėdamas teisėtą sūnų, išvaro lauk Izmaelį, kurį sugyveno su savo sugulove.

"Ir Abraomas praminė savo sūnų, kurį jam pagimdė Sara, vardu Izaokas.

Ir jį apipjaustė aštuntoje dienoje, kaip jam dievas buvo įsakęs;

Kada jis buvo šimto metų, tame tėvo amžiuje gimė Izaokas.

Ir Sara sakė: "Dievas man padarė juoką; kas nors tai išgirs, juoksis su manim".

Ir ji dar kalbėjo: "Kas būtų įtikėjęs, kad Abraomas išgirs, jog Sara žindo sūnų, kurį jam senam pagimdė?"

Tuo tarpu vaikas augo ir buvo nujunkytas; o Abraomas iškėlė didelį pokylį jo nujunkymo dieną.

Ir Sara, pamačiusi egiptietės Agaros sūnų, žaidžiantį su savo sūnumi Izaoku, tarė Abraomui:

"Išvaryk šitą tarnaitę ir jos sūnų, nes tarnaitės sūnus nebus tėvainis su mano sūnumi Izaoku".

Tai labai nepatiko Abraomui dėl jo sūnaus.

Bet dievas jam tarė: "Nesisielok dėl savo vaiko ir tarnaitės; visame, ką tau sakys Sara, klausyk jos balso, nes per Izaoką bus tau pavadinta ainija.

Bet ir tarnaitės sūnų aš padarysiu didele tauta, kadangi jis yra tavo ainis".

Taigi Abraomas kėlėsi anksti rytą ir, ėmęs duonos ir šikšninį vandens indą, uždėjo jai ant pečių ir atidavė vaiką, ir ją išleido. O ji išėjusi klaidžiojo Bersabėjos tyruose.

Ir, pristigusi vandens inde, ji pametė vaiką po vienu iš ten buvusių medžių

Ir nuėjo, ir atsisėdo ties juo iš tolo per kilpinio šūvį, nes sakė: "Negaliu matyti vaiko mirštant" - ir, sėdėdama ties juo, ėmė graudžiai verkti.

O dievas išklausė vaiko balsą, ir dievo angelas atsiliepė iš dangaus į Agarą, tardamas: "Kas tau darosi, Agara? Nesibijok, nes dievas išklausė vaiko balsą iš vietos, kame jis yra.

Kelkis, imk vaiką ir laikyk jį už rankos, nes aš jį padarysiu didele tauta".

Ir dievas jai atvėrė akis; tuomet ji, pamačiusi vandens šulinį, nuėjo ir prisisėmę indą, ir davė vaikui gerti.

Ir dievas buvo su juo; jis augo ir pasiliko tyruose, ir pasidarė jaunu šauliu.

Jis gyveno Parano tyruose, ir jo motina paėmė jam pačią iš Egipto žemės" (Pradžios 21, 3 - 21).

Šis tikrai nežmoniškas, niekšingas pirmagimio ir jo motinos išvarymas, aprūpinus tik gabalu duonos ir kailiamaišiu vandens, ypač kelia pasipiktinimą, nes tai padarė toks galingas ponas, su 318 tarnų nugalėjęs penkis karalius, labai praturtėjęs per savo žmonos dievobaimingą pažintį su Egipto ir Geraros karaliais. Štai kokių "amžinų" gėrio ir doros tiesų moko šventasis raštas!

Po to Pradžios knyga byloja, jog didysis patriarchas ilgai gyvenęs pilistimų žemėje.

Tačiau Abraomas, kuris buvo labai laimingas, susilaukęs sūnaus iš persenusios, bet karštai mylimos Saros, nesitikėjo tokio negražaus pokšto, kurį dabar ruošėsi jam iškrėsti jo globėjas - visagalis ir visažinis dievas. "Ar myli tu savo mažylį, o, mano brangusis pranaše? Jei taip, tu jį ir nužudyk, kad man įtiktumei." Tokia buvo staigmena, kurią pakišo dievas savo išrinktajam. Tiesa, visa tai buvo vien juokai, taip sakant, dievas užsimanė truputį "pakvailioti".

Aukščiausias mėgsta mažumą paišdykauti! Jis greičiausiai norėjo pažiūrėti, kaip ims raukytis apstulbintas Abraomas. Čia dar kartą reikia pateikti autentišką citatą: ji tikrai puiki:

"Po tų atsitikimų dievas mėgino Abraomą ir jam tarė: "Abraome, Abraome!" O jis atsakė: "Štai aš".

Ir dievas tarė: "Imk savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį myli, ir eik į regėjimo žemę, ir ten jį paaukosi kaip deginamąją auką ant vieno kalno, kurį aš tau nurodysiu".

Taigi Abraomas, atsikėlęs nakčia, prirengė savo asilą, ėmė su savim du berniokus ir savo sūnų Izaoką; o, prisiskaldęs malkų deginamajai aukai, nuėjo į vietą, kurią jam dievas buvo įsakęs.

Trečią gi dieną, pakėlęs akis, pamatė vietą iš tolo,

Ir tarė dviem savo bernams: "Palaukite čia su asilu, o aš ir vaikas nueisime ten ir, kai pagarbinsime, sugrįšime pas jus".

Jis ėmė taipgi malkų deginamajai aukai ir uždėjo ant savo sūnaus Izaoko; patsai gi nešėsi rankose ugnies ir peilį. Jiems drauge beeinant,

Izaokas tarė savo tėvui: "Mano tėve!" Tasai atsakė: "Ko nori, sūnau?" "Štai", - tarė sūnus, - "ugnis ir malkos - kame yra deginamoji auka?"

O Abraomas tarė: "Dievas parūpins, mano sūnau, sau auką deginimui". Juodu tat drauge ėjo toliau.

Ir atėjo į vietą, kurią jam dievas buvo parodęs; čia jis pastatė altorių ir sudėjo ant jo malkas; ir, surišęs savo sūnų Izaoką, paguldė jį ant altoriaus viršuje malkų krūvos.

Dievas Įsako Abraomui paaukoti savo vienatinį sūnų

Ir ištiesė ranką, ir nutvėrė peilį, kad paaukotų savo sūnų.

Ir štai viešpaties angelas sušuko iš dangaus, tardamas: "Abraome, Abraome!" Jis atsakė: "Štai aš".

Ir jam tarė: "Netiesk savo rankos ant vaiko ir nieko jam nedaryk; dabar žinau, kad bijai dievo ir nepasigailėjai savo vienintelio sūnaus dėl manęs".

Abraomas pakėlė savo akis ir pamatė užpakalyje aviną, įsipainiojusį ragais erškėtyne, kurį ėmęs paaukojo kaip deginamąją auką sūnaus vietoje.

Ir jis praminė tą vietą vardu "Viešpats mato". Todėl iki šios dienos sakoma: "Ant kalno viešpats matys".

O viešpaties angelas šaukė Abraomą antrą sykį iš dangaus, tardamas:

"Aš prisiekiau pats per save", sako viešpats; "kadangi tu padarei tą dalyką ir nepasigailėjai savo vienintelio sūnaus dėl manęs,

Aš tave palaiminsiu ir padauginsiu tavo ainiją kaip dangaus žvaigždes ir kaip smiltis, esančias jūros pakrantėje; tavo ainiją paveldės savo neprietelių vartus,

Ir tavo ainijoje bus palaimintos visos žemės tautos, nes tu buvai klusnus mano balsui".

Ir Abraomas sugrįžo pas du savo bernus ir nuėjo drauge Bersabėjon ir ten gyveno" (Pradžios 22, 1 - 19).

Kritikai nurodo, kad Abraomas, prašęs dievą pasigailėti svetimų jam Sodomos ir Gomoros gyventojų, nesikreipė į dievą, gindamas savo sūnų. Jie apkaltina nauju melu patriarchą, sakiusį savo pusberniams: "Aš ir vaikas nueisime ten ir, kai pagarbinsime, sugrįšime pas jus". Jeigu jau jis ruošėsi kopti į kalną, kad ten nudurtų ir sudegintų Izaoką, vadinasi, neketino grįžti su juo. Tai buvo barbaro melas, tuo tarpu kai anksčiau mes matėme meluojant gobšų sąvadautoją, atiduodantį savo žmoną už pinigus.

Antra vertus, negalime nesistebėti, kaip šimtametis senis, prieš išvykdamas į kelionę, patsai skaldo malkas laužui: sudeginti žmogui ant laužo reikalingas ne glėbys žalių malkų, bet mažiausiai visas vežimas sauso kuro. Taigi Abraomo priskaldytas malkas daugiau kaip dvi paras tempė asilas ir du tarnai. Netgi jei malkomis būtų buvęs apkrautas tik vienas asilas, vis tiek nesuprantama, kaip trylikametis berniukas Izaokas galėjo paskui užsiversti sau antpečių tokį krovinį ir vienas jį nešti į kalną. Beje, ir Abraomo pasiimtoje gorėję žarijų ne kažin kiek tegalėjo tilpti, ir jos turėjo užgesti, iki jie pasiekė aukojimo vietą, nes kai patriarchas ir jo sūnus išsiskyrė su tarnais, Morijos kalnas vos dūlavo tolumoje. Pagaliau, kaip pažymi kritikai, tas garsusis Morijos kalnas, ant kurio vėliau buvo pastatyta Jeruzalės bažnyčia, yra ne kas kita, kaip plika uola be jokios gyvybės; niekada ant jos neaugo joks krūmokšnis, o visa vietovė aplink Jeruzalę nusėta akmenimis, ir miško medžiaga ten būdavo gabenama iš kitur.

Izaoko aukojimas

Tačiau visos tos aplinkybės nesukliudė dievui išmėginti Abraomo tikėjimo, o Abraomui nusipelnyti savo klusnumu ypatingą dievo palankumą.

Vėliau mes matysime, kad, teisėjui Jeftei aukojant savo dukterį, neįsikiš nė vienas angelas. Tiesa, Jeftė neužsiiminėjo sąvadavimu ir tikriausiai dėl tos priežasties neįsigijo to ypatingo šventumo, kurį krikščionių, judėjų ir musulmonų religijos priskiria savo bičiuliui Abraomui.

Dvidešimt trečias perskyrimas pasakoja, kad Sara mirė, sulaukusi 127 metus amžiaus Hebrone, Kanaano žemėje. Iš kažkokio pono Efrono Abraomas nupirko Makpelo olą, brangiai už ją sumokėjęs, kad turėtų kur palaidoti žmoną. Efronas pasakė: "Žeme, kurios reikalauji, verta keturių šimtų sidabro siklių; tai jos kaina tarp manęs ir tavęs; bet kas tai yra? Laidok savo numirėlį". Tai išgirdęs, Abraomas atsvėrė pinigus, kurių pareikalavo Efronas, Heto vaikams girdint, keturis šimtus sidabro siklių patikrintais visur imamais pinigais" (Pradžios 23, 15 - 16).

Tenka stebėtis, kad Abraomas, kurį Biblija keletą kartų vadina labai turtingu žmogumi, neturi nė pėdos savo žemės. Kritikai dar atkreipia dėmesį į gana keistą dalyką: minima kažkokia "visur imama" kaltinė moneta. Ne tiktai biblinio Abraomo laikais Kanaano žemėje nebuvo monetų, bet ir iš viso senovės žydai niekada nekaldavo pinigų.

Iš dvidešimt penkto perskyrimo matome, kad iškaršęs protėvis nutarė dar pasismaginti: vedė naują žmoną Keturą. Patriarchas tuomet turėjo apie 140 metų. Pravers priminti, kad Sara jau laikė Abraomą per senu tada, kai jam buvo "tik" 100 metų ir kai jis tapo tėvu, dangui įsikišus. Ir vis dėlto Abraomui begyvenant su ta Ketura, be jokių stebuklingų reiškinių atsirado dar šešetas sūnų: Žamranas, Jeksanas, Madanas, Madianas, Jesbokas ir Suė.

Galiausiai vieną gražų vakarą, išgyvenęs 175 metus, patriarchas pasimirė (Pradžios 25, 7), palikęs Izaokui visą turtą. Kitiems vaikams buvo tik šis tas padovanota. Šventąjį sąvadautoją palaidojo greta Saros, Makpelo oloje.

10 SKYRIUS

Šventasis protėvis Izaokas ir dievo jam duoti vaikai

Dabar mes pamatysime, kaip dievas vykdė savo pažadą "labai padauginti" Abraomo ainiją.

Sarai mirus, patriarchas, prieš susituokdamas su Ketura, buvo užsiėmęs savo mylimo sūnaus reikalų tvarkymu. Šis dalykas, nepaprastai svarbus pamaldžių tyrinėjimų ir religinio - dorovinio auklėjimo atžvilgiu, aprašytas Pradžios knygos dvidešimt ketvirtame perskyrime.

Abraomo brolis Nachoras vedė savo dukterėčią Melką (Pradžios 11, 29). Šiam ponui Nachorui nepatiko bastytis po dykumas kaip jo broliui, ir jis įsikūrė derlingoje Mesopotamijoje. Ten Melka pagimdė jam aštuonis sūnus. Bet kadangi tų aštuonių berniūkščių jam nebuvo gana, - tai jis pasiėmė sugulovę, vardu Roma, kuri jam padovanojo dar keturis sūnus (Pradžios 22, 20 - 24). Šie vaikai savo ruožtu irgi ėmė daugintis. Vienam iš jų - Batueliui - gimė Labanas ir Rebeka. Pastarajai ir teko iš dievo malonės ateityje tapti ponia Izaokiene.

Vieną gražų rytą senasis Abraomas pasišaukė vyriausiąjį savo tarną, kuris tuo metu buvo viso jo turto valdytojas. Pradžios knyga tik vieną kartą pavadina jį vardu - Eliezeriu, o toliau vadina jį tiesiog "vergu".

J. Skvirecko Biblijos vertime lotynų kalbos žodis "servus" - "vergas" beveik visur verčiamas "tarnu".

Štai ką pasakė Abraomas "vergui": "Padėk ranką po mano kulšimi, idant aš tave prisaikdinčiau per viešpatį, dangaus ir žemės dievą, kad neimsi mano sūnui pačios iš dukterų kanaaniečių, kurių tarpe gyvenu, bet kad eisi į mano šalį ir giminę ir iš ten paimsi mano sūnui Izaokui žmoną" (Pradžios 24, 2 - 4).

Komentatoriams skeptikams nemaža smagumo yra suteikusi ši priesaikos apeiga. Reikalas tas, kad hebrajiškas šios Biblijos dalies tekstas stačiai sako: "Paimk į savo ranką mano lyties organus. "Pasak mokslininkų etnografų, vyriškieji lyties organai būdavę labai gerbiami ne tiktai dėl apipjaustymo, siejančio juos su dievu, bet dar ir dėl to, kad jie, kaip žmonių giminės dauginimosi šaltinis ir dievo palaimos laidas, buvo jėgos, stiprybės simbolis. Kad ir kaip keistai atrodytų tokia priesaikos apeiga, tenka prieš ją pagarbiai nulenkti galvą, nes jokiu būdu nereikia užmiršti, kad visa tai yra padiktavusi šventoji dvasia.

Kiekvieną kartą, kai šiuolaikiniuose Biblijos vertimuose sutinkamas žodis "kulšis" ar "strėnos", jį reikia suprasti perkeltine prasme. Pavyzdžiui, skaitydami, kad koks nors vadas kilo iš Judo "strėnų" arba giminės, mes konstatuojame sąmoningą teksto iškraipymą, nes juk vaikai gimsta ne iš "strėnų". O, be to, kaip mes jau ne kartą esame pastebėję, dieviškasis balandis niekada nesivaržo, vadindamas daiktus jų tikraisiais, nors ir pačiais stipriausiais vardais.

"Tarnas tad padėjo ranką po savo pono Abraomo kulšimi (pažodžiui: "paėmė į savo rankas jo lyties organus") ir prisiekė išpildyti tuos žodžius" (Pradžios 24, 9).

Po to, paėmęs dešimtį kupranugarių, jis iškeliavo į Mesopotamiją. Tolokai!

Biblija, iškilmingai tituluodama "karaliais" smulkių genčių vadus (Sodomos, Gomoros, Geraros ir pan.), įžūliai niekina tikrai galingas ir, pagal anuos laikus, civilizuotas senojo pasaulio valstybes. Hetitų karalystė buvo rytinėje Mažosios Azijos dalyje ir XX a. prieš m. e. viduryje buvo pavojingas Sirijos ir Egipto priešas. Šiuo atveju, gyvendamas su "hetitų sūnumi", Abraomas turėjo būti kur nors į šiaurės vakarus nuo Palestinos ir Sirijos. Jo pasiųstasis "vergas" ieškoti nuotakos Izaokui turėjo nukeliauti du tūkstančius kilometrų iki "Nachoro miesto", tai yra iki Uro. Apie didžiulį miestą (Eufrato žemupyje) Biblijos autoriai kalba lyg apie kokią nedidelės klajoklių ordos stovyklą.

Atsidūręs netoli miesto, kuriame tikėjosi rasiąs savo pono giminaičius, Eliezeris buvo išvargęs ir ištroškęs. Laimė, jis sutiko gražutę juodaplaukę, einančią vandens prie šulinio už miesto vartų. Ši meili mergina atėjo Eliezeriui į pagalbą, pagirdydama jį ir jo kupranugarius. Čia jau mums reikia susigraudinti dėl dievo apvaizdos veiksmų: ta juodaplaukė ir buvo Rebeka, Batuelio duktė, Abraomo anūkė. Padovanojęs jai auksinius auskarus ir porą apyrankių, Eliezeris pasiteiravo, su kuo jis turi garbę kalbėti. Tai bent buvo reginys! Rebeka parsivedė jį namo ir supažindino su tėvu ir broliais. Abraomo turto valdytojas jiems paaiškino, kad jis atlikęs savo ilgą kelionę, norėdamas surasti Mesopotamijoje žmoną Izaokui. Žinoma, Batuelis ir Labanas sušuko:

- Čia tikras dievo pirštas! Tegul Rebeka kuo greičiausiai vyksta su tavimi ir tampa tavo pono sūnaus žmona.

Eliezeris ir Rebeka

Eliezeris, nudžiugęs, kad pavyko taip greit ir lengvai viską sutvarkyti, verste užvertė Rebeką aukso žiedais ir prabangiais drabužiais; jis taip pat davė dovanų jos broliams ir motinai. Motina buvo benorinti atidėti kelionę nors dešimčiai dienų, tačiau Rebeka pareiškė, kad ji skuba ir nori kaip galima greičiau nuvykti pas savo nepažįstamąjį jaunikį. Sunku, žinoma, patikėti, kad Eliezeris turėjo su savimi jaunojo Izaoko fotografiją. Vis dėlto Rebeką žaibiškai įsimylėjo jį iki ausų. Savo ruožtu Izaokas, nors ir nežinojo, kokią žmoną parves jam Eliezeris, - apskritai, jis nežinojo, ar ją parves - buvo irgi beprotiškai įsimylėjęs: dieną ir naktį jis stypsojo vieškelyje, laukdamas grįžtančio karavano. Galima įsivaizduoti jo džiaugsmą, kai vieną gražų rytą Eliezeris grįžo, ir grįžo ne tuščiomis rankomis! Valdytojas sąžiningai atsiskaitė už savo kelionę, o jaunuoliai puolė vienas kitam į glėbį.

"Tasai (Izaokas) įsivedė ją į savo motinos Saros šėtrą ir paėmė ją už pačią, ir taip labai ją mylėjo, kad sumažėjo jo skausmas, kurs buvo jį apėmęs dėl jo motinos mirties" (Pradžios 24, 67).

Iš pradžių visos šventojo Izaoko pastangos ėjo niekais: niekaip jam nepavyko pasidaryti tėvu taip veikiai, kaip jis to norėjo. To ir užteko, kad Pradžios knyga apkaltintų Rebeką esant nevaisinga. Šiuo atveju visada būna kaltos moterys!

"Ir Izaokas maldavo viešpatį už savo pačią, kadangi ji buvo nevaisinga. Viešpats jį išklausė ir davė Rebekai galią tapti nėščia" (Pradžios 25, 21).

Tarp mūsų kalbant, dievas, matyt, nutarė kiek pajuokauti, nes juk jis buvo pažadėjęs Abraomui nesuskaitomą ainiją. O, be to, argi ne pati apvaizda išrinko Rebeką Abraomo sūnui? Tad negalėjo dievas, nesulaužęs savo žodžio, duoti Izaokui nevaisingą žmoną. Aišku, kad jeigu jis ir šiai nelaimingajai buvo "užrakinęs įsčias", tai greičiausiai tik dėl to, kad vėliau turėtų malonumą pasiknebinėti jas "atrakindamas", prieš tai privertęs truputį pasikankinti ir savo numylėtojo alfonso Abraomo įpėdinį,

Tačiau ir čia neapsieita be komplikacijų:

"Bet kūdikiai stumdėsi jos įsčioje. Ji gi tarė: "Jei taip man turėjo būti, kam reikėjo man tapti nėščia?" Ir ji nuėjo pasiteirauti viešpaties" (Pradžios 25, 22).

Šventasis autorius pamiršo nurodyti, kur, būtent, Rebeka ėjo pasikalbėti su viešpačiu. "Šventų švenčiausioji" - tam tikra šventyklos dalis, panašiai kaip krikščionių bažnyčios presbiterija su altoriumi, - tuomet dar buvo neišrasta. Dievas pasirodydavo, kur norėdavo ir kada norėdavo. Žemiškų jo dangiškosios kontoros skyrių čionai dar nebuvo. Ir vis dėlto Rebeka sugebėjo užklausti dievą, o šis netruko paaiškinti: "Dvi giminės yra tavo įsčioje, ir dvi tautos, išėjusios iš tavo vidurių, persiskirs, ir viena tauta nugalės kitą, ir vyresnysis tarnaus jaunesniajam" (Pradžios 25, 23).

Pagaliau atėjo metas gimdyti. Rebeka, žinoma, patyrė skausmus kaip bausmę už Ievos smaguriavimą.

"Ir štai pasirodė, kad jos įsčioje buvo dvyniai. Kurs pirmas išėjo, buvo rausvas ir visas plaukuotas kaip kailis. Ir praminta jį vardu Ezavas. Tuojau išėjo ir antras; jis savo ranka laikė brolio kulnį, ir todėl buvo pramintas Jokūbu. Šešių dešimtų metų buvo Izaokas, kai gimė jam du kūdikiai" (Pradžios 25, 24 - 26).

Labai retas atsitikimas, kad kūdikis gimdamas laikytųsi ranka už kito kulnies, - toks retas, kad kol kas yra vienintelis žinomas atvejis. Bet jeigu tokių dalykų niekada ir niekur daugiau nepasitaikė, tai nereikia iš to daryti išvados, kad jų negalėjo būti anais laikais. Tačiau šitie viešpaties dievo pokštai yra vieni niekai, palyginus juos su tais stebuklais, su kuriais mes dar susidursime toliau.

Vyresniuoju sūnumi buvo paskelbtas Ezavas. Yra žinoma, kad kai kuriais sudėtingais juridiniais klausimais pirmagimystė būdavo pripažįstama tam, katras pasaulyje pasirodydavo antruoju. Šis sprendimas motyvuojamas taip: pirma užsimezgęs kūdikis turi, be abejo, užimti motinos įsčiose tolimesnę vietą. Vadinasi, Jokūbą reikėjo pripažinti vyresniuoju. Bet tie vaikai taip pešėsi motinos įsčiose, kad greičiausiai ne kartą susikeitė vietomis! Niekam nė į galvą neatėjo klausimą išspręsti burtų keliu. Sutarta, kad daug paprasčiau bus pripažinus pirmuoju tą, katras pirmas išvydo pasaulį. Antra vertus, Jokūbas netrukus paveržė iš Ezavo pirmagimystę.

"Jiems užaugus, Ezavas tapo vyru, sugebančiu medžioti ir mėgstančiu laukus, o Jokūbas buvo žmogus paprastas ir gyveno šėtrose.

Izaokas mylėjo Ezavą, nes valgydavo tą, ką tasai sumedžiodavo; o Rebeka mylėjo Jokūbą.

Vieną kartą Jokūbas buvo išsiviręs miltienės. Atėjęs pas jį iš lauko nuvargęs Ezavas,

Sakė: "Duok man to rausvo viralo, nes esu labai nuvargęs". Užtat jis gavo vardą Edomas.

Jokūbas jam tarė: "Parduok man savo pirmagimystę".

Tasai atsakė: "Štai aš mirštu, ką man padės pirmagimystė?"

Jokūbas tarė: "Prisiek man tat". Ezavas jam prisiekė ir pardavė pirmagimystę.

Ir taip, ėmęs duonos ir lęšių viralo, pavalgė ir atsigėrė, ir nuėjo sau, nieku versdamas tai, kad jis buvo pardavęs pirmagimystę" (Pradžios 25, 27 - 34).

Nesustosime ties šitokiu keistu ginču anais laikais, kai dar nebuvo pirmagimystės teisės: tik žymiai vėliau "dievas įsakė", kad vyresnysis sūnus gautų dvigubą paveldėjimo dalį. Tačiau reikia pabrėžti, koks šlykštus yra Jokūbo poelgis: pasak šventojo rašto, Ezavas tiesiog mirė badu, ir Jokūbas paprasčiausiai piktam panaudojo sunkią savo brolio būklę. To jokiu būdu negalima pateisinti. Beje, pats Jokūbo vardas reiškia "tas, kuris apmovė". Jis tikriausiai visiškai nusipelnė to vardo, nes, kaip matome, iš tikrųjų apmovė Ezavą. Jis nepasitenkino taip brangiai pardavęs savo lęšienę: kaip plėšikas, per prievartą reikalaująs išsipirkti savo auką, jis priverčia savo tikrą brolį prisiekti, kad išsižada savo teisių; jis apiplėšia jį už dubenį srėbalo. Bet tai dar ne vienintelis blogis, kurį jis jam padaro. Šias derybas, kada išalkęs žmogus ciniškai apgaunamas, šį niekšišką sandėrį, šį atsisakymą savo teisių, kurį anuliuotų kiekvienas teismas, kaip išgautą šantažo keliu, - patvirtino pats viešpats dievas, dievas teisingasis, silpnųjų globėjas, engiamųjų gynėjas. Jis pripažino Jokūbą teisėtu išgarsėjusių pirmagimystės teisių savininku, jis patvirtino Ezavo apiplėšimą.

Praėjus kuriam laikui, Izaokas pasirodė esąs vertas Abraomo sūnus - dievo išrinktojo teisuolio dievobaimingų tradicijų tęsėjas.

Ezavas parduoda Jokūbui savo pirmagimystę

Šalyje kilo badas, ir Izaokas išvyko į Gerarą; ten, kaip bebūtų keista, vis dar karaliavo tas pats Abimelekas, kurį Biblija staiga kažkodėl pradeda vadinti pilistimų karaliumi. Dievas, aišku, būtų galėjęs duoti Izaokui ir jo šeimai duonos, bet jis geriau pasiuntė jam regėjimą, kurio metu išdrožė kalbą, panašią į tas, kuriomis ne kartą buvo vaišinęs Abraomą: "Aš padauginsiu tavo ainiją kaip dangaus žvaigždes; ir duosiu tavo ainiams visas šitas šalis; ir tavo ainijoje bus palaimintos visos žemės tautos" (Pradžios 26, 4). Žodžiu, sena daina! "Izaokas pasiliko Geraroje. "O kai gyventojai paklausė jį apie Rebeką, jis atsakė: "Ji mano sesuo."

"Ir praėjus daugeliui dienų ir jam ten pat pasiliekant, pilistimų karalius Abimelekas, žiūrėdamas pro langą, pamatė jį, besiglamonėjantį su savo pačia Rebeką,

Ir, pasivadinęs jį, tarė: "Aišku, kad ji tavo pati; kam melavai ją esant tavo seserį?" Jis atsakė: "Bijojau, kad nereikėtų dėl jos mirti".

Ir dar Abimelekas tarė: "Kam mus apgavai? Galėjo kas nors iš žmonių susieiti su tavo pačia, ir būtumei užtraukęs ant mūsų didelę nuodėmę". Ir jis įsakė - visiems žmonėms, tardamas:

"Jei kas nors palies šito žmogaus pačią, mirte numirs" (Pradžios 26, 8 - 11).

Mes matome, kad Abimelekas nepamiršo "užrakintų įsčių" stebuklo, nors nuo atsitikimo su Sara jau buvo praėję apie aštuoniasdešimt metų. Tik gana keista, jog Biblija, pažymėdama, kad pilistimai garbino savo dievus, bet ne Abraomo ir Izaoko dievą, vis dėlto tvirtina, jog jų karalius pagonis pripažįsta žydų dievą ir jo priesakų dieviškumą. Kas per painiava?

Šis pasakojimas pakartoja Biblijos autoriams labai patikusius atsitikimus iš Abraomo gyvenimo.

"O Izaokas pasėjo anoje žemėje javus ir gavo tais pačiais metais šimteriopus vaisius, nes viešpats jį laimino" (Pradžios 26, 12).

Jau savaime stiprokai pasakyta, kad Izaokas galėjo sėti šalyje, kurioje jis neturėjo nė pėdos savo žemės. Bet prisiminus, kad Geraros žemė - dykuma, kurioje nėra nieko, išskyrus smėlį ir akmenis, tai stebuklas pasidaro dar didesnis: šimteriopas derlius smėlyne! Pačios derlingiausios pasaulyje žemės retai kada duoda dargi trisdešimteriopą grūdą. Izaokui iš tikrųjų sekėsi! Biblija sako, kad jis greit pralobo. Gaunant tokį derlių - bepigu!

Pilistimai pavydėjo šventajam protėviui ir užvertė akmenimis visus šulinius, kitados Abraomo iškastus. Kilo vaidai, ir Abimelekas paprašė Izaoką išsinešdinti. Tasai išvyko, apsigyveno slėnyje ir vėl atkasė savo tėvo šulinius. Iš naujo kyla vaidai, iš naujo apsireiškia dievas, padrąsina Izaoką; nauja taikos sutartis su Abimeleku; didelė puota. Skaitytojas teatleidžia, kad nepateiksime jam tų nuobodžių, nors ir šventų detalių.

O Ezavas, būdamas keturiasdešimties metų, "vedė pačias, Beero hetiečio dukterį Juditą ir iš tos pačios vietos Elono dukterį Basematą" (Pradžios 26, 34).

Vis dėlto Pradžios knyga pateikia ir kitų duomenų apie Ezavo žmonas: Ada - Elono duktė, Oolibama - Onos duktė ir Basemata - Izmaelio duktė (Pradžios 36, 2 - 3).

11 SKYRIUS

Šventasis protėvis Jokūbas ir nedorasis jo brolis Ezavas

"O Izaokas buvo pasenęs, ir jo akys aptemo, ir jis nebegalėjo regėti. Jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų Ezavą ir jam tarė: Mano sūnau! Tasai atsakė: Aš čia.

O tėvas jam tarė: Matai, kad pasenau ir nežinau savo mirties dienos.

Imk savo ginklus, saidoką ir kilpinį ir išeik laukan, ir, ką nors sumedžiojęs,

Pagamink man iš to valgį, kaip žinai, kokį aš mėgstu, ir man atnešk, kad aš valgyčiau ir kad mano siela tave palaimintų pirma, negu numirsiu.

Rebeka girdėjo, kaip Izaokas kalbėjo savo sūnui. Tam išėjus vykdyti tėvo paliepimo,

Ji tarė savo sūnui Jokūbui: Girdėjau tavo tėvą kalbant su Javo broliu Ezavu ir jam sakant:

Atnešk man iš savo medžioklės ir pagamink man valgius, kad valgyčiau ir kad tave palaiminčiau viešpaties akivaizdoje pirma, negu numirsiu.

Dabar tad, mano sūnau, paklausyk mano patarimų

Ir, nuėjęs pas kaimenę, atnešk man du geriausius ožiukus, kad iš jų pagaminčiau tavo tėvui valgius, kokius jis mėgsta valgyti.

Kai tu juos įneši ir jis pavalgys, tepalaimina tave pirma, negu numirs.

Jokūbas jai atsakė: Žinai, kad mano brolis Ezavas žmogus gauruotas, o aš plikas;

Jei mano tėvas mane pačiupinės ir pajus, bijau, kad nemanytų, būk aš norėjęs iš jo pasityčioti, ir kad neužsitraukčiau sau prakeikimo vietoje palaiminimo.

O motina jam tarė: Tas prakeikimas, mano sūnau, tekrinta ant manęs; tik paklausyk mano balso ir nuėjęs atnešk, ką sakiau.

Jis nuėjo, atnešė ir atidavė motinai. Ji pagamino valgius, kaip žinojo mėgstant jo tėvą;

Paskui apvilko Jokūbą geriausiais Ezavo rūbais, kuriuos turėjo namie,

Ir ožiukų kailiais apvyniojo jo rankas ir apdengė kaklo nuogumą;

Ir padavė jam valgius ir duoną, kurią buvo iškepusi.

Jis, tai atnešęs, tarė: Mano tėve! Tasai gi atsakė: Girdžiu. Kas tu esi, mano sūnau?

Jokūbas tarė: Aš tavo pirmgimis Ezavas; padariau, kaip man įsakei; kelkis, sėskis ir valgyk iš mano medžioklės, kad tavo siela mane palaimintų.

Izaokas vėl tarė savo sūnui: Kaipgi, mano sūnau, galėjai taip greitai rasti? Jis atsakė: Dievo valia buvo, kad man veikiai pasitaikytų, ko norėjau.

Izaokas tarė: Eik čionai, kad prisiliesčiau prie tavęs, mano sūnau, ir įsitikinčiau, ar tu esi mano sūnus Ezavas, ar ne.

Jis priėjo prie tėvo; o, jį apčiupinėjęs, Izaokas tarė:

Balsas, tiesa, yra Jokūbo balsas, bet rankos yra Ezavo rankos.

Ir jis jo nepažino, nes gauruotos rankos buvo jį padariusios panašų į vyresnįjį. Laimindamas tat jį,

Tarė: Tu esi mano sūnus Ezavas? Jis atsakė: Aš esu.

O Izaokas tarė: Nešk, mano sūnau, valgius iš savo medžioklės, kad mano siela tave palaimintų. O kada paduotuosius suvalgė, davė jam taipogi vyno, kurio atsigėręs,

Jam tarė: Prisiartink prie manęs ir pabučiuok mane, mano sūnau!

Izaokas laimina Jokūbą

Jis priėjo ir jį pabučiavo. Ir tuojau, kai tik pajuto jo rūbų kvapą, jį laimindamas tarė: Štai mano sūnaus kvapas, kaip kvapas pilno lauko, kurį viešpats palaimino.

Dievas tau teduoda iš dangaus rasos ir iš žemės riebumo ir vyno apstybę.

Ir tau tetarnauja tautos ir tenusilenkia prieš tave giminės; būk savo brolių ponas, ir tavo motinos sūnūs tenusilenkia prieš tave; kas tave keiktų, pats tebūnie prakeiktas, o kas tave laimintų, teprisipildo palaiminimų" (Pradžios 27, 1 - 29).

Čia reikalingos kelios pastabos. Bet pirmiau pažiūrėkime, kaip baigėsi ši pamokoma istorija.

"Vos tik Jokūbas išėjo laukan, gavęs tėvo palaiminimą, grįžo Ezavas

Ir atnešė tėvui išvirtus iš savo medžioklės valgius, sakydamas: Kelkis, mano tėve, ir valgyk iš savo sūnaus medžioklės, kad tavo siela mane palaimintų.

Ir Izaokas jam tarė: Kas gi tat esi? Jis atsakė: Ezavas.

Izaokas smarkiausiai nusigando ir, nustebęs labiau, negu galima patikėti, tarė: Tai kas gi yra anas, kurs jau pirmiau man atnešė iš to, ką buvo sumedžiojęs, ir aš valgiau, prieš tau ateinant? Ir aš jį laiminau, ir jis bus palaimintas.

Ezavas, išgirdęs tėvo žodžius, suriko didžiu balsu ir, labai nusiminęs, sakė: Palaimink taipgi ir mane, mano tėve!

Jis tarė: Tavo brolis atėjo apgaulingai ir paėmė tavo palaiminimą.

O anas pridūrė: Teisingai pramintas jis vardu Jokūbas, nes štai jis antrą kartą mane apgavo: pirma atėmė mano pirmgimystę, o dabar vyliumi išgavo taipgi man priklausantį palaiminimą. Ir dar sakė tėvui: Nejaugi tu manęs nebepalaiminsi?

Izaokas atsakė: Aš jį pastačiau tavo ponu ir jam pavergiau visus jo brolius; jo bus laukai ir vynuogynai; ir po to, mano sūnau, ką aš galėčiau dar tau padaryti?

Ezavas jam tarė: Argi tik vieną teturi, tėve, palaiminimą? Maldauju palaiminti taipgi ir mane. O kai jis balsu raudojo,

Sugraudintas Izaokas tarė : Žemės riebume ir dangaus rasoje iš aukštybių

Bus tavo palaiminimas. Gyvensi iš kalavijo ir tarnausi savo broliui; ir ateis laikas, kai nusikratysi ir atriši jo jungą nuo savo sprando" (Pradžios 27, 30 - 40).

Ir daugiau nieko! Palaiminimo Ezavas taip ir negavo.

Kreipiuosi į popiežių ir į visus krikščioniškuosius patriarchus: arba ši istorija apie Izaoką, Ezavą ir Jokūbą - vien juokingas melas, ir šventoji dvasia, Biblijos įkvėpėja, mistifikuoja tikinčiuosius, duodama kvailų juokų pavyzdį ir parodydama, kad religijos klausimais galima naiviems žmonėms pasakoti, ką tik nori; arba visa ši istorija yra teisinga, ir tuomet dievas - nekas kita kaip mulkis, nes juk niekas jo nevertė sieti savo palaiminimų su to žioplio Izaoko palaiminimais, kuriuos Jokūbas apgavikiškai išgavo. Abiem atvejais laisvamaniams nėra ko varžytis: jie gali kiek tinkami šaipytis iš teologų, iš vyskupų, iš popiežiaus, iš patriarchų, iš šventųjų, iš pranašų ir net iš paties dievo tėvo, kuris visoje šioje kompanijoje pasirodo esąs tik silpnaprotis seneliukas.

Iš tikrųjų, kaip aiškėja iš šventojo rašto, Izaoko palaiminimas buvo ne paprastas tėvo palaiminimas, tai yra linkėjimas laimės sūnui; atvirkščiai, tai iškilmingas, formalus aktas su tiksliai apibrėžtomis pasekmėmis, panašiai kaip bet kuris religinis ir juridinis aktas, turįs notarinę galią. Kad ir žodinis, bet šis palaiminimas buvo lyg rašytinis dokumentas tam asmeniui, viršum kurio galvos jis buvo ištartas, ir jo negalima nei anuliuoti, nei atšaukti. Šventraštis parodo mums Izaoką didžiai nusiminusį, kai jis sužinojo, kad buvo apgaulės auka. Jis labai nuliūdo dėl niekšiško Jokūbo poelgio, tačiau nebegali atitaisyti to, kas jau padaryta. Jokūbas pavogė ir nusinešė Ezavui skirtą palaiminimą - tuo blogiau Ezavui.

Prieš mūsų akis aiškus kriminalas. Bet kuris teismas pripažintų Jokūbą kaltą už suklastojimą. Jį nuteistų, kartu nuteistų ir jo motiną Rebeką, kuri buvo iš anksto tyčia apgalvoto ir įvykdyto nusikaltimo ne tiktai bendrininkė, bet ir iniciatorė.

Antra vertus, nors ši apgaulė smerktina bei baustina kaip kriminalinis nusikaltimas, bet jeigu ja buvo siekta ir pavyko paveržti iš Ezavo tokį reikšmingą dalyką, kaip žemiškąsias gėrybes užtikrinantį palaiminimą, tai pažiūrėkime, kokiu būdu ir kodėl Izaokas taip lengvai pakliuvo. Kaipgi čia dabar? Biblija sako, kad senis pažino Jokūbo balsą: jis svyruoja, abejoja, pasidaro atsargus ir vis dėlto kaip paskutinis kvailys leidžiasi apgaunamas, panaudojus nesudėtingą butaforiją ir grimą. Jis laukia žvėrienos, jis mėgsta ją, žvėriena - jo skanėstas, ir tai viena iš priežasčių, dėl kurios jis labiau myli medžiotoją Ezavą; ir štai paduoda jam ožienos, ir jo gomurys, toks jautrus žvėrienos skoniui, negali atskirti avino kumpio nuo fazano sparnelio? Velniai rautų, kas per virėja turėjo būti ta Rebeka! Bet, matyt, ne vien tik skonio jutimas ūmai sutriko seniui Izaokui, bet ir uoslė, ir lytėjimas. Rebeka aprišo ėriuko kailiu Jokūbui rankas ir kaklą; bet kad ir koks gauruotas buvo Ezavas, vis dėlto jo gaurai negalėjo būti kaip gyvulio. Izaokas nesusipranta apčiupinėti kitas kūno dalis: jis užuodžia Ezavo rūbų kvapą - ir daugiau nieko. O iš tikrųjų jis turėjo užuosti tiktai neseniai paplauto gyvulio kailio kvapą.

Tiek apie iškaršusį Izaoką.

Bet kaipgi dievas susiejo savo neatšaukiamą palaiminimą su atsitiktiniu, klaidingu Izaoko palaiminimu, išgautu apgaule, kurios galėjo neatskleisti ir nesuprasti tik paskutinis vėpla? Čia dievas tuščio, jokios reikšmės neturinčio formalumo vergas arba nusilpusio žioplio - senio Izaoko - vertas draugas.

Šie samprotavimai galimi, tik prileidžiant, kad šis epizodas buvo tikras atsitikimas. Bet juk visa tai grynas prasimanymas, ir todėl bažnyčia neturi versti mus garbinti savo balandį kaip rimtą ir solidų autorių: arba šis sparnuotis vapalioja kaip suvaikėjusi papūga, arba tai - antis, kuriai vieta ne knygoje, ir ypač ne šventoje knygoje, bet "gerai informuoto" bulvarinio laikraštpalaikio skiltyse. Mes asmeniškai esame linkę laikytis šios pastarosios nuomonės.

Ezavas, įsižeidęs (ir buvo dėl ko!), kad jam pažadėtas naujytėlaitis ir dar šiltas palaiminimas gaubia niekšo galvą, prisiekė užmušti Jokūbą. Motina Rebeka išsigandusi patarė Jokūbui pasipustyti padus ir spausti, kol sveikas. Jokūbas, kuris buvo aiškiai ne iš narsiųjų, nelaukė, kad motina dar sykį pakartotų šį patarimą. Rebeka pasiūlė jam bėgti pas jos brolį Labaną, o senis Izaokas priminė pasinaudoti proga ir vesti vieną iš savo pusseserių (Pradžios 27, 41 - 46 ir 28, 1 - 5).

Jokūbas matė sapne kopėčias

Tuo metu, kai Jokūbas išvyko į Mesopotamiją, Ezavas iškeliavo Izmaelio šalin ir vedė Izmaelio dukterį Maheletą; mat, jam pasirodė, kad dviejų ar trijų jau turimų žmonų per maža.

Ir štai Jokūbas keliauja į Charaną.

"O atvykęs į vieną vietą ir norėdamas ten pailsėti, saulei jau nusileidus, ėmė iš ten gulėjusių akmenų ir, pasidėjęs sau po galva, miegojo toje pačioje vietoje.

Ir matė sapne kopėčias, stovinčias ant žemės, o jų viršų siekiant dangų; taipgi užžengiančius ir nužengiančius jomis dievo angelus,

Ir viešpatį, pasirėmusį kopėčių ir jam tariantį: Aš esu tavo tėvo Abraomo dievas ir Izaoko dievas; žemę, ant kurios miegi, aš duosiu tau ir tavo ainijai.

Ir tavo ainija bus kaip žemės dulkės: išsiplėsi į vakarus ir į rytus, į šiaurę ir į pietus; ir palaimintos bus tavyje ir tavo ainijoje visos žemės giminės.

Ir aš būsiu tavo sargas, kur tu beeitum, ir atvesiu tave atgal į šitą žemę, ir neapleisiu, kol įvykdysiu visa, ką pasakiau.

Ir, nubudęs iš miego, Jokūbas tarė: Iš tikrųjų viešpats yra šitoje vietoje, ir aš nežinojau.

Ir nusigandęs kalbėjo: Kaipgi baisi ši vieta! Čia ne kas kita, kaip tik dievo namai ir dangaus vartai.

Atsikėlęs tat rytą, Jokūbas ėmė akmenį, kurį sau buvo pasidėjęs po galva, ir pastatė jį kaip paminklą, išpildamas ant jo aliejaus.

Ir miestui, kurs pirma vadinosi Luza, jis davė Betelio vardą.

Jis padarė taipgi įžadą, sakydamas: Jei dievas bus su manimi ir mane saugos kelyje, kuriuo aš einu, ir man duos duonos valgyti ir rūbų apsivilkti,

Ir aš laimingai sugrįšiu į savo tėvo namus, tai viešpats bus mano dievas,

Ir šitas akmuo, kurį aš pastačiau kaip paminklą, vadinsis dievo namais, ir iš viso, ką man duosi, aš tau aukosiu dešimtinę" (Pradžios 28, 11 - 22).

Neimsime ginčytis, ar iš viso buvo toks Luzos, arba Betelio, miestas, tik pasakysime prabėgomis, kad nė vienas geografas niekad negirdėjo ir niekad neminėjo tokio miesto. Bet kuo iš tikrųjų reikia pagarbiai stebėtis, tai praktiška šio nepaprasto Jokūbo nuovoka: jis apmovė savo vyresnįjį brolį Ezavą, savo persenusį ir apakusį tėvą Izaoką, ir, progai pasitaikius, net patį dievą; vis dėlto, prisibijodamas, kad šis jo kaip nors neapgautų, Jokūbas pastato tikslias ir aiškias tolesnių tarpusavio santykių sąlygas. Protėvių dievas jam ką tik parodė pritrenkiantį reginį, angelus, atliekančius nutrūktgalviškas akrobatines pratybas ant kopėčių, o savo puikioje, žavingoje kalboje prižadėjo jam aukso kalnus ir oro pilis. Pirmiausia Jokūbą pagavo baimė, sumišusi su pagarba; tačiau jis veikiai nusiramino, pagalvojęs, kad visa tai vien sapnas. Ir tuomet jis sako savo protėvių dievui: "Jei duosi man maisto ir rūbų, tai būsi mano dievas, ir aš tau nusilenksiu. "Šią mintį, rasi, galima dar ir taip išreikšti: "Jei man nieko neduosi, tai tu, brolau, ir pats špygą gausi. "Jis prižada dievui dešimtinę, atseit, atiduoda jam ragus ir nagus, bet ta sąlyga, jei dievas atsiųs jam jautį. Geros kloties!

Kritikai šį Jokūbo poelgį palygina su papročiais kai kurių senovės tautų, kurios tėkšdavo savo stabus į upelį, kai tie neatsiųsdavo laiku lietaus arba nepadėdavo medžioklėje. Aš pats pažinojau vieną seną davatkėlę, kuri bausdavo šventąjį Juozapą, kai nieko nelaimėdavo loterijoje. Tuomet ji apsukdavo jo paveikslą veidu į sieną: ši geroji moterėlė buvo labai dievobaiminga, bet ir gudri, matyt, kilusi iš Jokūbo giminės.

Po šio įvykio Jokūbas tęsė savo kelionę. Kartą lauke, prie šulinio, kur girdomi galvijai, jis susipažino su kažkokia gana dailia ir meilia piemenaite. Kaip sykis tai ir buvo jo pusseserė Rachelė. Biblija, kai jos autoriams pritrūksta fantazijos, dažnai kartojasi: Eliezeris irgi, tik apvaizdai įsikišus, susitiko prie šulinio Rebeką, kurios jis nepažindamas ieškojo.

Rachelė, jauniausioji Labano duktė, parlydėjo savo mielą pusbrolį pas tėvą. Jis pristatomas visai garbingai šeimai. Vyresnioji duktė Lija, kaip sako Biblija, buvo "traiškanotomis akimis" ir anaiptol nepatraukė Jokūbo širdies. Atvirkščiai, Rachelė iškart padarė jam įspūdį; jinai buvo "gražaus veido ir dailios išvaizdos". Jokūbas pasisakė savo įspūdžius dėdei Labanui, ir šis tarstelėjo jam vieną kitą padrąsinantį žodį. Bet Labanas buvo ne mažiau praktiškas už Jokūbą. Jis tiesiai pasakė Jokūbui:

- Mano mielas! Tu nori vesti Rachelę? Aš nieko prieš, bet ją reikia užsitarnauti.

- Kokiu būdu, dėde?

- Ištarnauk pas mane septynerius metus, idant per tą laiką galėčiau įsitikinti, ar esi darbštus vaikinas ir padorus žmogus.

Septynerius metus dėdė mėgino sūnėną, užkraudamas jam pačius sunkiausius namų darbus. Terminas pasibaigė. Atėjo vedybų diena. Pagal žydų paprotį nuotaka buvo pridengta storu apdangalu. Jokūbas virpėjo kaip žuvytė. Labanas iškilmingai ir oriai atliko civilinės būklės aktų įrašo skyriaus darbuotojo, o taip pat ir rabino pareigas. Jis paskelbė, kad santuoka jau įvykusi, ir Jokūbas labai apsidžiaugė. Apeigos buvo be galo iškilmingos. Čia vertėtų pateikti autentišką tekstą, padiktuotą pačios šventosios dvasios:

"Tasai (Labanas), sukvietęs didelį draugų skaičių į puotą, iškėlė vestuves.

Ir vakare įvedė pas jį savo dukterį Liją,

Duodamas dukteriai tarnaitę, vardu Zelfa. Jokūbas, įėjęs pas ją pagal paprotį, pamatė, rytui išaušus, kad tai Lija,

Ir tarė savo uošviui: Kas gi tai yra, ką norėjai padaryti? Argi ne už Rachelę aš tau tarnavau? Kam mane apgavai?

Labanas atsakė: Pas mus nėra papročio, kad jaunesniosios pirmos tekėtų už vyro.

Užbaik vestuvių savaitę su šita, ir aš tau duosiu taipgi aną, už kurią tu man turėsi tarnauti dar kitus septynerius metus.

Jokūbas sutiko ir, savaitei praėjus, vedė Rachelę,

Kuriai tėvas buvo davęs tarnaitę Balą.

Pasiekęs tat pageidautinų vedybų, labiau mylėjo antrąją, kaip pirmąją, tarnaudamas pas jį kitus septynerius metus" (Pradžios 29, 22 - 30).

Taigi Jokūbas, apgavęs tėvą ir brolį, dabar buvo pelnytai apgautas savo dėdės. Tiesa, ne visai suprantama, kokiu būdu Jokūbas, per septynerius metus turėjęs galimybę pakankamai gerai susipažinti su abiem savo pusseserėmis, o ypač su savo mylimąja, praleido visą naktį su Lija, neatskleidęs apgaulės ir manydamas, kad su juo yra Rachelė. Bet nedera tuo abejoti: juk čia šventasis raštas!

"O viešpats, matydamas, kad jis paniekina Liją, padarė ją vaisingą, jos seseriai pasiliekant nevaisingai" (Pradžios 29, 31).

Neblogai sugalvota! Tačiau gražiausia yra tai, ką Biblija priduria keturiose sekančiose eilutėse. Mes jau žinome, kad Jokūbas vykdė savo, kaip sutuoktinio, pareigą Lijai tiktai pirmąją savaitę po vestuvių; ir vis dėlto Lija padovanojo jam už tai vieną po kito keturis sūnus: Rubeną, Simeoną, Levį ir Judą.

"O Rachelė, matydama save esant nevaisingą, pavydėjo savo seseriai ir tarė savo vyrui: Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu.

Įpykęs Jokūbas jai atsakė: Argi aš esu dievas? Juk jis tau nedavė tavo įsčios vaisiaus.

Bet ji atsakė: Turiu tarnaitę Balą; įeik pas ją, kad ji pagimdytų ant mano kelių ir kad iš jos turėčiau vaikų.

Ir ji davė jam moterystėn Balą, kuri,

Įėjus pas ją vyrui, tapo nėščia ir pagimdė sūnų.

Ir Rachelė tarė - Viešpats padarė man teismą ir išklausė mano balso, duodamas man sūnų; ir todėl praminė jį vardu Danas.

Ir vėl Bala pradėjusi pagimdė kitą,

Dėl kurio Rachelė sakė: Dievas leido man varžytis su mano seserimi, ir aš nugalėjau; ir pavadino jį Neitaliu.

Lija, pasijutusi, kad liovėsi gimdžiusi, davė vyrui savo tarnaitę Zelfą.

Tai tapus nėščia ir gimdant sūnų,

Ji tarė: Laimingai; ir todėl pavadino jį vardu Gadas.

Zelfa pagimdė taipgi antrą,

O Lija tarė: Tai mano laimei, nes moterys vadins mane laiminga. Ir todėl pavadino jį Aseru" (Pradžios 30, 1 - 13).

Ar bereikia kokių komentarų šiam puikiam ir pamokomam tekstui? Viskas aišku ir be jų!

O tęsinys dar labiau pamokomas. Norint jį suprasti, reikia žinoti, kad senovėje tikėta (kai kur dar ir dabar tebetikima), jog į ropę panašus mandragoros šakniastiebis gelbsti nuo lytinio nepajėgumo. Šis išsikerojęs šakniastiebis gali priminti žmogui pačius nepadoriausius vaizdus. Tuo naudodavosi visų laikų šarlatanai, rekomenduodami mandragorą kaip talismaną; iš jos gamindavo taip pat ir antpilą, vartojamą kaip meilės gėrimą. Šventoji dvasia irgi nepraleido progos pasilinksminti, diktuodama Pradžios knygos autoriui naują nebūtą dalyką, sustiprinantį tikėjimą tariamai stimuliuojančiomis mandragoros savybėmis.

"O Rubenas išėjęs kviečių pjūties metu laukan, rado mandragorų, kurias atnešė savo motinai Lijai. Ir Rachelė tarė: Duok man savo sūnaus mandragorų dalį.

Ji atsakė: Ar dar maža tau rodosi, kad iš manęs atėmei vyrą, jog nori atimti taipgi ir mano sūnaus mandragoras? Rachelė tarė: Tegul jis guli su tavimi šią naktį už tavo sūnaus mandragoras.

Ir, grįžtant vakarop Jokūbui iš lauko, išėjo jo pasitiktų Lija ir tarė: Įeisi pas mane, nes aš tave samdyte pasamdžiau už savo sūnaus mandragoras. Ir jis gulėjo su ja tą naktį.

Ir dievas išklausė jos maldų, ir ji tapo nėščia, ir pagimdė penktą sūnų,

Ir tarė : Dievas davė man užmokestį, nes aš daviau savo vyrui savo tarnaitę. Ir praminė jį vardu Isakijas" (Pradžios 30, 14 - 18).

Kaip visa tai miela, ar ne tiesa?!

Lija turėjo dar vieną sūnų, vardu Zabuloną, ir dukterį Dina, nors Biblija nesako, kokiomis aplinkybėmis Jokūbas atvejų atvejais nugalėdavo savo pasišlykštėjimą, kurį jis jautė šiai savo žmonai. Kai dėl Rachelės, tai reikia manyti, kad arba mandragoros padarė savo, arba dievas pats nutarė "atrakinti jos įsčias": ji irgi pastojo ir pagimdė sūnų Juozapą.

Nemanykit o, kad Jokūbas taip nuolankiai ir dirbo ištisus keturiolika metų, plaudamas indus ir šveisdamas grindis pono Labano namuose: Biblija pasakoja, kad jis kantriai laikė užantyje paruoštą akmenį Labanui ir galiausiai atkeršijo savo dėdei ir uošviui.

Pirmiausia jis griebėsi vieno savo išmėginto pokšto: išsiprašė iš Labano visus tuos ėriukus ir ožiukus, kurie, gims taškuoti ir dėmėti; Labanas mielai sutiko, būdamas tikras, kad tokių stebuklų teks ilgokai palaukti. Bet jis nepramatė savo numylėtojo žento šventų gudrybių. Pastarasis, kaip pasakoja šventasis raštas, paėmė jovarų, migdolo ir platanalapio klevo šakelių, nulupinėjo nuo jų vietomis žievę ir padėjo tas rykštes į lovius, "kur buvo pilamas vanduo, kad atėjusios gerti bandos turėtų jas prieš akis ir, į jas žiūrėdamos, burkštųsi" (Pradžios 30, 38). Po to Labano bandos prieauglis gimė margas, taškuotas. Labanas negalėjo atsikvošėti iš nustebimo, bet turėjo tesėti žodį ir atiduoti šį nepaprastą prieauglį Jokūbui.

Mes laikome savo pareiga rekomenduoti margų avių mėgėjams šį be galo paprastą ir užtikrintą selekcijos būdą. Tai stebuklingas receptas, o jo vartojimo būdas garantuotas šventojo balandžio firmos ženklu.

Nesitenkindamas tuo triuku, dėl kurio Labanas neteko devynių dešimtųjų savo bandos, gudrusis Jokūbas vieną gražų rytą, niekam nieko nesakęs, ėmė ir pradingo. Jis pabėgo su savo jauna, bet jau gana gausia šeima. Jokūbo žmonos pritarė jo planui, o Rachelė, išeidama iš namų, dargi nudžiovė savo tėvui visus jo dievukus.

Labanas nusimena. Jis leidžiasi vytis žentą su dukterimis ir pasiveja. Nors ir pasitelkęs visą savo gražbylystę, tačiau Labanas neperkalba Jokūbo grįžti. Tai bent sugrąžink man mano stabus, sako jis: "Kam pavogei mano dievaičius?" (Pradžios 31, 30). Jokūbas nesupranta, ką tai reiškia. Jis pasiūlo Labanui patikrinti jo bagažą. Tėvui kniausiantis Lijos lagaminuose, Rachelė stabus pakišo po kupranugario balnu, atsisėdo ant jo ir atsiprašė tėvą, kad neatsistoja, sakydama: "Tenepyksta mano ponas, kad negaliu prieš tave atsikelti, nes dabar man atsitiko, kaip su moterimis darosi" (Pradžios 31, 35).

Pagal Mozės vėliau paskelbtą "dievo įstatymą" (Kunigų 15, 9 - 24), "moteriškė, turinti mėnesinį kraujo plūdimą, bus atskirta septynioms dienoms"; tuo metu ji būna "sutepta". Visi daiktai, kuriuos ji palies, pasidarys irgi "sutepti".

Labanas ieškojo ieškojo, bet stabų taip ir nerado. Galų gale, po gana audringos scenos, žentas ir uošvis išsiskyrė, nepamiršę vis dėlto sukrauti krūvą akmenų, idant tie akmenys liudytų apie jų susitarimą ateityje nekenkti vienas kitam. Kaip Jokūbas pabėgo, kaip jį vijosi Labanas ir pagaliau kaip juodu susitarė - visa tai aprašyta trisdešimt pirmame perskyrime.

Sekantys du perskyrimai skirti Jokūbo, grįžtančio į Kanaano žemę, kelionei. Jokūbas sutinka Ezavą, ir įvyksta jaudinantis jų susitaikymas. Biblija pateikia naują aukščiausiojo iškrėstą pokštą. Šitą vietą reikia pacituoti; pasakojama, kaip dievas, norėdamas sumušti Jokūbą, patsai, nors ir visagalis, gauna per nosį.

Lijos, Rachelės, Zelfos ir Balos vyras pervedė savo karavaną per upokšnį. Buvo naktis.

" (Jokūbas) pasiliko pats vienas. Ir štai vienas vyras grūmėsi su juo ligi ryto.

Tasai, matydamas, kad jo negali įveikti, prisilietė jo strėnos gyslos, ir ji tuojau padžiūvo.

Ir tarė jam: Paleisk mane, nes jau aušta. Jokūbas atsakė: Aš tavęs nepaleisiu, jei manęs nepalaiminsi.

Tuomet vyras tarė: Kaip tavo vardas? Jis atsakė: Jokūbas.

O anas tarė: Toliau tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes jei buvai galingas prieš dievą, kaipgi daug labiau būsi galingas prieš žmones!

Jokūbas jį paklausė: Pasakyk man, kaip tavo vardas? Anas atsakė: Kam klausi mano vardo? Ir jį palaimino toje pačioje vietoje.

O Jokūbas praminė tą vietą vardu Panuelis, sakydamas: Mačiau dievą veidas į veidą, ir mano siela išliko gyva.

Ir tuojau jam užtekėjo saulė, kai tik jis praėjo pro Panuelį; pats gi šlubavo viena koja" (Pradžios 32, 24 - 31).

Kritikai nurodo, kad Izraelio vardas, kurį dievas davė Jokūbui, buvo vieno chaldėjų mitologijos angelo vardas. Žydų legenda byloja, kad tas vardas reiškia "stiprus prieš dievą". Mokytas žydų rašytojas Pilonas (I a.) tvirtina, kad tai chaldėjiškas, bet nežydiškas vardas ir reiškia "dievą matantis". Kaip ten bebūtų, šio pasakojimo negalima skaityti nesišypsant. Sunku Įsivaizduoti, kad kurioje nors mitologijoje, nebent pačioje primityviausioje, žmogus būtų laikomas pakankamai stipriu, kad galėtų aplamdyti šonus kokiam nors dievui. O čia Jokūbas ne tiktai atsilaikė prieš dievą, bet ir nugalėjo, nors dievas ir išnėrė jam kulšį.

Gana būdingai kalbama apie šį epizodą pranašo Ozėjo knygoje (12, 3 - 4): "Jokūbas pamynė savo brolį motinos įsčioje ir savo stiprybėje jis grūmėsi (su angelu). Jis nugalėjo (angelą) ir paėmė viršų." Mūsų suskliausti žodžiai yra, matyt, dievobaimingas vėlesnis intarpas.

Skaitykime sekantį dievobaimingai pamokomą atsitikimą.

Skaitytojas matė, kad Lija pagimdė šešis sūnus, o septintą kartą pagimdė dukterį Diną. Mes taip pat tiksliai žinome, kiek laiko Jokūbas praleido Lataano namuose. Jokūbas, susikivirčijęs su uošviu, kai tas jį bėgantį pasivijo, pasakė: "Aš tau tarnavau tavo namuose dvidešimtį metų: keturiolika už dukteris ir šešerius už tavo bandas" (Pradžios 31, 41). Pirmasis jo sūnus iš Lijos - Rubenas - galėjo gimti tiktai aštuntaisiais metais. O prisiminus, kad Lija negimdė mažiausiai porą metų (tam laikui ji paskolino Jokūbui savo tarnaitę Zelfą), reikia manyti, jog Dina gimė šešioliktais Jokūbo pas Labaną buvimo metais. Vadinasi, Dinai buvo daugiausia ketveri metai, kai Jokūbas pabėgo iš savo uošvio. Ši pastaba reikalinga dėl to, kad Biblija tuojau parodys mums, kokią smarkią aistros audrą sukėlė Dina vieno karalaičio širdyje, tik ką atvykusi į Kanaano žemę, tai yra tuojau po gaišiosios Jokūbo kovos su dievu ir susitaikymo su Ezavu.

Jokūbas "nuvyko į sichemiečių miestą Salemą, esantį Kanaano žemėje, po to, kai buvo sugrįžęs iš Sirijos Mesopotamijos, ir apsigyveno prie miesto. Jis nusipirko dalį lauko, kur buvo ištiesęs šėtras, iš Sichemo tėvo Emoro vaikų už šimtą ėriukų" (Pradžios 33, 18 - 19).

Šis Sichemas ir įsimylėjo keturmetę Diną.

"Lijos gi duktė Dina išėjo pasižiūrėti to krašto moterų.

Ją išvydęs, Emoro hevejiečio sūnus Sichemas, tos šalies kunigaikštis, pamilo ją ir pagavo, ir gulėjo su ja, išprievartavęs ją.

Ir jo širdis prisirišo prie jos, o liūdinčią jis maldė meiliais žodžiais.

Ir, nuėjęs pas savo tėvą Emorą, tarė: Imk man šitą mergaitę už žmoną" (Pradžios 34, 1 - 4).

Karalius Emoras išvyko piršti savo sūnaus Jokūbo dukteriai. Tiesą sakant, Sichemui reikėjo atsiprašyti už tai, kad jis taip smarkiai ėmėsi reikalo. Bet užtat jis nutarė įvykdyti visus Jokūbo reikalavimus. Biblijos tekstas leidžia spręsti, kad Jokūbas buvo taikiai nusiteikęs, bet Dinos broliai nė girdėti nenorėjo apie Sichemo pasiūlymą atitaisyti nuodėmę santuoka.

"Štai jo (Jokūbo) sūnūs sugrįžo iš lauko ir, išgirdę, kas buvo atsitikę, labai įpyko, kadangi jis buvo bjauriai pasielgęs - prieš Izraelį ir, apsiėjęs begėdiškai su Jokūbo dukterimi, buvo padaręs nedorą dalyką.

Taigi Emoras jiems kalbėjo: Mano sūnaus Sichemo širdis prisirišo prie jūsų dukters; duokite ją už žmoną,

Ir sudarykime vieni su kitais santuokas: savo dukteris duokite mums, o mūsų dukteris veskite ir gyvenkite su mumis; mūsų žemė jūsų valdžioje: įgyvenkite, verskitės ir ją valdykite.

O ir Sichemas sakė jos tėvui ir broliams: Tegul randu pas jus malonę ir, ką tik nutarsite, aš duosiu.

Padidinkite kraitį ir reikalaukite dovanų, ir noriai duosiu, ko prašysite, tiktai duokite man šitą mergaitę moterystėn.

Jokūbo sūnūs atsakė Sichemui ir jo tėvui apgaulingai, siųsdami dėl jų seseriai padarytos prievartos:

Negalime daryti, ko norite, nei duoti mūsų sesers neapipjaustytam žmogui; tai uždrausta ir mums labai bjauru;

Bet galėsime daryti sąjungą su jumis tuomet, jei norėsite būti į mus panašūs, jei visi jūsų vyriškosios lyties bus apipjaustyti,

Tuomet duosime ir imsime mainais jūsų ir mūsų dukteris, gyvensime su jumis ir būsime viena tauta.

O jei jūs nenorite apsipjaustyti, atsiimsime savo dukterį ir eisime sau.

Jų sumanymas patiko Emorui ir jo sūnui Sichemui;

Jaunikaitis neatidėliojo ir sutiko išpildyti tuojau, kas buvo reikalaujama, nes labai mylėjo mergaitę ir buvo žymiausias visuose savo tėvo namuose" (Pradžios 34, 7 - 19).

Po to Emoras ir jo sūnus surinko savo tautą ir pasakė, ko iš jų reikalaujama. Sąjungai su Jokūbo šeima buvo vieningai pritarta. Tą pačią dieną įvyko generalinis visų vyriškosios lyties žmonių apipjaustymas. Tačiau "trečią dieną, kada žaizdų skaudėjimas būna didžiausias, du Jokūbo sūnūs, Simeonas ir Levis, Dinos broliai, pasigriebę kalavijus, įėjo drąsiai į miestą ir, užmušę visus vyriškius,

Nužudė taipgi Emorą ir Sichemą, atsiimdami iš Sichemo namų savo seserį Diną.

Jiems išėjus, užpuolė ant užmuštųjų kiti Jokūbo sūnūs ir apiplėšė miestą, keršydami už išgėdinimą,

Ėmė jų avis ir galvijus, ir asilus, viską naikindami, kas buvo namuose ir laukuose;

Nusivedė taipgi nelaisvėn jų vaikus ir pačias" (Pradžios 34, 25 - 29).

Visa tai, kalbant ne bibliškai, bet žmoniškai, baisiai niekšiška. Tiek Jokūbo sūnūs, tiek jo žmonės pasielgė kaip tikri nenaudėliai ir galvažudžiai su broliška, juos priglaudusia tauta, kuri iš draugiškumo net buvo priėmusi pačią bjauriausią jų religinę apeigą - apipjaustymą. Joks žmogžudys niekad nebuvo klastingesnis, niekšiškesnis, kraugeriškesnis. Tačiau nusikaltimo siaubą sumažina jo neįtikimumas ir fantastiškumas. Skeptikai čia dar sykį įžiūri dieviškojo balandžio mistifikaciją. Simeonas ir Levis, įvykdę šias pasibjaurėtinas skerdynes - tai berniukai, vos išaugę iš snarglio amžiaus: Simeonas gimė devintais Jokūbo pas Labaną gyvenimo metais, Levis - dešimtais; vadinasi, vienas turėjo dešimt, kitas vienuolika metų, kai, anot Biblijos, juodu kardais sukapojo karalių Emorą, kunigaikštį Sichemą ir visus jų vyriškosios lyties valdinius. Antra vertus, Simeono ir Levio gyslomis tekėjo kraujas žmogaus, kuris sugebėjo įkrėsti į kailį ir pačiam aukščiausiajam! Tai buvo, matyt, žaliūkai vaikinai. Šitokia veislė dar ne tokių dalykų galėjo pridaryti!

Trisdešimt penktas Pradžios knygos perskyrimas pasakoja, kaip Jokūbas, ūmai susirūpinęs tuo, kad jo žmonos buvo stabų garbintojos, ir pagalvojęs, kad tai gali užtraukti jam nelaimę, "suvadinęs visus savo namus, tarė: Meskite šalin svetimus dievus, kurie yra tarp jūsų, ir apsikuopkite, ir pakeiskite savo rūbus" (Pradžios 35, 2).

Pasakyta - padaryta. Rachelė, Lija, Zelfa, Bala ir kitos atidavė savo dievukus Jokūbui, kuris užkasė juos po ąžuolu ką tik sunaikinto miesto apylinkėse. Dievas Jahvė, susižavėjęs tokiu šauniu poelgiu, sumaišė šalies gyventojams protą, ir jie nepersekiojo Jokūbo sūnų.

Šiame skyriuje vėl kalbama, kad apsireiškė dievas ir kalbėjosi su Jokūbu, bet visa tai - sena nuobodi pasaka. Paskui, jau pavasarį, Jokūbas išėjo į vieškelį, vedantį į Etratą. Čia Rachelė gimdė ir begimdydama mirė. "O išeinant dėl skausmų sielai ir jau čia pat esant mirčiai, ji praminė savo sūnų vardu Benonis, tai yra: mano skausmo sūnus; tėvas gi jį pavadino Benjaminu, tai yra dešiniosios sūnumi" (Pradžios 35, 18).

Jokūbas palaidojo savo brangiąją Rachelę ir užrito ant jos kapo akmenį, kurį musulmonai rodo dar ir šiandien.

Taigi Jokūbas buvo didelės šeimos galva

O kol Jokūbas apraudojo Rachelę, jaunasis Rubenas, vyresnysis jo ir Lijos sūnus, pasinaudodamas prislėgta tėvo nuotaika, prisigretino prie vienos patriarcho žmonos: jam pavyko sugundyti Balą. Kai Jokūbas sužinojo, kad jo tikras Sūnus prisiuvo jam barzdą, užmerkė savo akis ir nesupyko, bent neparodė savo pykčio. Pagaliau Jokūbas atvyko į Mambrės slėnį ir rado ten savo tėvą Izaoką. Pastarasis mirė, turėdamas aštuoniasdešimt metų amžiaus. Ezavas ir Jokūbas palaidojo jį, trumpai pastebi Biblija.

Taigi Jokūbas buvo didelės šeimos galva, taip pat ir Ezavas. Trisdešimt šeštas Pradžios knygos perskyrimas suteikia nepaprastai svarbių ir gilių teologinių studijų reikalaujančių žinių apie šio pastarojo genealogiją. Tai didžiulis negirdėtų ir netikėtų vardų sąrašas.

Kritikai šiame, lygiai kaip ir pirmesniajame, perskyrime nurodo dvi eilutes, kurios dar ir dar kartą paliudija, kad pirmųjų penkių Biblijos knygų autoriumi jokiu būdu negalima laikyti Mozės. Trisdešimt penkto perskyrimo devyniolikta eilutė sako: "Rachelė... buvo palaidota prie kelio, vedančio į Efratą, tai yra į Betliejų. "Bet minimasis miestas negalėjo vadintis Efratą Mozės laikais; šį pavadinimą jam davė kažkoks Kalebas, kuris taip pavadino jo įkurtą mažą miestelį savo žmonos Efratos garbei, o Kalebas buvo Mozės įpėdinio Jozuės amžininkas. Vadinasi, Mozei Efratos miestas negalėjo būti žinomas. Juo labiau negalėjo būti Mozei žinomas Betliejaus miestas, nes šis naujas Efratos miesto pavadinimas atsirado tik po kelių šimtmečių.

Trisdešimt šešto Pradžios knygos perskyrimo trisdešimt pirma eilutė akivaizdžiai parodo, jog teologai, sakydami, kad šios knygos autorius esąs Mozė, meluoja išsijuosę. Ši eilutė, išvardydama Ezavo ainiją, pažymi: "Karaliai, viešpatavusieji Edomo šalyje pirma, negu Izraelio vaikai turėjo karalių, buvo šitie "Visiškai aišku, kad šios eilutės galėjo būti parašytos tiktai po pirmojo žydų karaliaus, tai yra po Sauliaus. Sakykime, kad kokiame nors dokumente būtų rasta tokia vieta. Čia paminėtieji karaliai valdė senovėje, dar prieš tai, kai Prancūzija buvo paskelbta respublika. "Aišku, niekas neabejotų, kad tas įrašas atsirado, šiaip ar taip, jau nuvertus Prancūzijoje karalių valdžią.

12 SKYRIUS

Nepaprasta Juozapo egiptiečio karjera

Pereiname dabar prie Juozapo istorijos, kurios pradžia papasakota Pradžios knygos trisdešimt septintame perskyrime.

Labiausiai Jokūbas mylėjo savo sūnų Juozapą, kuriam buvo padovanojęs labai gražų drabužį. Juozapas pagarsėjo kaip sumanus sapnų aiškintojas. Šiuo keliu jis pasuko gana anksti: jau būdamas septyniolikos metų, tuo savo sugebėjimu stebino namiškius. Jo nelaimė, jis buvo toks naivus, kad garsiai aiškindavo ir savo paties sapnus, ir visada išeidavo taip, kad jam būdavo lemta iškilti, o vienuolikai jo brolių - nusižeminti. Kartą jis pasapnavo, kad, rišant lauke javų pėdus, jo pėdas pakilo ir liko stovėti, o brolių pėdai nusilenkė jam. Kitą sykį saulė, mėnulis ir vienuolika žvaigždžių atvyko sapne pareikšti jam savo giliausią pagarbą.

Ši Juozapo manija galų gale įsipyko broliams, ir vieną gražų rytą, kai Jokūbas pasiuntė Juozapą pas brolius, Dotaino slėnyje ganiusius bandą, devyni jo broliai nutarė nugalabyti tą pagyrų puodą. Tačiau Rubenas pasipriešino žmogžudystei. Todėl Juozapą tiktai nurengė ir įmetė į išdžiūvusį šulinį. Tuo metu pro šalį vyko pirklių karavanas. Šventasis autorius painiojasi, vadindamas juos čia izmaelitais, čia madianitais, kas toli gražu nėra tas pat, bet ties šiuo dalyku mes nesustosime. Judas, jausdamas sąžinės graužimą, kad jaunuolis gali numirti šulinyje badu, pasiūlė broliams nedidelį komercinį sandėrį, kurio objektu būtų Juozapas: parduoti neapkenčiamąjį plepį į vergiją. Tai būtų palyginti žmoniškas ir pelningas dalykas.

Sutarta! Izmaelitai, arba madianitai, nupirko jaunuolį už dvidešimt sidabrinių monetų. Broliai ištraukė Juozapą iš šulinio, ir pirkliai, gavę prekę, išvyko.

Rubenas ir Benjaminas nedalyvavo šiame sandėryje. Jaunylis Benjaminas sėdėjo namie, o Rubenas pasišalino nuo brolių, - autorius nepasako kodėl, - kai tik Juozapą įmetė į šulinį, ir jo nebuvo, sudarant sandėrį su keliaujančiais pirkliais.

Juozapą, ištraukę iš šulinio, broliai pardavė į vergiją

Iš pasakojimo net galima padaryti išvadą, kad Rubenas buvo slapta sumanęs išvaduoti Juozapą iš šulinio ir sugrąžinti į tėvo namus. Jis didžiai susikrimto, radęs šulinį tuščią. Atbėgęs pas brolius, tarė jiems: "Pražuvo vaikinas, ir kurgi aš eisiu?" Tačiau jie, tikri veidmainiai ir gudrūs kaip religijos tarnai, jau buvo spėję šviežiu ožio krauju aptaškyti gražųjį margaspalvį brolio drabužį ir nusiuntė jį Jokūbui, sakydami: "Šitą mes radome: žiūrėk, ar tai tavo sūnaus rūbas, ar ne? "

Jokūbas sušuko: "Rūbas mano sūnaus; laukinis žvėris jį suėdė, plėšrūnas prarijo Juozapą. Ir, perplėšęs rūbus, apsivilko ašutine, ilgą laiką apraudodamas savo sūnų. O susirinkus visiems jo vaikams tėvo skausmo maldyti, nenorėjo priimti paguodos, bet tarė: Nužengsiu pas savo sūnų raudodamas į mirusiųjų buveinę" (Pradžios 37, 33 - 35).

O pirkliai nusigabeno Juozapą toli į Egiptą ir ten jį pardavė aukštam dvariškiui. Šventasis autorius jį vadina "Putifaru, faraono eunuchu, kareivių viršininku". O toliau viename iš sekančių perskyrimų Pradžios knyga sako, kad tas eunuchas turėjęs žmoną ir dukterį.

Bet neužbėkime įvykiams už akių. Juozapui begyvenant Putifaro vergovėje, Judo, ketvirtojo Jokūbo sūnaus, šeimoje atsitiko visa serija labai svarbių, dievobaimingų, religiškai pamokomų įvykių:

"Tuo pačiu metu Judas, atsitraukęs nuo savo brolių, nuėjo pas vieną vyrą iš Odolamo, vardu Hiramą.

Jis ten pamatė vieno kanaaniečio, vardu Suės, dukterį ir, paėmęs ją žmona, įėjo pas ją" (Pradžios 38, 1 - 2).

Įsidėmėtina ta aplinkybė, kad nors aukščiausiasis uždraudė patriarchams imti sau stabmeldes žmonas, o ypač prakeiktąsias kanaanietes, patriarchai atkakliai daro savo. Tačiau jie vis tiek lieka dievo numylėtiniais. Vėliau krikščionys, priėmę visas Biblijos kvailybes ir šlykštybes, sudarydami Jėzaus genealogiją, pasielgė tiesiog neįtikėtinai: Jėzaus protėvių sąrašą jie užpildė stabmeldžiais ir svetimoteriais.

Iš Jėzaus protėvių visų pirma paminėti savo žmonomis prekiavę Abraomas ir Izaokas; toliau Paras, gimęs iš Tamaros kraujomaišos su šešuru Judu; Boozas, kurį pagimdė paleistuvė Raaba; Obedas, gimęs iš pagonės Rūtos ir Boozo, jos giminaičio; Saliamonas, gimęs iš Dovydo suvedžiotos Betsabėjos, "generolo" Urijo žmonos (Mato 1, 2 - 6).

"Ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, ir praminė jį vardu Heras.

Ir vėl ji pradėjo ir, pagimdžiusi sūnų, pavadino jį Onanu.

Ji pagimdė taipgi trečią, kurį praminė Sela; tam gimus, ji nebeturėjo daugiau vaikų.

Jokūbas iš nusiminimo perplėšia savo rūbą

O Judas davė savo pirmgimiui Herui pačią, vardu Tamarą.

Bet Judo pirmgimis Heras buvo netikęs viešpaties akivaizdoje, ir dievas jį užmušė" (Pradžios 38, 3 - 7).

Teologai ilgai suko sau galvas, koks gi buvo Hero nusižengimas, apie kurį Biblija mažai ir tešneka; atsižvelgdami į šios istorijos pabaigą ir atsimindami, kad dievas norėjo mesiją kildinti iš Judo giminės, teologai spėlioja, kad jis su savo žmona gyveno... sodomiškai. Dievas užmušė Herą, sako jie, todėl, jog jis elgėsi taip, kad neturėtų vaikų. Šį teiginį jie paremia pačiu šventojo rašto tekstu: jis "buvo netikęs viešpaties akivaizdoje". Juk tai tas pats posakis, kuriuo dievas išgiežė savo apmaudą sodomiečiams.

Kaip ten bebūtų, Tamarai nesisekė su vyrais. "Judas tat tarė savo sūnui Onanui. Įeik pas savo brolio pačią ir gyvenk su ja, kad duotumei savo broliui ainiją" (Pradžios 38, 8).

Pagal žydų paprotį vaikai, gimę iš tokių santykių, būdavo laikomi ne tikrojo tėvo, bet mirusio brolio įpėdiniais.

"Jis, žinodamas ne sau gimsiant sūnus, įeidamas pas savo brolio pačią, elgėsi taip kad ji negalėtų tapti motina, nenorėdamas, kad vaikai gimtų brolio vardu.

J. Skvireckas netiksliai išvertė šią eilutę; turi būti: "... įeidamas pas savo brolio žmoną, sėklą nuleisdavo žemėn."

Ir užtat viešpats jį ištiko, nes darė bjaurų dalyką" (Pradžios 38, 9 - 10).

Štai iš kur kilęs žodis "onanizmas". Šio lytinio iškrypimo pradininkas yra vienas iš Biblijos herojų. Taip sako viešpats!

"Todėl Judas tarė savo marčiai Tamarai: Būk našlė savo tėvo namuose, kol užaugs mano sūnus Šėla; nes jis bijojo, kad ir tasai nenumirtų kaip jo broliai. Ji nuėjo sau ir gyveno savo tėvo namuose.

Praslinkus gi daugeliui dienų, mirė Suės duktė, Judo pati. Po apraudojimo nusiraminęs, ėjo pas savo avių kirpėjus jis ir bandos piemuo odolamietis Hiras į Tamną.

Ir buvo pranešta Tamarai, kad jos šešuras eina į Tamną avių kirpti.

Nusivilkusi našlystės drabužius, ji pasiėmė gaubtą ir, pakeitusi apdarą, atsisėdo kryžkelėje, kur einama į Tamną; dėl to, kad Šėla buvo užaugęs ir nebuvo jai duotas vyru.

Pamatęs ją Judas ir spėdamas esant kekšę, nes ji buvo apsidengusi savo veidą, kad jos nepažintų,

Priėjęs prie jos, tarė: Leisk man su tavim sugulti; nes nežinojo ją esant jo marčią. Jai atsakius: Ką man duosi už sugulimą su manim?

Jis tarė: Atsiųsiu tau ožiuką iš bandos. Ir jai vėl sakant: Pakęsiu, ko tu nori, jei duosi man užstatą, kol atsiųsi, ką žadi,

Judas tarė: Kokio nori užstato, kad tau duočiau? Ji atsakė: Tavo žiedo, apyrankės ir lazdos, kurią turi rankoje. Taigi iš vieno sugulimo moteriškė tapo nėščia.

Ir atsikėlusi nuėjo; ir, nusivilkusi apdarą, kurį buvo pasiėmusi, apsivilko našlystės rūbais.

O Judas nusiuntė per savo piemenį odolamietį ožiuką, kad atsiimtų užstatą, kurį buvo davęs moteriškei. Tasai, jos neradęs,

Pasiklausė tos vietos žmonių: Kame yra moteriškė sėdėjusi kryžkelėje? Visiems atsakant: Šitoje vietoje nebuvo kekšes,

Jis sugrįžo pas Judą ir jam tarė: Aš jos neradau, bet ir tos vietos žmonės man sakė, kad ten niekuomet nesėdėjusi paleistuvė.

Judas tarė: Tesižino; ji tikrai negalės mūsų kaltinti už melagystę: aš nusiunčiau ožiuką, kurį buvau žadėjęs, ir tu jos neradai.

Bet štai po trijų mėnesių pranešė Judui, sakydami: Tavo marti Tamara tapo paleistuve ir atrodo esanti nėščia. Ir Judas tarė: Išveskite ją, kad būtų sudeginta.

Ji, vedama mirti, nusiuntė pas savo šešurą, tardama: Aš tapau nėščia iš vyro, kurio yra šitie daiktai; pažink, kieno yra žiedas, apyrankė ir lazda.

Jis, pažinęs savo duotuosius daiktus, tarė: Ji už mane teisesnė, kadangi aš jos nedaviau savo sūnui Šėlai. Tačiau daugiau jis jos nepažinojo.

O atėjus gimdymo metui, pasirodė įsčioje esą dvyniai. Ir pačiame kūdikių užgimime vienas iškišo ranką, kurią pribuvėja perrišo raudonu siūlu, sakydama:

Šis išeis pirmas.

Bet, jam atitraukus ranką, išėjo antrasis, ir moteriškė tarė: Kam dėl tavęs perplyšo plėvė? Ir todėl jis buvo pramintas vardu Faresas.

Paskui išėjo jo brolis, ant kurio rankos buvo raudonas siūlas; jį praminė Žara" (Pradžios 38, 11 - 30).

Negalima mūsų kaltinti tuo, kad, kalbėdami apie kokį nors atsitikimą, apsiribotumėm trumpu atpasakojimu, iškreipiančiu šventąjį tekstą. Atvirkščiai, greičiausiai rasis tokių skaitytojų, kurie pasakys, kad geriau būtų buvę trumpai, esminiais bruožais papasakoti epizodą, bet labiau išplėsti jo kritiką. Tačiau, atsižvelgiant į čia nagrinėjamo veikalo pobūdį, mums atrodo, kad trumpa reziumė tinka tik tada, kai kalbama apie epizodus, kurių detalės nėra labai reikšmingos. Bet kai šventasis raštas pateikia tokius atvejus, kaip Tamaros atvejį, būtinai reikia pacituoti jį ištisai. Juk tai diktavo pati šventoji dvasia. Reikia kuo labiau išryškinti visus šventojo teksto perlus. Mes neturime duoti teologams galimybės sakyti, kad apgaudinėjame skaitytojus, iškraipydami šventąjį raštą.

Visos šlykštybės apie Tamarą - neatskiriama šventosios knygos dalis, ir bažnyčia neneigia jų, nors jos neįtikėtinai bjaurios.

Galų gale labai keista, kad Tamara, kuriai taip nesisekė su pirmaisiais dviem vyrais, panoro priklausyti jų tėvui tik dėl to, kad šis pamiršo atiduoti ją, kaip buvo žadėjęs, trečiajam sūnui. "Ji apsigobia šydu, kad būtų panaši į paleistuvę, - sako Volteras, - tačiau, priešingai, kaip tik šydu visada dangstydavosi padorios moterys. Tiesa, dideliuose miestuose, kur paleistuvystė labai paplitusi, Londone, Paryžiuje, Venecijoje, Romoje, prostitutės tyko praeivių gatvėse; bet visiškai neįtikėtina, kad skurdžioje ir neturtingoje Kanaano šalyje paleistuvės lauktų praeivių kryžkelėse Be to, labai keista ir tai, kad patriarchas susidėjo su paleistuve pačiame vidurdienyje, vieškelyje, rizikuodamas, kad jį pamatys visi praeiviai. ir pagaliau jau visai neįtikima, kad Judas, svetimšalis Kanaane, neturėjęs ten jokios nuosavybės, įsakytų sudeginti savo marčią už tai, kad ji nėščia ir kad tučtuojau, jam įsakius, būtų buvęs sukrautas laužas, tarsi Judas būtų būvąs toje žemėje teisėjas ir šeimininkas."

Papasakojusi apie Tamarą, Biblija grįžta prie Juozapo. Čia skaitome epizodą, nuostabiai primenantį Tezėjo, Fedros ir Ipolito istoriją. Šventasis autorius sako, kad Juozapą nupirkęs turtingasis eunuchas ir rūmininkas buvo vedęs ir, nors pats negarbino Juozapo dievo, bet pripažino, jog tasai dievas padėdavęs jo vergui visuose jo darbuose: "Ir viešpats buvo su juo, ir jis buvo vyras, kuriam viskas sekėsi" (Pradžios 39, 3).

Vis dėlto, kad ir taip konstatavęs, rūmininkas neperėjo į žydų tikėjimą.

"O Juozapas buvo gražaus veido ir dailios išvaizdos.

Taigi po daugelio dienų jo ponia atkreipė savo akis į Juozapą ir tarė: Gulėk su manim.

Jis, visai nepritardamas bjauriam darbui, jai tarė: Štai mano ponas, visa man padavęs, nežino, ką jis turi savo namuose;

Ir nėra nieko, kas nebūtų mano valdžioje arba nebūtų man paduota, išskyrus tave, kuri esi jo žmona; kaipgi tat aš galiu daryti tą blogybę ir nusidėti savo dievui?

Tokiomis kalbomis moteriškė vargino jaunikaitį kasdien, o jis gynėsi nuo svetimoterystės.

Vieną dieną atsitiko Juozapui įeiti į namus ir atlikti kokį ten darbą be liudytojų;

O ji, nutvėrusi jo rūbo skverną, tarė: Gulėk su manim. Jis, palikęs jos rankose apdarą, pabėgo ir išėjo laukan" (Pradžios 39, 6 - 12).

Grįžus Putifarui, žmona viską papasakojo atvirkščiai: "Įėjo pas mane tarnas hebrajus, kurį tu atvedei, ir norėjo su manimi darkiai pasielgti, o, išgirdęs mane šaukiant, paliko apdarą, kurį laikiau, ir išbėgo laukan" (Pradžios 39, 17 - 18).

Putifaras, išgirdęs apie tariamą pasikėsinimą, taip padūko, kad, nenorėdamas klausyti jokių Juozapo pasiaiškinimų, tučtuojau įsakė įmesti jį į belangę, kurioje karalius laikė savo kalinius. Tačiau - o šventoji dievo valia! - atsitiko, kad kalėjimo viršininkas pamilo vergą žydą. Jis netrukus palengvino Juozapo dalią, paskyręs jį kitų kalinių viršininku, ir kalėjime nieko nebuvo daroma be Juozapo žinios.

Putifaro žmona geidžia Juozapo

Vėliau, praėjus kiek laiko, kurio šventasis autorius tiksliai nenurodo, karaliaus duonininkas ir vyndarys pateko į nemalonę ir tapo Juozapo likimo draugais. Vieną gražų rytą, radęs juos nusiminusius, Juozapas paklausė, kas juos slegia. Jie atsakė:

"Mudu sapnavome sapną, ir nėra, kas mums išaiškintų. Ir tarė jiems Juozapas: Argi ne nuo dievo priklauso išaiškinimas? Pasakykite man, ką sapnavote?

Pirmasis papasakojo savo sapną vynpylių viršininkas: Aš mačiau vynmedį,

Ant kurio buvo trys šakelės; pamažu jis sukrovė spurgus, pražydo, ir galop prisirpo vynuogės;

Aš gi laikiau savo rankoje faraono taurę; nuskyniau tat uogas ir išspaudžiau taurėn, kurią laikiau, ir daviau taurę faraonui.

Juozapas atsakė: Šitas yra sapno išaiškinimas. Trys šakelės yra dar trys dienos,

Po kurių faraonas atsimins tavo tarnystę ir tau sugrąžins buvusią vietą, ir tu jam davinėsi taurę sulig savo pareigų, kaip ir pirma paprastai darydavai.

Tiktai atsimink mane, kai tau bus gera; padaryk man mielaširdystę ir paminėk faraonui, kad mane išleistų iš šito kalėjimo,

Nes aš vogčia paimtas esu iš hebrajų žemės ir čia nekaltai įmestas duobėn.

Duonkepių viršininkas, matydamas, kad Juozapas išmintingai išaiškino sapną, tarė: Ir aš sapnavau, kad ant savo galvos turėjau tris miltų pintines,

Ir pintinėje, buvusioje aukščiau už kitas, aš nešiau visokius valgius, kurie daromi duonkepių būdu, ir paukščiai lesė iš jos.

Juozapas atsakė: Toks yra sapno išaiškinimas: Trys pintinės yra dar trys dienos,

Po kurių faraonas nukirsdins tau galvą ir tave pakabins ant kryžiaus, ir paukščiai draskys tavo kūną" (Pradžios 40, 8 - 19).

Juozapo pranašystės tiksliai išsipildė, bet laimingasis vyno pilstytojas jo neprisiminė.

Praėjo pora metų; "Egipto karalius" irgi susapnavo sapną, kuris jį baisiai sudomino, Sapnavo, kad stovi jis ant upės kranto ir mato iš upės išeinančias septynias riebias karves, o paskui jas - septynias liesas karves, ir liesosios suėdė riebiąsias. Nubudęs jis vėl užmigo ir vėl pasapnavo septynias pilnas varpas ant vieno stiebo ir septynias kitas, tuščias varpas, kurios prarijo pirmąsias. Faraonas laužė sau galvą, spėliodamas, ką reiškia šis paslaptingas dvilypis sapnas. Tarėsi jis su visais savo šalies išminčiais ir burtininkais; visi sutarė vienu atžvilgiu - kad karaliaus sapnas yra ne tik nesuprantamas, bet ir nepaprastas. Tuomet vyno pilstytojas prisiminė savo kalėjimo draugą. Jis papasakojo apie jį faraonai, ir šis iššaukė jį pas save.

Juozapas kaip mat išaiškino ir šiuos sapnus: abu jie reiškia tą patį. Septynios riebios karvės ir septynios pilnos varpos - tai septyneri derlingi metai; septynios liesos karvės ir septynios tuščios varpos - tai septyneri nederliaus metai. Reikia, kad karalius parinktų protingą ir apsukrų žmogų Egipto karalystei valdyti ir paskirtų valdininkus, kurie kasmet išsaugotų penktąją derliaus dalį. Patarimas patiko faraonui ir jo ministrams.

Karalius tarė jiems: "Argi galėsime rasti tokį vyrą, kurs būtų pilnas dievo dvasios, kaip šitas?" Paskui, kreipdamasis į Juozapą, pasakė: "Kadangi tau dievas nurodė visa, ką kalbėjai, argi aš galėsiu rasti išmintingesnį arba tau lygų?" Tai sakydamas, jis padavė jam savo žiedą, apvilko jį ploniausios drobės drabužiais, užkabino jam ant kaklo aukso grandinę, liepė vežioti jį savo karietoje ir šaukti: "Nusilenkite jam. Jis esąs paskirtas visos Egipto žemės viršininku" (Pradžios 41, 38. 39. 42. 43).

Tai dar ne viskas: karaliui reikalaujant, Juozapas pakeitė savo vardą ir ėmė vadintis "Cafnat - paneach", tai yra Pasaulio išgelbėtojas. Paskui faraonas apvesdino jį, ir jūs niekaip neatspėsite, su kuo "jo didenybė" sugiminiavo Juozapą. Biblija ką tik nustebino mus, teigdama, kad Putifaras turėjo žmoną, nors ir buvo eunuchas, kaip sako autentiškas hebrajiškas tekstas. Tačiau balandis padėjo mums dar vieną staigmenos kiaušinėlį: Juozapui ilgai besėdint kalėjime, šis eunuchas, turėdamas tokią aistringą žmoną, pakeitė karjerą. Trisdešimt septintame ir trisdešimt devintame perskyrimuose matėme jį esant faraono asmens sargybinių viršininką, o keturiasdešimt pirmame perskyrime jis jau Heliopolio kunigas ir dukters tėvas.

Faraono sapnas

Vadinasi, per tą laiką ponia Putifarienė tapo motina; tai leidžia manyti, kad egiptiečių dievai irgi mokėjo daryti stebuklus. Turint reikalą su bet kokios mitologijos šventomis knygomis, tenka viską priimti. Tad nebesistebėkime" kad netikėtumų pilna Biblija Putifaro jau nebelaiko eunuchu.

Matyt, maldos į šventąjį Antaną padėjo jam atgauti tai ko kitados buvo netekęs.

Katalikų bažnyčios dvasininkai teigia, kad šventas Antanas padeda atrasti pamestus ir prarastus daiktus.

Šitaip, be abejonės, Putifaras įsitaisęs kunigu šventame Egipto mieste Heliopolyje, - mieste, pašvęstame Saulės dievui, - tapo žavingos dukrelės, vardu Aseneta, tėvu. Mergaitė kasmet vis ėjo gražyn ir subrendo kaip tik tuo metu, kai prireikė apvesdinti "Egipto karalystes"ministrą pirmininką Juozapą. Jinai ir tapo ponia Cafnat - paneachiene. Nebežinai žmogus nė kaip žavėtis išmintingu faraono sprendimu: dorovingasis Juozapas žiauriai nukentėjo nuo Putifaro kvailumo ir jo aistringosios žmonos niekšybės. Neįmanoma buvo sugalvoti kilnesnės ir teisingesnės nekaltai nukentėjusio Juozapo jausmų satisfakcijos, kaip apvesdinti jį su jų dukra.

Ši Juozapo istorija leidžia pasakyti kai kuriuos samprotavimus, patvirtinančius šios knygos pradžioje išreikštą vieną mintį. Mes jau esame pastebėję, kad Biblija, aprašydama pasaulio sukūrimą, o taip pat ir kitais atvejais, vartoja žodį "elohim - dievai". Senovės žydai garbino tik vieną dievą, kurį vadino Jahve, laikydami jį viršesnių už visus kitus dievus. Šio aukščiausio dievo jie nedalija į tris asmenis kaip krikščionys. Tačiau žodis "dievai" liudija, kad žydai, be Jahvės, kitados pripažino esant ir kitus dievus. Kitos tautos tikėjo savo dievus. Žydai tikėjo taip pat ir tų dievų antgamtine galia, anaiptol nelaikydami jų velniais ar kitokiomis piktomis dvasiomis. Tačiau tautinė savimeilė liepė jiems sakyti, kad Jahvė esąs galingesnis užvisus kitus dievus. Štai kodėl Biblija rodo nepaprastą Juozapo dievo galybę.

Putifaras, vyno pilstytojas, faraonas ir jo ministrai - žodžiu, visi čia figūruojantieji egiptiečiai yra skirtingo tikėjimo, negu Juozapas. Bet jie neatsisako savo dievų tik dėl to, kad Juozapas, apšviestas dievo Jahvės, pasirodo esąs įžvalgesnis už egiptiečių kunigus. Kiekvienas laikosi savo religijos: vienų tikėjimas neprieštarauja kitų tikėjimui. Juozapas pasilieka ištikimas Jahvei, net ir vesdamas stabmeldžių kunigo dukterį, ir sutartinai gyvena su Aseneta, nors ši nė nemano pereiti į žydų tikėjimą. Šiuo požiūriu minimasis epizodas yra nepaprastai reikšmingas. Juozapas anaiptol nesinaudoja savo bemaž vyriausia valdžia, kad užverbuotų naujų adeptų savo religijai. Jam pakanka žinoti, kad Jahvė yra daug galingesnis už visus jam pavaldžios tautos dievus.

Bendras buvo arabų ir žydų legendų šaltinis, iš kurio jie sėmė savo religijoms šventąsias istorijas. Dar tada, kai Pradžios knyga nebuvo parašyta, Palestinoje ir Arabijoje jau buvo žinoma stebuklingoji Juozapo istorija. Laikui bėgant, tik pasikeitė kai kurios detalės, bet ji pati išliko ir kitose tautose, išėjusiose iš Arabijos. Antai pagal Koraną Putifaras joks eunuchas, o Aseneta jau buvo gimusi ir gulėjo lopšyje, kai motina apkaltino Juozapą kėsinusis į jos garbę. Ši mergytė pasirodė iš pat mažumės gana protinga. Kartą tėvas pasakojęs atsitikimą apie savo žmoną ir Juozapą. Šis dalykas ilgai nedavęs jam ramybės, - jis netgi saugojęs tą nelemtąjį apsiaustą, kurį jo žmona nutraukusi nuo Juozapo ir kuris buvęs kiek įplyšęs grumtynių įkarštyje. Vienas tarnas pataręs Putifarui atsiklausti protingosios Asenetos, ką ji mananti apie visa tai. Mergytė, vos pradėjusi kalbėti, pasakiusi: "Klausyk, o mano tėve! Jei motina įplėšė drabužį iš priekio, vadinasi, Juozapas norėjo ją paimti jėga, bet jeigu drabužis įplėštas užpakalyje, tai aišku, kad mano motina pati gaudė Juozapą."

Biblija ir Koranas sutartinai pripažįsta, kad Aseneta buvo pavyzdinga žmona. Per septynerius derliaus metus ji pagimdžiusi Juozapui du sūnus: Manasą ir Efremą. Paskui stojo septyneri bado metai, bet egiptiečiai nepatyrė vargo, nes Juozapas apdairiai buvo įrengęs svirnus įvairiose šalies vietose ir pripylęs juos grūdų geraisiais metais. Egiptas pasirodė esąs toks turtingas nelaimės metais, kad iš visų šalių, irgi paliestų badmečio, ten vyko žmonės duonos.

13 SKYRIUS

Dievobaimingas Juozapo kerštas

Visi Jokūbo sūnūs, išskyrus Benjaminą, tėvo patariami, iškeliavo į Egiptą duonos. Biblija su pasigėrėtinu naivumu duoda suprasti, kad Juozapas - didžiulės Egipto valstybės valdytojas - pats asmeniškai dalyvaudavo skirstant maisto išteklius svetimšalių karavanams, atvykstantiems iš viso pasaulio. Kokiu būdu ministras pirmininkas rasdavo laiko užsiimti tokiomis smulkmenomis, Biblija nesako. Šiaip ar taip, Juozapas pažino savo brolius; bet jie jo nepažino. Jis elgėsi su jais žiaurokai, o per tą laiką, kol jie buvo toje šalyje, neatsirado nė vieno egiptiečio, kuris būtų jiems pasakęs, kad Egipto valdytojas ir geradarys, populiariausias valstybės veikėjas - jų pačių tėvynainis. Patsai jis nepasisakė jiems, kas esąs.

Saugodamas inkognito, Juozapas iš pradžių apkaltino dešimtį savo brolių špionažu. Tie, žinoma, gynėsi.

- Mūsų buvo dvylika brolių, - sakė jie. - Vienas mirė, o vienuoliktasis, pats mažiausias, pasiliko su tėvu.

- Gerai, gerai, - atrėmė Juozapas. - Jūs atvykote čionai kaip šnipai, kad ištyrinėtumėte silpnąsias vietas, pro kurias jūsų tauta galėtų mus užpulti ir užimti šalį.

Ne visai suprantama, kokiu būdu žydų tauta, kurią tuo metu sudarė viena Jokūbo šeima - nes juk Ezavas, negavęs palaiminimo, tapo idumiečių galva, - būtų galėjusi užimti Egiptą, tą plačią, tirštai apgyventą ir galingą valstybę, kuri, turėdama tokius grūdų išteklius, kaip fantazuoja Biblijos autoriai, buvo viso pasaulio aruodas. Bet žiūrėkime, ką toliau kalbėjo Juozapas.

- Tam, kad sužinočiau, ar jūs tiesą kalbate, - pasakė jis, - aš jus visus pasodinsiu įkalėjimą, išskyrus vieną, kuris vyks namo atgabenti jaunylio brolio.

Ir jis dešimt brolių uždarė kalėjime. Po trijų dienų juos vėl atvedė pas jį.

- Aš apsigalvojau, - tarė jis. - Tik vienas iš jūsų pasiliks čia įkaitu, o kiti grįžkite namo. Galite išsivežti ir nupirktus grūdus. Bet tuojau pat grįžkite su savo jaunyliu broliu, kitaip jūsų įkaitas mirs kalėjime.

Juozapas, ministras pirmininkas, pats skirstė maisto išteklius

Įkaitu jis pasirinko Simeoną. Jis surakino jį kitų brolių akivaizdoje, o juos paleido. Kartu jis įsakė savo pavaldiniams slapta įdėti į jų maišus pinigus, užmokėtus už grūdus. Kelyje vienas iš Juozapo brolių atrišo maišą, norėdamas pašerti asilą, ir nustebo, radęs ten savo pinigus; tas pat buvo ir kitiems, ir jų nuostaba virto išgąsčiu. Atvykę į Kanaaną, jie papasakojo apie įvykį Jokūbui. Iš pradžių Jokūbas nesutiko skirtis su jaunuoju Benjaminu, bet kai pasibaigė Egipto grūdai, jis nusileido Judo įkalbinėjimams.

- Jeigu jau būtinai reikia, kad aš pasiųsčiau šį sūnų, darykite, kaip išmanote. Paimkite vaisių, balzamo, medaus, storakso, žemės riešutų ir migdolinių riešutų, taip pat dvigubai daugiau pinigų, negu kad radote savo maišuose, nes greičiausiai buvo neapsižiūrėta, ir visa tai padovanokite tam žmogui.

Ir štai jie vėl Egipte. Kai Juozapas pamatė, kad su jais yra Benjaminas, jis labai gražiai priėmė juos, paleido Simeoną ir jų garbei iškėlė šaunią puotą. Jie norėjo sugrąžinti pinigus už pirmąjį pirkinį, bet Juozapas atsisakė, tvirtindamas, kad jo kasoje nėra trūkumo.

- Tai dievas, - pajuokavo jis, - įdėjo pinigus į jūsų maišus.

Šią banalią pasakėlę randame keturiasdešimt trečiame Pradžios knygos perskyrime. Juozapas, nors geras ir kilniaširdis, buvo linkęs gudrauti ir mistifikuoti. Kol jo broliai pokyliavo ir gėrė tostus į tauriojo ministro sveikatą, jis įsakė tarnui slapta įbrukti jo gražiąją sidabro taurę į Benjamino mantą. Po to jiems buvo leista išvykti. Bet kai karavanas buvo jau tolokai, Juozapas pasiuntė jiems pavymui raitosios žandarmerijos būrį, lydimą savo vyresniojo liokajaus. Šis apkaltino vienuolika žydų tuo, kad jie už gera atsimokėję piktu.

- Jūs pavogėte, - tarė jis, - pačią brangiausią valdytojo taurę, "iš kurios mano ponas geria ir buria".

Taigi sužinome, kad Juozapas pirmasis ėmė burti iš kavos tirščių.

Jokūbo sūnūs ginasi ir sako, kam jiems vogti taurę, jeigu jau jie atvežė iš Kanaano pinigus, jų rastus maišuose. Jie sutinka pasilikti vergais Egipte, jei nelemtoji taurė bus rasta pas kurį nors iš jų, netgi pasiūlo kaltininką nužudyti. Padaroma krata. Galima įsivaizduoti mūsų keleivių nustebimą ir išgąstį, kai taurė buvo rasta Benjamino daiktuose. Nieko nepadarysi: nusikaltimas įrodytas!

Atvaryti atgal į rūmus, Juozapo broliai nusiminė. Jų laimė, Juozapas nutarė baigti juokus. Jis prisipažino jiems ir pareiškė, kad viską atleidžia broliams. Tuomet prasidėjo negirdėtas visuotinis džiūgavimas. Ir nereikia per daug stengtis, norint įsivaizduoti, kokį balių iškėlė ministras ta proga, kad viskas laimingai baigėsi.

Viena šio pasakojimo smulkmena yra gana įdomi: Biblija visą laiką vaizduoja Benjaminą mažu berniuku - jis tarytum neaugo ar jo metai nebuvo skaičiuojami. Vis dėlto, prisiminus jo gimimą, kainavusį Rachelei gyvybę, pasidarys aišku, kad Benjaminas buvo jaunesnis už Juozapą ne daugiau kaip ketveriais - penkeriais metais. Tačiau Juozapui buvo septyniolika, kai broliai pardavė jį į vergiją; pasakojimas apie Tamarą, kuri buvo iš eilės dviejų Judo sūnų žmona, leidžia spėti praėjus dar mažiausiai dvidešimt penkerius metus. Vadinasi, Juozapui buvo jau apie penkiasdešimt metų, kai broliai surado jį Egipte.

Biblijos tekstas, kaip paprastai prieštaraudamas sau pačiam, nurodo ką kita: keturiasdešimto perskyrimo keturiasdešimt šeštoje eilutėje pasakyta, kad Juozapui buvo 30 metų, kai jis, išėjęs iš kalėjimo, "stojo faraono akivaizdoje", ir, vadinasi, ne mažiau kaip 35 metai, kai susitiko su broliais, gi Benjaminui - 30 metų. Be to, Biblijoje minimi trys "mažojo" Benjamino sūnūs ir septyni anūkai, atvykę kartu su juo į Egiptą (Pradžios 46, 21).

Mažasis Benjaminas buvo jau toli gražu nebe mažutis. Tačiau Biblija visuomet labai painiojasi aritmetikoje. Tai pati silpniausia jos vieta.

Biblinis faraonas labai apsidžiaugė, patyręs apie savo premjero susitikimą su broliais. Juozapas paprašė juos greičiau atsigabenti Jokūbą ir visą jo šeimą, kurią jis ketino įkurdinti Gesene bent likusiems penkeriems bado metams. Karalius pritarė šiai minčiai.

"Ir jis kalbėjo Juozapui, kad įsakytų savo broliams: Sukrovę naštą ant gyvulių, eikite Kanaano žemėn;

Paimkite iš ten savo tėvą ir gimines ir ateikite pas mane, ir aš jums duosiu visas Egipto gėrybes, kad maitintumėtės žemės riebumu.

Liepk taipgi imti iš Egipto žemės vežimų jų vaikams ir pačioms vežti ir sakyk: Imkite savo tėvą ir skubėkite kuo greičiausiai čia ateiti.

Ir nepalikite nieko iš savo rakandų, nes visos Egipto gėrybės bus jūsų" (Pradžios 45, 17 - 20).

Ką ir bekalbėti, kaip nudžiugo Jokūbas, sužinojęs, kad jo sūnus Juozapas gyvas! Išgirdęs tą žinią, jis apalpo. Atsipeikėjęs sušuko: "Eisiu ir pamatysiu jį, prieš numirdamas."

Jokūbas atvyksta į Egiptą

Negalima nesistebėti faraono keistumu, kad jis sutiko atiduoti svetimšaliams visa, kas buvo geriausia Egipte. Bet užtat bent niekas neprikiš jam, kad buvo nedėkingas Juozapui.

Ir štai senis Jokūbas iškeliavo į šalį, kur jo mylimasis sūnus buvo vyriausiuoju ministru. Juozapas išvyko pasitikti Jokūbo prašmatniausia savo karieta, ir juodu tvirtai apsikabino, liedami džiaugsmo ašaras. Visa ši istorija tokia jaudinanti, kad tikrai sunku susilaikyti neverkus, ją skaitant, - ar ne tiesa?

Toliau seka sąrašas "sielų, įėjusių Egiptan su Jokūbu ir iš jo kilusių, be jo sūnų žmonų"; išviso tų "sielų" buvo "šešios dešimtys šešios" (Pradžios 46, 26).

Įsidėmėkite dar štai ką: Juozapas pasakė broliams ir visiems savo giminėms: "Jeigu jis (faraonas) pasivadins jus ir tars: Koks jūsų užsiėmimas? Atsakysite: Mes, tavo vergai, esame piemenys nuo savo jaunystės iki šiol, kaip mes, taip ir mūsų tėvai. Taip sakysite, kad galėtumėte apsigyventi Geseno žemėje, nes egiptiečiai bjaurisi visais aviganiais" (Pradžios 46, 33 - 34).

O pats faraonas pasakė Juozapui: "Tavo tėvas ir tavo broliai atėjo pas tave. Egipto žemė yra prieš tavo akis: apgyvendink juos geriausioje vietoje ir atiduok jiems Geseno kraštą. O jei žinai tarp jų tinkamus vyrus, paskirk mano bandų viršininkais" (Pradžios 47, 5 - 6).

Vadinasi, faraonas turi galvijų? O toliau pamatysime, kad ir jo tauta turi nemažai galvijų. Tad iš kur Biblija ištraukė, kad egiptiečiai taip neapkentė gyvulių augintojų?

Jokūbas, pristatytas faraonui, palaimino karalių; seniui tada buvo 130 metų. Juozapas atidavė savo tėvui ir broliams geriausius žemės sklypus ir aprūpino juos maisto produktais, nes visas pasaulis stokojo duonos, bet užvis labiausiai badas buvo palietęs tariamai Egiptą ir Kanaaną.

14 SKYRIUS

Išmintingas Juozapo valdymas Egipte

Gal norite sužinoti, kaip be galo išmintingai Juozapas valdė valstybę? Tai labai dievobaiminga istorija.

"Iš tų šalių (Egipto ir Kanaano) surinko už parduodamus javus visus pinigus ir juos sukrovė į karaliaus iždą.

O, pristigus pirkėjams pinigų, visas Egiptas atėjo pas Juozapą ir sakė: Duok mums duonos; kodėl mes turėtume mirti tavo akyse dėl pinigų stokos?

Jis jiems atsakė: Atveskite savo galvijus, ir aš jums duosiu už juos duonos, jei nebeturite pinigų.

O, juos atvedus, jis jiems davė maisto už arklius, už avis, už jaučius ir už asilus; ir juos maitino tais metais mainais už galvijus" (Pradžios 47, 14 - 17).

Atkreipkite dėmesį, kad veiksmas vyksta trečiaisiais bado metais: tokia sausra, kad štai jau treti metai neauga javai. Jei žemė atsisako auginti javus, ji, be abejo, lygiai taip pat neaugina nė žolės. Tuomet kuo gi mito visi tie gyvuliai, kurių egiptiečiai, pasak Biblijos, "neapkenčią" gyvulininkystės, nė neturėjo laikyti?

Dar nuostabiau, kad šventasis autorius nė žodžiu neužsimena apie periodinius Nilo potvynius, kuriais remiasi Egipto žemės ūkis. Vien šito neapsižiūrėjimo užtenka, kad suprastum, jog "septyneri sausros metai" yra gryniausias prasimanymas: visa tai tik beletristika. Neįmanomas dalykas, kad Nilas septynerius metus iš eilės nebūtų išsiliejęs. Šalies vaizdas būtų visiems laikams pasikeitęs.

Tam būtų reikėję, kad Nilo aukštupį, kasmet smarkiai patvinstantį nuo tropinių liūčių, kas nors būtų atitveręs milžiniška užtvanka. Bet tuomet visa Etiopija būtų pavirtusi didžiule pelke. Arba jei lietūs, kasmet lyja karštojoje zonoje, būtų liovęsi septynerius metus, tai ekvatorialinė - tropinė Afrikos zona būtų pasidariusi negyvenama. Aišku, kad tokia visuotinė nelaimė savo mastu būtų prilygusi tiems kataklizmams, kurie žmonijos eros pradžioje pakeitė mūsų planetos veidą ir kurie, šiaip ar taip, būtų buvę pažymėti egiptiečių tautos - daug senesnės už žydus - istorijoje.

"Jie atėjo taipgi ir kitais metais ir jam tarė: Neslėpsime nuo savo pono, jog, pristigę pinigų, nebetekome taip pat ir galvijų; ir tau ne paslaptis, kad, išskyrus mūsų kūnus ir žemę, mes nieko nebeturime.

Kodėl gi tat turėtume mirti tavo akivaizdoje? Mes ir mūsų žemė bus tavo: nupirk mus į karaliaus vergiją ir duok sėklų, kad, žuvus artojui, žemė nepavirstų dykuma.

Taigi Juozapas nupirko visą Egipto žemę, kiekvienam parduodant savo dalį dėl bado didumo. Ir jis pavergė faraonui ją.

Ir visus jos gyventojus nuo vieno Egipto galo iki kitam,

Išskyrus kunigų žemę, kuri jiems buvo karaliaus duota. Jiems buvo taipgi suteikiamas paskirtas maistas iš viešų sandėlių, todėl jie nebuvo priversti parduoti savo nuosavybės.

Tuomet Juozapas tarė savo žmonėms: Štai, kaip matote, jūs ir jūsų žemė priklauso faraonui; imkite sėklos ir apsėkite laukus;

Kad turėtumėte vaisiaus. Penktą dalį duosite karaliui, keturias dalis palieku jums sėklai ir jūsų šeimų bei vaikų maistui.

Jie atsakė: Mūsų išsigelbėjimas tavo rankose; tik mūsų ponas tepažvelgia į mus, ir su džiaugsmu tarnausime karaliui" (Pradžios 47, 18 - 25).

Tiesą sakant, Juozapas, tokiais metodais valdydamas šalį, turėjo pagarsėti kaip žiaurus išnaudotojas, bet ne geradarys, kokiu jį vadina Biblija. Jei visa ši istorija teisinga ir jei žmonės iš tikrųjų tikėjo Egipto valdytojo malonėmis pirmaisiais bado metais, tai vėliau, kai išnaudojimas, kurį jie patyrė savo kailiu, buvo vykdomas ką tik aprašytais būdais, jų bukaprotybės nebebūtų galima niekaip pateisinti.

Žmonijos istorijoje nėra kito tokio pavyzdžio. Ministras, kuris būtų taip pasielgęs bet kurioje šalyje, būtų sukėlęs visuotinį pasipiktinimą ir nebūtų išvengęs teisingo liaudies pykčio.

Laimė, ši žiauri istorija yra vien kvailas prasimanymas. Per daug beprasmiška supirkti visus šalies gyvulius, kai žemė neaugina žolės jiems išmaitinti. O jei ganyklose būtų augusi žolė, tai ir dirvose butų augę javai - tai neišvengiamai siejasi vienas su kitu. Egipto žemė smėlėta, ir tik Nilo potvyniai gali užtikrinti augmenijos augimą. Jei tikėsime, kad ištisus septynerius metus nebuvo tų potvynių, tai būtų išgaišę ir visi gyvuliai. Dar daugiau, tuo metu ėjo tik ketvirtieji bado metai; tad kuriam galui duoti žmonėms sėklos, iš kurios nieko negalėjo išaugti dar trejus metus? Tie septyneri nevaisingi metai - tai viena iš didžiausių nesąmonių, kurias mums pateikia šelmis balandis Pradžios knygoje.

Stebiesi taip pat pagarba, šventojo autoriaus rodoma egiptiečių kunigams: juos vienus Juozapas išskiria iš kitų, neliečia jų žemių. Visai liaudžiai patekus į vergiją, jie vieni minta badaujančios tautos sąskaita. Tačiau Biblijos turinys - religinės dogmos, kurias "dievo atstovai žemėje" brukte bruka į liaudies sąmonę. Ir šiuo epizodu Biblija siekia įkvėpti tautoms pagarbą bet kurio kulto, bet kurios religijos dvasininkams. Dvasininkai neturi vienas kito ėsti. Ranka ranką plauna!

Toliau balandis - antis pasakoja, kad Jokūbas septyniolika metų išbuvo Egipte, kur jis mirė, ir kad iš viso jis gyveno šimtą keturiasdešimt septynerius metus. Ištisi du perskyrimai (Pradžios 48 ir 49) skirti palaiminimams, kuriuos patriarchas dalijo, gulėdamas mirties patale. Jis palaimino visus dvylika savo sūnų, susirinkusių jo galvūgalyje. Pastebėjęs kambaryje du nepažįstamus, jis paklausė, kas jie per vieni. Juozapas atsakė, kad tai jo sūnūs. Per septyniolika metų, kuriuos patriarchas išgyveno šalyje, Juozapas nesusiprato pristatyti jam savo šeimos!

Jokūbo palaiminimai sūnums neapsiėjo be kai kurių priekaištų ir pagiežos. Antai Rubenas, kuris buvo prisiuvęs savo tėvui barzdą, tą dieną neteko savo pirmgimystės teisių.

"Rubene, mano pirmgimi, tu mano galybe ir mano skausmo pradžia, pirmasis dovanose, didžiausias valdžioje,

Išsilijai kaip vanduo. Tu neaugsi, nes užkopei ant savo tėvo patalo ir suteršei jo lovą" (Pradžios 49, 3 - 4).

Tą dieną senasis Jokūbas dar kartą parodė, kad jis pritarė savo mažosios Dinos santuokai su kunigaikščiu Sichemu ir kad savo širdyje smerkė Simeono ir Levio skerdynes, todėl jis neperleido jiems iš Rubeno atimtų pirmgimystės teisių ir griežtai pasmerkė jų smurtą.

"Broliai Simeonas ir Levis, jūs kariaujantys neteisybės įrankiai.

Į jūsų tarybą te neįeina mano siela, ir jūsų susirinkime te nebūnie mano garbės, nes savo įtūžime jie užmušė žmones ir savo valia išgriovė mūrą.

Prakeiktas jų įtūžimas, nes kietasprandiškas, ir jų pyktis, kadangi žiaurus; padalysiu juos Jokūbe ir išskirstysiu juos Izraelyje" (Pradžios 49, 5 - 7).

Teologai visus Jokūbo žodžius pasakytus mirties patale, laiko pranašiškais. Tad juo įdomiau, kai vėliau sužinome, kad vadinamieji Levio palikuonys visiškai nebuvo nevykėliai. Kaip tiktai jiems buvo perduotas Izraelio palikimas su visomis gėrybėmis ir privilegijomis.

Tikrai sakant, pirmenybę reikėjo atiduoti Juozapui, numylėtosios Rachelės pirmgimiui, Jokūbo senatvės paguodai, jo džiaugsmo šaltiniui, visų jo namų gerovės versmei. Bet išėjo kaip sykis priešingai: išrinktuoju pasirodė esąs Judas, sukurstęs brolius parduoti Juozapą pravažiuojantiems pirkliams; Kraujomaiša Judas buvo brangesnis tėvo širdžiai už dorovingąjį Juozapą. Kaip tik jam perdavė senis Jokūbas patriarchystę, kuri buvo jo dieviškosios veldėmės dalis.

"Judai, tave šlovins tavo broliai; tavo ranka ant tavo priešų sprandų; prieš tave nusilenks tavo tėvo sūnūs.

Judas - jaunas liūtas. Tu, mano sūnau, pakilai dėl grobio; ilsėdamasis atsigulei kaip liūtas ir liūtė. Kas drįs jį pažadinti?

Nebus atimta iš Judo lazda ir vadas iš jo ainijos, kol ateis siųstinasis, jo tad ir lauks tautos.

O mano sūnau! Jis riša prie vynuogyno savo asilaitį ir prie vynmedžio savo asilę. Jis skalbs vyne savo rūbą ir vynuogių kraujyje savo apsiaustą.

Jo akys gražesnės už vyną, jo dantys baltesni už pieną" (Pradžios 49, 8 - 12).

Likusieji gavo gana paprastus palaiminimus. O Juozapas, nors ir nepaveldėjo iš Jokūbo patriarcho titulo, vis dėlto susilaukė keleto gerų žodžių:

"Tavo tėvo dievas bus tavo padėjėjas, ir visagalis tave palaimins dangaus palaiminimais iš aukštybių ir palaiminimais gelmės, esančios apačioje, palaiminimais krūčių ir įsčios.

Tavo tėvo palaiminimai viršija jo tėvo palaiminimus, kol ateis amžinųjų kalvų troškimas. Tegul jis ateina ant Juozapo galvos ir ant Nazarėjo momenies jo brolių tarpe" (Pradžios 49, 25 - 26).

Galiausiai Jokūbas privertė savo sūnus pasižadėti, kad jie išgabens jo palaikus iš Egipto ir palaidos Makpelo oloje, Kanaano žemėje, greta Abraomo, Saros, Izaoko, Rebekos ir Lijos.

"O, pabaigęs įsakymus, kuriais mokė sūnus, sukėlė savo kojas lovon ir numirė, ir buvo suvienytas su savo tauta" (Pradžios 49, 33).

Patriarchas - poligamas buvo nepaprastai pagerbtas: išbalzamuotas, pervežtas į Kanaaną ir palaidotas kuo iškilmingiausiai. Jei tikėsime penkiasdešimtu ir paskutiniu Pradžios knygos perskyrimu, tai egiptiečiai po jo mirties dėvėjo gedulą septyniasdešimt dienų.

Juozapas išgyveno ligi pat savo didybės saulėlydžio, remdamas savo brolius ir jų gausias šeimas. Jis buvo apsuptas anūkų ir proanūkių ir mirė, sulaukęs šimto dešimties metų amžiaus. Krikščionys laiko jį šventuoju ir teisuoliu.

15 SKYRIUS

Naujas viešpaties dievo numylėtinis - šventasis dievaregys Mozė

Išėjimo knyga pasakoja apie žydų bėgimą iš Egipto ir apie ilgą jų bastymąsi po Sinajaus dykumos smiltynus; ją papildo Kunigų, Skaičių ir Atkartoto įstatymo knygos. Pasak Biblijos, žydų kelionė trukusi keturiasdešimt metų. Pažiūrėkite į Arabijos ir Palestinos žemėlapį. Žydai pasitraukė iš Egipto "ties Baal - Cefonu" (Išėjimo 14, 2. 9), kuris dabar vadinasi Suecu. Toje vietoje jie tariamai perėję Raudonąją jūrą. Toliau jie keliavę rytiniu Sueco įlankos krantu ir nusileidę prie Rafidimo, perkopę Sinajaus kalnų masyvą. Pietinėje Sinajaus pusiasalio dalyje jie pasukę šiaurės rytų link, į Asirotą (dabar Ain - el - Adra). Nuo čia, eidami į šiaurę, jie aplenkę Mirusiąją jūrą iš rytų pusės ir pagaliau prasigavę iki Jericho.

Tai mažiau negu tūkstantis kilometrų kelio. Raišas invalidas, netgi atsakančiai ilsėdamasis pakelės smuklėse, tokį kelią nuklibikščiuotų per nepilnus tris mėnesius. Tuo tarpu žydai sugaišo keturiasdešimt metų. Tai eilinis šventosios anties prasimanymas, bet mes nulenkime savo galvas ir nesijuokime iš šio paukščio, kurį žydų ir krikščionių religijos paduoda tikintiesiems į stalą kaip šventą patiekalą.

Tikintieji negalvoja ir nedvejodami praryja viską. Jeigu jie, perskaitę Išėjimo knygą, nepatingėtų nors truputį pagalvoti, jiems mažų mažiausiai pasirodytų keista, kad Mozė, vadinamas šios knygos autoriumi, išauklėtas tariamai Egipte ir ten išgyvenęs daugelį metų, nė žodžiu neužsiminė apie šios garsios, anuomet aukštos civilizacijos valstybės paminklus, papročius, įstatymus, religiją politiką ir istoriją. Mozės amžininkai egiptiečiai užėmė vieną pirmųjų vietų tarp apsišvietusių senovės tautų. Tuo laikotarpiu klestėtų Tėbų ir Memfio miestai, apie kuriuos Išėjimo knygos autorius, matyt, nieko nežino. Jis nieko nekalba apie tuos puikius ir turtingus miestus, visiems gerai žinomus anais laikais O Egipto valdovus šventasis autorius visus vienodai vadina faraonais, turbūt, nežinodamas, kad tai anaiptol ne tikrinis vardas. "Faraonais" egiptiečiai vadino savo karalius, panašiai kaip japonai savo valdovus vadina "mikado".

Kalbėdamas apie įvairius Egipto karalius ir priskirdamas jiems įvykius, laiko atžvilgiu apimančius daugelį šimtmečių, ir nerasdamas tiems valdovams kito vardo, kaip "faraonas", Mozė panašus į pseudoistoriką, kuris, dėstydamas savo prasimanymus, liečiančius, sakysime, Rusijos istoriją, vadintų tiesiog "caru" ir Joną Rūstųjį, ir Petrą I, ir Nikolajų I, neminėdamas jų vardų; toks istorikas būtų stačiai nemokša, ir visi juoktųsi iš jo. Kaip galima rimtai žiūrėti į Pradžios arba Išėjimo knygų autorių? Jis žino ir tiksliai išvardija pačius menkiausius ir smulkiausius valdovus, kai kalba apie užmarštin nugrimzdusias karalystes, kurių neįmanoma patikrinti ir kurios yra net grynai prasimanytos, kaip Sodoma, Gomora ir Gerara. Bet jo žinios apie tikrai egzistavusią ir istoriškai reikšmingą valstybę Egiptą pasirodo tokios kuklios, kad jis nesiryžta pasakyti, ar faraonas vadinosi Tutmoziu, Amenhotepu ar Ramzesu. Jis pateikia smulkias žinias tada, kai neįmanoma jų patikrinti, ir kalba bendromis frazėmis, kai reikia išvengti tikslumo, galinčio demaskuoti jo gryną fantaziją.

Teologai, paskelbę Penkiaknygę aukščiausios tiesos apreiškimu, nenumatė mokslininkų egiptologų atradimų ir ramiai nustatinėjo viso pasaulio egzistavimo laiką, remdamiesi Biblijos pasakomis. Antai pagal Romos katalikų skaičiavimą pasaulis "sutvertas" 4004 metais prieš vadinamą Kristaus gimimą, o visuotinis tvanas įvykęs 3296 metais.

Pagal pravoslavų bažnyčios laiko skaičiavimą, pasaulio sutvėrimas įvyko 5507 m. prieš "Kristaus gimimą", pagal žydiškąjį - 3761 m.

Tuo tarpu Egipto karo vadas Mina, įkūręs pirmąją žinomą faraonų dinastiją, jau suvienijo Egiptą į galingą valstybę 3200 metais prieš krikščioniškojo laiko skaičiavimo pradžią.

Istoriniai Egipto paminklai yra išaiškinti ir iššifruoti, amžių metraščiai, įrašyti šventyklų ir obeliskų akmenyse, perskaityti, žinoma didžiųjų faraonų, šventyklų ir miestų istorija. Žydų "išėjimas" iš Egipto, teologų priskiriamas XV amžiaus prieš m. e. pradžiai, turėjo įvykti, karaliaujant faraonui Tutmoziui III arba Amenhotepui III. Tačiau šio laikotarpio istorija visiškai nesutinka su Išėjimo knygos pasakojimais. Tie galingi valdovai buvo užkariavę Etiopiją, Arabiją, Mesopotamiją, Kanaaną, Nineviją ir Kipro salą. Jiems duoklę mokėjo babiloniečiai, finikiečiai, armėnai. Jų ginklo galia siekė toli į Vidurinę Aziją. Yra žinomas ilgas karalių ir tautų, tuo laiku Egipto faraonų nukariautų, sąrašas. Joks faraonas nežlugo taip negarbingai, kaip fantazuoja Biblija.

Šios parengtinės žinios padės mums geriau susigaudyti Mozės mite.

Taigi 66 žydai labai prasiplatino Egipte ir, "labai įsigalėję, pripildė žemę" (Išėjimo 1, 7). Tuo biblinių metu viešpatavęs faraonas visiškai pamiršo Juozapo nuopelnus Egiptui. Jis buvo labai žiaurus. (Mes jį ir vadinsime tuo šventojo autoriaus duotu "vardu. ") Jis pasišaukė dvi žydų akušeres - ponias Seforą ir Fuą, aptarnavusias visas savo tautietes, ir įsakė joms, kad, priimdamos gimstančius žydų berniukus, juos nužudytų. Akušerės nepaklausė faraono, o kai jis pasiteiravo, kodėl jos palieka kūdikius gyvus, atsakė: "Hebrajų moterys nėra tokios, kaip egiptietės: jos pačios moka sau padėti gimdymo metu ir pagimdo pirmiau, negu pas jas ateiname" (Išėjimo 1, 19).

Tuomet faraonas įsakė skandinti naujagimius žydų berniukus.

Nesunku įsivaizduoti, kokį nusiminimą sukėlė šis įsakymas žydų šeimose. Jį vykdyti buvo juo lengviau, kad nelaimingieji Jokūbo palikuonys buvo vergų būklėje, neturėjo jokios apsaugos: žiaurus faraonų valdininkų elgesys su jais buvo atėmęs iš jų paprasčiausias žmogiškas teises; jie dirbdavo sunkiausius darbus (Išėjimo 1, 11 - 14).

Bet štai viena Levio giminės žydė motina išsaugojo savo naujagimį ištisus tris mėnesius. Nebegalėdama ilgiau jo slėpti ir bijodama, kad kas neįskųstų, ji paėmė nendrinę pintinę, išsmalavo ją, paguldė joje kūdikį ir padėjo tarp nendrių upės pakrantėje. Vyresniajai kūdikio seseriai ji paliepė iš tolo stebėti pintinę. Tuo metu faraono duktė, lydima savo draugių, atėjo prie Nilo maudytis.

Šventasis autorius užmiršo pagirti jaunosios karalaitės drąsą, o tai labai apmaudu jaunai mergaitei maudytis Nile, kur knibždėte knibžda krokodilų, buvo toks žygdarbis, kuriuo turi stebėtis skaitytojas. Be to, faraono dvaras buvo Memfio mieste (Nilo vidurupyje), o nuo Memfio iki Geseno "žemės" (į šiaurės rytus nuo Memfio), kur gyveno žydai, daugiau kaip 80 kilometrų. Kaip ten bebūtų, karalaitė čia atsirado pačiu laiku!

Kadangi nieko neatsitinka be visažinio dievo valios, vadinasi, jo sutikimu visi Nile nuskandinti žydukai buvo suėsti krokodilų ir tiktai tas vienas kūdikis dėl ateities planų buvo išgelbėtas. Aiškus daiktas, kad pats dievas pasiuntė faraono dukrą taip toli maudytis, prieš tai įkvėpęs jai karališką panieką krokodilams ir begemotams. Ir atsitiko taip, kaip reikėjo apvaizdai: karalaitė rado plūduriuojantį lopšelį, kūdikio verksmas ją sugraudino, ir ji tučtuojau suprato, jog tai - žydukas. Priėjo motina. Faraono duktė pavedė jai maitinti kūdikį, pažadėjusi už tai užmokėti, ir nuėjo, būdama laiminga, kad taip tauriai pasielgė. Vėliau, paauginusi kūdikį, motina atnešė jį karalaitei. Ši prisirišo prie jo, davė jam Mozės vardą, kuris reiškiąs "ištrauktas iš vandens", ir taip karštai maldavo faraoną jo pasigailėti, kad šis, nors buvo labai žiaurus, sutiko, jog mažiukas būtų auginamas rūmuose.

Mozė paguldomas į pintinę

Mozė žavėjo karalių, jo dukrą, rūmininkus. Jo neabejotinai laukė šauni ateitis. Tačiau kartą, pamatęs, kaip egiptietis mušė žydą, Mozė nudėjo tą egiptietį. Apgalvojęs galimas šios žmogžudystės pasekmes, jis nusprendė pasislėpti madianitų žemėje. Toji šalis buvo Sinajaus pusiasalio pietryčiuose. Jos nereikia painioti su dviem kitomis provincijomis, Biblijoje vadinamomis tuo pačiu vardu. Apie jas bus kalbama toliau. Pagal Bibliją viena šių provincijų buvusi į šiaurę nuo Elato jūros (dabar Akabo įlanka), kita - į rytus nuo Mirusiosios jūros. Šios "madianitų žemės" Biblijoje visiškai supainiotos. Galima pamanyti, jog šventoji dvasia pametė geografijos žemėlapį ir vadovavosi vien savo labai silpna atmintimi, o užvis labiausiai - naivių tikinčiųjų patiklumu.

Madianitų šalyje Nr. 1 Mozė susipažino su pagonių žyniu Jėtru, septynių dukterų tėvu, iš kurių viena, gražioji Sefora, pavergė jaunojo bėglio širdį. Vestuvės, ilgas medaus mėnuo - ir štai mūsų Mozė jau laimingas bamblio tėvas, pavadinęs jį Gersamo vardu.

Tuo metu iš viešpatavusio faraono buvo padaryta eilinė mumija, bet jo įpėdinis tęsė toliau tą pačią žiaurią politiką žydų atžvilgiu ir dargi pasunkino jų vergovę. Tuomet dievas, kuris, panašiai kaip Mozė, buvo visiškai pamiršęs žydų nelaimes, staiga prisiminė savo sutartį, sudarytą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.

Žynys Jėtras turėjo bandą ir kartais pavesdavo savo žentui ganyti gyvulius. Kartą Mozė su savo bandomis užkopė ant Horebo kalno, kuris priklauso Sinajaus masyvui, bet yra dar tolokai nuo paties Sinajaus kalno. Ūmai prieš jį užsiliepsnojo pakelės krūmas. Tačiau šis krūmas nesudegė. Mozė stovėjo ir žiopsojo. Ir "pašaukė jį (dievas) iš vidurio krūmo" (Išėjimo 3, 4), ir įsakė nusiauti kojas. Mozė paklausė. Tada dievas paskelbė, kad duoda jam didį uždavinį: jis turįs nueiti pas faraoną ir paprašyti, kad suteiktų laisvę žydams ir leistų jiems išeiti iš Egipto; tačiau faraonas sutiksiąs tik tada, kai pamatysiąs Mozės daromus stebuklus. Jam taipgi reikėsią sustiprinti savo tautiečių dvasią. Mozė pasiteiravo apsireiškimą, kuo jis vardu. "Dievas tarė Mozei: Aš esu, kurs esu. Ir pridūrė: Taip sakysi Izraelio sūnums: Kurs yra, mane siuntė pas jus" (Išėjimo 3, 14).

Tarp kitų patarimų dėl būsimojo išvykimo iš Egipto dievas davė dar ir šitokį: "Kiekviena moteriškė tegul paprašys iš savo kaimynės ir iš šeimininkės sidabrinių ir auksinių indų bei rūbų; jūs uždėsite juos ant savo sūnų ir dukterų ir apiplėšite Egiptą" (Išėjimo 3, 22).

O paskui, kai Mozė ėmė būgštauti, kad vien jo žodžiu nepatikės nei žydai, nei juo labiau faraonas, dievas čia pat suteikė jam galią daryti stebuklus. Lazda, kurią Jėtro žentas laikė rankoje, pavirto gyvate, o paskui vėl atvirto pagaliu. Dievas dar pasakė: "Įkišk savo ranką už ančio. "Mozė pakluso, bet, ištraukęs ranką, pamatė, kad ji visa pabalo nuo raupsų kaip sniegas. Po to jis dar kartą, dievui paliepus, įkišo ranką į užantį, ir šį kartą ištraukė ją visiškai sveiką. Taip pat dievas išmokė Mozę vandenį paversti krauju, o kraują - vandeniu.

Mozė dar dvejojo: jis pasisakė dievui esąs mikčius ir todėl negalėsiąs būti geras oratorius ir paveikti savo tautiečių. Dievas užpyko, bet mikčiojimo neišgydė, tik davė Mozei padėjėju brolį Aaroną. Pastebėsime, tarp kitko, kad Aaronas nesislapstydamas gyveno Egipte, ir visiškai nežinoma, kokiu būdu motina išgelbėjo nuo mirties šitą sūnų.

Baigęs derybas su apsireiškimu, Mozė atsisveikino uošvį ir išėjo, pasiėmęs su savimi žmoną ir vaikus. "Ir jam esant kelyje, viešpats pasitiko jį užeigoje ir norėjo jį užmušti. Sefora tuojau paėmė labai aštrų titnagą ir apipjaustė savo sūnų, ir prisilietė jo kojų, ir tarė: Tu mano kruvinas sužieduotinis" (Išėjimo 4, 24 - 25).

Tai nuginklavo dievą, ir Mozė galėjo ramiai tęsti toliau savo kelionę.

16 SKYRIUS

Dievobaimingoji istorija apie dešimt Egipto bausmių

Aaronas, matyt, jau dievo įspėtas, išvyko pasitikti Mozės, sužinojo jiems pavestos misijos smulkmenas, ir tada jie dviese nukako pas faraoną. Tačiau karalius nekreipė jokio dėmesio į brolių kalbas; priešingai, žydų persekiojimas dar padidėjo.

Toliau Išėjimo knyga pasakoja, kaip Aaronas, vėl atėjęs pas faraoną numetė ant žemės, dievui patarus, savo lazdą. Lazda pavirto gyvate. Tačiau egiptiečių žyniai, sušaukti šia proga, irgi numetė savo lazdas ant žemės, ir jų lazdos taip pat pavirto gyvatėmis. Bet Aarono gyvatė prarijo karaliaus burtininkų gyvates. Šis stebuklas nepaskatino faraono suteikti žydams laisvę.

Sekančią dieną Aaronas, stuktelėjęs lazda, pavertė Nilo vandenį krauju "faraono ir jo tarnų akyse". Biblija priduria, kad karaliaus rūmų žyniai irgi sugebėjo padaryti tą patį. Žuvys išgaišo, egiptiečiai ėmė kasti šulinius aplinkui Nilą, ieškodami geriamo vandens, bet nesėkmingai. Šventasis autorius pamiršo paaiškinti, kur žydai gaudavo vandens.

Po to užėjo varlių antplūdis, bet rūmų burtininkai, turbūt, nenorėdami nusileisti, padarė ir šitą pokštą. Varlės nusėjo Egipto žemę. Po varlių sekė mašalai. Visas Egiptas buvo jų semte apsemtas. Paskui šalyje priviso aibė šuninių musių. Rūmų žyniai jau nebeįstengė pakartoti stebuklų su mašalais ir šuninėmis musėmis ir nebegalėjo talkininkauti Aaronui. Vis dėlto faraono širdis buvo kieta kaip titnagas, ir jis neišleido žydų (Išėjimo 8).

Penktoji bausmė buvo ta, kad ūmai išdvėsė visi egiptiečių arkliai, asilai, kupranugariai, jaučiai ir avys. Bet ir tai nepaveikė faraono. Sekė šeštoji bausmė: Mozė ir Aaronas pabarstė truputį pelenų prieš faraoną, ir tučtuojau visiems egiptiečiams iškilo votys. Septintoji bausmė: krušos ir ugnies uraganai sunaikino visus pasėlius ir visą augmeniją visoje Egipto žemėje, išskyrus Geseno provinciją, kur gyveno žydai. Faraonas po kiekvienos bausmės sutikdavo paleisti žydus, bet paskui atsiimdavo savo žodį (Išėjimo 9).

Aštuntoji bausmė: skėrių debesys suėdė tai, kas buvo išlikę po krušos (nors ir sunku įsivaizduoti, kad kas dar būtų išlikę po ledų ir ugnies audros). Faraonas ima gailėtis, ir vėjas nuneša skėrius į Raudonąją jūrą. Tada faraonas ir vėl sulaužo žodį, ir neišleidžia žydų. Seka devintoji bausmė: Egiptas paskęsta tokioje tirštoje tamsoje, kad ją galima rankomis pačiupinėti. Faraonas ryžtasi išleisti Mozę ir jo tautiečius, bet nori sau pasilikti jų bandas, visiškai nenukentėjusias nuo šitų bausmių gausybės (Išėjimo 10).

Varlių antplūdis

Norėdamas baigti šią nuobodžią pasaką, dievas pagaliau pasiuntė angelus - naikintojus, liepdamas jiems išžudyti visus egiptiečių pirmgimius. Tačiau siekiant išvengti galimų apsirikimų (mat, pagal tvarkaraštį žudynės turėjo prasidėti naktį), kiekvienuose žydų namuose buvo valgomas avinėlis, o durys paženklintos jo krauju. Šitaip neva buvo įsteigta velykų šventė. Reikia manyti, kad angelai, eidami vidurnaktį per egiptiečių miestus, turėjo pasiėmę špagas kūdikiams ir gyvuliams badyti, o taip pat žibintus durims apšviesti. Ne mes, bet pati Biblija taip realiai pavaizduoja angelus. Kaip skaniai turėjo juoktis šaunusis balandis, diktuodamas šias kvailybes!

Ir štai "vidurnaktį atsitiko, kad viešpats užmušė visus pirmgimius Egipto žemėje, nuo faraono pirmgimio, kurs sėdėjo jo soste, ligi pirmgimio belaisvės, buvusios kalėjime, ir visų galvijų pirmgimius. Ir naktį atsikėlė faraonas, ir visi jo tarnai, ir visas Egiptas; ir pakilo didis šauksmas Egipte, nes nebuvo namų, kuriuose nebūtų gulėjęs numirėlis" (Išėjimo 12, 29 - 30).

Faraonas įsakė pakviesti Mozę su Aaronu ir ėmė juos prašyti, kad jie greičiau išeitų iš Egipto su visa savo tauta.

"Izraelio sūnūs padarė taipogi, kaip buvo įsakęs Mozė, ir pareikalavo iš egiptiečių sidabrinių ir auksinių indų ir daugybės apdarų. O viešpats davė malonę tautai egiptiečių akyse, kad jiems suteiktų; ir jie apiplėšė egiptiečius" (Išėjimo 12, 35 - 36).

Toliau Išėjimo knyga pasakoja, kad žydų šeimos, nuo Jokūbo laikų vis tebegyvenusios Gesene, prieš išvykdamos, susirinko Ramesėje. Iš ten patraukė į pietus, Sokoto link. Jų buvo apie 600 000 vienų tik vyrų, "neskaitant vaikų". Prie jų prisidėjo nemaža "paprastos liaudies". Jie turėjo ir "be galo daug" įvairių gyvulių. Mozė nepamiršo pasiimti su savim ir Juozapo kaulų.

Po to žydai prasigavo iki Baal - Cefono (Sueco), kur sustojo prie jūros. Biblijos nurodoma vieta yra šiaurinis Sueco įlankos krantas. Jei žydams ir būtų reikėję pereiti vandenį, tai tiktai faraonų kanalu, jungusiu tais laikais Nilą su "karčiųjų ežerų šalimi".

Dievas pasiuntė angelus - naikintojus

Vos tik Mozė ir jo tautiečiai iškeliavo, faraonas, pasižymėjęs iš tikrųjų biblinių, labai nepastoviu būdu, dar sykį ėmė gailėtis netekęs tokių šaunių pavaldinių, kurie suteikė jam tiek daug sielvarto. "Jis (faraonas) tat pasikinkė savo vežimą ir pasiėmė draug su savim visus savo žmones. Ir ėmė šešis šimtus rinktinių vežimų, ir kiek tik buvo kitų vežimų Egipte, ir visos kariuomenės vadus... Ir jis vijosi Izraelio sūnus... Ir egiptiečiai, besivydami išėjusių pėdomis, juos užklupo stovyklose ant jūros kranto. Visi gi faraono raiteliai ir vežimai, ir visa kariuomenė buvo Pihahirote ties Baal - Cefonu (Išėjimo 14, 6 - 9).

Kyla klausimas, iš kur atsirado tie raiteliai ir tie vežimai po to, kai penktoji bausmė buvo sunaikinusi visus be išimties Egipto arklius, asilus, kupranugarius ir jaučius? Toliau fantazuodama, Biblija praneša, kad Mozė greit pervedė žydus per jūrą nelyginant sausuma: vienu lazdos mostelėjimu jis praskyrė vandenis.

Faraonas, matydamas stebuklą, pamanė, kad šis kelias ir jam tinkamas. Jis įžengė į jūros dugną su visa savo armija, bet kur tau! Mozė vėl švystelėjo lazda kaip sykis tą akimirką, kai visi egiptiečiai buvo vidury jūros. "Ir vanduo sugrįžo, ir apdengė visos faraono kariuomenės vežimus ir raitelius, kurie vydamiesi buvo įėję į jūrą, ir neliko iš jų nė vieno" (Išėjimo 14, 28).

Pastebėsime, kad faraonas leidosi vytis žydus, norėdamas juos ne sunaikinti, bet susigrąžinti atgal. Žydų buvo 600 000 sveikų ir ginkluotų žmonių, o iš viso, skaitant senius, žmonas, seseris, vaikus ir dar prisidėjusią prie jų "paprastą liaudį", - tikriausiai ne mažiau kaip 300 00 00 žmonių. Buvo reikalinga dar gausesnė armija paimti į nelaisvę tokiai žmonių daugybei. Matyt, faraonas vedė didžiulę armiją. Tiesa, dievas jau buvo sunaikinęs kiekvienoje šeimoje pirmgimius, bet juk ir jaunesnieji galėjo pakelti ginklą. Pasak Biblijos, galybė žmonių sekė paskui savo karalių. Nepamirškime, kad išvykdami žydai apiplėšė egiptiečius: vargu ar kas iš apvogtųjų nepaskubėjo vytis vagių. Reikia manyti, kad keli milijonai egiptiečių paskendo kartu su savo faraonu.

Tačiau joks egiptiečių autorius niekur nė žodžiu neužsimena nei apie šią baisią nelaimę, nei apie dešimtį bausmių, ištikusių Egipto karalystę. Kai kurie teologai čia bando remtis tautine ambicija. Tegul bus ir taip! Bet kaipgi su kitomis pasaulio tautomis? Kaip galėjo atsitikti, kad ir jos niekad nieko negirdėjo apie šiuos baisius įvykius? O juk šis milžiniškas tvanas susyk išlaisvino 115 karalių, mokėjusių duoklę faraonui Amenhotepui! Dargi Herodotas, kuris vadinamas "istorijos tėvu" ir pateikia tiek žinių iš puikiai jo išstudijuoto Egipto gyvenimo, nė žodžiu neužsiminė apie tragišką didžiulės egiptiečių armijos žuvimą.

Biblija, nekreipdama dėmesio į aiškų "stebuklingo išėjimo"absurdiškumą, sako, kad Jokūbo palikuonys po to taip džiaugėsi ir juokėsi, kad vos jiems pilvai nesprogo. Miriama, Mozės ir Aarono sesuo, paėmė cimbolus ir uždainavo. Visos moterys ėmė šokti iš džiaugsmo. Penkioliktas perskyrimas taip pat pasakoja, kad Mozė bežygiuodamas sudėjo giesmę dievo garbei, kurią giedojo visas Izraelis.

Nepamirškime, kad Izraelio giesmininkų ir šokėjų buvo nemažas būrys, iš viso apie 3 000 000 žmonių! Norėtųsi pasiklausyti tokio koncerto. Velniai griebtų! Tai būta gražumėlio.

17 SKYRIUS

Keturiasdešimt metų trukęs žydų bastymasis dykumoje

Ir štai žydai keliauja ta Arabijos dalimi, kuri nusėta akmenimis ir rieduliais. Keliones tikslas - Kanaanas, vis tas pats senasis Kanaanas, viliojęs jau pirmuosius patriarchus kodėl galų gale neįsikurti sėsliai bent dabar, kai visi susirinko į vieną daiktą? Pasikliaudamas dievu, Mozė tikino tautiečius, kad ta žemė esanti nepaprastai derlinga.

Dievas Mozei dargi sakė, kad Kanaane - "pažadėtoje žemėje" - "teka pienas ir medus"! (Išėjimo 3, 8).

Tik sunku buvo pasiekti ją, nes nebuvo kelių, o kompaso tais laikais dar nežinota. Laimė, žydų tautos priekyje atsirado padangių debesis ir vedė ją dieną ir naktį: dieną tai buvo juodų dūmų stulpas, naktį - ugnies stulpas. Šventasis raštas sako kad tuose "stulpuose" slėpėsi pats dievas. Šis vadovavimo būdas, be abejo, savaip pranašus, bet sykiu turi ir kai kurių nepatogumų. Galimas daiktas, kad žydams dažnokai užeidavo noras atsipūsti, bet ne - debesis tolo. Ką daryti? Netekti tokio brangaus vadovo? Bet juk debesies rankomis nesulaikysi. Tad ir malonėkite žygiuoti nesustodami!

Tas senas juokdarys dievas prasimanė dar vieną neblogą pramogą. Štai ką jis sugalvojo. Iš Sueco į Jerichą dieviškajam vadovui reikėjo eiti šiaurės link, Viduržemio jūros pakrante. Tačiau, užuot ėjęs į šiaurę, dievas nuvedė žydus pietine Sinajaus pusiasalio dalimi, lygiai taip, jei, sakysime, žmogui, vykstančiam iš Maskvos į Archangelską, pasiūlytų važiuoti traukiniu "Maskva - Charkovas".

Bet būkime teisingi: nors dievas ir neįtikimai prailgino savo išrinktosios tautos kelią, užtat jis suteikė jai ir šiokių tokių pramogų kelyje. Antai iš Baal - Cefono jis nuvedė žydus į vakarinę Suro dykumos dalį, kur jie tris dienas bastėsi, nerasdami nė lašelio vandens. Vienoje vietoje, kuri nuo to laiko vadinama Mara, juos maloniai nustebino šaltinio čiurlenimas. Puolė gerti, bet, deja! Vanduo buvo kartus.

"Ir tauta murmėjo prieš Mozę, sakydama: Ką gersime?

O jisai šaukėsi į viešpatį, kurs jam parodė medį; kada jį įmetė vandenin, jis pasidarė saldus. Ten dievas davė tautai ir įstatus ir ten ją bandė,

Tardamas: Jei klausysi viešpaties, tavo dievo, balso ir darysi, kas teisinga jo akyse, ir būsi paklusni jo paliepimams, ir laikysiesi visų jo įsakymų, neatvesiu ant tavęs nė vienos iš visų tų ligų, kurias buvau siuntęs Egiptui; nes aš esu viešpats, tavo gydytojas.

O Izraelio sūnūs atėjo į Elimą, kame buvo dvylika vandens šaltinių ir septynios dešimtys palmių, ir sustatė savo stovyklas prie vandens" (Išėjimo 15, 24- 27).

Kad galėtų "nedidelė" saujelė tautos, kurioje vien ginkluotų suaugusių vyrų buvo 600 000, sutilpti septyniasdešimties datulių pavėsyje, tos datulės turėjo būti tolokai viena nuo kitos, o jų lapai - nepaprastai vešlūs. Taip kartais ima ir iškyla aikštėn šventųjų autorių, mėgstančių perdėti, nepaprastas pasigyrimas.

Iš Elimo žydai toliau keliavo į pietus, kol pasiekė Sino dykumą pietiniame Sueco įlankos pakrančių kalvų šlaite. Ši kelionė į pietus atvedė juos prie Sinajaus kalnų masyvo. Gamta ten labai didinga, bet ir labai atšiauri.

Pasiimtieji maisto ištekliai seniai baigėsi, o toje bjaurioje dykumoje tikriausiai nebuvo nei vienos smuklės, nei vienos alinės. Trys milijonai mūsų emigrantų ėmė murmėti: "Ir visas Izraelio sūnų susirinkimas murmėjo prieš Mozę ir Aaroną tyrumoje. Ir Izraelio sūnūs jiems sakė: Verčiau būtume numirę per viešpaties ranką Egipto žemėje, kai sėdėjome prie puodų su mėsa ir valgėme duonos lig sočiai. Kam jūs išvedėte mus į šituos tyrus, idant numarintumėte visą daugybę badu?" (Išėjimo 16, 2 - 3).

Žydai tikriausiai būtų nugalabiję Mozę, jei dievas nebūtų davęs jam galimybės pasotinti šiuos nelaiminguosius stebuklais, kurių mūsų laikais nesugebėtų padaryti joks fokusininkas. Staiga šioje dykumoje pasirodė putpelės - ištisi putpelių būriai. Kadangi žydai neturėjo su savimi krosnių, tai tos putpelės krito ant jų stalų, reikia manyti, paties dievo iškeptos.

Bet dar ne viskas: "... rytą rasa gulėjo aplink stovyklas. Ir, jai apdengus žemės paviršių, pasirodė tyruose kažin kas smulkaus ir tarsi piestoje sugrūsto, panašaus į šerkšną ant žemės. Tai pamatę, Izraelio sūnūs sakė vienas kitam. Manhu? Tai reiškia: Kas tai yra? Nes jie nežinojo, kas tai būtų. Mozė jiems sakė: Tai yra duona, kurią viešpats davė jums valgyti... Ir Izraelio namai praminė maistą mana. Ir buvo ji balta tarsi koriandro grūdai, o jos skonis kaip kvietinės tešlos su medum" (Išėjimo 16, 13 - 15. 31).

Iš to paties perskyrimo sužinome, kad dievo išrinktoji tauta per tuos keturiasdešimt klajojimo metų kas rytą gaudavo dieninį manos davinį ir kad visi valgė ją apsilaižydami. Nors mes ir labai gerbiame šventąją dvasią, tačiau turime pridurti, kad tos manos randama ne vien tik Sinajaus pusiasalyje, bet ir daugelyje kitų Žemės rutulio vietų, būtent, Kalabrijoje, Persijoje, Turkijoje ir t. t. Ją žmonės naudoja kaip gana gerą vidurių paleidžiamąjį vaistą. Belieka tad padaryti išvadą, jog dievas nepaprastai rūpinosi žydų sveikata: pripildydamas jų skrandžius šios manos, jis užbėgo už akių galimam vidurių užkietėjimui. Tačiau duoti vidurių paleidžiamuosius vaistus kasdien per keturias dešimtis metų, kaip sakoma šešiolikto perskyrimo trisdešimt penktoje eilutėje - taip daryti gali vien tiktai dangiškojo tėvo mylinti širdis!

Paskui žydai atsidūrė prie Horebo kalno ir vėl kentė troškulį. Mozė, spiriamas savo tautiečių, trenkė lazda į uolą. Kaip mat iš jos ėmė plūsti vanduo, ir trys milijonai emigrantų, nuraminę troškulį, pasistatė palapines. Bet čia jų laukė nemaloni staigmena. Tose apylinkėse buvo Amalekas ir jo gentis, kuriai nepatiko Jokūbo palikuonys. Čia reikia pasakyti, kad Amalekas buvo Ezavo ainis: iš pirmosios savo žmonos Ados Ezavas turėjo vyresnįjį sūnų Elifazą, o Elifazas iš savo sugulovės Tamnos turėjo sūnų Amaleką.

Dangus maitino išrinktąją tautą

Kokiu būdu tas Amalekas išliko iki tol gyvas? Balandis pamiršo pasakyti šventajam autoriui, o pastarasis nepagalvojo, kad čia yra ko nustebti. Vien tas faktas, kad Amalekas tebegyveno, yra didžiausia mįslė. Juk kiek žmonių kartų turėjo pasikeisti, kol iš dvylikos Jokūbo sūnų palikuonių išaugo tauta, galinti duoti 600 000 ginkluotų karių! Pagaliau ir pati Biblija sako, kad nuo Jokūbo ir jo sūnų atvykimo į Egiptą iki Išėjimo knygoje aprašytų įvykių buvo praėję keturi šimtai trisdešimt metų.

Šis skaičius (430) minimas dusyk: Išėjimo knygos dvylikto perskyrimo 40 - 41 eilutėse.

Vadinasi, ir Amalekas turėjo būti maždaug keturių šimtų metų, kai jis užpuolė žydus Sinajaus dykumoje. Bet šventasis autorius, matyt, visiškai nekvaršina sau galvos dėl tokios žilos senatvės: ramiai ir šaltai, nė kiek nesistebėdamas, jis pasakoja apie Amaleko ir jo genties karines avantiūras.

Šiaip ar taip, tačiau tas Amalekas buvo, matyt, baisus žmogus. Jis mūsų žydams įvarė negirdėtos baimės. Priešo puolimui atremti Mozė įsakė Jozuei, vadovavusiam visoms emigrantų ginkluotosioms jėgoms, surinkti savo geriausius kareivius, o pats su Aaronu ir Huru užlipo ant nedidelės kalvos netoliese. Visą kautynių laiką Mozė stovėjo, iškėlęs aukštyn rankas. Kol jis valiojo taip laikyti rankas, viršų imdavo žydai; bet lig tik jis "bent kiek nuleisdavo, pergalėdavo Amalekas" (Išėjimo 17, 11). Galiausiai, daugiau nebeištverdamas, jis pasikvietė Aaroną ir Hurą paturėti jo rankas "iki saulei nusileidžiant" (12 eil.). Taip Jozuė gerokai iškaršė ponui Amalekui ir jo padermei kailį.

"Ir Jozuė privertė bėgti Amaleką ir jo tautą kalavijo ašmenimis" (Išėjimo 17, 13).

Aštuonioliktame perskyrime matome madianitų kunigą Jėtrą svečiuojantis pas savo žentą Mozę. Mozė papasakojo uošviui apie stebuklus ir atsitikimus, įvykusius po žydų pabėgimo iš Egipto, ir tai paskatino "kunigą" priimti Mozės tikėjimą. "Dabar aš pažinau, kad didis yra viešpats ant visų dievų, kadangi jis elgėsi su tauta išdidžiai" (Išėjimo 18, 11). Ir jis sudėjo auką dievui Jehovai. Prieš grįždamas namo, Jėtras davė žentui keletą patarimų; tarp kitko, rekomendavo pavesti dalį savo reikalų tvarkyti pavaldiniams, kurie vadovautų tūkstantinėms, šimtinėms ir t. t. Mozei patarimas labai patiko, ir jis tučtuojau įvedė hierarchiją. Tuo pačiu metu Mozė, irgi pamėgdžiodamas egiptiečius ir kitas tautas, įsteigė dvasininkų institutą, suteikęs jam daugybę privilegijų. Levio giminė, kuriai priklausė ir jis pats, pasidarė kunigų kasta, o Aaronas, jo vyresnysis brolis, pirmuoju vyresniuoju kunigu. Taip, anot Biblijos, buvo suorganizuotas žydų tikybos kultas.

Visa tai buvo daroma tariamai dievo įsakymu, Mozės gautu ant Sinajaus kalno. Jėtro žentas vienas užkopė į kalno viršūnę, ir ten senasis dievas davė jam dešimt įsakymų, kurie vėliau buvo paimti žydų religijos pagrindu. Tą valandą Sinajų supo baisingos dangaus ugnies pašvaistė ir iš visur buvo girdėti nepaprastas dundesys ir triukšmas - aiškūs ženklai, kad vyksta kažkas svarbaus. Dievas padiktavo Mozei taip pat ir civilinius įstatymus.

Mozės pasikalbėjimas su žydų dievu truko ne vieną dieną. "O pabaigęs tuos žodžius ant Sinajaus kalno, viešpats davė Mozei dvi akmenines liudijimo plokštes, parašytas dievo pirštu" (Išėjimo 31, 18).

O per tą laiką, kol dievas iškilmingai tarėsi su Moze, nedėkingieji žydai, visa: pamiršę daugybę stebuklų, padarytų jų labui, ir netgi paties dievo apsireiškimą jiems, ėmė garbinti aukso veršį, įdomiausia, kad aukso veršį jiems padirbdino pats Mozės brolis - vyriausiasis kunigas Aaronas. Tam tikslui Aaronas pareikalavo iš moterų ir mergaičių visų brangenybių ir visų auksinių papuošalų. Nepasakyta tiktai, kokie skulptoriai, liejikai ir auksakaliai dirbo dykumoje tam vyriausiajam kunigui - renegatui. Milžinišką stabą net gerai įrengta dirbtuvė būtų liedinusi kelis mėnesius, o mūsų dykumos gyventojai jį pasidirbo per vieną naktį. Galima įsivaizduoti teisingą Mozės pyktį, kai, nusileidęs nuo kalno su dieviškaisiais dokumentais - priesakų lentomis po pažastimi, jis išvydo aukso veršį ir žydus, kurie aukojo jam aukas, šoko aplink jį ir giedojo giesmes, vadovaujant jo šventajam pagalbininkui Aaronui. Mozė "labai įpykęs, išmetė iš rankos dvi plokštes ir sudaužė jas pakalnėje" (Išėjimo 32, 19).

Mozė įsteigė kunigų kastą

Ne pro šalį pateikti tikslią citatą, kaip buvo sunaikintas šventvagiškasis veršis: Mozė "nutvėręs veršį, kurį buvo pasidarę, sudegino ir sutrynė į dulkes, kurias subėrė vandenin, ir jo davė gerti Izraelio sūnums" (Išėjimo 32, 20).

Reikia pripažinti, kad ne kiekvienam duota galia auksą, įmetus į ugnį, paversti pelenais. Šios operacijos paslaptį žinojo, matyt, tik vienas Mozė visame pasaulyje. Be to, Biblija nurodo, kad aukso miltelius galima gerti, atskiedus juos vandeniu: tai irgi ne taip jau paprasta. Iš tikrųjų auksas tirpsta sieroje.

Auksas (jo lydymosi temperatūra 1063°) tirpsta vandeniniame chloro tirpale ir kituose skysčiuose, išskiriančiuose laisvą chlorą, skyrium imant, karališkajame skystyje (azoto ir druskos rūgšties mišinyje). Vien tik grynos stiprios rūgštys (sieros, azoto, druskos) neveikia aukso be papildomų oksidatorių.

Lengva įsivaizduoti, koks šleikštus buvo tas gėralas! Bet užvis gražiausia, kad Mozė neužsipuolė Aarono, padariusio stabą, ir įsakė levitams, kurie, šiaip ar taip, kartu su jo broliu buvo labiau už kitus kalti dėl to, kas įvyko, apsiginkluoti ir eiti per stovyklą, žudant "savo brolį ir draugą, ir artimą". Biblija sako, kad kunigai savo rankomis už savo pačių nuodėmes išžudė apie dvidešimt tris tūkstančius žmonių (Išėjimo 32, 27 - 28).

Apsiraminęs dievas įsakė Mozei pastatyti už stovyklos padangtę - kažką panašaus į šėtrą ar palapinę, kad "pranašui" nereikėtų ropštis į kalną kiekvieną kartą, kai užeis noras paplepėti su dievu. Štai kaip tat vykdavo.

"O jam įėjus į Sandoros šėtrą, debesies šulas nusileisdavo ir stovėdavo prie angos, ir kalbėdavosi su Moze, visiems matant. Ir jie stovėdavo, ir atiduodavo pagarbą iš savo šėtrų angų. O viešpats kalbėdavosi su Moze veidas į veidą, kaip paprastai žmogus kalbasi su savo draugu" (Išėjimo 33, 9 - 11).

Tapęs artimu paties dievo bičiuliu, Mozė nutarė pasinaudoti savo draugiškais santykiais su visagaliu pasaulio kūrėju. Jis įsidrąsino ir paprašė dievą pasirodyti jam visa savo didybe. Kaipgi reagavo į šį prašymą dievas tėvas? Šventosios istorijos vadovėliai rūpestingai praleidžia šią Biblijos vietą. Mes dar karta griebsimės ilgesnės citatos:

"Jis (Mozė) tarė: Parodyk man savo šlovę.

Viešpats atsakė: Aš tau parodysiu visa, kas gera, ir garsiai ištarsiu prieš tave viešpaties vardą. Ir pasigailėsiu, ko norėsiu, ir būsiu maloningas tam, kurs man įtiks.

Mozė ant Sinajaus kalno

Aukso veršis

Ir dar tarė: Negalėsi matyti mano veido, nes žmogus negali manęs matyti ir likti gyvas.

Ir vėl tarė: Štai yra prie manęs vieta, ir tu stovėsi ant uolos.

Ir, kai eis pro šalį mano šlovė, aš pastatysiu tave uolos plyšyje ir pridengsiu savo dešine, kol praeisiu.

Ir atimsiu savo ranką, ir matysi mano užpakalį; mano gi veido negalėsi matyti" (Išėjimo 33, 18 - 23).

Šią šventojo rašto vietą reikėtų itin rimtai perskaityti kiekvienam, kuris nuolankiai klausosi kunigų pamokslų apie dievą ir ypač apie biblinį dievą.

Kadangi Mozė sukūlė priesakų lentas, tai dievas tėvas pasirūpino jas naujai išgraviruoti. Nežinia kodėl, bet antroji jų laida buvo pagaminta ne šėtroje; matyt, ši darbą buvo galima techniškai atlikti vien tik Sinajaus kalno viršūnėje, kur Mozei ir vėl teko užsiristi. Ten jis dar kartą išbuvo nevalgęs ir negėręs keturiasdešimt parų.

"Ir, nužengdamas nuo Sinajaus kalno, Mozė nešėsi dvi liudijimo plokštes ir nežinojo, kad, šnekantis su viešpačiu, nuo jo veido ėjo spinduliai, o Aaronas ir Izraelio sūnūs, matydami spindintį Mozės veidą, bijojo prisiartinti" (Išėjimo 34, 29 - 30). Tas pat būdavo ir jam išeinant iš šėtros: dėl šios priežasties jis ir vaizduojamas paveiksluose su dviem spindulių pluoštais ant kaktos, panašiais į ragus.

Išėjimo knyga baigiasi šešiais perskyrimais (35 - 40), kuriuose išdėstyta dar labai daug vienas už kitą smulkesnių žydų įstatymų, paties dievo padiktuotų Mozei.

18 SKYRIUS

Kunigų knyga

Kunigų knyga, kurios yra dvidešimt septyni perskyrimai, visai neįdomi. Iš epizodų joje aprašoma tik Aarono ir jo sūnų įšventinimas į kunigus (8 perskyr.), o taip pat dievobaiminga istorija apie Nadabą ir Abijų, kurie uždegė savo smilkytuvą svetima ugnimi, už ką juos dievas gyvus sudegino priešais šventų švenčiausiąją (10 perskyr.).

Kunigų knyga - tai, tikrai sakant, ilgas ir nuobodus įvairių žydų aukojimų, pamaldų ir apeigų išskaičiavimas bei aprašymas. Šventasis autorius kalba apie dvasininkus, apie nesuteptus ir suteptus gyvulius, apie visokias susitepimų rūšis. Ypač daug jis kalba apie raupsus ir raupsuotuosius, patvirtina kunigų šventumą, iš naujo įsako švęsti šventes, aukoti dievui pirmuosius vaisius, smulkiai nagrinėja visokius apsivalymus, ypač moterų apsivalymą po gimdymo (12 perskyr.), kalba apie piktžodžiavimą, reikalaudamas už jį bausti mirtimi ir t. t. Daug vietos skiriama civilinio gyvenimo taisyklėms. Tai krūva nenuoseklių ir keistų nuostatų, kurių neįmanoma skaityti nežiovaujant.

Kaip tik čia kiškis paskelbiamas "suteptu" gyvūnu dėlto, kad nors jis atrajoja, bet jo nagos neskeltos (11, 5 - 6): šventasis autorius, prisižiūrėjęs, kaip kiškis krutina lūpas, priskyrė jį prie atrajotojų.

Venerinės ligos Kunigų knygoje aiškinamos religiniu požiūriu. Šį klausimą šventasis autorius nagrinėja tiek pat detaliai, kiek ir pasibjaurėtinai. Kai kurie jo nuostatai yra visiškai šlykštūs: "Vyriškis, turįs sėklos plūdimą, bus suteptas... Jei toks žmogus spjautų ant nesuteptojo, šis išsiplaus rūbus, apsiplaus vandeniu ir bus suteptas iki vakaro" (Kunigų 15, 2. 8). Tačiau patsai ponas, "sergąs sėklos plūdimu", gali apsivalyti... tikėjimu. Gal manote, kad Biblija nurodo jam kokį gydymosi būdą? Apsirinkate! "Jeigu išgytų, kurs serga tokia negale, atskaičiuos septynias dienas po savo apsikuopimo ir, išmazgojęs drabužius ir visą kūną tekančiame vandenyje, bus nesuteptas. Aštuntoje gi dienoje ims du turklelius arba du jaunus karvelius ir ateis viešpaties akivaizdon prie liudijimo šėtros angos, ir paduos juos kunigui" (Kunigų 15, 13 - 14).

Biblija nurodo ligoniui, ką daryti išgijus, bet ji yra visai bejėgė kuo nors jam padėti sergant.

Kai kurie draudimai tiesiog puikūs. Reikia atvirai pripažinti, kad šventasis įstatymų leidėjas nepalieka nė mažiausios abejonės dėl to, kokie pasibaisėtini buvo tuomet Jokūbo palikuonių papročiai. Smerkiama sodomija su gyvuliais: matyt tai buvo dažnas reiškinys Izraelyje. Dvidešimtame perskyrime suminimos visos įmanomos ištvirkavimo rūšys, ir už kiekvieną iš jų - mirtis.

Tame perskyrime dievas netgi sako: "Kas sugultų su moteriške jos mėnesinės negalės metu ir atidengtų jos nuogumą, ir jį atidengtų savo kraujo šaltinį, abu bus išnaikinti iš savo tautos tarpo" (18 eil.).

Štai pabaigai keletas nurodymų, kuriuos pateikiame kaip dievo įkvėptos Kunigų knygos stiliaus iliustraciją, šią vietą reikia skaityti su didžiausia pagarba, nes tuos žodžius kalba patsai viešpats dievas:

"Nė vienas žmogus tenesiartina prie tos, kuri su juo sujungta kraujo giminyste, kad atidengtų jos nuogumą. Aš esu viešpats.

Neatidengsi savo tėvo nuogumo ir savo motinos nuogumo; ji tavo motina: neatidengsi jos nuogumo.

Neatidengsi savo tėvo žmonos nuogumo, nes tai tavo tėvo nuogumas.

Neatidengsi nuogumo savo sesers, kuri yra tavo tėvo arba tavo motinos duktė, gimusi namie ar kur kitur.

Neatidengsi savo sūnaus dukters arba anūkės iš savo dukters nuogumo, nes tai tavo nuogumas.

Neatidengsi nuogumo tavo tėvo pačios dukters, kurią ji pagimdė tavo tėvui ir kuri yra tavo sesuo.

Neatidengsi savo tėvo sesers nuogumo, nes tai tavo tėvo kūnas.

Neatidengsi savo dėdės nuogumo ir nesiartinsi prie jo pačios, nes ji suvienyta su tavim gentyste.

Neatidengsi savo marčios nuogumo, nes ji tavo sūnaus pati, ir neapinuoginsi jos gėdos.

Neatidengsi savo brolio pačios nuogumo, nes tai tavo nuogumas.

Neatidengsi savo pačios ir jos dukters nuogumo. Neimsi dukters jos sūnaus ir dukters jos dukters, kad atidengtumei jos nuogumą, nes tai jos kūnas, ir toks sugulimas yra kraujo gėda.

Neimsi savo pačios sesers suguloves ir neatidengsi jos nuogumo, jai tebesant gyvai" (Kunigų 18, 6 - 18).

Kaip visa tai dievobaiminga ir be galo kilnu! Tik visa bėda, kad pati Biblija ne kartą porina, jog "šventieji" ir "dievo bičiuliai" dažnokai sulaužydavo šiuos nuostatus.

19 SKYRIUS

Skaičių knyga

Ji pavadinta Skaičių knyga dėl to, kad pirmuosiuose keturiuose jos perskyrimuose išskaičiuojami žydai antrųjų klajojimo metų antrąjį mėnesį. Iš viso žydų buvo priskaičiuota 603550 ginkluotų vyrų (Skaičių 1, 46).

Trisdešimt du likusieji šios knygos perskyrimai toliau aprašinėja žydų bastymąsi dykumoje. Vis dėlto ir šioje knygoje randame įvairių taisyklių, kurios ne tik kad nereikšmingos ir smulkios, bet ir nuobodžios. Pavyzdžiui, puse aštunto perskyrimo - tai instrukcijos, kaip reikia uždegti žibintus. Skaičių knygoje galima, be kita ko, rasti nurodymų pavydulingiems vyrams, įtariantiems savo žmonas neištikimybe, bet dėl kurios nors priežasties tikrai nenustačiusiems šio fakto.

Kalbėdamasis su Moze, dievas pasakė: "Jei kieno pati suklystų ir, paniekinusi savo vyrą, nusidėtų su kitu vyriškiu, o jos vyras negalėtų tai susekti, bet svetimoterystė pasiliktų slapta ir negalėtų būti patvirtinta liudininkų, nes ji nenutverta svetimoteriaujant... Jis ją atves pas kunigą ir atneš už ją aukai dešimtą efos dalį miežinių miltų... ir ims pašventinto vandens molinian indan ir įmes į jį truputį žemės nuo šėtros aslos "... Paskui "prisaikdins ją ir tars: Jei svetimas vyras su tavim nemiegojo ir jei nesusitepei, apleidusi savo vyro patalą, tau nekenks šis karčiausias vanduo, ant kurio ištariau prakeikimus. Bet jei atsitraukei nuo savo vyro ir susitepei bei nusidėjai su kitu vyru, ant tavęs kris šie prakeikimai: Viešpats tegul atiduoda tave prakeikimui ir tepadaro iš tavęs pavyzdį visiems savo tautoje; tesupūdina tavo kulšis ir išsipūtusi tavo įsčia teperplyšta. Prakeiktas vanduo teįeina į tavo pilvą, ir, išsipučiant įsčiai, tesupūna kulšys. Moteriškė gi atsakys: Amen, amen. O kunigas surašys ant lakštelio tuos prakeikimus ir juos nuplaus karčiausiu vandeniu, ant kurio ištarė prakeikimus, ir duos jai gerti... Kai jį išgers... prakeikimo vanduo pereis į ją ir pilvui išsipūtus supus kulšys; ir bus moteriškė prakeikimu ir pavyzdžiu visai tautai" (Skaičių 5, 12. 13. 19 - 22. 24. 27).

Šį savo nuostatą dievas pavadino "pavyduliavimo įstatymu".

Grįžkime dabar prie žydų, kurie, Mozės vadovaujami, traukia toliau per dykumą. Dievo įsakymu Mozė užsakė du sidabrinius trimitus, kuriais būdavo duodamas ženklas žygiuoti. Šiuo kelionės metu žydai, teisingai manydami, kad vien manos nepakanka, pradėjo kartą murmėti ir pareikalavo mėsos. Bet argi nepasakė mums šventasis balandis Išėjimo knygoje (12, 38), kad mūsų emigrantai, pasitraukdami iš Egipto, išsivedė didžiausias galvijų bandas? Tiesa, buvo keletas atvejų, kai dievas reikalavo, kad jam paaukotų avių pirmgimius, - tada, kai žydai apie metus laiko iškarksojo prie Sinajaus. Tiesa ir tai, kad Aaronas ir levitai pjovė aukas aukso veršio garbei. Bet nejaugi tada išskerdė visus galvijus?

Reikia pripažinti, kad visa tai labai nesuprantama: kai šventoji dvasia aprašinėja aukojimus dykumoje, tai žydai turi visus gyvulius, išsivarytus iš Egipto. Bet lig tik ji pradeda pasakoti ką nors kita, tai tie patys žydai jau badauja ir maitinasi vien vidurius paleidžiančia mana. Mes nedrįstame sakyti, kad šventasis balandis patsai sau prieštarauja: juk tai būtų dievo įžeidimas ir piktžodžiavimas! Mums tik norom nenorom siūlosi išvada, kad, matyt, dievas suvalgė didžiules bandas aukojimų metu, o šventoji dvasia tiesiog pamiršo tai pasakyti. Kaip ten bebūtų, jeigu jau žydai, palikdami Sinajaus apylinkes, garsiai šaukė, reikalaudami mėsos, vadinasi, jie nebeturėjo nei jaučio, nei avies, nei avino, nei ėriuko.

Mozė šiuos reikalavimus perdavė dievui. "Po to išėjęs nuo viešpaties vėjas atnešė pagautas iš anapus jūros putpeles ir paleido ant stovyklų tokiame plote, kokį galima apeiti per vieną dieną, aplink iš visų stovyklų pusių, ir jos skraidė ore per du mastus aukštumo nuo žemės" (Skaičių 11, 31).

Savaime suprantama, jog dievas tėvas turėjo padaryti savo tautai šią nuolaidą; juk žydai buvo jam sušėrę aukų pavidalu savo didžiules bandas. Galima įsivaizduoti, kaip ėmė žydai šveisti mėsą! Bet "mėsa dar tebebuvo jų dantyse, ir dar nebuvo pritrūkę to maisto, o štai viešpaties rūstybė užsidegė prieš tautą ir ją ištiko labai didžia sloga. Ir ta vieta buvo praminta Pageidimo kapinėmis, nes ten palaidojo tautą, kuri buvo pasidavusi geiduliams" (Skaičių 11, 33 - 34).

Pažadėtosios žemės vaisiai

Noras užvalgyti mėsos - geidulys! Už tai žydai ir buvo nubausti.

Po to keliautojai pasuko į šiaurę. Vietovė, kurioje atsidūrė emigrantai, Biblijoje vadinama Parano dykuma: tai šiaurės rytinė Sinajaus pusiasalio dalis. Šventasis autorius sugebėjo įbrukti čia dar vieną madianitų žemę. Mozė įsakė sustoti ir pasiųsti žvalgus iš kiekvienos giminės po vieną. Tie žvalgai nuėjo iki Hebrono, į vakarus nuo Mirusiosios jūros, pačiame vidury Kanaano, tuo metu apgyvento amoriečių. Žvalgai sugrįžo po keturiasdešimties dienų su raportu ir savo žodžiams patvirtinti atnešė nuostabių vaisių: granatų, figų ir vynuogių. Vynuogių kekės buvo tokios didelės, jog keli vyrai jas vos panešė. Tai buvo nenuginčijamas įrodymas, kokia derlinga toji šalis, kurią svajojo užvaldyti mūsų emigrantai (13 perskyr.)

Bet tolesnis žvalgų pranešimas paveikė žydus nelyginant šaltas dušas: jų geismai bematant ataušo.

- Dar niekur mes nematėme tokių puikių vaisių. - sakė žvalgai. - Bet šalies gyventojai - žaliūkai vyrai, o jų miestus supa tvirtos sienos.

"Ten matėme kažkokias baidykles. Enako sūnus iš milžinų giminės, su kuriais palyginti mes atrodėme lyg skėriai" (Skaičių 13, 34).

Dešimt žvalgų buvo tos nuomonės, kad verčiau nekelti kojos į tą puikiąją šalį. Tauta linko jų pusėn. Tik Jozuė ir Kalebas manė, kad matytoji šalis buvo tokia graži, jog vertėtų pamėginti ją užkariauti. Jie pareiškė, kad apsimoka rizikuoti. Bet kadangi tauta nepritarė jų entuziazmui, dievas pareiškė, kad visi žydai, išskyrus Jozuę ir Kalebą, išmirs, nepasiekę savo kelionės tikslo. Po kelių dienų pasirodė amalekitai ir kanaaniečiai. Jie gerokai išpėrė žydams kailį (14 perskyr.).

Iš Skaičių knygoje aprašytų įvykių reikia paminėti Korės, Datano ir Abirono suokalbį. Jie kartu su 250 vienminčių nutarė, kad Mozė ir Aaronas neverti būti levitų priešaky. Šiuos suokalbininkus ūmai prarijo po jais prasivėrusi žemė; pranyko jie ir jų šeimos, o 250 jų vienminčių sudegė ugnyje, kuri "išėjo nuo viešpaties". Be to, dievas papildomai užleido piktžaizdes 14700 emigrantų, kurie suokalbyje nedalyvavo, šie nelaimingieji irgi mirė. Ir tuomet levitai ėmė deginti viešpačiui gardžiakvapes aukas (16 perskyr.).

Po to, dievui liepiant, Mozė paprašė giminių viršininkus atnešti jam po vieną sauso medžio lazdą, panašią į tą, kurią visada turėdavo su savim Aaronas; ant kiekvienos lazdos buvo užrašytas giminės pavadinimas. Visos jos buvo sudėtos šėtroje, ir prie tų lazdų pridėjo dar dvyliktąją, atneštą Levio giminės; toje lazdoje buvo įrašytas Aarono vardas. Kitą dieną visi nustebo, kad Aarono lazda pražydo, o kitos lazdos visai nepasikeitė. Ši lazda buvo aplipusi žiedais ir net nunokusiais migdolais.

Šis stebuklas aiškiai parodė, jog dievas patvirtina kaip tik Aarono kunigišką pašaukimą, įtikinta tauta pasižadėjo daugiau nebepavyduliauti levitams (17 perskyr.).

Kyla klausimas; jei šis stebuklas buvo toks įtikinamas, tai kodėl gi dievas ištiko piktžaizdėmis ir mirtimi 14 700 žmonių, neprisidėjusių prie jokio suokalbio?

Devynioliktas Skaičių knygos perskyrimas visas pašvęstas labai "svarbiam" epizodui: dievas pareikalavo, kad jam papjautų žalą telyčaitę, neturinčią jokios ydos ir niekad jungo netraukusią. Telyčaitę tokią surado, atvedė ją kunigui Eleazarui, ir jis papjautos karvytės krauju pašlakstė "septynis sykius ties šėtros anga" (Skaičių 19, 4).

Dvidešimtame perskyrime pasakojama, kad keliautojai vėl atvyko į Sino dykumą. Vietovė buvo be vandens. Vėl tauta murma, vėl smūgis lazda į uolą, vėl vanduo - vėl naujas stebuklas" Ir kai Mozė pakėlė ranką, ištikdamas lazda du kartus uolą, ištryško vandens labai apsčiai, taip kad buvo ko gerti tautai ir galvijams" (11 eil.).

Labai paprastai neturėdami mėsos, emigrantai vis dėlto turi bandas!

Toliau dievas tėvas įsakė Mozei, Aaronui ir jo sūnui Eleazarui užkopti į Horo kalną. Jo viršūnėje Mozė, sutinkamai su anksčiau gautais nurodymais, nuvilko nuo Aarono rūbus ir jais aprengė Eleazarą, o Aaronas čia pat numirė, turėdamas 123 metus amžiaus.

Toje dykumoje karaliavo kažkoks Aradas. Sužinojęs, kad prisiartina žydai, jis išsirengė į žygį, sumušė jų gausią armiją ir paėmė daug belaisvių. Didžiai susikrimtusi žydų tauta kreipėsi į dievą, melsdamasi: "Jei atiduosi šitą tautą į mano rankas, išgriausiu jos miestus. Viešpats išklausė Izraelio maldas ir atidavė kanaaniečius, kuriuos jie išgalabijo, o jų miestus išgriovė" (Skaičių 21, 2 - 3).

Po šių kautynių jie pasuko į pietus ir vėl nuėjo tolyn Parano dykuma. Dabar gerasis dievulis, išgirdęs juos vėl murmant, pasiuntė "ugninius žalčius", kurie juos kandžiojo, ir daugelis žmonių mirė. Tada "Mozė padarė varinį žaltį ir pakėlė jį kaip ženklą: kai į jį pažvelgdavo įgeltieji, išgydavo" (Skaičių 21, 6. 9).

Pasibastę kurį laiką dykumoje, žydai vėl atsidūrė šiaurėje, netoli amonečių, kuriuos valdė karalius Sehonas. Žydai surengė jiems dievobaimingą pirtį. Visą tautą jie išmušė kalavijo ašmenimis. Basano karalių Ogą irgi nugalėjo: "Taigi jie užmušė ir jį drauge su jo sūnumis, ir visą jo tautą, visus ligi vieno, ir paėmė jo žemę" (Skaičių 21, 35). Dievo tauta užgrobė dar vieną teritoriją.

Egipto emigrantai dabar jau pasiekė pietinį Mirusiosios jūros krantą. Jiems reikėjo pereiti nedidelę kalnų grandinę, kuri žymėjo Moabo (jis gimė patriarchui Lotui ir jo vyresniajai dukteriai po vienos smagios girtos naktelės) palikuonių apgyventos šalies sieną. Bet su moabitų šalimi iš rytų pusės ribojosi madianitų (trečią kartą madianitai!) žemė, o madianitai ir moabitai buvo geri kaimynai.

Moabitų karalius, vardu Balakas, sužinojęs, kad žydai artinasi prie sostinės, skubiai sušaukė savo ministrus ir išmintingiausius madianitų žmones pasitarti. Štai kas buvo nutarta. Tais laikais Petoro mieste gyveno toksai Balaamas, Beoro sūnus, kurio amatas buvo pranašauti ateitį ir lemti likimą. Balakas nusprendė siųsti pas jį delegaciją, kad jis palaimintų moabitus su jų sąjungininkais madianitais, o žydus ta pačia proga kaip nors stipriai prakeiktų.

Iš pradžių Balaamas atsisakė vykti palaiminti karaliaus Balako, jo tautos ir sąjungininkų. Bet paskui jis įsidingojo, jog dievas leidžiąs jam patenkinti Balako prašymą. Jis iškeliavo kartu su atvykusia deputacija. Ir štai joja jis sau ant asilės, tik staiga ši pamato angelą, apsiginklavusį kalaviju ir užstojusį jai kelią. Asilė pasileidžia per lauką, - idant nesusidurtų su angelu.

" Balaamas ėmė mušti asilę, norėdamas atvesti ją atgal į kelią.

Angelas atsistojo ankštumoje tarp dviejų sienų, kuriomis buvo aptverti vynuogynai.

Pamačiusi jį, asilė šliejosi prie sienos ir prispaudė sėdinčio ant jos koją. O jis vėl ją mušė.

Bet angelas, nuėjęs į dar siauresnę vietą, kame ji negalėjo pasukti nei dešinėn, nei kairėn, atsistojo priešais.

Tuomet asilė, pamačiusi stovintį angelą, parpuolė po sėdinčiojo ant jos kojomis; tas įpykęs dar smarkiau daužė lazda jai šonus.

Tuomet viešpats atvėrė asilės nasrus, ir ji kalbėjo: Ką aš tau padariau? Kam mane muši? Ir štai jau trečią sykį.

Balaamas atsakė: Nes užsipelnei ir tyčiojaisi iš manęs; kadgi turėčiau kalaviją, aš tave užmuščiau.

Asilė tarė: Argi aš ne tavo gyvulys, kuriuo visuomet jodinėdavai ligi šios dienos? Pasakyk, ar aš tau kada nors dariau panašiai? O jis tarė: Niekuomet.

Viešpats tuojau atvėrė Balaamui akis, ir tas pamatė stovintį ant kelio su ištrauktu iš makščių kalaviju angelą ir jį pagarbino kniūpsčias.

O angelas jam tarė: Kam muši trečią kartą savo asilę? Aš atėjau tau priešintis, nes tavo kelionė netikusi ir man priešinga;

Ir jei asilė nebūtų pasukusi iš kelio ir nepasitraukusi, būčiau tave užmušęs, o ji būtų išlikusi gyva.

Balaamas tarė: Nusidėjau, nežinodamas, kad tu stovi prieš mane; ir dabar, jei tau netinka, kad eičiau, aš sugrįšiu.

Angelas tarė; Eik su jais ir saugokis ką kita kalbėti, kaip tik tai, ką aš tau įsakysiu. Taigi jis nuėjo su kunigaikščiais" (Skaičių 22, 23 - 35).

Ši istorija baigėsi tuo, kad žydų tautai iš Balaamo lūpų teko trigubas palaiminimas, kurį girdėdamas moabitų karalius, didžiai įniršęs, sušuko: "Aš tave pasivadinau, kad prakeiktumei mano priešus, kuriuos tu, priešingai, trečią kartą palaiminai. Grįžk į savo vietą. Buvau, tiesa, nutaręs didžiai tave pagerbti, bet viešpats atėmė iš tavęs tau skirtą pagarbą" (Skaičių 24, 10 - 11).

Netrukus mes pamatysime, kaip žydai atsimokėjo Balaamui už jo palaiminimus.

Užsirūstinęs Balakas atlyžo: dvidešimt penktas perskyrimas pasakoja, kad Jokūbo palikuonys visai ramiai įsikūrė tarp moabitų ir madianitų. Ši 600 000 ginkluotų karių armija, pasiruošusi išnaikinti karaliaus Balako pavaldinius ir jo sąjungininkus, daugiau jau nebegalvoja apie kautynes. Be paliaubų, be derybų įsiviešpatavo taika: žydų tauta draugiškai susimaišė su kaimynais - madianitais ir moabitais. "O anuo metu Izraelis gyveno Setime, ir tauta ėmė paleistuvauti su Moabo dukterimis, kurios kvietė juos prie savo aukų. Ten jie valgė (jų aukas) ir garbino jų dievus" (Skaičių 25, 1 - 2).

Tai, žinoma, anaiptol nepatiko levitams, kuriems pagonių žyniai atiminėjo uždarbį. Tuomet vyriausiojo kunigo Eleazaro sūnus Finėjas, pamatęs, kaip kažkoks žydas, vardu Žambris, įėjo į gražuolės madianitės Kozbės namus, nusekė paskui jį "į paleistuvystės butą ir perdūrė abu kartu, tai yra vyrą ir moteriškę gėdos vietose" (8 eil.). O prieš tai dievas buvo siuntęs savo tautai už bausmę eilinį marą: išmirė dvidešimt keturi tūkstančiai žmonių. Finėjo kalavijo smūgis labai pradžiugino dievą, ir jis tuojau pat likvidavo epidemiją. Dabar dievas įsakė Mozei pasiruošti visuotiniam moabitų ir madianitų išnaikinimui (16 - 8 eil.).

Prieš vykdydamas šį dieviškąjį planą, Mozė vėl ėmėsi surašinėti žmones, nes jau buvo praėję trisdešimt aštuoneri metai nuo to laiko, kai žydai išvyko iš Egipto. Per tuos trisdešimt aštuonerius metus žydų tauta atsinaujino, nes, kaip jau sakėme, dievas buvo įspėjęs emigrantus, jog nė vienas iš palikusių Egiptą neįžengs į pažadėtąją žemę, išskyrus Jozuę ir Kalebą. Mozės statistika vėl parodė esant 601 730 žmonių "nuo dvidešimties metų ir vyresnių", pajėgiančių nešioti ginklą, neskaitant dabar jau levitų, kurių buvo 23000 (26 perskyr.).

Dievo įsakymu izraelitai ėmė naikinti gentis, priėmusias juos svetingai ir broliškai. Šiam tikslui iš kiekvienos giminės buvo parinkta po tūkstantį žmonių - viso labo 12000 "dievo keršytojų" (31 perskyr.). Daugiausia kliuvo madianitams: visi šios tautos vyrai buvo išžudyti, įskaitant ir penkis "kunigaikščius". Žydai "užmušė taipogi kalaviju Beoro sūnų Balaamą", tą šaunųjį pranašą, kuris dar taip neseniai juos laimino.

"Ir paėmė jų moteris, ir vaikus, ir visą lobį; ką tik jie galėjo turėti, išplėšė; liepsna sudegino kaip miestus, taip kaimus ir tvirtoves" (Skaičių 31, 9 - 0).

Tačiau Mozei šių skerdynių dar neužteko, ir jis, "užsirūstinęs ant kariuomenes viršininkų, tūkstantininkų ir šimtininkų, kurie buvo atėję iš kovos, tarė: Kam palikote gyvas moteris?.. Taigi užmuškite visus, kiek tik yra, vyriškius, net ir vaikus, ir išgalabykite moteris, kurios gyveno su vyrais. Mažas gi mergytes ir visas mergaites pasilikite sau" (Skaičių 31, 14 - 15, 17 - 18).

Buvo suskaičiuotas grobis: smulkių gyvulių - 675000, stambių gyvulių - 72000, asilų - 61000 ir moterų, "nepažinusių vyro", - 3 20 00 (32 - 35 eil.). Dalis šio grobio buvo palikta dievui, tame tarpe ir 32 madianitų mergaitės (40 eil.).

Likusiuose Skaičių knygos perskyrimuose nėra nieko įdomaus: tai paveldėjimo taisyklės, aukojimų tvarkaraštis ir nuostatai ryšium su būsimuoju pažadėtosios žemės pasidalijimu. Visa tai Jozuės knyga pakartoja dar nuobodžiau ir smulkmeniškiau.

20 SKYRIUS

Atkartoto įstatymo knyga

Atkartotas įstatymas - tai penktoji ir paskutinė Penkiaknygės knyga, dar nuobodesnė, kaip Kunigų ir Skaičių knygos. Čia tariamai Mozės pasakytų kalbų forma kartojami įvairūs jau anksčiau išdėstyti įstatymai.

Iš tikrųjų, kaip nustatė Biblijos kritika, Pradžios knyga kartoja tai, kas buvo anksčiau užrašyta Atkartoto įstatymo knygoje, kuri parašyta žymiai anksčiau už Pradžios knygą.

Pirmoje kalboje - ji apima keturis perskyrimus - reziumuojama visa, kas įvyko, išėjus iš Egipto, ir primenama žydams, kokiomis "malonėmis" juos apipylęs dievas. Antroje kalboje, kuriai pašvęstas dvidešimt vienas perskyrimas, vėl kartojama tai, ką žydų tautai duoda jos civilinių ir religinių įstatymų rinkinys. Seka visa eilė sąlygų, susijusių su įstatymų vykdymu: žydai bus palaiminti ir jų reikalai gerai klosis, jeigu vykdys dievo įsakymus; atvirkščiai, visokie prakeikimai pasipils ant jų galvų ir daugybė visokiausių bausmių juos užgrius, jeigu nusižengs kuriam nors jo įsakymui.

Kadangi šventasis autorius pasirūpino įspėti, jog pats dievas kalbėjęs Mozės lūpomis, tai reikia pateikti keletą šios dieviškosios gražbylystės pavyzdžių.

"Tavo apdaras, kuriuo dengeis, visai nenusidėvėjo dėl senumo, ir tavo koja nebuvo nutrinta, o štai jau keturiasdešimti metai" (Atkartoto įstatymo 8, 4). Tai, be abejo, ne menkesnis stebuklas, negu visi kiti religiniai stebuklai, ir dar gana komiškas.

Pagal mūsų minėtus du žmonių surašymus emigrantų tarpe buvo, apskritai imant, vien tiktai 600000 karių, tiek išėjus iš Egipto, tiek atvykus į moabitų šalį. Į Moabą atvyko ne tie, kurie išėjo iš Egipto, bet jų palikuonys. Senoji karta išmirė, "kaip buvo sakęs viešpats". Sprendžiant iš ginkluotųjų skaičiaus, galima tarti, kad Egiptą paliko trys milijonai žmonių, įskaitant senius, moteris, mergytes, berniukus.

Jeigu tie trys milijonai žmonių išmirė dykumoje per keturiasdešimt metų, vadinasi, ir trys milijonai rūbų, baltinių, avalynes buvo perėję iš vienų kitiems (jei mirusius laidojo nuogus. - Vert.). Bet pagal paskutinį surašymą karių buvo 601730, neskaitant 23000 levitų.

Spėjant, kad kiekvienas karys ir kiekvienas levitas turėjo tik po vieną žmoną ir tik po tris vaikus, kad tiktai pusė vedusiųjų turėjo savo tėvus ir motinas, galima apskaičiuoti, kad atvykusių į Moabą buvo iš viso apie keturis su puse milijono žmonių. Visus juos reikėjo apvilkti ir apauti. Stebuklas juo didingesnis ir nuostabesnis, nes senajam dievui, vadinasi, reikėjo kur nors dykumoje gauti savo tautai apie pusantro milijono porų gatavos avalynės, neskaitant tokio pat kiekio vyriškų ir moteriškų drabužių.

Antra vertus, šventasis Justinas, atsakydamas skeptikams į šiuos samprotavimus "Dialoge su žydu Trifonu", teigia, kad ne tiktai drabužiai nenusidėvėjo, keturiasdešimt metų žydams bastantis po dykumą, svilinant saulei ir žliaugiant lietui, bet kad ir jų vaikų rūbai stebuklingu būdu augo ant jų ir didėjo, augant ir vystantis jų kūnams. O šventasis Jeronimas XXXVIII laiške dargi štai ką sako: "Be reikalo barzdaskučiai mokėsi savo amato: jiems neteko juo naudotis per keturiasdešimt metų, praleistų dykumoje, nes žydams tada neaugo nei plaukai, nei nagai. "Galbūt, nors šie žodžiai paveiks, ir jūs įtikėsite stebuklais!

Dabar pateiksime dievo priesaką, kuris nieko nenustebins:

"Žiūrėk, kad neapleistumei levito per visą laiką, kol pasiliksi (gyvas) žemėje" (Atkartoto įstatymo 12, 19). Prisiminus, kad levitai - tai dvasininkai, įsakymas darosi visai suprantamas!

"Jei būsi išėjęs į kovą prieš savo priešus, o viešpats, tavo dievas, paduos juos į tavo rankas, ir, vesdamasis nelaisvėn,

Pamatysi belaisvių tarpe gražią moteriškę, įsimylėsi ją ir norėsi imti sau už žmoną,

Tu ją įsivesi į savo namus; ji nusiskus plaukus, nusipjaustys nagus,

Nusivilks drabužius, kuriais buvo pagauta, ir, sėdėdama tavo namuose, raudos savo tėvo ir motinos vieną mėnesį; paskui įeisi pas ją ir miegosi su ja, ir ji bus tavo pati.

Jei paskui ji tau nebepatiks, paleisi ją laisvą ir negalėsi jos parduoti už pinigus nei prispausti jos savo galybe, nes tu ją pažeminai" (Atkartoto įstatymo 21, 10 - 14).

Tai labai dievobaiminga, ar ne?

"Į viešpaties susirinkimą neįeis eunuchas sutraiškytais arba amputuotais kiaušinėliais ir nuplauta varpa" (Atkartoto įstatymo 23, 1).

J. Skvireckas šį sakinį verčia taip: "Į viešpaties susirinkimą neįeis romytinis su neišgydomai sužeistais arba nupjautais sąnariais, kurie paskirti žmonių giminei palaikyti."

Komentarai nereikalingi!

"Jei bus tarp jūsų žmogus, kurs nakčia susiteptų sapne, jis išeis už stovyklos ir nesugrįš, kolei vakarop neapsiplaus, o, saulei nusileidus, vėl ateis į stovyklą" (Atkartoto įstatymo 23, 10 - 11).

Kitaip sakant, jis nedalyvaus kautynėse. Volteras daro čia tokią pastabą: "Daugelis tarybos žinovų teigia, kad erotiškus sapnus daugiausia sapnuoja sveiki jauni žmonės, ir įsakymas pašalinti juos visai dienai iš armijos būtų labai neišmintingas ir pavojingas, nes paprastai kaip tik dieną vyksta kautynės. Toks įsakymas skatintų bailumą. Pagaliau žymiai lengviau apsiplauti savo palapinėje ar bent stovykloje, kur galima gauti vandens, negu išeiti iš stovyklos ir ieškoti vandens dievai žino kur."

Dievas nustato savo tautai net gamtinių reikalų atlikimo tvarką karo metu: "Turėsi už stovyklos vietą, į kurią vaikščiosi prigimties reikalų atlikti, nešdamasis baslelį prie juostos; atsitūpdamas išsikasi duobutę ir pridengsi žemėmis išmatas. (Nes viešpats, tavo dievas, vaikščioja stovykloje, kad tave išgelbėtų ir tau atiduotų tavo priešus.) Tavo stovykla tebūnie šventa ir te nepasirodo joje jokio mėšlo, kad dievas tavęs neapleistų" (Atkartoto įstatymo 23. 12 - 14).

Ypač svarbios pastabos reikalingos šiai Biblijos vietai. Mes jau žinome, jog dievas turi rankas, kuriomis dirba; jis turi kojas, kuriomis vaikščioja po mūsų planetą, kai užsinori; neseniai sužinojome, kad jis turi užpakalį, kurį teikėsi parodyti Mozei; turi jis nosį, kuria "uosto malonų aukos kvapą". Dabar mes sužinome, jog dievo nosis ne vien tik puošia pasaulio kūrėjo veidą, kad neimtų juokas, jeigu nebūtų šios natūralios veido detalės. Nosis visai kaip reikiant! Dievas, mėgstąs atsakančiai pavalgyti (prisiminkite tuos nepaprastus pietus pas Abraomą !), vieną savo kūrybos dieną sutvėrė savo paties reikalams ir nosį, kuri uodžia malonų kvapą ir nepakenčia smarvės.

Kita vertus, nesunku suprasti, jog visagaliui dievui nieko nereiškė apsaugoti savo nosį nuo smarvės. Juk žydų tauta - tai dievo išrinktoji tauta. Tačiau dievui nė neatėjo į galvą apsaugoti šią tautą nuo bjaurių virškinimo pasekmių, jeigu jo visur esanti nosis nepakenčia išmatų dvoko. Padaryti taip, kad visas maistas susigertų į žydų organizmą, sulaikyti bet kokį atmatų pašalinimą iš organizmo - štai, mūsų nuomone, pati paprasčiausia išeitis iš šios keblios padėties. Blogiausiu atveju žydai anatomiškai būtų buvę kiek kitaip sudaryti, ir tai juos būtų dar labiau išskyrę iš visos žmonijos, negu apipjaustymas. Arba, jeigu jau visagalis dievas nepanorėjo suteikti savo tautai tokios puikios privilegijos - sukurti be tiesiosios žarnos - jeigu jam buvo taip svarbu, kad žydai kaip ir visi žmonės, tuštintųsi, tai vis dėlto buvo nesunku padaryti, kad, būnant jų tarpe, vaikštinėjant jų stovykloje, nesijaustų blogo kvapo. Jeigu mes naudotumės visagalio prerogatyvomis, tai visai paprastai nustatytume, kad karo metu žydų išmatos turėtų, sakysime, žibuoklių ar kurį kitą mums patinkamą kvapą. Negali būti nieko lengvesnio ir paprastesnio tam, kuris yra visagalis!

Sakoma, kad vienas geras sonetas atstoja poemą. Iš tikrųjų mums atrodo, kad Atkartoto įstatymo dvidešimt trečio perskyrimo vien tiktai 12, 13 ir 14 eilutės yra vertos daugiau, kaip visos karaliaus Dovydo psalmės. Kokius neaprėpiamus horizontus šios trys eilutes atveria teologijos mokslui! Ši dievo nosis, nemėgstanti blogo kvapo, - tai neišmatuojamos teologinės gelmės, tik reikia labiau į jas įsigilinti ir gerai išanalizuoti!

Mes kreipiamės į popiežių ir visus krikščionių patriarchus ir pagarbiai prašome juos pateikti visuotiniam bažnyčios susirinkimui apsvarstyti šį klausimą: ar minėtosios trys eilutės, kuriomis besąlygiškai privalo tikėti kiekvienas krikščionis, nes jas padiktavo šventoji dvasia, - ar jos dar labiau nesukomplikuoja jau ir taip painoko švenčiausiojo sakramento? Trumpai tariant, jei kunigas, laikydamas mišias ir tardamas šventus konsekracijos žodžius, netyčia pasielgs neprideramai, tai ar dievas vis tiek nužengs iš dangaus ant altoriaus ir įsikūnys duonoje ir vyne?

Nesakykite, kad tokie dalykai negalimi. Savo ankstyvojoje jaunystėje mokydamasis šv. Liudviko gimnazijoje Paryžiuje, aš dažnai giedodavau bažnyčios chore ir patarnaudavau mišioms vienam šventam žmogui, kunigui Žurdanui, kuris... - kaip čia švelniau pasakius?.. - na, kurio viduriai gamindavo per daug dujų. Gal čia buvo kalti žirniai, kuriais maitindavo mus gimnazijoje? Norėtųsi taip manyti to kunigo pateisinimui. Kaip ten bebuvę, prisimenu, kad vieną rytą, kai aš, klūpodamas už kunigo, prilaikiau jo arnotą, šventojo senelio viduriai taip įsisiautėjo, - žinoma, prieš jo valią, - kad man buvo labai sunku atlikti savo pareigą.

Tuomet aš vertinau kunigo vidurių sutrikimą pamaldų metu vien tik tuo požiūriu, kad tas nemalonus kvapas yra nepakenčiamas mano žmogiškai nosiai. Bet dabar, kai sklaidau šventąjį raštą ir pagarbiai gilinuosi į jo taurų grožį, trys Atkartoto įstatymo knygos eilutės, iki šiol mano nepastebėtos, sužadina mano šventą uolumą, ir todėl aš laikau savo kilnia pareiga iškelti svarbų ir būtiną klausimą - kaipgi yra su tuo kvapu, kurį kunigas kartais paskleidžia, tardamas žodžius: "Tai yra mano kūnas; tai yra mano kraujas"?

Kadangi neleistina, kad Naujasis testamentas prieštarautų Senajam, kurio dalis - Atkartoto įstatymo knyga - yra tos pačios šventosios dvasios kūrinys, logiškai samprotaujant, dievas, bjaurėdamasis nemaloniu kvapu, o tai įrodytas faktas, labai nenoromis įsikūnija ostijoje, ir jį ten reikia mažne už ausų tempti, kai mišias laiko kunigas dujų pučiamu pilvu. Ar jis nužengia į ostiją, ar nenužengia? Ar palaukia, kol išsisklaido smarvė, ar tučtuojau, supykęs, grįžta atgal į dangų? Štai pasaulinės reikšmės klausimas, kurį nužemintai ir pagarbiai užduodu savo šventajai motinai bažnyčiai.

Patys matote, tai be galo svarbu, nes jeigu tokio kunigo dalijama komunija yra ne kas kita, kaip paprasta duona, į kurią nepateko net nė vienas dievo barzdos plaukas, tai priimantieji komuniją gali būti begėdiškiausiai apgauti. O dabar įsivaizduokite tikintį žmogų, kuris tariasi priimąs komunijoje dievą ir gaunąs nuodėmių atleidimą. Apskaičiuokite, kad geri, visą šios nelaimės didumą! Šventieji tėvai, būkite tokie malonūs - greičiau sušaukite visuotinį bažnyčios susirinkimą!

Neužverskime Atkartoto įstatymo knygos, pateikiančios dievo įsakymus, nestabtelėję dar ir ties šituo dalyku: "Jei susivaidytų du vyrai ir pradėtų vienas su kitu grumtis, o vieno iš jų žmona, norėdama išgelbėti savo vyrą iš stipresniojo rankos, ištiestų ranką ir nutvertų jį už gėdingos vietos, tai nukirsi jai ranką, nepasiduodamas dėl jos gailestingumui" (Atkartoto įstatymo 25, 11- 12).

Štai koks visažinis dievas! Jis viską numatė - iš tikrųjų viską!

Dievas dar paskelbė Mozei, kad jo tautiečiai, įžengdami į pažadėtąją žemę, du kalnus turi paskirti gana įdomioms apeigoms: nuo vieno, vadinamo Garizimu, bus laiminama tauta; nuo kito, vadinamo Hebaliu, bus skelbiami visokie prakeikimai.

O štai keletas dievo grasinimo pavyzdžių, paimtų iš dvidešimt aštunto perskyrimo: "Viešpats siųs ant tavęs badą ir alkį, ir pasmerkimą visiems tavo darbams, kuriuos tu darysi, kol sutrins tave ir pražudys veikiai už tavo pikčiausius poelgius, kuriais mane apleidai" (20 eil.). "Viešpats teištinka tave neturtu, drugiu ir šalčiu, karščiu ir kaitra, nesveiku oru ir amaru ir tepersekioja, kol pražūsi" (22 eil.). "Viešpats teištinka tave Egipto votimis ir tą kūno dalį, pro kurią išeina išmatos, šašais, taipgi ir niežais, taip kad negalėtumei išsigydyti" (27 eil.). "Viešpats teištinka tave beprotybe, aklumu ir proto padūkimu" (28 eil.). "Vesi žmoną, ir kitas gulės su ja" (30 eil.). "Viešpats teištinka tave pikčiausia votimi ant kelių ir ant blauzdų, ir negalėsi išsigydyti nuo kojos pado iki viršugalvio" (35 eil.). "Būsi pražuvęs ir tapsi patarle ir pasaka visose tautose" (37 eil.). "Daug sėklos bersi į žemę ir mažai tesurinksi, nes skėriai viską praris" (38 eil.). "Tau gims sūnų ir dukterų, bet tu jais nesidžiaugsi, nes bus išvesti į nelaisvę" (41 eil.). "Viešpats atves ant tavęs tautą iš tolo, iš pačių žemės pakraščių, tarsi smarkiai skrendantį erelį, kurios kalbos negalėsi suprasti, tautą žiauriausią, kuri neaplenks seno, nepasigailės kūdikio" (49 - 50 eil.). "Ir tu valgysi savo įsčios vaisių, savo sūnų ir savo dukterų kūną" (53 eil.). "Žmogus iš tavo tarpo išlepintas ir labai išdykęs pavydės savo broliui ir savo pačiai, gulinčiai jo glėbyje, taip kad jiems neduos nė savo sūnų mėsos, kurią pats valgys" (54 - 55 eil.) ir taip toliau iki perskyrimo pabaigos.

Iš visų bausmių, kuriomis dievas grasina savo tautai, nėra nė vienos dvasinio pobūdžio bausmės. Dievo tauta nežinojo krikščionių bažnyčios bausmių. Be to, reikia pažymėti, kad niekur Senajame testamente nekalbama nei apie pragarą, nei apie skaistyklą. Mes jau matėme, jog dievas rūpinosi žydų išvietėmis, bet niekur nepastebėjome, kad būtų susirūpinęs jų sielomis. Posakio "sielos nemirtingumas" nerandame nė vienoje šventoje knygoje, iš kurių krikščionys sėmėsi savo religiją.

Po grasinimų seka istorinė dalis: sulaukęs 120 metų, Mozė, nors vyriausiasis kunigas Eleazaras didžiai nepatenkintas, perduoda savo įgaliojimus Jozuei, kad jis nuvestų žydus į Kanaano žemę. Nevarginsime skaitytojo giesme, kurią giedojo Mozė, atsisveikindamas su savo tautiečiais. Praleisime taip pat ir palaiminimus, kuriuos jis suteikė kiekvienai izraelitų giminei. Biblijos didvyris, paklusdamas įsakymui iš aukščiau, pagaliau užkopia į Nebo kalną, kur jo laukia mirtis, bet iš kur jis, prieš "dorai numirdamas", gali išvysti "pažadėtąją žemę".

Krikščionių bažnyčia ir žydų sinagoga vienbalsiai teigia, kad Penkiaknygė - tai Mozės kūrinys. Neužsimanykite sakyti, kad mūsų komentuotas penkias knygas parašė kas nors kitas, bet ne Jėtro žentas. Jeigu jums šaus į galvą kalbėti tokius dalykus, būsite atskirti nuo bažnyčios. Visas šias penkias knygas, - atkakliai tvirtina teologai, - nuo pirmos iki paskutinės eilutės parašė Mozė, diktuojant dieviškajam balandžiui.

Paprasta žmonių knyga tokiu atveju baigtųsi Mozės įkopimu į Nebo kalną. Blogiausiu atveju paprastas žmogus dar parašytų: "Jaučiu, kad mirštu; padedu plunksną, nes prisiartino mano mirties valanda." Tačiau Mozė - šventas rašytojas. Jis negalėjo taip pasielgti. Todėl paskutiniame Atkartoto įstatymo knygos perskyrime jis pats įamžino savo mirtį, savo laidotuves, tautos sielvartą ir net maloniai pasakė patsai sau keletą pomirtinės panegirikos žodžių.

Taigi viešpaties tarnas Mozė mirė tenai, Moabo žemėje, įsakius viešpačiui, kurs jį palaidojo Moabo žemės slėnyje ties Fogoru, ir ne vienas žmogus nežino jo kapo iki šios dienos. Mozė mirdamas turėjo šimtą dvidešimt metų; neaptemo jo akys ir neišklibo jo dantys. Izraelio sūnūs jo raudojo trisdešimt dienų Moabo lygumose, ir po to raudančiųjų gedulas pasibaigė. Nuno gi sūnus Jozuė buvo pripildytas išminties dvasios, nes Mozė buvo ant jo uždėjęs savo rankas. Jo klausė Izraelio sūnūs ir darė, kaip viešpats buvo įsakęs Mozei. Ir daugiau nebeiškilo Izraelyje kitas toks pranašas, kaip Mozė, kurį viešpats būtų pažinęs veidas į veidą" (Atkartoto įstatymo 34, 5 - 10).

Kuris nors skaitytojas, žiūrėdamas į šias eilutes, ims Ir palinguos galvą: jo manymu, Mozė negalėjo parašyti šių eilučių. Klysti, drauguži! Teologai tiesiog pasakys jums, kad tai paties Mozės stilius ir kad net ankstesniuose perskyrimuose, kalbėdamas apie save, jis visada kalbėdavo ne pirmuoju, o trečiuoju asmeniu.

Jeigu jau prabilo bažnyčia - nebėra ko prieštarauti! Tiksliai bažnyčios nuomonę šiuo reikalu išdėstė mokytasis teologas Polis Gerenas šiais žodžiais: "Penkiaknygė yra bendras pirmųjų penkių Biblijos knygų pavadinimas. Penkiaknygės autorius - Mozė. Penkiaknygė autentiška, ir jos autentiškumas toks pat neabejotinas, kaip pačių autentiškiausių knygų autentiškumas. Ji tokia pat neabejotina, kaip neabejotinas ir Mozės egzistavimas. Negalima nepripažinti autentiška knygos, jeigu jos autentiškumu nuo amžių tiki visa tauta, kurios istoriją ji aprašo, kurios įstatymus ir religinį kultą jis įkūrė, ypač kai ta knyga iš tikrųjų yra tokia sena. Neįmanoma, kad ją būtų sugalvojęs ir parašęs kas nors kitas, bet ne tas autorius, kurio vardu ji vadinama. Tokia yra Penkiaknygė Senasis žydų tautos tikėjimas, senovės dvasia, kuria dvelkia ši knyga, suklastojimo negalimumas - visa tai įrodo jos autentiškumą. Penkiaknygę parašė Mozė, įkvėptas šventosios dvasios" (Katalikiškoji enciklopedija, pranc. leid., t. 5, p 690).

Kaip nustatė mokslinė Biblijos kritika, Penkiaknygėje nuo pat pradžios ligi pabaigos nėra nei vieningo plano, nei atskirų jos dalių harmonijos. Tuo galima įsitikinti, palyginus kad ir du vienas kitam prieštaraujančius pasakojimus apie pasaulio sukūrimą (Pradžios 1 ir 2 perskyr.), du vienas kitą paneigiančius tvano aprašymus (Pradžios 6, 7 ir 8 perskyr.), subatos šventimo motyvus (Atkartoto įstatymo 5, 13 - 15 ir Išėjimo 20, 8 - 11) ir kt. Apie "nuostabų" Egipto pažinimą šioje knygoje jau daug buvo kalbėta: Biblijos autoriai neturėjo net elementariausių žinių apie šią didelę šalį.

Nusilenkime, brangūs broliai, ir daugiau niekuo nebesistebėkime!

21 SKYRIUS

Teisiojo izraelitų vado Jozuės šventi žygdarbiai

Mirus Mozei, žydų tautos vadu pasidarė Jozuė. Žydams padrąsinti dievas tučtuojau aplankė Jozuę ir davė jam keletą malonių pažadų.

"Kelkis ir eik per šitą Jordaną, tu ir drauge su tavim visa tauta, į žemę, kurią aš duosiu Izraelio sūnums.

Aš jums atiduosiu kiekvieną vietą, kurią bus užmynus jūsų koja, kaip esu kalbėjęs Mozei.

Jums priklausys plotas nuo dykumos ir nuo Libano iki didžiosios Eufrato upės, visa hetitų žemė iki Didžiosios jūros vakaruose.

Niekas negalės jums pasipriešinti per visas tavo gyvenimo dienas; kaip aš buvau su Moze, taip būsiu su tavim; neapleisiu ir nepaliksiu tavęs.

Būk stiprus ir drąsus, nes tu burtais padalysi šitai tautai žemę, kurią aš prisiekiau jų tėvams, kad jiems ją duosiu" (Jozuės 1, 2 - 6).

Jau nebe pirmą kartą po išėjimo iš Egipto dievas kartoja pažadą, duotą kadaise Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. Kokią didžiulę karalystę jis prisiektinai buvo pažadėjęs savo tautai! Visas žemes Sinajaus pusiasalyje tarp Viduržemio jūros ir Eufrato! Ta karalystė turėjo būti didesnė net už Asiriją.

Asirija - viena didžiausių senovės valstybių, Tiglatpalasaro III (745 - 727 m. prieš m. e.), Salmanasaro V (727 - 722 m. prieš m. e.), Sargono (722 - 705 m. prieš m. e.) ir kitų karalių laikais nusitęsusi nuo Eufrato upės iki Viduržemio jūros ir Egipto.

Tačiau kokiu dideliu bankrotu baigėsi tie pažadai, kaip negražiai sulaužė dievas savo žodį! Žydai įsigijo mažytę teritoriją, ir tai tik po didelių vargų. Pažadėtojo Eufrato pakrantėse jie gyveno ne kaip šeimininkai, bet kaip apgailėtini belaisviai - sunkioje babiloniečių vergovėje, o jų "didžioji" upė buvo vien tik menkas Jordanas.

Jordanas (arabai vadina Seriabel - Kebira) - didžiausia iš nedaugelio Palestinos upių, 250 km ilgio (beveik keturis kartus trumpesnė už Nemuną, kurio ilgis - 937 km). Jordanas prasideda Sirijoje ir teka siauru uolėtu slėniu. Upė sekli ir visiškai netinkama laivybai.

Ką padarė Mozės įpėdinis, atsiliepdamas į dievo įsakymą?

"Taigi Nuno sūnus Jozuė išsiuntė iš Sėtinio slapta du žvalgus ir jiems tarė: Eikite ir apžiūrėkite žemę ir Jericho miestą. Jie iškeliavę atėjo į moteriškės paleistuvės, vardu Raaba, namus ir pas ją pasiliko" (Jozuės 2, 1).

Kai kurie Biblijos vertimai ponią Raabą vadina smuklininke. Bet autentiškas Biblijos tekstas nurodo, jog Raaba uždarbiauja savo grožiu. Kodėl atsirado šis netikslumas vertimuose? Ar ne todėl, kad kalbamoji Raaba evangelijose figūruoja Jėzaus Kristaus protėvių skaičiuje?

"O Jericho karalius siuntė pas Raabą ir sakė: Išvesk vyrus, kurie atvyko pas tave ir įėjo į tavo namus, nes jie yra žvalgai ir atėjo visos žemės apžiūrėti.

Moteriškė gi ėmė ir paslėpė du vyrus, ir tarė: Tiesa, buvo pas mane užėję, bet aš nežinojau, iš kur jie;

O kada temstant vartai buvo uždaromi, jie tuo pačiu metu išėjo, ir aš nežinau, kur jie nuėjo; vykitės juos greitai ir sugausite" (Jozuės 2, 3 - 5).

Pasišalinus karaliaus policijai, Raaba sudarė sandėrį su abiem šnipais. Ji pranešė jiems, kad šalyje jau žinoma apie žydų "išėjimo iš Egipto" stebuklus ir labai bijoma žydų armijos. O jie davė jai skiriamąjį ženklą, kuris turėjo išgelbėti jai gyvybę ir apsaugoti jos namus, kai, Jerichą paėmus, prasidės žudynės. Po to šnipai virve nusileido pro langą, nes Raabos namai buvo "prisišlieję prie mūro".

"Kam jam (Jozuei), - pastebi Volteras, - prireikė pasinaudoti šios nelaimingosios paslaugomis, jei dievas savo paties lūpomis prižadėjo jam padėti ir pagelbėti, jei negalėjo būti jokios abejonės, kad už jį kovoja dievas? Jis, šešių šimtų tūkstančių armijos vadas, pasiuntė 40 000 vyrų paimti Jericho miesto, kuris niekada nebuvo sustiprintas ir priklausė tautai, kuri taip nenusimanė karyboje, jog net savo sostinę buvo pasistačiusi slėnyje ir negalėjo rimtai jos ginti. Dabar iš Jericho yra belikę keletas skurdžių lūšnų, kuriose gyvena prisiglaudę iš viso apie 300 gyventojų."

Kalbėdamas apie Raabą, teologas Kalmetas kitados klausė, ar ji melavo, ar nemelavo, sakydama, kad žydų šnipai jau išėjo, kai tuo tarpu jie buvo pas ją? Jo nuomone, Raaba pasielgusi gerai.

"Būdama painformuota, - rašo tas teologas, - jog dievas ketina išnaikinti kanaaniečius ir jų žemę atiduoti žydams, ji negalėjo tam priešintis, nenusidėdama dievui; be to, ji buvo įsitikinusi dievo užmanymų gerumu ir žinojo apie kanaaniečių neteisybes. Tokiu būdu ji negalėjo pasielgti nei teisingiau, nei protingiau."

Mokslininkas Frere į tai atsakė: "Jei taip, vadinasi, prostitutę Raabą, kaip ir Jozuę, buvo įkvėpęs pats dievas, o tai gana keista. Veikiau reikia pripažinti, kad toji Raaba, išduodama savo tėvynę svetimai barbarų tautai, buvo tiesiog nusikaltėlė, verta griežčiausios bausmes."

Niko la Frere (1688 - 1749) - prancūzų filosofas - materialistas.

Eikime toliau. Jozuė įsakė žygiuoti prieš Jerichą; pirmiausia reikėjo pereiti Jordaną. Kunigai, sandoros skrynia nešini, ėjo tautos priešakyje. Jie drąsiai įbrido į vandenį, tvirtai įsitikinę, kad negali neįvykti stebuklas. Vos tik jie sušlapo kojas, upės vanduo liovėsi tekėjęs, tarsi sulaikytas nematomos užtvankos.

Kunigai pasiliko vidury upės, kol perėjo žydų tauta. Tam stebuklui atminti palei Jordaną buvo sukrauta dvylika didelių akmenų. Paskui, kai tik kunigai pernešė sandoros skrynią į dešinį krantą, vanduo vėl ėmė tekėti upės vaga (3 ir 4 perskyr.). Išgirdę apie tą stebuklą, aplinkinių ir net Viduržemio jūros pakrantėse gyvenusių tautų karaliai nusiminė.

Čia, tarp kitko, dievas atkreipė Jozuės dėmesį, kad po išėjimo iš Egipto apipjaustymo apeiga, dievo įsteigta "visiems laikams", visiškai nebebuvo praktikuojama. Biblija nepaaiškina šio keisto reiškinio priežasties: ji tik praneša mums patį faktą. Nė vienas vyriškos lyties kūdikis, gimęs dykumoje, nebuvo operuotas. O iš viso tuomet žydų tautos buvo priskaičiuojama apie 4 000 000 abiejų lyčių žmonių, vadinasi, maždaug apie 2 000 000 vyrų. Galima įsivaizduoti tą fantastinę, krūvą odelių, Jozuės įsakymu nupjautų nuo berniukų ir vyrų varpų. Biblija gana vaizdžiai pavadina vietą, kurioje buvo įvykdyta ši operacija, "Apipjaustymo kauburiu" (Jozuės 5, 3).

Praėjus keturiolikai dienų, buvo velykos, ir žydai kažkokiu būdu turėjo pakankamai miltų macams kepti; mana tuo laiku "liovėsi kritusi" (Jozuės 5, 12).

Dievo nurodymu žydų armija apsupo Jerichą, ir kareiviai šešias dienas grėsmingai marširavo palei miesto sieną, o kunigai grojo pučiamaisiais instrumentais. Apgultieji labai stebėjosi tokiais karo metodais, bet nepasidavė. Septintąją dieną, irgi pagal dievo potvarkį, žydai kovos rikiuote vėl apėjo aplink sienas, šį kartą lydimi dar trankesnės muzikos ir visos tautos riksmo. Tada sugriuvo miesto tvirtumos, subyrėjo Jericho sienos.

Jozuė įsakė išžudyti visus: vyrus ir moteris, vaikus ir senelius, netgi "jaučius, avis ir asilus". Pasigailėta vien tiktai prostitutės Raabos ir jos giminių, kuriuos ji buvo priglaudusi pas save. "Miestą gi ir visa, kas jame buvo, jie sudegino, išskyrus auksą, sidabrą, varinius indus ir geležį, kuriuos pašventė viešpaties iždui" (Jozuės 6, 24).

"Ar galimas daiktas, - rašė lordas Bolingbrokas, - jog dievas, visų žmonių tėvas, pats vedė ir lydėjo barbarą, į kurį panašus nenorėtų būti net kraugeriškiausias žmogėdra? Didysis dieve! Ateiti iš nežinomos dykumos ir sunaikinti svetimą miestą, išžudyti visus jo gyventojus, jų tarpe moteris ir vaikus, išskersti visus gyvulius, sudeginti namus ir rakandus ir pasigalėti vien tik šlykščios paleistuvės, išdavikės, kuri buvo verta rykštės! Jei ši pasaka nebūtų tokia absurdiška, ji būtų pati bjauriausia. Tiktai girtas niekšas galėjo ją parašyti, ir tiktai girtas kvailys gali ja patikėti."

Lordas Henris Bolingbrokas (1678 - 1751) - anglų mąstytojas ir politinis veikėjas, Voltero ir Svifto draugas. Savo veikaluose atskleidė daugybę Biblijos prieštaravimų, vienas iš pirmųjų iškėlė mintį, kad Jėzus Kristus - neistorinis asmuo.

Nepamirškime, kad šių žodžių autorius buvo vienas žymiausių ir garbingiausių Anglijos vyrų. Tuometinis užsienio reikalų ministras lordas Bolingbrokas buvo tikrasis garsiosios Utrechto taikos įkvėpėjas ir kūrėjas, - taikos, kuri padarė galą ilgiems ir kruviniems Liudviko XIV karams. Galima sakyti, kad tai buvo didis dalykas, jo gyvenimo pasididžiavimas. Jis grąžino taiką Europai, sudarydamas kiek galima teisingesnes sąlygas visoms valstybėms. Pravartu priminti nuopelnus, vainikuojančius šį garbingą žmogų, kuriuo didžiuojasi žmonija ir kuris savo genijų panaudojo tam, kad sustabdytų tautų tarpusavio žudynes; tai būtina, siekiant nutildyti fanatikus, kurie norėtų ką tik minėtą citatą laikyti kažkokio neapsišvietusio bedievio piktžodžiavimu. Lordas Bolingbrokas apie Bibliją pasakė: "Įžeistume dievą ir žmones, rimtai traktuodami šį nesąmonių rezginį, kuriame kiekvienas žodis yra daugiau negu juokingas arba daugiau negu pasibaisėtinas.

Subyrėjo Jericho sienos

Pasak šventojo autoriaus, Jericho paėmimas ir sugriovimas buvo sąmokslų prieš Izraelį priežastis. Matydami, kaip žydų tauta supranta užkariavimą ir kaip ji elgiasi su nugalėtais miestais, tos vietovės karaliai nutarė, jog daug geriau yra sunaikinti nukariautojus, negu laukti, kol nukariautojai juos išnaikins: jie sudarė sąjungą ir priėmė labai svarbius nutarimus (9 perskyr.).

Tačiau jie nepagalvojo apie vieną didžiai reikšmingą smulkmeną: dievas buvo su Jozue. Dievas sukėlė maištą jų kariuomenėje, ir izraelitai "sudavė jiems didį smūgį prie Gabaono, o Jozuė juos vijosi keliu, vedančiu aukštyn į Bethoroną, ir mušė iki Azekos ir Makedos" (Jozuės 10, 10). Dar daugiau, maloningasis dievas, tikriausiai skatinamas garbės troškimo, pats dalyvavo kautynėse: "Kai jie bėgo nuo Izraelio sūnų Bethorono keliu, viešpats siuntė ant jų iš dangaus didelius akmenis iki Azekos, ir daug daugiau jų mirė nuo akmenų krušos, negu Izraelio sūnūs užmušė kalaviju" (11 eil.).

Bet Jozuei neatrodė, kad jo pergalė yra pilnutinė.

"Tuomet Jozuė kalbėjo viešpačiui tą pačią dieną, kurią jis atidavė Izraelio sūnums amoriečius, ir tarė jų akivaizdoje: Saule ties Gabaonu, nejudėk, ir mėnuli ties Ajalono slėniu.

Ir saulė bei mėnulis sustojo, kol tauta keršijo savo priešams. Argi tai neparašyta Teisiųjų knygoje? Taigi saulė sustojo dangaus viduryje ir nesiskubino nusileisti ištisą dieną.

Nei anksčiau, nei paskui nebuvo taip ilgos dienos, viešpačiui klausant žmogaus balso ir kovojant už Izraelį" (Jozuės 10, 12 - 14).

Skaitydamas šį pasakojimą, stebiesi, kad po akmenų krušos, pasipylusios ant priešų galvų, Jozuei dar prireikė griebtis naujo stebuklo ir sustabdyti saulę su mėnuliu. Biblija teigia, kad dienos šviesulys buvęs dar aukštokai. Atrodo, būtų užtekę laiko išžudyti visus bėglius, ligi užeis naktis Bethorono kelyje, net jeigu ir sutiktume, jog kai kas dar išsigelbėjo nuo akmenų, krintančių iš dangaus. Tiesa, teologai atsakys mums, ko gero, kad kai kurie iš tų bėglių taip smarkiai dūmė, jog daugiau kaip septynias valandas teko juos vytis. Bet mokslas dar nepajėgė išaiškinti, kokiu būdu Saulė, kuri iš viso nesisuka aplink Žemę, ėmė ir sustojo. Taip pat neįmanoma suprasti, kokiu būdu dvigubai pailgėjusi diena nė kiek nesutrikdė planetų judėjimo ir užtemimų taisyklingumo.

Jozuė sustabdo saulę

Šis didingas Jozuės stebuklas apsišvietusiems žmonėms kėlė daug juoko, ir apie jį sukurta keletas anekdotų.

Ypač žinomas anekdotas apie Galilėjų, papasakotas jo mokinio. Galilėjų, skelbusį teoriją, kad Žemė sukasi aplink Saulę, teisė inkvizicijos teismas. Nuosprendyje buvo pasakyta, kad jis piktžodžiavęs prieš Jozuę, sustabdžiusį saulę, kas įrodo, jog kaip tik Saulė sukasi, o ne Žemė. "Ak ponai, - atsakęs kaltinamasis, - be abejo, nuo to laiko Saulė daugiau nebesisuka!"

Amoriečių armijai, kuri buvo sunaikinta Biblijoje aprašomos nelaimės metu, vadovavo penki karaliai. Jie išsigelbėjo nuo akmenų krušos ir nuo žydų kalavijų. Karaliai pasislėpė oloje (Jozuės 10, 16). Sužinojęs apie tai, Jozuė įsakė užversti olos angą dideliais akmenimis (18 eil.). Penketas karalių pakliuvo į spąstus. Paskui Jozuė paliepė nuristi akmenis nuo olos ir išvesti visus penkis karalius. Savo vadams Jozuė įsakė: "Eikite ir užminkite kojomis šitiems karaliams ant sprandų. "Sumuštus karalius nužudė ir jų lavonus pakorė penkiose kartuvėse. Vakare lavonus nunešė atgal į olą, kurią vėl užrito dideliais akmenimis. Šventasis autorius rimtai mus tikina, kad visa tai pasiliko net "iki šio laiko" (22 - 27eil.).

O Jozuė tęsė toliau savo dievobaimingus žygdarbius.

"Taigi Jozuė nugalėjo visą kalnų ir pietų kraštą, lygumas ir Asedotą su jų karaliais; jis nepaliko juose jokių liekanų, bet visa, kas buvo gyva, jis užmušė, taip kaip viešpats, Izraelio dievas, jam buvo įsakęs" (Jozuės 10, 40).

Jis persekiojo visus kitus karalius iki Sidono ir taip juos supliekė, kad nieko iš jų nebeliko. "Ir padarė taip, kaip jam viešpats buvo įsakęs: jų arkliams jis pakirto kojų gyslas, o vežimus sudegino ugnyje. Tuojau sugrįžęs, jis paėmė Asorą ir jo karalių užmušė kalaviju, nes Asoras senovėje buvo pirmasis tarp visų šitų karalysčių. Jis užmušė visa, kas tenai buvo gyva, nepaliko jame jokių liekanų, bet visa sunaikino, nieko neaplenkdamas, ir patį miestą sudegino" (Jozuės 11, 9 - 11). "Ilgą laiką Jozuė kovojo prieš tuos karalius" (18 eil.). "Tuo pačiu metu Jozuė atėjo ir užmušė enakimus kalnuose, Hebrone, Dabire, Anabe ir visuose Judo ir Izraelio kalnuose ir sunaikino jų miestus" (21 eil.). "Nė vieno iš enakimų giminės jis nepaliko Izraelio sūnų žemėje, išskyrus Gazos, Geto ir Azoto miestus" (22 eil.). "Iš viso trisdešimt vieną karalių", - baigia Biblija šių dievobaimingų teisuolio Jozuės žygdarbių aprašymą (Jozuės 12, 24).

Po velnių! Sumušti trisdešimt vieną karalių! Tai tikrai daug tokiai šaliai, kurios teritorijos vos keliasdešimt kilometrų.

Kai pagaliau "pažadėtąją žemę" apgyvenusios "tautos" buvo visiškai sunaikintos, žydai tapo vieninteliais jos šeimininkais. Beliko tik ją pasidalyti. Tai ir buvo padaryta. Nuo trylikto iki dvidešimt pirmo perskyrimo imtinai Jozuės knyga kuo smulkiausiai pasakoja, koks sklypas kuriai "giminei" buvo paskirtas. Šiuose perskyrimuose išskaičiuojama milžiniška daugybė "miestų". Apie jų skaičių galime susidaryti aiškų vaizdą jau vien iš to, kad Judo giminė gavo daugiau kaip 100 miestų, neskaitant kaimų. Nurodyti visi šių miestų vardai (Jozuės 15, 20 - 63). Levitai gavo 48 miestus, iš kurių 6 vadinamuosius "prieglaudos miestus" (20 ir 21 perskyr.). Šį skaičių jiems nustatė pats dievas: levitai, pasakė jis, užims 48 miestus, esančius dvylikos giminių žemėje, jie gyvens tuose miestuose, o priemiesčiuose laikys savo gyvulius. Be to, levitų miestų priemiesčių apimtis būsianti tūkstančio mastų spinduliu (Skaičių 35 perskyr.). Šeši "prieglaudų miestai" buvo skirti gyventi žmogžudžiams, įvykdžiusiems iš anksto neapgalvotus nusikaltimus.

Lordas Bolingbrokas mano, kad šias Biblijos vietas parašė ne kas kitas, kaip koks nors gobšas ir tamsus levitas ir tiktai tarpuvaldžio laikais, tai yra daug vėliau, negu gyveno Jozuė. Štai kaip tas mąstytojas samprotauja:

"Niekados žydų tauta, net savo didžiausios galybės laikais, neturėjo 48 įtvirtintų miestų. Vargu ar turėjo tiek miestų dargi Erodas, vienintelis galingas jų karalius. Jeruzalė Dovydo laikais buvo vienintelė žydų gyvenvietė, kurią galima vadinti miestu. Mažutė klajoklių žydų tautelė neturėjo jokių miestų nei Jozuės, nei dargi teisėjų laikais. Ilgas miestų sąrašas Jozuės knygoje yra vien grynas melas...

Levitas klastojo, kai rašė šias išdidžias nesąmones ir teigė, kad kunigų valdžion buvo atiduota dar 6 miestai, žmogžudžių prieglaudos. Koks netikėtas, puikus paskatinimas nusikaltėliams! Nebežinai žmogus, kuo daugiau piktintis: ar absurdišku įsakymu pavesti levitams keturiasdešimt aštuonis miestus dykumoje, ar tais šešiais miestais, kurie toje pačioje dykumoje turėjo būti prieglauda visokiems piktadariams!"

Šis garsusis padalijimas mini maždaug šešis šimtus miestų, kuriuos gavo visos izraelitų giminės. Iš tikrųjų religinėje fantastikoje neturi saiko dargi šventoji dvasia, Biblijos įkvėpėja! Įsidėmėkite ta proga, kad visa ši žemė teturi du laipsnius geografinės ilgumos plačiausioje vietoje ir du su puse laipsnio geografinės platumos per visą ilgį, - ir tai tuo laikotarpiu, kai žydų galybė buvo pasiekusi didžiausio suklestėjimo, atseit, anaiptol ne Jozuės laikais.

Padalijęs Jozuė laikė savo misiją baigta, todėl ir numirė, "turėdamas šimtą dešimtį metų" (Jozuės 24, 29). Jis iki pat mirties vis žudė ir žudė: jo knygos perskyrimai tolydžio kartoja, jog per visas savo šaunias pergales jis nepalikdavo gyvos nė vienos nugalėtos tautos.

Bet dar įdomiau tai, kad po Jozuės mirties mes šiuos ligi paskutinio žmogaus išnaikintus priešus sutinkame Biblijoje dar galingesnius, nei kada nors anksčiau; dar daugiau: kaip tik šios "išnaikintos" tautos laiko žydus žiauriausioje vergovėje ligi pat Sauliaus ir Dovydo laikų.

22 SKYRIUS

Dievobaimingas izraelitų Teisėjų istorijos įvadas

Sekanti Teisėjų knyga (joje yra 21 perskyr.) nuo pat pradžių ima aprašinėti Judo ir Simeono giminių karą prieš 10 000 kanaaniečių, kuriuos valdė karalius Adonibezekas. Savaime suprantama, jog visas šias nežinia ir kur pasirodžiusias gaujas nugalėjo izraelitų kalavijas, o Adonibezeką žydai prieš mirtį dar ir pakankino: nukapojo plaštakas ir pėdas. Tuomet Adonibezekas tarė: "Septynios dešimtys karalių nukapotomis rankomis ir kojomis rinko po mano stalu valgių liekanas; kaip aš padariau, taip man dievas atsilygino. Jie atvedė jį Jeruzalėn, ir ten jis mirė" (Teisėjų 1, 7).

Tas Adonibezekas buvo, matyt, nepaprastai galingas monarchas, jeigu buvo paėmęs į nelaisvę net septyniasdešimt karalių. Jo sostinė, pasak Biblijos, vadinosi Bezeku. Ir vėl: nei šis miestas, nei šis baisusis valdovas, nei visa jo karalystė visiškai nežinomi istorikams. Tai labai nuostabu, nes didžiulis stalas, po kuriuo septyniasdešimt suluošintų karalių rankiojo trupinius, turėjo amžiams išgarsinti Adonibezeko atminimą.

Šiaip ar taip, bet jeigu prie šių septyniasdešimt karalių pridėsime trisdešimt vieną karalių, kuriuos jau buvo sunaikinęs Jozuė, gausime viso labo šimtą du karalius, įskaitant žiaurųjį Adonibezeką, ir, vadinasi, šimtą dvi karalystes Kanaano žemėje. Jei žvilgterėsime į žemėlapį ir padalysime šia mažytę teritoriją į šimtą dalių, tai kiekvienai karalystei teks ne daugiau kaip vienas kitas šimtas kvadratinių kilometrų. Kaip karalystei lyg ir mažoka. Bet kadangi šventasis raštas kalba vien teisybę, tai reikia manyti, kad tie šimtas du karaliai gyveno labai susispaudę tame plote, ir todėl žydams reikėjo įvesti tvarką ir įsikurdinti "pažadėtoje žemėje" vietoje kanaaniečių.

Vis dėlto dar vienas dalykas neduoda ramybės silpno tikėjimo žmonėms: kaipgi dievas, būdamas toks galingas, nepajėgė susidoroti su kai kuriais kanaaniečiais? Jozuei juos visus ligi vieno išnaikinus, jie vėl nelyginant iš po žemių išdygo toje nepaprastoje šalyje.

" Viešpats buvo su Judu ir jis paėmė kalnus, bet negalėjo išnaikinti slėnio gyventojų, nes jie turėjo daug vežimų su pjautuvais" (Teisėjų 1, 19).

Tikriausiai danguje dievo turimos akmenų atsargos tuo metu buvo jau išsibaigusios. Gerai įsigilinus į šią Biblijos vietą, sunku suprasti, kaip kanaaniečiai galėjo išsigelbėti kariniais žygio vežimais: juk važinėti jais buvo visiškai neįmanoma toje kalnuotoje, uolėtoje šalyje. Iš istorijos žinoma, kad kariniai vežimai buvo išrasti lygumų vietovėse. Pirmieji jais pasinaudojo babiloniečiai ir persai, praėjus vis dėlto ne mažiau kaip trims šimtams metų nuo Jozuės laikų.

Antras ir trečias Teisėjų knygos perskyrimai rodo, kad žydams dar ir dabar dėkingumas dievui buvo svetimas dalykas. Jis netrukus už tai juos nubaudė: jie prakišo karą ir pateko į vergovę. Mirus Jozuei, žydai išsirinko teisėjus, kurie turėjo juos valdyti. Šis jų istorijos laikotarpis buvo ne per daug šaunus. Izraelio sūnūs "apleido viešpatį, savo tėvų dievą, kurs juos buvo išvedęs iš Egipto žemės, ir sekė svetimus dievus, dievus tautų, gyvenusių aplink juos; jie juos garbino ir sužadino viešpaties rūstybę, jį apleisdami ir tarnaudami Baalui ir Astartėms" (Teisėjų 2, 12 - 13).

"Taigi Izraelio sūnūs gyveno tarp kanaaniečių, hetitų, amoriečių, fereziečių, hevejiečių ir jebuziečių, vedė jų dukteris ir patys davė jų sūnums savo dukteris, ir tarnavo jų dievams" (Teisėjų 3, 5 - 6).

Norėdami geriau įvertinti tas keistas santuokas, prisiminkime dar kartą, kad Jozuės vadovaujama šešiašimtatūkstantinė žydų armija be pasigailėjimo buvo išžudžiusi visus šios šalies gyventojus. Jei Mozė dar kažkada buvo dovanojęs gyvybę trisdešimt dviem tūkstančiams mergelių, tai jo įpėdinis nebepalikdavo gyvos nė vienos būtybės: "nei žmogaus, nei gyvulio".

"O viešpats, užsirūstinęs ant Izraelio, atidavė juos į Mesopotamijos karaliaus Chusan - Rasataimo rankas, ir jie jam tarnavo aštuonerius metus" (Teisėjų 3, 8).

Anglų kritikas Vulstonas šia proga pažymi, kad reikia rinktis vieną katrą - teisėjų ar Jozuės - istoriją: arba viena, arba antra yra neišvengiamai klaidinga, nes abiejose šiose šventose knygose pilna stulbinančių prieštaravimų.

Tomas Vulstonas - anglų teologas. Jis teigė, kad Senojo testamento aprašytų stebuklų niekad nebuvo ir kad jie paskatino sukurti evangelinę Jėzaus istoriją. Vėlesniuose savo veikaluose pareiškė spėliojimą, kad ir evangeliniai stebuklai esą vien alegorijos. 1733 m. jis buvo nukankintas kalėjime už perdaug laisvą, dvasininkų nuomone, Biblijos aiškinimą.

"Negalimas daiktas, - rašė jis, - kad žydai būtų patekę į vergovę tuojau po to, kai jų šešiašimtatūkstantinė armija išžudė visus Kanaano gyventojus. Kas tas Chusan - Rasataimas, Mesopotamijos karalius, kuris staiga apkausto grandinėmis Izraelio sūnus? Kaip jis čia atėjo iš savo tolimosios šalies? Kodėl nieko nežinoma apie tą jo žygį? Tiesa, šventajame tekste pasakyta, jog tai buvo dievo bausmė žydams, kad jie tuokėsi su kanaaniečių tautos moterimis ir savo dukras atiduodavo jiems už žmonas. Bet anaiptol nepakanka pasakyti, kad nugalėtojai nugalėjo dėl to, kad buvo ištikimi dievui, o nugalėtieji buvo nugalėti tik dėl savo nuodėmių. Nėra nė vienos laukinės tautelės, kuri negalėtų to paties pasakyti. Ir niekad kaip reikiant nesuprasi, kokiu būdu keturių milijonų tauta, turinti šešių šimtų tūkstančių karių armiją, galėjo būti pavergta toje pačioje žemėje, kurią ji ką tik užkariavo. Lygiai negalimas daiktas, kad ta didžiulė armija būtų be pėdsako išnaikinusi senuosius gyventojus ir kad tuojau po to užkariautojai būtų santuokos ryšiais susigiminiavę su išnaikintomis tautomis. Tokios prieštaravimų gausybės neįmanoma apginti."

Na, o štai dabar Teisėjų knygoje sakoma, kad po aštuonerių metų teisėjas Otonielis išvadavo žydus iš vergovės ir kad jie nužudė Mesopotamijos karalių Chusan - Rasataimą (9 - 10 eil.). Vis dėlto Biblija nesuteikia jokių žinių apie tą kovą, kuri turėjo būti labai žiauri ir apie kurią, beje, jokie istorikai niekad nieko negirdėjo.

Praėjus keturiasdešimčiai metų (11 - 14 eil.), žydai pateko į moabitų karaliaus Eglono vergovę, nors moabitų karalystė jau labai seniai buvo nustojusi egzistuoti, kaip teigia pati Biblija, o jos gyventojus - madianitus ir moabitus - žydai ne kartą buvo visus ligi vieno išžudę.

Moabitų vergovėje žydai išbuvo aštuoniolika metų. Juos Išvadavo Aodas. Šis žydas, apie kurį Biblija sako tik tiek, kad jis naudojosi "abiem rankom lygiai kaip dešine", atnešęs Eglonui dovanas, paprašė karalių priimti jį vieną "kabinete" ta dingstimi, kad jis turįs pranešti jam asmeniškai kažkokią paslaptį. Eglonas patikėjęs užsidarė kambaryje su Aodu, ir šis "ėmė nuo savo dešiniosios kulšies durklą ir įsmeigė jį į jo pilvą" ir "išėjo pro užpakalines duris" (21 - 24 eil.). Teroristinis aktas įkvėpė žydus: jie sukilo ir užmušė "apie dešimtį tūkstančių moabitų" (29 eil.). Šalyje stojo taika, trukusi aštuoniasdešimt metų.

"Po Aodo buvo Anato sūnus Samgaras, kurs užmušė žagre apie šešis šimtus pilistimų, ir jis taipgi apgynė Izraelį" (Teisėjų 3, 31).

Po to žydai buvo Kanaano karaliaus Jabino vergais. Laimė, viena ponia Debora, garbinga pranašė, pasikvietė pas save kažkokį Baraką, sužadino jo drąsą, o taip pat 10 000 Zabulono ir Neftalio giminių kareivių narsumą ir išvedė juos į mūšį. Jabino kariuomenė, vadovaujama "generolo" Sisaros, buvo į šipulius sudaužyta pirmame susidūrime su Barako ir Deboros kariuomene.

Vyriausiasis vadas Sisara pabėgo ir pasislėpė Habero žmonos Jahelės palapinėje; šį Haberą šventasis autorius vadina kinitu.

Pranašė Debora šaukia žydus į kovą su pavergėjais

Meilioji Jahelė, kuriai dievas šnipštelėjo porą švelnių žodelių, pati pasiūlė Sisarai prieglaudą. Ji išėjo jo pasitikti ir tarė: "Įeik pas mane, mano pone, įeik, nesibijok" (Teisėjų 4, 18). Ji pridengė Sisarą apsiaustu ir davė jam atsigerti pieno. Sisara užmigo. Tada Jahelė paėmė palapinės vinį ir plaktuką, tyliai priėjo prie jo ir įvarė vinį į smilkinį, prikaldama jį prie žemės. "Ir štai atėjo Barakas, vydamasis Sisarą; Jahelė gi, išėjusi jam priešais, tarė: "Eikš, aš tau parodysiu vyrą, kurio ieškai" (Teisėjų 4, 22).

Karalių Jabiną - žydai netruko užmušti įprastiniu, daug kartų paties dievo palaimintu būdu. Pranašė ponia Debora ta proga pagiedojo vieną iš savo gražiausių giesmių (5 perskyr.). Mes nevarginsime skaitytojo šiais dievobaimingai nuobodžiais karingais tauškalais. Žydų negandos tuo nepasibaigė. Pasirodė madianitai (vėl šmėklos!), žūt būt pasiryžę neduoti ramybės nelaimingiesiems Jokūbo ainiams.

Madianitus, kaip skaitytojas pamena, visus buvo išžudęs Mozė (Skaičių 31 perskyr.). Tai nekliudo šventajam autoriui atvejų atvejais vėl išvesti juos į sceną.

Beje, nors tie ir nebuvo madianitų vergijoje, tačiau patyrė iš jų visokių skriaudų ir bėdų: kai jie sėjo ir ilgai darbavosi, tikėdamiesi nuimsią gausų derlių, madianitai atvykdavo į jų laukus su daugybe kupranugarių, ir jų pasėliai žūdavo. Jie išsivarydavo žydų jaučius, asilus ir smulkius gyvulius, nusiaubdavo sodus. Nelaimingieji žydai buvo priveisti apsigyventi kalnų olose, kad apsaugotų savo pačių gyvybę nuo pasiutusių persekiotojų jiems daromų nesuskaitomų pinklių (Teisėjų 6, 1 - 6).

Visi šie nemalonumai truko septynerius metus, kol pagaliau gerasis dievulis, susimylėjęs ant savo tautos, nutarė pašaukti naują didvyrį. O kad jo sumanymas būtų efektingesnis, jis pasirinko nupiepusį jaunuolį Gedeoną, tokį silpną ir dvasną, vos pajėgianti dirbti pas savo tėvą. Ir štai vieną gražų rytą viešpaties angelas apsireiškė Gedeonui ir tarė: "Viešpats su tavim, drąsiausiasis iš vyrų !" (Teisėjų 6, 12).

Gedeonas nepatikėjo angelo žodžiais, ypač kai sužinojo, kad jam reikia išvaduoti Izraelį iš madianitų jungo.

"Ir jis tarė: Jei radau tavo akyse malonę, duok man ženklą, kad tu esi tas, kurs į mane kalbi.

Nepasitrauk iš čia, kol aš sugrįšiu pas tave ir atsinešiu auką, kad ją paaukočiau. Tas atsakė: Aš palauksiu tavęs ateinant.

Jatielė nužudo Sisarą

Taigi Gedeonas įėjo į vidų, išvirė ožiuką ir iš miltų saiko iškepė neraugintos duonos; įsidėjęs mėsą į pintinę, o mėsos sriubą supylęs puodan, nunešė visa po ąžuolu ir jam padavė.

Viešpaties gi angelas jam tarė: Imk mėsą ir neraugintą duoną ir padėk ant anos uolos, o sriubą išpilk ant viršaus. Jam taip padarius,

Viešpaties angelas ištiesė lazdą, kurią laikė rankoje, ir jos galu prisilietė mėsos ir neraugintos duonos; tuomet iš uolos pakilo ugnis ir sudegino mėsą bei neraugintą duoną; viešpaties gi angelas pražuvo iš jo akių" (Teisėjų 6, 17 - 21).

Tada Gedeonas pasišaukė dešimt geriausių savo tėvo tarnų ir nakties metu išėjo griauti Baalo altoriaus ir kirsti giraitės, pašvęstos madianitų dievaičiams; jis sukrovė iš tų medžių laužą ir ant jo paaukojo dievui visą jautį. Didis buvo miesto gyventojų pyktis, kai jie pamatė, kad Baalo aukuras sugriautas ir iškirstas šventasis gojus. Bet kadangi Gedeono tėvas Joasas nenorėjo išduoti jiems sūnaus, tai baisia rūstybe užsidegė visi Izraelio priešai, ir "visi madianitai, amalektai ir rytų tautos susirinko draug ir, perėję Jordaną, sustatė stovyklas Jezraelio slėnyje. Viešpaties gi dvasia apvilko Gedeoną" (Teisėjų 6, 33 - 34).

Tačiau Gedeonas vis dar abejojo, ar iš tikrųjų dievas išrinko jį įkrėsti į kailį Izraelio priešams. Jis sukvietė Manaso, Asero, Žabulono ir Neftalio giminių žmones, kuriais labiausiai pasitikėjo, ir kreipėsi į dievą, prašydamas, idant šis stebuklu galutinai įrodytų jam, ar iš tikrųjų jį globoja.

"Tuomet Gedeonas tarė dievui: Jei nori išgelbėti mano ranka Izraelį, kaip esi kalbėjęs,

Aš padėsiu šitą nukirptą vilną klojime: jei rasa bus tik ant vilnos, o ant visos žemes sausa, aš žinosiu, jog tu išvaduosi mano ranka Izraelį, kaip esi kalbėjęs.

Taip ir įvyko. Pakilęs iš nakties ir išgniaužęs vilną, jis pripylė taurę rasos.

Jis vėl tarė dievui: Te neužsidega tavo rūstybė prieš mane, jei dar sykį mėginsiu, reikalaudamas ženklo ant vilnos. Meldžiu, kad vien vilna būtų sausa, o visa žemė šlapia nuo rasos.

Dievas ir tą naktį padarė, kaip buvo prašęs, ir buvo sausa vien ant vilnos, o rasa buvo ant visos žemės" (Teisėjų 6, 36 - 40).

Nieko nepasakysi - čia jau tikrai nepaprasti stebuklai! Manau, ir jūs susižavėjote jais ligi pat savo sielos gelmių.

Gandas apie tuos didžius stebuklus paplito Izraelyje, ir visa tauta panoro eiti ir kautis kartu su Gedeonu. Bet entuziazmas truko neilgai. Kadangi didvyris viename savo atsišaukime buvo pasakęs: "Kas nedrąsus ir bailus, tesugrįžta", tai viso labo su juo pasiliko dešimt tūkstančių žmonių, o visi kiti pasinaudojo leidimu ir nuėjo kas sau.

Tačiau dievui atrodė, kad ir tų dešimties tūkstančių perdaug, ir, jo patariamas, Gedeonas atrinko saujelę narsuolių, kurie tik vieni turėjo lydėti jį žygyje. Jis paliepė dešimčiai tūkstančių kareivių nueiti prie upės ir gerti tiesiog iš jos. Jiems geriant, jis įdėmiai stebėjo juos. Reikalas tas, kad "viešpats tarė Gedeonui: Kurie laks vandenį liežuviu, kaip paprastai laka šunys, tuos pastatysi atskirai; kurie gers priklaupę, tie bus kitoje pusėje.

Taigi skaičius tų, kurie gėlė vandenį, ranka nešdami prie burnos, buvo trys šimtai, visa gi likusi daugybė gėrė priklaupdami.

Tuomet viešpats tarė Gedeonui: Aš jus išvaduosiu su trimis šimtais vyrų, kurie lakė vandenį, ir atiduosiu Madianą į tavo rankas: visa gi likusi daugybė tegul grįžta į savo vietą" (Teisėjų 7, 5 - 7).

Tad Gedeonas pasiliko tik tris šimtus tų, kurie lakė vandenį kaip šunys, tikėdamasis, turbūt, kad prireikus jie parodys ir šuniškas iltis. O dabar - dėmesio! Nepraleiskite nė vienos eilutes iš pasakojimo apie naujus biblinius žygdarbius ir pamatysite, kad Aleksandras Makedonietis, Julijus Cezaris, Napoleonas - visi jie buvo vaikėzai ir šunyčiai, palyginus su Gedeonu, jo didenybės "dangaus karaliaus" armijos vadu.

Madianitų stovykla buvo netoliese, slėnyje. Didvyris padalijo savo tris šimtus šuniškai lakusiųjų į tris būrius. Kiekvienam jis davė po trimitą, molinį puodą ir žibintą. "Po to jiems tarė: Darykite tai, ką matysite mane darant; aš įeisiu į stovyklos dalį, ir, ką padarysiu, darykite paskui mane. Pasigirdus trimitui mano rankose, jūs taipogi trimituokite aplink stovyklas ir šaukite: Viešpačiui ir Gedeonui" (Teisėjų 7, 17 - 18).

Sulaukęs nakties, Gedeonas su trimis šimtais šuniškai lakusiųjų nusileido prie madianitų stovyklos. Patylomis jie prasigavo iki priešakinių sargybų. Kai kiekvienas uždegė savo žibintą ir apgaubė jį puodu, Gedeonas ir jo kareiviai ūmai ėmė trimituoti ir triukšmingai daužyti puodus, visaip šūkaudami ir ypač garsiai kartodami nurodytą šventąjį lozungą. Madianitai, triukšmo pažadinti, labai persigando ir, nieko nesusivokdami, išgalabijo vienas kitą.

Toliau Biblija nurodo, kas šiose skerdynėse žuvo: du madianitų "generolus", Orebą ir Zebą, užmušė efraimiečiai, o du "kunigaikščius", Zebėjų ir Salmaną, nudėjo pats Gedeonas. Šventasis raštas byloja: "Zebėjus gi ir Salmanas ilsėjosi su visa savo kariuomene. Nes iš visų rytų tautų būrių buvo likę penkiolika tūkstančių vyrų, užmušus šimtą dvidešimt tūkstančių kovotojų, nešiojusių kalaviją" (Teisėjų 8, 10).

Išeina, kad madianitų, amalekitų ir kitų rytų tautų, išsidėsčiusių stovyklomis Jezraelio slėnyje, buvo 135000 žmonių. Nieko sau stovykla! Šimtui tūkstančių žmonių įsikurdinti stovykloje reikia ne mažiau kaip 15 kvadratinių kilometrų ploto. Gedeono kareiviai "stovėjo kiekvienas savo vietoje". Kad trys šimtai šuniškai lakusiųjų vyrų galėtų apsupti stovyklą, jie turėjo išsiskleisti grandine 50 - 70 metrų atstu vienas nuo kito. Visa tai vyko naktį. Kaipgi jie iš tokio nuotolio galėjo matyti vienas kitą ir sutartinai kartoti tai, ką darė Gedeonas, daužydamas molinį puodą? Ir galų gale koks menkas įspūdis - sudaužyti 300 puodų 15 - 20 kilometrų linijoje! Trys šimtai žmonių, net jeigu jie būtų įžengę į stovyklą glaustomis gretomis, būtų padarę irgi ne dievaži kokį efektą 15 kvadratinių kilometrų plote. O tuo tarpu jie buvo išsiskleidę ir stovėjo anapus įtvirtinimų linijos. Be abejo, jokio efekto negalėjo būti. Sąmojingas Gedeono sumanymas visoje šioje istorijoje nesuvaidino jokio vaidmens. O jeigu jis iš tikrųjų būtų pavykęs, tai būtų buvęs vienas iš "didžiausių religinių stebuklų". Trimis šimtais trimitų dievas būtų turėjęs sukelti tokį pat triukšmą, kaip ir trimis šimtais tūkstančių; jis būtų turėjęs tūkstanteriopai padidinti daužomų puodų bildesį, o šuniškai lakusiųjų vyrų šauksmus pakartoti nepaprastu, griausmingu aidu. Biblija apie tai nieko nekalba. Aišku, kad dieviškojo balandžio pasakojimas, toks, koks jis yra - neįtikima, neįmanoma ir groteskinė nesąmonė.

Šiaip ar taip, bet po šio nepaprasto karinio žygdarbio Gedeonas pasidarė labai populiarus Izraelyje. Tautiečiai siūlė jam būti karaliumi, bet mūsų didvyris pasirodė esąs ne tik kuklus, bet ir praktiškas žmogus. Jis atsisakė karaliaus garbės, bet kukliai paprašė: "Duokite man kiekvienas iš savo grobio auskarus. O svėrė visi tie auskarai, kurių jam niekas neatsakė, "1700 aukso siklių, neskaitant papuošalų, apykaklių ir purpurinių apdarų, kuriais paprastai dėvėdavo Madiano karaliai, ir auksinių grandinių kupranugariams" (Teisėjų 8, 22 - 26).

Toliau mes sužinome, kad Gedeonas turėjo daug žmonų ir 70 vaikų (30 eil.). Iš vienos sugulovės, gyvenusios Sicheme, jis turėjo sūnų Abimeleką. Biblija sako, kad tas Abimelekas kartą išpjovė visus savo brolius "ant vieno akmens", išskyrus jauniausiąjį Joatamą, kuriam pavyko pasislėpti. Sichemo gyventojai, labai didžiuodamiesi tuo savo žemiečiu, Gedeono sūnumi, paskelbė jį karaliumi. Bet po trejų metų Abimelekas neteko savo populiarumo. Jo sostinėje prasidėjo "revoliucinis bruzdėjimas", kurstomas kažkokio Gaalo. Abimelekas užėmė maištaujantį miestą ir išskerdė jo gyventojus. Sukilimo vadai pasislėpė Sichemo miesto bokšte, ir jis apgulė tą bokštą, o paskui sudegino.

Po kiek laiko Abimelekas taip pat apgulė Tebo miestą, bet ten jis gavo per galvą girnapuse, kurią kažkokia moteriškė metė į jį nuo tvirtovės sienos. Šis didelis akmuo, kaip kiekvienas lengvai supras, sutriuškino "karaliui" galvą. Tačiau Abimelekas dar suspėjo pasišaukti ginklanešį ir pasakyti jam: "Išsitrauk iš makščių savo kalaviją ir užmušk mane, kad kartais nesakytų, jog mane užmušusi moteriškė" (Teisėjų 9, 45). Patenkindamas "karaliaus" norą, jaunuolis pervėrė jį kalaviju. Abimelekui, kaip matote, netrūko ambicijos.

Taip baigė savo dienas garsusis Gedeono sūnus. Po jo Biblija mini ponus Tolą ir Jairą, kurie buvo Izraelio teisėjais: vienas - dvidešimt trejus metus, kitas - dvidešimt dvejus metus. Pastarasis, pasak Biblijos, turėjęs trisdešimt sūnų, kurie jodinėję trisdešimčia jaunų asilaičių. Išskyrus šią šventą detalę, daugiau apie juos nieko nepasakyta.

Abimeleko mirtis

23 SKYRIUS

Šventieji teisėjai Jeftė ir Samsonas

Nesuskaitomos pamokos neišėjo į naudą žydams: visą laiką pasireikšdavo jų polinkis į stabmeldybę, dėl kitų dievų jie dažnai pamiršdavo Jehovos kultą, nors ir žinojo, kiek jiems teko atkentėti už tai, kad garbino Baalą, Astartę, aukso veršį ir kitus stabus, kurių atžvilgiu karingasis biblinis dievas buvo be galo pavydus. Jie vėl pasidavė stabmeldystei, ir vėl buvo nubausti vergove: šį kartą dievas atidavė juos amonitams. Atseit, jau šeštą kartą žydai pakliūva į vergovę šalyje, nukariautoje savo šešiašimta - tūkstantinės armijos, šalyje, kurios gyventojus Jozuė jau buvo kitados visus ligi vieno išmušęs.

Po aštuoniolikos vergovės metų žydai vėl "rado malonę dievo akyse"; dievas vėl surado jiems išvaduotoją.

"Anuo metu buvo galaadietis Jeftė, drąsiausias vyras ir kovotojas, moteriškės paleistuvės sūnus, kurs buvo gimęs iš Galaado.

Bet Galaadas turėjo pačią, iš kurios jam buvo gimę sūnų, kurie užaugę išvarė Jeftę, sakydami: Tu negalėsi būti mūsų tėvo namuose tėvainis, nes esi gimęs iš kitos motinos.

Išbėgęs nuo jų ir jų vengdamas, jis gyveno Tobo žemėje. Prie jo susirinko beturčių ir galvažudžių vyrų ir sekiojo jį kaip kunigaikštį" (Teisėjų 11, 1 - 3).

Paprasčiau tariant, Jeftė buvo žmogžudžių šutvės galva. Į jį dievas ir atkreipė savo dėmesį.

Teisingumas reikalauja pripažinti, kad Jeftė pasižymėjo viena gera savybe: jis buvo puikus tėvas. Jis turėjo vienintelę dukrą ir, kad jūs būtumėte matę, kaip jis lepino ją, kaip mylėjo, kaip dievino, kaip kiekvieną dieną apipildavo ją brangiomis dovanomis! Beje, jam, kaip banditui, tos dovanos per brangiai nekainavo.

Ir štai jo tautiečiai kreipėsi į jį, prašydami, kad jis išvaduotų juos iš amonitų jungo. Jeftė sutiko ir išsirengė į žygį. Bet kadangi plėšikavimas nėra nesuderinamas su dievobaimingumu, Jeftė, prieš išvykdamas, pasimeldė ir padarė įžadą už suteiktą pergalę paaukoti dievui pirmąjį žmogų, kurį sutiks grįžęs į gimtąjį miestą.

Dievui, žinoma, nėra nieko lengvesnio, kaip suteikti savo globotiniui pergalę. Kadangi senasis Sabaotas ir Jeftę labai mylėjo, ir iš anksto gardžiavosi jam pažadėta auka, tai jis dešimteriopai padidino žydų vado jėgas, ir šis sutašė amonitus į šipulius. Buvo sugriauta dvidešimt miestų!

Bet kaip nustebo didvyris, su pergale grįžęs į savo miestą Masląl Nugalėtojo pasveikinti išėjo būrys jaunų mergaičių, kurios mušė būgnelius ir grojo fleitomis, o jų priešaky buvo mylimoji Jeltės duktė, nieko, aišku, nežinojusi apie tėvo įžadą.

Galvažudžiui žodis ir už auksą brangesnis. Mergaitės likimas nulemtas. Beje, ji ir pati mielai sutiko būti sudeginta: ji tik paprašė poros mėnesių tam, kad "apraudotų savo mergystę". Jos prašymas buvo patenkintas, nes šios tautos mergaitėms didžiausia nelaimė mirti, nė sykio neatsidavus vyrui. Tikriausiai dėl to žydų tautoje niekad nebuvo vienuolių.

Aukojimas įvyko, pirmininkaujant pačiam Jeftei. Sielvartas draskė nelaimingojo tėvo širdį, jis plūdo ašaromis. O tuo pačiu metu kažkas dangaus aukštybėse leipo juokais ir laižėsi iš pasitenkinimo. Tai buvo dievas. Teologai sako, kad jis priėmė mergaitę į savo glėbį. Senasis pokštininkas!

Tačiau kaip dvasininkai drįsta po to tvirtinti, kad dievo tauta niekad nepraktikavusi žmonių aukojimo? Žydų, atseit, dabartinis oficialus krikščionių dievas, lygiai kaip finikiečių ir kartaginiečių Molochas, su malonumu priimdavo žmogaus kraujo ir mėsos aukas, priimdavo ramiai, nesibjaurėdamas ir nesibaisėdamas, šitokiu dalyku.

Jeftė neapsiribojo amonitais. Jis įsiteikė dievui, dar išžudydamas 42 000 savo giminės žmonių, kurių tartis buvo netikusi. Efraimo giminės žmonės, pasak Biblijos, tardavo "sa", "se", "si" vietoje "ša", "še", "ši". Jeftė surinko savo kareivius prie Jordano brastos ir ten... Beje, reikia pateikti autentišką tekstą: pernelyg ši vieta graži.

Jeftė sutašė amonitus į šipulius

Jeftė paaukoja savo dukterį

"Galaadiečiai užėmė Jordano brastas, kuriomis Efraimas turėjo grįžti. O kuomet prie jų ateidavo bėgdamas kuris nors iš Efraimo žmonių ir tardavo: Maldauju, kad leistumėte man pereiti, galaadiečiai jam sakydavo: Ar tu efraimietis? Tam atsakant: Ne,

Jie jį klausė. Tat sakyk "Šibolet", kas reiškia "varpa". Tas atsakydavo "Šibolet", negalėdamas ištarti žodžio ta pačia raide. Jie jį nutverdavo ir tuojau galabydavo pačioje Jordano brastoje. Ir tuo metu krito iš Efraimo keturios dešimtys du tūkstančiai" (Teisėjų 12, 5 - 6). Paprasta, gražu ir dievobaiminga!

Jeftė išbuvo teisėju šešerius metus ir numirė. Po jo teisėjais buvo Abesanas, Ahialonas ir Abdonas. Apie juos tepasakyta, kiek jie prigamino pasauliui vaikų: Abesanas, pavyzdžiui, turėjo trisdešimt sūnų ir tiek pat dukterų!

Jau priėjome garsiąją Samsono, to biblinio Heraklio, istoriją sceną netikėtai įžengia pilistimai, apie kuriuos mes ligi šiol bemaž nieko negirdėjome, ir pradeda rimtai gadinti nervus dievo išrinktajai tautai. Tie "netikėliai" keturiasdešimt metų laiko žydus vergovėje ir daro jiems daugybę nemalonumų. Kai dievas nutaria, kad jau metas pagalvoti apie Izraelio sūnų išvadavimą, jis imasi šio reikalo senu įprastiniu būdu: pasiunčia angelą pas poną Manue iš Dano giminės, kurio žmona bevaikė. Po angelo vizito ponia Manue pasijunta nėščia.

Prieš Samsonui gimsiant, įvykęs vienas iš įprastinių religiniuose mituose "apreiškimų" apie "stebuklingą prasidėjimą"; šis mitas vėliau buvo panaudotas evangelijose, kalbant apie Kristaus prasidėjimą iš šventosios dvasios. Samsonas yra vienas seniausių dievų - išganytojų, saulės dievo variantas, kilęs iš senovės babiloniečių prototipo - didvyrio Gilgamešo. Žodis "Samsonas" reiškia "saulėtasis".

Angelas liepia būsimajai motinai prisiekti, kad jos sūnus niekad nesikirps plaukų. Ponia Manue pagimdo berniuką. Mes neįstengsime aprašyti pono Manue džiaugsmo. Šį savo sūnų jis ir pavadina Samsonu (13 perskyr.).

Berniūkštis iš mažų dienų pasižymėjo antgamtine jėga. Kartą juokaudamas jis užmušė liūtą, kėlusį baimę visai apylinkei. Užaugęs jis sumanė vesti, ir, kad ir kaip keista, tas dievo išrinktasis nusižiūrėjo sau žmoną pilistimę. Tėvai daug kartų jam priminė, kad Mozės įstatymas draudžia santuoką su pagonėmis, bet Samsonas atsikirtinėjo, jog nėra taisyklės be išimties, ir galų gale vedė savo numylėtinę.

Vestuvių puotoje, trukusioje kelias dienas, jis užminė savo. žmonos giminaičiams mįslę. Susilažinta buvo iš trisdešimties marškinių ir tiek pat viršutinių rūbų, kuriuos turėjo duoti pralaimėjusis. Jaunoji, labai norėdama, kad jos giminaičiai laimėtų tokį drabužių kiekį, naktį, gulėdama su Samsonu, išgavo iš jo mįsles įminimą ir pranešė jį jauniesiems pilistimams.

Samsonas mažų dienų pasižymėjo antgamtine jėga

Samsonui, pralošusiam lažybas, neliko nieko kito, kaip tik atsilyginti. Tuo tikslu jis išvyko į Askaloną, pradėjo ten peštynes su trisdešimčia pilistimų, užmušė juos, kas jam, kaip dievo išrinktajam, nesudarė, žinoma, jokio vargo, nuvilko nuo jų rūbus ir sąžiningai atsiskaitė už pralaimėjimą. Na, o jo žmonai, ėmusiai jį kaip reikiant vedžioti už nosies, atsitiko štai koks netikėtas dalykas. Buvo dar tik septinta vestuvių pokylio diena, ir uošvis, neįspėjęs Samsono, jaunavedę atidavė kitam vaikinui, kurį Samsonas laikė savo geriausiu draugu (14 perskyr.).

Nieko nežinodamas apie šią neištikimybę, Samsonas, pradvakinėjęs kažkur kelias dienas, parėjo pas žmoną, norėdamas jai padovanoti ožiuką. Tačiau tarpdury jis susidūrė su uošviu, kuris atsisakė jį praleisti: "Aš maniau, kad tu jos neapkenti, todėl ją atidaviau tavo draugui; bet ji turi seserį, kuri jaunesnė ir už ją gražesnė; ta tegul bus jos vietoje tavo pati. Samsonas jam atsakė: Nuo šios dienos aš būsiu be kaltės prieš pilistimus, nes darysiu jums piktybių!" (Teisėjų 15, 2 - 3).

Samsonas ėmė dievobaimingai keršyti visai pilistimų tautai. Štai koks buvo pirmutinis dievo išrinktojo vyro kerštas: jis sugaudė tris šimtus lapių (nei daugiau, nei mažiau!), "surišo jų uodegas vieną prie kitos, o viduryje pririšo žibintus; juos uždegęs, paleido lapes, kad bėgtų į visas puses; jos tuojau nubėgo į pilistimų javus. Jiems užsidegus, ir javai pėduose, ir tebestovėjusieji nenupjauti sudegė, taip kad liepsna sunaikino taipogi vynuogynus ir alyvmedžių sodus" (Teisėjų 15, 4 - 5).

Patyrę apie tikrąją šio keršto priežastį, pilistimai, sielvarto prislėgti, atėjo pas Samsono uošvį ir supleškino senį kartu su dukterimi: jie manė, kad tai numalšins Samsono pyktį. Nieko panašaus: Samsonas pareiškė, kad jo kerštas, nukreiptas prieš visus pilistimus be skirtumo, dar tik prasidėjęs.

"Ir sudaužė jis jiems blauzdas ir šlaunis" (8 eil.).

Pažodžiui išvertus šią eilutę iš lotyniškojo Vulgatos teksto, būtų taip: "Ir smogė jiems taip smarkiai, kad jie nusigandę dėjo blauzdą ant šlaunies." Ne geresnis yra ir hebrajiškas tekstas: "Ir sumušė juos, blauzdą ant šlaunies, smarkiu smūgiu."

Biblija nepasako, kur, kada, kokiomis aplinkybėmis tai įvyko ir ar jis tai padarė pats, ar kartu su kitais žydais. Šiaip ar taip, padėtis susikomplikavo: dabar pilistimai, - aišku, tie, kuriems išliko sveikos kojos, - susirinko, kad suruoštų kruviną pirtį žydams.

Samsonas užmušė 30 pilistimų

O Samsonas tuo metu įsitaisė ant vienos uolos. Trys tūkstančiai Judo giminės vyrų atėjo pas jį ir ėmė jam priekaištauti, sakydami, kad jis užtraukęs žydų tautai naujas bėdas ir kad dėl jo "apsupę juos pilistimai, su kuriais jie nepajėgią kovoti.

- Na ir ką gi? - tarė Samsonas. - Suriškite mane tvirtai ir atiduokite mūsų priešams. Tada jie paliks jus ramybėje.

Taip ir buvo padaryta. Pilistimai labai apsidžiaugė, kai jiems išdavė vaikiną, kėlusį tiek rūpesčių. Bet kai tik džiūgaujantys priešai nutvėrė Samsoną, šis sutraukė savo pančius, pasičiupo nuo žemės asilo žandikaulį ir juo ištaškė tūkstantį jį saugojusių pilistimų.

Po šių atletikos pratybų Samsonas pasijuto šiek tiek nuvargęs ir ištroškęs. Bet visa tai dėjosi gryname lauke, ir aplinkui, kiek akis užmato, nebuvo jokio šulinio.

"O labai ištroškęs, jis šaukėsi į viešpatį ir tarė: Tu davei per savo tarną šitą didžiausią išgelbėjimą ir pergalę, o štai mirštu iš troškulio ir pateksiu į neapipjaustytųjų rankas.

Taigi viešpats atvėrė vieną iš didžiųjų dantų asilo žandikaulyje, ir iš jo išėjo vanduo. Atsigėręs jis atgaivino dvasią ir atgavo jėgas" (Teisėjų 15, 18 - 19).

Šitie žygdarbiai suteikė Samsonui aukščiausiojo teisėjo vietą Izraelyje, ir jis ėjo šias pareigas dvidešimt metų.

Reikia pastebėti, kad teisėjaudamas Samsonas sau anaiptol nebuvo griežtas: šis dievo išrinktasis, visiems matant, lankydavosi viešuose namuose. Kartą atsitiko jam nuotykis, galėjęs labai blogai baigtis, jei dievas nebūtų jo globojęs... net ir beišdykaujančio. Štai kaip buvo. Samsonui ir toliau vis patikdavo pilistimės. Kartą nuvyko jis į Gazą, įtvirtintą miestą, priklausiusį Izraelio priešams, ir, "pamatęs ten moteriškę paleistuvę, įėjo pas ją. Pasklidus gandui, jog į miestą įėjęs Samsonas, pilistimai jį apstojo, pastatę miesto vartuose sargus, ir tenai laukė tylomis visą naktį, kad išaušus užmuštų išeinantį. Samsonas miegojo iki vidurnakčio, o paskui atsikėlė, nutvėrė miesto vartus su jų staktomis ir užkaiščiu ir, užsidėjęs sau ant pečių, nešėsi iki viršūnės kalno, kuris yra ties Hebronu" (Teisėjų 16, 1 - 3).

Samsonas atsigėrė iš asilo žandikaulio

Kaip nepataisomas bobišius, Samsonas vėl įsimylėjo pilistimę, vardu Dalila, su kuria susipažino, vaikštinėdamas Soreko upės pakrantėmis. Priešai, sužinoję, kad Samsonas įsimylėjo tą gražuolę, pasiūlė jai didžiulę sumą už tai, kad išduotų jiems savo mylimąjį, kaip galima labiau nusilpusį. Dalila ėmėsi veikti be jokių užuolankų: ji stačiai paklausė Samsoną, kame jo jėgos paslaptis. Žydų Heraklis pakliuvo į spąstus taip kvailai, kad būtinai reikia ir šį kartą tiksliai pacituoti šventąjį tekstą.

"Taigi Dalila kalbėjo Samsonui: Pasakyk man, meldžiamasis, kame glūdi tavo didžiausias stiprumas ir kuo surištas tu negalėtumei ištrūkti?

Samsonas jai atsakė: Jei būsiu surištas septyniomis virvėmis iš dar nesudžiovintų gyslų, būsiu silpnas kaip ir kiti žmonės.

Pilistimų kunigaikščiai atnešė jai septynias virves, kaip jis buvo sakęs, kuriomis ji surišo jį,

O tykojantys pasislėpė ir laukė kambaryje dalyko galo, ir ji jam sušuko: Pilistimai ant tavęs, Samsonai! Jis sutraukė raiščius taip, kaip kas nors pertrauktų siūlą iš pakulų, pajutęs ugnies kvapą, ir nebuvo sužinota, kame glūdi jo stiprumas.

O Dalila jam tarė: Štai tu pasityčiojai iš manęs ir kalbėjai netiesą; bent dabar pasakyk man, kuo tave reikia surišti?

Jis jai atsakė: Jei būsiu surištas naujomis virvėmis, kurios niekuomet nebuvo panaudotos, būsiu silpnas ir panašus į kitus žmones.

Dalila vėl surišo jomis Samsoną ir sušuko: Pilistimai ant tavęs, Samsonai! Kambaryje gi buvo pasiruošę tykojantys. Jis taip sutraukė raiščius, kaip audeklo siūlus.

O Dalila vėl jam tarė: Kolei tu mane apgaudinėsi ir kalbėsi netiesą? Pasakyk, kuo tave reikia surišti? Samsonas jai atsakė: Jei septynis mano galvos plaukus supintumei kaspinu ir jais apvyniotą vinį įkaltumei į žemę, aš būčiau silpnas.

Tai padariusi, Dalila jam tarė: Pilistimai ant tavęs, Samsonai! Jis, pakilęs iš miego, ištraukė vinį su plaukais ir kaspinu.

Dalila gi jam tarė: Kaipgi tu sakaisi mane mylįs, jei tavo širdis ne su manimi? Tris kartus man pamelavai ir nenorėjai pasakyti, kame yra tavo didžiausia stiprybė.

Kadangi jinai vargino jį ir daugelį dienų nuolat prie jo laikėsi, nepalikdama ramybėje, jo siela susilpnėjo ir mirtinai nuvargo.

Tuomet, atskleisdamas tikrą tiesą, jis jai tarė: Geležis niekuomet neperėjo per mano galvą, nes esu nazarėjas, tai yra pašvęstas dievui dar motinos įsčioje; jei būtų nuskusta mano galva, pasitrauktų nuo manęs stiprybė, aš su - silpnėčiau ir būčiau kaip kiti žmonės.

Pamačiusi, kad jis jai prisipažino visa, ką turėjo savo širdyje, Dalila nusiuntė pas pilistimų kunigaikščius ir sakė: Ateikite dar sykį, nes dabar jis man atvėrė savo širdį. Jie atėjo, pasiėmę pinigus, kuriuos buvo žadėję.

O Dalila užmigdė jį ant savo kelių ir priglaudė jo galvą savo prieglobstyje. Paskui pasivadino kirpėją, nuskuto Samsonui septynis plaukų pluoštus ir ėmė jį varyti ir stumti nuo savęs, nes stiprumas tuojau nuo jo pasitraukė.

Ji tarė: Pilislimai ant tavęs, Samsonai! Jis, pakilęs iš miego, tarė savo širdyje: Išeisiu, kaip darydavau pirmiau, ir nusikratysiu, nežinodamas, kad viešpats buvo nuo jo pasitraukęs.

Nutvėrę gi jį pilistimai, tuojau išlupo jam akis, nuvedė į Gazą, surištą grandinėmis, ir, įmetę kalėjiman, pristatė malti" (Teisėjų 16, 6 - 21).

Sunku sugalvoti didesnę nesamonę! Nuo pirmos iki paskutinės eilutės viskas šiame epizode kvaila. Čia nėra kuo pralinksminti net pačių nereikliausių vaikų.

Lordas Bolingbrokas pastebėjo, kad asilo žandikaulis, figūruojąs pasakojime apie Samsoną, buvo, matyt, paimtas iš šventojo autoriaus burnos. Tai grubus pamėgdžiojimas, nevykęs ir blogas pagonių legendos apie Heraklį plagiatas, panašiai kaip Ifigenijos aukojimo istorija įkvėpė autorių sukurti legendą apie Jeftę, paaukojusį savo dukterį.

Ifigenija - senovės graikų mitologijoje karaliaus Agamemnono duktė. Ji buvo paaukota deivei Artemidei, užsirūstinusiai ant graikų. Šį mitą ne vienas rašytojas (Euripidas, Rasinas, Gėtė) panaudojo savo kūriniuose.

Tiesa, teologai spėja, kad greičiausiai, girdi, graikų mitologija nukopijavusi ir iškraipiusi Bibliją. Bet šį įžūlų profesionalių melagių triuką paneigia tikslios datos, kurių vieną kitą jie patys nurodo.

Pilistimai nukerpa miegančiam Samsonui plaukus

Jie sako, kad Teisėjų knygą parašė Samuelis karaliaus Sauliaus laikais. Tačiau graikų mitas apie Heraklį buvo paplitęs žymiai anksčiau prieš Trojos karą, o nuo Trojos karo iki Sauliaus išrinkimo karaliumi praėjo daugiau kaip du šimtai metų.

Be to, pagoniškoji legenda daug protingiau sugalvota ir papasakota, kaip žydiškoji: Heraklio mirtis mažiau beprasmiška, negu Samsono mirtis. Graikų mitologijoje pusdievis taip susižavi Omfalės grožiu, jog pamiršta savo karinius žygdarbius ir bastymosi įprotį. Jis apsigyvena greta savo mylimosios, kuri turi jam didelės įtakos. Tuo metu, kai Lidijos karalienė pramogauja, užsimetusi Nemėjos liūto kailį ir apsiginklavusi baisingu didvyrio vėzdu, pats didvyris sėdi prie gražuolės kojų, apsivilkęs moteriškais drabužiais, pratinasi verpti vilnas, laužo verpstes ir juokiasi, kai jam už tai kliūna nuo linksmosios jo meilužės. Šis epizodas pakankamai apibūdina, kokios įtakos gali įsigyti mylima moteris vyrui, netgi didvyriui. Tačiau alegorija čia neperžengia galimumo ribų ir išlieka iki galo įtikima.

Jei Heraklis ir pamiršta savo orumą, tai tik tada, kai abu įsimylėjėliai pramogauja. Jie keliauja persirengę: Omfalė pati pamiršta, kur jos karalystė, ir nuveda Heraklį nakčiai į kažkokią olą, toli nuo jos rūmų. Vieną dieną Heraklis apgauna Omfalę ir įsimyli jos draugę. Seka dar kiti mitinio stipruolio meilės nuotykiai. Galiausiai Dejanira, Heraklio žmona, nusiminusi dėl jo nuolatinių neištikimybių, nusiunčia jam Kentauro Neso tuniką, kurią ji laiko talismanu, galinčiu priversti vėjavaikį vyrą vykdyti sutuoktinio prievoles. Ir Heraklis, baisiausiai kentėdamas, nes užnuodyta tunika lipte prilipusi prie kūno, ryžtasi nusižudyti, kad tik pasibaigtų kančios: susikrauna didžiulį laužą, užkuria jį ir puola į ugnį.

Be jokių abejonių Samsono ir Dalilos epizodas yra Heraklio ir Omfalės nuotykių pamėgdžiojimas. Vis dėlto mes drįstame pagalvoti, kad šventoji dvasia galėjo kur kas geriau pavaizduoti savo herojus, negu ji tai padarė. Samsonas, matyt, nepasitiki savo meiluže ir tris kartus apgauna ją, nepasisakydamas, kame glūdi tikrasis jo jėgos šaltinis. Tris kartus pamatęs, kad per savo atvirumą jam gali tekti tikrai susiremti su priešais, jis, ketvirtą kartą klausiamas meilužės, atskleidžia tai išdavikei ir klastingai moteriškei pačią didžiausią savo paslaptį. Čia ir yra ta nesąmonė, kuri krinta į akis, jeigu tik tasai Izraelio teisėjas nebuvo paskutinis kvailys. Mes jau nebekalbame apie tai, kad nesuprantama, kokiu būdu Samsonas, praradęs savo jėgą, galėjo nelaisvėje sukti sunkias girnas. Atrodytų priešingai: čia buvo proga pažeminti jį, priverčiant dirbti kokį nors moterišką darbą, panašiai, kaip Heraklį, kuris buvo pasodintas prie verpstės.

Bet juo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Juo toliau skaitai tą istoriją, tuo daugiau kvailybių surandi joje. Pilistimai, žinodami, kad belaisvio jėga glūdi jo karčiuose, turėjo susiprasti ir bent kartą per dvi savaites nuskusti jam galvą. Tačiau kur tau! Jie leidžia jam atsiželdinti plaukus ir niekuo nesirūpina. "Ir jo plaukai pradėjo ataugti" (Teisėjų 16, 22).

Netrukus pilistimai suruošia dideles iškilmes savo dievo Dagono garbei. Samsoną atveda iš kalėjimo į didžiulius rūmus, kur buvo "apie tris tūkstančius abiejų lyčių" žmonių. Belaisvį - pastato tarp dviejų kolonų, kuriomis rėmėsi visas pastatas!).

"Ir, nutvėręs abu šulus, kuriais rėmėsi namai, laikydamas vieną jų dešine ranka, o antrą kaire,

(Samsonas) tarė: Tegul aš numirsiu kartu su pilistimais. Paskui jam smarkiai papurčius abu šulus, namai krito ant visų kunigaikščių ir ant kitos ten buvusios daugybės. Taip jis daug daugiau užmušė mirdamas, negu buvo užmušęs anksčiau gyvas" (Teisėjų 16, 29 - 30).

Nereikalingos jokios simpatijos pagonių religijoms, kad Heraklio mirtį pripažintumėm esant poetiškesnę ir įdomesnę, negu Samsono mirtis. O jei palyginsime abiejų herojų gyvenimą, koks skurdus pasirodys Samsonas prieš Heraklį! Ir kaip gali jo menki žygdarbiai džiuginti tikinčiojo širdį, netgi vertinant - juos religiniu požiūriu? Nes jeigu, pasak Biblijos, Samsonas niokoja pilistimus, padeginėja jų laukus, tai šitaip jis daro anaiptol ne dėl to, kad degtų neapykanta tautai, engiančiai jo brolius, ir ne dėl to, kad atkeršytų už biblinį dievą, kurį nustūmė į šalį pilistimų dievas Dagonas. Jis tenkina savo asmeninį keršto jausmą ir tai daro po to, kai ilgą laiką pragyveno kuo geriausiuose santykiuose su savo brolių engėjais. Giliai įsižeidęs, kad pilistimė, kurią jis buvo įsimylėjęs, jo žmona tebuvo vos šešias dienas, o paskui dėl uošvio kaprizų tapo vieno iš jo geriausių bičiulių žmona, jis išgiežia ant pilistimų asmeninį apmaudą, neturintį nieko bendro su tautinio keršto jausmu. Dar daugiau, jis niekina izraelitų mergaites ir visą laiką ieško moterų vien tik pilistimių tarpe. Tai kurgi čia dievas? Samsonui jis rūpi ne daugiau, kaip pernykštis sniegas.

Priešingai, Heraklis yra tikras tautinis Graikijos herojus. Jei mes ir nepripažįstame jo žygdarbių realumo, tai vis tiek reikia skaitytis su tuo, kad pasakojimus apie jį yrą įkvėpę patys tauriausi jausmai. Heraklio žygdarbiai - anaiptol ne vien šiurkščios jėgos pasireiškimas: Heraklis visada panaudoja tą jėgą ginti silpniesiems ir daro tai su pasigėrėtinu kilnumu. Jaunystėje Heraklis buvo savo kelyje sutikęs Ydą ir Dorybę, kurios, pasivertusios gražiomis moterimis, kiekviena viliojo jį prie savęs. Ką pasirenka Heraklis? Viena nori jį suvedžioti šimtais pagundų, galinčių sužavėti jauną žmogų; ji rodo jam platų, patogų ir gėlėtą kelią. Tuo tarpu antroji kviečia jį į siaurą, vingiuotą ir pavojingą takelį. Alkmenos sūnus, protingas ne pagal savo amžių, renkasi Dorybės takelį, nors juo ir sunku kopti. Jis supranta, kad šis yra tikrasis kelias į laimę, kad viliojančio plataus kelio gale teks skaudžiai krimstis.

Tegul sau neklaidingieji popiežiai ir patriarchai plyšoja, kad pagonybė - velnio išmonė: vis tiek jie negalės paneigti, kad ši pagoniškoji alegorija yra kilni ir dorovinga.

Be to, Heraklis visą gyvenimą grumiasi su tironais ir pabaisomis ir visada veikia žmonių labui. Jis kovoja prieš visokias žmonijos nelaimes ir naikina pačius žiauriausius plėšikus. Ši paralelė triuškinte triuškina Biblijos herojų. Reikia būti religiniu fanatiku arba dievobaimingu kretinu, kad galėtumei Samsoną statyti aukščiau už Heraklį. Pastarąjį iškeldami ant savo altorių, pagonys garbino simpatingą herojų. Versdama gerbti kaip šventąjį, kaip dievo išrinktąjį Dalilos meilužį, bažnyčia griebiasi bjauriausios apgaulės, nes, šiaip ar taip, šventumo aureole apvainikuoja gana nepatrauklią ir tamsią asmenybę.

24 SKYRIUS

Dievobaiminga vieno levito istorija

Teisėjų knyga baigiama viena dievobaiminga istorija, kuri, beje, panašiai kaip ir daugelis kitų biblinių legendų, vargu ar bent kiek pakelia dievo išrinktosios tautos prestižą. Vienas levitas, arba kunigas, turėjo sugulovę. Keliaudama ši garbinga pora sustojo benjaminiečių "mieste" Gaboje pas vieną senuką, svetingai pasiūliusį keleiviams papietauti.

Dabar paskaitykime patį šventąjį tekstą.

"Jiems besivaišinant ir po kelionės vargo bestiprinant savo kūnus valgiu ir gėrimu, atėjo ano miesto vyrai, Belialio sūnūs (tai yra be jungo), ir, apstoję senio namus, ėmė belsti į duris, šaukdami namų ponui ir sakydami: Išvesk vyrą, kurs įėjo į tavo namus, kad mes su juo negražiai pasielgtume.

Senis išėjo prie jų ir tarė: Nedarykite, broliai, nedarykite tos nedorybės, nes tas žmogus įėjo pas mane kaip svečias, ir susilaikykite nuo to kvailumo.

Aš turiu dukterį mergelę, o šitas žmogus turi sugulovę: išvesiu jas jums, kad jūs jas pažemintumėte ir pasotintumėte savo geidulius; nedarykite tiktai, meldžiamieji, to prigimčiai priešingo prasikaltimo su vyru.

Bet jie nenorėjo sutikti su jo žodžiais. Tai matydamas, žmogus išvedė jiems savo sugulovę ir atidavė jų savivalei. Jie elgėsi su ja nedorai visą naktį ir tik rytmetį ją paleido.

Moteriškė auštant atėjo prie namu, kame nakvojo jos ponas, ir čia parpuolė.

Rytmetį žmogus atsikėlė ir atsidarė duris, kad baigtų pradėtą kelionę, o štai jo sugulovė gulėjo prie angos, ištiesusi rankas ant slenksčio.

Jis, manydamas, kad ji ilsisi, kalbėjo jai: Kelkis, ir eikime. Jai nieko neatsakant, supratęs, kad ji buvo mirusi, jis pasiėmė ją, užsidėjo ant asilo ir sugrįžo į savo namus.

Įėjęs į juos, jis pačiupo kalaviją ir, sukapojęs į dvylika dalių ir kąsnelių pačios lavoną draug su kaulais, išsiuntinėjo į visas Izraelio ribas" (Teisėjų 19, 22 - 29).

Lordas Bolingbrokas, komentuodamas šį epizodą, pavadina jį kopija pasakojimo apie sodomiečius, norėjusius išprievartauti du angelus.

Buvo bemaž dovanotina, sako Bolingbrokas, kai gašlieji graikai - jų išsikvėpinęs ir išpomaduotas jaunimas - per orgijas duodavo valią savo blogiems jausmams, kuriais bjaurisi brandaus amžiaus žmogus. Bet ką besakyti apie tuos Gabos gyventojus, šlykštesnius už šunis rujos metu? Kyla klausimas, ar įmanoma rasti kur nors kitur, išskyrus šventajai dvasiai į priskiriamą knygą, ką nors labiau atstumiančio, kaip šis atsitikimas su dvasininku, tikriausiai užsiauginusiu Rytų dvasiškių papročiu didelę vešlią barzdą, apdulkėjusiu ilgai bekeliaujant - ir vis dėlto žadinančiu nesveikas aistras visiems miesto vyriškosios lyties gyventojams?

"Visose bjauriausiose senovės istorijose, - sušunka Bolingbrokas, - nėra nieko, kas nors kiek prilygtų šiai neįtikimai šlykštybei. Sodomos angelai buvo, reikia manyti, tikrai dailūs ir žavūs jaunuoliai, kaip ir dera angelams, ir tai galėjo sugundyti nelaiminguosius sodomiečius; tačiau Gabos gyventojai buvo pasiekę, matyt, kraštutinę ištvirkimo ribą."

Sumanymas išsiuntinėti mirusios moters kūną gabalais visoms dvylikai žydų giminių irgi neturi sau lygaus pavyzdžio ir kelia pasibjaurėjimą. Vadinasi, reikėjo parinkti dvylika pasiuntinių ir įduoti jiems tas siaubingas dovanas. Bet kur buvo ta dvylika giminių? Kam reikėjo įteikti dvyliktąją lavono dalį, jei giminės neturėjo oficialių viršininkų, gyveno pilistimų vergovėje?

"Taigi visi Izraelio sūnūs išėjo ir susirinko krūvon kaip vienas vyras, nuo Dano iki Bersabėjos, taipogi Galaado žemė, prieš viešpaties veidą, Masfoje.

Visi tautos viršininkai ir visos Izraelio giminės susiėjo dievo tautos susirinkimą, keturi šimtai tūkstančių pėstininkų kovotojų" (Teisėjų 20, 1 - 2).

Jūs, be abejo, nepamiršote, kad visa tai dėjosi tučtuojau po Samsono mirties, kai pilistimai dar tebelaikė žydus kiečiausioje vergovėje. Kaip susitelkė dvylika giminių? Kaip pavergėjai leido tokį gausų ginkluotą susirinkimą? Biblija to nepasako: atrodo, kad šventasis balandis visiškai pamiršo apverktiną išrinktosios tautos padėtį. Ir vis dėlto kaip tik į šalies valdovus pilistimus reikėjo kreiptis dėl bausmės už nusikaltimą, įvykdytą jų žemėje: tokia yra valdovų teisė, kurią jie visada uoliai saugojo.

Efraimo levitas

Kiek toliau Biblija sako, kad 25 000 "iš Benjamino, nešiojančių kalaviją" (15 eil.), neskaitant 700 paties Gabos miesto labai taiklių karių, užsistojo kaltuosius. O vienuolika kitų giminių paruošė keturis šimtus tūkstančių kovai pasirengusių vyrų (17 eil.).

"Jeigu, - sako Volteras, - prie šio karių skaičiaus pridėsime senius, moteris ir vaikus, tai, reikia manyti, žydų iš viso buvo apie vieną milijoną ir septynis šimtus tūkstančių, neskaitant kunigų. "Bet norint išlaikyti vergovėje tokią daugybę žmonių, iš kurių buvo 426000 ginkluotų vyrų, reikėjo turėti bent aštuonių šimtų tūkstančių karių armiją. Ir kaip valdovai paliko savo vergams ginklus, jei Karalių knygoje pasakyta: "Visoje gi Izraelio žemėje nebuvo galima rasti kalvio, nes pilistimai buvo uždraudę, kad kartais hebrajai nepasidarytų sau kalavijo arba ieties. Visas tat Izraelis eidavo pas pilistimus, kada kam reikėjo pasmailinti savo žagrę, kaplį, kirvį ar kastuvą" (I Karalių 13, 19 - 20).

Tad katroje iš šitų viena kitai prieštaraujančių Biblijos vietų dieviškasis balandis pamelavo? Kuria eilute šventoji dvasia labiau pasijuokė iš tikinčiųjų patiklumo ir kvailumo?

Dabar pamatysime, kokią kruvinų kautynių virtinę sukėlė levito sugulovės masinis išprievartavimas. Keturių šimtų tūkstančių ginkluotų vyrų susirinkime kunigas papasakojo apie tai, kas įvyko. Pastebėsime, tarp kitko, kad, sakant kalbą tokiame gausingame susirinkime, reikėjo turėti stiproką balsą.

Biblija pateikia jo kalbą. Prabėgomis ir miglotais posakiais užsiminęs apie tą Gabos miesto gyventojų susijaudinimą, kurio auka vos jis pats netapo, levitas pareikalavo atkeršyti už savo meilužę. "Mano pačią jie kamavo su tokiu neįtikėtinu geidulių įnirtimu, kad ji galop mirė", - skundėsi jis.

Papiktinantis išprievartavimas, kurį įvykdė visi Gabos miesto vyrai, truko ištisą naktį - bet tik vieną naktį! Laikant kaltininkais vien minėtuosius taikliuosius 700 miesto karių ir atsižvelgiant į tai, kad naktis Palestinoje nebūna ilgesnė kaip 10 valandų, reikia pripažinti, kad tie įsisiautėję žmonės kažkaip jau perdaug sparčiai susidorojo su savo uždaviniu! Visai natūralu, kad nelaimingoji auka neįstengė pasipriešinti tokiai daugybei prievartautojų ir netrukus virto bejausmiu daiktu, su kuriuo jie galėjo netrukdomi daryti, ką tinkami. Ir vis tiktai labai nuostabu, kad levito sugulovė per vieną valandą buvo išprievartauta septyniasdešimt kartų! Mažiau kaip po minutę kiekvienam! Tenka būtinai manyti, kad tie nevidonai jau iš pat pradžių susitarė ir nustatė tam tikrą tvarką, sustojo į eilę, kiekvienas pagal savo numerį, kad nepraleistų veltui nė sekundės. Ar po viso to jūs galite neigti, kad Biblija - tai iš tikrųjų pačių nuostabiausių, vienintelių pasaulio stebuklų knyga?

Ne mažiau nuostabi ir skerdynių serija, sekusi po baisingojo nusikaltimo.

"Tuojau Izraelio sūnūs, atsikėlę rytmetį, sustatė stovyklas prie Gabos;

Iš ten patraukė į kovą prieš Benjaminą ir ėmė pulti miestą.

Bet Benjamino sūnūs, išėję iš Gabos, užmušė tą dieną Izraelio sūnų dvidešimt du tūkstančius vyrų" (Teisėjų 20, 19 - 20).

Ar verta stebėtis, jog dievas globoja kaip tik Benjamino giminę, kuri stojo kaltųjų pusėn prieš visus kitus izraelitus, ginančius nukentėjusį?

"Benjamino sūnūs išbėgo pro Gabos vartus ir, juos pasitikę, padarė tokias baisias žudynes, kad paguldė aštuoniolika tūkstančių vyrų, nešiojusių kalaviją" (Teisėjų 20, 25).

Vadinasi, jau išžudyta 40 000 teisaus reikalo gynėjų. Tai baisu! Bet palaukite pabaigos: Izraelio sūnūs vis tiek nugalės, ir tai mus paguodžia. Viena, kas mums įskaudina širdį, tai tas fantastinis kiekis žydų, kuriuos nugalabijo jų pačių kraujo broliai.

Žydų armija pasiekė galutinę pergalę, bet ne dėl to, kad kovėsi už teisybę, o vien tik Finėjo, Eleazaro sūnaus ir Aarono anūko, dėka. Jis karštai meldėsi viešpačiui dievui. Ką? Finėjas?! Tai jis dar nenumirė, tas mūsų senasis bičiulis Finėjas? Juk jau tiek laiko, kaip apie jį nieko nebuvo girdėti!

"Bet ir kiti dešimt tūkstančių vyrų iš viso Izraelio vadino miesto gyventojus į kovą. Ir kova prieš Benjamino sūnus ėjo smarkyn, o jie neišmanė, kad pražuvimas jų laukė iš visų pusių.

Viešpats juos ištiko Izraelio sūnų akivaizdoje, kurie užmušė tą dieną iš jų dvidešimt penkis tūkstančius ir šimtą vyrų, visus kovotojus ir nešiojančius kalavijus.

Benjamino gi sūnūs pamatė esą silpnesni ir ėmė bėgti" (Teisėjų 20, 34 - 36).

Vadinasi, jie atsuko nugarą Izraelio armijai ir nešė kudašių dykumos link. Tačiau Izraelio armija sekė juos pridurmais. Žydai apsupo "Benjamino sūnus", ir šie "krito, ir buvo paliesti šalia Gabos miesto, jo rytų pusėje" (43 eil.). Tą dieną "Benjamino sūnūs" neteko dar 18000 vyrų (44 eil.). Išlikę gyvi spruko Remono uolos link, ir izraelitai ten išmušė dar 5 000, kuriuos pasivijo kelyje, o paskui persekiojo toliau "ir užmušė vėl kitus du tūkstančius" (45 eil.). Šeši šimtai žmonių išsigelbėjo, pasislėpę ant Remono uolos, ir pasiliko ten keturis mėnesius. O izraelitai, grįžę iš kovos lauko, išžudė visus, kurie buvo likę gyvi Gaboje: ir žmones, ir gyvulius. Jie taip pat sudegino visus Benjamino giminės miestus ir kaimus (47 - 48 eil.).

Šiame pasakojime šventoji dvasia, taip dosniai švaistydamasi žmonių gyvybėmis, matyt, mažumą susipainiojo. Ką tik neseniai ji mums pasakė, kad Benjamino giminės kareivių buvo 25 700, kartu įskaitant rinktinius Gabos kovotojus. Bet, jeigu tik mes teisingai skaičiuojame, tai štai jau 50000 vyrų iš Benjamino giminės užmušta kautynėse, kurios sekė viena po kitos žaibo greitumu. Vadinasi, arba "Benjamino sūnūs" mūšių metu veisėsi ir dauginosi taip, kad jų skaičius padvigubėjo, kas būtų buvę ypatingai įdomus stebuklas, arba šventoji dvasia, diktuodama šiuos prasimanymus, pamiršo sudėties taisykles, o tuomet šis stebuklas darosi dar įdomesnis!

Bet gražiausia, kad šioje istorijoje pasirodo mūsų šaunusis Finėjas. Ūmai jis atsirado, kur reikia, kaip tik tą akimirką, kai jo niekas nelaukė, kai visi - ir ne be pagrindo - turėjo laikyti jį išbrauktu iš gyvųjų sąrašo. Mes jau seniai nusiraminome, manydami, kad jis palaidotas - jei ne greta senelio Aarono, tai bent šalia savo tėvo Eleazaro. Nieko panašaus! Mūsų sielvartas buvo visai be reikalo! Teisėjų knygos dvidešimto perskyrimo dvidešimt aštunta eilutė paneigia bet kurią apsirikimo galimybę: kalbama ne apie bendravardį ir ne apie bendrapavardį, nes Finėjas, meldęs dievą suteikti izraelitams pergalę prieš "Benjamino sūnus", yra kaip tik "Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finėjas".

Gal jūs dar nesusivokiate, kas čia per reikalas? Tuomet paskaičiuokite pirštais ir nustebsite.

Tai tas pats Finėjas, apie kurį mes skaitėme, kad jis, Mozei dar tebesant gyvam, nudobė žydą Žambrį ir gražiąją madianitę Kozbę savo baudžiančiu kalaviju tą valandą, kai ši porelė meiliai glėbesčiavosi. Skaičių knygoje, kurios dvidešimt penktame perskyrime pateikta mums oficiali šio levito žygdarbių ataskaita, Finėjas taip ir vadinamas: "Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finėjas" (7 ir 11 eil.). Tai buvo, kaip skaitytojas gal pamena, Moaboje, prieš žydams atvykstant į pažadėtąją žemę. Vadinasi, nemažai vandens nubėgo nuo to laiko - nuo Žambrio mirties iki Benjamino giminei suruoštų skerdynių. Tos skerdynės įvyko po Samsono mirties. Jomis baigiama Teisėjų knyga.

Jūs, be abejo, dar nepamiršote, kad tarp žydų, kurie išeinant iš Egipto turėjo dvidešimt metų, generolas Jozuė ir ponas Kalebas buvo vieninteliai, kuriems dievas prižadėjo kad jie įžengs į Kanaano žemę. Antra vertus, Biblija sako, kad Jozuė išgyveno 110 metų. Prie dvidešimt metų - tiek Jozuė turėjo, pereidamas Raudonąją jūrą, - pridėkime keturiasdešimt klajonės metų dykumoje ir gausime, kad jis, šešiasdešimt metų būdamas, pakeitė Mozę. Vadinasi, Jozuė komandavo žydams ir juos valdė penkiasdešimt metų.

O kiek laiko praslinko nuo žydų perėjimo per Jordaną, vadovaujant Jozuei, iki "Benjamino sūnų" išžudymo?

Jozuė valdė 50 metų. Teisėjų knygos antro perskyrimo dešimta eilutė sako, kad buvo ištisa karta, "kuri nežinojo viešpaties ir jo darbų". Skirkime tai kartai 20 metų. Seka pirmoji žydų vergovė Mesopotamijos karaliaus valdžioje - 8 metai. Išsivadavimas, teisėjo Otonielio valdymas - 40 metų. Antroji vergovė karaliaus Eglono valdžioje - 18 metų. Teisėjui Aodui pavyksta išvaduoti išrinktąją tautą, ir ji gauna ilgą poilsį - 80 metų. Seka trečioji vergovė Kanaano karaliaus Jabino valdžioje - 20 metų. Deboros ir Barako triumfas ir naujas poilsis - 40 metų. Naujas madianitų pasirodymas, ketvirtoji vergovė - 7 metai. Gedeono žygdarbiai ir išsivadavimas iš madianitų - 40 taikos metų. Vėl žydai patenka į vergovę, tik šį kartą į savo pačių tirono Abimeleko vergovę - 3 metai. Teisėjo Tolo valdymas - 23 metai. Teisėjo Jairo valdymas - 22 metai. Šeštoji vergovė amonitų valdžioje - 18 metų. Išsivadavimas Jeftės dėka ir šio teisėjo valdymas - 6 metai. Taikus trijų teisėjų - Abesano (7 metai), Ahialono (10 metų) ir Abdono (8 metai) valdymas - viso labo 25 metai. Septintoji vergovė pilistimų priespaudoje - 40 metų. Iš viso - 480 metų! Tiek laiko praslinko nuo žydų perėjimo per Jordaną, kada jų tarpe buvo Finėjas, lydėjęs savo tėvą Eleazarą, iki Samsono mirties.

Išvada: kunigas Finėjas turėjo mažiausiai penkis šimtus molų amžiaus, kai kreipėsi į dievą, prašydamas padėti izraelitams ir atkeršyti "Benjamino sūnums" už levito sugulovę, kurią per vieną naktį 700 kartų išprievartavo patrakę Gabos miesto patinai.

Bet kodėl Biblijos tekstas pamiršta nurodyti tikslų didžiojo kunigo Finėjo amžių? Truputis tikslumo čia būtų buvę ne pro šalį. Juk skeptikai gali pasakyti, kad šventasis balandis, susipykęs su aritmetika, pamiršo taip pat ir chronologiją - oficialiąją ir šventąją chronologiją! Tai ne juokas!

Vienuolika Izraelio giminių, sutriuškinusios Benjamino giminę, netrukus ėmė gailėtis savo baisių veiksmų. Žydai dejavo, sakydami: "Vargas mums! Kodėl išnyko viena mūsų giminė? "

Paskui atsiminė šešis šimtus Benjamino sūnų, kurie tūnojo, pasislėpę ant Remono uolos. Kodėl nebūti jiems ta sėkla, iš kurios vėl išaugs Benjamino medis? Taip, bet... vos pradėję Masfoje priešiškus veiksmus, žydai pirmame įkarštyje buvo prisiekę niekada neišleisti Izraelio dukterų už vyrų iš Benjamino giminės (Teisėjų 21, 1). Imta ieškoti išeities iš tos keblios padėties. Ir štai vienas nekvailas žmogus šnipštelėjo, kad, girdi, reikia pasiklausinėti, paieškoti ir tikriausiai atsiras tokia šeima, kurios nebuvo Masfoje tos priesaikos metu.

Prasidėjo ieškojimas. Paaiškėjo, kad mitinge, priėmusiame rezoliuciją dėl "Benjamino sūnų" išnaikinimo, nedalyvavo Jabės miesto gyventojai žydai. Tada prasidėjo žudymas gerųjų žydelių, gyvenusių Jabėje, ir žmonės, pasiųsti ten su šia dievobaiminga misija, nusiramino tik tada, kai iš visų miesto gyventojų beliko keturi šimtai "vyro nepažinusių" mergelių, kurias ir pasiuntė ant Remono uolos.

Tačiau gautojo moterų kiekio "Benjamino sūnums" ant Remono uolos neužteko: du šimtai iš jų, vykstant dalyboms, liko be nieko. Reikalas ir vėl susikomplikavo. Tada seniai prisiminė didžiąsias iškilmes dievo garbei, kurios turėjo įvykti Šilo mieste, ir priėmė šitokį išmintingą nutarimą: "Benjamino sūnums", negavusiems žmonų, leisti pasigrobti moterų Šilo mieste per religines ceremonijas ir tautines iškilmes. Tad jie ir pasigrobė savo malonumui du šimtus Šilo šokėjų. Tėtušiai ir mamytės neturėjo teisės protestuoti, ir, išskyrus juos, visi buvo patenkinti. Benjamino palikuonys po to bematant atstatė ir atkūrė savo sudegintus miestus ir savo giminę.

Šis ištisos giminės atkūrimo būdas visiems kritikams atrodė keistokas. Bet kadangi tie kritikai yra bedieviai, tai ko gi vertos jų pastabos? Juk "sandoros skrynia" tų iškilmių metu buvo Šilo mieste, atseit, ten dalyvavo pats dievas. O jeigu jis neprapliupo iš dangaus ugnimi ir siera, kuri būtų prarijusi nusikaltėlius, tai ar bereikia dar kokių kitų įrodymų, kad dievas buvo palankus jaunų gražuolių pagrobėjams?

Nutilkite, kritikai! Nulenkite galvas: neįžvelgiami yra dieviškosios apvaizdos keliai!

25 SKYRIUS

Jaudinanti Jėzaus Kristaus pamotės Rūtos idilė

O, kaip verkia susigraudinę jautrūs tikintieji, skaitydami Rūtos ir Noemės istoriją! Su kokiu tyru džiaugsmu mes imamės ją atpasakoti!

L. Taksilis cituoja beveik visą Rūtos knygą, kurios yra keturi perskyrimai. Šiame vertime tiktai atpasakojamas Rūtos knygos turinys, pacituojant vien pačias įdomiausias teksto vietas.

Noemė, tapusi našle, neteko dviejų savo sūnų, kurie buvo vedę moabites. Viena jos marti pakluso uošvės įkalbinėjimams ir "sugrįžo pas savo tautą", o kita, Rūta, pareiškė: "Kur tik tu eisi, eisiu ir aš; ir kame pasiliksi, pasiliksiu lygiai ir aš. Tavo tauta bus mano tauta, ir tavo dievas bus mano dievas" (Rūtos 1, 15 - 6).

Noemė ir Rūta buvo tokios neturtingos, jog laikė laiminga tą dieną, kada joms pavykdavo kieno nors lauko ražienoje pasirinkti pribyrėjusių dirvon miežių varpų. Atsitiko (štai ir dieviškoji apvaizda!), kad Rūta rinko varpas kažkokio Boozo lauke; Biblija vadina tą Boozą "galingu ir labai turtingu" žmogumi (Rūtos 2, 1). Jis ne tik neišvijo Rūtos, ką jam leido padaryti įstatymas, bet dargi pasakė jai: "Aš įsakiau savo tarnams, kad nė vienas tavęs nevargintų; o jei ištrokši, eik prie indų ir gerk vandens, kurį ir tarnai geria. Ji, puolusi kniūpsčia ant savo veido ir iki žemės nusilenkdama, jam tarė: ... Radau malonę tavo akyse, mano pone, kurs mane paguodei ir prabilai į savo tarnaitės širdį, nors nesu lygi nė vienai iš tavo tarnaičių" (Rūtos 2, 9 - 10. 13).

Turtingasis Boozas pasidarė toks geras, kad net pakvietė Rūtą papietauti kartu su jo tarnais: "Valgyk duonos ir dažyk savo kąsnelį acte... Ji valgė ir pasisotino, ir pasiėmė sau liekanas" (14 eil.).

Nusišluostykite graudžias ašaras! Toliau seks dar graudesni religinio gerumo pavyzdžiai.

Sužinojusi, kieno lauke rinko varpas ir kur pietavo marti, Noemė pliaukštelėjo rankomis: "Tas žmogus yra mūsų giminaitis" (20 eil.). Ir štai uošvės galvoje subrendo dievobaimingas planas - išduoti marčią už to turtingo giminaičio.

"Sugrįžusi gi pas uošvę, išgirdo iš jos: Mano dukra, ieškosiu tau atilsio ir pasirūpinsiu, kad tau būtų gera.

Tasai Boozas, kurio tarnaičių laikeisi lauke, yra mūsų giminaitis ir šią naktį vėto miežius klojime.

Taigi apsiplauk, išsitepk, apsivilk geresniais drabužiais ir nueik į klojimą, bet tegul tavęs žmogus nemato, kol jis baigs valgyti ir gerti.

O kai jis eis gulti, įsidėmėk vietą, kurioje miega; paskui ateisi, atidengsi nuo jo kojų apsiaustą, kuriuo apsikloja, atsigulsi ir ten gulėsi; jis gi tau pasakys, ką tau reikia daryti.

Ji atsakė: Visa, ką tik liepi, padarysiu.

Taigi ji nuėjo į klojimą ir padarė visa, ką jai buvo liepusi uošvė.

Kada Boozas pavalgė ir atsigėrė, tapo linksmesnis ir nuėjo miegoti šalia pėdų krūvos, ji atėjo slapta ir, atidengusi apsiaustą nuo jo kojų, atsigulė.

O štai jau vidurnaktį žmogus pabudo ir nusigando, nes jis pamatė moteriškę, gulinčią prie savo kojų,

Ir jai tarė: Kas tu? Ji gi atsakė: Aš esu tavo tarnaitė Rūta; ištiesk savo apsiaustą ant savo tarnaitės, nes esi giminaitis.

O jis tarė: Palaiminta esi viešpaties, dukra; tu pirmąją mielaširdystę perviršijai paskesniąja, nes nenuėjai paskui jaunikaičius, beturčius arba turtingus.

Nesibijok tat, bet ką tik man sakysi, tau padarysiu" (Rūtos 3, 1 - 11).

Vis dėlto Boozas, tiksliai laikydamasis Biblijos taisyklių, tvarkančių naujų žmonų priėmimą iš našlaujančių giminių tarpo, nurodė, kad yra dar vienas vyras, artimesnis Noemės ir Rūtos giminė. Bet šis kažkodėl atsisakė gražiosios moabitės. Tuomet Boozas sušaukė tautą ir paskelbė, kad jis priima pas save Rūtą.

"Taigi Boozas ėmė Rūtą, ir ji tapo jo moterimi; jis pas ją įėjo, ir viešpats jai davė, kad pradėtų ir pagimdytų sūnų.

O moterys sakė Noemei: Pašlovintas viešpats, kurs nepakentė, kad pritrūktų tavo šeimoje įpėdinio, kurio vaidas būtų minimas Izraelyje,

Idant turėtumei, kas paguostų tavo sielą ir tave maitintų senatvėje, nes jis gimė iš tavo marčios, kuri tave myli ir tau daug geresnė, negu kad turėtumei septynis sūnus...

Ir jos jį praminė vardu Obedas. Tasai yra Dovydo tėvo Jesės tėvas" (Rūtos 4, 13 - 5. 17).

Tokia yra šventa ir pamokoma istorija apie Rūtą, pavyzdingąją biblinę marčią, ir Noemę, visų uošvių uošvę. Šia proga reikia stebėtis Boozo kilnumu: jis tučtuojau, kai tik Rūta krito jam į akį, leido jai valgyti su savo tarnais, dažančiais duonos kąsnius acte, idant jie valgant neįstrigtų gerklėje.

Vis dėlto kritikams atrodo keista, jog turtuolis Boozas, užuot nakvojęs savo miegamajame, išsitiesė klojime, kaip daro paprasti darbininkai pjūties metu. Dar keisčiau ir jau didžiai neskoninga, jų manymu, tai, kad Rūta slapta atsigulė šalia Boozo, kaip be jokios gėdos pasakoja šventasis autorius, tarytum tat būtų visai natūralu. Jeigu tasai Boozas, sako jie, kaip giminaitis, turėjo vesti Rūtą, tai Noemės, atstojusios jai motiną, pareiga buvo doru būdu ją išpiršti. Jai nereikėjo savo marčią mokyti poelgių, nepritinkančių padoriai moteriai. Be to, Noemė turėjo pati žinoti, kad yra dar artimesnis už Boozą giminaitis, ir jai derėjo kreiptis kaip tik į jį.

Be to, kaip žinoma, krikščionių bažnyčia kildina Jėzų Kristų iš Dovydo, vadinasi, iš Boozo ir Rūtos. Tuo būdu prostitucija ir kraujomaiša čia dar kartą sutinkama žmoguje įsikūnijusio dievo giminėje. Boozas tiesia linija yra kilęs iš Fareso, kraujomaišos keliu gimusio iš Tamaros, kuri apsimetė kekše, kad sugundytų savo uošvį Judą. Be to, patsai Boozas buvo Salmono ir Jericho kekšės Raabos sūnus. O Rūta - moabitė, atseit, priklauso giminei, kilusiai iš Loto kraujomaišos su savo vyresniąja dukterimi. Štai garbingieji Jėzaus Kristaus protėviai! Štai dievo, tapusio žmogumi, grynasis kraujas!

Tačiau pats įdomiausias dalykas tyrinėtojui čia yra tas, kad balandis, diktuodamas Rūtos knygą, vėl visiškai nepastebėjo, kaip jo grubi apgaulė kyšo pro visus plyšius.

Tarp Raabos vyro Salmono ir Dovydo tėvo Jesės yra tik Boozas ir Obedas. Bet Raaba ir Salmonas - Jozuės amžininkai: juk Raaba ištekėjo už Salmono tuojau po Jericho paėmimo. Iš antros pusės, Obedas gyveno vyriausiojo kunigo Elijo laikais, o Elijo įpėdinis Samuelis buvo Jesės amžininkas. Teisėjų valdymo laikotarpis baigiasi Samueliu, kuris palaimino pirmąjį judėjų karalių Saulių, o vėliau jį nuvertė ir "karaliumi patepė" Dovydą.

Rūtos knygos chronologija griežtai prieštarauja Jozuės knygai ir Teisėjų knygai, nes fiziškai neįmanoma, kad būtų įvykusi tokia ilga tose knygose aprašytų žydų tautos įvairių nelaimių virtinė, kad būtų buvę tiek daug jos pergalingų karų, daug ilgų vergovės ir taikios nepriklausomybės metų, - atseit, kad tas laikotarpis būtų trukęs ligi Samsono mirties ir apėmęs 480 metų, gyvenant Salmonui ir Boozui. Kitaip sakant, išeina, kad Salmonas ir Boozas, gyvenę to ilgo laikotarpio pradžioje, kartu buvo ir to laikotarpio pabaigos amžininkai.

26 SKYRIUS

Šventasis pranašas Samuelis

Gyveno bibliniais laikais vienas žmogus, vardu Elkana, turėjęs dvi teisėtas pačias - Oną ir Feneną. Pirmoji neturėjo vaikų, nes "viešpats buvo užrakinęs jos įsčią" (I Karalių 1, 5). Kasdien juodvi baisiausiai vaidydavosi, nes vaisingoji Fenena, kuri buvo biauri kaip nuodėmė ir surūgusi kaip actas, tyčiodavosi iš Onos "užrakintos įsčios". Kad padarytų tam galą, Ona nutarė aplankyti šventas vietas. Bet kur keliauti? Biblija sako, kad "sandoros skrynia "tuo metu buvo Šile, kur ją saugojo vyriausiasis kunigas Helis ir du jo sūnūs: Ofnis ir Finėjas. (Šio Finėjo jau nereikia painioti su Eleazaro sūnumi Finėju.) Elkana ir išvyko su šeima į Šilą. Tačiau Ona vis tiek nesiliovė verkusi. Tuomet Elkana jai tarė:

"Ona, ko verki? Kodėl tavo širdis nuliūdusi? Argi aš tau ne geresnis už dešimtį sūnų?

Taigi pavalgiusi ir atsigėrusi Šile, Ona atsikėlė; o kai kunigas Helis sėdėjo kėdėje ties viešpaties šventyklos durimis,

Ona, turėdama labai apkartusią širdį, meldėsi į viešpatį, labai raudodama,

Ir padarė įžadą, sakydama: Kareivijų viešpatie, jei pažvelgsi ir pasižiūrėsi į savo tarnaitės suspaudimą, atsiminsi mane ir nepamirši savo tarnaitės, jei duosi savo vergei vyriškį vaiką, aš jį atiduosiu viešpačiui visoms jo gyvenimo dienoms, ir skustuvas nepalies jo galvos.

Atsitiko gi, kad, jai ilgai besimeldžiant viešpaties akivaizdoje, Helis žiūrėjo į jos burną.

Ona tuo tarpu kalbėjo savo širdyje, ir tik jos lūpos krutėjo, bet balso visai nesigirdėjo. Todėl Helis manė ją esant pasigėrusią.

Ir jai tarė: Kolei gi būsi girta? Suvirškink truputį vyną, kurio esi pilna" (I Karalių 1, 8 - 14).

Ona nesumišo. Ji guviai paaiškino, jog negėrusi "nei vyno, nei nieko kito, kas gali nugirdyti". Vyriausiasis kunigas, pamatęs, kad apsiriko, susidomėjo ja. Žinoma, kaip įvyksta tokios rūšies stebuklai, kurio prašė Ona. Tas pats seniai išmėgintas būdas tebepraktikuojamas ir mūsų dienomis. Tad nesunku atspėti ir įsivaizduoti, kas atsitiko.

Sutinkant Elkanai, dievobaimingosios raudotojos vyrui, Helis pakvietė nevaisingąją moteriškę apsilankyti pas jį šventovėje. Ona, tiesa, kiek suabejojo, bet vyras pats ją nuramino: eik, sakė jis, eik su tuo ponu, jis duos tau palytėti šventą talismaną, ir tai padės. Tuo būdu Ona buvo nusivesta į "šventovę".

Šventovėje Ona mažumą užtruko, tad Elkana sėdosi atsipūsti po išorine šventnamio kolonada. Pagaliau brangioji žmona pasirodė, lydima Ofnio ir Finėjo, kunigo sūnų, kurių veidai spindėjo nežinia dėl kokios priežasties. Juodu užtikrino gerąjį Elkana, jog dievas šį kartą tikrai pašlakstys Oną savo visagalinčia malone. Ir iš tikrųjų, praėjus devyniems mėnesiams, Elkanos šeimoje atsirado sveikutėlis rubuilis, kurį pavadino Samueliu. Ona triumfuodama pakartojo savo įžadą niekad nenukirpti nė vienos garbanos nuo šio mielojo kūdikio galvutės.

Samueliui paaugus, Ona atvedė jį pas vyriausiąjį kunigą Helį. Berniuką pašventė dievui. Jis turėjo giedoti bažnyčios chore ir saugoti altorių. Helis užtikrino motiną savo "pranašo žodžiu", kad paauglio laukia nepaprasta karjera. Geroji Ona buvo taip patenkinta, kad čia pat sudėjo ilgą giesmę, ištisai paduodamą antrame knygos perskyrime. Skaitytojas turi padėkoti mums, kad ją praleidžiame.

Bet negalime tylomis praleisti pasipiktinimo kupinų eilučių, kuriomis šventoji dvasia išplūsta ponus Ofnį ir Finėją, tuos du niekšus, pridariusius viešpačiui dievui didelių nuostolių.

"O Helio sūnūs buvo Belialio vaikai, kurie nežinojo viešpaties.

Nei kunigų pareigos tautai; bet kas tik pasipjaudavo auką, ateidavo kunigo tarnas, tebeverdant mėsą, su trišake rankoje,

Įkišdavo ją į katilą arba į puodą, arba į orkaitę, arba į kaistuvą, ir visa, ką pakeldavo šakutės, kunigas pasiimdavo sau; taip jie darė visam Izraeliui, kas tik ateidavo į Šilą.

Net dar nesučirškinus taukų, kunigo tarnas ateidavo ir sakydavo aukojančiam: Duok man mėsos, kad išvirčiau kunigui, nes neimsiu iš tavęs virtos mėsos, bet žalią.

Aukojantis jam sakydavo: Tegul pirmiau pagal paprotį šiandien bus sudeginti taukai, o paskui imk sau, kiek tik tavo siela trokšta. Anas atsakydamas jam tardavo: Anaiptol, nes turi duoti tuojau, kitaip prievarta pasiimsiu.

Taigi jaunikaičių nusidėjimas buvo labai didis viešpaties akivaizdoje, nes jie atitraukdavo žmones nuo viešpaties aukos" (I Karalių 2, 12 - 17).

Tai dar ne viskas! Helio sūnūs "miegodavo su moteriškėmis, budinčiomis prie šėtros angos" (22 eil.).

Didysis kunigas žinojo šiuos biaurius savo sūnų darbelius, bet saugodamas profesinę religijos tarno ramybę ir būdamas įsitikinęs, kad tikintieji visa tai atleis, pro pirštus žiūrėjo į šiuos įprastinius dvasiškijai savo sūnų poelgius.

Podraug su šiuo girtinu pasipiktinimu Biblija pasakoja tame pačiame perskyrime, kad Samuelio motina stropiai lankydavo savo sūnų Šile. "O Helis laimino Elkaną ir jo pačią ir sakė jam: Viešpats teduoda tau vaikų iš šitos moteriškės vietoj užstato, kurį pavedei viešpačiui. Paskui jie grįžo į savo vietą. Taigi viešpats aplankė Oną; ji pradėjo ir pagimdė tris sūnus ir dvi dukteris; o vaikas Samuelis padidėjo pas viešpatį" (I Karalių 2, 20 - 2 1).

Skeptikai, ko gero, pagalvos, kad Elkanos šeima padidėjo vėl ne be Ofnio ir Finėjo pagalbos. Bet tikintieji atsakys, jog tik vienas tėtušis Sabaotas rūpinosi meiliosios Onos apvaisinimu ir labai gerai darė, kai tuo tarpu Helio sūnūs, gulėdami su kitomis maldininkėmis, buvo paprasčiausi niekadariai. Sau pasiglemžti dievo išsirinktas gražiąsias moteris buvo didelė šventvagystė, ne mažesnė, turbūt, kaip kaišioti šakutes į šventąjį puodą, kuriame virdavo mėsa pačiam viešpačiui dievui.

"Vaikas gi Samuelis tarnavo viešpačiui Helio akivaizdoje, o viešpaties žodžiai anose dienose buvo labai brangūs ir nebuvo suteikta regėjimų.

Atsitiko vieną dieną, kai Helis gulėjo savo vietoje, o jo akys buvo aptemusios, ir jis negalėjo matyti,

Kad, esant dar neužgesintam dievo žiburiui, Samuelis miegojo viešpaties šventykloje, kur buvo dievo skrynia.

Ir viešpats pašaukė Samuelį, kurs atsakydamas tarė: Štai aš.

Jis nubėgo pas Helį ir tarė: Štai aš, nes tu mane šaukei. Tasai tarė: Grįžk ir miegok. Jis nuėjo ir miegojo.

Viešpats ir vėl ėmė šaukti Samuelį; o Samuelis atsikėlęs nuėjo pas Helį ir tarė: Štai aš, nes tu mane šaukei. Anas atsakė: Aš tavęs nešaukiau, mano sūnau; grįžk ir miegok.

Taigi Samuelis dar nebuvo pažinęs viešpaties, ir viešpaties žodis jam nebuvo apreikštas.

Viešpats dar trečią kartą pašaukė Samuelį, kurs atsikėlęs nuėjo pas Helį.

Ir tarė: Štai aš, nes mane šaukei. Helis tat suprato, kad viešpats šaukia vaiką, ir tarė Samueliui: Eik ir miegok, o jei dar tave pašauktų, tu sakysi: Kalbėk, viešpatie, nes tavo tarnas klauso. Taigi Samuelis nuėjo ir miegojo savo vietoje.

O viešpats atėjo, atsistojo ir, kaip buvo du kartus pirmiau šaukęs, vėl pašaukė: Samueli, Samueli! Samuelis gi tarė: Kalbėk, viešpatie, nes tavo tarnas klauso.

Tuomet viešpats tarė Samueliui: Štai aš paskelbsiu Izraeliui tokį dalyką, kurį išgirdus, kiekvienam spengs ausys.

Tą dieną aš sukelsiu prieš Helį visa, ką esu kalbėjęs prieš jo namus; pradėsiu ir pabaigsiu.

Nes aš jam iš anksto paskelbiau, kad teisiu dėl nedorybės jo namus per amžius, nes jis žinojo nedorai elgiantis savo sūnus ir jų nesudraudė.

Todėl aš prisiekiau Helio namams, kad už jo namų nedorybę nebus galima permaldauti aukomis ir dovanomis per amžius" (I Karalių 3, 1 - 14).

Rytą vyriausiasis kunigas panoro sužinoti, kaip pasibaigė nakties nuotykis; galima įsivaizduoti, kokioje keblioje padėtyje atsidūrė jaunasis levitas - jo mokinys. Helis ėmė spirti, reikalavo pasakyti visą tiesą, ir Samuelis galiausiai viską atvirai išklojo.

"Taigi Samuelis jam papasakojo visus žodžius ir neslėpė nuo jo. O anas atsakė: Jis yra viešpats; tedaro, kas gera jo akyse. Samuelis gi augo, ir viešpats buvo su juo, ir nė vienas iš jo žodžių nekrito žemėn. Ir visas Izraelis nuo Dano iki Bersabėjos patyrė, kad Samuelis yra ištikimas viešpaties pranašas" (18 - 20 eil).

Ši pirmoji garsiojo pranašo, kuris kartu buvo ir paskutinis Izraelio teisėjas, istorijos dalis susilaukė kai kurių kritinių pastabų. Dėl pačios knygos, priskiriamos Samueliui, Frere taip samprotavo. Jis nurodė klaidą, kurios būtų nepadaręs joks rimtas istorikas: skaitytojas visiškai neinformuojamas apie bendrą kalbamosios tautos padėtį. Iš tikrųjų labai sunku spręsti, kokią teritoriją buvo užėmę žydai Helio kunigavimo laikais, kokiose vietovėse jie gyveno, ar jie dar tebebuvo vergais, ar tik mokėjo duoklę finikiečiams, kuriuos nemokšos žydų rašytojai, beje, atkakliai vadina pilistimais. Autorius buvo, matyt, kunigas, kurį domino vien tiktai jo profesijos klausimai, o visa kita jis laikė niekais.

Šilo miestą autorius vadina vyriausiojo kunigo Helio rezidencija. Ta proga Volteras pastebi, kad kaimas, vadinęsis Šilu, priklausė finikiečiams, ir labai neįtikima, jog jie būtų pakentę savo namuose vyriausiąjį svetimos tikybos kunigą. Jei "sandoros skrynia" ir buvo tame kaime, tai ją galėjo ten laikyti tik slapta, nes, kaip mes sužinosime toliau, pilistimai ją pagrobė, tik praėjus daug laiko ir gana nuožmioje kovoje. Bet kaip tada paaiškinti žydų maldininkystę į Šilą?

Pasakodamas apie Samuelį, autorius užsimena, jog dievas jau nebesiteikdavo taip dažnai kalbėtis su žydais, kaip anksčiau. Čia dar sykį prasikiša ideologija visų pirmykščių tautų, tikėjusių, kad, nugalėjus tautą, būna nugalėtas ir jos dievas, o tautai vėl atsigavus, atsigauna ir jos dievas.

Daugelis mano, kad jeigu žydų ir krikščionių dievas iš tikrųjų yra visatos kūrėjas, tai jam galima priskirti patį kvailiausią vaidmenį ir vaizduoti jį sėdintį skrynioje, iš kurios nakties metu jis tris kartus veltui šaukia berniuką, norėdamas jam kažką pasakyti. Vulstonas stebisi, kad mažasis Samuelis nesugebėjęs pažinti "aukščiausiojo" balso dėl to, kad dievas dar niekada nebuvo su juo kalbėjęs. Be abejo, sunku pažinti balsą, jei anksčiau niekad nebuvai jo girdėjęs. Bet, taip sakydamas, šventasis autorius vaizduoja savo dievą, turintį žmogaus balsą, kuris pasižymi tam tikru tembru, panašiai kaip kiekvieno žmogaus balsas turi savo individualius ypatumus.

Iš to seka dar vienas įrodymas, kad žydai įsivaizdavo dievą kaip kūnišką būtybę, tobulesnį žmogų, gyvenantį paprastai debesyse ir nusileidžiantį kartais ant žemės aplankyti savo numylėtinių, kuriuos jis kartais globoja, o kartais apleidžia; pats dievas kartais nugali, o kartais būna nugalėtas. Žodžiu, žydai įsivaizdavo dievą tokį, kokie buvo senovės graikų ir kitų pagonių dievai.

Štai jaunasis Samuelis jau ir užaugo, o šventasis balandis vis dar nepadaro galo Ofnio ir Finėjo išdykavimams. Ar jie tebekaišiojo šakutes į viešpaties dievo katilą? Mes žinome tik tiek, kad Samuelis viską pasakė izraelitams; vadinasi, Helio ir jo šeimos pasmerkimas virto "Polišinelio paslaptimi" (vieša paslaptimi). Tačiau tikintieji ir toliau išlaiko pasmerktąjį kunigą ir jo sūnus. Gal būt, sūnūs, bijodami bausmės, dabar jau atsisakė savo šventvagiškų įpročių? Bet mes taip pat žinome, kad Biblijos dievas yra labai kerštingas. Ir šit kas atsitiko toliau. Čia reikia sąžiningai pacituoti dievo žodį.

"Anose dienose atsitiko, kad pilistimai susirinko į karą. Taigi Izraelis išėjo kovoti prieš pilistimus ir sustatė stovyklas prie Pagalbos akmens. Tuo tarpu pilistimai atėjo į Afeką.

Ir sustojo, išsirikiavę prieš Izraelį. Bet, prasidėjus kovai, Izraelis ėmė bėgti nuo pilistimų, ir tame susirėmime buvo užmušta visur ant laukų apie keturis tūkstančius vyrų.

Tauta sugrįžo į stovyklas, o senesnieji iš Izraelio sakė: Kodėl viešpats ištiko mus šiandien pilistimų akivaizdoje? Atsineškime pas save iš Šilo viešpaties sandoros skrynią, ir tegul dievas ateina į mūsų tarpą, kad mus išgelbėtų iš mūsų neprietelių rankos.

Tauta tat nusiuntė į Šilą ir pasiėmė iš ten kareivių viešpaties, sėdinčio ant cherubinų, sandoros skrynią, o su sandoros skrynia buvo du Helio sūnūs, Ofnis ir Finėjas.

Atvykus viešpaties sandoros skryniai į stovyklas, visas Izraelis ėmė šūkauti didžiu šauksmu taip, kad žemė skambėjo.

Pilistimai išgirdo šauksmo balsą ir tarė: Ką reiškia tas didžio šauksmo garsas hebrajų stovyklose? Ir patyrę, kad viešpaties skrynia atvykusi į stovyklą,

Vyriausiojo kunigo sūnūs kaišiojo šakutes į dievo puodą

Pilistimai nusigando ir sakė: Dievas atėjo į stovyklą; vaitodami jie sakė:

Vargas mums, nes nebuvo taip didžio džiaugsmo nei vakar, nei užvakar; vargas mums. Kas mus išgelbės iš šitų prakilnių dievų rankos? Tie tai yra dievai, kurie ištiko Egiptą visokiomis bausmėmis tyruose.

Būkite drąsūs, pilistimai, ir būkite vyrai, kad nereiktų tarnauti hebrajams, kaip jie mums tarnavo; būkite drąsūs ir kovokite.

Taigi pilistimai kovojo, o Izraelis buvo sumuštas, ir kiekvienas bėgo į savo šėtrą. Pralaimėjimas buvo labai didelis, nes iš Izraelio krito trys dešimtys tūkstančių pėstininkų.

Dievo skrynia buvo paimta nelaisvėn; žuvo taipgi du Helio sūnūs, Ofnis ir Finėjas.

O vienas vyras iš Benjamino giminės, pabėgęs iš mūšio, atėjo tą pačią dieną su perplėštais drabužiais ir dulkėmis pasibarstęs galvą į Šilą.

Jam ateinant, Helis žiūrėdamas sėdėjo krėsle ties keliu, nes jo širdis buvo pabūgusi dėl dievo skrynios. Anas gi vyras įėjęs apskelbė miestui, ir visas miestas ėmė raudoti.

Helis, išgirdęs šauksmo balsą, tarė: Ką reiškia tas garsus triukšmas? O anas pasiskubino, atėjo ir apskelbė Heliui.

Heliui gi buvo devynios dešimtys aštuoneri metai; jo akys buvo aptemusios, ir jis nebegalėjo regėti.

Kai anas pasakė Heliui: Aš esu, kurs atvykau iš kovos ir kurs šiandien išbėgau iš mūšio, Helis jam tarė: kas gi atsitiko, mano sūnau?

Atsakydamas gi tas, kurs buvo atnešęs žinią, tarė: Izraelis leidosi bėgti nuo pilistimų, ir labai daug iš tautos užmušta. Be to, žuvo ir du tavo sūnūs, Ofnis ir Finėjas, o dievo skrynia paimta nelaisvėn.

Anam paminėjus dievo skrynią, jis krito nuo krėslo į užpakalį ir, nusilaužęs sprandą, numirė. Nes jis buvo senas žmogus ir susilaukęs gilaus amžiaus. Jis teisė Izraelį keturias dešimtis metų.

Jo gi marti, Finėjo pati, buvo nėščia ir turėjo veikiai gimdyti; išgirdusi žinią, kad dievo skrynia paimta, kad jos uošvis ir vyras mirė, ji pasilenkė ir pagimdė; nes ją buvo suėmę staigūs skausmai.

Dievas kalba Samueliu!

Pačią gi mirties valandą tos, kurios aplink ją stovėjo, jai tarė: Nesibijok, nes pagimdei sūnų. Ji joms neatsakė ir to nepastebėjo.

Ji praminė vaiką Ichabodu, sakydama: Dingo Izraelio šlovė, nes netekome dievo skrynios, taipogi uošvio ir vyro;

Ir ji tarė: Atimta šlovė iš Izraelio; nes dievo skrynia buvo paimta" (I Karalių 4, 1 - 22).

Šventasis autorius nepapasakojo, nei kaip pasipiktino žydai savo pavergėjais pilistimais, nei dėl ko kilo karas, nei kokią teritoriją buvo žydai užėmę. Jis tiktai sako, kad buvo išžudyta 30 000 žydų, nors su jais kartu buvo "sandoros skrynia".

"Kaip patikėti, - sako Volteras, - kad pavergta tauta, patyrusi tokius didelius nuostolius, galėjo taip greitai atsigauti? "

Kritikai visada įtardavo šventąjį autorių linkus perdėti, aprašinėjant tiek pasisekimus, tiek ir nepasisekimus. Šioje Biblijos vietoje jam daug labiau rūpi šlovinti Samuelį, negu nušviesti žydų istoriją. Veltui mes laukiame, kad jis tiksliai aprašytų žydų šalį, įvykusio sukilimo aplinkybes, jų užimtas tvirtoves ar bent olas, jų panaudotas gynybos priemones, kautynėms vadovavusius vadus, - nė vienas iš visų šių svarbių ir esminių dalykų nepaminėtas! Kaip tik dėl to Bolingbrokas ir daro išvadą, kad levitas, šios istorijos autorius, rašė taip, kaip rašydavo viduramžių vienuoliai, nupasakodami įvykius savo nuožiūra. O Volteras su kandžia ironija priduria: "Nėra abejonės, kad Samuelis, tapęs pranašu, su kuriuo dievas kalbėdavosi dar vaikystėje, buvo kur kas svarbesnis, negu 30000 užmuštų žmonių, į kuriuos dievas nesiteikė nė karto prabilti. Štai kodėl tikriausiai šventasis raštas daug rūpestingiau aprašinėja žydų pranašus, kaip žydų tautą."

Dabar dėmesio, skaitytojau! Būsime rimti! Prieiname vieną Biblijos vietą, kuri sužadina linksmą nuotaiką tiek pat, kiek medinė invalido koja. Kalbėsime apie auksinius hemoroidinius gumbus.

Tik nesijuokite! Tai labai rimtas ir, žinoma, baisiai dievobaimingas dalykas, nes jį papasakojo šventoji dvasia.

Dievas tėvas, norėdamas nubausti Ofnį ir Finėją, kurie taip ilgai kaišiojo šakutes į jo puodus, nutarė pasiduoti į pilistimų rankas savo išgarsėjusioje "sandoros skrynioje". Ofnis ir Finėjas gynė skrynią, atseit, gynė ir patį dievą, tačiau šis panoro (tokia jau nesuprantama viešpaties valia!), idant abu levitai numirtų dėl jo kartu su 30 000 kitų žydų, kurie, beje, niekad nesmaguriavo iš jo puodų. Tai buvo sensacinga bausmė!

Pasiduodamas į stabmeldžių pilistimų rankas, dievas įvykdė šventvagystę prieš save patį. Gal jums visa tai atrodo nelogiška? Na, bet užtat dieviška, ir bet kuris teologas jums tai patvirtins.

Pirmiausia pastebėsime, kad tie pilistimai, kurie buvo pamaldūs, parodė prideramą pagarbą ir į nelaisvę paimtajam Izraelio dievui. Mes ką tik matėme, kaip juos baugino jo galybė. Anaiptol nebūdami neapkantūs fanatikai, įžeidinėja svetimų religijų šventenybes, jie su žydų dievo skrynia elgėsi labai pagarbiai.

Jei, sakysime, Jupiteris ar Buda pakliūtų į krikščioniškųjų inkvizitorių rankas, tai jie įmestų jį į šiukšlių dėžę. Pilistimai, atvirkščiai, žinodami, kad per kruviną mūšį paimtoje skrynioje sėdėjo žydų dievas, iškilmingai pernešė šventąją dėžę į Azotą, kur buvo viena puikiausių pilistimų šventovių - dievo Dagono šventovė. Ten jie ir padėjo "sandoros skrynią" pačioje garbingiausioje šventyklos dalyje, greta paties Dagono.

Pilistimai samprotavo, matyt, šitaip: Izraelio viešpats yra pirmos klasės dievas. Mes juk žinome, kokius stebuklus jis išdarinėjo, kai reikėjo išvesti žydus iš Egipto; jeigu jau mums pasisekė jį pagauti, tai pasistenkime būti mandagūs, kad palenktume jį į savo pusę; teiksime jam tokią pat pagarbą, kaip ir Dagonui; dar vienas dievas globėjas niekada nepakenks.

Deja! Tie naivūs pilistimai prašovė pro šalį: jie gana greit pajuto savo kailiu bjaurų biblinio dievo charakterį. Įkurdinę skrynią Azoto šventovėje, Dagono kunigai, palikę nakčiai savo dievą akis į akį su žydų dievu, vakare sugrįžo namo. Jei vietoje žydų dievo Jehovos finikiečiams būtų pasisekę įsigyti, sakysim, egiptiečių Anubį arba persų Ormuzdą, arba graikų Apoloną, viskas būtų laimingai klojęsi tą ir sekančias naktis. Abu dievai būtų draugiškai pasišnekučiavę, pasipasakoję vienas kitam juokingų atsitikimų apie savo tikinčiuosius ir atsigulę. Jie butų pasidarę gerais draugais, ir Azoto miesto gyventojai būtų tik džiaugęsi.

O čia nieko panašaus! Senasis bambeklis Sabaotas, dievo Dagono kunigams pasišalinus, pasielgė su juo kaip su nepakenčiamu konkurentu; jam labai norėjosi įrodyti, kad jis galingesnis, negu pilistimų stabas. O Dagonas buvo, tiesą sakant, nepiktas dievas; jis nereikalavo aukoti jam žmonių ir buvo aplamai tikrai gerutis. Vadinasi, jis turėjo didžiai nustebti, kai naktį Jehova staiga išlindo iš savo dėžės, šoko ant jo kaip pasiutęs ir parvertė žemėn.

Biblija smulkiai neaprašo to nakties įvykio, bet iš viso teksto aišku, kad kaip tik taip ir buvo. "Pilistimai gi, paėmę dievo skrynią, ją nusigabeno nuo Pagalbos akmens į Azotą. Pilistimai ėmė dievo skrynią, įnešė ją į Dagono šventyklą ir pastatė greta Dagono. O kai sekančią dieną azotiečiai atsikėlė auštant, štai Dagonas gulėjo kniūpsčias ant žemės prieš viešpaties skrynią. Jie paėmė Dagoną ir pastatė jį atgal į jo vietą" (I Karalių 5, 1 - 3).

Antroji naktis buvo dar baisesnė už pirmąją. Jehovai buvo apmaudu dalytis su Dagonu azotiečių jam teikiama pagarba. Galimas daiktas, jis ir pats juto, kad jo pavydas juokingas, o manieros - grubios. Visą dieną jis ramiai tūnojo skrynioje.

Ak, jeigu to laiko pamaldieji pilistimai būtų pamatę, kad Jehova staiga kiša galvą iš dėžės, jeigu jis nors truputį būtų juos paagitavęs! Azotiečiai tada būtų liovęsi garbinti savo stabą. Bet kur tau! Sabaotas gulėjo ramiai ir nesirodė. Tylėdamas jis niršo. Jis troško pasilikti tamsoje, kad paskui, davęs valią blogai nuotaikai, numalšintų savo rūstybę.

Šį kartą Dagonui baisiai smarkiai kliuvo: "ir vėl, atsikėlę sekančios dienos rytą, rado Dagoną, gulintį kniūpsčią ant žemės ties viešpaties skrynia; Dagono gi galva ir abi atkirstos plaštakos buvo ant slenksčio" (I Karalių 5, 4).

Visa tai, žinoma, negalėjo nesujaudinti miesto gyventojų. Bet jie nieko nesuprato ir per savo naivumą nė neįtarė, kad šio naktinio skandalo kaltininkas būtų šventosios dėžės gyventojas. Tačiau netrukus juos pritrenkė naujas baisus smūgis. Čia vėl reikia pateikti autentišką tekstą: "Viešpaties gi ranka sunkiai prislėgė azotiečius, ir jis juos naikino; jis ištiko ligomis Azotą ir jo apylinkes slaptoje pasturgalio dalyje. Ano krašto sodžiuose ir laukuose ėmė knibždėti, priviso pelių, ir mieste pasidarė sumišimas dėl didžio mirimo" (6 eil.). Dabar azotiečiai suprato, jog tik Izraelio dievo pirštas galėjo pridaryti jiems tokių bėdų.

Seniūnai įsakė pernešti "sandoros skrynią" į kitą miestą. Tam reikalui buvo parinktas Getas. Kai tik skrynia, atsidūrė Gete, tučtuojau ir šio miesto visiems gyventojams atsirado gumbai pasturgaliuose. Iš Geto skrynią pernešė į Akaroną, kur nelaimė irgi pasikartojo. Nelaimingąją šalį "viešpaties rykštė" visiškai nukamavo. "Nes kiekviename mieste viešpatavo mirties baimė, ir dievo ranka labai juos slėgė. Taipogi tie vyrai, kurie nemirė, buvo ištinkami ligų slaptoje pasturgalio dalyje, ir kiekvieno miesto dejavimas kilo į padanges" (12 eil.).

Septynis mėnesius tampė pilistimai nelemtąją dievo skrynią iš vieno miesto į kitą, ir visur, kur tik ji pasirodydavo, imdavo plisti ta pati sunki ir nepatogi liga. Galų gale žmonės nutarė pasitarti su žyniais. Tai buvo klaidingos, žinoma, krikščionių požiūriu, religijos kunigai. Bet vis dėlto jie pasirodė esą puikūs pranašai! Pilistimai nutarė sugrąžinti skrynią žydams.

"Tie atsakė: Jei siunčiate atgal Izraelio dievo skrynią, nesiųskite jos tuščios, bet atiduokite jai, ką esate skolingi už nusidėjimą, o tuomet išgysite ir žinosite, kodėl jo ranka nuo jūsų neatstoja.

Jie tarė: Tai ką gi mes privalome jai atiduoti už prasikaltimą? Tie gi atsakė:

Pagal pilistimų provincijų skaičių padarysite penkis auksinius pasturgalius ir penkias auksines peles, nes viena ir ta pati bausmė buvo atėjusi ant jūsų kunigaikščių. Padarysite paveikslus savo pasturgalių ir paveikslus pelių, kurios naikino žemę, ir duosite Izraelio dievui garbę: rasi, jis nuims savo ranką nuo jūsų žemės.

Kam kietinate savo širdis, kaip Egiptas ir faraonas buvo sukietinę savąją širdį; argi jis jų galop nepaleido, kai buvo ištiktas, ir ar jie neišėjo?

Dabar tat imkite ir padarykite vieną naują vežimą ir įkinkykite į jį dvi žindančias karves, ant kurių nebuvo uždėtas jungas, o jų veršiukus uždarykite namie.

Po to imkite viešpaties skrynią ir įdėkite į vežimą, o, sudėję dėžutėn šalia jos auksinius daiktus, kuriais jai užmokėjote už nusidėjimą, paleiskite ją, kad sau eitų.

Ir žiūrėkite: jei ji eis keliu, vedančiu į jos ribas, Betsamės link, tai jis padarė mums tą didelę nelaimę, o jei ne, tai žinosime, kad visai ne jo ranka mus palietė, bet kad tai atsitiko netyčia" (I Karalių 6, 3 - 9).

Kai skaitai šią istoriją, atmintyje savaime iškyla devynių dešimtų metų Sara, kurios grožis sužavėjo Geraros karalių, ir tas ją pasiėmė kaip Abraomo seserį. Jūs prisimenate, kad tol, kol karalius nepaleido patriarcho žmonos, visų Geraros moterų įsčios dievo valia buvo užrakintos. Čia dievo pirštas palietė kitą pilistimų vyrų kūno vietą. Nelaimingosios įsčios! Jų nekaltumas dėl visų atsitikusių įvykių nekėlė jokių abejonių, o vis dėlto jos taip žiauriai nukentėjo! Kodėl tas keistasis biblinis dievas atleido sąvadautojui Abraomui, kuris buvo vienintelis Geraros nelaimės kaltininkas? Juk tik jis vienas spekuliavo savo žmonos grožiu, pristatė ją karaliui kaip savo seserį. Ir kodėl tas pats dievas nubaudė pilistimus už tai, kad jie laimėję paėmė jį mūšyje kartu su skrynia? Juk jis pats leidosi paimamas. Šventa paslaptis ir dieviška painiava!

Vis dėlto pilistimai paklausė savo pranašų patarimo. Jie padarė penkis auksinius pasturgalius ir penkias auksines peles kaip auką nuo penkių svarbiausių miestų: Azoto, Geto, Akarono, Gazos ir Askalono. Sukrovė jie skrynią ir tas aukas į vežimą, pakinkė į jį dvi jaunas karves, nuo kurių atėmė veršiukus, ir paleido be varovų per lauką.

"Abi karvės ėjo stačiai keliu, vedančiu į Betsamę, ir žingsniavo vienu keliu, eidamos ir baubdamos, ir nesuko nei dešinėn, nei kairėn pusėn; pilistimų gi kunigaikščiai sekė iki Betsamės ribų" (I Karalių 6, 12).

Kaip visa tai stebuklinga ir kaip teisėtai didžiuojasi tikintieji tokia puikia religija! Biblijoje iš tiesų netrūksta pranašų. Net pilistimų žyniai, prakeiktos tautos sūnūs, laikomi tikrais pranašais. Kiekviena šalis turi savo pranašų, o Biblijos autoriai, patys būdami pranašai, gerbia savo luomą, net susidūrę su tos pačios profesijos svetimšaliais stabmeldžiais. Dievas savo nepaprasta galybe daro antgamtinius dalykus, įkvėpdamas dargi klaidingų religijų kunigus ir pranašus; prisiminkime, pavyzdžiui, Balaamą. Dievas neatsako stebuklų net priešiškų tikybų burtininkams ir magams: matėme, kad egiptiečiai burtininkai sugebėdavo pakartoti kai kuriuos Mozės stebuklus. O karvės, sugrąžinančios kur reikia "sandoros skrynią "- argi tai ne didžiausias stebuklas? Jos eina pas žydus į Betsamę pačios, be vežėjo, jas valdo neregimas dievo pirštas! Ar tik nepasidarė ir jos pranašautojomis? Juk dievui viskas įmanoma! Beje, prisiminkime Balaamo asilę, kalbėjusią žmogaus balsu.

" Betsamiečiai tuo metu pjovė kviečius slėnyje, - pakėlę akis, jie pamatė skrynią ir apsidžiaugė.

O vežimas atvyko į Jozuės Betsamiečio dirvą ir čia sustojo. Buvo gi ten didelis akmuo. Jie sukapojo vežimą malkoms ir ant jų uždėjo dvi karves kaip deginamąją auką viešpačiui.

O levitai nuėmė dievo skrynią ir greta jos buvusią dėžutę su auksiniais daiktais ir padėjo ant didžiojo akmens. Vyrai betsamiečiai aukojo deginamąsias aukas ir pjovė tą dieną kruvinas aukas viešpačiui" (I Karalių 6, 13 - 15).

Čia dar ne viskas! Jau kuris laikas kaip dievas kažkodėl nieko iš savo numylėtosios tautos nesudegino ir nenužudė. Tad kuo gi kitu jis galėjo atžymėti savo sugrįžimą į "Izraelio prieglobstį", jei neatitinkamomis skerdynėmis? Ir štai pasigėrėkite! Teapsidžiaugia tikinčiųjų širdys! "Viešpats gi ištiko Betsamės vyrus, nes jie matė viešpaties skrynią; jis ištiko septynias dešimtis vyrų išgyventojų ir iš liaudies penkias dešimtis tūkstančių. O tauta raudojo, nes viešpats buvo ištikęs liaudį didžia bausme" (l Karalių 6, 19).

Viešpats dievas iš viso nemėgsta juokų ir nepakenčia tuščio smalsumo. Argi jis nėra sakęs ne kartą, kad, išskyrus retus atvejus, kiekvienas, kas pažvelgs į jo veidą, numirs? Tad tie Betsamės žiopliai buvo juk pakankamai įspėti. Ir iš tikrųjų kokia kvaila mintis - žiūrėti, kas yra skrynioje? Matyt, pilistimai buvo pagarbesni ir susilaikė nuo noro kilstelėti šventosios dėžės dangtį. Todėl dievas ir nubaudė juos tiktai... hemorojumi.

Tarp kitko, dar viena pastaba: nors Betsamės miestas visiškai nežinomas geografijoje, tačiau jis turėjo būti, matyt, labai svarbus miestas, jeigu ten vien tiktai smalsuolių galėjo susirasti 50070 žmonių, kurie buvo vietoje sunaikinti. Ši staigi tokios daugybės betsamiečių mirtis dar kartą kuo ryškiausiai parodo mums, kas tai yra šventoji dvasia. Tik pasvarstykime.

Fiziškai neįmanoma, kad 50070 žmonių apsuptų skrynią visi iš karto. Ar ne tiesa? Sakykime, dešimt, dvidešimt, na, jei norite, trisdešimt žmonių vienu kartu, visi drauge pakėlė dangtį ir ėmė spoksoti į dėžę. Tie trisdešimt pirmųjų smalsuolių tučtuojau užsimokėjo už savo drąsą ir nuvirto negyvi. Mes prileidžiame, jog dar trisdešimt žmonių nesuprato pamokos ir pasielgė taip pat įžūliai, kaip pirmieji, ir susilaukė tokio pat baisaus galo. Leiskime dar ir trečiai bebaimių grupei žvilgtelėti ir numirti. Bet galų gale betsamiečiams darosi vis sunkiau ir sunkiau prieiti prie skrynios: jiems tenka lipti per lavonus, norint dirstelėti į šventąją dėžę. Iš tikrųjų reikia būti be galo užsispyrusiam, kad žūt būt trokštum mirti vietoje, kai matai, prie ko priveda toks smalsumas. Kad ir kokie kietakakčiai būtų buvę tie betsamiečiai, vis dėlto jie turėjo kada nors sustoti, nes per krūvas lavonų prie skrynios buvo stačiai neįmanoma prieiti. Veikiau atsitiko priešingai: kai tik nuvirto pirmosios kelios dešimtys, minia, panikos pagauta, išbėgiojo.

Be abejo, šventajame tekste nurodytas skaičius yra smarkiai išpūstas. Prie 70 aukų šventasis balandis tiesiog ėmė ir priburkavo dar 50000.

Nenustebinsime skaitytojo, primindami, kad, pasak Biblijos, išlikę gyvi betsamiečiai skubinai išsiuntė toliau skrynią. Šventasis raštas sako, kad ji atsidūrė Karjat - Jarime. Toji skrynia - mirties nešėja - pasiliko ten 20 metų. Tik praėjus tam laikui, dievas nutarė pagaliau suteikti savo išrinktajai tautai pergalę prieš pilistimus tarp Masfos ir Betcharo (I Karalių 7, 11).

O Samuelis ir toliau buvo Izraelio teisėju. Vykdydamas motinos įžadą, jis nesikirpo plaukų. Biblija priduria, kad jis sugebėjęs įvairiais gerais darbais įsigyti žydų meilę, ir jo populiarumas buvęs milžiniškas. Vėliau, jau pasenęs, Onos sūnus savo pagalbininkais paskyrė abu sūnus: Joelį ir Abiją. Bet šie šaunuoliai tikriausiai buvo nedaug vertesni už Ofnį ir Finėją. "Abu jo sūnūs nevaikščiojo jo keliais, bet pasidavė godulystei, ėmė dovanas ir iškreipdavo teismą" (I Karalių 8, 3).

Įdomus faktas: nužudęs Helio sūnus, dievas šį kartą neištiko žaibais įstatymų laužytojų, nors Samuelio sūnų elgesys buvo gana skandalingas ir papiktinantis; bet, mat, teisėjai - kyšininkai nepažeidė asmeninių viešpaties dievo interesų, todėl jų nusikaltimai buvo jo akyse vieni niekai, palyginus su Ofnio ir Finėjo šventvagystėmis: jie drįso kaišioti savo šakutes į paties pono dievo puodus.

27 SKYRIUS

Dievo pateptojo karalius Sauliaus įžengimas į sostą ir vainikavimas

Neteisinga būtų manyti, kad Samuelio istorija baigiasi tą momentą, kai iškaršęs senis perdavė savo pareigas sūnums: iki pat mirties Samuelis vaidino vadovaujamą vaidmenį. Mes dar pamatysime, kaip jis pasireikš, būdamas gyvas ir net numiręs.

Kartą Izraelio seniūnai susirinko pas Samuelį, prašydami, kad jis duotų jiems karalių:

- Kaimyninės tautos turi karalius - kodėl gi ir mes negalime turėti savo karaliaus?

Pranašas, pasitaręs su dievu, nupiešė jiems paveikslą, ne perdaug maloniai vaizduojantį karaliaus valdžią.

- Jūs norite karaliaus? - tarė Samuelis seniūnams. - Gerai! Tad žinokite, kokie bus karaliaus papročiai ir įpročiai: "Jis ims jūsų sūnus ir sodins savo vežimuose; pasidarys sau raitelių ir tokių, kurie bėgios jo vežimų priešakyje; paskirs juos tūkstantininkais ir šimtininkais, savo laukų arėjais ir javų pjovėjais ir savo ginklų ir vežimų kalviais. Taipogi jūsų dukteris jis pasidarys savo kvepalininkėmis, virėjomis ir kepėjomis. Jis ims taipgi geriausius jūsų laukus, vynuogynus ir alyvmedžių daržus ir duos savo tarnams. Bet ir iš jūsų javų ir vynuogynų pelno jis ims dešimtinę, kad duotų savo rūmų valdininkams ir tarnams. Jis atims dar jūsų geriausius vergus ir verges, ir jaunikaičius, ir asilus ir pristatys prie savo darbo. Taipogi iš jūsų bandų jis ims dešimtinę, o jūs būsite jo vergai. Jūs šauksite aną dieną prieš savo karalių, kurį išsirinksite, bet viešpats jūsų neišklausys tą dieną, nes jūs reikalavote sau karaliaus" (I Karalių 8, 11 - 18).

Samuelis pasiūlo karaliaus karūną Sauliui

Samuelio gražbylystė neįtikino klausytojų. Reikia pripažinti, kad jo šiaip jau gana teisingoje kalboje, nukreiptoje prieš karalius, lyg ir per daug jaučiama apmaudo, kad žydai panoro apriboti kunigų valdžią. Visa esmė čia buvo ta, kad naivūs žydai, kuriuos taip švariai kirpo jų dvasininkai, prašė pakeisti jiems kirpėją.

Baigėsi tuo, kad dievas pasakė savo pranašui: "Klausyk jų balso ir duok jiems karalių" (22 eil.).

Kam gi dievas buvo numatęs pirmąją Izraelio karūną?

"Buvo žmogus iš Benjamino giminės, galingas ir drąsus, vardu Kišas, sūnus Abielio, kurs buvo sūnus Seroro; tasai buvo Afijos sūnaus Bechorato sūnus; Afijas gi buvo vieno iš benjaminiečių sūnus. Jis turėjo sūnų, vardų Saulių, rinktinį ir gerą, ir nebuvo geresnio už jį vyro tarp Izraelio sūnų. Jis galva ir pečiais buvo aukštesnis už visą tautą" (I Karalių 9, 1 - 2).

Saulius buvo visai paprastas vaikinas: jis ganė savo tėvo asilaites.

Kišas pasiuntė jį, lydimą berno, ieškoti dingusių asilaičių. Veltui jie klajojo po apylinkes. Bernas patarė atsiklausti "aiškiaregio", kur pasidėjo asilaitės. Saulius pastebėjo, kad aiškiaregiui reiks užmokėti, o jie nieko neturi.

- Dėl to nesirūpinkite, - atsakė bernas, - aš turiu ketvirtį siklio sidabru. Jį mes ir pasiūlysime tam "dievo žmogui".

Toliau Biblija pasakoja, kad Saulius ir jo bernas atvyko į miestelį ir klausinėjo, kur gyvena aiškiaregys, ir vietos mergaitės nurodė jiems namą, kuriame gyveno tas dievo žmogus. Saulius ir jo palydovas nuėjo tenai.

"Viešpats gi buvo apsireiškęs Samueliui viena diena anksčiau, negu atėjo Saulius, sakydamas: Rytoj tą pačią valandą, kuri yra dabar, aš atsiųsiu pas tave vyrą iš Benjamino žemės, o tu jį patepsi vadu mano tautai Izraeliui; jis išgelbės mano tautą iš pilistimų rankos, nes aš pažvelgiau į savo tautą, ir jos šauksmas pasiekė mane. Kai Samuelis pamatė Saulių, viešpats jam tarė: Štai vyras, apie kurį aš tau sakiau: Tasai viešpataus mano tautai" (I Karalių 9, 15 - 17).

Saulius paklausė Samuelį, kur gyvena aiškiaregys. Samuelis atsakė, kad jis pats esąs aiškiaregys, ir pakvietė Saulių papietauti. Pas aiškiaregį tą dieną buvo susirinkę 30 svečių. Už stalo jis pasodino Saulių garbingoje vietoje, o virėjas atnešė jam specialiai pagamintą patiekalą. Kad iš pat pradžių nuramintų Saulių, Samuelis pasakė, jog asilaitės atsiradusios - grįžęs namo, jis pamatysiąs jas pas savo tėvą. O kitą rytą, prieš atsisveikinant, Samuelis patepė aliejumi Sauliaus galvą ir pranešė jam, kad jis tapo karaliumi ir kad ant jo nužengė "viešpaties dvasia".

Iš tikrųjų taip ir buvo: Kišo sūnus visiškai pasikeitė. Jis lyg ir nebe tas pasidarė. Sugrįžęs į tėvo namus, jis prie pat vartų išvydo savo mielas asilaites. Tas jį taip paveikė, kad čia pat pradėjo pranašauti, ir dargi su tokiu giliu įsitikinimu, tarsi pranašavimas visuomet būtų buvęs jo amatas ir tarsi visą gyvenimą jis nieko kito ir neveikė (I Karalių 10, 1 - 16).

Tuo metu "sandoros skrynia" buvo Masfoje. Čia Samuelis ir sušaukė Izraelio tautą; šventasis balandis nieko nesako, nei kada tas susirinkimas buvo sušauktas, nei kokiu būdu keli milijonai žmonių galėjo sutilpti viename miestelyje.

Samuelis "tarė Izraelio sūnums: Štai ką sako viešpats, Izraelio dievas: Aš išvedžiau Izraelį iš Egipto ir išgelbėjau jus iš egiptiečių rankų ir iš visų karalių, kurie jus vargino.

Jūs gi šiandien atmetėte savo dievą, kurs vienas jus išgelbėjo iš visų jūsų nelaimių ir sielvartų, ir tarėte: Anaiptol; bet duok mums karalių. Dabar tat stokitės viešpaties akivaizdon savo giminėmis ir šeimynomis.

Po to Samuelis atvedė visas Izraelio gimines, ir burtas krito Benjamino giminei.

Tuomet jis atvedė Benjamino giminę ir jos šeimynas, ir burtas krito Metrio šeimynai, ir atėjo iki Kišo sūnaus Sauliaus. Taigi ėmė jo ieškoti ir nerado" (I Karalių 10, 18 - 21).

Samuelis nepasakė tautai: "Saulių prieš kurį laiką nurodė man pats dievas, ir aš jau patepiau jį aliejumi. Jis ir bus jūsų karalius. "Rinkimų procedūra turėjo užkirsti kelią bereikalingam pavydui ir nepasitenkinimui. Likimo šeimininkas juk buvo dievas, ir senasis pranašas galėjo būti visiškai ramus, kad "išrinktas" bus ne kas kitas, kaip Saulius. Juk negalėjo viešpats, palikęs rinkimus likimo valiai, be jokio suklastojimo, be jokio piktnaudžiavimo, paversti niekais šventąjį patepimą, ką tik atliktą jo išrinktajam.

O dabar prisiminkime Jokūbo pranašystę: juk jis karalystę buvo pažadėjęs Judo giminei (Pradžios 49, 8 ir sek.). Vadinasi, dievas, įsteigdamas žydų monarchiją, visai pamiršo tą pranašystę. Bet nesijaudinkite: jis tai prisimins vėliau. Netrukus mes pamatysime, kaip karūna pereis nuo Sauliaus galvos ant vieno iš Judo palikuonių galvos. Taip dievo užmaršumas bus atitaisytas, ir patriarcho pranašystė vis dėlto išsipildys.

Tauta nuolankiai sutiko rinkimų rezultatus. Bet tuo momentu niekur nebuvo paties "išrinktojo".

- Kur Saulius? Kas jam nutiko?

Šie klausimai ėjo iš lūpų į lūpas. Atsiklausė paties dievo, norėdami sužinoti, ar atsiras pagaliau Saulius.

"O viešpats atsakė: Štai jis pasislėpęs namie.

Taigi nubėgo ir jį iš ten atvedė. Jis atsistojo tautos viduryje ir visa galva buvo aukštesnis už visą tautą.

Samuelis gi tarė visai tautai: Iš tikrųjų jūs matote, ką viešpats išrinko, nes nėra jam lygaus visoje tautoje. O visa tauta šaukė ir tarė: Tegyvuoja karalius!" (I Karalių 10, 22 - 24).

Iš sekančių eilučių matyti, kad Samuelis buvo iš pradžių naujojo karaliaus ministru pirmininku. Jis surašė pagrindinius žydų karalystės įstatymus, ir kaip tik šis brangus jo rankraštis buvo padėtas saugoti į "sandoros skrynią". Bet neilgai trukus pasireiškė nesutarimai tarp Sauliaus ir Samuelio. Praėjo maždaug vienas mėnuo. Geraširdis ir anaiptol neišdidus karalius Saulius visai nebuvo žiaurus tironas, kurio despotizmu baugino Samuelis žydus, norėdamas ataušinti jų monarchistines nuotaikas. Užuot susikūręs ištaigingą dvarą, užuot pasistatęs prabangius rūmus, užuot apsisupęs išsipusčiusiais dvariškiais, Kišo sūnus grįžo į savo ūkį ir toliau gyveno sau kaip kaimietis. Tuo metu Naasas, amonitų karalius, užsimanė pagrobti žydų miestą Jabę.

"Atsitiko, kad amonitas Naasas pakilo ir ėmė kovoti prieš Jabę Galaade. Visi gi Jabės vyrai tarė Naasui: Susitaikink su mumis, ir mes tau tarnausime.

Bet amonitas Naasas jiems atsakė: Aš padarysiu su jumis sandorą tuo būdu, kad išlupsiu jums visiems dešines akis ir padarysiu iš jūsų pasityčiojimo dalyką visame Izraelyje.

Tuomet Jabės vyresnieji jam tarė: Suteik mums septynias dienas, kad siųstume pasiuntinius į visas Izraelio ribas, ir jei neatsiras, kas mus apgintų, ateisime pas tave.

Taigi pasiuntiniai atėjo į Sauliaus Gabą ir kalbėjo šituos žodžius, girdint tautai, o visa tauta pakėlė balsą ir verkė" (I Karalių 11, 1 - 4).

Tuo metu karalius Saulius grįžo iš lauko su savo jaučiais.

"Jį (Saulių) pagavo viešpaties dvasia, ir jis užsidegė labai dideliu pykčiu.

Ir, ėmęs abu jaučius, jis sukapojo į kąsnelius ir nusiuntė per pasiuntinių rankas į visas Izraelio ribas, sakydamas: Kas neišeis ir neseks Sauliaus ir Samuelio, taip bus padaryta su jo jaučiais. Taigi baimė viešpaties apėmė tautą, ir visi išėjo kaip vienas vyras.

Jis juos suskaitė Bezeke, - buvo gi Izraelio sūnų trys šimtai tūkstančių. Judo gi vyrų trys dešimtys tūkstančių.

Tuomet jis tarė pasiuntiniams, kurie buvo atėję: Taip sakysite vyrams, esantiems Galaado Jabėje. Rytoj bus jums išsigelbėjimas, kada saulė įkais. Taigi pasiuntiniai atėjo ir apskelbė Jabės vyrams, kurie ėmė džiaugtis.

Ir tarė: Rytoj išeisime pas jus, ir padarysite su mumis visa, kas jums tinka.

Ir atsitiko, kad, rytdienai atėjus, Saulius perskyrė tautą į tris dalis, įėjo į stovyklos vidurį Aušrinės sargybos metu ir mušė amonitus, kol atėjo dienos kaitra, likusieji gi buvo išsklaidyti taip, kad nė dviejų iš jų nepasiliko vienoje vietoje" (I Karalių 11, 6 - 11).

Šis šventas karaliaus - artojo žygdarbis sužavėjo tautą. Žydai atšventė šaunią savo "milžiniškos armijos" pergalę ir, kaip sako Biblija, "labai linksminosi" (12 - 15 eil).

Kritikai nė kiek nesistebi, kad Saulius, negausios tautelės karalius, užsiiminėjo žemdirbyste ir prižiūrėjo tėvo bandas. Bet jie atsisako tikėti, kad toks "karalius" būtų galėjęs per penkias dienas sumobilizuoti 330000 vyrų armiją tuo metu, kada pats autorius vaizduoja žydus, vargstančius pilistimų vergovėje, kada, pasak Biblijos, išrinktoji tauta neturėjo nei kalavijų, nei iečių ir kada pavergėjai neleido jai laikyti nė vieno geležinio įrankio, net nė taisytis metalinio padargo be jų specialaus leidimo (I Karalių 13, 19 - 22).

"Ir "Guliverio kelionėse", - rašo Bolingbrokas, - pilna tokių prasimanymų, bet ten nėra tokių prieštaravimų."

Dvyliktame perskyrime pateikiama niurzgi Samuelio kalba: motyvuodamas senatve, jis prašėsi atleidžiamas iš pareigų. Teisėjų valdymas baigėsi, prasidėjo karalių epocha. Bet Samuelis nepasitraukė gera valia: savo kalboje jis pareiškė, kad, pareikalavę sau karaliaus, žydai prie daugybės kitų savo nuodėmių pridėjo naują nuodėmę. Bet jeigu jau jūs turite karalių, pabrėžė Samuelis, tai saugokite jį; jis - dievo pateptasis. O svarbiausia - tauta turi padvigubinti savo religinį uolumą. Norėdamas iš naujo įrodyti savo artimumą dievui, Samuelis čia pat padarė tokį stebuklą, kokius sutinkame vien Biblijoje.

Samuelis tarė visam Izraeliui: "O dabar stovėkite ir žiūrėkite į šitą didį dalyką, kurį viešpats padarys jūsų akivaizdoje. Argi šiandien ne kviečiapjūtė? Aš šauksiuos į viešpatį, ir jis duos griausmų ir lietaus, o jūs žinosite ir matysite, jog pasidarėte sau didžiai piktą dalyką, prašydami sau karaliaus. Taigi Samuelis šaukėsi į viešpatį, ir viešpats tą dieną davė griausmų ir lietaus. O visa tauta labai bijojo viešpaties ir Samuelio" (I Karalių 12, 12 - 19).

Po to senasis pranašas pasišalino, pažadėjęs vis dėlto nepamiršti tautiečių savo maldose.

Tačiau Samuelio atsistatydinimas buvo be galo panašus į diplomatinį triuką.

Patyrę apie įvykusius pasikeitimus "karališkosios vyriausybės"sudėtyje, pilistimai ėmė ruoštis naujiems užpuolimams. Tai nesužadino Sauliaus valdinių entuziazmo. 330000 karių, neseniai jį supusių, ištirpo kaip druska vandenyje. "Ir pilistimai susirinko kovoti prieš Izraelį, iš viso trys dešimtys tūkstančių vežimų ir šeši tūkstančiai raitelių, o likusios liaudies taip daug, kaip esančių ant jūros kranto smilčių. Jie, pakilę aukštyn, sustatė stovyklas Machme, į rytus nuo Betaveno. Išvydę Izraelio vyrai sau didį pavojų (nes tauta buvo prislėgta), pasislėpė olose ir lindynėse, taipgi uolose, urvuose ir duobėse. Kiti hebrajai perėjo per Jordaną į Gadoir Galaado žemę. Sauliui dar tebesant Galgaloje, nusigando visi jį sekę žmonės" (I Karalių 13, 5 - 7).

Sauliui atrodė, kad reikia pasiūlyti dievui auką. Samuelis pranešė pats asmeniškai atvyksiąs atlaikyti pamaldų.

"Jis laukė septynias dienas, kaip buvo įsakęs Samuelis; bet Samuelis neatėjo Galgalon, ir žmonės ėmė nuo jo skirstytis.

Todėl Saulius tarė: Atneškite man deginamąją auką ir dėkojimo aukas. Ir jis aukojo deginamąją auką.

Jam pabaigus aukoti deginamąją auką, štai atėjo Samuelis, o Saulius išėjo jam priešais, kad jį pasveikintų.

Bet Samuelis jam tarė: Ką padarei? Saulius atsakė: Kadangi pamačiau, jog žmonės nuo manęs skirstosi, o tu neatėjai paskirtomis dienomis, pilistimai gi susirinko Machme,

Todėl aš tariau: Dabar pilistimai ateis prieš mane Galgalon, o aš nepermaldavau viešpaties veido. Reikalo priverstas, aš aukojau deginamąją auką.

Samuelis gi tarė Sauliui: Pasielgei kvailai ir nesilaikei viešpaties, tavo dievo, paliepimų, kuriuos tau buvo davęs. Jei tai nebūtumei padaręs, jau dabar viešpats būtų patvirtinęs tavo karalystę Izraelyje amžiams;

Bet tavo karalystė anaiptol ilgiau nebetvers. Viešpats ieškojo sau vyro pagal savo širdį ir viešpats jam įsakė būti vadu jo tautai dėl to, kad tu nesilaikei, ką viešpats yra įsakęs.

Po to Samuelis atsikėlė ir išėjo iš Galgalos į Benjamino Gabą. O likusieji žmonės patraukė paskui Saulių prieš tuos, kurie juos užpuldinėjo, kai ėjo iš Galgalos į Gabą, į Benjamino kauburį. Saulius, suskaitęs buvusius su juo žmones, rado apie šešis šimtus vyrų" (I Karalių 13, 8 - 15).

Karaliui, prieš tai komandavusiam trijų šimtų tūkstančių armijai, toks būrelis juokingai mažas. Tarp mūsų kalbant, negalima nepripažinti, kad Samuelis parodė tiktai savo piktą valią. Biblija niekur jo nevaizduoja vyriausiuoju kunigu; vyriausiuoju kunigu buvo "Achijas, sūnus Achitobo, kuris buvo brolis Ichabodo, sūnaus Finėjo, kilusio iš viešpaties kunigo Helio Šile" (I Karalių 14, 3).

Samuelis buvo tiktai kunigas ir pranašas. Saulius taip pat, nes ir jis pateptas pradėjo pranašauti. Vadinasi, Saulius nepadarė jokios klaidos, laikydamas save turinčiu teisę atlikti aukojimą. Bet ar jums neatrodo, jog Samuelis, kuris, matyt, negalėjo susigyventi su mintimi, kad teko atsisakyti seniūnystės karaliaus naudai, tyčia užtruko, idant paskui turėtų dingstį priekaištauti Sauliui ir sukelti prieš jį liaudies neapykantą? Jeigu jau kas nors nesigriebė jokių intrigų, kad įsigytų karaliaus valdžią Izraelyje, tai toks žmogus buvo, be abejo, Kišo sūnus - kuklusis asilų varovas Saulius. Šiaip ar taip, padėtis buvo ne iš linksmųjų. "Visoje gi Izraelio žemėje nebuvo galima rasti kalvio, nes pilistimai buvo uždraudę, kad kartais hebrajai nepasidarytų sau kalavijo arba ieties.

Visas tat Izraelis eidavo pas pilistimus, kada kam reikėjo pasmailinti savo žagrę, kaplį, kirvį arba kastuvą.

Taigi atbukę buvo žagrių, kaplių, šakių ir kirvių ašmenys, net nebuvo galima pasmailinti akstino.

Kai atėjo kovos diena, neatsirado kalavijo ir ieties rankose visų žmonių, buvusių su Saulium ir Jonatu, išskyrus Saulių ir jo sūnų Jonatą" (I Karalių 13, 19 - 22).

Aišku, kad jėgos buvo nelygios: 330000 karių, prieš metus sumušę amonitus Jabės apylinkėse, reikia manyti, irgi neturėjo jokio ginklo, bet tada pergalę nulėmė tikriausiai jų skaičius. O šį kartą buvo tik šeši šimtai beginklių kareivių, ir lengva suprasti, kad Saulius, susitikęs su pilistimais prie Machmos, buvo gana nusiminęs.

Laimė, jaunasis Jonatas, karaliaus sūnus, buvo pirmaeilis stipruolis ir podraug ryžtingo būdo vaikinas. Nesakydamas tėvui nė žodžio, jis vieną gražų rytą pasiėmė savo ginklanešį ir išvyko su juo prie pilistimų armijos avanpostų. Ten jie pamatė priešo kareivius, išsidėsčiusius dominuojančioje tarp uolų aukštumoje.

Pilistimai juos irgi pastebėjo ir sakė: "Antai hebrajai išeina iš urvų, kuriuose buvo pasislėpę.

O vyrai iš stovyklos kalbėjo Jonatui ir jo ginklanešiui ir tarė: Pakilkite pas mus, ir mes jums šį tą parodysime. Tuomet Jonatas tarė savo ginklanešiui: Pakilkime, sek mane, nes viešpats juos atidavė į Izraelio rankas.

Taigi Jonatas užlipo, atsiremdamas rankomis ir kojomis, o paskui jį jo ginklanešys; ir tuojau vieni krito prieš Jonatą, kitus gi užmušinėjo, jį sekdamas, jo ginklanešys.

Taip buvo suduotas pirmas smūgis, kuriame Jonatas ir jo ginklanešys užmušė apie dvidešimtį vyrų ant varsno pusės, kurią dvejetas jaučių paprastai aparia per dieną" (I Karalių 14, 11 - 14).

Jonatas užpuola pilistimus

Tuo metu Saulius, pasikvietęs vyriausiąjį kunigą Achiją, ruošėsi dalyvauti aukojime. Staiga pasigirdo kažkoks triukšmas iš tos pusės, kur buvo išsidėsčiusi pilistimų kariuomenė.

"Ir tuojau sušuko Saulius ir buvusi su juo tauta; jiems gi atėjus iki kovos vietos, štai vienų kalavijas buvo atkreiptas prieš kitus ir buvo labai didelės žudynės.

Bet ir hebrajai, kurie vakar ir užvakar buvo su pilistimais ir draug su jais buvo pakilę į stovyklas, sugrįžo ir prisidėjo prie izraelitų, buvusių su Saulium ir Jonatu.

Taipogi visi izraelitai, kurie buvo pasislėpę Efraimo kalnuose, išgirdę, kad pilistimai pradėjo bėgti, susivienijo su savaisiais kovoje. Taip su Saulium radosi apie dešimtį tūkstančių vyrų.

Ir viešpats išgelbėjo tą dieną Izraelį; kova gi tęsėsi iki Betaveno" (I Karalių 14, 20 - 23).

Tik pamanykite: net iki Betaveno! Tai bent pergalė!

"Izraelio vyrai susivienijo tą dieną draugėn; Saulius gi prisaikdino tautą, sakydamas: Prakeiktas tebūnie vyras, kurs valgytų duonos iki vakaro, kol aš neatkeršysiu savo priešams. Ir visa tauta nevalgė duonos.

Tuomet visa tauta atėjo į mišką, kame buvo medaus žemės paviršiuje.

Taigi tauta, atėjusi į mišką, pamatė tekantį medų, bet nė vienas nepakėlė rankos prie savo burnos, nes tauta bijojo priesaikos.

Bet Jonatas nebuvo girdėjęs, kai jo tėvas prisaikdino tautą: jis ištiesė lazdos galą, kurią turėjo rankoje, padažė į medaus korį ir pakėlė savo ranką prie burnos, o jo akys nušvito.

Bet vienas iš tautos atsiliepė ir tarė: Tavo tėvas surišo tautą priesaika, sakydamas: Prakeiktas teesie vyras, kurs valgytų šiandien duonos (tauta gi buvo labai pailsusi).

Jonatas tarė: Mano tėvas padarė sumišimą žemėje; jūs patys matėte, jog nušvito mano akys, nes paragavau truputį šito medaus;

Kaipgi labiau, jei tauta būtų pavalgiusi iš priešų grobio, kurį rado? Argi ne didesnis smūgis būtų buvęs suduotas pilistimams?" (I Karalių 14, 24 - 3 0).

Šventasis autorius toliau pasakoja, kad išvargusi tauta, "puolusi prie grobio, ėmė avių, jaučių ir veršių, pasiplovė ant žemės, ir tauta valgė su krauju.

Kada gi buvo pranešta ir pasakyta Sauliui, kad tauta nusidėjusi viešpačiui, valgydama su krauju, jis tarė: Jūs sulaužėte įstatymą; riskite prie manęs tuojau didelį akmenį.

Po to Saulius tarė: Išsiskirstykite tautoje ir sakykite, kad kiekvienas atvestų prie manęs savo jautį ir aviną, pasiplaukite ant šito akmens ir valgykite, ir nenusidėsite viešpačiui, valgydami su krauju. Taigi visa tauta vedėsi kiekvienas savo ranka jautį iki nakties ir ten pasiplovė" (I Karalių 14, 32 - 34).

Ar įsivaizduojate, kas tai buvo per skerdynės?

"Saulius gi pastatė viešpačiui altorių. Tuomet jis pirmą sykį statė viešpačiui altorių.

Paskui Saulius tarė: Užpulkime pilistimus nakčia, sunaikinkime juos prieš išauštant ir nepalikime iš jų nė vieno vyro. Tauta gi atsakė: Daryk visa, kas rodosi gera tavo akyse. O kunigas tarė: Prisiartinkime čionai prie dievo.

Ir Saulius teiravosi viešpaties: Ar man reikia vytis pilistimus? Ar juos atiduosi į Izraelio rankas? Bet viešpats jam tą dieną neatsakė" (I Karalių 14, 35 - 3 7).

Veltui Saulius klausėsi, pridėjęs ausį prie "sandoros skrynios", kurią vyriausiasis kunigas Achijas įsakė atgabenti į tą vietą; veltui jis tikėjosi išgirsiąs iš ten dievo balsą. Dievas užsispyrė ir nepratarė nė žodelio. Tada Saulius sumojo, kad senis kažko nepatenkintas.

Dėl ko galėjo Sabaotas užsirūstinti? Vyriausiasis kunigas Achijas tikriausiai nesmaližiavo iš šventojo puodo, nes jis negalėjo nežinoti, kad tas bedieviškas rajumas kainavo gyvybę jo seneliui. Saulius taip pat jautėsi nenusikaltęs. Jis nepadarė! nieko smerktino - bent jau Biblija nieko apie tai nesako. Jonatas, palaižęs medaus, nieko nežinodamas apie tėvo priesaiką, buvo, matyt, irgi nenuodėmingas. Be to, dar nežinia, ar dievas iš tikrųjų buvo patvirtinęs tokią beprasmišką Sauliaus priesaiką. Juk uždrausti kariuomenei mūšio dieną valgyti yra tiesiog kvailystė.

Vadinasi, jeigu dievas buvo kuo nors nepatenkintas, tai, atrodo, tik pačia žydų tauta, kuri sušveitė visus pilistimų galvijus, nenuleisdama jų kraujo, ką draudžia įstatymas.

Ši raji tauta tą pačią naktį supūto dar ir savo pačios galvijus, tiktai jau pagal religijos nuostatus. Biblija, beje, nieko nesako apie žydų skrandžių sutrikimą. Reikia manyti, kad jų skrandžiai buvo atsakantys.

Šiaip ar taip, dievas atsisakė kalbėti. Vadinasi, reikėjo surasti kaltininką.

"Taigi jis (Saulius) tarė visam Izraeliui: Atsiskirkite jūs vienon pusėn, o aš su savo sūnumi Jonatu būsiu kitoje pusėje. Tauta atsakė Sauliui: Daryk, kas atrodo gera tavo akyse.

Tuomet Saulius tarė viešpačiui, Izraelio dievui: Viešpatie, Izraelio dieve, duok ženklą! Kas yra, kad šiandien neatsakei savo tarnui? Jei ta kaltybė yra manyje arba mano sūnuje Jonate, apreikšk tai; arba jei tas prasikaltimas yra tavo tautoje, suteik pašventinimą. Ir buvo rastas Jonatas ir Saulius, tauta gi buvo paliuosuota.

Tuomet Saulius tarė: Meskite burtą tarp manęs ir tarp mano sūnaus Jonato. Ir buvo sugautas Jonatas.

Saulius gi tarė Jonatui - Pasakyk man, ką padarei. Jonatas jam prisipažino ir tarė: Aš paragavau buvusios mano rankoje lazdos galu truputį medaus; ir štai aš mirštu!

O Saulius tarė: Tai dievas man tepadaro ir tai teprideda, jei tu, Jonatai, mirte nenumirsi!

Bet tauta tarė Sauliui - Argi mirs Jonatas, kurs įvykdė šitą didelį išgelbėjimą Izraelyje? Tai neteisinga; kaip viešpats gyvas, plaukas jam nenukris žemėn nuo galvos, nes jis veikė šiandien su dievu. Taip tat tauta išvadavo Jonatą, kad nenumirtų" (IKaralių 14, 40 - 45).

Iš šios be galo dievobaimingos ir svarbios istorijos tęsinio mes sužinome, kad pilistimai laimingai sugrįžo namo ir dar ne kartą kovojo su žydais "per visas Sauliaus dienas" (52 eil.).

Kurį laiką (šventasis autorius tiksliai nenurodo metų) Kišo sūnus šlovingai karaliavo. Keturiolikto perskyrimo pabaigoje pasakojama, kas buvo svarbiausieji Sauliaus šeimos nariai. Mes čia tik pažymėsime, kad, be Jonato, Saulius dar turėjo du sūnus ir dvi dukteris - Merobę ir Micholę. Su šiomis merginomis mes dar susitiksime.

28 SKYRIUS

Karaliaus Sauliaus bedievybė ir gailestingojo dievo bausmė

Penkioliktame perskyrime vėl pasirodo scenoje senasis Samuelis: jis kursto paskelbti karą amalekitams, nors šie laikosi visiškai ramiai.

"O Samuelis tarė Sauliui: Viešpats mane siuntė, kad patepčiau tave Izraelio karaliumi; dabar tat klausyk viešpaties balso!

Štai ką sako kareivi jų viešpats: Aš suskaičiau, ką Amalekas padarė Izraeliui, kaip jam priešinosi kelyje, einant iš Egipto.

Dabar tat eik ir ištik Amaleką ir sunaikink visa, kas jo yra; nesigailėk jo ir negeisk nieko iš jo dalykų, bet užmušk visa, kaip vyrą, taip moteriškę, mažą vaiką ir žindomą kūdikį, jautį ir avį, kupranugarį ir asilą" (I Karalių 15, 1 - 3).

Net patys santūriausi kritikai apie šią Biblijos vietą kalba pasišlykštėdami.

"Kaip? - sušunka lordas Bolingbrokas. - Priversti visatos kūrėją nusileisti į kažkokį nežinomą nelaimingojo Žemės rutulio kampelį vien tik tam, kad jis pasakytų žydams:

- Beje, aš ką tik atsiminiau, kad maždaug prieš 500 metų kažkokia menka tautelė nenorėjo jūsų praleisti per savo žemę. Jūs norite paskelbti žiaurų karą savo pavergėjams pilistimams, ant kurių jūs užpykote. Atsisakykite šio sunkaus karo ir eikite verčiau prieš tą mažytę tautą, kuri kitados pasipriešino jūsų protėviams, norėjusiems nusiaubti jos valdas. Išžudykite jos vyrus, moteris, vaikus ir senius. Išpjaukite stambiuosius ir smulkiuosius gyvulius, kupranugarius ir asilus; nes kai kariausite su galinga pilistimų karalyste, bus geriau, kad neturėsite nei stambių, nei smulkių gyvulių maistui, nei asilų, nei kupranugarių jūsų žygio gurguolėms..."

Tuo tarpu Biblija ramiai pasakoja toliau:

"Taigi Saulius įsakė tautai ir suskaitė jos žmones kaip avinėlius: du šimtus tūkstančių pėstininkų ir dešimtį tūkstančių Judo vyrų" (5 eil.).

Geros kloties! Štai Saulius turi jau truputį daugiau kariuomenės, negu Galgalos stovykloje, kur buvo iš viso 600 žmonių. Kita vertus, mes taip ir nežinome, kas atsitiko kitiems 120 000 kareivių, kurių priešakyje Saulius kovėsi pirmaisiais savo karaliavimo metais. Dar taip neseniai žydų armijoje buvo 330000 didvyrių, atvykusių kautis su amonitais be jokio ginklo. Iš jų dabar beliko 210000. Kurgi pasidėjo kiti? Nejau krito mūšio lauke? Ak mielasis balandėli, kokia silpna tavo atmintis!

Sauliui pagailo amalekitų karaliaus Agago

Žydų armijos pergalė buvo visiška ir pasigėrėtina: amalekitai buvo sudaužyti į šipulius "nuo Hevilos iki Suros". Saulius paėmė daugybę belaisvių, ir žydai išžudė juos be jokio pasigailėjimo. Tik Sauliui pagailo amalekitų karaliaus Agago: jis, turbūt, manė, kad reikia išskirti iš kitų tarpo žmogų to paties, kaip ir jis, rango.

Šis gailestingumas nepatiko dievui. Sabaotas apsireiškė Samueliui ir tarė jam: "Gailiuos uždėjęs Saulių karaliumi, nes jis apleido mane ir mano žodžių neišpildė darbais. O Samuelis nuliūdo ir šaukėsi į viešpatį visą naktį" (I Karalių 15, 11). Na, ir kokios buvo šios dievo vizijos ir "visą naktį" trukusio šauksmo pasekmės? Šią Biblijos vietą Volteras pavaizdavo dramoje "Saulius". Scena vyksta Galgaloje, ir veiksmas prasideda žydų karaliaus ir jo patikėtinio Bazos pokalbiu.

"Baza. O didysis Sauliau! O galingasis karaliau! Tu, kurs valdai tris ežerus, daugiau kaip 500 stadijų žemės plotą! Tu, kurs nugalėjai didįjį Agagą, amalekitų karalių, nors jo karvedžiai jojo pačiais stipriausiais asilais! Tu, kurs, be abejo, savo valdžiai pajungsi visą žemę, ką dievas tiek daug kartų yra pažadėjęs žydams! Koksai gi sielvartas sudrumstė tavo puikiąsias iškilmes ir tavo didžiąsias viltis?

Saulius. O brangusis Baza! Tūkstantį kartų palaimintas tasai, kurs ramiai gano bliaunančias Benjamino kaimenes ir spaudžia saldžias vynuoges Engado slėnyje! Deja! Aš ieškojau savo tėvo asilaičių, o suradau karalystę; nuo tos dienos gyvenu vien tik sielvartais... Geriau būtų buvę, jei aš, priešingai, būčiau ieškojęs karalystės, o radęs asilaites. Kaip žinai, Samuelis, vykdydamas dievo valią, patepė mane. Jis žūt būt stengėsi sutrukdyti tautai išsirinkti kitą karalių, o kai tik mane išrinko, jis pasidarė pikčiausias mano priešas.

Baza. Reikėjo to laukti: jis buvo kunigas, o tu - karys.

Jis valdė iki tavęs. Žmonės visada neapkenčia savo įpėdinių.

Saulius. Argi jis galėjo tikėtis dar ilgiau valdyti? Savo valdžios dalininkais jis buvo padaręs savo nevertus sūnus, pasileidusius ir paperkamus, viešai prekiavusius įstatymais. Liaudis pagaliau sukilo prieš kunigų valdžią. Buvo išrinktas karalius: šventi ženklai apreiškė dangaus valią, liaudis ją patvirtino, ir Samuelis ėmė drebėti. Maža to, kad jis manęs neapkenčia kaip dangaus išrinkto valdovo - neapkenčia jis manęs ir kaip pranašo. Juk jis žino, kad aš, kaip ir jis, turiu pramatymo dovaną, ir kad aš, kaip ir jis, pranašavau. Izraelyje paplitęs naujas priežodis: "Saulius irgi vienas iš pranašų" baisiai nepatinka jo ausiai. Mano nelaimė, jį dar tebegerbia: jis kunigas, todėl pavojingas.

Baza. Tavo karališkąją valdžią pakankamai įtvirtino tavo pergalės, o karalius Agagas, įžymusis tavo belaisvis, savo buvimu laiduoja, kokia ištikima tau yra tavo tauta, vienodai besižavinti tiek tavo pergale, tiek ir tavo gailestingumu... Ana, veda jį tavo akivaizdon. (įeina Agagas, lydimas sargybinių)

Agagas. Gailestingasis ir galingasis nugalėtojau, kunigaikščių pavyzdy, kuris moki nugalėti ir pasigailėti! Puolu po tavo šventomis kojomis: teikis įsakyti, ką turiu duoti kaip išpirką. Ateityje būsiu tavo kaimynas, ištikimas sąjungininkas, atsidavęs pavaldinys. Tavyje matau vien geradarį ir viešpatį. Garbinsiu tave ir mylėsiu kaip tavo baudžiančio ir pasigailinčio dievo paveikslą.

Saulius. Didysis pone, kurį nelaimė dar labiau išaukština! Išgelbėdamas tavo gyvenimo dienas, aš tik įvykdžiau savo pareigą: karaliai turi gerbti į save panašius. Kas nugalėjęs keršija, tas nevertas būti nugalėtoju. Aš nepaskirsiu išpirkos tavo asmeniui, nes jis neįkainojamas. Būk laisvas! Duoklė, kurią tavo tauta mokės Izraeliui, bus draugystės, bet ne pavergimo ženklas. Taip turi elgtis karaliai.

Agagas. O dorybės šaltini! O didysis narsume! Kaip galingas tavo poveikis mano širdžiai! Gyvensiu ir mirsiu, būdamas didžiojo Sauliaus pavaldinys. Visa mano karalystė jam priklauso. (Pasirodo Samuelis, apsuptas kunigų.)

Saulius. Samueli, kokių žinių atneši? Ar tu ateini dievo vardu, ar tautos vardu, ar savo vardu?

Samuelis. Dievo vardu!

Saulius. Kokia jo valia?

Samuelis. Jis įsako pranešti tau, kad gailisi išrinkęs tave karaliumi.

Saulius. Dievas? Gailisi? Gailėtis gali tik tie, kurie gali klysti. Dievas negali klysti!

Samuelis. Bet jis gali gailėtis, iškėlęs į sostą žmogų, kuris daro klaidas.

Saulius Taip, bet kuris gi žmogus nedaro klaidų? Sakyk, kuo aš nusikaltau?

Samuelis. Tuo, kad pasigailėjai vieno karaliaus.

Agagas. Kaip? Gražiausioji dorybė laikoma nusikaltimu?

Samuelis (Agagui). Nutilk, nepiktžodžiauk! (Sauliui). Sauliau, buvęs žydų karaliau, ar mano lūpomis neįsakė tau dievas išžudyti visus amalekitus, nepasigailint nei moterų, nei mergaičių, nei žindomų kūdikių?

Agagas. Tavo dievas tai įsakė? Tu klysti! Tu nori pasakyti: tavo velnias!

Samuelis (kunigams). Klausykite, ką aš pasakysiu... O tu, Sauliau, ar klausei dievo?

Saulius. Tokio įsakymo aš nelaikiau galiojančiu: maniau, kad gailestingumas yra pirmoji aukščiausios būtybės savybė, kad gailesčio pilna širdis negali būti jam nemaloni.

Samuelis. Tu klysti, neištikimas žmogau! Tavo skeptras pereis į kitas rankas.

Baza (Sauliui). Koks įžūlumas! Viešpatie, leisk man nubausti šitą beširdį kunigą!

Saulius. Saugokis, kad to nedarytumei! Argi tu nematai, kad už jo stovi visa tauta ir kad mes būsime sunaikinti, jei aš imsiu priešintis, nes aš iš tikrųjų prižadėjau...

Baza. Nejau tu pažadėjai tokį baisų dalyką?

Saulius. Nesvarbu! Žydai dar baisesni. Jie palaikys Samuelį prieš mane.

Baza (į šalį). O nelaimingasis valdove!

Saulius. Na ir ką gi, ponai, kunigai? Ką turiu daryti?

Samuelis. Aš parodysiu tau, kaip reikia klausyti viešpaties. (Kreipdamasis į kunigus.) O šventieji kunigai, Levio sūnūs! Parodykite savo uolumą: tegul atneša stalą ir paguldo ant jo šitą karalių, kurio nenuplauta apyvarpė yra nusikaltimas viešpačiui. (Kunigai sugriebia Agagą, suriša ir guldo ant stalo.)

Agagas. Ko jūs norite iš manęs, beširdžiai siaubūnai?

Saulius. Šventasis Samueli, viešpaties vardu...

Samuelis. Tau negalima jo šauktis - tu esi nevertas! Pasilik čia, dievas tau įsako. Būk liudininkas per šį aukojimą, kuris, rasi, išpirks tavo kaltę.

Agagas (Samueliui). Vadinasi, tu mane baudi mirtimi? O mirtie, kokia tu karti! . .

Samuelis. Taip, tu riebus. Tuo malonesnė bus auka viešpačiui.

Agagas. Deja, Sauliau! Kaip gaila, kad tau tenka paklusti tokiems siaubūnams.

Samuelis (Agagui). Klausyk, stabmeldy! Ar nori tapti žydu? Nori apsipjaustyti?

Agagas. O jei aš pasirodysiu esąs silpnas ir priimsiu tavo tikėjimą, ar tu dovanosi man gyvybę?

Samuelis. Ne! Turėsi malonumą mirti žydu, ir to tau užteks.

Agagas. Tad kirskite, budeliai!

Samuelis. Dievo vardu, paduokite man tą kirvį: kol aš kirsiu ranką, jūs kirskite koją ir taip toliau - gabalą po gabalo. (Kunigai kartu su Samueliu kapoja dievo vardu.)

Agagas. O mirtie! O kančios! O kankintojai!

Saulius. Kodėl man reikia būti tokių piktadarybių liudininku?

Baza. Dievas nubaus tave už tai, kad tai pakentei.

Samuelis (kunigams). Išneškite šitą kūną ir stalą. Tegul sudegina šio netikėlio palaikus ir tegul pasidžiaugia jo kūnu mūsų tarnai! (Sauliui.) O tu, pone, žinok visada, kad paklusnumas dievui mielesnis už auką.

Saulius (krisdamas į kėdę). Mirštu! Aš nepergyvensiu tokio siaubo ir tokios gėdos! "

Nereikia manyti, kad šiame literatūriniame vaizdelyje autorius kiek nors perdeda. I Karalių knygos penkioliktame perskyrime be galo žiauriai aprašyta, kaip Agagą nužudė kunigas, kuris pats vadovavo skausmingai mirties bausmei. Be to, Samuelis paskelbė Sauliui, kad nuo to momento jis jau nebe karalius, kad jį dievas atstūmė. "Ir Samuelis apsigrįžo, kad eitų sau; o anas nutvėrė jo apsiausto skverną, kurs ir perplyšo. Tuomet Samuelis jam tarė: Viešpats atplėšė šiandien nuo tavęs Izraelio karalystę ir ją atidavė tavo artimui, geresniam už tave" (I Karalių 15, 27 - 28).

Samuelis patepa mažąjį Dovydą karaliumi

Po to Samuelis nedelsdamas nuvyko į Betliejų. Ten jis išsišaukė kažkokį Jesę, Boozo ir Rūtos ainį, ir visą jo šeimą. Po visuotinio apsivalymo sekė aukojimas, ir tada Samuelis tarė Jesei: "Argi čia visi tavo sūnūs? Tas atsakė: Liko dar mažasis; jis gano avis. O Samuelis tarė Jesei: Siųsk ir atvesk jį; nes nesėsime prie stalo, kol jis neateis. Taigi tėvas siuntė ir jį atvedė, jis gi buvo rausvas, gražus pasižiūrėti ir dailaus veido. O viešpats tarė: Kelkis ir patepk jį, nes tai jis yra. Samuelis tat ėmė aliejaus ragą ir jį patepė jo brolių tarpe; o, pradedant nuo tos dienos ir paskiau, viešpaties dvasia buvo ant Dovydo; Samuelis gi atsikėlęs sugrįžo Ramaton. Viešpaties dvasia atstojo nuo Sauliaus, ir jį kankino piktoji dvasia, siųsta viešpaties" (I Karalių 16, 11 - 14).

Kritikai pažymi kaip nuostabų dalyką tai, kad dievas kalbėjosi su Samueliu Dovydo tėvo namuose, dalyvaujant pašaliniams; be to, tiksliai nėra žinoma, ar apsireiškimas įvyko, ar neįvyko. Teologai linkę manyti, jog dievas kalbėjęs su savo pranašu vidiniu balsu. Bet kaipgi tada dalyvaujantieji galėjo susiprasti, kad Samuelis vykdė specialią dievo užduotį?

Volteras pastebi: "Saulius karaliavo dėl to, kad Samuelis užpylė aliejaus ant jo galvos. Vadinasi, kai Samuelis tą pat padarė Dovydui, tai jo tėvas, motina, broliai ir visi dalyvaujantieji negalėjo nepastebėti, kad jis bus naujas karalius ir kad tuo pačiu visa šeima rizikuoja užsitraukti Sauliaus kerštą. Čia kažkas ne taip!"

Italų liaudies teatre buvo viena nepaprastai komiška scena: valstiečio namuose pasirodo kunigas su aliejaus buteliu kišenėje, ruošdamasis patepti šviesiaplaukį berniuką ir padaryti valstybinį perversmą. Ir ta valstybė, ir tas berniukas primityvioje komedijoje vienas kito verti.

"Tuomet Sauliaus tarnai jam tarė: Štai piktoji dievo siųsta dvasia tave kankina.

Teliepia mūsų ponas, o tavo tarnai, kurie yra tavo akivaizdoje, paieškos žmogaus, mokančio skambinti arfa, idant, kai tave pagaus piktoji viešpaties siųsta dvasia, jis skambintų savo ranka ir tau pasidarytų lengviau.

Dovydas arfininkas

Saulius tarė savo tarnams: Taigi parūpinkite man ką nors gerai grojantį ir atveskite jį pas mane.

O vienas iš tarnų atsiliepė ir tarė: Štai aš mačiau betliejietį Jesės sūnų, mokantį groti; jis labai stiprus, vyras karingas ir išmintingas žodžiuose, gražus vyras, ir viešpats yra su juo.

Taigi Saulius siuntė pasiuntinius pas Jesę ir sakė: Atsiųsk pas mane savo sūnų Dovydą, kurs yra prie bandų.

0 Jesė ėmė asilą, kurį apkrovė duona, vyno ąsočiu ir vienu ožiuku, ir nusiuntė per savo sūnų Dovydą Sauliui.

Dovydas atėjo pas Saulių ir stojo jo akivaizdon. Tas jį labai pamilo ir padarė jį savo ginklanešiu.

Taigi Saulius siuntė pas Jesę ir sakė: Dovydas testovi mano akivaizdoje, nes jis rado malonę mano akyse.

Taigi kaip tik piktoji dvasia, viešpaties siųsta, pagaudavo Saulių, Dovydas imdavo arfą ir užgaudavo savo ranka, o Saulius atsigaudavo, ir jam palengvėdavo, nes nuo jo atstodavo piktoji dvasia" (I Karalių 16, 15 - 23).

Kas per niekai? Dovydas, kurį autorius vaizduoja paprastu piemenuku, kartu yra ir talentingas, šalyje žinomas muzikantas. Jis mums pristatomas kaip visai jaunas berniokas: kaipgi tuomet galima jį vadinti "labai stipriu ir karingu vyru"? Be to, nejaugi Sauliaus tarnas, taip gerai painformuotas apie Dovydą, nežinojo, kad Samuelis patepė jaunikaitį karaliumi, ir todėl pavojinga įsileisti į rūmus tokį muzikantą? O Jesės dovanos valstybės galvai - argi jos neatrodo juokingos: duonos maišas, vyno ąsotis ir ožiukas? Pagaliau ką besakyti apie dievą, kuris vieną po kito siunčia Sauliui nervinius priepuolius ir gydo jį jo konkurento muzika? Visa tai beprasmiška ir kvaila!

29 SKYRIUS

Šventoji legenda apie šaunųjį Dovydą, nugalėjusį bedievį Galijotą

I Karalių knygos septynioliktame perskyrime smulkiai aprašoma Dovydo dvikova su Galijotu:

"Pilistimai, surinkę savo būrius į kovą, susiėjo Judo Sochan ir sustatė stovyklas tarp Socho ir Azekos Domimo plote.

Taipogi Saulius ir Izraelio sūnūs susirinkę atėjo į Terebintų slėnį ir sustojo išsirikiavę, kad kovotų prieš pilistimus.

Pilistimai stovėjo ant kalno iš vienos pusės, ir Izraelis stovėjo ant kalno iš kitos pusės, o tarp jų buvo slėnys.

Taigi iš pilistimų stovyklos išėjo vyras, kurs buvo mergos vaikas, vardu Galijotas, iš Geto, šešių mastų ir plaštakos aukščio;

Ant galvos jis turėjo varinį šalmą ir buvo apsivilkęs žvynuotais šarvais; jo gi šarvai svėrė penkis tūkstančius siklių vario;

Jis turėjo varines uždangas ant blauzdų, ir varinis skydas dengė jo pečius;

Jo ieties kotas buvo kaip audėjų velenas; pati gi jo ieties geležis turėjo šešis šimtus siklių geležies. Jo priešaky ėjo jo ginklanešys.

Sustojęs jis šaukė prieš Izraelio gretas ir jiems sakė: Kodėl atėjote pasiruošę kovai? Argi aš ne pilistimas, o jūs ar ne Sauliaus vergai? Išrinkite iš savo tarpo vyrą, ir tegul nueina žemyn kautis vienas prieš vieną.

Jei jis galės kautis su manim ir mane užmuš, mes būsime jūsų vergai, o jei aš nugalėsiu ir jį užmušiu, jūs būsite mūsų vergai ir mums tarnausite.

Ir tas pilistimas sakydavo: Aš šiandien pasityčiojau iš Izraelio būrių: Duokite man vyrą ir tegul kaunasi su manim vienas prieš vieną.

Saulius gi ir visi izraelitai, išgirdę tokius pilistimo žodžius, nusigando ir labai bijojo" (I Karalių 17, 1 - 11).

Šiek tiek patikslinsime Galijoto aprašymą. Jo žvynuotieji vario šarvai svėrė, kaip pasakyta, 5000 siklių, tai yra daugiau kaip 80 kilogramų; geležinis ieties antgalis svėrė 600 siklių, tai yra apie 10 kilogramų. Vadinasi, iš viso jis turėjo nešti beveik 90 kilogramų, - ir tai dar ne visas jo apsiginklavimas.

Tas beveik pusketvirto metro milžinas neturi mūsų labai stebinti po to, kai mes jau buvome susitikę su milžinais Pradžios knygoje. Tiesa, mūsų dienomis nebepasitaiko tokios kompleksijos žmonių; žmogaus kūno sandara yra tokia, kad per didelis ūgis labai pragaištingai atsiliepia visoms organizmo funkcijoms, todėl toks milžinas turėtų būti labai silpnas ir nepajėgiąs gintis. Volteras ironiškai sako, kad Galijotą reikia laikyti pabaisa, dievo sukurta specialiai tam, kad jis padėtų išgaišinti nežymųjį Dovydą.

"Trys jo (Jesės) vyresnieji sūnūs buvo nuėję paskui Saulių į karą... Dovydas gi buvo jauniausias. Taigi trims vyresniems nuėjus paskui Saulių, Dovydas sugrįžo nuo Sauliaus ir atėjo savo tėvo bandos ganyti Betliejuje" (I Karalių 17, 13 - 15). Gana keista, kad tasai Dovydas, kurį Saulius padarė savo ginklanešiu, pačiame karo įkarštyje meta savo pareigas ir eina avių ganyti.

"Tuo tarpu pilistimas išeidavo rytą ir vakarą, ir tai tęsėsi keturias dešimtis dienų.

O Jesė tarė kartą savo sūnui Dovydui: Imk savo broliams keptų grūdų efą ir dešimtį šitų duonų ir nubėk į stovyklą pas savo brolius;

O šitą dešimtį sūrių nuneši tūkstantininkui; aplankyk savo brolius ir patirk, ar jiems gerai sekasi ir su kuo jie stovi gretoje.

Saulius gi ir jie, ir visi Izraelio sūnūs kovojo prieš pilistimus Terebintų slėnyje.

Taigi Dovydas atsikėlė rytmetį, pavedė bandą sargui ir išėjo su savo našta, kaip jam buvo įsakęs Jesė.

Apskaičiuokime Dovydo naštos svorį: Keptų grūdų efa apie 40 kg; dešimt "duonų" ir dešimt sūrių, skaitant viską mažiausiai po 1 kg - 20 kg. Tad iš viso nemažiau kaip 60 kg.

Jis atėjo į Magalos vietą ir prie kariuomenės, kuri, išėjusi į kovą, buvo pakėlusi karo šauksmą,

Nes Izraelis buvo sustojęs kariškoje tvarkoje, bet ir pilistimai buvo pasiruošę priešais.

Taigi Dovydas, palikęs atneštuosius daiktus saugoti gurguolių sargybiniui, nubėgo į kovos vietą ir ėmė klausinėti, ar visa gerai klojasi jo broliams.

Jam dar su jais tebesikalbant, pasirodė išeinąs iš pilistimų stovyklos anas mergvaikis vyras, vardu Galijotas, pilistimas iš Geto, ir Dovydas išgirdo jį kalbant tuos pačius žodžius.

Visi gi izraelitai, pamatę tą vyrą, bėgo nuo jo veido, labai jo bijodami.

O vienas iš Izraelio tarė: Ar matėte šitą vyrą, kurs išeina? Nes jis išeina tyčiotis iš Izraelio. Taigi tą vyrą, kurs jį užmuš, karalius apdovanos didžiais turtais, duos jam savo dukterį ir jo tėvo namus atleis nuo mokesčių Izraelyje.

Tuomet Dovydas tarė draug su juo stovėjusiems vyrams: Ką duos vyrui, kurs užmuš šitą pilistimą ir atims nuo Izraelio paniekinimą? Nes kas gi yra šis neapipjaustytasis pilistimas, kurs tyčiojasi iš gyvojo dievo kariuomenės?

O žmonės pakartojo jam tuos pačius žodžius, sakydami: Štai kas bus duota vyrui, kurs jį užmuš" (I Karalių 17, 16 - 27).

Sprendžiant iš šios Biblijos vietos, visai neatrodo, kad Dovydas būtų veržęsis į mūšį, skatinamas tėvynės meilės. Jis daugiau vadovavosi pelno troškimu.

"Pas jį gi (Saulių) atvestas, jis jam tarė: Tegul nė vieno širdis nenusimena dėl jo. Aš, tavo tarnas, eisiu ir kovosiu prieš pilistimą.

O Saulius tarė Dovydui: Neįstengsi pasipriešinti šitam pilistimui nei prieš jį kovoti, nes vaikas esi, tasai gi yra nuo savo jaunystės vyras kovotojas.

Bet Dovydas tarė Sauliui: Tavo tarnas ganė savo tėvo bandą, ir, jei ateidavo liūtas arba lokys ir imdavo aviną iš būrio,

Aš juos vydavaus, rausdavau ir išplėšdavau iš jų nasrų; o jei jie pakildavo prieš mane, aš nutverdavau juos už žando pasmaugdavau ir juos užmušdavau;

Nes aš, tavo tarnas, esu užmušęs ir liūtą, ir lokį; taigi ir šilas neapipjaustytas pilistimas bus kaip vienas iš jų. Todėl aš eisiu ir atimsiu paniekinimą nuo Izraelio; nes kas gi yra tas neapipjaustytasis pilistimas, kurs drįso piktžodžiauti gyvojo dievo kariuomenei?

Dovydas dar sakė: Viešpats, kurs mane išgelbėjo iš liūto nagų, išgelbės mane ir iš šito pilistimo rankų Tuomet Saulius tarė Dovydui: Eik, ir viešpats tebūnie su tavim" (l Karalių 17. 32 - 37).

Karalius Saulius buvo pritrenktas; taip būtų atsilikę kiekvienam jo vietoje - toks neįtikimas yra šio bernioko pasakojimas. Įsivaizduokite valandėlei, kad esate tokio nuotykio liudininkai: liūtas arba lokys pasičiumpa avį iš senio Jesės bandos ir bėga sau su grobiu. Tuo metu piemeniūkštis pasiveja grobiką ir atima iš jo avį, mušdamas jį rankomis, spardydamas kojomis, kur pakliūva, ir griebdamas jį stačiai už nasrų. Kas per vaizdas! Ar jūs rasite kur nors kitur, išskyrus Bibliją, tokius žygdarbius? O tartarėnai, o Miunchauzenai ir kiti klasikiniai melagiai, - jus auklėjo, matyt, Biblija!

Iš Samsono gyvenimo aprašymo mes sužinojome, kad Palestinoje būta liūtų. Ta žinia jau ir tada buvo staigmena skaitytojui. Bet kartu su Dovydu mes Palestinoje sutinkame ir lokį. Gamtininkai teigia, kad ten, kur gyvena lokys, nebūna liūtų, ir atvirkščiai. Nusispjauti ant gamtininkų! Vadinasi, jų mokslas meluoja. O dieviškasis balandi! Tau belieka papasakoti mums apie lokius, gyvenančius ekvatoriuje, ir apie Šiaurės ašigalio liūtus.

"Saulius apvilko Dovydą savo drabužiais, uždėjo jam ant galvos varinį šalmą ir apvilko jį šarvais.

O Dovydas, apsijuosęs jo kalaviju ant savo drabužio, ėmė mėginti, ar galės vaikščioti apsiginklavęs, nes nebuvo pratęs. Ir tarė Dovydas Sauliui: Negaliu taip eiti, nes nepratęs" (I Karalių 17, 38 - 39).

Nepratęs nešioti ginklo? Gerai! Bet jei taip, tai kodėl gi pirmesniojo perskyrimo aštuoniolikta eilutė šlovino Dovydą kaip "stiprų ir labai karingą žmogų"?

"Taigi, visa šalin padėjęs, jis pasiėmė savo lazdą, kurią visuomet turėdavo rankose, išsirinko sau iš upelio penkis slidžiausius akmenis, įsidėjo juos į piemens krepšį, kurį turėjo su savim, ėmė į ranką laidyklę ir išėjo prieš pilistimą.

Išėjo taipogi priešakin pilistimas ir artinosi prie Dovydo, o jo ginklanešys ėjo pirm jo" (I Karalių 17, 40 - 41).

Galijoto ginklanešys? Bet juk jis pašalintas iš šventosios istorijos vadovėlių; Galijotas ten vaizduojamas kaip paprastas pėstininkas. Kodėl gi šiuolaikine bažnyčia taip apkarpo šventąjį tekstą? Pilistimų milžino ginklanešys visai nenusipelno to, kad jį savavališkai pašalintų. Senovės laikų armijose būdavo kareivių, kurie lydėdavo raitus karininkus ir saugodavo jų ginklus; šiomis dienomis juos pavadintų pasiuntiniais. Jeigu Galijotas turėjo ginklanešį, vadinasi, jis buvo pilistimų armijos kavalerijos karininkas. Biblijoje keliose vietose užsimenama, kad pilistimai turėjo nemenką kavaleriją. Tačiau tas šelmis balandis ar antis pamiršo pasakyti mums, kokio dydžio buvo Galijoto arklys. Jis irgi turėjo būti milžiniškas. Šventasis raštas nenurodo, kokioje šalyje buvo auginami tokie nepaprasti žirgai, galį pakelti pusketvirto metro aukščio raitelius. Apmaudus praleidimas.

Grįžkime prie Biblijos teksto.

"Pilistimas, pažvelgęs ir pamatęs Dovydą, jį paniekino, nes jis buvo jaunikaitis rausvas ir gražus pasižiūrėti.

Ir tarė pilistimas Dovydui: Ar aš šuo, kad tu ateini prie manęs su lazda? Taigi pilistimas ėmė keikti Dovydą savo dievais.

Ir tarė Dovydui: Eikš prie manęs, ir atiduosiu tavo kūną dangaus paukščiams ir žemės žvėrims.

Dovydas gi tarė pilistimui: Tu ateini prie manęs su kalaviju, ietimi ir skydu, aš gi einu prie tavęs vardan kareivijų viešpaties, Izraelio dievo būrių, iš kurių tu tyčiojaisi.

Šiandien viešpats atiduos tave į mano rankas, aš tave užmušiu ir nukirsiu tavo galvą, ir atiduosiu šiandien pilistimų stovyklos lavonus dangaus paukščiams ir žemės žvėrims, kad visa žemė žinotų, jog dievas yra Izraelyje,

Ir kad visas šitas susirinkimas patirtų, jog viešpats išgelbsti ne kalaviju ir ne ietimi, nes jo yra karas, ir jis atiduos jus į mūsų rankas.

Taigi kada pilistimas pakilęs ėjo ir artinosi prie Dovydo, Dovydas paskubėjo ir nubėgo į kovą prieš pilistimą.

Jis įkišo savo ranką į krepšį, išsiėmė vieną akmenį ir, pasukęs laidyne, metė ir pataikė pilistimui įkaktą; akmuo įsmigo jo kakton, ir jis pargriuvo veidu ant žemės.

Taip Dovydas nugalėjo pilistimą laidyne ir akmeniu ir ištiktą pilistimą užmušė. Neturėdamas rankoje kalavijo, Dovydas pribėgo, atsistojo ant pilistimo, paėmė jo kalaviją, ištraukė ji iš makščių, užmušė jį ir jam nukirto galvą. Matydami gi pilistimai, kad jų stipriausias nebegyvas, ėmė bėgti.

Tuomet pakilę Izraelio ir Judo vyrai ėmė šūkauti ir vijosi pilistimus, kol atėjo į slėnį ir iki Akarono vartų, o pilistimai krito sužeisti ant Saraimo kelio iki Geto ir iki Akarono.

Paliovę gi vytis pilistimus, Izraelio sūnūs sugrįžo ir apiplėšė jų stovyklas.

Dovydas, paėmęs pilistimo galvą, atnešė ją į Jeruzalę, o jo ginklus pasidėjo savo šėtroje" (I Karalių 17, 42 - 54).

Stop! Vadinasi, jaunasis Dovydas turėjo ir palapinę? Ir pilistimų milžino galvą jis iškilmingai nugabeno į Jeruzalę? Tai juo keisčiau, nes tuo laikotarpiu Jeruzalė dar nepriklausė žydams. Toliau mes pamatysime, kokiu būdu tą miestą kaip tik Dovydas ir paėmė, karaliaudamas po Sauliaus mirties. Pagaliau šventojo rašto prieštaravimai mums jau įprastas daiktas.

Galijoto ir Dovydo kova

Ir štai "tuo metu, kai Saulius išvydo Dovydą, išeinantį prieš pilistimą, tarė kariuomenės vadui Abneriui: Iš kokios giminės kilęs šitas jaunikaitis, Abneri? O Abneris tarė: Kaip gyva tavo siela, o karaliau, nežinau. Karalius tarė: Paklausk pats, kieno šis jaunikaitis. Taigi kai Dovydas, užmušęs pilistimą, sugrįžo, Abneris ėmė ir įvedė jį, turintį rankoje pilistimo galvą, pas Saulių. O Saulius jam tarė: Iš kokios tu giminės, jaunikaiti? Dovydas atsakė: Aš sūnus tavo tarno Jesės betliejiečio" (I Karalių 17, 55 - 58).

Čia gi dabar kas per nesąmonė? Kurgi to dieviškojo Biblijos įkvėpėjo smegenys? Pirmesniajame perskyrime jis mums smulkiausiai pasakojo, kad Saulius savo nervams nuraminti panoro turėti greta savęs žmogų, kuris jam grotų arfa. Vienas jo tarnas surado tokį žmogų: tai buvo Dovydas, ir karaliui buvo žinoma jo šeima. Dar daugiau: Saulius siuntė pasiuntinį prašyti senį Jesę, kad tas leistų pas jį sūnų, kuris jam labai patiko. Balandis mums taip pat pasakojo, kad Dovydas dažnai sugrįždavo iš Sauliaus rūmų į Betliejų, vienu žodžiu, kursuodavo tarp karaliaus dvaro ir tėvo kaimenių. Ir staiga nei Saulius, nei Abneris, nei niekas iš karaliaus tarnų nebežino, kas yra Dovydas, kovęsis su Galijotu! Karaliaus muzikanto, jo klausos linksmintojo, jo ginklanešio staiga niekas nebepažįsta! Ką gi galvoti apie tokią nesąmonę? Kažin ar šventasis balandis, diktuodamas šį perskyrimą, buvo blaivus? Tuo galima suabejoti.

Padarę šias išvadas, tęskime toliau pamokomą skaitymą.

Nė kiek nesivaržydamas dėl savo prieštaravimų, šventasis autorius porina, kad šį sykį Saulius nebeleidęs Dovydui grįžti į tėvo namus. Antra vertus, Jonatas netikėtai pajuto didžiausią draugiškumą jaunajam rūmų kanklininkui, apie kurio buvimą jis irgi, matyt, ligi tol nieko nežinojo. "Dovydas gi ir Jonatas padarė sandorą, nes tasai jį mylėjo kaip savo sielą. Todėl Jonatas nusivilko viršutinį apdarą, kuriuo buvo apsivilkęs, ir jį davė Dovydui, o taipgi ir kitus drabužius, net ir savo kalaviją, lanką ir juostą" (I Karalių 18, 3 - 4).

Tai bent draugystė! Ką turėjo pagalvoti generolas Abneris, visas jo štabas, rūmų dvariškiai ir karaliaus svita, matydami, kaip karalaitis išsirengia iki apatinių ir atiduoda savo ginklus ir visus rūbus Galijoto nugalėtojui? Labai gaila, kad Biblija pamiršta pasakyti kitų to puikaus reginio liudininkų nuomonę.

30 SKYRIUS

Kova dėl karaliaus sosto ir vadovaujanti viešpaties dievo dešinė

Prasidėjo naujas gyvenimas jaunuoliui, kurį Samuelis buvo patepęs karaliumi ir kuris kol kas, nenorėdamas varžytis su Sauliumi, tenkinosi ginklanešio ir arfininko tarnyba. Tačiau kuklusis Dovydas netrukus nuliūdino jo didenybės karaliaus Sauliaus sielą.

"Taigi kai Dovydas grįžo, nugalėjęs pilistimą, moteriškės iš visų Izraelio miestų išėjo, dainuodamos ir šokdamos, priešais karalių Saulių su džiaugsmo būgneliais ir su barškalais. Moterys dainavo, žaisdamos ir sakydamos: Saulius užmušė tūkstantį, o Dovydas - dešimtį tūkstančių" (I Karalių 18, 6 - 7).

Žinoma, sunku patikėti, kad amžiną atilsį Galijotas, nors ir milžinas, vienas būtų atstojęs dešimtį tūkstančių vyrų. Todėl Sauliui, pasižymėjusiam daugeliu karinių žygdarbių, atrodė, kad ovacijos jo ginklanešiui ir kanklininkui peržengė leistinas ribas ir jau užgauna jį, kaip karalių:

"Tuomet Saulius labai įpyko, ir tokia kalba nepatiko jo akyse. Jis tarė: Jie davė Dovydui dešimtį tūkstančių, o man davė tūkstantį; kas dar jam belieka, jei ne karalystė?

Saulius tat nuo tos dienos ir vėliau žiūrėjo į Dovydą nebegeromis akimis.

Rytdienai atėjus, piktoji dvasia, dievo siųsta, apniko Saulių, ir jis siautėjo savo namuose, Dovydas gi žaidė savo ranka arfa kaip kasdien. Saulius laike rankoje ietį.

Ir ją metė, manydamas, kad galės prismeigti Dovydą prie sienos; bet Dovydas pasisuko nuo jo veido antrą sykį" (I Karalių 18, 8 - 11).

Po kurio laiko karalius, norėdamas nusikratyti jaunuoliu, paskyrė jį tūkstantininku (13 eil.). Ir Dovydas, kuriam viskas sekėsi, vis darėsi populiaresnis Izraelio sūnų tarpe.

Jo vardas ėjo iš lūpų į lūpas. Netrukus mes pamatysime, jog pats dievas nepašykštėjo įrodyti savo palankumą Dovydui.

Pasišaukęs kartą Dovydą, Saulius jam tarė: "Štai mano vyresnioji duktė Merobė; ją atiduosiu tau, tiktai būk drąsus vyras ir kovok viešpaties kovas" (17 eil.). Saulius savo sielos gilumoje tikėjosi, kad pilistimai vieną kartą užmuš Dovydą. Bet Dovydas atsakė Sauliui: "Kas aš esu arba kas yra mano gyvybė, arba mano tėvo giminė Izraelyje, kad tapčiau karaliaus žentu?" (18 eil.). Jis vis dar nesisakė, kad Samuelis buvo jį patepęs.

"O kai atėjo laikas, kad Sauliaus duktė Merobė reikėjo duoti Dovydui, ji buvo atiduota moterystėn molatiečiui Adrieliui" (19 eil.). Autorius nepasako kodėl. "Dovydą gi pamilo antroji Sauliaus duktė Micholė. Tai buvo pranešta Sauliui, ir jam patiko... Todėl Saulius tarė Dovydui: Dar šiandien pat tapsi mano žentu" (20 - 21 eil.).

Iš to, kas toliau seka, galima spręsti, kad Galijoto nugalėtojas būtų mielai nors ir tuojau vedęs gražiąją Micholę, bet Saulius matyt, ėmė gailėtis, taip greitai davęs sutikimą: sužinojęs, kad jaunuolis nori vesti, jis ėmė reikalauti neįmanomų dalykų. Niekas niekada neatspės, kokius sunkumus sugalvojo Saulius. "Saulius gi tarė; Jūs sakykite Dovydui taip: Karalius nereikalauja susižiedavimo dovanų, bet tiktai šimto pilistimų apipjaustymo odelių" (25 eil.).

Kitaip sakant, karalius nesirengė duoti dukteriai jokio kraičio. Jo nuomone, kraitį žmonai turi parūpinti Dovydas. Ir dar kokį kraitį? Šimtą apyvarpių! Visiškai nesuprantama, kuriam galui tokia daugybė šių dalykėlių jaunavedžių ūkyje.

Bet "po nedaugelio dienų Dovydas pakilęs nuėjo draug su buvusiais su juo vyrais, užmušė du šimtus pilistimų, atnešė jų apipjaustymo odeles ir atskaitė jas karaliui, kad taptų jo žentu. Taigi Saulius davė jam savo dukterį Micholę moterystėn" (l Karalių 18, 27).

Galima įsivaizduoti susirinkimą, kuriame buvo pasirašyta santuokos sutartis, ir sceną, kai karaliaus notaras iškilmingai atskaičiavo du šimtus apyvarpių, o įsimylėjusi Micholė burkavo, padėjusi galvutę ant Dovydo peties, sužavėta tokios puikios vestuvių dovanos! Tačiau pilistimams labai nepatiko, kad žydai eitų pas juos, nelyginant į kokį bazės sandėlį, apsirūpinti apyvarpėmis. Karas atsinaujino. "Pilistimų kunigaikščiai vėl išėjo kariauti, o nuo pat jų išėjimo pradžios Dovydas elgėsi išmintingiau už visus Sauliaus tarnus, ir jo vardas pasidarė labai garsus" (I Karalių 18, 30).

Kaip tik tuo metu karaliui pradėjo dažniau kartotis nervų priepuoliai. Bet vis tik nesuprantama, kodėl šventasis autorius stengiasi pavaizduoti nelaimingąjį monarchą pačiomis bjauriausiomis spalvomis? Juk pagal Bibliją pats dievas kartkartėmis užleisdavęs nelaimingajam Sauliui tą "piktąją dvasią", kitaip sakant, atimdavęs protą. Joks beprotis neatsakingas už savo veiksmus, tuo labiau Saulius.

"Taigi Saulius kalbėjo savo sūnui Jonatui ir visiems savo tarnams, kad užmuštų Dovydą. Bet kadangi, Sauliaus sūnus Jonatas labai mylėjo Dovydą, tai jis perspėja Dovydą, sakydamas: Mano tėvas Saulius ieško tavęs užmušti; todėl saugokis, meldžiamasis" (I Karalių 19, 1 - 2).

Be to, Jonatas stengėsi sutaikyti priešininkus. "Taigi Jonatas gerai kalbėjo apie Dovydą savo tėvui Sauliui ir jam tarė. Nenusidėk, karaliau, prieš savo tarną Dovydą, nes jis tau nenusidėjo ir jo veiksmai tau naudingi.

Jis statė savo gyvybę į pavojų ir užmušė pilistimą, o viešpats suteikė didį išgelbėjimą visam Izraeliui; pats matei ir džiaugeisi. Kodėl tat nusidėtumei prieš nekaltą kraują, užmušdamas Dovydą, kurs yra be kaltės?

Tai išgirdęs, Saulius, numalšintas Jonato balso, prisiekė: Kaip viešpats gyvas, jis nebus užmuštas.

Taigi Jonatas pasišaukė Dovydą ir jam pasakė visus šiuos žodžius; paskui Jonatas įvedė Dovydą pas Saulių, ir jis vėl buvo jo akivaizdoje kaip vakar ir užvakar" (l Karalių19, 4 - 7).

Aišku, kad monarcho neapykanta dingdavo, kai jam sugrįždavo normali būsena, ir tiktai priepuolio pagautas, kai "dievas užleisdavo ant jo piktąją dvasią", Saulius vėl galvodavo apie žento užmušimą.

Tuo metu karas su pilistimais buvo pačiame įkarštyje, ir jaunasis muzikantas protarpiais tarp dviejų serenadų priešus gana smarkiai apkuldavo. "O piktoji viešpaties siųsta dvasia apniko Saulių. Jis sėdėjo savo namuose ir laikė rankoje ietį" (9 eil.). Skaitytojas jau numano, kas turi įvykti. "Kai Dovydas grojo arfa, Saulius stengėsi prismeigti ietimi Dovydą prie sienos, o Dovydas pasišalino nuo Sauliaus veido, ietis gi, jo nesužeidusi, įsmigo į sieną. Dovydas pabėgo ir tą naktį išsigelbėjo" (9 - 10 eil.).

Jaunasis arfininkas ir karo vadas išsigelbėjimo ieškojo ir jį rado pas savo švelniąją žmoną, kuri pasistengė jį paguosti.

"Taigi Saulius siuntė sargus į Dovydo namus, kad jo tykotų ir rytmetį užmuštų. Bet Dovydo pati apie tai jam pranešė, sakydama: Jei nesigelbėsi šią naktį, rytoj numirsi,

Ir ji nuleido jį pro langą; taip jis ištrūko, pabėgo ir išsigelbėjo.

Micholė gi paėmė statulą, paguldė ją į patalą, apvyniojo jai galvą ožkos kailiu ir pridengė drabužiais.

Kai Saulius atsiuntė du budelius, idant nutvertų Dovydą, buvo jam atsakyta, kad jis serga.

Saulius vėl siuntė pasiuntinius, kad pažiūrėtų Dovydo, sakydamas: Atgabenkite jį pas mane patale, kad būtų užmušiąs.

Kai pasiuntiniai atėjo, buvo rasta patale statula, o aplink jos galvą ožkos kailis.

Tuomet Saulius tarė Micholei: Kodėl taip pasityčiojai išmanęs ir išleidai mano priešą, kad pabėgtų? O Micholė atsake Sauliui: Nes jis man kalbėjo: Išleisk mane, kitaip aš tave užmušiu" (I Karalių 19, 11 - 17).

Nereikia pamiršti, kad mes cituojame pačią švenčiausią knygą, dievišką kūrinį, tikėjimo pagrindų pagrindą, kuri pretenduoja savo nuostatoms pajungti visus žmones. Bet ar galima kur nors kitur rasti kvailesnę istoriją, kaip ši? Šis anekdotiškas persirengimas netinka net prasčiausiam vodeviliui. Jis yra žemesnio lygio už blogiausius turgaus balaganų vaidinimus. Ir vis dėlto mes turime tikėti, kad Micholė padėjo savo vyrui, tam dievo pateptajam, pabėgti pro langą ir pakeitė jį lovoje manekenu, aprengtu ožkos kailiu, - kitaip mes degsime amžinoje pragaro ugnyje. Turbūt, tas ožkos kailis buvo labai panašus į Dovydo naktinę kepuraitę.

Hebrajiškame tekste "statula" vadinama "terafim ". Šis žodis nūdieniuose Biblijos leidimuose verčiamas "statula". Tačiau iš tikrųjų "terafim" reiškia "stabas". Atseit, Micholė dar turėjo stabų? Nejau ji tikrai pagalvojo, kad tėvo atsiųsti žudikai lengvabūdiškai palaikys stabą jos vyru? Ir nejaugi ji tikėjosi, kad ožkos kailis, kuriuo apdengė savo stabo galvą, galės atstoti jos vyro plaukus? Štai puikus siužetas rimtam šventųjų ponų teologų egzaminui.

Dovydas tarp pranašų

Toliau Biblijos pasakojimas tiesiog virsta kliedesiu: "Dovydas išbėgęs ir taip išsigelbėjęs, atėjo pas Samuelį Ramaton ir papasakojo visa, ką jam buvo padaręs Saulius; paskui jis ir Samuelis nuėjo ir pasiliko Najote.

Sauliui buvo paskelbta ir pasakyta: Štai Dovydas Najote Ramatoje. Saulius tat siuntė budelius, kad nutvertų Dovydą.

Kai jie pamatė būrį pranašų, kurie pranašavo, ir Samuelį, stovintį jų priešakyje, viešpaties dvasia pagavo taip pat ir juos, ir jie patys ėmė pranašauti.

Paskelbus apie tai Sauliui, jis siuntė dar kitus pasiuntinius, bet ir šitie pranašavo. Saulius dar siuntė trečius pasiuntinius, bet pranašavo ir tie. Tuomet didžiai įpykęs Saulius nuėjo pats Ramaton, o atvykęs iki didžiojo šaltinio, esančio Soche, klausėsi ir tarė: Kurioje vietoje yra Samuelis ir Dovydas? Jam buvo atsakyta: Štai jiedu yra Najote Ramatoje.

Jis ėjo į Najotą Ramatoje, bet ir ant jo nužengė dievo dvasia, ir jis keliavo toliau ir pranašavo, kol atėjo į Najotą Ramatoje.

Taipogi ir jis išsivilko iš savo drabužių ir pranašavo draug su kitais Samuelio akivaizdoje, ir gulėjo nuogas visą tą dieną ir naktį. Iš čia ir kilo patarlė: Argi ir Saulius tarp pranašų?" (I Karalių 19, 20 - 24).

Mes tyčia žodis į žodį pateikėme šį keistą tekstą. Pranašu vadinamas žmogus, kuris spėja ateitį. Atseit, reikia būti dievo įkvėptam, kad galėtumei pasakyti, kas atsitiks. Taip tikintieji supranta žodį "pranašas". Paprastai pranašas pasako kokį nors vieną faktą: orakulą klausia, orakulas atsako. Arba, sakysim, "dievo žmogus" nuvyksta į kokį miestą ar į karaliaus rūmus ir išpranašauja tokią ir tokią katastrofą arba tokį ir tokį laimingą įvykį. Taip elgiasi pranašai, tai yra tie, kurie dedasi įkvėptais ir žinančiais slapčiausius dalykus. Tačiau niekam neateis į galvą įsivaizduoti visą minią - susirinkimą pranašų, be perstojo pilančių savo pranašystes. Toks dalykas galimas nebent tik pamišėlių namuose !

Saulius pranašavo draug su kitais

Net Sauliaus pasiųsti policininkai virsta pranašais ir prisideda prie Samuelio, Dovydo bei kitų ir kartu su jais ima pranašauti. Galiausiai ir pats Saulius, išvykęs ieškoti žento, kad jį užmuštų, pradeda kelyje pranašauti, išsirengia ir visą parą voliojasi nuogas etatinių ir atsitiktinių šventųjų, arba pranašų, susirinkime. Tai labai primena klinikinius pamišimo vaizdus.

XVIII amžiaus mokslininkas Bulanže pastebėjo, kad tas kvailas prasimanymas primena pasakojimą apie vieną Žemutinės Bretanės kaimo teisėją. Jis pasiuntė teismo antstolį pašaukti liudininko. O liudininkas tuo metu gurkšnojo smuklėje, ir antstolis pasiliko su juo. Teisėjas pasiuntė kitą antstolį, kuris irgi įstrigo smuklėje. Pagaliau teisėjas išėjo pats, bet irgi prisijungė prie kompanijos ir nusigėrė. Bylą teko atidėti.

Dvidešimtame perskyrime pasakojama, kad Dovydas, pabėgęs iš Najoto, pasislėpė pas Jonatą. Šis vėl mėgino apginti jį nuo įtūžusio Sauliaus, kai tas baigė pranašauti. Tą ginamąją kalbą jis pasakė per pietus, kuriuos karalius iškėlė... jauno mėnulio garbei. Saulius pastebėjo, kad Dovydo vieta užstalėje tuščia, ir tada Jonatas pamėgino užsistoti. Bet karalius nieko nenorėjo girdėti, tik raudo iš pykčio.

"Bet Jonatas, atsakydamas savo tėvui Sauliui, tarė: "Kodėl jis turi mirti? Ką padarė?

Saulius gi nutvėrė ietį, kad jį nudurtų. Tuomet Jonalas suprato, kad jo tėvas buvo nutaręs užmušti Dovydą.

Jonatas tat atsikėlė nuo stalo, smarkiausiai supykęs, ir nieko nevalgė antrąją mėnesio dieną, nes jis labai nuliūdo dėl Dovydo, kadangi jo tėvas buvo jį paniekinęs" (I Karalių 20, 32 - 34).

Jonatas išvyko įspėti svainio, kad, matyt, nepavyks palaužti karaliaus užsispyrimo. O Dovydas, išklausęs Jonatą, "atsikėlė iš vietos, kuri buvo pietų šone, ir, parpuldamas kniūpsčias ant žemės, tris kartus pasilenkė; ir jiedu pasibučiavę verkė drauge, bet labiausiai Dovydas" (41 eil.).

Dovydas iškeliavo pas kunigą Achimeleką, gyvenusį Nobėje, prašytis prieglaudos. Kunigas jį priėmė, papenėjo šventa duona, bet užsiminė, kad čia jam nebūsią saugu. O kadangi jaunasis arfininkas, prieš pasipustydamas padus, paprašė Achimeleką duoti jam kokį ginklą, kad turėtų kuo gintis bėdos atveju, kunigas atsakė jam: "Štai čia tavo užmušto Terebintų slėnyje pilistimo Galijoto kalavijas, įvyniotas į efodą; jei nori imti jį, imk, nes, be jo, kito nėra. O Dovydas tarė: Nėra kito jam lygaus: duok man jį" (I Karalių 21, 9).

Dovydas išėjo, Galijoto kalaviju nešinas, ir atvyko į pilistimų miestą Getą, kurį valdė karalius Achis: tikėjosi, kad Izraelio priešas priglaus jį. Netoli miesto jį pažino keletas Achio tarnų. To užteko, kad Dovydą apimtų didelė baimė. Ar teiksis pilistimų karalius atsižvelgti į jo varganą padėtį? Jis labai tuo suabejojo. "Dovydas... ėmė labai bijoti Geto karaliaus Achio. Jis permainė jų akivaizdoje savo veidą, puldinėjo tarp jų rankų ir daužėsi į durų staktas, o seilės varvėjo jam ant barzdos. Todėl Achis tarė savo tarnams: Jūs matėte, kad šis žmogus beprotis - kam jį atvedėte pas mane?" (I Karalių 21, 12 - 14).

"Dovydas tat išbėgo iš ten ir nubėgo į Odolamo olą. Tai išgirdę, jo broliai ir visi jo tėvo namai atvyko pas jį čionai. Ir susirinko visi, kurie buvo nuskurdę ir prasiskolinę, ir apmaudingi. Jis tapo jų vadu, ir buvo su juo apie keturis šimtus vyrų" (I Karalių 22, 1 - 2). Po to, savo nusenusius tėvus pavedęs moabitų karaliaus globai, Dovydas išsirengė į žygį. Tarp Dovydo ir jo uošvio Sauliaus prasidėjo atviras karas.

Saulius patyrė, kaip priėmė kunigas Achimelekas Dovydą. Išsišaukęs Achimeleką ir visus kunigus į savo teismą, "Saulius jam tarė: Kodėl susitarėte prieš mane tu ir Jesės sūnus, ir tu davei jam duonos ir kalaviją, ir teiravaisi dėl jo dievą, kad pakiltų prieš mane ir pasiliktų betykojąs manęs iki šios dienos?

Achimelekas atsakė karaliui ir tarė: Ir kas gi yra tarp visų tavo tarnų taip ištikimas, kaip Dovydas, kurs ir karaliaus žentas, ir eina, tau liepiant, ir garbingas tavo namuose?

Argi tik šiandien aš pradėjau teirautis dėl jo dievą? Anaiptol. Tegul karalius neįtaria tokiame dalyke savo tarno visuose mano tėvo namuose; nes tavo - tarnas nieko nežinojo apie tą dalyką, nei mažai, nei daug.

Bet karalius tarė: Mirte numirsi, Achimelekai, tu ir visi tavo tėvo namai" (I Karalių 22, 13 - 16).

Vis dėlto karaliaus asmens sargybiniai atsisakė vykdyti šį mirties nuosprendį, nesiryždami pakelti rankos prieš kunigus. "Tuomet karalius tarė Doegui: Kreipkis tu ir pulk ant kunigų. O idumietis Doegas apsigręžęs puolė ant kunigų ir nužudė tą dieną aštuonias dešimtis penkis vyrus, nešiojusius lininį efodą. Kunigų gi miestą Nobę jis ištiko kalavijo ašmenimis ir išgalabijo kalavijo ašmenimis vyrus ir moteris, vaikus ir žindomus kūdikius, jautį, asilą ir avį" (I Karalių 22, 18 - 19). Vienas Achimeleko sūnus, vardu Abiataras, išsigelbėjo nuo "kalavijo ašmenų" ir spėjo prisijungti prie Dovydo, kuris jam pasakė: "Pasilik su manim ir nesibijok. Jei kas ieškos mano gyvybės, ieškos ir tavo gyvybės, ir tu išsigelbėsi draug su manim." (23 eil.).

Šiuos įvykius mes atpasakojame kaip įmanydami trumpiau. Bet tikintiesiems skirti šventosios istorijos vadovėliai tokie nepilni, kad būtinai reikia, pasinaudojant tiksliomis Biblijos citatomis, atkurti daugelį epizodų, kuriuos mūsų kunigai susigėdę nutyli. Keistos šventojo rašto detalės kartais būna gana pikantiškos ir įdomios. Mes pasistengtume būti dar lakoniškesni, jei kalbėtume apie kokią paprastą knygą. Bet juk čia paties dievo kūrinys, ir todėl nesiryžtame praleisti dieviškųjų perlų, kurių taip gausu stebuklingame Senojo testamento apdare.

Jesės sūnus ėmė bastytis Zifo dykumoje. Jį lydėjusios įvairaus plauko gaujos skaičius dar padidėjo 200 žmonių. Saulius persekiojo tą gaują, bet niekaip negalėjo jos pavyti. Vis tiktai Dovydui pavyko susitikti su Jonatu miške. Abu vėl prisiekė vienas kitam amžiną meilę ir draugystę.

Patyręs, kad pilistimai vėl išsirengė į žygį, Saulius liovėsi persekiojęs žentą, nes turėjo kariauti su savo tautos priešais. Pilistimus atmušęs, karalius vėl ėmėsi Dovydo, kuris Engado dykumoje įkūrė savo vyriausiąją būstinę; iš ten savo vaisingąją veiklą jis išplėtė į visas puses aplinkui. Taip, veikla buvo iš tikrųjų vaisinga, nes Jesės sūnus, anot Biblijos, pasidarė tikras plėšikų šutvės vadas: surinkęs 600 galvažudžių trankėsi po kalnus ir klonius su savo gauja, nepasigailėdamas nei draugo, nei priešo ir apiplėšdamas kiekvieną pasitaikiusį.

Du kartus Saulius su 3000 rinktinių kareivių jau buvo visai priartėjęs prie Dovydo. Abiem atvejais žentas parodė jaudinantį kilnumą. Abu epizodai labai komiški, ir reikia juos pacituoti. Diktuodamas šį pasakojimą, dieviškasis balandis buvo iš tiesų gerai nusiteikęs. Visą reikalą tvarkė dievas. Jam buvo nesunku suteikti Dovydui galimybę parodyti didžiadvasiškumą ne mažiau juokingomis aplinkybėmis. Jei šie nuotykiai kiek bjauroki, tai dėl to, kad švenčiausioji Trejybė panoro mažumą pasilinksminti ir dieviškais juokais paįvairinti savo nuobodų diktantą. O mes anaiptol neketiname nuneigti tų nuotykių dieviškumo: pažodžiui cituojame šventąjį raštą.

Tad pirmyn! Štai dievo žodis:

"Saulius tat, pasiėmęs tris tūkstančius rinktinių vyrų iš viso Izraelio, ėjo ieškoti Dovydo ir jo vyrų net ant stačiausių uolų, kurios prieinamos tik laukinėms ožkoms.

Jis atėjo prie avių tvartų, kurie buvo prie kelio; ten buvo ola, kurion Saulius įėjo nusilengvinti; Dovydas gi ir jo vyrai slėpėsi olos gilumoje.

Tuomet Dovydo tarnai jam tarė: Štai diena, apie kurią viešpats tau kalbėjo: Aš paduosiu tau tavo priešą, kad padarytumei, kaip tinka tavo akims. Taigi Dovydas atsikėlė ir tylomis atpjlovė Sauliaus apsiausto skverną.

Bet tuo tarpu Dovydo širdis plakė, nes jis buvo atpjovęs Sauliaus apsiausto skverną;

Ir jis tarė savo vyrams: Viešpats tepasigaili manęs, kad daryčiau tą dalyką savo ponui, viešpaties pateptajam, kad pakeičiau ant jo savo ranką, nes jis yra viešpaties pateptasis.

Ir Dovydas sulaikė žodžiais savo vyrų smarkumą ir neleido jiems sukilti prieš Saulių. Saulius, pakilęs iš olos, ėjo toliau pradėtu keliu.

Dovydas gi leidosi paskui jį ir, išėjęs iš olos, šaukė Sauliui, sakydamas: Mano pone, karaliau! Saulius pažvelgė atgal. O Dovydas, pasilenkdamas veidu iki žemės, išreiškė pagarbą.

Ir tarė Sauliui: Kodėl klausai žmonių, sakančių: Dovydas ieško padaryti tau pikta?

Štai šiandien tavo akys matė, kad viešpats buvo tave atidavęs į mano ranką oloje, ir buvo man atėjusi mintis tave užmušti, bet mano akis pasigailėjo tavęs, nes tariau sau: Neištiesiu savo rankos prieš savo poną, nes jis viešpaties pateptasis.

Taip, mano tėve, pažvelk ir pažink savo apsiausto skverną mano rankoje, nes, atpjaudamas tavo apsiausto galą, nenorėjau ištiesti savo rankos prieš tave; pažink ir matyk, kad nėra mano rankoje piktumo nei neteisybės, ir aš tau nenusidėjau: tu gi tykojai mano gyvybės, kad ją atimtumei.

Viešpats tebūnie teisėjas tarp manęs ir tavęs, ir tegul viešpats tau atkeršija už mane; mano gi ranka tenebus prieš tave.

Kaip ir senovės patarlėje pasakyta: Iš bedievių išeis bedievystė; mano gi ranka tenebus prieš tave.

Ką tu persekioji, Izraelio karaliau? Tu persekioji nustipusį šunį ir vieną blusą.

Viešpats tebūnie teisėjas ir tegul daro teismą tarp manęs ir tavęs; tegul mato ir tegul teisia mano bylą, ir išgelbsti mane iš tavo rankos.

Kada gi Dovydas pabaigė kalbėti šituos žodžius Sauliui, Saulius tarė: Argi tai tavo balsas, mano sūnau Dovyde? Ir Saulius pakėlė savo balsą ir ėmė verkti.

Jis tarė Dovydui: Tu teisingesnis už mane, nes tu padarei man gera, aš gi tau atsilyginau piktumu.

Ir šiandien tu parodei, ką padarei man gera, kaip viešpats buvo atidavęs mane į tavo ranką, ir tu neužmušei manęs.

Nes kas gi, radęs priešą, paleidžia jį eiti geru keliu? Bet viešpats tegul tau suteikia atsilyginimą už tai, ką man šiandien padarei.

O dabar, kadangi žinau, jog tu tikriausiai būsi karaliumi ir turėsi savo rankoje Izraelio karalystę,

Prisiek man viešpačiu, kad neišnaikinsi mano ainijos po manęs ir neišdildysi mano vardo iš mano tėvo namų.

Ir Dovydas prisiekė Sauliui Taigi Saulius sugrįžo į savo namus, o Dovydas ir jo vyrai pakilo į saugesnes vietas" (l Karalių 24. 3 - 23).

Ši scena patetiška, nors ir sunku suprasti, kodėl Dovydas labai nužemintai palygina save su nustipusiu šunimi ir blusa. Epizodas būtų iš tikrųjų puikus, jeigu jis vyktų kitokiomis aplinkybėmis. Betgi čia Dovydas pasigaili Sauliaus, užėjusio į olą atlikti savo gamtos reikalo! Šventoji dvasia lengvai būtų galėjusi parūpinti Dovydo didžiadvasiškumui kokią nors kitą dekoraciją. Bet jeigu jau dievui būtinai reikėjo, kad aplinkybės susiklostytų taip, o ne kitaip, tai reikia pripažinti, kad, atmetus mistifikaciją, jo ir pajuokauta gana nevykusiai. Klerikalai urzgia dėl kai kurių Emilio Zola knygų, kuriose tas įžymus romanistas natūralistas aprašo nuogą Muketės užpakalį ir bezdantį kaimietį. Bet juk Emilio Zola romanai - ne šventosios knygos, ir niekam niekada neateis į galvą jomis grįsti religiją. Būdamas smagios nuotaikos, dieviškasis balandis galėjo drąsiai pridurti, kad, skubėdamas paskui Saulių iš olos, Dovydas netyčia įmynė į karaliaus ten pridarytą krūvelę ir tai jam atnešė laimę. Tikintieji būtų ir tą detalę priėmę pamaldžiai ir dievobaimingai.

Bet negaiškime ir eikime toliau.

Antrą kartą Jesės sūnus parodė savo dvasios taurumą kiek kitokiomis aplinkybėmis. Tuo metu kai Saulius ir jo armija apsistojo Hachiloje, Dovydas, lydimas kažkokio Abesės, prasigavo naktį į karaliaus palapinę. Šį kartą dievas buvo tiesioginis savo mylimojo Dovydo bendrininkas.

"Taigi Dovydas ir Abesė atėjo prie žmonių nakčia ir rado Saulių gulintį ir miegantį šėtroje, o jo ietis buvo įsmeigta žemėn prie jo galvos, - Abneris gi ir žmonės miegojo aplink jį.

Tuomet Abesė tarė Dovydui: Dievas atidavė šiandien tavo priešą į tavo rankas; taigi aš jį dabar perversiu ietimi ant žemes vieną sykį, o antro nereikės.

Bet Dovydas tarė Abesei - Neužmušk jo, nes kas gi išties savo ranką prieš viešpaties pateptąjį ir liks nekaltas?

Dovydas dar sakė: Kaip gyvas viešpats, nes jei viešpats jo neištiks arba neateis jo diena, kad mirtų arba pražūtų, išėjęs į kovą,

Viešpats tepasigaili manęs, kad ištiesčiau savo ranką prieš viešpaties pateptąjį; dabar tat imk esančią prie jo galvos ietį ir vandens ąsotį, ir eikime sau.

Taigi Dovydas paėmė ietį ir vandens ąsotį, buvusį prie Sauliaus galvos, ir jiedu nuėjo sau, ir nebuvo nė vieno, kurs būtų matęs, pajutęs ir atbudęs, bet visi miegojo, nes gilus viešpaties miegas buvo ant jų kritęs.

Kai Dovydas nuėjo kiton pusėn, atsistojo ant kalno viršūnės iš tolo, ir tarp jų buvo didelis tarpas,

Dovydas šaukė žmonėms ir Nero sūnui Abneriui, sakydamas: Ar neatsakysi, Abneri? O Abneris atsakydamas tarė: Kas tu esi, kurs šauki ir neduodi ramybės karaliui?

O Dovydas tarė Abneriui: Ar tu ne vyras? Ir kas kitas tau lygus Izraelyje? Kodėl tat nesergėjai savo pono karaliaus? Nes vienas iš minios įėjo užmušti tavo pono karaliaus.

Tai negerai, ką padarei; kaip viešpats gyvas, jūs esate mirties sūnūs, kurie nesaugojote savo pono, viešpaties pateptojo; taigi dabar žiūrėk, kur karaliaus ietis ir kame vandens ąsotis, buvęs prie jo galvos?

Saulius gi pažino Dovydo balsą ir tarė: Argi tai ne tavo balsas, mano sūnau Dovyde? O Dovydas tarė: Tai mano balsas, mano pone, karaliau" (I Karalių 26, 7 - 17).

Šis epizodas baigiasi taip pat, kaip ir anas, tik toks skirtumas, kad čia Jesės sūnus lygina save nebe su padvėsusiu šunimi, bet tik su blusa: be to, jis grąžina Sauliui ietį, sau pasilikdamas vandens ąsotį.

Kyla klausimas, kodėl gi vienas iš Biblijos herojų, Saulius, priskiriamas prie prakeiktųjų? Grynai žmogišku požiūriu, šis karalius daro vis dėlto gana neblogo žmogaus įspūdį: jo įniršio prieš Dovydą priepuoliai yra "piktosios dvasios" padariniai; iš kitos pusės - ir patsai Jesės sūnus gana apgailėtinas subjektas. Kai nuo Sauliaus atstoja "piktoji dvasia", jis pasidaro normalus žmogus ir anaiptol ne žiaurus. Be to, jis patriotas, kai tuo tarpu Dovydas (mes tai pamatysime toliau) su savo valkatų gauja nueina tarnauti pilistimams. Bet... bet dvasininkai mums sako, kad čia žmogišku požiūriu vadovautis negalima - tikėjimo dalykuose reikia viską priimti vien tikėjimu.

31 SKYRIUS

Liūdnas bedievio Sauliaus galas

Dievas niekad nepraleido progos parodyti, kad jis globojo kaip tik Dovydą, nes šis atitiko visus jo norus. Pasigėrėkite, pavyzdžiui, Nabalio ir Abigailės istorija. Pasistengsime glaustai atpasakoti Bibliją, laikydamiesi šventojo teksto ir praleisdami tiktai pasikartojančias ir pernelyg ištęstas vietas.

Buvo Maone toksai labai turtingas žmogus. Jis kirpo savo avis Karmelyje. To žmogaus vardas - Nabalis, o jo žmonos vardas: - Abigailė... Dovydas pasiuntė dešimtį vyrukų pas Nabalį, reikalaudamas duoti jam, "ką ras tavo ranka". Nabalis atsakė: "Kas yra Dovydas?.. Šiandien labai daug tarnų, kurie pabėga nuo savo ponų. Argi tat aš imsiu savo duoną, savo vandenį ir mėsą savo galvijų, kuriuos paploviau savo kirpikams, ir duosiu žmonėms, kurių nežinau, iš kur jie?.. Tuomet Dovydas tarė savo tarnams: Tegul kiekvienas apsijuosia savo kalaviju... Apsijuosę taipgi ir Dovydas savo kalaviju, ir apie keturis šimtus vyrų sekė Dovydą, tuo tarpu kai du šimtai pasiliko prie naštų... Tuomet Abigailė pasiskubino, paėmė du šimtus duonos kepalų, du indus vyno, penkis išvirtus avinus, penkis saikus keptų grūdų, šimtą ryšulių džiovintų vynuogių ir du šimtus džiovintų figų pyragėlių ir sudėjo visa tai ant asilų."

Nieko nesakiusi vyrui, ji išvyko priešais Dovydą. "Abigailė, pamačiusi Dovydą, paskubėjo nusėsti nuo asilo, parpuolė prieš Dovydą ant savo veido, nusilenkė iki žemės"... Dovydas jai tarė: "Pašlovintas teesie viešpats, Izraelio dievas, kurs tave siuntė šiandien man priešais, ir palaiminta tavo kalba; palaiminta ir tu, kuri sulaikei mane šiandien, kad neičiau kraujo išlieti ir atkeršyti savo ranka... Jei nebūtumei veikiai atėjusi man priešais, nebūtų išlikęs Nabalis, besišlapinantis aušros metu prie sienos "...

Po dešimties dienų Nabalis mirė. "Dovydas, išgirdęs, kad Nabalis mirė, tarė: Pašlovintas viešpats, kurs padarė teismą Nabaliui už mano paniekinimą... ir Nabalio piktumą viešpats nukreipė ant jo galvos. Dovydas tat siuntė ir sakė Abigailei, kad norįs ją imti sau žmona... Ji pakilusi nusilenkė iki žemės ir tarė: Štai tavo tarnaitė teesie vergė, kad mazgotų savo pono tarnų kojas. Po to Abigailė skubiai atsikėlė ir sėdosi ant asilo, o draug su ja ėjo penkios mergaitės, jos tarnaitės; ji sekė Dovydo pasiuntinius ir tapo jo pačia. Dovydas dar vedė Achinoamą iš Jezraelio, ir abi buvo jo pačios. Saulius gi atidavė Dovydo pačią, savo dukterį Micholę, Laiso sūnui Falčiui, kurs buvo iš Galimo" (I Karalių 25, 2 - 44).

Jei prireiktų parašyti vieškelių plėšiko istoriją, tai šitoji visai tiktų. Žavėdamasi Dovydu, Biblija vaizduoja Nabalį grubiu ir žiauriu žmogumi. Bet juk Dovydo elgesys ne mažiau papiktinantis. Tačiau pats dievas dalyvavo nužudant vyrą, kurio neapkentė žmona. Šiuo piktadarišku įsikišimu dievas podraug palaimina savo pateptojo Dovydo svetimoterystę. Gana keista moralė!

Tuo metu pasimirė Samuelis. "Mirė Samuelis, ir visas Izraelis susirinko, apraudojo jį ir palaidojo jo namuose Ramatoje" (I Karalių 25, 1). Tačiau tai nesukliudė jam, kaip ir Mozei, aprašyti savo knygoje įvykius, atsitikusius po jo mirties. Reikia pripažinti, kad šioje srityje Samuelis pralenkė Mozę. Pastarasis apsiribojo vien savo laidotuvių ir liaudies liūdesio aprašymu. O pomirtinis Samuelio kūrinys apima Sauliaus karaliavimo pabaigą ir visą Dovydo viešpatavimo laikotarpį. Trisdešimt aštuoniuose perskyrimuose kalbama apie įvykius, kuriuos autorius regėjo, jau būdamas miręs. Stebuklų stebuklas! Kokiu būdu Samuelis, visa tai matęs iš dangaus aukštybių sielos akimis, galėjo parašyti knygą mirusio, iškilmingai palaidoto ir sudūlėjusio kūno rankomis? Tai dieviška paslaptis.

Nesistengsime jos atskleisti ir pasitenkinsime tuo, kad velionis pranašas gera valia sutiko būti dviejų savo pateptų karalių istoriku. Samuelis nė kiek nesirūstindamas praneša, jog "Dovydas pakilo ir nuėjo draug su šešiais šimtais savo vyrų pas Geto karalių Maocho sūnų Achį" (l Karalių 27, 2). Achis pavedė jam gyventi Sikelego miestą, ir dievo pateptasis išgyveno ten, tarp savo tautos priešų, vienerius metus ir keturis mėnesius.

"Vienerius metus ir keturis mėnesius", - taip parašyta hebrajiškame tekste. Katalikiškuose Biblijos vertimuose rašoma: "keturis mėnesius".

"Dovydas ir jo vyrai pakildavo ir imdavo grobį iš gesuritų, gerzitų ir amalekitų, nes jų gyvenamieji kaimai buvo senovėje aname krašte, einant į Surą iki Egipto žemės.

Dovydas ištikdavo visą kraštą ir nepalikdavo gyvo nei vyro, nei moteriškės, o, pasiėmęs avis, jaučius, asilus, kupranugarius ir drabužius, sugrįždavo ir ateidavo pas Achį.

Achis gi jam sakydavo: Ką šiandien buvai užpuolęs? Dovydas atsakydavo: Judo pietų kraštą, Jeramelio pietus ir Kėnio pietus.

Dovydas nepalikdavo gyvo vyro ir moters ir jų neatsivesdavo į Getą, sakydamas: Kad kartais jie nekalbėtų prieš mus. Taip Dovydas darė ir taip jo buvo nutarta per visą laiką, kolei gyveno pilistimų krašte.

Taigi Achis pasitikėjo Dovydu ir sakė: Jis padarė daug pikta prieš savo tautą Izraelį, todėl man bus amžinas tarnas" (I Karalių 27, 8 - 12).

Kaip jums patinka šis dievo pateptasis?

Kritikai primena, kad iš pradžių Dovydas buvo apsimetęs kvaileliu prieš pilistimų karalių; tuo, žinoma, ne per daug įkvėpsi pasitikėjimo karaliui, kuriam ketini siūlytis tarnauti mūšio lauke kaip matysime vėliau. Tačiau, priduria kritikai, Dovydas tarnavo savo geradariui pilistimų karaliui tikrai kažkaip neįprastai: Dovydas mulkina Achį, kad jis apiplėšinėja žydus, tuo tarpu kai iš tikrųjų jis plėšia ir žudo jo sąjungininkus. Jis naikina viską. Žudo visus, nepasigailėdamas net vaikų - iš baimės, kad tie neapskųstų jo.

Bet kaip Achis per 16 mėnesių galėjo nieko nežinoti apie tuos Dovydo darbelius? Matyt, jis buvo dar didesnis kvailys, nei kadaise kvailį vaidinęs Dovydas. Tačiau teologai nė kiek nesijaudina dėl dievo pateptojo elgesio; jie sako, jog visai nesvarbu, kad jis žudė ir naikino savo sąjungininkus: jie buvo stabmeldžiai. Jie dargi mato Dovydo asmenyje dievo rūstybės įrankį ir visiškai atleidžia jam visas nuodėmes liaupsindami jo "šventumą".

Sekančiame perskyrime pilistimai rengiasi į žygį prieš žydus, ir Dovydas, žydų karaliaus Sauliaus ginklanešys ir žentas, pasidaro pilistimų karaliaus gvardijos vadu. Čia mes prieiname žinomąjį epizodą apie Endoro burtininkę.

"Taigi pilistimai susirinko, atėjo ir apsistojo Suname. Taipgi ir Saulius surinko visą Izraelį ir atėjo į Gelboę.

Saulius, pamatęs pilistimų stovyklas, nusigando, ir jo širdis ėmė labai bijoti.

Jis teiravosi viešpaties, bet tasai jam neatsakė nei per sapnus, nei per kunigus, nei per pranašus.

Tuomet Saulius tarė savo tarnams: Suieškokite man moteriškę, turinčią žyniavimo dvasią, o aš eisiu pas ją ir atsiklausiu. Jo tarnai jam tarė: Endore yra moteriškė, turinti žyniavimo dvasią.

Jis tat pakeitė savo apdarą, apsivilko kitais drabužiais ir išėjo draug su dviem vyrais. Jie atėjo pas moteriškę nakčia, ir jis jai tarė: "Apreikšk man ateitį per žyniavimo dvasią ir prikelk man, ką tau pasakysiu.

Moteriškė gi jam tarė: Štai tu žinai, ką padarė Saulius ir kaip išnaikino iš savo krašto burtininkus ir žynius; kam tat tykoji mano gyvybės, kad būčiau užmušta?

Saulius gi jai prisiekė viešpačiu, sakydamas: Kaip viešpats gyvas, tau neatsitiks nieko pikta dėl to dalyko.

Moteriškė jam tarė: Ką tau turiu iššaukti? Jis tarė: Iššauk man Samuelį.

Moteriškė gi, pamačiusi Samuelį, sušuko didžiu balsu ir tarė Sauliui: Kam mane suklaidinai? Nes tu esi Saulius.

Karalius jai tarė: Nesibijok; ką matei? O moteriškė tarė Sauliui: Mačiau dievus, išeinančius iš žemės.

Jis jai tarė: Kokia jo išvaizda? Ji atsakė: Išėjo senas vyras; jis apsidengęs apsiaustu. Saulius suprato, kad tai buvo Samuelis, nusilenkė savo veidu iki žemės ir parpuolė.

Samuelis gi tarė Sauliui: Kodėl varginai mane, kad būčiau iššauktas? Saulius gi tarė: Esu labai suspaustas, nes pilistimai kovoja prieš mane, o dievas atstojo nuo manęs ir nenorėjo išklausyti manęs nei per pranašus, nei per sapnus; aš tat pasivadinau tave, kad man nurodytumei, ką turiu daryli.

Samuelis tarė: Ko tu mane beklausi, kadangi viešpats atstojo nuo tavęs ir perėjo prie tavo priešininko.

Nes viešpats tau padarys, kaip yra per mane kalbėjęs, ir išplėš iš tavo rankos tavo karalystę ir duos ją tavo artimui Dovydui.

Kadangi tu nebuvai paklusnus viešpaties balsui ir nepadarei, kaip reikalavo jo didi rūstybė prieš Amaleką, todėl viešpats tau šiandien padarė, ką tu kenti.

Viešpats atiduos draug su tavim taipgi Izraelį į pilistimų rankas; rytoj gi tu ir tavo sūnūs būsite su manim; bet ir Izraelio stovyklas viešpats atiduos į pilistimų rankas.

Saulius tuojau parpuolė ant žemės, nes jis labai nusigando Samuelio žodžių, ir jame nebebuvo stiprybės, nes jis visą tą dieną buvo nevalgęs.

Taigi aną dieną moteriškė priėjo prie Sauliaus (nes jis buvo labai nusigandęs) ir jam tarė: Štai tavo tarnaitė paklausė tavo balso, ir aš stačiau savo gyvybę į pavojų ir paklausiau tavo žodžių, kuriuos man kalbėjai.

Taigi dabar ir tu paklausyk mano balso, o aš padėsiu prieš tave duonos kąsnį, kad valgydamas sustiprėtumei ir galėtumei keliauti.

Jis atsisakė ir tarė: Nevalgysiu. Bet jo du tarnai ir moteriškė privertė jį, ir galop, paklausęs jų balso, jis atsikėlė nuo žemės ir atsisėdo ant patalo.

Ana gi moteriškė turėjo namie penimą veršiuką; ji paskubėjo ir jį papjovė; o ėmusi miltų, juos įmaišė, iškepė neraugintos duonos.

Ir padėjo ties Saulium ir jo tarnais. Jie gi pavalgę atsikėlė ir ėjo atgal visą tą naktį" (I Karalių 28, 4 - 25).

Šis epizodas sukėlė daug ginčų teologų tarpe. O komentatoriai skeptikai skaniai iš to pasijuokė. Tiesą sakant, yra dėl ko.

Visuomet ir visur apgavikai ir šarlatanai piktnaudžiaudavo naivių žmonių patiklumu ir brangiai lupdavo už paslaptingus ir, žinoma, prasimanytus atsakus. O štai čia Saulius ne tiktai nieko nemoka burtininkei, bet, priešingai - burtininkė pavaišina jį vakariene ir dargi papjauna jo garbei nupenėtą veršiuką.

Pranašautojos, burtininkės, magai, kerėtojai paprastai parodo kokiu nors triuku judančią šmėklą. O Endoro burtininkė net tiek nesivargino: ji tiesiog sako matanti šmėklą, o Saulius tiki jos žodžiu.

"Kiekvienoje kitoje knygoje, išskyrus šventąjį raštą, - sako Volteras, - šis pasakojimas būtų laikomas paprasta ir dargi blogai sugalvota pasaka. Bet kadangi jos autorius yra vis ta pati šventoji dvasia, - pasaka negalima netikėti, ir ji nusipelno tokios pat pagarbos, kaip ir visos kitos šventraščio pasakos."

Teologai, neabejodami šio epizodo tikrumu, vis dėlto tiksliai nenustatė, ką iš tikrųjų iššaukė burtininkė. Šventas Justinas "Dialoge su žydu Tritonu" mano, kad anais laikais, dievui leidžiant, kerėtojai galėdavę iššaukti pranašų ir teisuolių velės, kurios visos buvo pragaruose ir ten pasiliko tol, kol pats Jėzus Kristus ten nužengė ir pervedėjas į dangų, kaip teigia krikščionių teologai. Vadinasi, pasak švento Justino, Endoro burtininkes iššaukta šmėkla galėjusi būti paties Samuelio vėlė.

Kitas bažnyčios rašytojas, Origenas, eina dar toliau: jis sako, kad burtininkė iššaukė Samuelio sielą su visu jo kūnu. Kaip apsireiškimo realumo ženklą, jis nurodo Samuelio rūbus. Smalsuoliai gali paklausti, ar pragaruose sielos apsivilkusios ir - svarbiausia - ar ten yra nedegamų drabužių.

Šiuolaikiniai teologai jau nebesilaiko pirmųjų krikščionybės amžių teologų naivių teiginių; jie gerai perpranta, kokie juokingi Origeno ir Justino aiškinimai, esą žyniai ir burtininkai, tie šėtono bernai, turėję galią iššaukti šventuosius. Jie sako, kad toji burtininkė iššaukusi Samueliu apsimetusį velnią.

Biblijos tekstas aiškiai prieštarauja šiems kazuistiniams postringavimams. Biblija ne sykį kartoja: "Samuelis tarė Sauliui", "Saulius suprato, kad tai buvo Samuelis", "Saulius labai nusigando Samuelio žodžių" ir pagaliau Samuelis klausia Saulių: "Kodėl vargini mane, kad būčiau iššauktas? "

Antra vertus, kyla dar vienas klausimas, kurį ne taip lengva išspręsti. Saulius vaizduojamas kaip žmogus, užsitraukęs prakeikimą nuo tos dienos, kai pasigailėjo savo belaisvio karaliaus Agago. Todėl tikintieji laiko jį pasmerktu. Pirmojo izraelitų karaliaus vardą kunigai yra tiek daug kartų prakeikę, kad jis daugeliui kelia siaubą.

Atidžiai įsiskaičius šventąjį tekstą, lyg ir atrodo, jog dievas galų gale patsai atšaukė savo sprendimą ir Saulius buvo išganytas. Samuelis jam sako: "Rytoj tu ir tavo sūnūs būsite su manim. "O Samuelis buvo teisiųjų pragaruose. Pagal katalikų teologiją pragarai - tai ne pragaras, kuriame amžinai kankinasi pasmerktųjų sielos. Pragarai - tai vieta, kur, nieko nekentėdamos, tūno be krikšto mirusių kūdikių sielos, kur Senojo įstatymo patriarchai, pranašai ir kiti teisuoliai laukė, kol prisikėlęs iš numirusių Kristus atvers jiems dangaus vartus. Vadinasi, Saulius prisidėjo prie Samuelio teisiųjų pragaruose; atseit, nepaisant prakeikimo, Saulius vis dėlto buvo vienas iš tų išrinktųjų.

Galiausiai štai kas dar galėtų žymiai suprastinti visus tuos sudėtingus klausimus. Kažin, ar iš viso yra kokių nors tvirtų įrodymų, kad tikrai gyveno Saulius ir Samuelis? Ar tik ši istorija nėra dar viena Biblijos autoriaus mistifikacija? Laisvamaniai pažymi, kad tiktai žydų knygos mini ir tą karalių, ir tą pranašą, o Tiro miesto metraščiuose, kur randama žinių apie Saliamoną, nė žodžio nepasakyta apie Dovydą.

Ką padarysi! Yra nemaža žmonių, kurie stebisi, kad amžininkai tyli apie daugelį šventojo istoriko pavaizduotų personažų. Yra taip pat nemaža žmonių, kuriems sunku suprasti tokius, pavyzdžiui, Biblijos pasakojimus, kaip jaunuolio Dovydo dvikova su pusketvirto metro aukščio Galijotu, kaip du šimtai pilistimų apyvarpių, kurias nupjaustė Dovydas ir atskaičiavo Sauliui kaip vestuvinę dovaną jo dukrai ir kt. O kai prie to dar prisideda ir Endoro burtininkė, tai suvirškinti visas tas nesąmones darosi dar sunkiau.

Šventoji dvasia, nuženk ant mūsų! Kitaip nieko nebus! . .

Dovydas vis tebetarnavo pilistimų armijoje, bet laikėsi užnugaryje. Dvidešimt devintas perskyrimas pasakoja, kad stovyklos viršininkai Afeke, nelabai patenkinti jo buvimu kariuomenės eilėse, reikalavo, kad karalius Achis jį pašalintų. Tų derybų metu amalekitai sudegino Sikelego miestą, kuriame gyveno dievo pateptasis. Grįžę iš pilistimų stovyklos, Dovydas ir jo 600 galvažudžių neberado savo žmonų nei vaikų - amalekitai juos buvo išsivarę į nelaisvę (I Karalių 30, 1 - 3). Tai rodo, kad biblinių žydų priešai bent nebuvo tokie nežmoniški, kaip dievo išrinktieji, ir nežudė savo nugalėtųjų. Belaisvių tarpe buvo abi Dovydo žmonos - Abigailė ir Achinoama. Dovydas leidosi įkandin amalekitų, pasivijo juos ir visus išmušė, o belaisvius išvadavo.

I Karalių knyga baigiama Sauliaus mirties aprašymu. Saulius susirėmė su pilistimais prie Gelboės kalno. Izraelio armija pralaimėjo. "Pilistimai užpuolė Saulių ir jo sūnus, užmušė Sauliaus sūnų Ponatą, Abinadabą ir Melkisuą,

Ir visas kovos smarkumas buvo atkreiptas prieš Saulių; jį pasivijo šauliai su kilpiniais, ir jis buvo šaulių sunkiai sužeistas.

Tuomet Saulius tarė savo ginklanešiui: Išsitrauk iš makščių savo kalaviją ir užmušk mane, kad kartais neateitų šitie neapipjaustytieji ir, tyčiodamiesi iš manęs, neužmuštų manęs. Bet jo ginklanešys nenorėjo, nes buvo apimtas didžiausio išgąsčio, todėl Saulius nutvėrė kalaviją ir pats ant jo krito.

Liūdnas Sauliaus galas

Ginklanešys, pamatęs, kad Saulius miręs, taipgi puolė ant savo kalavijo ir numirė draug su juo.

Taigi tą dieną mirė Saulius ir draug su juo trys jo sūnūs, jo ginklanešys ir visi jo vyrai.

Izraelio gi vyrai, buvusieji už slėnio ir anapus Jordano, pamatę, kad izraelitai pabėgo ir kad Saulius ir jo sūnūs buvo mirę, paliko savo miestus ir pabėgo, o pilistimai atėjo ir čia apsigyveno.

Rytojaus dieną pilistimai atvyko užmuštųjų plėšti ir rado Saulių ir tris jo sūnus, gulinčius ant Gelboės kalno.

Jie nukirto Sauliui galvą, paėmė jo ginklus ir išsiuntė į pilistimų žemę aplinkui, kad tai būtų apskelbta stabų šventyklose ir tarp žmonių.

Jo ginklus jie padėjo Astartės šventykloje, jo gi lavoną pakorė ant Betsano mūro.

O Galaado Jabės gyventojai, išgirdę, ką pilistimai buvo padarę Sauliui,

Pakilo visi drąsiausieji vyrai, ėjo visą naktį, paėmė Sauliaus lavoną ir trijų jo sūnų lavonus nuo Betsano mūro, sugrįžo į Galaado Jabę ir čia juos sudegino.

Paskui jie paėmė jų kaulus, palaidojo Jabės miške ir pasninkavo septynias dienas" (I Karalių 31, 2 - 13).

II Karalių knyga pradedama pasakojimu apie Sauliaus mirtį, bet joje šis įvykis išdėstomas visiškai kitaip. Prieštaravimas didžiausias. Čia dar sykį pasirodo, kaip begėdiškai dangiškasis balandis ir jo atstovai tyčiojasi iš tikinčiųjų.

"Atsitiko, kad, mirus Sauliui, Dovydas, sumušęs amalekitus, sugrįžo ir pasiliko dvi dienas Sikelege. "Dievo įkvėptasis autorius jau spėjo pamiršti, kad šį miestą prieš kelias dienas sudegino amalekitai; apie tai jis pats ką tik rašė (I Karalių 30, 1).

"Trečią gi dieną pasirodė žmogus, atėjęs iš Sauliaus stovyklos sudraskytais drabužiais ir apibarstyta dulkėmis galva. Atėjęs pas Dovydą, puolė ant savo veido ir atidavė pagarbą.

Dovydas jam tarė: Iš kur ateini? Jis jam atsakė: Išbėgau iš Izraelio stovyklos.

Tuomet Dovydas jam sakė: Kas gi tenai atsitiko? Pasakyk man. Jis tarė: Tauta pabėgo iš kovos, ir daugelis iš tautos krito ir žuvo, bet taipgi Saulius ir jo sunūs Jonatas užmušti.

Dovydas gi tarė jaunikaičiui, kurs jam tai pasakojo: Iš kur žinai, kad mirė Saulius ir jo sūnus Jonatas?

O jaunikaitis jam atsakė: Netyčia atėjau į Gelboes kalną, o Saulius buvo pasirėmęs ant savo ieties, vežimai gi ir raiteliai artinosi priėjo;

Ir atsigręžęs užpakalin ir mane pamatęs, pasišaukė. Man atsakius: Aš čia,

Jis man tarė: Kas tu esi? O aš jam atsakiau: Aš esu amalekitas.

Tuomet jis man kalbėjo: Stok prieš mane ir mane užmušk, nes išgąstis mane pagavo, ir dar visa gyvybė yra manyje.

Taigi, atsistojęs prieš jį, aš jį užmušiau, nes žinojau nebegalint jį gyventi po smūgio; aš paėmiau buvusį ant jo galvos karaliaus vainiką ir nuo jo rankos apyrankę ir atnešiau čionai pas tave, mano poną.

Dovydas gi paėmęs perplėšė savo drabužius, taipgi visi kartu su juo buvusieji vyrai;

Jie dejavo, raudojo ir pasninkavo iki vakaro dėl Sauliaus ir jo sūnaus Jonato, ir dėl viešpaties tautos, ir dėl Izraelio namų, dėl to, kad jie buvo kritę nuo kalavijo.

Dovydas tarė jaunikaičiui, kurs jam buvo apskelbęs: Iš kur tu? Tasai atsakė: Aš sūnus žmogaus ateivio amalekilo.

Tuomet Dovydas jam tarė: Kodėl nesibijojai pakelti savo rankos, kad užmuštumei viešpaties pateptąjį?

Ir Dovydas, pasivadinęs vieną iš tarnų, tarė: Priėjęs užmušk jį. Tasai jį ištiko, ir jis mirė.

Dovydas gi jam sakė: Tavo kraujas ant tavo galvos, nes tavo burna kalbėjo prieš tave, kada sakė: Aš užmušiau viešpaties pateptąjį" (II Karalių 1 - 16).

Po to Dovydas sukūrė raudą apie žiaurią Sauliaus ir Jonato mirtį. Iš jos mes duosime tik mažytę ištraukėlę: "Skaudu man dėl tavęs, mano brolau Jonate! Tu buvai labai dailus ir meilesnis man už moterų meilę" (26 eil.).

32 SKYRIUS

Romaus ir švento karaliaus Dovydo įžengimas į sostą ir šlovingas jo viešpatavimas

Prieiname epochą, kada iš tikrųjų prasideda daugiau ar mažiau įtikima žydų tautos istorija. Kaip tik nuo Sauliaus laikų abejotinų ir neaiškių vietų šioje istorijoje lyg ir mažiau bepasitaiko. Tiesą sakant, mes ir toliau susidursime dar su daugeliu nepaprastų stebuklų, tačiau jie tik savotiškai pagražins biografijas, nes pačių asmenų egzistavimo faktą jau ne visada teks neigti.

Dėl Biblijos knygų vyksta dideli ginčai. Teologai teigia, kad tas knygas parašė tokie ir tokie asmenys, pasakojantys apie savo laikų įvykius: Penkiaknygė priskiriama Mozei; Jozuė laikomas Jozuės knygos autoriumi; Samuelis - pirmųjų dviejų Karalių knygų autoriumi. Bažnyčia siekia įkvėpti tikintiesiems, kad tos Biblijos knygos - kuo patikimiausios. Teologai siuste siunta, kada jiems sakoma, jog visa tai buvo sufabrikuota žymiai vėlyvesniais laikais, negu Biblijoje aprašyti įvykiai - po Babilono nelaisvės.

Patvirtinant mokslininkų, Biblijos kritikų, pažiūrą, tenka prabėgomis priminti vieną frazę iš II Karalių knygos; ši Dovydo rauda apie Sauliaus ir Jonato mirtį, sakoma aštuonioliktoje eilutėje, yra taip pat Teisiųjų knygoje. O tą pačią Teisiųjų knygą mini ir Jozuė, Mozės įpėdinis, sustabdęs saulę ir mėnulį: "Ir saulė bei mėnulis sustojo, kolei tauta keršijo savo priešams. Argi tai neparašyta Teisiųjų knygoje?" (Jozuės 10, 13).

Jei pats Jozuė - ne mitinė asmenybė, tai jo "stebuklas" įvyko penki šimtai metų prieš Dovydo viešpatavimą. Vadinasi, fiziškai neįmanoma, kad Jozuė būtų galėjęs savo parašytoje knygoje cituoti kitą knygą, kuri po 500 metų pateikia Dovydo giesmę, apraudančią Saulių ir Jonatą.

Šią Biblijos kelis kartus minimą Teisiųjų knygą pašalino žydų kunigai; jie patys ją sunaikino, bet sako, kad "nelaimė, ji dingo". Ji buvo labai nepatogi, nes akivaizdžiai rodė, kad Senojo testamento knygų autoriais nėra Mozė, Samuelis, Dovydas ir kt., kurie tariamai patys vienas po kito ir nuosekliai surašę savo laiko įvykius.

Dvi ką tik mūsų sugretintos Biblijos eilutės neabejotinai įrodo šventus suklastojimus ir leidžia atspėti, kieno ilgos ausys čionai kyšo.

Dovydas, jau seniai Samuelio pateptas karaliumi, patsai save ėmė laikyti karaliumi tiktai po Sauliaus mirties; tik tada jis pradėjo rodyti savo karališkąją didybę. Visų pirma jis pasikonsultavo su dievu, kokį miestą reikia pasirinkti savo karalystės sostine. Dievas tiesiog nurodė: "Hebroną" (II Karalių 2, 1). Paskui jis kreipėsi į tautą, bet jį pripažino vien tik Judo giminės vadai "ir patepė tenai Dovydą, kad karaliautų Judo namams" (4 eil.). Tai buvo pakartotinis patepimas.

Po to Dovydas įsikūrė Hebrone su Abigaile ir Achinoama. Matyt, norėdamas pamiršti pirmąją savo žmoną - Sauliaus dukrą Micholę, jis įsitaisė keturias kitas: Hagitą, Abitalę, Eglą ir jo didenybės Gesuro karaliaus Tolmajaus dukterį Maachą (II Karalių 3, 2 - 5). Reikia manyti, kad visos tos šešios karaliaus žmonos taikiai sugyveno.

Prisireikė Dovydui vyriausiojo karo vado. Mes dar nepamiršome Abesės, lydėjusio jį nakčia į Hachilos stovyklą, kur juodu pagrobė Sauliaus ietį ir vandens ąsotį. Abesė turėjo du brolius: Joabą ir Asaelį. Joabą Dovydas ir paskyrė savo armijos vadu. Toliau mes pamatysime, kokį didelį vaidmenį jis suvaidins Dovydui viešpataujant.

"Laiko gi, kurį Dovydas pasiliko, viešpataudamas Hebrone Judo namams, buvo septyneri metai ir šeši mėnesiai" (II Karalių 2, 11).

Tačiau, iš antros pusės, Abneris, buvęs Sauliaus vyriausiasis kariuomenės vadas, nepripažino Judo giminės išrinktojo. Jis tautai pristatė jauniausiąjį Sauliaus sūnų Isbosetą. Pripažintas vienuolikos kitų Izraelio giminių, Isbosetas irgi pasivadino karaliumi ir savo sostinę įkūrė Mechanaime, kur viešpatavo iš viso dvejus metus.

Vadinasi, pilietinis karas! Susirėmimas įvyko prie Gabaono tvenkinio. Abneris pasiūlė Joabui pirma iškviesti grumtynių dvylika jaunų vyrų iš Benjamino giminės ir tiek pat Dovydo šalininkų. Joabas sutiko.

"Kiekvienas, nutvėręs stovėjusį prieš save už galvos, įsmeigė kalaviją į priešininko šoną ir parkrito visi kartu" (16 eil.). Po to užvirė kova. Dovydo šalininkai privertė savo priešus bėgti. Pamatęs, kad prakišo, leidosi bėgti ir pats Abneris. Jį vijosi Joabo brolis Asaelis, kuris "buvo greičiausias bėgikas, kaip miškų stirna" (18 eil.).

Jauniausiasis Sauliaus sūnus pasiskelbia karaliumi

"Asaelis ėmė vytis Abnerį, nepasukdamas nei dešinėn, nei kairėn ir nesiliaudamas vytis Abnerį.

Taigi Abneris pasižiūrėjo atgal ir tarė: Ar tu Asaelis? Tasai atsakė: Aš.

Abneris jam tarė: Eik dešinėn - arba kairėn, nusitverk vieną iš jaunikaičių ir imk sau jo grobį. Bet Asaelis nenorėjo liautis jo vijęsis.

Abneris vėl kalbėjo Asaeliui: Atstok, neik paskui mane, kad nebūčiau priverstas prismeigti tavęs prie žemės, nes paskui aš negalėčiau pakelti savo veido prieš tavo brolį Joabą.

Bet jis nenorėjo paklausyti ir pasukti šalin; taigi Abneris ištiko jį atkreipta ietimi į papilvę ir pervėrė, ir jis mirė toje pačioje vietoje, o visi, eidami pro tą vietą, kurioje buvo kritęs ir miręs Asaelis, sustodavo.

Dovydo gi tarnai užmušė iš Benjamino ir iš buvusių su Abneriu vyrų tris šimtus šešias dešimtis, kurie ir mirė.

Jie paėmė Asaelį ir palaidojo jo tėvo kape Betliejuje. Paskui Joabas ir buvusieji su juo vyrai ėjo visą naktį ir, dienai brėkštant, atvyko į Hebroną" (II Karalių 2, 19 - 23, 31 - 32).

Būtų buvę apmaudu praleisti šių įžymių kautynių aprašymą: juk tai paties dievo padiktuotas šventasis raštas, ir todėl žodžiai, kaip ką tik perskaitytieji, įgyja ypatingą reikšmę ir nusipelno, kad juos paminėtume. Mes niekad neturime pamiršti, kad šių šventų nesąmonių ir absurdų vardu religijos tarnai daugelyje šalių yra traktuojami kaip valstybės valdininkai, naudojasi privilegijomis ir išlaikomi iš gyventojų surenkamais pinigais, tarsi būtų kokie tauriausių mokslų atstovai arba kilniausių ir naudingiausių tiesų mokytojai.

Tuo pačiu metu, kai vienuolika Izraelio giminių atsisakė pripažinti Dovydą karaliumi, jis stiprino savo namus, gimdydamas vaikus. Dievo pateptasis anaiptol neleido veltui laiko. "Dovydui gimė Hebrone (šeši) sūnūs" (II Karalių 3, 2).

Už moters galvos Abneris perėjo į Dovydo pusę. Pateiksime šį šventą anekdotą.

"Saulius gi buvo turėjęs sugulovę Ajos dukterį, vardu Resfą. O Isbosetas tarė Abneriui:

Kodėl įėjai pas mano tėvo sugulovę? Tasai, labai įpykęs dėl Isboseto žodžių, tarė: Ar aš esu šiandien šuns galva prieš Judą, kurs padariau tavo tėvo Sauliaus namams, jo broliams ir artimiems mielaširdystę ir neatidaviau tavęs į Dovydo rankas, kad tu ieškai priekabių ir man šiandien priekaištauji dėl moteriškės?

Dievas tai tepadaro Abneriui ir tai jam teprideda, jei aš taip, kaip viešpats prisiekė Dovydui, jam nepadarysiu,

Kad karalystė būtų perkelta iš Sauliaus namų ir iškiltų Dovydo sostas ant Izraelio ir ant Judo nuo Dano iki Bersabėjos.

Anas gi negalėjo jam nieko atsakyti, nes jo bijojo.

Taigi Abneris siuntė pas Dovydą pasiuntinius, kad jo vardu sakytų: Kieno yra žemė? Ir kad jam sakytų Padaryk su manim prietelystę, o mano ranka bus su tavim, ir aš atvesiu prie tavęs visą Izraelį.

Tasai atsakė: Labai gerai; aš padarysiu su tavim prietelystę, bet reikalauju iš tavęs vieno dalyko, būtent: nematysi mano veido, kol neatveši Sauliaus dukters Micholės; ir taip ateisi ir matysi mane.

Dovydas nusiuntė taipgi pasiuntinius pas karaliaus sūnų Isbosetą ir sakė: Atiduok man mano pačią Micholę, kurią aš vedžiau už šimtą pilistimų apipjaustymo odelių.

Isbosetas tat siuntė ir ją atėmė iš jos vyro Laiso sūnaus Falčio.

Jos vyras ją sekė verkdamas iki Bahurimo, bet Abneris jam tarė: Eik sau ir grįžk; ir jis sugrįžo" (II Karalių 3, 7 - 16).

Štai kokiu būdu Dovydas susigrąžino sau žmoną Nr. 1, kurią jis, matyt, brangino. Bet šešių kitų žmonų jis neatsisakė.

Abneris, išdavęs Isbosetą, nepatyrė laimės. Kai jis vyko į Hebroną pas Jesės sūnų, jį lydėjo 20 tarnų. Dovydas iškėlė jo garbei puotą, paskui draugiškai palydėjo agituoti žydų tarpe, kad tik jis vienas, Dovydas, esąs teisėtas jų karalius. Tai sužinojęs, Joabas susikvietę savo narsuolius, kurie pačiupo Abnerį kelyje ir nugabeno į Hebroną ta dingstimi, jog Dovydas - dar turįs kažką jam pranešti. Ten "Joabas jį nusivedė nuošaliai į tarpuvartę, kad su juo kalbėtųsi klastingai, čionai ištiko jį į papilvę ir nužudė" (27 eil.). Už Asaelio kraują buvo atkeršyta.

Patyręs apie šią žmogžudystę, Dovydas pareiškė, kad jis čia esąs niekuo nedėtas.

- Tegul Abnerio - kraujas krinta ant Joabo galvos! - sušuko jis.

Jis dargi suruošė šaunias laidotuves buvusiam savo priešininko vyriausiajam kariuomenės vadui (20 - 39 eil.).

Isboseto padėtis buvo ne iš linksmųjų; daugumas jo šalininkų apleido jį. Du iš jo kariuomenės vadų - Baanas ir Rechabas - vieną kaitrią dieną, kai jis gulėjo pokaičio, prasigavo į kambarį ir pasmaugė jį. Didžiuodamiesi šiuo abejotinu žygdarbiu ir tikėdamiesi karališko atlyginimo, jie atnešė Dovydui Isboseto galvą. O Dovydas jiems už tai liepė iš pradžių nukapoti rankas ir kojas, o paskui abu pakorė vienose kartuvėse Hebrono tvenkinio krante. O Isboseto galvą Dovydas leido palaidoti Hebrone, Abnerio kape (4 perskyr.).

Dovydas septynerius su puse metų karaliavo Hebrone, o dar trisdešimt trejus metus - Jeruzalėje, kuri priklausė jebuziečiams ir kurią jis užėmė tada, kai visa dvylika Izraelio giminių susivienijo jo valdžioje. Dovydas gyveno tvirtovėje, kurią pavadino Dovydo miestu ir sustiprino mūru aplinkui ir iš vidaus. Tiro karalius Hiramas prisiuntė jam dailidžių ir mūrininkų, "ir jie pastatė Dovydui namus" (II Karalių 5, 9 - 11).

Pažymėsime, kad Tiro metraščiai nieko nekalba apie šią pasiuntinybę ir niekur nemini Dovydo vardo. Kaip ten bebūtų, sėsliojo žydų tautos gyvenimo istorija prasideda, tikrai sakant, Jeruzalės paėmimu. Iki tol žydai buvo vien klajoklių ordos. Jie gyveno plėšikaudami ir bastėsi nuo vieno kalno prie kito kraustėsi iš olos į olą nemokėdami žmoniškai įsirengti ir įsitvirtinti vienoje vietoje. Pro Jeruzalę vykdavo karavanai, prekiavę su finikiečiais. Jos padėtis buvo labai patogi. Tiesa dirvožemis ten akmenuotas ir nederlingas, bet užtat trys kalvos, ant kurių išsidėsčiusi Jeruzalė, gerokai ją sustiprino kariniu požiūriu. Matyt, jog Dovydas neturėjo iš ko statytis sostinei pritinkančių namų, jeigu jau Tiro karalius siuntė jam ir miško medžiagą, ir mūrininkus, ir dailides. Tik nesuprantama, kuo Dovydas galėjo užsimokėti Hiramui ir kokie išviso buvo jų tarpusavio santykiai.

"Dovydas, - sako Volteras, - vadovavo tautai, kuri, taip ilgai vergavusi, turėjo būti labai neturtinga. Iš to grobio, kurį įsigijo, puldinėdamas kaimynus, jis negalėjo labai pralobti, nes ir jis pats nemini nė vieno savo apiplėšto turtingo miesto. Pagaliau žydų istorija nepateikia jokių smulkmenų apie tuometinę Judėjos padėtį, ir mes nieko nežinome, kaip Dovydas ėmėsi šalies valdymo."

Kai tik Dovydas pasijuto esąs Jeruzalės ir jos apylinkių 25 - 30 kilometrų spinduliu šeimininkas, jis "vedė dar sugulovių ir pačių iš Jeruzalės... ir Dovydui gimė dar kiti sūnūs ir dukterys" (II Karalių 5, 13 - 14).

Baigęs tvarkyti savo asmeninius reikalus, Dovydas ėmė galvoti apie padorų butą dievui, teisingiau pasakius, "sandoros skryniai".

"Dovydas gi vėl surinko visus rinktinius iš Izraelio, trisdešimtis tūkstančių vyrų;

Pakilęs jis nuėjo draug su visais prie jo buvusiais žmonėmis iš Judo vyrų, kad atgabentų dievo skrynią, ant kurios šaukiamas vardas kareivijų viešpaties, sėdinčio viršuje jos ant cherubinų.

Jie uždėjo dievo skrynią ant naujų vežėčių ir vežė iš namų Abinadabo, gyvenusio Gaboje; Abinadabo gi du sūnūs Ozą ir Ahijas varė naujas vežėčias" (II Karalių 6, 1 - 3).

Bet kai iškilminga eisena pasiekė Nachono klojimą, jaučiai ėmė spardytis ir ko tik neapvertė skrynios. Oza, norėdamas ją griūvančią sulaikyti, sugriebė rankomis. Tuomet dievas užsidegė pykčiu ant Ozos už jo įžūlumą ir ištiko jį mirtimi "tenai prie dievo skrynios" (6 - 7 eil.). "Dovydas labai nusigando tą dieną viešpaties ir tarė: Kaipgi viešpaties skrynia įeis pas mane? Ir jis nenorėjo vežti viešpaties skrynios pas save į Dovydo miestą, bet ją nugabeno į getiečio Obededomo namus" (II Karalių 6, 9 - 10).

Jei šios Biblijos dalies autorius ne Samuelis, tai jis vis dėlto dvasininkas, nes iš jo pasakojimo aiškiai matyti noras uždrausti nepašventintiems pasauliečiams prisiliesti skrynios. Mes jau matėme, kaip pasibaisėtinai buvo sunaikinta 50070 smalsuolių betsamiečių, kuriuos ištiko žaibiška mirtis, žvilgtelėjus į šventąją dėžę. Norėdamas įvaryti kuo didesnę baimę, autorius neatkreipė dėmesio į tai, kad jo pasakojimas neįtikimas. Pagaliau religijos tarnams visai nesvarbu, jog dievas atrodo žiaurus ir neteisingas, - svarbiausia, kad jo bijotų!

Štai, sakysime, skrynia, kuri, nors ir dieviška, vis dėlto negalėjo užimti labai daug vietos, jeigu ją įvertė į paprastas vežėčias. O tos vežėčios turėjo būti gana siauros, jeigu pralindo kalnų tarpekliais nuo Gazos iki Jeruzalės. Tačiau - kas visiškai nesuprantama! - dvasininkai nelydi šventosios dėžės. Turint galvoje, kad nebuvo imtasi jokių atsargumo priemonių apsaugoti vežamą daiktą nuo galimų atsitiktinumų kelyje, tas rūpestingasis Oza, kuris sulaikė virstančią žemėn dievo skrynią, pasielgė gerai, tačiau už jo religinį uolumą jam buvo atlyginta staigia mirtimi. Negalima nepripažinti, kad tai vis dėlto žiauru.

Skeptikai su lordu Bolingbroku priešakyje pabrėžia, kad šis pasakojimas įžeidžia "gailestingąjį" dievą. Jei kas ir buvo čia kaltas, tai vien levitai, palikę skrynią "dievo valiai", bet ne tas pasaulietis, kuris ją prilaikė. Tačiau kaip tik tokiomis pasakomis palaikomas tamsioje liaudyje tikėjimas šventomis privilegijomis, tariamai dievo suteiktomis kunigų kastai.

Dar viena pastaba. Ši žiauri Dovydo viešpatavimo pradžia dar sykį parodo, kad žydų tauta buvo tada tokia pat grubi, kaip ir neturtinga, ir kad ji neturėjo jokio padoraus namo, kuriame būtų galėjusi susidėti savo kulto objektus.

Ponas Obededomas, paskirtas laikinai saugoti dievo skrynią, turbūt, baisiausiai vengė jos prisiliesti, nes "viešpats palaimino Obededomą ir visus jo namus" (11 eil.). Po trijų mėnesių Dovydas pareikalavo, kad Obededomas sugrąžintų skrynią. Ji buvo pergabenta į Jeruzalę. Perkėlimo ceremonijos buvo labai iškilmingos, ir karalius labai tuo džiaugėsi. "O Dovydas šokinėjo iš visų jėgų viešpaties akivaizdoje; buvo gi Dovydas apsivilkęs lininiu efodu" (14 eil.). Iš didelio linksmumo jis, matyt, kilstelėjo koją trupučiuką aukščiau, negu dera, ir parodė... tai, ko nederėjo parodyti. Micholei, jo žmonai Nr. 1, tai atrodė nepadoru, ir ji pasakė karaliui, kai šventoji dėžė buvo pagaliau įkurdinta jai paruoštoje vietoje:

"Kai Dovydas sugrįžo palaiminti savo namų, Sauliaus duktė Micholė, išėjusi pasitikti Dovydo, tarė: Kaipgi garbingas buvo šiandien Izraelio karalius, atsidengdamas prieš savo tarnų verges ir nusinuoginęs, kaip paprastai nusinuogina juokdarys!" (II Karalių 6, 20).

Tuo tarpu dievas, atvirkščiai, buvo labai patenkintas Dovydo valiūkavimu. Jis netgi nubaudė Micholę už tai, kad ji tą dieną buvo nemeili savo vyrui. Už bausmę "Sauliaus dukteriai Micholei negimė sūnus iki jos mirties dienos" (23 eil.).

Dovydas sumanė pastatyti šventovę Jehovos garbei, tačiau žydų dievas tam pasipriešino, nes šią garbę jis rezervavo Saliamonui (7perskyr.).

Aštuntas perskyrimas aprašo Dovydo pergales. "Paskui atsitiko, kad Dovydas sumušė pilistimus, juos nužemino ir ėmė iš pilistimų rankos čyžės žąslą. Jis sumušė moabitus ir juos išmatavo virvėmis, ištiesęs ant žemės; jis atmatavo dvi virves: vieną užmušti ir vieną palikti gyvus. Taip Moabas ėmė tarnauti Dovydui čyžę" (l - 2 eil.).

"Toliau Dovydas nugalėjo Sobos karalių, Rohobo sūnų Adarezerį, kai tasai išėjo savo valdžios išplėsti iki Eufrato upės.

Atėmęs iš jo tūkstantį septynis šimtus raitelių ir dvidešimt tūkstančių pėstininkų, Dovydas pakirto visiems vežimų arkliams kojų gyslas, paliko gi jų šimtą vežimų.

Atėjo taipgi sirai iš Damasko padėti Sobos karaliui Adarezeriui, o Dovydas užmušė dvidešimt du tūkstančius sirų.

Dovydas pastatė Damasko Sirijoje įgulą, ir Sirija ėmė tarnauti Dovydui, mokėdama mokesčius; o viešpats palaike Dovydą visur, kur tik jis eidavo.

Dovydas atėmė auksinius ginklus, kuriuos turėjo Adarezerio tarnai, ir atgabeno juos į Jeruzalę" (II Karalių 8, 3 - 7).

Paskui Dovydas sudarė sąjungą su Tojų, Ematos karaliumi, istorijai lygiai taip pat nežinomu, kaip ir tas karalius, kurio kariuomenę Dovydas sumušė. Jis paėmė didelį karo laimikį "iš visų pavergtųjų tautų: iš Sirijos, iš Moabo, iš Amono sūnų, iš pilistimų, iš amalekitų ir iš Sobos karaliaus Rohobo sūnaus Adarezerio. Dovydas įgijo sau taipgi vardą Druskos slėnyje, kada jis grįžo, pavergęs Siriją, ir užmušė aštuoniolika tūkstančių" (12 - 13 eil.).

Joks istorikas niekur nenurodo tokių Dovydo pergalių Sirijoje ir iki Eufrato. Niekam nežinomas nė karalius Adarezeris. Jei Dovydas būtų išplėtęs savo valdas ligi Eufrato krantų, jis būtų buvęs vienas iš pačių galingiausių to laikotarpio valdovų. Tos tariamos pergalės mažytės tautelės vado, "karaliaus", valdžiusio vos vieną, ir tą nebaigtą statyti miestą, yra pagyrūniškas ir begėdiškas melas.

Dovydas kariavo ir su amonitais (10 perskyr.). Karas įsiliepsnojo dėl bjaurios amonitų karaliaus Hanono išdaigos. Keletas žydų keliavo jo žeme. "Taigi Hanonas ėmė Dovydo tarnus, nuskuto pusę jų barzdos, atkirpo pusę jų drabužių iki kulšių ir juos paleido" (4 eil.). Kiekvienas supras, kad už tai amonitai buvo kaip reikiant nubausti.

33 SKYRIUS

Romantiškas šventojo Dovydo, žydų pranašo ir karaliaus, nuotykis

Šventasis raštas ką tiktai išvardijo Dovydo sūnus, gimusius Jeruzalėje (II Karalių 5, 15 - 16). Paminėtas ir Saliamonas. Šio Dovydo sūnaus gimimo aplinkybės papasakotos vienuoliktame perskyrime.

Kartą, bevaikštinėdamas, karalius pamatė iš tolo besimaudančią gražuolę. Jis tučtuojau panoro apžiūrėti ją iš arti.

"Taigi karalius siuntė ir pasiteiravo, kas ta moteriškė. Jam buvo pasakyta, kad ji esanti hetito Urijo pati, Eliamo duktė Betsabėja.

Paskui Dovydas, nusiuntęs pasiuntinius, ją parsivedė. Kai ji pas jį atėjo, jis su ja miegojo, o ji tuojau buvo apkuopta nuo savo susitepimo.

Ir sugrįžo į savo namus, tapusi nėščia. Ji siuntė apskelbti Dovydui ir sakė: Tapau nėščia.

Tuomet Dovydas siuntė pas Joabą ir sakė: Atsiųsk pas manehetitą Uriją. Ir Joabas atsiuntė Uriją pas Dovydą.

O kai Urijas atėjo pas Dovydą, Dovydas klausinėjo, ar gerai klojasi Joabui ir tautai ir kaip vedamas karas.

Paskui Dovydas tarė Urijui: Eik į savo namus ir apsiplauk savo kojas. O kai Urijas išėjo iš karaliaus namų, jį sekė karališkas valgis.

Bet Urijas miegojo ties karališkųjų namų durimis draug su kitais savo pono tarnais ir nėjo į savo namus.

Dovydui gi buvo pranešta ir pasakyta: Urijas nenuėjo į savo namus. Tuomet Dovydas tarė Urijui: Argi ne iš kelionės atėjai? Kodėl nebuvai nuėjęs į savo namus?

O Urijas tarė Dovydui: Dievo skrynia, Izraelis ir Judas pasilieka palapinėje, ir mano ponas Joabas, ir mano pono tarnai guli ant žemės, o aš eičiau į savo namus valgyti ir gerti ir miegoti su savo pačia? Kaip tu gyvas ir kaip gyva tavo siela, aš nepadarysiu to dalyko.

Dovydas tat tarė Urijui: Pasilik čionai dar šiandien, o rytoj paleisiu tave. Urijas pasiliko Jeruzalėje tą dieną, o kitą Dovydas pasivadino jį valgyti ir gerti savo akivaizdoje ir jį nugirdė; bet jis išėjęs vakare miegojo su savo pono tarnais, o į savo namus nėjo.

Atėjus rytmečiui, Dovydas parašė Joabui laišką ir jį nusiuntė per Uriją.

Laiške gi rašė: Pastatykite Uriją mūšio priešakyje, kame kova smarkiausia, ir jį palikite, kad ištiktas pražūtų.

Taigi Joabas, apguldamas miestą, pastatė Uriją į vietą, kur žinojo esant narsiausius vyrus.

O išėję iš miesto vyrai kovojo prieš Joabą ir užmušė kai kuriuos iš Dovydo tarnų; žuvo taipgi ir hetitas Urijas.

Po to Joabas siuntė ir pranešė Dovydui apie visus kovos atsitikimus;

Jis įsakė pasiuntiniui ir tarė: Pabaigęs pasakoti karaliui apie kovą,

Jei matysi, kad jis pyksta, ir sakys: Kodėl prisiartinote kovoti prie mūro? Ar nežinojote, kad iš viršaus nuo mūro daug leidžiama vilyčių?

Kas užmušė Jerobalio sūnų Abimeleką? Ar ne moteriškė metė ant jo nuo mūro girnapusę ir jį užmušė Tebe? Kodėl priėjote prie mūro? Tu atsakysi: taipgi tavo tarnas hetitas Urijas žuvo" (II Karalių 11, 3 - 21).

Pasiuntinys padarė, kas įsakyta. "Tuomet Dovydas tarė pasiuntiniui: Štai ką sakysi Joabui: Tegul tas dalykas neatima iš tavęs drąsos, nes kare būna visokių atsitikimų, o kalavijas sunaikina tai vieną, tai kitą; padrąsink savo kovotojus prieš miestą, kad jį išgriautumei, ir paragink juos.

Urijo gi pati išgirdo, kad buvo miręs jos vyras Urijas, ir jo raudojo.

O, pasibaigus gedului, Dovydas siuntė ir ją atsivedė į savo namus, - ji tapo jo moterimi ir pagimdė jam sūnų; bet tas dalykas, kurį buvo padaręs Dovydas, nepatiko viešpačiui" (II Karalių 11, 25 - 27).

Dievas pasiuntė pas karalių pranašą Nataną, kuris jam papasakojo tokią istoriją. Kažkoks stambus turtuolis, daugelio kaimenių savininkas, priėmė į savo namus pakeleivį ir jį pavalgydino, papjovęs vieną avį ne iš savo gausios kaimenės, o pavogtą iš vargšo. Dovydas pasipiktino tokiu niekšišku turtuolio poelgiu, o Natanas nutraukė jį, sakydamas: "Tu esi tas vyras. Štai ką sako viešpats, Izraelio dievas: Aš tave patepiau Izraelio karaliumi ir išgelbėjau tave iš Sauliaus rankos, ir tau daviau tavo pono namus, ir tavo pono pačias prieglobstin, ir tau daviau Izraelio ir Judo namus; ir jei tau maža, pridėsiu daug daugiau. Kodėl tat paniekinai viešpaties žodį, kad padarytumei pikta mano akivaizdoje?.. Tuomet Dovydas tarė Natanui: Nusidėjau viešpačiui. O Natanas atsakė Dovydui: Taipogi viešpats panaikino tavo nusidėjimą: tu nemirsi. Kadangi vis dėlto davei progą viešpaties priešams piktžodžiauti, todėl sūnus, kurs tau užgimė, numirs" (II Karalių 12, 7 - 9, 13 - 14).

Tai taręs, pranašas didingai išėjo. Seka Dovydo malda ir pasninkas, o po septynių dienų - naujagimio mirtis.

"Dovydas gi maldavo viešpatį už kūdikį; jis alkino save kietai ir pasišalinęs gulėjo ant žemės.

Jo gi namų vyresnieji atėjo ir įkalbinėjo jį atsikelti nuo žemės, bet jis nenorėjo ir visai nevalgė su jais.

Septintą gi dieną atsitiko, kad kūdikis mirė...

Paskui Dovydas paguodė savo pačią Betsabėją ir, įėjęs pas ją, miegojo su ja; ji pagimdė sūnų ir praminė jį vardu Saliamonas; o viešpats jį pamilo.

Dovydas guodžia Betsabėją, Urijo pačią

Jis siuntė pranašą Nataną ir praminė jį vardu: Viešpaties numylėtinis, dėl to, kad viešpats jį mylėjo" (II Karalių 12, 16 - 8, 24 - 25).

Štai vienas iš neabejotinai labiausiai pamokomų epizodų. Volteras pastebėjo, kad moteris, nusikaltusi svetimavimu, negali ištekėti už savo meilužio, nužudžiusio jos teisėtą vyrą, nebent pats popiežius duotų jai specialų leidimą. Popiežiai turi tokią galią. Tačiau jokioje civilizuotoje tautoje žudikui neleidžiama vesti savo aukos našlę.

Kaip pripažįsta patys teologai, Dovydo nuodėmė buvo dviguba: svetimoterystė ir žmogžudystė. Pagal dievo įstatymus jis dusyk nusipelnė mirties bausmės: už nusidėjimą su svetima moterimi (Kunigų 20, 10) ir už žmogžudystę (ten pat, 24, 17.) Betgi jis buvo karalius. Pateisindami "karaliaus pagal dievo širdį" poelgį, teologai dalį jo kaltės (ir tai pačią didžiausią!) suverčia Betsabėjai, kuri juk buvo tik... moteriškė. Kai kurie krikščionių rašytojai, pavyzdžiui, ją apkaltina begėdiškumu, esą ji nesivaržydama maudėsi tokioje vietoje, iš kurios lengvai galėjęs ją pamatyti karalius. Taip pat jai prikišama, kad ji labai greit sutikusi patenkinti karaliaus geismus ir pan.

Čia yra dar vienas keblumas. Jei Dovydo ir Betsabėjos santuoka neteisėta, tai ir Jėzus Kristus nėra teisėtas Dovydo palikuonis, kokiu jį vaizduoja evangelinę genealogija. O jeigu, atvirkščiai, laikysime jį teisėtu Dovydo palikuoniu, tai paniekinsime bendražmogiškuosius, o kartu ir dieviškuosius įstatymus. Jei Dovydo santuoka su Betsabėja - nusikaltimas, vadinasi, Kristus - pačios nepadoriausios kilmės, nes Naujasis testamentas jį kildina iš Saliamono.

Šio nepatogumo stengiasi išvengti geneologija, pateikiama Luko evangelijoje, kuri, priešingai Mato evangelijai, Kristaus giminę veda iš Dovydo per kitą jo sūnų - Nataną.

Stengdamiesi išspręsti tokią sunkią dilemą, teologai nurodo, kad Dovydas atgailaudamas išpirkęs savo nuodėmę. Tačiau jo atgaila truko labai neilgai, o, antra vertus, jis vis dėlto pasiliko savo aukos žmoną. Vadinasi, tai dar pasunkina nusikaltimą. Naujas keblumas, kurio teologai negali išvengti, ir čia jie vėl, kaip visuomet, griebiasi aklo tikėjimo "nesuprantama dievo valia".

Mūsų nagrinėjamu atveju iš tikrųjų labai sunku sužinoti tą "dievo valią". Numarinęs senąjį Nabalį, kad pagreitintų pirmąją Dovydo svetimoterystę, dievas ūmai užsirūstina, kai jo numylėtas pateptasis nugalabija Uriją. Mums atrodo, jog Dovydui reikėjo ir šį kartą paprašyti dievą, kad jis numarintų Uriją ir duotų jam Betsabėją taip pat paprastai ir be jokio vargo, kaip kadaise Abigailę. Tuomet dievui nebūtų buvę nė ko pykti.

Pagaliau gana keistas šis dievo pyktis. Reikia manyti, kad vis dėlto jis pyko, jei siuntė pranašą Nataną pagrūmoti Dovydui baisiomis bausmėmis. Tačiau pati Dovydo santuoka su savo aukos žmona jam nekliūva, nes jis tučtuojau parodo savo simpatijas Saliamonui, gimusiam Dovydui iš tos našlės. Už Dovydo įvykdytą žmogžudystę jis tik nubaudžia mirtimi niekuo nekaltą pirmąjį naujagimį.

Tuo būdu ši keista dieviška kombinacija padėjo Dovydui išeiti sausam iš vandens. Tiesa, ne visiškai sausam. Jam atleidžiama, nes nubaudžiamas jo kūdikis; bet jam taip pat ir neatleidžiama, nes palieka galioje dievo grasinimas, kad jo žmonos ir sugulovės gulėsiančios su svetimais vyrais viso Izraelio akivaizdoje; kaip mes dar matysime, šis grasinimas iš dalies bus įvykdytas.

Tuo metu Joabas kariavo su amonitų miestu Rabatu ir paėmė tą jų sostinę. Dovydas nuvyko ten paskelbti savo valdžios. "Ir paėmė Dovydas nuo jų karaliaus galvos vainiką, sveriantį talentą aukso, turintį brangiausių perlų, ir užsidėjo Dovydas jį sau ant galvos. Jis pasiėmė su savim taipogi labai daug miesto grobio" (II Karalių 12, 30). Aukso talentas - tai 42,5 kg.

Tokį svorį nurodo J. Skvirecko komentarai.

Negali būti, kad žmogus nešiotų tokią karūną: ji sutraiškytų ir biblinį Galijotą.

Nugalėjęs amonitus, Izraelio karalius ėmė žiauriai kankinti savo belaisvius. Tai buvo tie patys Rabato gyventojai, kurie padėjo Dovydui nusikratyti negeistinuoju Uriju. Pusiau atleidęs Dovydui, dievas pasirinko jį, norėdamas, kad jis dievo vardu atkeršytų savo paties pagalbininkams, kurie buvo niekuo nekalti, nes teisėtai gynėsi. Jei kam ir turėjo kliūti, tai tik Joabui, kurio vaidmuo čia buvo ne per garbingiausias.

"Atsivedęs gi jo gyventojus, pjovė juos pjūklu, vedžiojo ant jų geležimi apkaustytus vežimus, pjaustė peiliais, mėtė į plytines; taip jie padarė visiems Amono sūnų miestams. Po to Dovydas ir visa kariuomenė sugrįžo Jeruzalėn" (II Karalių 12, 31).

Būtų labai gerai, jei visi tie negirdėti barbariškumai būtų toks pat kvailas prasimanymas, kaip ir 42 kilogramų karūna. Istorija nežino tokio neregėto ir apgalvoto žiaurumo pavyzdžių.

Didžiai mokytas katalikų teologas benediktinas Kalmetas sako: "Reikia manyti, kad Dovydas laikėsi to meto įprastinių karo įstatymų, nes šventasis raštas dėl to visai nepriekaištauja Dovydui ir dargi visą jo elgesį, išskyrus atvejį su Uriju, laiko teisingu ir nepriekaištingu."

"Toks atlaidumas pritiktų tigrų ir panterų istorijai, - atsako jam Hiue. - Koks žmogus galėtų tikėtis atlaidumo už tokį žiaurumą? Tuo tarpu tas žmogus - dievo numylėtinis. Nesvarbu, ar ši istorija tikra, ar pramanyta - tokius religinius pamokymus reikia tik smerkti. O ką galvoti apie tuos, kurie ėmėsi skiepyti liaudžiai mintį, kad toks nežmoniškas barbariškumas yra garbingas ir kilnus? "

M. Hiue (1630 - 1721) - prancūzų filosofas, teologinio skepticizmo atstovas.

Tačiau Dovydo giminėje baisumai seka vienas po kito.

"Paskui atsitiko, kad Dovydo sūnus Amnonas įsimylėjo dailiausią Dovydo sūnaus Absalomo seserį, vardu Tamarą,

Ir taip labai ją mylėjo, kad iš meilės sirgo, nes, kadangi ji buvo mergaitė, jam rodėsi sunku padaryti su ja ką nors nepadoraus.

Turėjo gi Amnonas bičiulį, Dovydo brolio Semaos sūnų, vardu Jonadabą, labai gudrų vyrą.

Tasai jam tarė: Kodėl kasdien taip eini liesyn, karaliaus sūnau, kodėl man nepasisakai? O Amnonas jam tarė: Aš myliu savo brolio Absalomo seserį Tamarą.

Jonadabas jam atsakė: Atsigulk savo patalan ir apsimesk sergančiu, o kai ateis tavo tėvas tavęs aplankyti, jam sakyk: Meldžiu, teateinie mano sesuo Tamara, kad paduotų man valgyti ir kad padarytų valgio, idant valgyčiau iš jos rankos" (II Karalių 13, 1 - 5).

Iš istorijos žinome keletą kraujomaišų, panašių į Amnono kraujomaišą. Šiaip ar taip, negalima sakyti, kad jos nukopijuotos viena nuo kitos - tokie reiškiniai buvo gana paplitę visose senovės tautose. Bet štai kas čia itin keista: Amnonas pasisakė apie savo nusikalstamą aistrą pusbroliui Jonadabui. Dovydo šeima, matyt, buvo labai pasileidusi, jei vienas jo sūnų, kuris galėjo turėti iki valiai sugulovių, įsigeidė būtinai paimti savo paties seserį, o jo pusbrolis jam šiame reikale padėjo.

Amnonas paklausė Jonadabo patarimo, ir viskas įvyko taip, kaip tasai sakė. Karalius, atėjęs pas sūnų, išklausė jo prašymą, manydamas, kad tai nekaltas ligonio įgeidis, kurio negalima nepatenkinti, ir pasiuntė dukrą pagaminti jo mėgstamojo patiekalo.

"Taigi Tamara atėjo į savo brolio Amnono namus, jis gi gulėjo; ji, ėmusi miltų, įmaišė ir išplakusi, jam matant, iškepė pyragėlių.

O paėmusi, ką buvo iškepusi, išpylė ir padėjo ties juo, bet Amnonas nenorėjo valgyti ir tarė: Liepkite visiems išeiti nuo manęs. O kai visi išėjo,

Amnonas tarė Tamarai: Įnešk valgį į kambarį, kad valgyčiau iš tavo rankos. Taigi Tamara paėmė pyragėlius, kuriuos buvo padariusi, ir įnešė pas savo brolį Amnoną į kambarį.

O kai ji jam padavė valgyti, jis ją nutvėrė ir tarė: Eikš, gulkis su manimi, mano sesuo.

Ji jam atsakė: Nedaryk, mano brolau, nedaryk man prievartos, nes tai nevalia Izraelyje; nedaryk tos kvailybės.

Nes aš negalėsiu pakelti savo išniekinimo, ir tu būsi kaip vienas iš bepročių Izraelyje; verčiau pakalbėk su karaliumi, ir jis neatsisakys tau manęs duoti.

Tačiau jis nenorėjo išklausyti jos prašymo, bet, būdamas stipresnis, išprievartavo ją ir gulėjo su ja.

Po to Amnonas ėmė labai jos nekęsti, taip kad didesnė buvo neapykanta už meilę, kuria ją buvo mylėjęs. Ir Amnonas jai tarė. Kelkis ir eik sau.

Ji jam atsakė: Ta piktybė, kurią man dabar darai, mane išvarydamas, didesnė už tą, ką pirma padarei. Bet jis nenorėjo jos klausyti;

Ir, pasišaukęs vaikiną, kurs jam tarnavo, tarė: Išmesk šitą laukan nuo manęs ir uždaryk paskui ją duris" (II Karalių 13, 8 - 17).

Kaip jums patinka, skaitytojau? Juk tai labai vykęs anekdotas šventajai knygai, padiktuotai paties viešpaties dievo, ar ne tiesa?

"Ji, pasibarsčiusi sau galvą pelenais, perplėšusi ilgą jupą ir užsidėjusi rankas ant galvos, ėjo, garsiai raudodama" (19 eil.).

Absalomas, kuris, kaip ir ji, buvo gimęs iš ketvirtosios Dovydo žmonos Maachos, išgarsėjo savo ilgais plaukais. Tai dar vienas Biblijos personažas, kurio vardą įamžino jo karčiai: savo plaukų ilgumu jis pralenkė Samsoną ir Samuelį. Sužinojęs apie Tamaros išprievartavimą, Absalomas iš pradžių mėgino ją paguosti:

"Jos gi brolis Absalomas jai tarė: Bene buvo sugulęs su tavim tavo brolis Amnonas? Bet dabar tylėk, mano sesuo, juk jis tavo brolis, ir nevargink savo širdies dėl to dalyko" (20 eil.).

Tie geri žodžiai nenuramino Tamaros. O Dovydas, sužinojęs, ką Amnonas turėjo galvoje, kalbėdamas apie skanų Tamaros patiekalą, baisiai perpyko, bet jo pyktis greit atvėso: juk panašios nuodėmėlės slėgė ir jo paties sąžinę.

"Bet Absalomas nesikalbėjo su Amnonu nei piktuoju, nei geruoju, nes Absalomas nekentė Amnono dėl to, kad jis buvo išgėdinęs jo seserį Tamarą" (22 eil.). Ištisus dvejus metus slėpė Absalomas savo neapykantą (23 eil.). Praėjus tam laikui, Baal-Hasore buvo kerpamos jo avys, ir ta proga jis iškėlė didelę puotą, į kurią pakvietė savo brolius, jų tarpe ir Amnoną. Kraujomaiša prievartautojas nusigėrė ir buvo užmuštas (24 - 29 eil.).

"Gulėti su savo seserimi - didžiai begėdiška, - sako Volteras. - Išvaryti ją po tokio įžeidimo - baisiai šiurkštu. Tačiau išdavikiškai nužudyti savo brolį, pasikvietus jį į balių - tai, be abejo, ne mažesnis nusikaltimas."

Visi Absalomo broliai, šios brolžudystės liudininkai, pašoko iš užstalės ir, sėdę ant savo mulų, leidosi bėgti, tarsi bijodami, kad ir jų neištiktų Amnono likimas.

Čia pirmąsyk žydų istorijoje sutinkami mulai. Vienas teologas, kurio manija buvo laikyti nepaprastais dargi tuos dalykus, kurie visai nepasižymi ta ypatybe, - mūsų senas pažįstamas, neišsemiamasai Kalmetas, - komentuodamas Bibliją, nurodo, kad "Palestinoje mulas - ne asilo ir kumelės mišrūnas; jį atsiveda mulo patelė". (!)

Ši netikėta naujiena prajuokino Volterą, kurs taip atsakė benediktinui: “Kalmetas čia kartoja Aristotelio nuomonę; bet jis, žinoma, būtų daug geriau padaręs, jei būtų pasitaręs su kokiu nors mulų augintoju. Daugelis keliautojų tvirtina, jog Aristotelis, o kartu su juo ir gerbiamasis tėvas Kalmetas, klydo. Mūsų laikais nė vienas gamtininkas nelaiko mulų savarankiška veisle. Asilas gali būti gero mulo tėvas, sukergus jį su kumete. Bet gamta čia ir sustoja, nes pats mulas neturį galios veistis. Kyla klausimas, kodėl apvaizda aprūpino jį veisimosi organais? Sakoma, kad ji nieko nedaro be tikslo. Tuo tarpu pats nenaudingiausias daiktas pasaulyje - tai mulo veisimosi organai. Jie jam tiek tereikalingi, kiek vyrui speneliai, kurie irgi egzistuoja vien pažiūrėti."

Ilgai Dovydas verkė Amnono ir neslėpė, kad smerkia Absalomą už žmogžudystę. Štai kodėl Absalomas emigravo: susirado prieglobstį Gesuro karalystėje pas savo senelį ir ten išgyveno trejus metus. Joabas griebėsi gudravimo, kad parsikviestų jį atgal. Tai jam pavyko, ir jis parsivedė jį į Jeruzalę. Tačiau Dovydas nenorėjo matyti šio savo sūnaus.

"Nebuvo gi visame Izraelyje taip gražaus vyro, kaip Absalomas, nei taip dailaus; nuo kojų padų iki viršugalvio nebuvo jame jokios ydos.

O kai kirpdavosi plaukus (kirpdavosi gi vieną kartą metuose, nes plaukai buvo jam apsunkinimas), jo galvos plaukai sverdavo du šimtus siklių, skaitant oficialiu svoriu.

2,84 kg (J. Skvireckas).

Absalomui gimė trys sūnūs ir viena duktė, vardu Tamara, dailios išvaizdos.

Absalomas pasiliko Jeruzalėje dvejus metus, nematydamas karaliaus veido.

Taigi jis liepė pašaukti Joabą, kad jį siųstų pas karalių, bet Joabas nenorėjo pas jį ateiti. O kai buvo nusiuntęs antrą sykį ir tasai vėl nenorėjo pas jį ateiti,

Jis tarė savo tarnams: Žinote Joabo dirvą greta mano dirvos, kurioje plautini miežiai; eikite tat ir ją padekite. Taigi Absalomo tarnai padegė javus. O Joabo tarnai atėjo, perplėšė savo drabužius ir tarė: Absalomo tarnai nudegino lauko dalį.

Tuomet Joabas atsikėlė, atėjo pas Absalomą į jo namus ir tarė: Kodėl tavo tarnai padegė mano javus?

Absalomas atsakė Joabui: Aš siunčiau pas tave, melsdamas ateiti pas mane, kad tave siųsčiau pas karalių ir kad jam sakytumei: Kam aš atėjau iš Gesuro? Geriau man buvo tenai būti; maldauju tat malonės matyti karaliaus veidą; o jei jis atsimena mano neteisybę, teužmuša mane.

Taigi Joabas, įėjęs pas karalių, visa jam pasakė. Tuomet Absalomas buvo pašauktas, įėjo pas karalių ir puolė prieš jį kniūpsčias ant žemės, o karalius pabučiavo Absalomą" (II Karalių 14, 25 - 33).

Absalomo pasielgimas su Joabu ne toks baisus, kaip visa kita, bet jis labai negražus. Niekur, išskyrus Bibliją, nerasi parašyta, kad kas nors būtų kada padegęs kariuomenės vado ir ministro pirmininko laukus vien tik dėl to, kad norėjo su juo pakalbėti. Koks keistas būdas gauti audiencijai!

"Po to Absalomas įsigijo sau vežimų ir raitelių, ir penkiasdešimtis vyrų, kurie turėjo prieš jį vaikščioti" (II Karalių 15, 1). Ėmė jis ieškoti populiarumo, žadėdamas tautai būti teisingu teisėju ir galų gale "patraukė prie savęs Izraelio vyrų širdis" (6 eil.). Praėjus keturiasdešimčiai metų, Absalomas tarė Dovydui: "Eisiu ir išpildysiu savo apžadus, kuriuos esu padaręs viešpačiui Hebrone... O karalius Dovydas jam tarė: Eik ramybėje... Absalomas išsiuntė į visas Izraelio gimines žvalgus, sakydamas: Tuojau, kai tik išgirsite trimito garsą, tarkite: Absalomas karaliauja Hebrone. Su Absalomu iškeliavo taipgi du šimtai vyrų, pavadintų iš Jeruzalės, kurie ėjo, nieko pikto nemanydami, ir dalyko visai nežinojo" (7 - 11 eil.).

Tuomet Dovydas tarė savo tarnams, buvusiems su juo Jeruzalėje: "Kelkitės, bėkime, nes mums nebus išsigelbėjimo nuo Absalomo veido; skubinkitės išeiti, kad kartais neužpultų mūsų ir neatvėstų ant mūsų pražūties ir neišmuštų miesto kalavijo ašmenimis.

Karaliaus tarnai jam tarė: Visa, ką mūsų ponas karalius įsakys, mes, tavo tarnai, mielai išpildysime.

Taigi karalius ir visi jo namiškiai išėjo pėsti, o namų saugoti karalius paliko dešimtį moteriškių sugulovių.

Išėję gi pėsti karalius ir visas Izraelis sustojo toli nuo namų.

Visi jo tarnai ėjo draug su juo, o keretiečių ir feletiečių būriai ir visi stiprūs kovotojai getiečiai, šeši šimtai vyrų, kurie kaip pėstininkai buvo atsekę jį iš Geto, ėjo pirma karaliaus" (II Karalių 15, 14 - 18).

Lordas Bolingbrokas pasakoja, kad vienam anglų generolui nuodėmklausys skaitė ką tik pacituotą Biblijos vietą. Generolas ištraukęs knygą jam iš rankų, trenkęs ją žemėn ir sušukęs:

- Po perkūnais! Na ir bailys tas jūsų menkysta Dovydas, jeigu jis taip spruko su visu kareivių pulku! Ne, aš būčiau pasukęs atgal, pasivijęs tą Absalomą ir pakoręs jį kaip šunį ant pirmos pasitaikiusios epušės!

"Taigi karalius Dovydas atėjo iki Bahurimo, ir štai išėjo iš ten vyras iš Sauliaus namų giminės, Geros sūnus, vardu Semėjas; jis prisiartino ir eidamas keikėsi, ir mėtė į Dovydą ir į visus karaliaus Dovydo tarnus akmenimis; visa gi tauta ir visi kovotojai ėjo šalia karaliaus iš dešinės ir iš kairės. Semėjas gi, keikdamas karalių, taip kalbėjo: Išeik, išeik, kraujo žmogau ir Belialio žmogau... Taigi Dovydas ėjo keliu ir draug su juo palydovai, o Semėjas ėjo ties juo kalno ketera, keikdamas, mėtydamas į jį akmenis ir barstydamas žemes" (II Karalių 16, 5 - 7, 13).

Kritikai pastebi, kad jeigu šios knygos autorius būtų buvęs paprastas rašytojas, jis būtų smulkiau aprašęs Absalomo maištą; jis būtų pasakęs, kokias pajėgas jis turėjo savo žinioje, kodėl Dovydas, tas išgarsintasis karys, taip gėdingai bėgo iš Jeruzalės dar prieš pasirodant jo maištaujančiam sūnui prie miesto vartų. Mes sužinotume, ar Jeruzalė buvo įtvirtintas miestas, ar ne, sužinotume, kodėl tauta nepasipriešino Absalomui. Argi galimas daiktas, kad toks žiaurus tironas, kaip negailestingasis Dovydas, kuris perpus pjaudavo savo nugalėtus priešus, girnomis juos maldavo, degindavo krosnyse, - būtų sprukęs iš savo sostinės kaip verksnys vaikas, nė nepamėginęs nuslopinti neklaužados sūnaus maištą? O tas Semėjas, kuris nebaudžiamas apmėto akmenimis ir žemėmis karalių, apsuptą tiekos ginkluotų vyrų ir visų Jeruzalės gyventojų, - argi tai ne vienas iš pačių neįtikimiausių dieviškosios anties prasimanymų? Kartais net pagalvoji žmogus, ar tai ne sapnas, kai skaitai tokias kvailybes religinėje knygoje, kurios kiekvienu žodžiu reikia aklai tikėti, jei nenori būti atskirtas nuo bažnyčios?

"Absalomas gi ir visi jo žmonės įėjo Jeruzalėn, - taipogi ir Achitofelis buvo su juo... O Achitofelis tarė Absalomui: įeik pas savo tėvo suguloves, kurias jis paliko namų saugoti, kad, visam Izraeliui išgirdus, jogei išniekinai savo tėvą, sustiprėtų kartu su tavim esančiųjų rankos. Taigi jie ištiesė Absalomui šėtrą ant stogo, ir jis įėjo pas savo tėvo suguloves viso Izraelio akivaizdoje" (II Karalių 16, 15, 21 - 22).

Kritikai nemano, kad viešas santykiavimas su karaliaus sugulovėmis būtų tikriausias būdas įsigyti populiarumui liaudyje. Jie taip pat atsisako tikėti, kad Absalomas, nors ir koks jaunas, būtų galėjęs, visiems Jeruzalės gyventojams matant, gulėti iš eilės su visa dešimčia tėvo sugulovių. Tačiau viena visiškai aišku, kad šventasis pagrindinės

Absalomo mirtis

judėjų ir krikščionių religijos knygos autorius mėgsta kniaustis purvinose ir pornografinėse istorijose. Po Amnono kraujomaišos jis mums pateikia dešimt Absalomo kraujomaišų. Kuo toliau, tuo bjauriau! Šventojoje Biblijoje žiaurumus pakeičia viena už kitą bjauresnės šlykštybės.

Achitofelis davė Absalomui dar ir kitą patarimą, būtent: surinkti 12000 vyrų ir, nieko nelaukiant, vytis Dovydą. Bet kažkoks Husajas patarė jam pirmiausia kreiptis į visą Izraelį, nuo Dano iki Bersabėjos. Pastarasis patarimas Absalomui labiau patiko. Achitofelis, supykęs, kad jo nepaklausė, nusižudė.

Galiausiai maištininkai patyrė pralaimėjimą Efraimo miške, kur 20000 Absalomo kareivių išmušė Joabo vadovaujama karaliaus kariuomenė. Bėgdamas raitas ant mulo, Dovydo sūnus užkliudė plaukais ąžuolo šaką ir pakibo ore, o mulas nubėgo. Joabas pervėrė Absalomą trimis ietimis. Šis epizodas atrodo kiek "pritemptas už plaukų", ar ne taip? Dovydas, patyręs apie gražuolio jaunikaičio mirtį, apsipylė ašaromis ir kartojo: "Mano sūnau Absalomai! Absalomai, mano sūnau!" Kitokių gedulo prakalbų šį kartą nebuvo.

Tad Dovydas sugrįžo į savo sostinę; jis atleido Semėjui, kuris ne per seniai apmėtė jį akmenimis.

"Ir karalius tarė Semėjui: "Nenumirsi; ir jis jam prisiekė" (II Karalių 19, 23). Tačiau garbingasis Kristaus protėvis surado tikrai krikščionišką ir dievobaimingą būdą, kaip atkeršyti priešui, nesulaužant savo priesaikos: mirdamas jis paprašė Saliamoną užmušti Semėją. Saliamonas taip ir padarė: "Taigi karalius davė paliepimą Jojados sūnui Banajui, kurs išėjo, užmušė jį, ir jis mirė" (III Karalių 2, 46).

Po to buvo dar sukilęs kažkoks Sėba; maištas buvo numalšintas, o pačiam Sėbai žmonės, pas kuriuos jis slapstėsi, nukirto galvą. Pagaliau dar minimas kažkoks "kapitonas" Amasa, kurį Absalomas buvo pakėlęs "generolu". Kartą Joabas prisiartino prie jo, dėdamasis draugu, ir pasisveikino: "Sveikas, mano brolau! O dešine ranka jis paėmė Amasą už smakro, tarsi bučiuodamas. Bet Amasa nepastebėjo kalavijo, kurį turėjo Joabas; tasai perdūrė jam šoną ir išleido vidurius ant žemes, ir, nepridėjus jam antros žaizdos, anas mirė" (II Karalių 20, 9 - 10).

Visa tai dar ir dar kartą primena mums, koks nepaprastai dorovingas, auklėjantis ir pamokomas yra žydų ir krikščionių šventasis raštas, kurio, esą, nepajėgia suprasti bedieviai!

34 SKYRIUS

Paskutinės dienos ir šventa mirtis amžiną atilsį karaliaus Dovydo

"Dovydo dienose buvo taipgi badas trejus metus pagrečiui. Dovydas teiravosi viešpaties orakulą, o viešpats tarė: Dėl Sauliaus ir jo kruvinų namų, nes jis užmušė gabaniečius.

Taigi karalius, pasišaukęs gabaniečius, jiems sakė: (Gabaniečiai gi buvo ne iš Izraelio sūnų, bet amoriečių liekanos; Izraelio sūnūs buvo jiems prisiekę, o Saulius norėjo juos užmušti iš uolumo tarytum už Izraelio ir Judo sūnus.)

Taigi Dovydas tarė gabaniečiams: Ką turiu jums padaryti ir koks bus jūsų permaldavimas, kad laimintume viešpaties tėvainystę?

Gabaniečiai jam atsakė: Mes neieškome sidabro ir aukso, bet teisybės prieš Saulių ir jo namus, ir mes nenorime, kad būtų kas nors užmuštas iš Izraelio. Karalius jiems tarė: Tai ko gi norite, kad jums padaryčiau?

Jie atsakė karaliui: Vyrą, kurs mus sužudė ir neteisingai prispaudė, mes turime taip sunaikinti, kad neliktų nė vieno iš jo ainijos visose Izraelio ribose.

Tebūnie mums duota septyni vyrai iš jo sūnų, kad mes juos pakabintume ant kryžiaus viešpačiui Gabos kalvoje, nes Saulius, kitados viešpaties išrinktasis, buvo iš Gabos. O karalius tarė: Duosiu.

Bet Dovydas pasigailėjo Sauliaus sūnaus Jonato sūnaus Mifiboseto dėl viešpaties priesaikos, buvusios tarp Dovydo ir Sauliaus sūnaus Jonato.

Taigi karalius paėmė du Ajos dukters Resfos sūnus, kuriuos ji buvo pagimdžiusi Sauliui, Armonį ir Mifibosetą, ir penkis Sauliaus dukters Micholės sūnus, kuriuos ji buvo pagimdžiusi molatiečio Berzelajo sūnui Adrieliui;

Ir juos atidavė į gabaniečių rankas; tie juos pakabino ant kryžiaus, ant kalno, viešpaties akivaizdoje, ir šitie septyni krito užmušti draug pirmose pjūties dienose, pradedant pjauti miežius" (II Karalių 21, 1 - 9).

Ši Biblijos vieta visada kėlė daug rūpesčių teologams. Niekur Sauliaus istorijoje nėra pasakyta, kad Saulius būtų nors truputėlį nuskriaudęs gabaniečius. Priešingai, Samuelis nuolat priekaištaudavo Sauliui už kilnumą ir gailestingumą, ne kartą jo parodytus kaimyninėms tautoms. Mes dar ne - pamiršome, kad pranašas paskelbė Saulių atstatytą nuo sosto kaip tik dėl to, kad jis neišnaikino ligi paskutinio žmogaus kelių padermių, gyvenusių toje šalyje: amalekitų, amoriečių, idumiečių ir kt. Be to, Saulius pats buvo kilęs iš Gabos ir, savaime suprantama, gailėjosi savo tautiečių. Jeigu jis būtų išnaikinęs gabaniečius, nesilaikančius žydų tikėjimo, Samuelis, be abejo, šį dievobaimingą žygdarbį būtų atžymėjęs savo dviejose Sauliui skirtose knygose.

Kai skaitai apie šias žudynes, čia taip nelauktai aprašytas, susidaro įspūdis, jog Dovydas ieškojo kokios nors dingsties, kad galėtų nusikratyti paskutiniais savo pirmtako ainiais. Epizodas toks neįtikimas, jog net pats autorius susimaišė: Saulius buvo išleidęs už molatiečio Adrielio savo vyriausiąją dukterį Merobę, bet ne Micholę (I Karalių 18, 19); o Micholę, iš pradžių atiduotą Dovydui, kuris buvo jai neištikimas ir vedė Abigailę bei Achinoamą, Saulius išleido už Laiso sūnaus Falčio (I Karalių 25, 44). Vėliau Dovydas ją vėl atsiėmė iš Falčio (II Karalių 3, 14 - 16). Galimas daiktas kad šventasis autorius čia turėjo galvoje Micholę ir jos sūnus, ne Dovydo, bet kito vyro. Tačiau sunku sutikti, kad dievo įkvėptas rašytojas būtų netekęs atminties ir supainiojęs Faltį su molatiečiu Adrieliu, Merobės vyru.

Kai dėl bado, trejus metus alinusio šalį Dovydo laikais, tai reikia pasakyti, kad tose vietovėse nederlius būdavo pats paprasčiausias dalykas. Šventosios knygos labai dažnai kalba apie badą Palestinoje. Mes dar ne kartą matysime badaujant šią liūdną šalį, kur visuomet buvo daugiau akmenų, negu augalų.

Dar labiau nustembame, sužinoję, jog pats dievas pasakė Dovydui tą badą siuntęs dėl to, kad Saulius kadaise turėjęs piktų kėslų prieš tautą, kuri nė nebuvo "dievo tauta" Kartu su visais kritikais reikia pripažinti, kad iš daugybės Dovydo nusikaltimų šis nusikaltimas - tiesiog pasibjaurėtinas. Jo neįmanoma pateisinti nei aistros siautuliu, nei suklydimu. Tai stačiai niekšybė - be jokios priežasties įsakyti pakarti du neteisėtus Sauliaus sūnus, kurie nereiškė ir negalėjo reikšti jokių pretenzijų. Ir jeigu po to jis vėl susigrąžino Micholę, tai buvo baisiai žiauru atiduoti gabaniečiams nukankinti jos vaikus.

Šis nusikaltimas ne tik šlykštus, bet ir absurdiškas: Dovydas išduoda septynetą nekaltų žmonių mažytei tautelei, kurios jam - grėsmingam visų priešų nugalėtojui - visai nebuvo ko bijoti.

Šiuo poelgiu, sako kritikai (lordas Bolingbrokas, Hiue, Frere, Volteras), pasireiškia ne vien barbariškumas, kuriuo pasibaisėtų netgi laukiniai, bet ir niekšybė, kurios nesugebėtų padaryti pats nedoriausias žmogus. Tačiau šis žiaurumas ir niekšiškumas dar ne viskas: Dovydas, be to, ir žodlauža; jis buvo prisiekęs Sauliui niekados nenužudyti nė vieno iš jo ainių (I Karalių 24, 22 - 23). Teologai teisina Dovydą, kad, girdi, jis ne patsai nukryžiavęs Resfos ir Micholės sūnus, bet perdavęs juos gabaniečiams. Bet šis pateisinimas toks pat niekšiškas, kaip ir Dovydo poelgis, ir tik dar labiau pabrėžia jo žiaurumą ir šlykštų teologų - Biblijos gynėjų - veidmainiškumą. Kur bepasisuktumei, visoje šioje dievobaimingoje dievo pateptojo istorijoje nerasi nieko kito, kaip tik nusikaltimus, klastą ir niekšybes.

Dvidešimt antrame perskyrime - Dovydo giesmė. Sekančiame perskyrime - vėl giesmė. Ji sumini karaliaus bičiulių keletą taurių bruožų: "Toliau drąsiausiojo vyro Jojados sūnus Banajas iš Kabsaelio įžymus didžiais darbais: jis užmušė du Moabo liūtus; jis dar nusileido ir užmušė liūtą daubos viduryje sningant. Jis taipgi užmušė vieną egiptietį, vyrą, vertą pasižiūrėti, turėjusį rankoje ietį; taigi, priėjęs prie jo su lazda, prievarta ištraukė iš egiptiečio rankos ietį ir užmušė jį jo ietimi. Tai padarė Jojados sūnus Banajas. Ir jis buvo garsus" (II Karalių 23, 20 - 22).

Labai gaila, kad autorius pamiršo pasakyti, kokioje vietoje įvyko šis tikrai nuostabus atsitikimas su liūtu, užmuštu sningant; sniegas - toks retas daiktas tose šalyse, kur gyvena liūtai, kad Banajas gerai padarė, negaišdamas ir kaip mat nudobdamas žvėrį: grėsė pavojus, kad sniegas gali greit ištirpti... nuo kritikos spindulių.

Norėdamas žinoti, kiek turi valdinių, Dovydas, dievo įkvėptas, užsimanė surašyti izraelitus ir judėjus. Šis nuobodus ir ilgas užsiėmimas buvo baigtas per devynis mėnesius ir dvidešimt dienų (II Karalių 24, 1 - 8).

"Taigi Joabas davė karaliui tautos sąrašo skaičių, ir buvo rasta Izraelyje aštuoni šimtai tūkstančių drąsių vyrų, tinkančių nešioti kalaviją, o iš Judo penki šimtai tūkstančių kovotojų" (9 eil.). Bet kai tik surašymas buvo baigtas, Dovydas suprato, kad tuo jis sunkiai nusidėjo. Biblija nepasako, kodėl būtent šis surašymas turėjo užtraukti karaliui dievo rūstybę, tačiau ji nurodo, kad senis buvo baisiai supykęs.

"Taigi, Dovydui atsikėlus rytmetį, buvo suteiktas viešpaties žodis Dovydo pranašui ir aiškiaregiui Gadui ir buvo pasakyta:

Eik ir kalbėk Dovydui: Tau duodama rinktis iš trijų dalykų; išsirink vieną iš jų, kurį norėsi, kad tau padaryčiau.

O Gadas, atėjęs pas Dovydą, jam paskelbė ir tarė: Arba septynerius metus siaus badas tavo žemėje, arba tris mėnesius bėgiosi nuo savo priešų, ir jie persekios tave, arba bus tris dienas tavo žemėje maras. Dabar tat apsvarstyk ir žiūrėk, kokius žodžius turiu atsakyti tam, kurs mane siuntė" (II Karalių 24, 11 - 13).

Čia siūlosi keletas svarbių pastabų. Pirmiausia pats tekstas aiškiai sako, kad "viešpaties rūstybė vėl užsidegė prieš Izraelį, ir jis sužadino prieš juos Dovydą, kad sakytų: Eik, suskaityk Izraelį ir Judą" (II Karalių 24, 1). Bet paskui dievas susierzina dar labiau ir nutaria, kad atėjo laikas kaip nors nubausti tautą už tai, kad įvykdytas jo paties duotas Dovydui įsakymas. Tad šventasis raštas dar kartą vaizduoja dievą kaip žmonių giminės priešą, nuolat spendžiantį žmonėms pinkles.

Antra vertus, Penkiaknygėje dievas net tris kartus buvo įsakęs surašyti žmones.

Trečia, nėra nieko naudingesnio ir protingesnio, nors kartu ir sunkesnio, kaip atlikti tikslią gyventojų apskaitą: šis Dovydo potvarkis buvo ne tiktai apdairus ir išmintingas, bet dar ir šventas, nes įkvėptas iš dangaus.

Ketvirta, visi kritikai atkreipia dėmesį į tą juokingą ir neįtikimą tvirtinimą, kad Dovydas savo mažytėje šalyje turėjęs 1 300 000 kareivių: tariant, kad kareiviai sudarė vieną penktadalį gyventojų, iš viso Palestinoje būtų šeši su puse milijono žmonių. O, be žydų, ten dar gyveno kanaaniečių ir pilistimų.

Penkta, I Kronikų knyga, kuri taip pat yra kanoniška Biblijos dalis ir dažnai prieštarauja kitiems dieviškojo įkvėpimo kūriniams, priskaičiuoja net 1 570 000 kareivių (I Kronikų 21, 5) ir tuo būdu žydų tautos gyventojų skaičių dar neįtikimiau padidina.

Šešta, kritikai mano, kad siųsti pranašą Gadą pas pranašą Dovydą, siūlant jam pasirinkti vieną iš kelių bausmių, yra vaikiškas ir kvailas dalykas, visiškai nesuderinamas su dievo didybe. Toks dievo žiaurumas, jų nuomone, esąs pasityčiojimas, savotiškas arabų pasakų atgarsis, ir jam ne vieta knygoje, kurios kiekviename puslapyje veikia ir kalba dievas.

Apie šį surašymą labai nevienodai pasakojama dviejose Biblijos knygose: II Karalių knygoje (24 perskyr.) ir I Kronikų knygoje (21 perskyr.) Pirmoje iš jų sakoma: "Viešpaties rūstybė vėl užsidegė prieš Izraelį, ir jis sužadino prieš juos Dovydą, kad sakytų: "Eik suskaityk Izraelį ir Judą. Ir buvo rasta Izraelyje aštuoni šimtai tūkstančių drąsių vyrų, tinkančių nešioti kalaviją, o iš Judo penki šimtai tūkstančių kovotojų" (1 ir 9 eil.) Antroje: "Tuo tarpu šėtonas sukilo prieš Izraelį ir sužadino Dovydą, kad suskaitytų Izraelį. Ir rasta Izraelio skaičius iš viso tūkstantis tūkstančių ir šimtas tūkstančių vyrų, nešiojančių kalaviją; iš Judo gi keturi šimtai septynios dešimtys tūkstančių kovotojų" (1 ir 5 eil.). Be to, pasak pirmosios, dievas pasiūlo Dovydui septynerius bado metus, antrojoje - trejus (13 ir 12 eil.). Pagaliau, pamiršusi šią "nuodėmę", III Karalių knyga (15, 5) tikina, kad "Dovydas buvo padaręs, kas teisinga viešpaties akyse, ir neatstojo nuo viso to, ką jam buvo įsakęs per visas jo gyvenimo dienas, tik be atsitikimo su hetitu Uriju ".

Dabar pažiūrėkime, ką pasirinko karalius.

"Dovydas gi tarė Gadui: Esu labai prislėgtas; bet verčiau man patekti į viešpaties rankas (nes jo gailestingumas didis), negu į žmonių rankas.

Tuomet viešpats siuntė Izraeliui marą nuo ryto iki paskirto laiko, ir mirė iš tautos nuo Dano iki Bersabėjos septynios dešimtys tūkstančių vyrų.

O kada viešpaties angelas ištiesė savo ranką ant Jeruzalės, kad ją naikintų, viešpats pasigailėjo ir tarė angelui, žudančiam tautą: Gana, dabar sulaikyk savo ranką. Viešpaties gi angelas buvo prie jebuziečio Areunos klojimo.

O Dovydas, pamatęs angelą, užmušantį žmones, tarė viešpačiui: Aš esu, kurs nusidėjau; aš pasielgiau netikusiai; bet šitie, kurie yra avys, ką jie padarė? Meldžiu, tebūnie atkreipta tavo ranka prieš mane ir prieš mano tėvo namus.

Tą gi dieną atėjo pas Dovydą Gadas ir jam tarė: Eik aukštyn ir pastatyk viešpačiui altorių jebuziečio Areunos klojime" (II Karalių 24, 14 - 18).

Dovydas paklausė. Areuna davė visa, kas reikalinga aukojimui, "ir Dovydas pastatė tenai viešpačiui altorių ir atnašavo deginamąsias aukas ir dėkojimo aukas; o viešpats vėl tapo maloningas žemei, ir bausmė buvo atitolinta nuo Izraelio" (25 eil.).

Grįžkime prie skeptiškai nusiteikusių kritikų pastabų. Maras, per tris dienas išnaikinęs 70000 žmonių, yra visiškai nesuprantama dievo bausmė mylimai tautai, su kuria dievas kiekvieną dieną familiariai bendrauja. Ši bausmė atrodo dar mažiau pateisinama, prisiminus, kad ji ištiko tautą tiktai už vieno Dovydo prasižengimą, o tas "prasižengimas" buvo ne kas kita, kaip išmintinga valstybinė priemonė ir, be to, įkvėpta dangaus.

Šiuo maru baigiasi II Karalių knyga.

III Karalių knyga apima paskutiniąsias Dovydo dienas ir pusę žydų vergijos Babilone laikotarpio. Talmudas veikalo kūrėju laiko pranašą Jeremiją. Ši nuomonė, kurios laikosi dauguma rabinų ir ankstyvosios krikščionybės teologų, rado pritarimo ir vėlesniais laikais. Kiti teologai knygos autoriumi laiko Jeremijo mokinį Baruchą. Tačiau žydams, kaip ir krikščionims, knygos autorius palieka, kaip buvęs, žinoma, dievas. Šio požiūrio laikysimės ir mes.

"Karalius Dovydas, pasenęs ir turėdamas daug metų amžiaus, nebesušildavo, nors jį apdengdavo drabužiais.

Tuomet jo tarnai jam tarė: Paieškokime mūsų ponui karaliui jaunos mergaitės: ji tebūnie prie karaliaus, tegul miega prie jo šono ir šildo mūsų poną karalių.

Taigi jie ieškojo dailios mergaitės visose Izraelio ribose ir, suradę sunamietę Abizagę, atvedė ją pas karalių.

Buvo gi tai labai graži mergina; ji miegodavo su karaliumi ir jam tarnavo, bet karalius jos nepažinojo" (III Karalių 1, 1 - 4).

Mergina duknų vietoje - tai iš tikrųjų atradimas, darąs garbę dieviškojo balandžio fantazijai. Benediktinas Kalmetas, aklai tikėjęs visomis Biblijos mistifikacijomis, pažymėjo, kad jauna ir graži mergaitė tikrai gali žvaliai nuteikti septyniasdešimtmetį žmogų (tokio amžiaus tada buvo Dovydas). Patvirtindamas Biblijos pasakojimą, mokytasis Vienuolis sako, kad vienas žydų gydytojas buvo pataręs imperatoriui Fridrichui Barbarosai gulėti su jaunais berniukais, užsidėjus juos ant krūtinės. Bet visą naktį juk neišlaikysi berniuko ant krūtinės. Todėl, priduria Kalmetas, tam reikalui buvo sėkmingai naudojami šuniukai.

Nors Biblija teigia, kad Dovydas tiktai šildėsi šalia gražiosios sunamietės, tačiau jo sūnaus Saliamono į visa tai žiūrėta kitaip toliau matysime, kad jis įsakė užmušti savo vyresnįjį brolį Adoniją, prašiusį Abizagės rankos, tartum tasai būtų norėjęs vesti savo tėvo našlę arba sugulovę.

Abizagė duknų vietoje

Adonijo motina buvo Hagita, kurią Dovydas vedė prieš Betsabėją, Saliamono motiną. Po ilgaplaukio Absalomo mirties Adonijas buvo vyriausias karaliaus vaikas ir manė, kad karūna visai teisėtai priklauso jam. Tačiau dvariškių intrigos numatė sostą Saliamonui. Abu karalaičiai, nebelaukdami nė tėvo mirties, nesidrovėdami viešai varžėsi dėl sosto.

"Tuo tarpu Hagitos sūnus Adonijas didžiavosi ir sakė: Aš būsiu karalius. Jis įsigijo vežimų ir raitelių ir penkias dešimtis vyrų, kad pirma jo bėginėtų.

Jo tėvas niekuomet jo nesudraudė ir nesakė: Kodėl tai padarei? Buvo taipgi jis labai gražus ir antrasis sūnus po Absalomo.

Jis buvo susitaręs su Sarvijos sūnumi Joabu ir su kunigu Abiataru, kurie palaikė Adonijo pusę.

Bet kunigas Sadokas, Jojados sūnus Banajas, pranašas Natanas, Semėjas, Rėjas ir Dovydo kariuomenės pajėgos nebuvo su Adoniju.

Taigi Adonijas, paaukojęs avinų, veršių ir visokių nupenėtų gyvulių prie Zoheleto akmens, buvusio arti Rogelio šaltinio, pasikvietė visus savo brolius, karaliaus sūnus, ir visus karaliaus tarnus, Judo vyrus;

Bet pranašo Natano, Banajo, visų karžygių ir savo brolio Saliamono jis nekvietė.

Tuomet Natanas tarė Saliamono motinai Betsabėjai: Ar negirdėjai, kad ėmė karaliauti Hagitos sūnus Adonijas, nežinant apie tai mūsų ponui Dovydui?

Dabar tat eikš, paklausyk mano patarimo ir gelbėk savo ir savo sūnaus Saliamono gyvybę.

Eik, stok prieš karalių Dovydą ir jam sakyk: Argi tu, mano pone karaliau, neprisiekei man, savo tarnaitei, sakydamas: Tavo sūnus Saliamonas bus po manęs karaliumi ir sėdės mano soste? Kodėl tat karaliauja Adonijas?

O dar tau tenai besikalbant su karaliumi, aš ateisiu paskui tave ir papildysiu tavo žodžius" (III Karalių 1, 5 - 14).

Prisiminus, kad Adonijas nepasiskelbė karaliumi, bet tik pretendavo juo būti ateityje ir turėjo savo šalininkų, kaip ir Saliamonas turėjo savo šalininkų, galima pasakyti, kad pranašas Natanas buvo bjaurus melagis ir intrigantas: jis kartu su Betsabėja, begėde nužudyto Urijo našle, organizuoja kažkokį vylių, norėdamas paveržti karūną iš tiesioginio įpėdinio, ir griebiasi šmeižto - tasai šventas žmogus! - tam, kad pasiektų savo tikslą.

Galimas daiktas, kad sosto įpėdinystės tvarka tuomet dar nebuvo tvirtai nusistovėjusi. Tačiau visai natūralu, kad Adonijas, kaip vyriausias, turėjo paveldėti tėvo sostą, tuo labiau, kad jis buvo gimęs ne iš sugulovės ir ne iš svetimos žmonos, kaip Saliamonas. Jo teises pripažino du pirmieji asmenys valstybėje: vyriausiasis kariuomenės vadas ir vyriausiasis kunigas. Vadinasi, jei senasis karalius ir buvo tikrai numatęs po savęs karaliumi Saliamoną, tai veikiausiai norėdamas įsiteikti savo žmonai.

Dovydas patikėjo šmeižikiškais Betsabėjos ir Natano įskundimais.

"O karalius Dovydas dar tarė: Pavadinkite man kunigą Sadoką, pranašą Nataną ir Jojados sūnų Banają. Jiems įėjus pas karalių,

Jis jiems tarė: Imkite su savim jūsų pono tarnus, užsodinkite mano sūnų Saliamoną ant mano mulo ir veskite jį į Gihoną.

Tenai kunigas Sadokas ir pranašas Natanas tepatepa jį Izraelio karaliumi; sutrimituosite trimitu ir sakysite: Tegyvuoja karalius Saliamonas!" (III Karalių 1, 32 - 34).

Pagaliau atėjo Dovydo mirties valanda. Štai ką jis sako prieš mirdamas Betsabėjos sūnui, kurį buvo įsakęs iškilmingai patepti dar prie savo gyvos galvos:

"Tu žinai taipogi, ką man padarė Sarvijos sūnus Joabas, ką jis padarė dviem Izraelio kariuomenės viršininkams, Nero sūnui Abneriui ir Jeterio sūnui Amasai, kuriuos jis užmušė ir išliejo karo kraują taikos metu ir apšlakstė kovos krauju savo juostą, juosusią jo strėnas, ir savo avalynę, buvusią ant jo kojų. Padarysi tat pagal savo išmintį ir neleisi jo žiliems plaukams nueiti ramiai į mirusiųjų buveinę" (III Karalių 2, 5 - 6).

"Yra taipgi pas tave Jeminio sūnaus Geros sūnus Semėjas iš Bahurimo, kurs man piktžodžiavo bjauriausiais žodžiais, kai ėjau į stovyklas; bet kadangi jis atėjo pasitikti manęs, pereinančio per Jordaną, aš jam prisiekiau viešpačiu ir tariau: Neužmušiu tavęs kalaviju;

Saliamonui atitenka tėvo palikimas

Tu tačiau nepalik jo nenubaudęs. Tu esi išmintingas vyras, kad žinotumei, ką jam padaryti, ir nuvesi jo žilus plaukus sukruvintus į mirusiųjų buveinę.

Taigi Dovydas užmigo su savo tėvais ir buvo palaidotas Dovydo mieste.

Laiko gi, kurį Dovydas karaliavo Izraelyje, buvo keturios dešimtys metų. Hebrone jis karaliavo septynerius metus ir Jeruzalėje trisdešimt trejus" (III Karalių 2, 8 - 11).

Mirė Dovydas taip, kaip ir gyveno. Šis dievo išrinktasis pasirodė esąs baisiai nedėkingas, įsakydamas nužudyti savo kariuomenės vadą Joabą, patį ištikimiausią tarną, parūpinusį jam karūną. Mirties patale gulėdamas, jis su pasibjaurėtinu cinizmu ir veidmainingumu sulaužo duotą priesaiką Semėjui, kuriam jis neva buvo dovanojęs, norėdamas išgarsėti kilniaširdžiu, ir į kurio gyvybę jis buvo pasižadėjęs niekada nesikėsinti.

Trumpai tariant, jis ligi pat grabo lentos liko klastingas galvažudys.

Tačiau bažnyčia, žinoma, - tarp kitko, vėl to paties benediktino Kalmeto lūpomis, - pateisina Dovydą. Jo žodžius verta pacituoti:

" Joabas savo paslaugomis didžiai pasitarnavo Dovydui, ir tai, kad šis ilgai jo nebaudė, buvo savotiškas atpildas už nepalaužiamą ištikimybę. Tačiau, šiaip ar taip, Dovydo pareiga buvo nubausti už nusikaltimą ir nuteisti Joabą."

Aišku, kad Joabas sunkiai nusikalto - būtent, tada, kai įvykdė Dovydo įsakymą pastatyti Uriją pačioje pavojingiausioje kautynių vietoje. Tačiau bažnyčia, pateisindama Dovydą, nepateisina Joabo.

"Iš antros pusės, - priduria benediktinas, - Saliamonas nesivadovavo dėkingumo motyvais; šis karalius turėjo asmeniškų sumetimų nužudyti Joabą, kuris buvo vienas iš Adonijo šalininkų."

Išvada: Dovydas - šventas, o Saliamonas - išminčius. Tokia šventa viešpaties valia!

Žavinga, kad krikščionių bažnyčia būtinai užsigeidė Jėzų Kristų kildinti iš Dovydo ir Saliamono. Jau esame sutikę ne vieną keistą personažą mesijo genealogijoje. Bet kažin ar šitie du karaliai nėra kur kas šlykštesni už visus anuos? Kad nors bažnyčia būtų suradusi kokių švelninančių aplinkybių! Bet nieko panašaus. Ji perbraukia šlapia kempine per visus Dovydo nusikaltimus ir padaro iš jo pavydėtiną ir garbingą protėvį. Jis esąs pavyzdingas karalius, ir kaip tokį jį vienbalsiai šlovina visi teologai.

J. Skvireckas Dovydą vadina "karaliumi pagal dievo širdį" ir "tikru Kristaus paveikslu". (Senasis testamentas, t. II. Kaunas, 1921. Įvadas, 3 p.).

Jis laikomas vienu didžiausių šventųjų. Bažnyčiose per pamaldas giedamos jo beprasmiškos "psalmės". Dar daugiau, bažnyčia - ji yra tai paskelbusi daugelyje savo visuotinių susirinkimų - įžiūri Dovydo asmenyje antrojo švenčiausios trejybės asmens, dievo sūnaus Jėzaus Kristaus, žmogiškąjį įsikūnijimą!

35 SKYRIUS

Dieviškos išminties pilnas jo didenybės Saliamono karaliavimas

"Saliamonas gi sėdėjo savo tėvo Dovydo soste, ir jo karalystė labai sustiprėjo" (III Karalių 2, 12).

Žinant biblinius papročius, nesunku atspėti, kad visų pirmiausia naujajam karaliui rūpėjo nusikratyti Adoniju ir abiem svarbiausiais Izraelio tautos asmenimis, kurie būtų labiau norėję matyti karūną ant šio Hagitos sūnaus galvos. Adonijas nebesvajojo apie karalystę; jis buvo jau seniai supratęs, kad jo dainelė sudainuota. Viena, ko jam reikėjo iš Dovydo palikimo - tai jaunosios mergelės, šildžiusios jo nelabai garbingo tėvo senus kaulus. Jis buvo įsimylėjęs žavingąją Abizagę. Kaip vienintelio atpildo netekus karūnos, jis, tas vyriausias ir tiesioginis Dovydo įpėdinis, prašė tik gražiosios savo tėvo tarnaitės. Ši meilė, pati savaime nereikšminga, Saliamonui buvo dingstis įsakyti nužudyti Adoniją, nors tas rodė jam didžiausią nuolankumą ir buvo apsipratęs su mintimi, kad neteko sosto. Paprastas ir naivus Adonijas, norėdamas gauti tą merginą, kreipėsi pagalbos į pačią Betsabėją.

"Tuomet Hagitos sūnus Adonijas atėjo pas Saliamono motiną Betsabėją. Ji jam tarė: Ar tavo atėjimas taikus? Jis atsakė: Taikus.

Išmintingas Saliamono teismas

Ir pridūrė: Aš turiu su tavim pasikalbėti. Ji jam atsakė: Kalbėk.

Adonijas tarė: Tu žinai, kad karalystė buvo mano, ir visas Izraelis buvo mane pastatęs karaliumi; bet karalystė liko perkelta ir teko mano broliui, nes buvo viešpaties jam skirta.

Taigi dabar aš turiu į tave vieną prašymą, - neužgėdink mano veido. Ji jam tarė: Sakyk.

O jis tarė: Meldžiu pasikalbėti su karaliumi Saliamonu (nes jis nieko negalės tau atsakyti), kad man duotų moterystėn sunamietę Abizagę.

Betsabėja atsakė: Gerai, aš pakalbėsiu dėl tavęs su karaliumi.

Taigi Betsabėja atėjo pas karalių Saliamoną pakalbėti dėl Adonijo. O karalius atsikėlė jai priešais, nusilenkė ir atsisėdo ant savo sosto; buvo taipgi padėtas sostas karaliaus motinai, kuri atsisėdo jo dešinėje.

Ir ji jam tarė: Turiu į tave vieną mažą prašymą: neužgėdink mano veido. Karalius jai atsakė: Prašyk, mano motina, nes būtų ir neteisinga, kad atstumčiau tavo veidą.

Ji tarė: Tegul sunamietė Abizagė bus atiduota tavo broliui Adonijui moterystėn.

Tuomet karalius Saliamonas atsakė savo motinai ir tarė: Kodėl reikalauji Adonijui sunamietės Abizagės? Reikalauk jam ir karalystės! Nes jis mano brolis, vyresnis už mane, ir turi kunigą Abiatarą bei Šarvijos sūnų Joabą.

Taigi karalius Saliamonas prisiekė viešpačiu ir tarė: Dievas tai man tepadaro ir dar teprideda, jei Adonijas nekalbėjo to dalyko prieš savo gyvybę.

Ir dabar kaip viešpats gyvas, kurs patvirtino mane, pasodino mane į mano tėvo Dovydo sostą ir kurs padarė man namus, kaip yra kalbėjęs, taip Adonijas bus šiandien užmuštas.

Ir karalius Saliamonas pasiuntė Jojados sūnų Banają, kurs jį užmušė, ir tasai mirė" (III Karalių 2, 13 - 25).

Atėjo eilė ir kunigui Abiatarui; bet šis išliko gyvas. Gerai žinodamas liaudies prietarus, Saliamonas nenorėjo pralieti kunigo kraujo: juk sunku būtų buvę sakyti, kad tą žmogžudystę įkvėpė pats dievas. "Karalius tarė taipgi kunigui Abiatarui: Eik į Anatotą prie savo dirvos, nes esi mirties vyras; bet šiandien tavęs neužmušiu, nes nešiojai viešpaties dievo skrynią mano tėvo Dovydo akivaizdoje ir pakelei visus vargus, kuriuos kentėjo mano tėvas. Taigi Saliamonas pašalino Abiatarą, kad tas nebebūtų viešpaties kunigu" (26 - 27 eil.).

Užtat Joabui nebuvo, žinoma, jokio pasigailėjimo!

"Kai ta žinia pasiekė Joabą, - nes Joabas linko į Adonijo pusę, o su Saliamonu nėjo išvien, - Joabas nubėgo į viešpaties šėtrą ir nusitvėrė altoriaus rago.

Tuomet buvo pranešta karaliui Saliamonui, kad Joabas nubėgęs į viešpaties šėtrą ir esąs prie altoriaus. O Saliamonas siuntė Jojados sūnų Banają, sakydamas: Eik, užmušk jį.

Banajas atėjo prie viešpaties šėtros ir jam tarė: Štai ką sako karalius: Išeik. Tasai tarė: Neišeisiu, bet mirsiu čionai. Banajas pasakėtuos žodžius karaliui ir tarė: Joabas kalbėjo taip ir taip man atsakė.

O karalius jam tarė: Padaryk, kaip jis kalbėjo: užmušk jį ir palaidok; ir atitolinsi nekaltą kraują, kurs Joabo išlietas, nuo manęs ir nuo mano tėvo namų.

Viešpats sugrąžins jo kraują ant jo galvos, nes jis užmušė du teisingus vyrus, geresnius už save, ir nužudė juos kalaviju, mano tėvui Dovydui nežinant, Izraelio kariuomenės viršininką Nero sūnų Abnerį ir Judo kariuomenės viršininką Jeterio sūnų Amasą;

Ir jų kraujas kris ant Joabo galvos per amžius. Dovydui gi, jo ainijai, jo namams ir jo sostui teesie ramybė nuo viešpaties per amžius.

Taigi Jojados sūnus Banajas nuėjo ir užpuolęs jį užmušė; ir jis liko palaidotas savo namuose dykumoje" (III Karalių 2, 28 - 34).

Volteras šia proga sako, jog vargu ar bereikia pridėti dar kokį nusikaltimą prie padarytųjų: Saliamonas savo viešpatavimą pradeda šventvagyste. Tačiau iš visų baisenybių pati keisčiausia yra ta, jog dievas, ištikęs mirtimi 50070 žmonių, dirstelėjusių į jo skrynią, visiškai nekeršija už tą šventenybę, ant kurios lyg ant budelio kaladės nužudomas vyriausiasis kariuomenės vadas, suteikęs Dovydui karūną.

Eikime toliau.

"Tuomet karalius pastatė jo vietoje kariuomenės viršininku Jojados sūnų Banają, o vietoje Abiataro paskyrė kunigą Sadoką.

Karalius siuntė ir pasišaukė taipgi Semėją ir jam tarė: Pasistatyk sau namus Jeruzalėje ir gyvenk tenai; iš ten tu neišeisi nei vienon, nei kiton pusėn.

Kurią gi dieną būsi išėjęs ir pereisi Kedrono upelį, žinok, kad būsi užmuštas, - tavo kraujas kris ant tavo galvos.

Semėjas atsakė karaliui: Tas paskyrimas geras; kaip mano ponas karalius kalbėjo, taip tavo tarnas darys. Taigi Semėjas gyveno daug dienų Jeruzalėje.

Atsitiko gi po trejų metų, kai Sėmėjo vergai pabėgo pas Geto karalių, Maachos sūnų Achį, ir buvo pranešta Semėjui, kad jo tarnai nuėję į Getą.

Tuomet Semėjas atsikėlė, pasibalnojo savo asilą, nuvyko pas Achį į Getą savo vergų susirasti ir juos atsivedė iš Geto (III Karalių 2, 35 - 40).

O kai Saliamonas tai sužinojo, įsakė savo ištikimajam Banajui, tas nuėjo ir užmušė Semėją (46 eil.).

Toliau mes sužinome, kad karalius Saliamonas sudarė sąjungą su Egipto karaliumi ir vedė jo dukterį. Biblija ir čia nepasako to valdovo vardo, vadindama jį tiesiog faraonu: aiškus įrodymas, kad toji santuoka - prasimanymas. Tuo laiku Saliamonas pasistatydino rūmus, padėjo pamatus bažnyčiai ir ėmėsi įtvirtinti miestą. Laukdamas, kada bažnyčia bus baigta statyti, karalius pamaldų važinėdavo į Gabaoną, kur buvo svarbiausia šventovė visoje karalystėje. Ten dievas jam suteikė išminties dovaną. Šis epizodas gana įdomus.

"Tuomet viešpats apsireiškė Saliamonui naktį sapne ir tarė: Prašyk, ko nori, kad tau duočiau.

O Saliamonas tarė: Tu padarei savo tarnui, mano tėvui Dovydui, didžią mielaširdystę, ir jis vaikščiojo tavo akivaizdoje tiesoje ir teisybėje, ir turėjo tau tikrą širdį; tu jam užlaikei didžią mielaširdystę ir davei jam sūnų, kurs sėdi jo soste, kaip šiandien yra.

Taigi dabar, viešpatie dieve, tu padarei karaliumi savo tarną vietoje mano tėvo Dovydo; aš gi esu mažas vaikas ir nežinau savo išėjimo ir įėjimo;

Ir tavo tarnas yra tarp tautos, kurią išsirinkai, be galo didžios tautos, kurios dėl daugybės negalima nei suskaityt: nei sužinoti.

Duok tat savo tarnui mokslią širdį, kad galėtų teist tavo tautą ir atskirti, kas gera ir kas pikta; nes kas galės teisti šią tautą, šią taip skaitlingą tavo tautą?

Taigi viešpačiui patiko tie žodžiai, kad Saliamonas prašo tokio dalyko.

Ir viešpats tarė Saliamonui: Kadangi tu prašei šito dalyko ir neprašei sau nei ilgo amžiaus, nei turtų arba save priešų gyvybės, bet prašei sau išminties atskirti, kas teisinga,

Štai aš tau padariau pagal tavo žodžius ir daviau tau išmintingą ir išmanančią širdį, taip kad pirm tavęs nebuvo nė vieno į tave panašaus ir nebus po tavęs.

Bet ir to, ko neprašei, tau daviau, būtent, turtų ir garbės, kad nė vieno nebūtų tau lygaus tarp visų karalių praeitais laikais.

O jei vaikščiosi mano keliais ir saugosi mano įsakymus bei paliepimus, kaip vaikščiojo tavo tėvas, suteiksiu tau ilgą amžių.

Tuomet Saliamonas pabudo ir suprato, kad tai buvo sapnas" (III Karalių 3, 5 - 15).

Taigi čia kalbama apie sapną. Dievas, kuris anksčiau apsireikšdavo Abraomui, Jokūbui ir kitiems, nelaukdamas, kol jie užmigs, Saliamonui pasirodo tik per sapną. Tegul bus taip. Bet tuomet kyla klausimas, kokiu būdu apie visa tai sužinota? Vadinasi, Saliamonas pats papasakojo kam nors savo sapną? Paskui, eidamas iš lūpų į lūpas, šis pasakojimas pasiekė III Karalių knygos autorių, gyvenusį Babilono nelaisvės laikais? Vis dėlto gana keista, ar ne?

Teologai pasakys - ir tai viena iš jų mėgiamiausių tezių! - jog dievo apsireiškimas per sapną nesumažina vizijos dieviškumo: bažnyčia pripažįsta dieviškus sapnus ir velniškus sapnus. Žmogaus sapnas, teigia religijos tarnai, gali būti antgamtinio poveikio rezultatas, ir tuomet jis nebus atsitiktinis. Sutikime valandėlei su šiuo teiginiu. Tarkime, kad dievas iš tikrųjų apsireiškė Saliamonui. Vis dėlto Saliamonas miegojo, vadinasi, negalėjo sąmoningai kalbėti arba atsakinėti. Jeigu pats popiežius susapnuotų, kad jis šventvagiškai apspjaudė ostiją, nė vienas kardinolas nepalaikytų tai nuodėme. Jei Saliamonas sapnuodamas būtų pasirinkęs šlovę ir turtus, tai nebūtų turėję jokios reikšmės. Geriau būtų buvę, jei dievas, davęs klausimą, būtų leidęs Saliamonui pabusti: tuomet jis būtų geriau susivokęs, ką reikia atsakyti dievui. Pabudusio žmogaus atsakas, kad jis, girdi, pasirenka išmintį ir paniekina visa kita, būtų buvęs nuopelningas. Bet kadangi jis miegojo, tai jo atsako kaip nebūta: jis nieko nevertas. O vis dėlto dievas juo susižavėjo.

Taigi, apdovanotas išmintimi, kurios pasiprašė ir gavo miegodamas, Saliamonas netrukus nustebino izraelitus savo nuostabiu teisingumu ir dideliu protu. Kaip nepaprastos išminties įrodymą, Biblija papasakoja vienui vieną atsitikimą apie susiginčijusias motinas, trijų dienų laikotarpiu pagimdžiusias tuose pačiuose namuose du kūdikius. Vienas jų mirė. Viena motina kaltino kitą motiną, kad toji naktį pavogusi jos gyvą sūnų ir paguldžiusi savąjį, kurį iš netyčių miegodama buvo nuspaudusi.

Šį ginčą išspręsti buvo pasiūlyta karaliui. Motina, kaltinama sukeitusi kūdikius, prisiekinėja, kad gyvasis kūdikis, atneštas į teismą, esąs jos pačios; tą patį su ne mažesniu įkarščiu prisiekinėja antroji ir reikalauja kūdikį atiduoti jai.

Tuomet Saliamonas įsako atnešti kalaviją, perkirsti kūdikį perpus ir duoti kiekvienai motinai po pusę. Baisiai suklykia tikroji motina, reikalaudama atiduoti kūdikį tai, kuri jį pavogė, kad tik jis liktų gyvas. Antroji gi išsiduoda šiais neprotingais žodžiais:

- Tegul nebus nei man, nei tau - kirskite pusiau!

Bet Saliamono įsakymas buvo tik išmėginimas. Jis priteisė kūdikį grąžinti tikrajai motinai (III Karalių 3, 16 - 28).

Tikintieji, girdėdami pamokslininkus pasakojant iš sakyklos šį anekdotą, negali atsistebėti. Tačiau Saliamonui visai nė nereikėjo griebtis to baisaus išmėginimo: bet kuri bobutė - priėmėja be vargo būtų nustačiusi, kuris kūdikis gimė vakar, o kuriam eina jau ketvirta diena.

Tačiau nebūsime priekabūs ir nusilenksime nepaprastai Saliamono išminčiai. Tik pasakysime, kad tokių anekdotų - devynios galybės. Visose tautose yra buvę teisėjų, pasižymėjusių podraug įžvalgumu ir paprastumu. Apsiribosime tik dviem atvejais. Teisėjai, apie kuriuos kalbėsime, nebuvo gavę iš dievo per miegą išminties dovanos.

Kartą vienas žmogus įsikorė į pačią varpinės viršūnę, norėdamas ten ką pataisyti. Nelaimė, jis nukrito, bet taip laimingai, jog net neprisitrenkė. Tačiau per jį žuvo kitas, kurį jis krisdamas mirtinai užmušė. Žuvusiojo giminės kaltininką padavė į teismą už žmogžudystę ir reikalavo arba mirties bausmes, arba labai didelės sumos nuostoliams atlyginti. Kaip išspręsti šį ginčą? Reikėjo kaip nors patenkinti žuvusiojo gimines. Kartu teisėjas nesijautė turįs teisę kaltinti tegul ir nesąmoninga žmogžudyste asmenį, kuris pats buvo nelaimingo atsitikimo auka. Teisėjas liepė vienam mirusiojo giminaičiui, itin įkyriam ir už visus garsiau reikalavusiam keršto, pačiam įlipti į varpinės viršūnę ir šokti iš ten ant teisiamojo - nesąmoningo žudiko, įpareigoto tuo metu būti ten, kur gavo galą velionis. Nereikia nė sakyti, kad garsusis bylininkas kaip mat atsisakė savo kvailo ieškinio.

Kitas įdomus įvykis pasitaikė graikų teisėjui. Vienas jaunuolis graikas įsimylėjo kurtizanę Teonidę ir pasiūlė daug pinigų, jeigu ji sutiktų būti jo meiluže. Jis jau rūpinosi sudaryti pažadėtą sumą, bet vieną naktį ėmė ir susapnavo, kad gavo pasidžiaugti Teonidę ir jos grožybėmis. Pabudęs nutarė, kad būtų neprotinga lįsti į skolas dėl gražuolės. Kadangi jis apie savo sumanymą, sapną ir galutinį atsisakymą būti kurtizanės meilužiu pasipasakojo draugams, tai kurtizanė, įsižeidusi ir supykusi, kad negavo pinigų, padavė jaunuolį į teismą, reikalaudama atlyginimo. Ji tvirtino turinti teisę gauti jaunuolio jai pažadėtus pinigus, nes kaip tik jinai, tegul ir sapne, patenkinusi jo norus. Teisėjas, kuris toli gražu nebuvo Saliamonas, paskelbė sprendimą, prieš kurį turi nusilenkti mūsų kunigai: tas stabmeldys, kurio dievas nebuvo apšvietęs tikrojo dievobaimingumo šviesa, pasiūlė jaunajam graikui atnešti pažadėtąją sumą ir įmesti pinigus į baseiną, kad kurtizanė galėtų pasidžiaugti auksinių monetų žėrėjimu ir skambesiu, kaip jaunuolis miegodamas smaginosi tariamu jos artumu.

Kertame lažybų, kad jeigu šventajai dvasiai, mėgstančiai linksmas ir pikantiškas istorijas, būtų atėjęs į galvą ką tik papasakotas anekdotas, ji mielai būtų įtraukusi jį į Bibliją ir įrašiusi į Saliamono išminties aktyvą. Deja, jos vaizduotė, kaip matyti iš viso Biblijos turimo, gana skurdi.

Po anekdoto apie teismą III Karalių knyga pradeda skaičiuoti svarbiausius Saliamono tarnus. Skaitytojas gal per daug nesupyks, jei praleisime šias nuobodžias eilutes. Užtat kiek toliau randame šį tą įdomaus apie Dovydo sūnaus šlovę ir turtus.

"Judas ir Izraelis buvo nesuskaitomi kaip jūros smiltys; jie valgė, gėrė ir linksminosi. Saliamonas turėjo savo valdžioje visas karalystes nuo Eufrato upės iki pilistimų krašto ir Egipto ribos, kurios jam duodavo dovanų ir jam tarnavo per visas jo gyvenimo dienas" (III Karalių 4, 20 - 21).

J. Skvireckas šią vietą verčia: "Saliamonas turėjo savo valdžioje visas karalystes nuo pilistimų žemės upės iki Egipto ribos ir 1.1."

Čia šventoji dvasia jau visai nusišnekėjo, turint galvoje, kad kalbama ne apie kokius tolimus laikus, apie kuriuos istorikai neturi jokių duomenų: arkas nors girdėjo, kad žydai būtų viešpatavę nuo Eufrato ligi Viduržemio jūros? Tiesa, plėšikaudami jie buvo užkariavę nedidelį žemės kampelį tarp Palestinos kalnų ir olų - nuo Bersabėjos iki Dano; tačiau nėra jokių žinių, kad Saliamonas būtų nukariavęs ar kaip kitaip įsigijęs bent vieną kvadratinį kilometrą už Palestinos ribų. Priešingai, Egipto karalius valdė Palestinos dalį, o keletas Kanaano apygardų tiesiog neklausė Saliamono. Tad kurgi ta išgarbintoji galybė?

"Saliamono gi išlaikymui reikėjo kasdien trijų dešimtų saikų smulkių miltų, šešių dešimtų saikų paprastų miltų, dešimties penėtų jaučių, dvidešimties jaučių nuo ganyklos ir šimto avinų, neskaitant gaunamų iš medžioklės briedžių, stirnų, stumbrų ir penėtų paukščių" (22 - 23 eil.).

"Apskaičiuota, kad minimo čionai maisto galėjo užtekti 14000 žmonių. Tas skaičius neatrodo per didelis, turint galvoje ypač daugybę Saliamono pačių", - komentuoja šią Biblijos vietą J. Skvireckas.

Velniai griebtų! Na ir pasigyrimas! Šiaip ar taip, žmonės, kuriuos Saliamonas pasikviesdavo prie stalo, nerizikavo mirti badu.

Kai kurie teologai, dėl šių aiškių perdėjimų atsidūrę keblioje padėtyje samprotavo, kad Saliamonas, mėgdžiodamas Babilono karalius, maitinęs savo tarnus, ir tai, girdi, čia turima galvoje. Bėda tik, kad žydų karaliukas buvo ne daugiau panašus į Babilono karalių, kaip koks nors smulkus dvarininkėlis į visos Rusijos imperatorių.

"Saliamonas turėjo keturias dešimtis tūkstančių gardų važinėjamiems arkliams ir dvylika tūkstančių jojamiems" (26 eil.). Tie 40000 gardų skamba dar šauniau, negu trisdešimt jaučių ir šimtas avinų, kuriuos kasdien sušveisdavo jo didenybė Izraelio ir Judėjos karalius.

"Saliamono išmintis viršijo visų rytiečių ir egiptiečių išmintį, ir jis buvo išmintingesnis už visus žmones, išmintingesnis už Ezrahitą Etaną ir už Maholio sūnus Emaną, Kalkolį ir Dordą, ir buvo garsus visose tautose aplinkui. Saliamonas sudėjo taipgi tris tūkstančius patarlių, o jo giesmių buvo tūkstantis ir penkios" (30 - 32 eil.).

Aišku, niekas nežino, kas tokie per vieni buvo Etanas, Emanas, Kalkolis ir Dorda, kurie čia taip užtikrintai minimi palyginimui su Saliamonu ir kuriuos šventasis autorius išvardija su tokiu aplombu, tarsi būtų kalbama apie visam pasauliui žinomus išminčius. Ši maniera remtis niekam nežinomomis garsenybėmis, kartkartėmis prasikišanti šventajame rašte, yra vienas būdingiausių požymių tos piktosios apgavystės dvasios, kuri bešališkam tyrinėtojui atrodo esanti vienintelė "dvasia", įkvėpusi visos šios knygos autorius.

O kai dėl 3000 patarlių ir 1005 giesmių, tai iš jų išliko vos keletas, bet ir jos tik priskiriamos Saliamonui. Vis dėlto būtų buvę geriau, pastebi Volteras, kad šis karalius visą gyvenimą tik ir būtų rašinėjęs žydiškas odes, užuot liejęs savo brolio kraują.

Prieiname išgarsėjusią Jeruzalės bažnyčią, kurią Saliamonas statydino septynerius metus. Apie tai kalba keturi III Karalių knygos perskyrimai. Mes greitosiomis peržvelgsime tai, kas svarbiausia.

"Taipogi Tiro karalius Hiramas siuntė savo tarnus pas Saliamoną, nes išgirdo, kad tas pateptas karaliumi vietoje savo tėvo; Hiramas gi buvo visą laiką Dovydo bičiulis.

O Saliamonas siuntė pas Hiramą ir sakė:

Tu gi žinai mano tėvo Dovydo valią ir kad jis negalėjo pastatyti savo viešpaties dievo vardui namų dėl karų su kaimyninėmis tautomis, kol viešpats jų neatidavė po jo kojų padu.

Dabar gi viešpats, mano dievas, davė man atilsį aplinkui, ir nebėra priešo nei nelabojo gaišto.

Todėl manau pastatyti viešpaties, mano dievo, vardui bažnyčią, kaip viešpats yra kalbėjęs mano tėvui Dovydui, kada sakė: Tavo sūnus, kurį duosiu vietoj tavęs tavo sostui, jis pastatys mano vardui namus.

Taigi įsakyk, kad tavo tarnai pakirstų man Libano kedrų, ir mano tarnai tebūnie su tavo tarnais; tavo gi tarnų užmokestį aš tau duosiu, kokio tik reikalausi, nes tu žinai, kad mano tautoje nėra žmogaus taip mokančio kirsti medžius, kaip sidoniečiai...

Taigi Hiramas duodavo Saliamonui kedro medžių ir eglės medžių, kiek tik jis norėjo.

Saliamonas gi duodavo Hiramui jo namams maitintis dvidešimt tūkstančių saikų kviečių ir dvidešimt saikų tyriausio aliejaus; tai Saliamonas duodavo Hiramui kas metai...

Karalius Saliamonas išrinko iš viso Izraelio darbininkų ir liepė paimti tris dešimtis tūkstančių vyrų.

Tuos jis siųsdavo į Libaną pakarčiui po dešimtį tūkstančių kas mėnuo, taip kad du mėnesius jie būdavo savo namuose; o Adoniramas buvo tų paimtųjų užvaizdas.

Be to, Saliamonas turėjo septynias dešimtis tūkstančių tokių, kurie nešiodavo naštas, ir aštuonias dešimtis tūkstančių akmenų tašytojų kalnuose,

Neskaitant užvaizdų, buvusių viršininkais kiekvieno darbo, būtent, trijų tūkstančių trijų šimtų..." (III Karalių 5, 1 - 6, 10 - 11, 13 - 16).

"Karaliaus gi Saliamono statomi viešpačiui namai buvo šešių dešimtų mastų ilgio, dvidešimties mastų pločio ir trijų dešimtų mastų aukščio" (III Karalių 6, 2). Senovės žydų mastas (uolektis) buvo lygus 52 centimetrams, kaip ir egiptiečių uolektis. Vadinasi, pastatas buvo 31 m. ilgio, 10,5 m. pločio ir 15,5 m. aukščio.

"Jis padarė bažnyčioje įskypų langų.

Prie bažnyčios sienų jis pristatė - aplinkui pastogių, prie namų mūro aplink bažnyčią ir žinyną, ir padarė šoninius butus aplinkui.

Apatinė pastogė buvo penkių mastų pločio, vidurinė pastogė šešių mastų pločio ir trečioji pastogė buvo septynių mastų pločio. Rąstai gi aplink namus buvo padėti iš oro pusės taip, kad jie nebuvo įleisti į bažnyčios mūrą" (III Karalių 6, 4 - 6).

"Savo gi namus Saliamonas statė trylika metų" (III Karalių 7, 1). "Tuomet visi Izraelio seniūnai draug su giminių kunigaikščiais ir Izraelio sūnų šeimynų vadais susirinko prie karaliaus Saliamono Jeruzalėn viešpaties sandoros skrynios perkelti... Atėjus visiems Izraelio seniūnams, kunigai paėmė skrynią... ir įnešė... į jos vietą, į bažnyčios žinyną, į šventų švenčiausiąją vietą po cherubinų sparnais... Taigi karalius ir draug su juo visas Izraelis atnašavo aukas viešpaties akivaizdoje. Saliamonas papjovė dėkojimo aukas, kurias paaukojo viešpačiui, dvidešimt du tūkstančius jaučių ir šimtą dvidešimt tūkstančių avių; ir taip karalius ir Izraelio sūnūs pašventino viešpaties bažnyčią" (III Karalių 8, 1. 3. 6. 62 - 63).

Detalės, pateikiamos visuose šiuose keturiuose perskyrimuose, aiškiai ir nepaprastai perdėtos. Visi šie dieviški aprašymai ištirpsta kaip sniegas saulėje, kai tik juos kiek rimčiau paanalizuoji. 183 300 žmonių, neskaitant mūrininkų ir kitų darbininkų, kurie pasirodys vėliau, užimti vien tiktai paruošiamaisiais darbais, o pati šventovė suplanuota 31,5m. ilgio ir 10,5m. pločio! Tie statytojai septynerius metus statė trijų kuklių aukštų ir 325 kvadratinių metrų ploto trobesį. Štai skaičiai, stebiną kiekvieną, kuris nors kiek nusimano apie statybą. Begalė Saliamono darbininkų buvo, matyt, baisiausi tinginiai, arba jie, negaudami užmokesčio už darbą, šlaistėsi, nieko neveikdami.

Pastato matmenys, nurodyti III Karalių knygoje, nesutampa su tais, kuriuos pateikia II Kronikų knyga (II Kronikų 3, 4). Vien tik tokių teksto nesutarimų užtektų, kad kiltų abejonės, jei pats tekstas net ir neatrodytų aiškiai beprasmiškas.

Be to, negalima netrūkti juokais, kai skaitai apie tuos aukštus ir priestatus pastato viduje, prasikišančius per vieną mastą viršum kits kito, kai tuo tarpu apatinis aukštas vienu metru siauresnis už viršutinį. Tai jau tikrai nepaprasta! Ir tie šoniniai langai, platūs iš vidaus ir siauri iš oro pusės, - tai irgi nieko sau architektūrinė išmonė.

Bažnyčios pašventinimo iškilmės atsakančiai užbaigia šios statybos aprašymą. Tokių aukojimų nevertėjo dažnai daryti, nes, ko gero, gali nebeturėti ko pats valgyti. Tegul kiekvienas jautis svėrė po 100 kilogramų - štai jau ir turite 2200000 kilogramų jautienos; pridėkite dar 2000000 kilogramų avienos. Visa tai buvo sučirškinta be jokio reikalo, šventajai viešpaties dievo uoslei pakutenti. Ir tie 4200 tonu mėsos buvo tik vieno Saliamono auka! Biblija pabrėžia, kad izraelitų bendruomenė aukojo nuo savęs smulkiųjų ir stambiųjų gyvulių aukas, kurių dydžio neįmanoma apskaičiuoti ir nustatyti dėl didelės jų daugybės (III Karalių 8, 5).

Ir jeigu po viso to dievas būtų dar nepatenkintas, tai iš tikrųjų būtų parodęs savo be galo sunkų būdą. Štai kodėl "viešpats pasirodė jam (Saliamonui) antrą sykį, kaip jam buvo pasirodęs Gabaone" (III Karalių 9, 2). Iš to pasakymo galime spėti, kad antrukart dievas pasirodė irgi per sapną. Tačiau Dovydo sūnus buvo patenkintas ir nereikalavo apčiuopiamesnio apsireiškimo. Nepriekaištaukime ir mes dievui. Tegul bus ir taip - per sapną, tai per sapną. Tokia dievo valia!

Dievas atsilygindamas pasakė prakalbėję karaliui, kai tas miegojo. Ją galima išreikšti tokiais paprastais žodžiais: jeigu tu ir tavo tauta taip garbinsite mane ir toliau, viskas bus gerai; bet jeigu tu ir tavo valdiniai imsite garbinti kokius nors kitus dievus, tuomet saugokis! Vienu žodžiu, sena daina.

"Tiro karalius Hiramas suteikė Saliamonui kedrinių ir eglinių medžių ir aukso, kiek buvo reikalinga, Saliamonas davė Hiramui dvidešimt miestų Galilėjos žemėje. O Hiramas išėjo iš Tiro pasižiūrėti miestų, kuriuos Saliamonas buvo jam atidavęs, bet jie jam nepatiko, ir jis tarė: Argi tai šitie miestai, kuriuos man davei, brolau? Ir jis praminė juos Chabulo žeme; taip jie vadinami iki šios dienos" (III Karalių 9, 11 - 13).

Niekaip negali suprasti, iš kur karalius Saliamonas paėmė tuos dvidešimtį miestų, kuriuos padovanojo savo bičiuliui Hiramui: Samarijos tada dar nebuvo, Jerichas buvo menkas kaimeliūkštis, Sichemas ir Betelis dar nebuvo atstatyti po sugriovimo - tai buvo padaryta tiktai Jeroboamo laikais. Štai ir visi to meto Galilėjos "miestai".

"Karalius Saliamonas pasidarė taipgi laivyną Asiongaberyje, kurs yra prie Ailato, ant Raudonosios jūros kranto, Idumėjos žemėje.

O Hiramas siuntė tame laivyne savo tarnus laivininkus, apsipratusius su jūra, draug su Saliamono tarnais.

Jie nuvyko į Ofirą, paėmė iš ten keturis šimtus dvidešimt talentų aukso, kurį atvežė pas karalių Saliamoną" (III Karalių 9, 26 - 28).

Norint kad tikintieji prarytų tokį nepraryjamą dalyką, kaip jo didenybes Saliamono jūrų laivyną, reikia bent nurodyti kokį nors jūrų uostą jam priklausančioje jūros pakrantėje. Autorius neišdrįso pastatyti šio uosto Viduržemio jūros pakrantėje, nes visi tos pakrantės uostai priklausė finikiečiams ir buvo perdaug gerai žinomi. Išgalvojęs kažkokį Asiongaberio uostą Raudonojoje jūroje, toli Ailato įlankoje, atseit, rytinėje Sinajaus pusiasalio dalyje, šventasis mistifikatorius nerizikavo, kad kas nors atskleis šio uosto fantastiškumą. Geografijoje biblinis Asiongaberis reiškia tiek pat, kiek istorijoje garsieji bibliniai išminčiai Etanas, Emanas, Kalkolis ir Dorda.

Kai dėl Saliamono laivyno ekspedicijos į Ofiro šalį, kurios taip ir nepavyko surasti, nors sąžiningiausi istorikai ir geografai kruopščiai ieškojo - tai jos rezultatai buvo visiškai menki, palyginus su tuo prašmatnumu ir prabanga, kurie aprašyti pirmesniuose perskyrimuose. Paruošti laivyną tam, kad jis grįždamas atvežtų kokius 420 talentų aukso, tai jau, jūsų karališkoji didenybe, ne kažin kas! Ponui, kuris turėjo 40000 gardų rūmų žirgams ir leisdavo sau tokią dievobaimingą pramogą sudeginti 4200 tonų mėsos per vieną aukojimą, tai bemaž smulkmena. O dar apskaičiuokite porą metų trukusios ekspedicijos išlaidas, ir gryno pelno beliks vieni niekai. Iš tiesų nevertėjo šios kvailybės atžymėti kaip nepaprastą karaliaus Saliamono valstybinės išminties ir jo dvaro prabangos aktą.

Vargšelė mano šventoji dvasia! Tarp mūsų kalbant, pasitaiko ir tau valandėlių, kada tu žemai žemai nusileidi iš savo sąmojo aukštybių, sąmojo, kurio akiplėšiška fantazija kartais būdavo iš tikrųjų grandioziška.

Norėdami nuraminti tikinčiuosius skaitytojus, paskubėsime pasakyti, kad balandis susigriebė ir ištaisė savo klaidą devintame perskyrime, II Kronikų knygoje, kuri yra svarbi Senojo testamento dalis ir tokia pat autentiška ir šventa, kaip ir visa kita Biblijoje. Iš jos mes sužinome, kad "auksas, atvežamas Saliamonui kas metai, svėrė šešis šimtus šešias dešimtis šešis auksinius talentus" (13 eil.). Toliau "karalius padarė taipgi didelį dramblio kaulo sostą ir aptraukė

Jo didenybės Saliamono laivynas

jį tyriausiu auksu; taipgi šešis laiptus, kuriais buvo žengiama į sostą, auksinį suolelį, dvi atlošas iš abiejų šonų ir du liūtus, stovinčius prie atlošų, taipgi ir dvylika kitų mažų liūtų, stovėjusių ant šešių laiptų iš abiejų šonų. Tokio sosto nebuvo nė vienoje karalystėje. Taipogi visi karaliaus pokylio indai buvo auksiniai, nes sidabras anais laikais buvo visai be vertės" (17 - 20 eil.).

"Karaliaus laivai plaukdavo į Taršą su Hiramo vergais kartą per trejus metus ir parveždavo iš ten aukso ir sidabro, ir dramblio kaulo, ir beždžionių, ir povų. Ir buvo garbinamas Saliamonas labiau už visus žemės karalius dėl jo turtų ir garbės, ir visi žemės karaliai trokšdavo išvysti Saliamono veidą, kad išgirstų išmintį, kurią dievas buvo įdėjęs į jo širdį" (21 - 23 eil.). "Ir tokią daugybę sidabro sutelkė Jeruzalėje nelyginant akmenų..." (27 eil.).

Pagaliau neiškentęs prabilai, mielasis pagyrūne šventosios dvasios pavidalu! To dar maža: I Kronikų knyga tikina, kad Saliamonas buvo gavęs ir iš tėvo pavydėtiną palikimą, skaičiuojamą tūkstančiais aukso, sidabro ir vario talentų ir 1. 1. (29 perskyr.).

Volteras juoko dėlei perskaičiavo tą lobį savo laikų valiuta. "Tai, ką Dovydas, pasak Biblijos, paliko Saliamonui, - sako jis, - sudaro lygiai aštuoniolika milijardų prancūziškų livrų. Tai, ką Saliamonas sukrovė patsai, galima įvertinti ne mažesne suma. Gana juokinga įsivaizduoti menką karaliuką, trisdešimt šešių milijardų livrų, arba pusantro milijardo svarų sterlingų, savininką."

Biblija kalba, kad visi žemės karaliai atvykdavę į Jeruzalę nusilenkti Saliamonui ir įteikti jam dovanų. Gal kas pasakys, kad šventajam autoriui vertėjo išvardyti bent vieną iš tų karalių: tai būtų padarę teigiamą įspūdį. Tačiau teikti tikslias informacijas autoriui labai neparanku: nors ir baisus melagis būdamas, šventasis balandis pats jautė reikalą neišsiplepėti iki galo, kad ne taip lengva būtų išaiškinti jo melagystes.

Vis dėlto, kadangi reikėjo paminėti nors vieną iš tų piligrimų, tai Biblija pateikia mums atmintiną "galingos" valdovės, Sabos karalienės, vizitą. III Karalių knygos dešimtas perskyrimas, lygiai kaip ir II Kronikų knygos devintas perskyrimas, mažne visas pašvęstas tam įvykiui. Kai dėl šalies, kurios valdove buvo toji dama, tai šis klausimas buvo sukėlęs didelius teologų ginčus. Deja, niekas iš tų "mokslo vyrų" nesugebėjo tiksliai pasakyti, kurioje Žemės rutulio vietoje buvo ta šalis, paminėta vien tik Biblijoje. Taigi "Sabos karalienė, išgirdusi gandą apie Saliamoną vardan viešpaties, atvyko jo išmėginti mįslėmis.

Įėjusi į Jeruzalę su daugeliu palydovų, su turtais, kupranugariais, nešančiais kvepalus, be galo daug aukso ir brangių perlų, atėjo pas karalių Saliamoną ir jam kalbėjo visa, ką turėjo savo širdyje.

O karalius Saliamonas išaiškino jai visus klausimus, kuriuos ji buvo iškėlusi; nebuvo dalyko, kurs būtų galėjęs būti paslėptas karaliui, ir jis nebūtų jai atsakęs.

Matydama gi Sabos karalienė visą Saliamono išmintį ir namus, kuriuos buvo pasistatydinęs,

Ir jo stalo valgius, ir tarnų butus, ir tarnaujančiųjų eiles, ir jų apdarus, ir vynpylius, ir deginamąsias aukas, kurias jis atnašavo viešpaties namuose, be galo stebėjosi,

Ir tarė karaliui: Tikra yra šneka, kurią girdėjau savo žemėje Apie tavo žodžius ir apie tavo išmintį; aš netikėjau man pasakojantiems, kol pati atėjau ir pamačiau savo akimis, ir įsitikinau, kad ir pusės man nebuvo pranešta. Tavo išmintis ir darbai didesni, negu gandas, kurį girdėjau" (III Karalių 10, 1 - 7).

Išvykdama karalienė padovanojo Saliamonui retų brangių daiktų, savo atsivežtų, ir dar pridėjo 120 aukso talentų. Savo ruožtu galantiškasis Saliamonas ir ją apipylė dovanomis. Jis davė jai "visa, ko ji norėjo ir ko iš jo prašė, be to, ką savaime buvo jai davęs kaip karališkąją dovaną" (13 eil.).

Toks didis garsas negalėjo nepakenkti Saliamono sielos išganymui. Dievas davė jam išmintį ir jos neatėmė; tačiau kaip Saliamono smukimo pradžią Biblija pažymi draugiškus ryšius, kuriuos Dovydo sūnus užmezgė su egiptiečiais, amonitais, Sidono gyventojais ir kt.; aišku, tai buvo blogos pažintys.

"Taigi karalius Saliamonas mylėjo daugelį svetimtaučių moterų, ir faraono dukterį, ir moabites, ir amonites, idumietes ir sidonietes, ir hetites, iš tų tautų, apie kurias buvo viešpats sakęs Izraelio sūnums: Neįeisite pas jas, ir nė vienas iš jų neįeis pas jūsiškes, nes jos tikriausiai nukreips jūsų širdis, kad sektumėte jų dievus. Taigi su šitomis Saliamonas susirišo karščiausia meile. Jis turėjo septynis šimtus pačių, kaip karalienių, ir tris šimtus sugulovių" (III Karalių 11, 1 - 4).

Kaip žinoma, dievas labai palankiai žiūrėjo į daugelio savo patriarchų ir pranašų daugpatystę. Toli nesiekiant, galima priminti, jog Dovydas gana plačiai naudojosi viešpaties dievo atlaidumu. Bet, atvirai kalbant, Saliamonas vis dėlto per toli nuvažiavo. Tūkstantis moterų, kurias visas jis mylėjo, atseit, tokių moterų, kurios priėjo gyveno ne vien tik pasižiūrėjimui! Tūkstantis moterų, kurioms jis nuolatos padavinėdavo nosinaites! Kaip turėdavo pavargti jam rankos!

Ir atsitiko, kas turėjo atsitikti, tai, ką dievas, žinantis ateitį geriau, negu kas nors kitas, iš anksto buvo pramatęs. Norėdamas įtikti septyniems šimtams svetimšalių princesių, savo žmonų, Saliamonas pradėjo aukoti aukas jų dievams. Ant vienos kalvos, netoli Jeruzalės, jis "pastatė šventyklą moabitų stabui Chamosui... ir Amono sūnų stabui Molochui" (4 - 8 eil.). Astartė ir Milchomas irgi buvo pagerbti.

Dievas tėvas, kuris pasaulio sukūrimo laikais uždraudė Adomui ir Ievai pažinti, kas gera ir pikta, dabar jau žavisi Saliamonu, panorusiu įsigyti to paties mokslo. Dievas suteikė jam išmintį ir dar nepašykštėjo tūkstančio palaiminimų. Visa tai rodo, kad tuo laikotarpiu žydai dar neturėjo apibrėžto ir aiškiai nustatyto kulto. Tai labiausiai įtikima. Jeigu jie būtų turėję tokį kultą, tai šventasis autorius nebūtų pasakojęs, kad Jokūbas ir Ezavas vedė stabmeldes; Samsonas nebūtų vedęs pilistimės ir t. t.

Kritikai remiasi tomis nesąmonėmis tam, kad parodytų, jog nė viena žydų knyga, tokia, kokia ji pasiekė mus, tada nebuvo parašyta. Jie sako. kad Saliamono viešpatavimo laikais žydai vos tik buvo pradėję kurti valstybę. Šiai tautai buvo visiškai nesvarbu, ar jų karalius garbina dievą, vardu Chamosas, ar Molochas, ar Adonajus, ar Jehova...

Šiaip ar taip, Biblijos dievas labai irzlus. To pasekmė: trečias apsireiškimas. Šįkart nebesakoma, jog dievas pasirodęs per sapną. Scena pavaizduota gana ryškiai: dievas priekaištauja išmintingajam Saliamonui, kad jis liovėsi buvęs gudruolis, nors ir tebeturėdamas išminties dovaną. Dovydo sūnui gerokai ištrenkama, - tiesa, vien tik žodžiais, - galva. "Kadangi tu taip pasielgei ir neužlaikei mano sandoros ir mano įsakymų, kuriuos tau esu davęs, aš perplėšiu ir padalysiu tavo karalystę ir atiduosiu ją tavo tarnui" (III Karalių 11, 11). Senis taip įsiutęs, kad jam aiškiai pinasi liežuvis, nes jis čia pat priduria: "Tačiau to nedarysiu tavo dienose dėl tavo tėvo Dovydo; aš ją perskelsiu iš tavo sūnaus rankos" (12 eil.).

Atkreipkite dėmesį į tai, kad tuo metu sūnus Roboamas, apie kurį kalbama, dar nebuvo spėjęs niekuo nusidėti. Tad kyla klausimas: jeigu jis liks ištikimas dievui, o nusidės vien Saliamonas, tai kodėl gi jis, Roboamas, turės mokėti už kito sukultus puodus? Jei, įžengęs į sostą, jis darys tuos pačius nusikaltimus, kaip ir jo tėvas, tai jį, žinoma, reikės nubausti, bet už jo paties nuodėmes. Kodėl gi dievas sako Saliamonui, kad jo sūnus turės atsiteisti už jį? Galima iš tikrųjų pamanyti, kad, gausiai apdovanodamas Dovydo sūnų dieviška išmintimi, dievas sau jos pasiliko tik kruopelytę.

Taigi dievas formaliai pareiškė Saliamonui, kad prie jo gyvos galvos neatims karalystės. Tačiau Biblija čia pat priduria: "Viešpats sužadino Saliamonui priešą idumietį Adadą iš karališkosios giminės" (14eil.). Trumpa šio Adado istorija klaikiausiai prieštarauja tam, kas buvo prieš tai. Sunku įsivaizduoti, kokios praskydusios turėjo būti šventojo autoriaus smegenys, jeigu jis užrašinėjo visa, ką jam tasai balandėlis - melagėlis diktavo. Adadas, kaip mums pasakojama buvęs mažas vaikutis ir gyvenąs Idumėjoje tada, kai Joabas, karaliaus Dovydo "generalisimas", išžudė visus šios šalies vyrus; jam pavyko išsigelbėti ir pasislėpti Egipte kartu su keliais tėvo tarnais. Faraonas suteikęs jam prieglaudą, susidraugavęs su juo, padovanojęs namus ir nemažą dvarą, netgi išleidęs už jo tikrą savo žmonos seserį. Šventasis raštas iki šiol dar nepavadino vardu nė vieno faraono. Betgi šį kartą jis praneša mums Egipto karalienės vardą: Tafnė. Ar bereikia pridurti, kad niekur ir niekada joks istorikas nė žodžiu neužsimena apie jos buvimą?

Taigi Adadas - faraono svainis. Nepamirškite, visa tai dėjosi Dovydo karaliavimo laikais. Biblija toliau pasakoja, kad kai tik Adadas sužinojo apie Joabo mirtį, tuojau atsisveikino su Egipto karaliumi, grįžo į Idumėją ir tapo vienu iš tų priešų, kuriais dievas pasinaudojo nubausti Saliamonui už jo stabmeldiškus polinkius. Adadas padarė labai daug blogo Saliamonui.

Tačiau III Karalių knygos vienuoliktame perskyrime sakoma, kad Saliamonas pradėjo garbinti svetimus dievus tada, kai "buvo jau pasenęs" (4 eil.); o dar toliau sužinome, kad jis karaliavo keturiasdešimt metų (42 eil.). Tarkime, kad Saliamonas buvo ištikimas Jehovai trisdešimt metų ir kad paskutinieji dešimt jo viešpatavimo metų buvo nuodėmių metai. Tuomet Adadas, toji dievo rykštė, faraono svainis, daugiau kaip trisdešimt metų nieko negirdėjo apie Dovydo mirtį, kas juo labiau neįmanoma, nes Saliamonas, pradėjęs valdyti, vedė Egipto karaliaus dukterį, atseit, artimą Adado giminaitę. O, galbūt, Adadas, vos tik Saliamonas įžengė į sostą, nieko nelaukdamas, ėmė siautėti su kalaviju rankoje Izraelio valstybėje. Bet tuomet daugiau negu nepaprasta bausti Saliamoną už nuodėmes iš anksto prieš trisdešimt metų, dar jų nepadarius.

Bet štai kai kas dar tikslesnio: "Dievas sužadino jam taipogi priešą Eliados sūnų Razoną, kurs buvo išbėgęs nuo savo pono Sobos karaliaus Adarezerio. Jis buvo Izraelio priešas per visas Saliamono dienas. Ir tai buvo tokia kaip Adado piktenybė ir neapykanta prieš Izraelį, ir jis karaliavo Sirijoje" (III Karalių 11, 23. 25).

Šis Razonas. Sirijos karalius, pridaręs tiek nemalonumų Saliamonui per visą jo viešpatavimo laiką Judėjoje, kaip dusyk du keturi rodo, jog toks išmintingas ir iš pradžių taip atsidavęs dievui Jehovai karalius buvo jaunystėje nubaustas už nuodėmes, kurias turėjo padaryti tiktai senatvėje, ir kad šventasis autorius patsai sau prieštarauja (į II Karalių 4, 20 - 21), sakydamas, jog Saliamonas viešpatavo nuo Eufrato ligi Viduržemio jūros.

Egipto karaliaus žentas ir šeši šimtai devyniasdešimt devyni kiti žemės karaliai dar turėjo pakankamai bėdos su savo pačių valdiniais.

"Taipogi Nabato sūnus Jeroboamas... Saliamono tarnas, kurio motina buvo moteriškė, vardu Sarva, pakėlė ranką prieš karalių.

O priežastis maišto prieš Saliamoną buvo ta, kad jis pastatė Melą ir užlygino savo tėvo Dovydo miesto daubą.

Jeroboamas gi buvo drąsus ir smarkus vyras. O Saliamonas, matydamas jaunikaitį esant išmintingą ir sumanų, uždėjo jį viršininku ant visų Juozapo namų mokesčių.

Taigi anuo metu atsitiko, kad Jeroboamas ėjo iš Jeruzalės ir sutiko kelyje pranašą Ahiją, silonietį, apsidengusį nauju apsiaustu; o buvo tik jie du lauke.

Tuomet Ahijas, nutvėręs savo naują apsiaustą, kuriuo buvo apsidengęs, perplėšė į dvylika dalių

Ir tarė Jeroboamui: Imk sau dešimtį dalių, nes taip sako viešpats, Izraelio dievas: Štai aš išplėšiu iš Saliamono rankos karalystę ir duosiu tau dešimtį giminių.

Bet viena giminė pasiliks jam dėl mano tarno Dovydo ir dėl Jeruzalės miesto, kurį išsirinkau iš visų Izraelio giminių" (III Karalių 11, 26 - 32).

Mes jau matėme, kaip vienas levitas sukapojo į dvylika gabalų savo sugulovę, kai ji, per vieną naktį išprievartauta septynių šimtų niekšų, numirė Gaboje. O dabar dar ir pranašas sudrasko savo rūbą (gerai dar, kad tik rūbą!) į dvylika gabalų, kad įtikintų Jeroboamą, jog dievas leidžia jam sukelti maištą ir kad iš dvylikos Izraelio giminių jam teks ne mažiau kaip dešimt. Šis pranašas Ahijas, kaip pastebi Volteras, būtų galėjęs ruošti su maištininku sąmokslą prieš Saliamoną, neaukodamas savo naujo drabužio, juoba kad dievas ne per daugiausia jų duodavo savo pranašams. Nebent Ahijas tikėjosi, kad Jeroboamas, įžengęs į sostą, atlygins nuostolius?

Dar viena būtinai reikalinga pastaba: iš trijų priešų, kuriuos dievas sukėlė prieš Saliamoną, tik vienas Jeroboamas stojo į kovą su juo dėl to, kad tas atsimetė nuo savo tikėjimo ir perėjo į stabmeldystę - ir taip pat Jeroboamas vienintelis, patyręs fiasko. Kiti du priešai gana žiauriai ir sėkmingai persekiojo Saliamoną ir pridarė jam labai daug nemalonumų, sunkumų ir skriaudų, o Jeroboamo maištas visiškai nepavyko Saliamonas norėjo nudėti Jeroboamą, bet šis pabėgo į Egiptą, kur ir gyveno iki Saliamono mirties (40 eil.).

Per moteris Saliamonas netenka dievo malonės

Vienuolikto perskyrimo keturiasdešimt trečioje eilutėje pranešama apie valdovo, turėjusio septynis šimtus žmonų ir tris šimtus sugulovių, mirtį. Tačiau nieko nesakoma, ar jis susitaikė su Sabaotu. Todėl teologai daug ginčijosi, ar išmintingasis Saliamonas prakeiktas, ar neprakeiktas. Nuomonės nesutampa.

Kita gana bjauri spraga ta, kad Biblija visiškai tyli apie tą daugybę išgarsėjusio karaliaus santuokų. Lengva pasakyti, kad Saliamonas turėjo teisėtų žmonų septynis šimtus svetimšalių princesių, kilusių iš įvairių žemės rutulio karališkųjų namų ir išpažinusių netikras religijas. Bet kaip gaila, kad Biblija neaprašo tų vestuvių ceremonijų ir iškilmių. Tarkime, kad religiniai Saliamono paklydimai, nuvedę jį į stabmeldystę, truko dešimtį metų, o tai būtų jau gana ilgas laiko tarpas. Tuomet tų princesių - teisėtų žmonų - turėdavo atvykti į Saliamono dvarą vidutiniškai po septyniasdešimt per metus, kitaip sakant, maždaug kas penkta diena turėjo būti keliamos karališkos vestuvės. Kaip jums patinka šalis, kurioje per dešimtį metų be perstojo vyksta viešos iškilmės, aukščiausių asmenų priėmimai, pasikeitimai diplomatiniais mandagumais ir t. t. ? Kaip apmaudu, kad tais laikais dar nebuvo Gotos almanacho: mes bent žinotume visų tuomet viešpatavusių dinastijų vardus.

Gotos almanachas - informacinis vokiečių leidinys, kuriame metai iš metų būdavo surašomos aristokratų genealogijos ir išskaičiuojami "laimingai gyvenantys" karališkieji asmenys. Almanache būdavo pranešama, kokios permainos įvykdavo toje "aukštuomenės" sferoje per praėjusį laiką; kas iš aukštųjų asmenų gimė, susituokė, mirė ir t. t.

36 SKYRIUS

Aukščiausias biblinės išminties pavyzdys

Negalima užversti Saliamono istorijos, nepakalbėjus apie keturias jam priskiriamas knygas, kurios taip pat įeina į Bibliją: tai Patarlių knyga, Pamokslininkas, Giesmių giesmė ir Išminties knyga.

Patarlių knyga - tai nuvalkiotų, beprasmiškų, neskoningų ir, mūsų nuomone, niekam vertų minčių bei posakių rinkinys. Sunku patikėti, kad apsišvietęs karalius būtų galėjęs sudaryti rinkinį, kuriame nerasi nė vienos sentencijos, sakysime, apie valdymą, politiką, karaliaus rūmų papročius bei įpročius. Mūsų laikų mąstytojai stebisi, kad ištisi skyriai kalba apie moteris, kviečiančias pas save praeivius iš gatvės; jie nesižavi tokiomis sentencijomis, kaip, pavyzdžiui: "Trys yra nepasotinami dalykai ir ketvirtas, kurs niekuomet nesako: Gana! Pragaras, gašli moteriškė ir žemė, kuri niekuomet nesoti vandens; ugnis gi niekuomet nesako: Gana!" (Patarlių 30, 15 - 16). "Trys dalykai man sunkūs ir ketvirtas visai nežinomas: Aro kelias padangėje, žalčio kelias ant uolos, laivo kelias jūros viduryje ir žmogaus kelias jaunystėje" (Patarlių 30, 18 - 19). "Keturi mažiausi žemės dalykai ir jie išmintingesni už išmintinguosius: skruzdėlės, silpna tauta, kuri pjūtyje prirengia sau maisto, triušiai, nestipri giminė, kuri pasidaro sau guolį uoloje, skėriai, kurie neturi karaliaus ir tačiau draug išlekia savo būriais, griežlė, kuri pasiremia rankomis ir pasilieka karaliaus rūmuose" (Patarlių 30, 24 - 28).

"Ar galima tokias kvailystes priskirti didžiajam karaliui, išmintingiausiam iš mirtingųjų?" - klausia Volteras.

Išminties knyga pasižymi kiek rimtesniu stiliumi. Vis dėlto, kritikų nuomone, visa ši nieko nepasakančių banalybių knyga nuobodi ir slogi. Volteras pastebi, kad "tokio pobūdžio veikalus kuriant nesilaikoma nenaudingų gražbylystės taisyklių. Jie rašomi žmonėms pamokyti, o ne dėl to, kad jiems patiktų. Reikia netgi kovoti su natūraliu pasibjaurėjimu, kylančiu juos skaitant."

Visiškai skirtinga Pamokslininko knyga. Tas, kieno vardu čia kalbama, atrodo nusivylęs didybės pagundomis, pomėgių išvargintas ir žinių persisotinęs žmogus. Jis buvo laikomas epikuriečiu. Kiekviename puslapyje jis kartoja, kad teisusis ir bedievis priklauso nuo tų pačių atsitiktinumų, kad žmogus niekuo nesiskiria nuo gyvulio, kad geriau negimti, kaip egzistuoti, kad visai nėra jokio kito gyvenimo ir kad nėra nieko geresnio ir protingesnio, kaip mėgautis savo darbų vaisiais ir mylima žmona.

"Galimas daiktas, - pastebi Volteras, - kad Saliamonas ir sakė tokius pamokslus kuriai nors iš savo žmonų. Tvirtinama, jog tai - priekaištai sau pačiam. Tačiau tie bent kiek laisvoki posakiai visai nepanašūs į priekaištus, o stengtis įžiūrėti autoriaus kūriniuose visai priešinga tam, ką jis kalba, - ar nereiškia pasijuokti iš jo? "

O kai dėl Giesmių giesmės, tai iš jos aštuonių perskyrimų šį tą reikia pacituoti ištisai:

"Tegul jis mane pabučiuoja savo burnos pabučiavimu, nes tavo krūtys geresnės už vyną;

Jos kvepia geriausiais tepalais. Tavo vardas - išlietas aliejus, todėl mergaitės myli tave.

Trauk mane, mes bėgsime paskui tave į tavo tepalų kvapą. Karalius įsivedė mane į savo kambarius. Mes džiaugsimės ir linksminsimės tavimi, atsimindami tavo krūtis, geresnes už vyną. Teisieji myli tave...

Aš palyginau tave, mano bičiule, su savo žirgais faraono vežimuose.

Tavo skruostai gražūs kaip purplelio; tavo kaklas kaip karoliai.

Mes padarysime tau aukso grandinėlių su sidabro taškais.

Karaliui tebesant ant savo suolo, mano nardas paskleidė savo kvapą.

Mano mylimasis man kaip miros ryšulys; jis pasilieka tarp mano krūčių...

Štai tu graži, mano bičiule! Štai tu graži! Tavo akys kaip karvelių.

Štai tu gražus, mano mylimasis, ir dailus! Mūsų guolis pilnas gėlių.

Mūsų namų rąstai kedriniai, o sienos išmuštos kiparisais" (Giesmių giesmė 1, 1 - 3, 8 - 12, 14 - 16).

"Aš lauko gėle ir slėnių lelija.

Kaip lelija tarp erškėčių, taip mano bičiulė tarp dukterų.

Kaip obelėlė tarp girios medžių, taip mano mylimasis tarp sūnų. Aš sėdėjau ūksmėje to, kurio geidžiau, ir jo vaisius saldus mano gomuriui.

Jis įsivedė mane į vynyną, ir jo vėliava virš manęs - jo meilė.

Atgaivinkite mane gėlėmis, pastiprinkite obuoliais, nes alpstu iš meilės.

Jo kairioji po mano galva, o jo dešinioji apkabina mane.

Prisiektinai meldžiu jus, Jeruzalės dukros, laukų stirnomis ir briedžiais, nekelkite ir nežadinkite mylimosios, kol ji pati pabus...

Štai mano mylimasis man kalba: Kelkis, mano bičiule, mano balandėle, mano dailioji, ir ateik... Mano balandėlė uolų plyšiuose, akmenų skylėse, parodyk man savo veidą; tegul skamba tavo balsas mano ausyse, nes tavo balsas saldus ir tavo veidas meilus" (Giesmių giesmė 2, 1 - 7, 10. 14).

"Savo guolyje per naktis ieškojau to, kurį mano siela myli; ieškojau jo ir neradau.

Aš kelsiuos ir apeisiu miestą; prekyvietėse ir gatvėse ieškosiu to, kurį mano siela myli. Ieškojau jo ir neradau.

Mane rado panaktiniai, kurie saugo miestą: Ar nematėte to, kurį mano siela myli?

Praėjusi truputį pro juos, aš radau tą, kurį mano siela myli. Aš pagavau jį ir nepaleisiu, kol įsivesiu jį į savo motinos namus ir į mano gimdytojos kambarį.

Prisiektinai meldžiu jus, Jeruzalės dukros, laukų stirnomis ir briedžiais, nekelkite ir nežadinkite mylimosios, kol ji pati pabus" (Giesmių giesmė 3, 1 - 5).

"Kaipgi tu graži, mano bičiule! Kaipgi tu graži! Tavo akys kaip karvelių, be to, kas paslėpta viduje. Tavo plaukai kaip būriai ožkų, kurios pakilo nuo Galaado kalno.

Tavo dantys kaip bandos nukirptų avių, kurios išėjo iš maudyklos; jos visos nėščios dvyniais, ir nėra tarp jų bergždžios.

Tavo lūpos kaip raudonas kaspinas, ir tavo kalba saldi. Tavo skruostai kaip granatų obuolio pusė, be to, kas paslėpta viduje.

Tavo kaklas kaip Dovydo bokštas... tūkstantis skydų kaba ant jo, visas karžygių apsiginklavimas.

Dvi tavo krūtys kaip du dvyniai stirniukai, kurie ganosi lelijose... Kaipgi gražios tavo krūtys, mano sese, sužieduotine! Tavo krūtys geresnės už vyną, ir tavo tepalų kvapas už visus kvepalus. Tavo lūpos, mano sužieduotine, varvąs medaus korys; medus ir pienas po tavo liežuviu, ir tavo rūbų kvapas kaip smilkalų kvapas" (Giesmių giesmė, 4, 1 - 5, 10 - 11).

"Aš miegu, bet mano širdis budi. Balsas mano mylimojo, beldžiančio: Atidaryk man, mano sese, mano bičiule, mano balandėle, mano nesuteptoji, nes mano galva pilna rasos, o mano garbanos - nakties lašų...

Mano mylimasis įkišo savo ranką pro skylę, ir mano viduriai sudrebėjo, jam prisilietus.

Aš atsikėliau atidaryti savo mylimajam; nuo mano rankų lašėjo mira, ir mano pirštai buvo pilni brangiausios miros.

Aš atstūmiau savo mylimajam savo durų skląstį, bet jis pasitraukė ir nuėjo tolyn..."

"Kur nuėjo tavo mylimasis, o gražiausioji iš moterų? Kur pasitraukė tavo mylimasis? Mes ieškosime jo draug su tavim" (Giesmių giesmė 5, 2. 4 - 6, 17).

"Mano mylimasis įėjo į savo sodą, į kvepiantį darželį, kad ganytųsi soduose ir skintų lelijas.

Aš mano mylimajam, ir mano mylimasis man, jis ganosi lelijose..." (Giesmių giesmė 6, 1 - 2).

"... Kaipgi gražūs tavo žingsniai kurpėse, kunigaikščio dukra! Tavo strėnų sujungimai kaip kaklo papuošalai, padaryti dailininko ranka.

Tavo liemuo - nutekinta taurė, kurioje niekuomet netrūksta gėrimo. Tavo pilvas kaip kviečių krūva, apkaišyta lelijomis.

Dvi tavo krūtys kaip du dvyniai stirniukai,

Tavo kaklas kaip bokštas iš dramblio kaulo. Tavo akys kaip Hesebono tvenkiniai...

Tavo nosis kaip Libano bokštas, kurs yra ties Damasku...

Tavo liemuo panašus į palmę, ir tavo krūtys - į vynuogių kekes.

Aš tariau: Įlipsiu į palmę ir nusiskinsiu jos vaisius; ir bus tavo krūtys kaip vynuogių kekės, o tavo burnos kvapas kaip obuolių.

Tavo burna kaip geriausias vynas, vertas mano mylimojo, kad gertų, jo lūpų ir dantų, kad ragautų.

Aš priklausau savo mylimajam, ir jis grįžta pas mane.

Ateik, mano mylimasis, išeikime į lauką, pasilikime sodžiuose.

Anksti atsikelkime ir eikime į vynuogynus, žiūrėkime, ar pražydo vynuogynas, ar žiedai mezga vaisius, ar pražydo granatų medžiai: ten aš padovanosiu tau savo meilę" (Giesmių giesmė 7, 1 - 4, 7 - 12).

"Kas man duos, kad tu būtumei mano brolis, kurs žindo mano motinos krūtis, kad rasčiau tave lauke ir bučiuočiau tave, ir jau niekas nebeniekintų manęs?

Pasigaučiau tave ir vesčiausi į savo motinos namus, tenai tu mokytumei mane, o aš tau duočiau taurę kvepiančio vyno ir savo granatinių obuolių sunkos.

Jo kairioji po mano galva, o jo dešinioji apkabina mane.

Prisiektina į meldžiu jus, Jeruzalės dukros, nekelkite ir nežadinkite mylimosios, kol pati pabus...

Mūsų sesuo maža ir neturi krūčių: ką darysime su mūsų seserimi tą dieną, kai ji bus peršama?" (Giesmių giesmė 8, 1 - 4, 8).

Tokia yra savo grožybėmis pagarsėjusi Giesmių giesmė, sukėlusi tiek daug ginčų. Neprietaringi ir religijos nesuklaidinti žmonės šį erotinį kūrinį laiko paprastu romansu, išreiškiančiu tos epochos skonį. Tačiau tiek žydų, tiek ir krikščionių teologai teigia ką kita. Pirmieji apsiputoję šaukia, kad poeto apdainuotas mylimasis yra... dievas, o jaunoji, mylimoji, slėnio lelija - Izraelio tauta. Giesmių giesmė aiškinama kaip alegorinė žydų tautos istorija nuo "išėjimo iš Egipto" iki "mesijo" atėjimo, kada tariamai būsianti trečią kartą atstatyta Jeruzalės bažnyčia. Šiam aiškinimui paremti buvo panaudoti visi Talmudo painumai, sudėtingumai ir kazuistika, santrumpos ir panašiai skambančių žodžių sukeitimai.

Krikščionių, ypač katalikų teologai iš pagrindų pertvarko visus žydų mokslininkų aiškinimus ir kuo rimčiausiai tvirtina, kad ši erotinė poema esanti švenčiausio įkvėpimo vaisius, pranašiška knyga. Čia Kristaus meilė bažnyčiai ir bažnyčios meilė jos dieviškajam įkūrėjui, vadinamam sužadėtiniu, vaizduojama, tiesa, drąsiais palyginimais, tačiau jų nepadorumas, apvalytas mistinės prasmės, gali papiktinti vien piktavalius laisvamanius.

Pirmas šia mistine prasme aiškino Giesmių giesmę įžymus bažnyčios rašytojas Origenas, parašęs šiuo reikalu plačius komentarus. Beje, įdomu konstatuoti, kad šio šaunaus atradimo garbė priklauso bažnyčios vyrui, kuris išgarsėjo ne tik savo atsidavimu religijai, bet ir išsikastravimu. Eunucho Origeno pėdomis pasileido visi krikščionių egzegetai, visi dvasininkai, džiaugdamiesi, kad pasitaikė proga priversti tikinčiuosius praryti pačią nemaloniausią Biblijos piliulę.

Ir štai šio išradingo triuko dėka Giesmių giesmė pateikiama vienuolėms kaip meditacijų objektas. Nesunku suprasti, kaip iš tikrųjų veikia ši poema nelaimingas uždarytąsias mergaites, kurių daugiau ar mažiau isteriškas misticizmas joms pakužda, kad kiekviena iš jų - tai Jėzaus sužieduotinė. Tyliųjų celių vienatvėje vargšės vienuolės sutapatina save su bažnyčia - mylimojo sužadėtine.

Kad labiau įkaltų tikintiesiems į galvas šį absurdišką aiškinimą, dvasininkai visiems aštuoniems Giesmių giesmės perskyrimams davė specialius pavadinimus. Šios antraštės dvelkte dvelkia teologiniu gudrumu ir šventeiviškumu. Štai jos:

1 perskyrimas. Abipusis sužadėtinio ir sužadėtinės meilės pareiškimas.

2 perskyrimas. Bažnyčios žodžiai apie Jėzų Kristų.

3 perskyrimas. Bažnyčia ieško Jėzaus Kristaus ir džiaugiasi, jį suradusi.

4 perskyrimas. Vaizdingai ir mistiškai aprašytas sužadėtinės grožis.

5 perskyrimas. Sužadėtinė apgailestauja, kad tinkamai neatsiliepė į sužadėtinio ieškojimus; ji aprašo sužadėtinio grožį.

6 perskyrimas. Jėzaus Kristaus pokalbis su bažnyčia.

7 perskyrimas. Dar kartą aprašomas sužadėtinės grožis; ištikima bažnyčios meilė Jėzui Kristui.

8 perskyrimas. Abipusė bažnyčios ir Jėzaus Kristaus meilė.

Baigsime Voltero žodžiais: "Kadangi Giesmių giesmė laikoma Kristaus ir jo bažnyčios amžino moterystės ryšio alegorija, reikia pripažinti, kad ta alegorija bent kiek perdėta, ir mes, stengdamiesi viską išaiškinti šiame kūrinyje, labai norėtume žinoti, kaip suprasti žodžius: "Mūsų sesuo maža ir neturi krūčių"?

37 SKYRIUS

Izraelio ir Judo karalių istorija

Saliamono sosto įpėdinis buvo jo sūnus Roboamas. Rodos, viskas turėjo eiti kaip sviestu patepta, nes šventasis autorius ką tik mums pranešė, kad izraelitai niekad nebuvę tokie laimingi, kaip Saliamono viešpatavimo laikais, kada aukso buvo per akis, žmonės gyveno pasiturimai, o sidabro Jeruzalėje buvo tiek, kiek akmenų. Tačiau dieviškojo balandžio atmintis labai trumpa, o tyčiotis iš tikratikių krikščionių bei žydų - jam didžiausias malonumas. Biblija dabar jau ramiai pasakoja, kad žydų tauta susirinkusi Sichemo mieste ir šitaip kalbėjusi Saliamono sūnui: "Tavo tėvas uždėjo ant mūsų kiečiausią jungą; taigi tu dabar sumažink truputį kiečiausią tavo tėvo viešpatavimą ir sunkiausią jungą, kurį jis ant mūsų uždėjo, ir mes tau tarnausime" (III Karalių 12, 4).

Roboamas atsiklausė senių, buvusių tėvo patarėjų. Jie pripažino, kad velionis buvo apdėjęs tikrai nepakeliamais mokesčiais, ir pareiškė nuomonę, kad vertėtų juos sumažinti, idant tauta nemurmėtų prieš dinastiją. Bet karalius pasitarė taip pat ir su jaunais žmonėmis, su kuriais kartu augo: jie pasisakė priešingai (6 - 10 eil.). Ir kai tautos atstovai, kurių priešakyje buvo iš Egipto sugrįžęs Jeroboamas, atėjo pas Roboamą atsako, jis jiems tarė: "Mano mažasis pirštas storesnis už mano tėvo nugarą. Tad jei mano tėvas uždėjo ant jūsų sunkų jungą, tai aš dar pridėsiu prie jūsų jungo. Mano tėvas plakė jus botagais, aš gi plaksiu jus dygliuotais rimbais" (10 - 11 eil.). Žinoma, tokia savo kalba Roboamas neužkariavo sau liaudies meilės. Tačiau Biblija skuba paaiškinti, jog dievas pasirūpino, "kad įvykdytų savo žodį, kurį buvo kalbėjęs per Ahiją silonietį Nabato sūnui Jeroboamui" (15 eil.).

Vadinasi, ne kitaip, kaip pats dievas įkvėpė jauniesiems naujojo karaliaus bičiuliams blogus patarimus ir taip apakino Roboamą, kad tas ėmė ir išdrožė tautos atstovams minėtas kvailybes. Tauta, žinoma, buvo labai nepatenkinta ir murmėdama sugrįžo į savo palapines. O Roboamas, kuris buvo išsiuntęs vyriausiąjį mokesčių rinkėją Aduramą, netrukus sužinojo, kad šalyje prasidėjo neramumai ir kad jo patikėtinis užmuštas akmenimis. Jo didenybė taip persigando, kad, pasak Biblijos, "skubiai sėdo savo vežiman ir bėgo Jeruzalėn" (18 eil.).

"Atsitiko gi, kad visas Izraelis, išgirdęs sugrįžus Jeroboamą, siuntė ir pasivadino jį į susirinkimą ir uždėjo jį karaliumi ant viso Izraelio, ir niekas nesekė Dovydo namų, kaip tik viena Judo giminė. O Roboamas, atvykęs Jeruzalėn, surinko visus Judo namus ir Benjamino giminę, šimtą aštuoniasdešimtis tūkstančių rinktinių vyrų kovotojų, kad jie kariautų prieš Izraelio namus ir sugrąžintų karalystę Saliamono sūnui Roboamui" (III Karalių 12, 20 - 21). Ir vėl tie juokingi perdėjimai! Nelaimingasis karaliukas, valdąs puslaukinės tautelės dešimtąją dalį, surinko 180 000 karių armiją? Kas gi tuo patikės?

"Bet viešpaties žodžiai buvo paskelbti dievo vyrui Semėjui ir buvo pasakyta:

Kalbėk Judo karaliui Saliamono sūnui Roboamui ir visiems Judo bei Benjamino namams ir kitiems iš tautos ir tark:

Štai ką sako viešpats: Nepakilsite ir nekariausite prieš savo brolius, Izraelio sūnus; kiekvienas vyras tegrįžta į savo namus. nes tas dalykas mano padarytas. Jie paklausė viešpaties žodžių ir sugrįžo iš kelio, kaip jiems viešpats buvo įsakęs" (III Karalių 12, 22 - 24).

Ir štai žydų karalystė pasidalijo į dvi karalystes, kurios nuo tol ėmė vadintis taip: Izraelio valstybė, valdoma Jeroboamo, ir Judo valstybė, valdoma Roboamo. Reikia manyti, kad Sichemo miesto, kur susirinko tauta pareikšti savo norų Saliamono sūnui, dar nebuvo, nes Biblija toliau sako: "Jeroboamas gi pastatė Sichemą ant Efraimo kalno ir gyveno tenai; o, išėjęs iš ten, pastatė Panuelį" (25 eil.).

Jūs gal pamanysite, kad Jeroboamas, anksčiau buvęs tarnas, jautė dėkingumą dievui, apdovanojusiam jį valstybe? Nieko panašaus! Jis pasiskubino užsakyti du naujus aukso veršius ir patalpino vieną jų Betelyje, o kitą Dane ir pasakė Izraeliui: "Jums buvo per toli ir per sunku keliauti į Jeruzalę melstis ir aukų aukoti. Tad štai jūs galite garbinti šiuos aukso veršius, nes jie išvedė jus iš Egipto. Izraelio tauta buvo be galo patenkinta, o Jeroboamas pastatė dar ir daugiau stabmeldiškų šventovių įvairiems stabams; jis paskyrė naujus kunigus, kurie nieko bendro neturėjo su Levio gimine, ir dargi pats ėmėsi kunigo amato" (26 - 33 eil.).

Jei ši informacija tikra, tai ji mums dar kartą įrodo, kad tuo laikotarpiu žydų religija buvo dar anaiptol nenusistovėjusi. Ši tautelė, kaip matome, nuo savo legendarinio išėjimo iš Egipto iki Ezdro laikotarpio nuolat keičia tikybą.

Tarp kitko, įsidėmėkite, kad ji nepaprastai linkusi garbinti veršius, kaip dievybės įsikūnijimą! Juk jūs nepamiršote, kad dievas buvo išžudęs 23000 žmonių už Aarono auksinio veršio garbinimą; šiuo atveju, mūsų nuomone, dievas turėjo už porą Jeroboamo veršių nugalabyti ne mažiau kaip 46000 izraelitų. Bet šįkart matome visai ką kita.

"O štai dievo vyras (Juozapas Flavijus vadina jį pranašu Ada. - L. Taksilis) atėjo, viešpačiui įsakius, iš Judo į Betelį, kai Jeroboamas stovėjo ant altoriaus ir bėrė smilkalus; ir šaukė prieš altorių viešpaties žodžiais ir tarė: Altoriau, altoriau, tai sako viešpats: Štai Dovydo namams gims sūnus, vardu Jozijas, ir aukos ant tavęs aukštų vietų kunigus, kurie dabar ant tavęs degina smilkalus, ir sudegins ant tavęs žmonių kaulus.

Ir jis davė tą dieną ženklą, sakydamas: Tasai bus ženklas, jog viešpats yra kalbėjęs: Štai altorius perskils, ir išbyrės jame esantys pelenai.

O karalius, išgirdęs dievo žmogaus žodžius, kuriais jis šaukė prieš altorių Betelyje, ištiesė savo ranką nuo altoriaus ir tarė: Nutverkite jį. Tuomet jo ranka, kurią buvo prieš jį ištiesęs, nudžiūvo, ir jis nebeįstengė atitraukti jos atgal prie savęs.

Taipogi altorius perskilo, ir pelenai išsipylė iš altoriaus pagal ženklą, kurį dievo vyras buvo paskelbęs iš anksto viešpaties žodžiais.

O karalius tarė dievo vyrui: Maldauk viešpaties, savo dievo, veidą ir melskis už mane, kad mano ranka būtų man sugrąžinta. Dievo vyras maldavo viešpaties veidą, ir karaliaus ranka sugrįžo prie jo ir pasidarė, kaip pirma buvusi.

Karalius gi kalbėjo dievo vyrui: Eikš draug su manim į namus valgyti, ir duosiu tau dovanų" (III Karalių 13, 1 - 7).

Tačiau pranašas buvo gavęs tikslias instrukcijas iš dievo, kurs įsakė jam: "Nevalgysi duonos ir negersi vandens, ir negrįši keliu, kuriuo atėjai" (9 eil.). Todėl jis atsisakė pietų ir dovanų ir grįžo į Judo karalystę, eidamas "kitu keliu, ir negrįžo tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs į Betelį" (10 eil.). Nudžiūvusios rankos stebuklas, žinoma, niekai, palyginus su tais stebuklais, apie kuriuos tiek daug buvo pasakojama ligi šiol. Laimė, mes jau greit susitiksime su pranašu Eliju ir tuomet bent išvysime stebuklų! O draudimas "dievo žmogui" nieko nevalgyti Jeroboamo valdose tik dar kartą primena, kad to karaliaus valdos buvo ne kažin kokios Pėsčiasis būtų lengvai galėjęs, papusryčiavęs Samarijoje, vakarienės spėti į Jeruzalę Juo labiau, žinoma, pranašas, įpratęs kukliai gyventi, galėjo apsieiti be pusryčių Betelyje, kuris buvo dar arčiau Jeruzalės, kaip Samarija.

"Gyveno gi Betelyje vienas senas pranašas; pas jį atėjo jo sūnūs ir jam papasakojo visus darbus, kuriuos dievo vyras tą dieną buvo padaręs Betelyje; jie atpasakojo savo tėvui taipgi žodžius, kuriuos dievo vyras buvo kalbėjęs karaliui.

O jų tėvas jiems tarė: Kuriuo keliu jis išėjo? Jo sūnūs parodė jam kelią, kuriuo buvo išėjęs dievo vyras, atvykęs iš Judo.

Tuomet jis tarė savo sūnums: Pabalnokite man asilą. Jiems pabalnojus, jis užsėdo,

Nuvyko paskui dievo vyrą, rado jį sėdintį po terebintu ir jam tarė: Ar tu esi dievo vyras, kurs atėjai iš Judo? Tasai atsakė: Aš esu.

Tuomet anas jam tarė: Eikš su manim į namus duonos valgyti.

Jis atsakė. Negaliu grįžti nei eiti su tavim ir nevalgysiu duonos, nei gersiu vandens šitoje vietoje,

Nes viešpats man yra kalbėjęs viešpaties žodžiais ir sakęs: Nevalgysi duonos ir negersi čionai vandens, nei grįši atgal keliu, kuriuo ėjai.

Anas jam tarė: Ir aš esu pranašas, kaip ir tu, ir angelas man kalbėjo viešpaties žodžiais, ir tarė: Atvesk jį atgal draug su savim į savo namus, kad valgytų duonos ir gertų vandens. Taip anas suklaidino ir atvedė jį atgal su savim; taigi jis valgė jo namuose duonos ir gėrė vandens" (III Karalių 13, 11 - 19).

Įdomu, kad žmogui, pasivadinusiam pranašu, tuojau patikima. Atsimename, kad Sauliaus laikais pranašų visur knibždėte knibždėjo Vos tik senis iš Betelio pareiškė keleiviui, kad esąs jo amato draugas, keleivis nuėjo į jo namus valgyti.

"Jiems besėdint prie stalo, viešpaties žodžiai buvo suteikti pranašui, kurs buvo atvedęs aną atgal;

Ir jis šaukė dievo vyrui, kurs buvo atėjęs iš Judo, ir tarė: Štai ką sako viešpats: Kadangi tu buvai nepaklusnus viešpaties žodžiui ir nesilaikei paliepimo, kurį viešpats, tavo dievas, buvo tau davęs,

Ir sugrįžai, ir valgei duonos, ir gėrei vandens vietoje, kurioje tau įsakiau nevalgyti duonos ir negerti vandens, tavo lavonas nebus nuneštas į tavo tėvų kapą.

Kuomet pranašas, kurį buvo atvedęs atgal, pavalgė ir atsigėrė, jis pabalnojo jam jo asilą.

O kai jis iškeliavo, sutiko jį kelyje liūtas ir nužudė, ir jo lavonas gulėjo, pamestas ant kelio; asilas gi stovėjo greta lavono.

Ir štai praeidami vyrai pamatė lavoną, pamestą ant kelio, ir liūtą, stovintį greta lavono. Jie atėjo ir paskelbė mieste, kuriame gyveno anas senas pranašas.

Tai išgirdęs, anas pranašas, kurs buvo atvedęs jį atgal iš kelio, tarė : Tai dievo vyras, kurs buvo nepaklusnus viešpaties žodžiams, ir viešpats padavė jį liūtui, o tasai jį sudraskė ir nužudė pagal viešpaties žodį, kurį jam yra kalbėjęs.

Paskui jis tarė savo sūnums: Pabalnokite man asilą. Jiems pabalnojus,

Jis nuvyko, rado jo lavoną, pamestą ant kelio, ir asilą bei liūtą, stovinčius prie lavono; liūtas gi neėdė lavono ir nepažeidė asilo.

Taigi pranašas paėmė dievo vyro lavoną, uždėjo jį ant asilo ir grįždamas atnešė į senojo pranašo miestą, kad jį apraudotų.

Jis padėjo jo lavoną savo kapan, ir jie jo raudojo: Deja, deja, mano broli.

O kai jie buvo jį apraudoję, jis tarė savo sūnums: Kai mirsiu, palaidokite mane kape, kuriame palaidotas dievo vyras; greta jo kaulų padekite mano kaulus" (III Karalių 13, 20 - 31).

Tokia yra liūdna istorija nelaimingojo keleivio, kurio vis dėlto negalima rimtai kaltinti už tai, kad jis, išalkęs, leidosi apgaunamas žmogaus, pasivadinusio jo kolega ir nė kiek nenukentėjusiu, nors ir valgė kartu su "pranašu". Tas vargšas "dievo žmogus", matyt, nevaidino ypatingo vaidmens dieviškoje istorijoje: jei neatsitikimas su liūtu ir jei ne tas įstabusis asilas, taip šaltakraujiškai ir pasiaukojamai ėjęs sargybą prie jo lavono, palikuonys būtų nieko nesužinoję apie jį.

Na, o Jeroboamas? Atrodo, kad ūmai paralyžiuota ir taip pat ūmai išgydyta ranka turėjo atgrasyti jį nuo nusikalstamo polinkio garbinti aukso veršius: be to, kas galėjo būti baisesnio, už dievo žmogaus mirtį, apie kurią jam, be abejo, pranešė? Ir štai - ar galima tuo patikėti? - Jeroboamas "negrįžo nuo savo blogiausio kelio, bet, priešingai, jis darė iš tautos paskučiausiųjų aukštumų kunigus; kas tik norėjo, pripildydavo savo ranką ir tapdavo aukštumų kunigu" (33 eil.).

Aišku, kad toks nepataisomas nusikaltimas negalėjo išlikti prideramai nenubaustas. O ką gi ištiko dievo rykštė? Jeroboamą? Ne! Jaunąjį jo sūnų, vardu Abijas. Kūdikis staiga susirgo. Jeroboamui dingtelėjo mintis: reikia pasitarti su pranašu Ahiju, - su tuo, kurs padovanojo jam dešimtį savo apsiausto gabalų kaip pranašystės ženklą, jog Jeroboamas įžengs į sostą. Izraelio karaliaus nelogiškumas tiesiog fantastiškas. Jis jau žino, ką reiškia dievo galybė ir visažinojimas. Tačiau, priverstas kreiptis į Ahiją, kad tas išprašytų iš dievo sveikatos berniukui, karalius sugalvoja apgauti šventąjį žmogų. Jeroboamas, perrengęs savo šviesiausiąją žmoną taip, kad Ahijas negalėtų jos pažinti, nusiunčia į Šilą. Jis įsivaizduoja, kad jinai sugebės, neatskleisdama savo inkognito, papasakoti, kas reikia, apie sergantį kūdikį.

Ir štai jos didenybė atvyko į Šilą. Biblija, tarp kitko, virš programos painformuoja, kad Ahijas jau "negalėjo regėti, nes jo akys buvo aptemusios dėl senatvės" (III Karalių 14, 4). Vadinasi, persirengimas buvo visais atžvilgiais nereikalingas. "Bet viešpats tarė Ahijui: Štai Jeroboamo pati įeina, kad teirautųsi tavęs apie savo sergantį sūnų; tai ir tai tu jai kalbėsi. Taigi jai įeinant ir norint pasislėpti, kas esanti, Ahijas išgirdo jos įeinančios pro duris kojų bildesį ir tarė: Įeik, Jeroboamo pati; kam apsimeti kita esanti? Aš gi siųstas esu pas tave kietas pasiuntinys" (5 - 6 eil.).

Seka ilga kalba, pilna karčių priekaištų Jeroboamo ir abiejų veršių adresu, visokių baisenybių ir nelaimių pranašavimas karaliaus namams; nebuvo pamirštas ir konsultacijos objektas - sergąs kūdikis. "Taigi tu kelkis ir eik į savo namus, ir, tau kojas įkeliant į miestą, vaikas mirs" (12 eil.). Nelaimingoji karalienė, sielvarto prislėgta, sugrįžo į Tersą,

Jeroboamas užmigo su savo tėvais

kur buvo "karaliaus dvaras". "Ir kai ji žengė per namų slenkstį, vaikas mirė" (17 eil.). O iš tikrųjų, jeigu jos didenybė būtų turėjusi nors kiek nuovokos, būtų išvengusi katastrofos: reikėjo jai eiti per miestą ant kojokų. Tuo atveju jos kojos nebūtų buvusios "įkeltos į miestą" ir nebūtų "peržengusios namų slenksčio". Tačiau motinos meilė apie tai nepagalvojo.

Čia Karalių knyga nukreipia mus į II Kronikų knygą. Iš jos mes sužinome (13 perskyr.), kad Judo karalius Abijas, Roboamo sūnus, kariavo su Jeroboamu. Abijas turėjo 400000 rinktinių karių, o Jeroboamas - 800000 irgi rinktinių karių. "Ir krito sužeistų iš Izraelio penki šimtai tūkstančių drąsių vyrų" (17 eil.). Vienu žodžiu, šventos skerdynės!

Galiausiai Jeroboamas. iškaraliavęs dvidešimt dvejus metus, "užmigo su savo tėvais" (III Karalių 14, 20). Dievas tėvas, mirtina liga ištikęs vieną Jeroboamo sūnų, mažąjį Abiją, užsimiršęs paliko gyvą kitą sūnų Nadabą, kuris ir paveldėjo tėvo sostą.

Roboamas irgi buvo nė kiek ne geresnis dievui, kaip Jeroboamas. "Ir Judas darė, kas yra pikta viešpaties akivaizdoje, ir jie erzino jį daugiau, negu buvo padarę jų tėvai savo nusidėjimais, kuriais jie nusidėjo. Nes ir jie pasidarė sau altorių ir statulų, ir girių ant kiekvieno aukšto kauburio ir po kiekvienu šakotu medžiu. Ir buvo taipgi žemėje kekšininkų, ir jie darė visas šlykštybes pagonių, kuriuos viešpats sunaikino Izraelio sūnų akivaizdoje" (III Karalių 14, 22 - 24).

"Penktais Roboamo karaliavimo metais Egipto karalius Sesakas pakilo į Jeruzalę (čia Biblija pirmą kartą pavadina faraoną vardu. - L. Taksilis) ir ėmė viešpaties namų turtus, ir visa išplėšė, taipgi auksinius skydus, kuriuos buvo padirbdinęs Saliamonas" (25 - 26 eil.).

Štai ką ta proga sako Volteras: "... Vieni rimti mokslininkai teigia, kad tas Sesakas buvo ne kas kita, kaip didysis faraonas Sezostris; kiti rimti mokslininkai įrodinėja, kad Sezostris gimęs 1000 metų prieš biblinį Sesaką; o dar rimtesni mokslininkai įrodinėja, kad Sezostris niekad negyvenęs. Kad Jeruzalę apiplėšė ne Sezostris, galėtumėm spręsti iš to, kad, pasak Biblijos, jis neapiplėšė nei Sichemo, nei Jericho, nei Samarijos, nepasigrobė nei abiejų aukso veršių, tuo tarpu

Roboamas savo ruožtu atidavė dievui sielą

kai Herodotas sako, jog didysis Sezostris apiplėšė visą žemę."

Roboamo įpėdinis buvo jo sūnus Abijas, viešpatavęs tiktai trejus metus, bet anaiptol neleidęs veltui to trumpo laiko: pasak II Kronikų knygos, jis vienose kautynėse išmušė penkis šimtus tūkstančių Izraelio karaliaus armijos kareivių. "Po to Jeroboamas nebeįstengė daugiau priešintis Abijo laikais, o viešpats ištiko jį, ir jis mirė. Taigi Abijas, sutvirtinęs savo viešpatavimą, vedė keturiolika pačių, ir jam gimė dvidešimt du sūnūs ir šešiolika dukterų" (II Kronikų 13, 20 - 21).

Nagi paskaičiuokime. Abijas viešpatavo trejus metus (II Kronikų 13, 2). Karas su Jeroboamu vyko pirmaisiais metais. Ką gi jūs, mielas skaitytojau, pasakysite apie dvidešimt du Abijo sūnus ir apie jo šešiolika dukterų, tai yra apie trisdešimt aštuonis jo vaikus, kuriuos jam pagimdė 14 žmonų per dvejus metus?! O laimingieji laikai! O šventasis vaisingume! Kur jūs pradingote?

III Karalių knygoje randame porą įdomių informacijų: "Jis (Abijas) karaliavo trejus metus Jeruzalėje. Jo motina buvo Abesalomo duktė, vardu Maacha" (15, 2). Iš dvidešimt dviejų Abijo sūnų sostą gavo Asą. "Jis viešpatavo Jeruzalėje keturiasdešimt vienerius metus. Jo motina buvo Abesalomo duktė, vardu Maacha" (10 eil.). Vadinasi, tėvas ir sūnus buvo vedę tą pačią moterį.

Kaip bebūtų, sostas atiteko Asai, bet kadangi jis buvo nepilnametis, Judo karalystę kurį laiką valdė motina. "Asa darė, kas teisinga viešpaties akivaizdoje... Jis išvarė kekšininkus iš žemės ir iškuopė visus purvus stabų, kuriuos buvo padarę jo tėvai. Be to, jis atstatė ir savo motiną Maachą, kad nebūtų viršininkė Priapo šventyklose ir jo girioje, kurią ji buvo pašventinusi; jis išgriovė jo olą ir sutrupino bjauriausią statulą, ir sudegino Kedrono upelyje. Aukštų gi vietų jis nepanaikino. Tačiau Ąsos širdis buvo tobula su viešpačiu per visas jo dienas" (III Karalių 15, 11 - 14).

Ar buvo už tai Asai atsilyginta? Tuojau pamatysite. Pirmiausiajam teko atremti priešų antpuolį, jei tikėsime II Kronikų knyga (14 perskyr.), ir dar kokį antpuolį! "Asa turėjo savo kariuomenėje iš Judo tris šimtus tūkstančių, nešiojusių skydus ir ietis, o iš Benjamino - du šimtus aštuonias dešimtis tūkstančių, apsiginklavusių skydais ir kilpiniais; visi jie buvo drąsiausi vyrai. Prieš juos išėjo etiopietis Žara su savo kariuomene, su tūkstančiu tūkstančių ir su trimis šimtais kariškųjų vežimų, ir atėjo iki Maresos... Taigi viešpats išgąsdino etiopiečius Ąsos ir Judo akivaizdoje, ir etiopiečiai pabėgo. O Asą ir buvusioji su juo tauta vijosi juos iki Geraros. Etiopiečiai krito visi iki vieno... Taip jie paėmė daug grobio" (8 - 10, 12 - 13 eil.).

Šis epizodas tuo įstabesnis, kad nuo Etiopijos iki Jeruzalės milžiniškas atstumas. Ši 580000 kareivių armija, surinkta vien tik iš dviejų žydų tautos giminių, ne mažiau stebuklinga, kaip milijoninė etiopų armija. Kyla klausimas, kaip Egipto karalius Sesakas, arba Sezostris, praleido per savo teritoriją šias barbarų gaujas? Antra vertus, galimas daiktas, kad etiopai iš Afrikos persikėlė į Aziją... oru.

Ir dar vieną dovaną dievas tėvas paskyrė savo numylėtajam bičiuliui Asai: "jo senatvės metu jam skaudėjo kojas" (III Karalių 15, 23). Šventasis autorius šykšti paaiškinimų: matyt, ta liga buvo siųsta Asai kaip priedas prie visų jo žemiškų nuopelnų. Keturiasdešimt pirmaisiais viešpatavimo metais jis "užmigo su savo tėvais", o savo vietą užleido sūnui Jozapatui. Bet pažiūrėkime, kas tuo metu dėjosi Izraelio valstybėje.

Jeroboamo sūnus Nadabas "vaikščiojo savo tėvo keliais ir jo nuodėmėse, kuriomis jis atvedė Izraelį į nusidėjimus" (26 eil.). Viešpatavo jis tik dvejus metus (25 ir 28 eil.). Per kažkokio Baasos "iš Isakaro namų" sąmokslą jis neteko gyvybės ir sosto. Žinoma, karaliumi pasiskelbė Baasa; jis valdė dvidešimt ketverius metus, ir per tą laiką dievo Sabaoto atžvilgiu elgėsi taip pat bjauriai, kaip Jeroboamas ir Nadabas (33 - 34 eil.). Tai galų gale nusibodo aukščiausiajam seniui. Jis ėmė tartis su kažkokiu Jehum ir jam pranešė, jog nusprendė sunaikinti Baasos dinastiją. Baasa, kaip ir pridera, ramiai pasimirė savo patale, o jo sūnų Elą, karaliavusį dvejus metus, nužudė kažkoks Žambris. Žambris užėmė sostą, išnaikino visą Baasos šeimą "ir nepaliko iš jų besišlapinančio prie sienos nei jo giminaičių, nei draugų... pagal viešpaties žodį" (III Karalių 16, 11 - 12).

Bet Žambrio viešpatavimas truko vos septynias dienas: kažkoks Amris sukilo prieš Žambrį. Pastarasis, įsitikinęs, kad jo, kaip dievo rykštės, vaidmuo jau baigtas, pats pasidarė sau galą. O Amris išsėdėjo soste dvylika metų. "Jis pirko iš Somerio Samarijos kalną už du talentus sidabro ir pastatė ant jo miestą, ir praminė jį vardu Samarija, dėl kalno savininko vardo Somerio" (24 eil.). Maždaug tuo pačiu metu iš Betelio kilęs Hielis atstatė Jerichą (34 eil.). Didieji Izraelio karaliai, vadovavę tokioms milžiniškoms armijoms, neturėjo, sprendžiant iš Biblijos, bent kiek pakenčiamesnių miestų, kol nebuvo pastatyti Samarija, Jerichas ir Sichemas. Matome, kad prakeikimas, kadaise mestas Jerichui, nieko nereiškė, nes juk buvo išpranašauta, kad šis miestas niekad nepakilsiąs iš griuvėsių.

"Anuo metu Jozuė paskelbė iškeikimą, sakydamas: Prakeiktas teesie viešpaties akivaizdoje vyras, kurs įkurtų ir atstatytų Jericho miestą... Taigi viešpats buvo su Jozue" (Jozuės 6, 26 - 27).

38 SKYRIUS

Karingi griausmavaldžio pranašo Elijo žygdarbiai

Taigi priėjome Akabą, nedorėlį Akabą, kurs buvo Amrio sūnus. Šventosios istorijos dėstytojai moko mažus vaikučius keikti jo vardą. O mes turime pripažinti, kad kartu su šiuo karaliumi Biblija vėl darosi įdomi. Netrukus susitiksime dar ir su neprilygstamuoju pranašu Eliju, vieninteliu žmogumi, kuris įvažiavo į dangų ugnies karieta, pakinkyta ugniniais žirgais. "Ir Amrio sūnus Akabas karaliavo Izraeliui Samarijoje dvidešimt dvejus metus. Amrio sūnus Akabas darė pikta viešpaties akivaizdoje labiau už visus, kurie yra buvę prieš jį. Negana jam buvo vaikščioti Nabato sūnaus Jeroboamo nuodėmėse; be to, jis vedė sidoniečių karaliaus Etbaalio dukterį Jezabelę. Ir jis ėjo, ir tarnavo Baalui, ir garbino jį" (III Karalių 16, 29 - 31).

Dievas atleido Dovydui jo santuoką su Betsabėja, kurios vyrą jis nužudė; jis palankiai žiūrėjo į Saliamono santuoką su Egipto karaliaus dukterimi; bet kai Akabas išdrįso vesti Jezabelę. Sidono karaliaus dukterį, tai jam buvo palaikyta baisiausiu prasikaltimu.

Nedorėlis karalius nesitenkino paprastais aukso veršiais savo kulto reikalams. "Jis padarė Baalui altorių Baalo šventykloje, kurią buvo pastatęs Samarijoje" (32 eil.). Tai dar ne viskas! Pasibaisėkite, tikintieji: "Ir pasodino girią, Akabas daugino savo piktus darbus, erzindamas viešpatį, Izraelio dievą, labiau už visus Izraelio karalius, kurie buvo prieš jį" (34 eil.).

Trumpai drūtai: karalius, Jezabelės vyras, viską darė, kad įpykintų dievą, ir džiaugėsi, erzindamas senį ir neduodamas jam ramybės. Aišku, prisireikė pirmarūšio pranašo. Ir nutarė dievas visų nuodėmingiausiam Akabui priešpastatyti visų švenčiausią Eliją tesbietį. "O tesbietis Elijas iš Galaado gyventojų tarė Akabui: Kaip gyvas viešpats, Izraelio dievas, kurio akivaizdoje aš stoviu, nebus šiais metais rasos ir lietaus, jei mano burna nepasakys žodžio" (III Karalių 17, 1). Tai taręs, Elijas išdidžiai pasisuko ant kulnų.

Tačiau Biblija nepasako, kaip į tą žinią pažiūrėjo pats Akabas.

"Ir buvo jam suteiktas viešpaties žodis, ir pasakyta:

Atsitrauk iš čia, eik saulėtekio link ir pasislėpk prie Karito upelio, kurs yra ties Jordanu.

Tenai atsigersi iš upelio, o varnams aš įsakiau tenai maitinti tave.

Taigi jis išėjo ir darė pagal viešpaties žodį; o nuvykęs atsisėdo prie Karito upelio, kurs yra ties Jordanu.

Varnai atnešdavo jam duonos ir mėsos rytmetį, taip pat duonos ir mėsos vakare, ir jis atsigerdavo iš upelio" (2 - 6 eil.).

Idėja, kad varnai maitintų šventuosius, vėliau kartojama atsiskyrėlių gyveninio aprašymuose. Vienas varnas šešiasdešimt metų maitino atsiskyrėlį Povilą Tėbų oloje: jis kasdien atnešdavo jam snape po puskepalį duonos. Kai Povilas buvo šimto trisdešimt metų, jį aplankė oloje devyniasdešimtmetis atsiskyrėlis Antanas. Ir štai varnas tada abiem šventiesiems atnešė pusryčiams jau visą kepalą. Visa tai absoliučiai tikra! Bent šventasis Jeronimas savo garbės žodžiu užtikrina, kad taip iš tikrųjų buvo!

Grįžkime prie Elijo.

"Bet po kurio laiko upelis išdžiūvo, nes lietus nelijo ant žemės.

Taigi jam buvo suteiktas viešpaties žodis ir pasakyta:

Kelkis ir eik į sidoniečių Sareptą ir pasiliksi tenai; nes tenai aš įsakiau vienai moteriškei našlei maitinti tave.

Varnas maitino pranašą Eliją

Jis kėlėsi ir nuėjo Sarepton. O atėjęs prie miesto vartų, jis pamatė moteriškę našlę, renkančią malkas, pašaukė ją ir jai tarė: Duok man truputį vandens inde atsigerti.

Jai gi einant atnešti, jis sušuko įkandin ir tarė: Atnešk man, meldžiamoji, ir duonos kąsnelį savo rankoje.

Ji atsakė: Kaip viešpats, tavo dievas, gyvas, aš neturiu duonos, o tik miltų kibire, kiek sauja galima pasemti, ir truputį aliejaus puodelyje; štai renkuos šiek tiek malkų, kad sugrįžusi prirengčiau sau ir savo sūnui valgyti ir kad paskui numirtume.

Elijas jai tarė: Nesibijok, bet eik ir daryk, kaip sakei; tačiau iš to trupučio miltų pirma padaryk mažą paplotį ir atnešk man, - sau gi ir savo sūnui padarysi paskui.

O viešpats, Izraelio dievas, štai ką sako: Miltų kibire nepristigs ir aliejaus puodelyje nebus mažiau iki tos dienos, kurioje viešpats duos lietaus žemei.

Ji nuėjo ir padarė taip, kaip Elijas buvo sakęs; ir valgė jis, ir ji, ir jos namai; o nuo anos dienos

Miltų puode nepritrūko ir aliejaus ąsotyje nepasidarė mažiau pagal viešpaties žodį, kurį jis buvo kalbėjęs per Eliją.

Paskui atsitiko, kad apsirgo moteriškės šeimininkės sūnus, ir jo liga buvo labai sunki, taip kad jame nebeliko kvėpavimo.

Taigi ji tarė Elijui: Kas yra bendra tarp manęs ir tavęs, dievo žmogau? Argi tam atėjai pas mane, kad būtų primintos mano neteisybės ir kad užmuštumei mano sūnų?

O Elijas jai tarė: Duok man savo sūnų. Ir, ėmęs jį iš jos glėbio, jis užsinešė į viršutinį kambarį, kame pats turėjo buveinę, ir padėjo ant savo patalo.

Paskui jis šaukėsi į viešpatį ir tarė: Viešpatie, mano dieve, argi ir našlę, pas kurią aš šiaip taip išlaikomas, nubaudei, kad numarinai jos sūnų?

Po to jis išsitiesė ant vaiko išilgai tris kartus ir šaukė į viešpatį, ir tarė: Viešpatie, mano dieve, maldauju, tesugrįžta šito vaiko siela į jo kūną!

O viešpats išklausė Elijo balsą, ir vaiko siela sugrįžo į jį, ir jis atgijo.

Tuomet Elijas ėmė vaiką ir nukėlė jį nuo aukšto į apatinį butą, atidavė jo motinai ir tarė: Štai tavo sūnus gyvas.

O moteriškė tarė Elijui: Dabar iš šito atsitikimo aš pažįstu, kad tu esi dievo žmogus ir kad viešpaties žodis tavo burnoje yra tikras" (III Karalių 17, 7 - 24).

Šis pranašas - tai gyvas įžvalgumo pavyzdys, nes jis iš pirmo žvilgsnio suprato, kad malkas renkanti moteriškė buvo našlė. Gal kam nors pasirodys nuostabu, kad jis pirmiausia paprašė atiduoti jam vienam duoną, kiek moteriškei dar jos buvo likę? Galima pamanyti, kad našlė, nors ir stabmeldė, daug labiau tikėjo nepažįstamuoju, kalbėjusiu Izraelio dievo vardu, negu pats pranašas tikėjo savo dievo pažadais. Bet teologai sako, kad mums tik taip atrodo: iš tikrųjų Elijas mėginęs tą moteriškę, ir stebuklas jos naudai įvykęs kaip tik dėl to, kad ji nedvejojusi ir iš karto patikėjusi. Jeigu ji būtų atsisakiusi duoti Elijui savo paskutinį duonos kąsnį, stebuklas, žinoma, nebūtų įvykęs. Bet juk tą stebuklą dievas iš anksto buvo paskelbęs! Kaipgi jis galėjo neįvykti? Užburtas ratas, ir nėra ko stengtis suprasti šį biblinį prasimanymą. Tai priklauso antgamtinei ir nesuprantamai sričiai ir yra šventųjų tėvų specialybė.

Beje, verčiau reikėtų patyrinėti stebuklus, kuriuos dievas, turbūt, reklamos dėlei kartais darydavo tautose, neišpažinusiose jo tikybos. Tačiau netikėliai nenusileisdavo ir neatsiversdavo į tikrąjį tikėjimą net ir po tų stebuklų.

Pavyzdžiui, Biblija nesako, kad Sarepto našlė būtų priėmusi žydų tikėjimą. Visos senovės tautos, pripažindamos įvairių dievų buvimą, mano, kad tie dievai dalį savo galybės suteikia išrinktiesiems - Egipto, Persijos, Babilono žyniams, o kartais net ir paprastiems stabmeldžiams, tokiems, kaip Balaamas. Kiekvienas iš tų burtininkų laikydavosi savo ritualo, savo kulto. Tuo ir paaiškinamos Biblijos legendos apie tai, jog faraonas, matydamas Mozės stebuklus, pripažino jo dievo galybę, bet nepakeitė religijos. Sarepto našlė pripažino žydų dievą, bet nemanė, kad dėl to reikia pereiti į kitą tikėjimą.

"Ilgam laikui praslinkus, viešpaties žodis buvo suteiktas Elijui trečiais metais ir pasakyta: Eik ir pasirodyk Akabui, kad duočiau lietaus žemei" (III Karalių 18, 1). Vadinasi, trejus metus nebuvo lietaus. "Taigi Elijas ėjo pasirodyti Akabui; Samarijoje gi tuo tarpu buvo didis badas" (2 eil.). Savaime suprantama, kad po trejų sausros metų kilo badas.

Bet kodėl gi badas siautėjo Samarijoje labiau, negu kur kitur?

" Akabas pasivadino savo namų užvaizdą Abdiją; Abdijas gi labai bijojo viešpaties;

Nes kai Jezabelė žudė viešpaties pranašus, jis ėmė šimtą pranašų ir paslėpė juos po penkias dešimtis ir penkias dešimtis olose ir maitino juos duona ir vandeniu.

Taigi Akabas tarė Abdijui: Eik per žemę prie visų vandens šaltinių ir į visus slėnius, bene galėsime rasti žolės ir išgelbėti arklius bei mulus, kad visai nepražūtų gyvuliai.

Taip juodu pasidalijo kraštą, kad jį apeitų; Akabas ėjo vienu keliu, o Abdijas kitu keliu" (III Karalių 18, 3 - 6).

Kažkaip sunku įsivaizduoti karalių, paliekantį savo rūmus ir einantį ieškoti pašaro arkliams. Rodos, jis galėjo pasiųsti ką nors iš savo tarnų. Nejau per trejus sausros metus karalius Akabas taip nusigyveno, kad paleido visą dvarą ir tarnautojus, pasilikdamas tik vieną užvaizdą? Nuostabiausia, kad dar buvo šaltinių, tekėjo upės. Žolės nebuvo, nes nelijo lietus - tai aišku; betgi toji sausra negalėjo neatsiliepti šaltiniams ir upeliams, apie kuriuos Akabas kalbėjo su Abdiju. įdomu, kad nė vienam tikinčiajam, skaitant Bibliją, nekyla toks klausimas.

Eikime toliau. Abdijas, ieškodamas žolės, susitiko Eliją ir parpuolė prieš jį veidu ant žemės. Pranašas paliepė jam pasakyti Akabui, kad ruošiasi jį aplankyti. Šis pavedimas ypač sujaudina Abdiją, kuris ima taip samprotauti: "Man nuo tavęs pasitraukus, viešpaties dvasia nuneš tave į vietą, kurios nežinau; aš tuo tarpu įėjęs paskelbsiu Akabui, o jis, neradęs tavęs, užmuš mane; tavo gi tarnas bijosi viešpaties nuo savo kūdikystės" (12 eil.). Matyt, tas prastuolis Abdijas taip bijojo dievo, kad net pranašo žodžiuose įžiūrėjo klastą. Laimė, Elijas jį nuramino ir padrąsino, pažadėjęs būtinai tą pačią dieną pasirodyti Akabui.

"Taigi Abdijas nuėjo priešais Akabą ir jam pranešė, o Akabas atėjo priešais Eliją.

Pamatęs jį, jis tarė: Ar tu esi tasai, kuris darai sumišimą Izraelyje?

Tasai atsakė: Ne, aš padariau sumišimą Izraelyje, bet tu ir tavo tėvo namai, kurie pametėte viešpaties paliepimus ir sekėte baalus.

Tačiau dabar siųsk ir surink prie manęs visą Izraelį ant Karmelio kalno ir keturis šimtus penkias dešimtis Baalo pranašų, ir keturis šimtus girių pranašų, kurie valgo nuo Jezabelės stalo.

Tuomet Akabas siuntė pas visus Izraelio sūnus ir surinko pranašus ant Karmelio kalno.

O Elijas, prisiartinęs prie visos tautos, tarė: Iki kolei jūs šlubuosite į abi puses? Jei viešpats yra dievas, sekite jį; o jei Baalas, jį sekite. Ir tauta neatsakė jam nė žodžio.

Tuomet Elijas vėl tarė tautai: Aš vienas pasilikau viešpaties pranašas, Baalo gi pranašų yra keturi šimtai penkios dešimtys vyrų.

Tegul mums duoda du jaučius; jie teišsirenka sau vieną jautį ir, sukapoję į kąsnius, tegul padeda ant malkų, bet ugnies te nepakiša; o aš prirengsiu antrąjį jautį ir uždėsiu ant malkų, ugnies gi nepakišiu.

Paskui šaukite savo dievų vardus, ir aš šauksiu savo viešpaties vardą, ir dievas, kurs išklausys per ugnį, tasai teesie dievas. Visa tauta atsakydama tarė: Tai labai geras pasiūlymas.

Taigi Elijas tarė Baalo pranašams: Išsirinkite sau vieną jautį ir darykite pirmi, nes jūsų daugiau, ir šaukite savo dievų vardus, bet ugnies nepakiškite.

Tie, ėmę jautį, kurį jiems buvo davęs, prirengė ir šaukė Baalo vardą nuo ryto iki vidurdienio, sakydami: Baalai, išklausyk mus. Bet nebuvo balso, nei kas jiems atsakytų, - ir jie šokinėjo per altorių, kurį buvo padarę.

Atėjus vidurdieniui, Elijas tyčiojosi iš jų, sakydamas: Šaukite garsiau, juk jis dievas; rasi, jis šnekasi arba yra viešbutyje, arba kelionėje, arba, rasi, miega, kad pabustų.

Taigi jie šaukė didžiu balsu ir darė sau pagal savo apeigas įsipjovimų peiliais ir kirstekliais, kolei apsipylė krauju" (III Karalių 18, 16 - 28).

Kritikai pastebi, kad Karmelio kalnas buvo sidoniečių teritorijoje, o Sidono karalystės nereikia painioti su Izraelio valstybe. Ar galėjo Akabo valdiniai, atsiliepdami į Elijo iššūkį, susirinkti vietovėje, priklausančioje svetimai karalystei? Karmelio kalnas figūruoja šiame pasakojime tik dėl to, jog dieviškasis balandis menkai susipažinęs su geografija. Kritikai dar nurodo, kad jei tikėsime šio epizodo tikrumu ir priimsime jį taip, kaip jis papasakotas, tai iš jo aišku, jog tauta buvo labai sąžininga ir dora, vienbalsiai priėmusi Elijo pasiūlymą. Ne mažiau aišku ir tai, kad pagonių kunigai, kuriuos Biblija niekina, tikėjo savo Baalu taip, kaip Elijas tikėjo savo dievu, jeigu įnirtingai badė save peiliais ir liejo savo kraują, norėdami išgauti ugnį iš dangaus.

Tačiau iš tokių juokingų ir fantastiškų pasakojimų vis dėlto reikia padaryti teisingas išvadas, susijusias su žydų tautos istorija. Medžiagos tam reikalui, tegul ir menkos, teikia tie patys bibliniai pasakojimai, atmetus stebuklus ir kitus fantastinius papuošimus. Pavyzdžiui, iš to, kas papasakota, aiškėja, kad izraelitai ir judėjai garbino tą patį dievą, tiktai skirtingai jį vadino. Izraelitai turėjo aukso veršius, o judėjai - aukso jaučius, kuriuos Saliamonas patalpino šventovėje ir kurie ten išbuvo iki tol, kol "faraonas Sesakas" sugriovė bažnyčią. Iš teksto seka, kad izraelitai iš tikrųjų negarbino savo veršių, kad jie garbino Baalą. Bet žodis "Bal", "Bel", "Baal" reiškė "viešpatį", kaip ir "Adonai", "Elohim", "Sabaot", "Jahve". Aukojimo ritualas buvo tas pats. Skirtingi buvo tiktai dvasininkų interesai. Izraelitų erezija buvo ta, kad jie nenorėjo melstis ir aukų aukoti Jeruzalėje, kurią valdė Judo giminė, bet kulto apeigas atlikdavo namie.

"Antroje dienos pusėje jiems tebešūkaujant, tuo metu, kai paprastai aukojama auka, nesigirdint balso ir niekam neatsakant ir nežiūrint jų maldos,

Elijas tarė visai tautai: Eikite prie manęs. O prisiartinus prie jo tautai, jis pataisė viešpaties altorių, kurs buvo išardytas.

Jis paėmė taipogi dvylika akmenų, tiek, kiek buvo giminių pagal sūnus Jokūbo, kuriam buvo suteiktas viešpaties žodis ir pasakyta: Tavo vardas bus Izraelis.

Iš akmenų jis pastatė altorių vardan viešpaties; padarė aplink altorių griovelį apie dvi vagas platumo.

Ir sudėjo malkas; paskui padalijo jautį pagal sąnarius, uždėjo ant malkų

Ir tarė: Pripildykite keturis kibirus vandens ir užpilkite ant aukos ir ant malkų. Ir vėl tarė: Padarykite tai dar sykį. Jiems tai padarius antrą sykį, tarė: Dar trečią sykį tą pat padarykite, ir jie padarė trečią sykį,

O vanduo ėmė bėgti aplink altorių, ir griovelis buvo pilnas vandens.

Atėjus metui aukoti deginamąją auką, prisiartinęs pranašas Elijas tarė: Viešpatie, Abraomo, Izaoko ir Izraelio dieve, parodyk šiandien, jog tu esi Izraelio dievas ir jog aš tavo tarnas ir visus tuos dalykus padariau pagal tavo įsakymą.

Išklausyk mane, viešpatie, išklausyk mane, kad šita tauta patirtų, jog tu esi viešpats dievas ir jog tu vėl pakreipei jų širdį.

Tuomet viešpaties ugnis nukrito ir prarijo deginamąją auką ir malkas, ir akmenis, taipgi dulkes ir sulaižė vandenį, buvusį griovelyje.

Tai pamačiusi, visa tauta parpuolė kniūpsčia ant savo veido ir tarė: Viešpats yra dievas, viešpats yra dievas!

O Elijas jiems tarė: Nutverkite Baalo pranašus, ir nė vienas iš jų tegul neištrūksta. Juos nutvėrus, Elijas nuvedė juos prie Kisono upelio ir tenai juos užmušė" (III Karalių 18, 29 - 40).

Kai kurie mokslininkai teigia, kad Elijas - alegorinė asmenybė ir kad iš tikrųjų nebuvo jokio pranašo Elijo. Bet jeigu Elijas ir gyveno, sako kritikai, tai niekad nebuvo už jį žiauresnio žmogaus. Juk, pasak Biblijos teksto, Baalo pranašai irgi tvirtai tikėjo savo dievą, kaip ir jis savąjį. Jie buvo ištikimi savo dievui ir savo karaliui. Juos išžudyti buvo be galo žiauru ir neteisinga. Ir kaipgi Izraelio karalius pakentė tą masinę egzekuciją? Juk tai nuosprendis sau pačiam. Pagaliau Elijas turėjo tikėtis, jog toks negirdėtas stebuklas - kaip žaibas giedrią dieną, akies mirksniu sudeginęs jautį, malkas, akmenis ir vandens srovę, privers susimąstyti pranašus - eretikus ir atves juos į tikrą kelią. Juk jam derėjo rūpintis nusidėjėlių pasitaisymu, bet nesiskubinti juos nužudyti.

Sumetęs Baalo pranašus į Kisono vandenis, "Elijas tarė Akabui: Pakilk, valgyk ir gerk, nes ūžia prisiartinantis smarkus lietus" (41 eil.). Jūs atsimenate, kad trejus metus visos pasaulio tautos nekantriai laukė gaivinančio lietaus. Vadinasi, Elijas pranešė Akabui laimingą naujieną. Bet jis melavo, sakydamas, kad jau girdėti lietaus ūžimas, nes kol kas dar nieko nebuvo nei girdėti, nei matyti, kaip aiškėja išsekančių eilučių:

" Akabas nuėjo valgyti ir gerti, Elijas gi užlipo ant Karmelio viršūnės ir, parpuolęs kniūpsčias ant žemės, padėjo savo veidą tarp savo kelių" (42 eil.).

Pranašas buvo, matyt, neblogas akrobatas!

"Ir tarė savo tarnui: Eik ir pasižiūrėk jūros link. Tasai, nuėjęs ir pasižiūrėjęs, tarė: Nieko nėra. Tuomet Elijas vėl jam tarė: Sugrįžk septynis sykius.

Septintą gi kartą štai mažas debesėlis kaip žmogaus pėda kilo iš jūros. Jis tarė: Eik ir sakyk Akabui: Kinkyk savo vežimą ir važiuok žemyn, kad neužkluptų tavęs lietus.

Jam besikraipant šen ir ten, štai dangus apsiniaukė, kilo debesys ir vėjas, ir užėjo didis lietus. Taigi Akabas kėlėsi ir nukako Jeruzalėn.

O viešpaties ranka atėjo ant Elijo, ir jis, susijuosęs savo strėnas, bėgo priešakyje Akabo, kol atvyko į Jezraelį" (III Karalių 18, 43 - 46).

Gražiai turėjo atrodyti pranašas, bėgąs, kiek įkabindamas, priešaky karaliaus karietos per lietų, be skėčio!

"Akabas gi pasakė Jezabelei visa, ką Elijas buvo padaręs ir kaip buvo užmušęs kalaviju visus pranašus.

O Jezabelė siuntė pasiuntinį pas Eliją ir sakė: Tai man tepadaro dievai ir tai teprideda, jei rytoj šitą valandą aš nepadarysiu tavo gyvybei, kaip atsitiko vieno iš anų gyvybei.

Elijas tat nusigando ir atsikėlęs nuėjo, kur tik jį vedė valia; taip jis atvyko į Judo Bersabėją ir ten paliko savo tarną,

Pats gi ėjo į dykumą vienos dienos žygį. O atėjęs ir sėdėdamas po vienu kadagiu, prašė sau mirties ir tarė: Gana man, viešpatie! Atimk mano gyvybę, nes aš ne geresnis už savo tėvus" (III Karalių 19, 1 - 4).

Čia mus stebina du dalykai: pirma, kad karalienė Jezabelė buvo tokia kvaila, jog įspėjo Eliją apie savo sumanymą sekančią dieną jį nužudyti. Tai davė pranašui 24 valandas laiko pasipustyti padams. Antra, stebiesi to ponulio bailumu: sugebėdamas atgaivinti mirusius ir savo noru sukelti lietų bei perkūniją, jis išsigąsta pagonės moters grasinimų.

"Po to jis atsigulė ir užmigo po kadagiu, - , o štai viešpaties angelas prisilietė jo ir jam tarė: Kelkis ir valgyk.

Jis pažvelgė, o štai prie jo galvos buvo duonos paplotis ir indas vandens; taigi jis valgė ir gėrė, ir vėl užmigo.

O viešpaties angelas sugrįžo antrą sykį, prisilietė jo ir jam tarė: Kelkis, valgyk, nes prieš tave dar tolimas kelias.

O jis atsikėlęs valgė ir gėrė, ir ėjo, tuo maistu pastiprintas, keturias dešimtis dienų ir keturias dešimtis nakčių iki dievo kalno Horebo" (III Karalių 19, 5 - 8).

Diktuodamas Biblijos rašytojui šią šventą istoriją, dieviškasis balandis, matyt, visiškai pamiršo, kad kitados jis pats pasakojo, kaip žydai nuo Horebo kalno iki Bersabėjos keliavo trisdešimt aštuonerius metus. Mes įsivaizduojame dievobaimingą davatkėlę, kuri, sugluminta šio prieštaravimo ir vis dėlto nedrįsdama abejoti, užklausia savo dvasios tėvą, kaip čia yra. Ar jūs manote, jog dvasiškasis tėvelis pasijustų atsidūręs keblioje padėtyje? Nieko panašaus! Dvasiškieji tėvai visada žino, ką ir kaip reikia kalbėti tikintiesiems.

- Nuo Horebo kalno ligi Bersabėjos, - oriai atsakytų jis, - tris šimtus keturiasdešimt septynis kartus toliau, negu nuo Bersabėjos ligi Horebo kalno. Štai kodėl Mozė keliavo trisdešimt aštuonerius metus, o Elijas - keturiasdešimt dienų, kaip sako šventasis raštas, kuris negali nei patsai klysti, nei mūsų klaidinti.

Ir tikinčioji siela juo žemiau lenksis prieš Bibliją, kuo mažiau ją supras. Gaila, kad Biblija nepateikia kulinarinio recepto, pagal kurį buvo iškeptas blynas, keturiasdešimčiai dienų pasotinęs keliautoją.

Kelionėje, kuri prasidėjo taip stebuklingai, Elijo, matyt, laukė dar ir kiti netikėtumai. Užkopęs ant Horebo kalno, "jis pasiliko oloje, o štai jam buvo suteiktas viešpaties žodis ir pasakyta: Ką čia veiki, Elijau?" (9 eil.). Elijas nebuvo gavęs iš angelo jokių instrukcijų: jis tik žinojo, kad jam reikia vykti ant Horebo kalno, ir daugiau nieko. Koks buvo tos kelionės tikslas, jis visiškai nežinojo. Tuo būdu dievo klausimas atrodė keistas. Vis tiktai Elijas, atsiprašęs, atsakė: Aš degu uolumu dėlei viešpaties, kareivijų dievo, nes Izraelio sūnūs apleido savo sandorą; jie išgriovė tavo altorius, užmušė kalaviju tavo pranašus, likau aš vienas, ir jie ieško mano gyvybės, kad ją atimtų" (10 eil.).

Pastebėsime, tarp kitko, kad Elijas meluoja savo dievui: jis bijo ne Izraelio sūnų, bet ponios Jezabelės, apie kurią tačiau nutyli. Izraelio sūnūs, norėdami jam įtikti, visus Baalo pranašus sumetė į upelį: daugiau nebebuvo ko jų bijoti. Stabmeldystė, apie kurią jis kalba, jau praeities dalykas. Tauta, išvydusi stebuklą Karmelio kalne, šaukė: "Tegyvuoja Adonajus!" Dievas, kaip ir patsai Elijas, gerai žino viešosios nuomonės pasikeitimą jo naudai. Iš tikrųjų nesuprantama, kokius niekus paisto Elijas!

"Tuomet anas (dievas) jam tarė: Išeik ir stok ant kalno viešpaties akivaizdoje; ir štai viešpats praeina, ir didelis bei smarkus vėjas, išgriaunąs kalnus ir sutrupinąs uolas prieš viešpatį; po vėjo - žemės drebėjimas, bet nedrebėjime viešpats" (11 eil.). Įsivaizduokite Eliją, stovintį ant šokinėjančio kalno. Už tokį reginį būtų verta ir pinigus mokėti! Bet tai dar ne viskas. "Po drebėjimo - ugnis; bet ne ugnyje viešpats. O po ugnies - tylus oro šlamėjimas" (12 eil.).

Nesijuokite! Tyliame oro šlamėjime ir buvo pats viešpats! "Tai išgirdęs, Elijas apsigaubė savo veidą apsiaustu ir išėjęs atsistojo olos angoje, ir štai atsiliepė į jį balsas ir tarė: Ką čia veiki, Elijau?" (13eil.). Pranašas žodis žodin pakartojo savo pirmesnįjį atsaką. "O viešpats jam tarė: Eik ir grįžk savo keliu per dykumą į Damaską; nuėjęs tenai, patepsi Hazaelį Sirijos karaliumi, ir Namsio sūnų Jehų patepsi Izraelio karaliumi, Safato gi sūnų Elisiejų iš Abelmehulos patepsi pranašu savo vieton. Ir atsitiks, jog kas tik bus pabėgęs nuo Hazaelio kalavijo, tą užmuš Jehus. Kas bus pabėgęs nuo Jehaus kalavijo, tą užmuš Elisiejus" (15 - 17 eil.). Niekas niekada neįstengė išaiškinti šios Biblijos vietos, nes niekur nepasakyta, kad Elisiejus būtų buvęs pateptas ir kad jis būtų nužudęs nelaiminguosius, išsigelbėjusius nuo Jehaus kalavijo.

"Taigi, išėjęs iš čia, Elijas rado Safato sūnų Elisiejų, ariantį dvylika jungų jaučių; ir jis pats buvo vienas iš ariančiųjų dvylika jungų jaučių. O Elijas, priėjęs prie jo, užmetė ant jo savo apsiaustą. Elisiejus tuojau palikęs jaučius, bėgo paskui Eliją ir sakė: Meldžiu, tepabučiuosiu savo tėvą ir savo motiną ir taip seksiu tave. Anas jam tarė: Eik ir grįžk, nes kas man reikėjo, tau padariau. Sugrįžęs gi nuo jo, jis ėmė dvejetą jaučių, paplovė, mėsą išvirė ant jaučių arklo ir davė žmonėms, ir jie valgė; atsikėlęs gi nuėjo, sekė Eliją ir jam tarnavo" (19 - 21 eil.). Vadinasi, Elisiejus pasidarė paprastu Elijo tarnu, negavęs nė lašo aliejaus ant savo viršugalvio.

Dvidešimtas III Karalių knygos perskyrimas pasakoja apie karą, kurį Sirijos karalius Benadadas (dar vienas nežinomasis!) buvo paskelbęs Izraelio karaliui gana nepaprasta proga. Tasai Benadadas vieną gražų rytą per pasiuntinį pasakė Akabui: "Savo sidabrą ir savo auksą, ir savo pačias, ir savo sūnus tu atiduosi man" (5 eil.).

Akabas susišaukė seniūnus ir tarė jiems:

- Man rodosi, kad jis juokiasi iš manęs? O seniūnai jam atsakė:

- Neklausyk Benadado ir nepatenkink jo reikalavimo.

Matydamas, kad jo reikalavimas atmestas, Benadadas baisiai užsirūstino ir prisiekė, kad sutrins Samariją į miltus. Paskelbiamas karas. Įvyksta žiaurios kautynės. Akabas, kuriam staiga ir nežinia kodėl padeda dievas, triumfuoja. Benadadas pabėga į Afeko miestą ir ten slapstosi, bėgiodamas iš vieno kambario į kitą. Galiausiai Benadadas pakliūva į rankas Akabui, kuris dovanoja jam gyvybę. Dievas apgailestauja, suteikęs Akabui pergalę!

Toliau seka garsioji istorija apie Nabotą, kuris turėjo vynuogyną Jezraelyje, greta karaliaus Akabo rūmų. Karalius įsigeidė nupirkti iš jo tą vynuogyną, ketindamas užveisti ten savo sodą. Jis siūlosi sumokėsiąs nesiderėdamas Nabotui bet kokią kainą, kurios šis pareikalautų, arba, jei Nabotas labiau norėtų, atiduosiąs kitą, žymiai geresnį vynuogyną. Nabotas atmeta karaliaus pasiūlymą. Vynuogynas esąs paveldėtas, ir jis neatiduosiąs jo už jokius turtus. Akabas, matydamas tokį valstiečio užsispyrimą, taip susikremta, kad nustoja gerti ir valgyti. Tada Jezabelė pasiunčia pas Nabotą samdytus žudikus ir po to pataria Akabui užimti norimą vynuogyną. Šie įvykiai paskatina įsikišti dievą, tarpininkaujant Elijui. Akabas, išgirdęs, kuo jam grasinama, perplėšia savo rūbus ir kurį laiką vaikšto gatvėmis, apsivilkęs atgailos drabužiu (21 perskyr.).

Tai, kas dėjosi prieš Akabo mirtį, verta ištisai papasakoti taip, kaip aprašyta šventajame tekste. Laimė, III Karalių knygos dvidešimt antrą perskyrimą apie įvykius ne tiktai žemėje, bet ir danguje galima skaityti nenuobodžiaujant. Čia mes sutinkame kažkokį Mikėją, pagal užsiėmimą pranašą, kuris dalyvavo dangaus karalystėje viešpaties dievo sušauktoje didžiojoje taryboje ir paskui papasakojo visa, ką jis ten savo akimis regėjo ir ką savo ausimis girdėjo. Jūs įsitikinsite, kad tiksliau papasakoti neįmanoma.

"Taigi praslinko treji metai be karo tarp Sirijos ir Izraelio. Trečiais gi metais Judo karalius Jozapatas atvyko pas Izraelio karalių" (III Karalių 22, 1 - 2). Pravartu žinoti, kad Jozapatas, dorybingojo Ąsos sūnus, pats pasižymėjo sektinu dievobaimingumu: per visą Judo karalystės egzistavimą tiktai jį, Jozapatą, ir dar karalių Ezekiją, apie kurį kalbėsime vėliau, bažnyčia vadina pavyzdingais valdovais. Tačiau dievobaimingasis Jozapatas labai artimai draugavo su nedoruoju Akabu; Akabo ir Jezabelės stabmeldystė jį taip mažai piktino, kad jis paprašė jų dukters Atalijos rankos savo sūnui Joramui, ir jam nebuvo atsakyta. Pastebėsime, be kita ko, kad karalienė Jezabelė buvo labai vaisinga, o šeimos gausumas, kaip teigia Biblija, didžiausia dievo palaima. Akabą ir Jezabelę, nors jie ir buvo stabmeldžiai, dievas vis dėlto laimino, nes, kaip vėliau matysime, jie turėjo septyniasdešimt du sūnus, neskaitant dukterų, iš kurių Atalija buvo vyriausioji.

Ir štai dievobaimingasis Jozapatas svečiuojasi pas savo marčios tėvą Akabą. "Tuomet Izraelio karalius tarė savo tarnams: Ar nežinote, kad Ramot - Galaadas mums pridera, o mes ne paslenkame atimti jo iš Sirijos karaliaus rankos? " (3 eil.). Iš tikrųjų prieš trejus metus, kariaudamas su Benadadu, Akabas sunaikino savo priešus, bet sunaikinęs nesusiprato užimti žydų miesto Ramoto. Koks išsiblaškymas!" ir jis tarė Jozapatui: Ar eisi kartu su manim kovoti į Ramot - Galaadą? O Jozapatas tarė Izraelio karaliui: Kaip aš esu, taip ir tu; mano tauta ir tavo tauta yra viena, - ir mano raiteliai yra tavo raiteliai" (4 - 5 eil.).

Negalima nepastebėti, jog tai buvo begalo miela iš jo pusės ir pasakyta taip, kaip to reikalauja šventas galantiškumas! Būdamas dievobaimingas žmogus, Jozapatas patarė dar atsiklausti dievą ir išsiaiškinti, kaip jis žiūri į planuojamą ekspediciją. "Be to, Jozapatas tarė Izraelio karaliui: Meldžiu tave, atsiklausk šiandien viešpaties ištarmės. Taigi Izraelio karalius surinko pranašus, apie keturis šimtus vyrų, ir jiems tarė: Ar aš privalau eiti į Ramot - Galaadą kariauti, ar ne? Jie atsakė: Pakilk, o viešpats atiduos jį į karaliaus ranką" (5- 6 eil.). Pranašų žydams, matyt, netrūko: prieš trejus metus Kisono pakrantėje buvo nudobta aštuoni šimtai penkiasdešimt Baalo ir ąžuolyno pranašų, o dabar juos pakeitė jau keturi šimtai Jehovos pranašų.

Jozapato manymu, to dar neužtenką. Jis norėtų, kad šioje konsultacijoje nebūtų apeitas nė vienas pranašas. Todėl Jozapatas tarė: "Ar nėra čionai kokio viešpaties pranašo, kad pasiklaustume per jį? Izraelio karalius tarė Jozapatui: Liko vienas vyras, per kurį galėtume pasiklausti viešpatį, bet aš jo nekenčiu, nes jis nepranašauja man gera, o tik pikta; yra tai Jemlos sūnus Mikėjas. Jozapatas jam tarė: Nekalbėk taip, karaliau. Taigi Izraelio karalius pasivadino vieną eunuchą ir jam tarė: Pasiskubink atvesti Jemlos sūnų Mikėją" (7 - 9 eil.).

Atvykęs pas karalius, Mikėjas, kaip ir kiti, ėmė pranašauti jiems pergalę (13 - 15 eil.). Ši maloni pranašystė iš Mikėjo lūpų didžiai nustebino Akabą. "Karalius gi jam tarė: Aš dar sykį įsakau tau su priesaika, kad man kalbėtumei tik tai, kas tiesa, vardan viešpaties. O anas tarė: Mačiau visą Izraelį, išsisklaidžiusi kalnuose, kaip avis, neturinčias piemens, o viešpats tarė: Šitie neturi pono; tegrįžta kiekvienas į savo namus ramybėje. Taigi Izraelio karalius tarė Jozapatui: Argi aš nesakiau, kad jis nepranašauja man gera, bet visuomet pikta?" (16 - 18 eil.).

Reikėjo dabar išaiškinti, kodėl kiti pranašai palankiai pranašavo ir kas galų gale yra stipresnis ir teisingesnis? Kuo tikėti? Ką daryti? Mikėjas vėl prabilo, ir čia jo pasakojimas darosi ypatingai įstabus.

"O anas (Mikėjas) pridurdamas tarė: Todėl klausyk (Akabai) viešpaties žodžių: Mačiau viešpatį, sėdintį savo soste, ir visą dangaus kariuomenę, stovinčią prie jo iš dešinės ir iš kairės;

Ir viešpats tarė: Kas suklaidins Izraelio karalių Akabą, kad jis žygiuotų į Ramot - Galaadą ir ten kristų? Ir vienas kalbėjo šitokius žodžius, o kitas kitaip.

Bet išėjo dvasia ir stojosi viešpaties akivaizdoje, ir tarė: Aš jį suklaidinsiu. Viešpats jai kalbėjo: Kaipgi?

O ji atsakė: Aš išeisiu ir būsiu dvasia melagė visų jo pranašų burnoje. Ir viešpats tarė: Suklaidinsi ir apgailėsi; išeik ir daryk taip.

Taigi štai dabar viešpats davė melo dvasią į burną visų tavo pranašų, kurie čia yra, ir viešpats kalbėjo prieš tave pikta" (III Karalių 22, 19 - 23).

Kaip jums patinka šis šventas anekdotas? Ir kaip jums patinka visagalis ir visažinis dievas, kuris tariasi su angelais ir ieško būdų, kaip apgauti žmones ir juos išnaikinti? Lordas Bolingbrokas, komentuodamas šią Biblijos vietą, sako, jog šis anekdotas - tai nevykęs pamėgdžiojimas vieno "Iliados" epizodo, kur Dzeusas, norėdamas labiau išgarsinti Achilą, o ne Agamemnoną, apgauna pastarąjį per sapną.

"Galimas daiktas, - rašo anglų filosofas, - jog dvasininkas, kompiliuodamas senovės žydų legendas, pamėgdžiojo Homero pasakojimą, nes žydų knygos parašytos žymiai vėliau. Visoje Biblijoje žydų dievas menkesnis už graikų dievą: jis bemaž visada pralaimi. Jis svajoja tiktai apie aukas, o jo tauta nuolatos miršta badu. Nors jis daugybę kartų apsireiškia asmeniškai, kalba savo paties lūpomis, tačiau nedaro ypatingo poveikio savo tautai, ir ji nevykdo jo reikalavimų. Jam pastato bažnyčią, bet pasirodo kažkoks Sesakas, Egipto karalius, kuris iš tos bažnyčios nepalieka akmens ant akmens. Jis suteikia Saliamonui išminties dovaną, bet Saliamonas juokiasi iš jo, išsižadėjo ir garbina svetimus dievus. Jis duoda savo tautai pažadėtąją žemę, ir toji tauta gyvena ten pavergta nuo Jozuės mirties iki Sauliui įžengiant į sostą. Iš tikrųjų nėra nei nelaimingesnio dievo, nei nelaimingesnės tautos.

Tegul senovės žydų pasakų kūrėjai sako, kad žydai kentė nelaimes už savo nuodėmes ir neištikimybę dievui. Anglikonų kunigai galėtų tą patį pasakyti apie airius ir apie Škotijos kalniečius, labai nelaimingus, nors labai religingus ir dievobaimingus. Nėra nieko lengvesnio, kaip sakyti: jei tave sumušė ir nugalėjo, tai todėl, kad esi nepakankamai religingas; jei būtumei davęs daugiau pinigų bažnyčiai, būtų tau sekęsi ir tu būtumei nugalėjęs. Šis bjaurus prietaras yra kilęs žiloje senovėje: jis apėjo visą pasaulį, buvo visų kunigų ir visų religijų lozungu ir priemone visose tautose praturtėti žmonių kvailumo sąskaita."

Tačiau pranašai, Mikėjo suniekinti, įsižeidė, vienas iš jų vožė antausį Mikėjui (24 eil.); be to, jį areštavo (27 eil.). Norėdamas atsiimti iš sirų Ramotą, Akabas išėjo į karą, prie jo prisidėjo ir Judo karalius (29 eil.). Vadinasi, dievobaimingasis Jozapatas labiau patikėjo keturiais šimtais pranašų, kaip keistuoliu Mikeju.

Izraelio karalius, matyt, nebuvo labai ramus. "Ir Izraelio karalius tarė Jozapatui: Imk ginklus ir eik kovon, ir pasilik apsivilkęs savo drabužiais. Bet Izraelio karalius pakeitė savo apdarą ir ėjo kovon" (30 eil.). Nesunku suprasti, ko siekė Akabas, bet lieka tik stebėtis, koks naivus buvo Jozapatas.

"Sirijos gi karalius buvo įsakęs trisdešimt dviejų vežimų viršininkams ir taręs: Nekovokite prieš ką nors mažesnį arba didesnį, kaip tik prieš vieną Izraelio karalių.

Taigi vežimų viršininkai, pamatę Jozapatą, spėjo, kad tai Izraelio karalius, ir puolę kovojo prieš jį: bet Jozapatas ėmė šaukti.

Tuomet vežimų viršininkai suprato, kad ne jis Izraelio karalius, ir atstojo nuo jo.

Vienas gi vyras įtempė kilpinį ir paleido vilyčią netaikydamas ir netyčia ištiko Izraelio karalių tarp plaučių ir pilvo. O jis tarė savo vežėjui: Suk atgal ir išvežk, mane iš kariuomenės tarpo, nes esu sunkiai sužeistas.

Taip tą dieną įvyko kova, ir Izraelio karalius stovėjo savo vežime prieš sirus, o vakare mirė. Kraujas gi iš jo žaizdos tekėjo į vežimo vidų" (III Karalių 22, 31 - 35).

Taip žuvo Jezabelės vyras! Šventasis autorius pagyrūniškai sako, kad Akabas buvo pasistatydinęs "dramblio kaulo namus" (39 eil.) ir apsiriboja ta fantastine pastaba.

Akabo sostą paveldėjo vyresnysis sūnus Ochozijas, kurio trumpa istorija papasakota pirmame IV Karalių knygos perskyrime Jo viešpatavimas prasidėjo nelaimingu atsitikimu. "Ir Ochozijas nukrito per grotus nuo savo namų aukšto ir apsirgo" (2 eil.). Kadangi apie šį atsitikimą ničnieko daugiau neaiškinama, tenka spėti, kad Ochozijas gyveno viršutiniame savo rūmų aukšte. Tikriausiai tą lemtingą vakarą jis buvo gerokai kauštelėjęs ir išvirto pro atdarą langą, manydamas, kad tai vyno spinta. Dievas neleido Ochozjui užsimušti. Tačiau tas jaudinosi ir norėjo sužinoti, ar bepagis. Tuo reikalu jis kreipėsi į Akarono dievą Belzebubą.

Pranašą Eliją tai tiesiog pritrenkė. "Viešpaties gi angelas kalbėjo tesbiečiui Elijui ir tarė: Kelkis ir pakilk prieš Samarijos karaliaus pasiuntinius ir jiems sakyk: Argi nėra dievo Izraelyje, kad einate klaustis Akarono dievo Belzebubo? Todėl štai ką sako viešpats: Nuo patalo, ant kurio atsigulei, nebeatsikelsi, bet mirte numirsi. Ir Elijas nuėjo sau" (IV Karalių 1, 3 - 4).

Tarnai pakartojo Ochozijui Elijo žodžius, nors ir negalėjo suteikti karaliui tikslių žinių apie patį šios blogos žinios pranešėją. Ochozijas "jiems tarė: Kokios išvaizdos ir kaip apsirengęs buvo anas vyras, kurs jus sutiko ir kalbėjo šituos žodžius? O jie atsakė: Tai buvo gauruotas vyras ir apsijuosęs šikšnine juosta aplink strėnas. Jis tarė: Tai tesbietis Elijas. Ir jis siuntė pas jį penkiasdešimtininką su penkiom dešimtim vyrų. Tasai pakilo prie jo ir sėdinčiam ant kalno viršūnės tarė: Dievo žmogau, karalius tau įsako nužengti. Elijas atsakydamas tarė penkiasdešimtininkui: Jei aš dievo žmogus, tenužengia ugnis iš dangaus ir tepraryja tave ir penkias dešimtis tavųjų. Taigi ugnis iš dangaus nužengė ir prarijo jį ir penkias dešimtis buvusių draug su juo" (7 - 10 eil.).

Tada pasiuntė dar vieną penkiasdešimtininką su penkiom dešimtim kareivių: ir juos ištiko tas pats likimas (11 - 12 eil.). Karalius pasiuntė trečią delegaciją.

" Jis vėl siuntė trečią penkiasdešimtininką ir penkias dešimtis, buvusių draug su juo. Tasai atėjęs sulenkė kelius prieš Eliją, maldavo jį ir tarė: Dievo, žmogau, nepaniekink mano sielos ir sielų tavo tarnų, kurie yra su manim.

Štai ugnis iš dangaus nužengė ir prarijo du pirmuoju penkiasdešimtininku ir buvusius su jais, bet dabar maldauju: pasigailėk mano gyvybės.

Tuomet viešpaties angelas kalbėjo Elijui ir tarė: Nuženk su juo, nesibijok. Taigi jis atsikėlė ir nužengė draug su juo pas karalių

Ir jam kalbėjo: Štai ką sako viešpats: Kadangi siuntei pasiuntinius klausiusi Akarono dievo Belzebubo, tarsi nebūtų dievo Izraelyje, kurio galėtumei pasiklausti apie tą dalyką, todėl nesikelsi iš patalo, į kurį atsigulei, bet mirte numirsi.

Taip tat jis mirė pagal viešpaties žodį, kurį kalbėjo Elijas, ir jo vietoje ėmė karaliauti jo brolis Joramas antrais Judo karaliaus Jozapato sūnaus Joramo metais, nes jis neturėjo sūnaus" (IV Karalių 1, 13 - 17).

Lordas Bolingbrokas taip komentuoja šį epizodą: "Elijas, kuriam dusyk pavyko išmelsti iš dangaus žaibus ant dviejų karaliaus pasiųstų vadų ir kareivių galvų, yra pramanyta asmenybė, nes jeigu jis būtų galėjęs taip švaistytis žaibais, tai tikrai būtų nukariavęs visą pasaulį, bevaikštinėdamas su savo tarnu. Kaip tik taip visada ir sakydavo protingi žmonės burtininkams ir kerėtojams: jeigu jūs esate tikri, kad velnias, su kuriuo einate išvien, padarys visa, ką jam įsakysite, tai kodėl nepareikalaujate iš jo, kad atiduotų jums visas pasaulio karalystes, visus turtus ir, sakysim, visas moteris? Tą patį būtų galima pasakyti ir Elijui:

- Tu nutrenkei žaibais du vadus ir dvi kareivių kuopas, o patsai sprunki kaip bailys, kai tik karalienė Jezabelė tau pagrasina areštu. Nejau tu negalėjai sudeginti žaibu Jezabelės, kaip sudeginai tuos nelaiminguosius karius? Koks papiktinantis prieštaravimas slypi tavyje, kad tu čia elgiesi kaip dievas, čia kaip bailys? Koks protingas žmogus gali pakęsti šias kvailas pasakas, kurias skaitydamas arba juokiesi iš pasigailėjimo, arba drebi iš siaubo? "

Tenka pridurti, kad visiškai nesuprantama yra šių niekuo nekaltų karaliaus tarnų sunaikinimo priežastis. Niekur Biblijoje nėra pasakyta, kad Ochozijas būtų ketinęs įmesti Eliją į kalėjimą; netgi tada, kai, karaliaus prašomas, pagaliau ateina pas jį ir pakartoja savo blogą pranašystę, Elijas išeina sau sveikas ir nepaliestas. Be to, jeigu Ochozijas ir tikrai būtų ruošęs Elijui tokį pat likimą, kaip Mikėjui, vis tiek nebūtų buvę reikalo sunaikinti dangaus ugnimi šimtą du visiškai nekaltus karius, vykdžiusius vyresnybės įsakymą: būtų užtekę padaryti juos bejėgius, ištinkant, pavyzdžiui, staigiu paralyžium. Tai būtų buvę ne mažiau stebuklinga ir bent jau ne taip šlykštu ir bjauru.

Pasakodama apie Ochoziją, Jozapatą ir abu Joramus, dieviškoji knyga įsipainioja į tokius baisius prieštaravimus, kad verta juos čia pažymėti. III Karalių knygos dvidešimt antrame perskyrime pasakyta: "Ąsos gi sūnus Jozapatas buvo pradėjęs karaliauti Judui ketvirtais Izraelio karaliaus Akabo metais. Jam buvo trisdešimt penkeri metai, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo jis Jeruzalėje dvidešimt penkerius metus" (41 - 42 eil. }. O truputį toliau tame pačiame perskyrime skaitome: "Jozapatas užmigo su savo tėvais ir liko palaidotas. Jo vietoje ėmė karaliauti jo sūnus Joramas" (51 eil.). Šis Joramas, Judo karalius, yra ne kas kitas, kaip Akabo dukters Atalijos vyras. "Akabo gi sūnus Ochozijas buvo pradėjęs karaliauti Izraeliui Samarijoje septynioliktais Judo karaliaus Jozapato metais ir karaliavo Izraeliui dvejus metus" (52 eil.).

Biblija toliau sako, kad Ochozijas neturėjęs sūnų ir kad jo įpėdiniu buvęs jo brolis Joramas, kad tas Joramas, Izraelio karalius, įžengęs į sostą devynioliktais Jozapato viešpatavimo metais, kai Jozapatui likę gyventi dar šešeri metai, kitaip sakant, šešerius metus prieš įžengiant įsostą Judo karaliui Joramui, Jozapato sūnui ir Atalijos vyrui. Tuo atveju sunku suderinti III Karalių knygos dvidešimtą perskyrimą su IV Karalių knygos pirmu perskyrimu, nes čia 17 eilutėje sakoma: Joramas (Ochozijo brolis ir įpėdinis. - L.Taksilis) ėmė karaliauti jo vietoje antraisiais Judo karaliaus Jozapato sūnaus Joramo metais.

Jeigu judėjų karalius Joramas paveldėjo savo tėvo Jozapato sostą, praėjus aštuoneriems metams po Akabo mirties (III Karalių 22, 42. 51 - 52), tai kaip jis jau galėjo viešpatauti dvejus metus iki to momento, kai jo svainis izraelitų karalius Joramas tapo įpėdiniu Ochozijo, irgi jo svainio, kuris viešpatavo porą metų po Akabo?

Tai jau tikrai nuostabus prieštaravimas! Bet palaukite! Kiek tolėliau tos pačios IV Karalių knygos trečias perskyrimas prasideda taip: "Akabo sūnus Joramas tapo karaliumi Izraeliui Samarijoje aštuonioliktais Judo karaliaus Jozapato metais: karaliavo gi dvylika metų"; (1 eil.). Čia jau trejopas prieštaravimas. Remiantis šia eilute, Ochozijas viešpatavęs vienerius metus, nors III Karalių knygos dvidešimt antro perskyrimo penkiasdešimt antra eilutė sako, kad dvejus metus; o pirmasis prieštaravimas (IV Karalių 1, 17), atvirkščiai, šio monarcho, pasižymėjusio žydų tautos istorijoje vien tuo, kad išvirto pro langą, viešpatavimą pratęsė iki aštuonerių metų.

L. Taksilis nenurodo dar vieno stebuklo, susijusio su šių karalių vardais. Būtent, II Kronikų 21, 20 sakoma: "Jam (t. y. Joramui) buvo trys dešimtys dveji metai, kai jis pradėjo karaliauti, ir karaliavo aštuonerius metus Jeruzalėje. "Vadinasi, jis mirė, būdamas 40 metų. Tos pačios knygos 22, 1 - 2 skaitome: "Jeruzalės gyventojai įstatė jo vieton karaliumi jo jauniausią sūnų Ochoziją... Ochozijui buvo keturios dešimtys dveji metai, kaip radėjo karaliauti." Taigi sūnus dviem metais vyresnis už savo tėvą!

Elijas savo apsiaustu perskyrė Jordano vandenis

Tegul mums nepriekaištauja, kad gaištame laiką, nurodinėdami šiuos grubius šventojo autoriaus nesklandumus. Jie rodo, kaip apsileidusiai ir nerūpestingai atliko savo uždavinį tie religijos tarnai, kurie, fabrikuodami šią kvailą ir baisią knygą, net nepasistengė jos kaip reikiant suredaguoti.

Tuo metu didysis stebuklas buvo jau visai čia pat.

"Kai viešpats norėjo pakelti Eliją viesulu į dangų, atsitiko, kad Elijas ir Elisiejus ėjo iš Galgalos.

... Išėjo prie Elisiejaus pranašų sūnūs, buvusieji Betelyje, ir jam tarė: Ar žinai, kad šiandien viešpats atims nuo tavęs tavo poną? Jis atsakė: Ir aš žinau; tylėkite.

Elijas gi tarė Elisiejui: Pasilik čionai, nes viešpats siuntė mane Jerichan. O jis atsakė: Kaip viešpats gyvas ir gyva tavo siela, aš neapleisiu tavęs. Jiems atėjus į Jerichą,

Prisiartino prie Elisiejaus pranašų sūnūs, buvusieji Jeriche, ir jam tarė: Ar žinai, kad viešpats atims šiandien nuo tavęs tavo poną? Jis atsakė: Ir aš žinau; tylėkite.

Elijas gi jam tarė: Pasilik čionai, nes viešpats siuntė mane iki Jordano. Jis atsakė: Kaip viešpats gyvas ir gyva tavo siela, aš neapleisiu tavęs. Taigi juodu ėjo draug,

Ir penkios dešimtys vyrų ir pranašų sūnų sekė juos ir sustojo ties jais; jie gi stovėjo prie Jordano.

Tuomet Elijas paėmė savo apsiaustą, suvyniojo jį ir užgavo vandenį, kurs persiskyrė į abi puses, ir abu perėjo sausi.

O jiems perėjus, Elijas tarė Elisiejui: Reikalauk, ko nori, kad tau padaryčiau, pirm negu būsiu atimtas nuo tavęs. O Elisiejus tarė: Meldžiu, kad man būtų suteikta tavo dvasios dvigubai.

Jis atsakė: Pareikalavai sunkaus dalyko; tačiau, jei matysi mane, kai būsiu nuo tavęs atimtas, tau bus suteikta, ko prašei; jeigu gi nematysi, nebus.

O kai jie keliavo toliau ir eidami šnekėjosi, štai ugninis vežimas ir ugniniai arkliai perskyrė juos, ir Elijas pakilo viesulu į dangų,

Elisiejus gi matė ir šaukė: Mano tėve, mano tėve, Izraelio vežime ir jo vežėjau! Paskui jis daugiau jo nebematė ir nutvėrė savo drabužius, ir perplėšė juos į dvi dalis.

Elijas, pakilęs į dangų, numetė savo apsiaustą Elisiejui

Jis pakėlė Elijo apsiaustą, kurs jam buvo nukritęs, ir sugrįžęs atsistojo ant Jordano kranto;

Elijo apsiaustu, kurs jam buvo nukritęs, jis užgavo vandenį, bet tasai nepersiskyrė. Tuomet jis tarė: Kame gi yra Elijo dievas? Ir užgavo vandenį, ir jis persiskyrė į vieną ir į antrą pusę, o Elisiejus perėjo" (IV Karalių 2, 1. 3 - 14).

Savaime siūlosi keletas natūralių pastabų. Jei dievas nutarė paimti Eliją į dangų gyvą, su kūnu ir kaulais, kaip kadaise pasielgė su Enoku, tai kodėl jis vertė senuką atlikti tą visiškai beprasmišką kelionę iš Galgalos į Betelį, iš Betelio į Jerichą, iš Jericho prie Jordano? Kam reikėjo versti jį pereiti Jordaną? Nejau ugninės karietos, kuria pakilo Elijas, nebuvo galima taip pat lengvai paduoti prie kairiojo upės kranto, kaip ir prie dešiniojo? Ir kas per daiktas ta dviguba Elijo dvasios porcija, kurios prašė Elisiejus? Ir ar jis gavo galų gale tai, ko prašė? Biblija sako, kad Elisiejus žiūrėjo į nuvažiuojantį Eliją, bet priduria, kad po savo keistų šauksmų jis daugiau jo nebematė.

Teologai tvirtina, kad dangaus karalystėje gyvenančios vien dvasios. Ar tam teiginiui neprieštarauja Elijo ir Enoko į dangų paėmimo atvejai? Kam reikalingas kūnas tam patriarchui ir tam pranašui antgamtinėje ir dvasinėje sferoje? Ar Enokas ir Elijas šlovingesni už kitus bekūnius dievo išrinktuosius danguje? Ir kai Elijas šnekučiuojasi danguje su Moze, tai kas ten per pokalbis tarp bekūnės sielos, kalbančios ne žodžiais, bet vien, mintimis, ir gyvo kūno, kalbančio burna ir garsiai tariančio žodžius?

Pagaliau ta ugninė karieta, tie ugniniai žirgai, tas viesulas ir pats vardas "Elijas" (Heli, Helios - saulė) davė mintį Bolingbrokui ir Bulanže, kad Elijo nuotykių mėgdžiojamas graikų mitinis herojus Fajetonas, kuris irgi sėdosi į ugninę karietą. Tačiau legenda apie Fajetoną yra egiptietiškos kilmės, ir ji - perdėm pamokoma, parodanti puikybės pavojingumą. O kokią prasmę turi Elijo išskridimas į dangų?

39 SKYRIUS

Didžiai stebuklingas pranašo Eltisiejaus gyvenimas ir Izraelio karalystės galas

Tad štai Elisiejus paveldėjo Elijo apsiaustą, o taip pat jei ir ne dvigubą porciją, tai tam tikrą jo dvasios dalį. "Pranašų sūnūs, atėję jo pasitikti, nusilenkė prieš jį, parpuldami kniūpsti iki žemės" (IV Karalių 2, 15). Jericho mieste jis pirmiausia pagerino miesto vandenį, įbėręs į jį žiupsnį druskos. Iš ten patraukė į Betelį, "ir, jam einant keliu, maži vaikai išėjo iš miesto ir tyčiojosi iš jo, sakydami: Eik aukštyn, pliki, eik aukštyn, pliki! Jis atsigrįžęs pamatė juos ir prakeikė viešpaties vardu, ir du lokiai išėjo iš girios, ir sudraskė keturias dešimtis du iš vaikų" (23 - 24 eil.).

Lordas Bolingbrokas pastebi: "Elisiejus panašus į praturtėjusį liokajų, baudžiantį kiekvieną, kas tik iš jo pasijuokia. Ką?! Šlykštusis pranašo pakalike! Tu užleidai lokius ant vaikų už tai, kad jie pravardžiavo tave plikiu? Laimė, Betelio apylinkėse nėra miškų, o Palestinoje nėra lokių. Šios pasakos absurdiškumas sušvelnina jos keliamą pasibaisėjimą!" Galima pridurti, kad pora lokių, taip lengvai prarijusių keturiasdešimt berniukų, išlindo tikriausiai ne iš tankaus miško, bet iš kokios nors smuklės, kurioje, matyt, atsakančiai įsikaušo šventojo pasakojimo autorius, prieš imdamasis plunksnos.

Po to, kai IV Karalių knygos trečias perskyrimas parodė mums, priešingai pirmo perskyrimo žodžiams, karalių Jozapatą dar gyvą. Biblija toliau pasakoja, kad moabitų karalius Mesa mokėjo Izraeliui iki Akabo mirties metinę duoklę po šimtą tūkstančių ėriukų ir po šimtą tūkstančių nenukirptų avinų. Įžengus į sostą Ochozijui, kuris netrukus išvirto pro langą, Mesa nutarė nebemokėti duoklės. Bet Joramas, užėmęs sostą po brolio, vėl pareikalavo ėriukų ir avinų. Mesa atsisakė, ir Joramas pradėjo karo veiksmus, pasikliaudamas dviem savo sąjungininkais - Judo ir Idumėjos karaliais.

"Taigi Izraelio karalius, Judo karalius ir Edeno karalius išėjo ir ėjo keliu aplinkui septynias dienas, ir nebuvo vandens kariuomenei ir gyvuliams, kuriuos jie sekė.

Elisiejus pasidaro pranašu

Pranašas keršija vaikams

Tuomet Izraelio karalius tarė: Deja, deja, deja! Viešpats surinko mus tris karalius, kad atiduotų į Moabo rankas.

O Jozapatas tarė: Ar nėra čionai viešpaties pranašo, kad per jį maldautume viešpatį? Vienas Izraelio karaliaus tarnas atsakė: Yra čionai Safato sūnus Elisiejus, kurs pildavo vandens Elijui ant rankų.

O Jozapatas tarė: Pas jį yra viešpaties žodis. Tuojau Izraelio karalius, Judo karalius Jozapatas ir Edomo karalius nuėjo pas jį" (IV Karalių 3, 9 - 12).

Pastebėsime, kad Akabo sūnus, lygiai kaip ir Edomo karalius, neišpažino žydų dievo kulto. Ta proga Bolingbrokas pastebi štai ką: "Jeigu kas nors pasakotų, kad trys karaliai - vienas katalikas ir du protestantai - visi kartu nuvyko pas kapuciną prašyti, kad tas išmelstų lietų, ką gi pasakytumėte apie tokią kvailybę? O jei brolis kapucinas užrašytų tokį nebūtą dalyką savo ordino metraščiuose, ar jis tuo nepatvirtintų, kad teisingas priežodis: "Meluoja kaip kapucinas"?

"Elisiejus gi tarė Izraelio karaliui: Kas yra bendro tarp manęs ir tavęs? Eik pas savo tėvo ir savo motinos pranašus. O Izraelio karalius jam atsakė: Kam viešpats surinko tris šituos karalius, kad atiduotų juos į Moabo rankas?

Elisiejus jam tarė: Kaip gyvas kareivijų viešpats, kurio akivaizdoje stoviu, jei nesidrovėčiau Judo karaliaus Jozapato veido, aš net nežiūrėčiau tavęs nei peržvelgčiau.

Bet dabar atveskite man arfininką. Arfininkui gi grojant, atėjo ant jo viešpaties ranka" (13 - 15 eil.).

Apmaudu, kad šventasis autorius nenurodo, kokią melodiją grojo įstabusis muzikantas, akompanuodamas Elijo įpėdiniui "Ir jis tarė: Štai ką viešpats sako: Padarykite šito upelio vagoje griovių ir griovių, nes viešpats sako taip: Nematysite nei vėjo, nei lietaus, tačiau šita vaga bus pilna vandens, ir gersite jūs, jūsų šeimos ir jūsų gyvuliai. Ir tai dar maža viešpaties akivaizdoje; be to, jis taipgi atiduos Moabą į jūsų rankas. Ir sumušite visus įtvirtintus miestus ir visus rinktinius miestus, ir iškirsite visus vaisinius medžius, ir užkimšite visus vandens šaltinius, ir apklosite akmenimis kiekvieną geriausią dirvą" (16 - 19 eil.).

Jei tokios dievo tėvo sąlygos, tai nesuprantama, kuriam galui buvo reikalinga pergalė? Juk izraelitai paskelbė karą moabitams vien tik dėl to, kad priverstų juos duoti kasmet, kaip ir pirmiau, po šimtą tūkstančių avinų ir po tiek pat ėriukų. Pergalė, lydima visiško šalies nuniokojimo, atimtų jiems, be abejo, galimybę kada nors gauti trokštamą duoklę. "Taigi atėjo rytmetys, kada paprastai aukojama auka, ir štai vanduo ėjo Edomo keliu, ir žemė pasidarė pilna vandens" (20 eil.).

Antroji pranašystės dalis išsipildė ne blogiau už pirmąją: moabitai, užpuolę izraelitus, buvo sutriuškinti.

"Taigi jie patraukė į Izraelio stovyklas, bet Izraelis pakilęs sumušė Moabą, ir jie bėgo iš po jų akių. Taigi apgalėjusieji atėjo ir sumušė Moabą,

Ir išgriovė miestus, ir kiekvienas, mesdamas akmenis, apklojo visas geriausias dirvas, ir užkimšo visus vandens šaltinius, ir nukirto visus vaisinius medžius, taip kad pasiliko mūrai; ir miestas buvo apstotas laidyklininkų, ir didžioji jo dalis buvo sugriauta.

Tai pamatęs, Moabo karalius, būtent priešus paėmus viršų, ėmė su savim septynis šimtus vyrų, nešiojančių kalaviją, kad jie užpultų Edomo karalių, bet jie neįstengė.

Tuomet nutvėręs savo pirmgimį sūnų, kurs turėjo karaliauti jo vietoje, paaukojo jį kaip deginamąją auką ant mūro. Ir pasidarė Izraelyje didis apmaudas, ir jie tuojau atsitraukė nuo jo, ir sugrįžo į savo žemę" (IV Karalių 3, 24 - 27).

Idiotiškų prasimanymų konkurse ką tik pacituotasis galėtų laimėti pirmąją premiją: jam nereikalinga jokių komentarų!

Toliau mes matome Elisiejų, kartojantį antrąjį Elijo stebuklų leidimą, tik pataisytą ir kiek pakeistą. Antai jis susitinka (Biblija nepasako kur) našlę, sielvartaujančią, kad jos velionis vyras paliko pridaręs jai skolų, o kreditoriai nori parduoti į vergiją jos vaikus (IV Karalių 4, 1). Elisiejus prašo našlę pasakyti jam, ką ji turinti. Našlė atsako: "Aš, tavo tarnaitė, neturiu savo namuose nieko kita, kaip tik truputį aliejaus pasitepti" (2 eil.). Elisiejui nieko daugiau ir nereikia. Jis liepia našlei apeiti visus kaimynus ir pasiskolinti iš jų visus tuščius puodus. Po to įsako jai užsidaryti su vaikais ir perpilti aliejų iš savo puodo į visus kitus indus. Nesunku atspėti, koks įvyko stebuklas: našlės puodas pasirodė esąs neišsemiamas. Apstulbinta moteris atbėgo pas Elisiejų padėkoti jam, ir dievo žmogus tarė: "Eik, parduok aliejų ir atsilygink savo skolintojui; tu gi ir tavo sūnus gyvenkite iš to, kas liks" (7 eil.). Nuostabiausia ne tai, kad šis stebuklas panašus į Elijo stebuklą, padarytą Sarepto našlei, bet tai, kad Elisiejus čia apsiėjo... be muzikos.

"Atsitiko gi vieną dieną, kad Elisiejus ėjo per Sunarną. Buvo gi tenai žymi moteriškė, kuri jį sulaikė, kad pavalgytų, - o kadangi jis dažnai per ten eidavo, jis užsukdavo pas ją valgytų.

Tuomet ji tarė savo vyrui: Matau, kad tasai, kurs dažnai užeina pas mus, yra šventas dievo žmogus;

Padarykime tat jam aukštai mažą kambarį, padėkime jame patalą, stalą, kėdę ir žibintą, kad, atėjęs pas mus, pasiliktų tenai.

Taigi atsitiko vieną dieną, kad jis atėjęs užsuko į kambarį ir ilsėjosi tenai.

Paskui jis tarė savo tarnui Gieziui: Pašauk tą sunamietę. Kai jis ją pavadino ir ji stojosi jo akivaizdon,

Jis tarė savo tarnui: Kalbėk jai: Štai tarnavai mudviem visame uoliai; ko nori, kad tau padaryčiau? Rasi, turi reikalą ir nori, kad kalbėčiau karaliui arba kariuomenės viršininkui? Ji atsakė: Aš gyvenu savo tautos tarpe.

Jis tarė: Tai ko gi ji nori, kad jai padaryčiau? Giezis atsakė: Nesiklausk, nes ji neturi sūnaus, o jos vyras pasenęs.

Taigi jis liepė pavadinti ją. Kai ji buvo pavadinta ir atsistojo prie angos,

Jis jai tarė: Šituo metu ir šitą pačią valandą kitais metais, jei sveika sulauksi, turėsi įsčioje sūnų. Bet ji atsakė: Meldžiamasis mano pone, dievo žmogau, nekalbėk savo tarnaitei netiesos.

Ir moteriškė pradėjo, ir pagimdė sūnų tuo metu ir tą pačią valandą, kurią buvo pasakęs Elisiejus" (IV Karalių 4, 8 - 17).

Šiame pasakojime stebina viena detalė: Elisiejus nuo to laiko, kai gavo pilną išlaikymą pas tą gerąją moterį, lyg ir nebesikivirčija taip su karaliumi (Sunamas buvo Gelboės kalno papėdėje ir priklausė Izraelio karalystei). Stengdamasis būti mandagus ir meilus, Elisiejus siūlosi jai patarpininkauti pas Joramą, tarsi tasai būtų jo numylėtinis ir galėtų kalbėtis su juo, kaip lygus su lygiu! O tuo tarpu tasai karalius - tas pats Joramas, kuriam Elisiejus įžūliausiai buvo pareiškęs, jog nenori nei jo matyti, nei su juo kalbėtis.

Biblijos tekstas nesako stačiai, kad Elisiejus padarė vaiką gerajai moteriškei, bet leidžia tai spėti. Neatrodytų, kad senas vyras būtų atgavęs jėgą. Tačiau pasakojimo pabaigoje autorius tą žmogų vadina "tėvu". Nežinia, ar jis tėvu tapo kaip dailidė šventas Juozapas?

"Vaikas paaugo. Ir vieną dieną, išėjęs pas savo tėvą prie pjovėjų,

Tarė savo tėvui: Skauda man galvą, skauda man galvą. O tasai tarė tarnui: Imk ir vesk jį prie jo motinos.

Kai jis ėmęs atvedė jį pas jo motiną, ji pasidėjo jį ant savo kelių iki vidurdienio, ir jis mirė.

Po to ji užėjo aukštyn ir padėjo jį ant dievo žmogaus patalo, ir užrakino duris. Išėjusi,

Ji pasivadino savo vyrą ir tarė: Siųsk, meldžiamasis, draug su manim vieną iš tarnų ir asilę, kad nukakčiau pas dievo žmogų ir sugrįžčiau.

Jis jai tarė: Kodėl eini pas jį? Šiandien nei pirmoji mėnesio diena, nei subata. Ji atsakė: Eisiu.

Ji pasibalnojo asilę ir įsakė tarnui: Varyk ir skubinkis, kad nedarytumei man gaišto kelyje, ir tai daryk, ką tau liepiu.

Taigi ji iškeliavo ir atvyko pas dievo žmogų ant Karmelio kalno. O pamatęs ją iš tolo, dievo žmogus tarė savo tarnui Gieziui: Štai ta sunamietė.

Eik tat jai priešais ir sakyk jai: Ar viskas gerai dedasi su tavim, su tavo vyru ir su tavo sūnumi? Ji atsakė: Gerai.

O atėjusi prie dievo žmogaus ant kalno, apkabino jo kojas; Giezis gi priėjo jos atitraukti. Tačiau dievo žmogus tarė: Palik ją, nes jos siela apkartusi, o viešpats paslėpė nuo manęs ir man neapreiškė.

Ji jam tarė: Argi aš prašiau iš mano pono sūnaus? Argi aš tau nesakiau: Neklaidink manęs?

O jis tarė Gieziui: Susijuosk savo strėnas, imk mano lazdą savo rankon ir eik... Ir padėsi mano lazdą ant vaiko veido.

Bet vaiko motina tarė: Kaip viešpats gyvas... aš neatstosiu nuo tavęs. Taigi jis atsikėlė ir ėjo paskui ją.

... Taigi Elisiejus įėjo į namus, ir štai numiręs vaikas gulėjo jo patale.

Įėjęs jis užsirakino duris paskui save ir paskui vaiką ir meldėsi viešpačiui.

Paskui jis užkopė ir atsigulė ant vaiko; jis padėjo savo burną ant jo burnos ir savo akis ant jo akių, ir savo rankas ant jo rankų, ir pasilenkė ant jo, ir vaiko kūnas sušilo.

Po to jis atsikėlė, ėjo namuose vieną sykį šen ir ten; paskui užkopė ir išsitiesė ant jo, o vaikas sužiovavo septynis sykius ir atvėrė akis.

Tuomet jis pašaukė Giezį ir jam tarė: Pavadink tą sunamietę. Pavadinta ji įėjo pas jį. Jis gi tarė: Pasiimk savo sūnų.

Ji priėjo, puolė jam po kojų ir nusilenkė iki žemės; po to pasiėmė savo sūnų ir išėjo" (IV Karalių 4, 18 - 37).

Kritikai juokiasi iš šito Elisiejaus stebuklo, kuris nuo Elijo stebuklo skiriasi tiktai kūno judesių skaičiumi. Tačiau teologai tuose judesiuose įžiūri mistinę prasmę: juk reikia pasimaivyti, prieš padarant stebuklą.

Iš Sunamo pranašas sugrįžo į Gaigalą ir rado šalyje badą. Badas ir badas! Tai dar vienas įrodymas, kad ta puikioji Kanaano žemė su savo plikais kalnais, olomis ir prarajomis, su savo Sodomos ežeru, smėlėta ir akmenuota dykuma visai nebuvo jau tokia derlinga, kaip senasis dievas Mozės lūpomis vaizdavo ją savo išrinktajai tautai.

"Buvo gi krašte badas, ir pranašų sūnūs gyveno Elisiejaus akivaizdoje. Tuomet jis tarė vienam iš savo tarnų: Užkaisk didelį puodą ir išvirk pranašų sūnums viralo.

O vienas išėjo į lauką žolių rinktų, - tenai rado tarsi laukinių vynuogių virkščių, nusiskynė nuo jų laukinių kolokvintų, prisipylė savo apsiaustą ir sugrįžęs supjaustė viralo puodan, nes nežinojo, kas tai yra.

Paskui jie pylė draugams valgyti. Paragavę viralo, jie sušuko ir tarė: Puode mirtis, dievo žmogau. Ir negalėjo valgyti.

O jis tarė: Atneškite miltų. Jiems atnešus, jis supylė puodan ir tarė: Pilk žmonėms, kad valgytų. Ir daugiau nebebuvo puode jokio kartumo.

Vienas gi vyras atėjo iš Baal-Salisos ir atnešė dievo žmogui pirmuonių duonos, dvidešimt miežinės duonos kepalų ir naujų javų savo maiše. O jis tarė: Duok žmonėms, kad valgytų.

Jo gi tarnas jam atsakė: Kiek gi tai yra, kad paduočiau šimtui vyrų? Jis vėl tarė: Duok žmonėms, kad valgytų, nes viešpats štai ką sako: Jie valgys, ir dar liks.

Taigi jis jiems padėjo, o jie valgė, ir dar liko pagal viešpaties žodį" (IV Karalių 4, 38 - 44).

Nuostabiausia, kad po daugelio metų šį stebuklą pakartojo Jėzus Kristus. Bet Elisiejus buvo jau seniai seniai miręs ir negalėjo Marijos sūnaus apkaltinti plagiatu.

Visa Kristaus istorija yra ne kas kita, kaip daugelio Senojo testamento epizodų ir motyvų rezginys. Nėra ko stebėtis, jei stebuklingas duonos padauginimas irgi iš Senojo testamento perėjo į evangelijas (jis dusyk pakartotas Morkaus evangelijoje: 6, 37 ir sek.; 8, 1 ir sek.).

Penktas perskyrimas pašvęstas Naamanui. Sprendžiant iš Biblijos, jį būtų galima laikyti ypač garsiu žmogumi, tačiau jo, kaip paprastai, nežino nė vienas istorikas. "Sirijos karaliaus kariuomenės viršininkas Naamanas buvo vyras galingas pas savo poną ir didžiai gerbiamas, nes per jį viešpats buvo išgelbėjęs Siriją; jis buvo drąsus ir turtingas vyras, bet raupsuotas. Buvo gi išėję iš Sirijos galvažudžiai ir atsivedę iš Izraelio žemės nelaisvėn mažą mergaitę; ji tarnavo Naamano pačiai ir tarė savo poniai: Kadgi mano ponas būtų buvęs pas pranašą, kuris yra Samarijoje, jis tikrai būtų išgydęs jį nuo raupsų, kuriuos turi" (1 - 3 ei l).

Kai šitie žodžiai buvo perduoti jo ekscelencijai generolui Naamanui, tas pasiprašė karalių atostogų, ir karalius jam neatsakė. Jis dargi parašė draugišką raštą Izraelio karaliui, kad Naamaną gerai priimtų, ir Naamanas išvyko, pasiėmęs su savimi dešimtį sidabro talentų, šešis tūkstančius aukso siklių ir dešimtį rūbų pakaitų. Tačiau Sirijos karalius kažką pripainiojo. Kai Izraelio karalius Joramas atplėšė laišką, jis perskaitė: "Gavęs šitą laišką, žinok, jog siunčiu pas tave savo tarną Naamaną, kad išgydytumei jį nuo raupsų" (6 eil.). Galima įsivaizduoti Joramo nustebimą, skaitant šį laišką, bet sunku suprasti jo poelgį. Pasak Biblijos, "Izraelio karalius, perskaitęs laišką, perplėšė savo drabužius ir tarė: Argi aš dievas, kad galėčiau užmušti ir atgaivinti, jog tasai siunčia pas mane, idant išgydyčiau žmogų nuo jo raupsų? Tėmykite ir matykite, kad jis ieško prieš mane priekabių" (7 eil.).

Laimė, apie visa, kas dedasi, žinojo Elisiejus ir per pasiuntinį pranešė Joramui, kad atsiųstų Naamaną pas jį. Septynis kartus nusimaudęs Jordane pagal Elisiejaus nurodymą, šaunusis karys išsigydė nuo raupsų: "Taigi jis nusileido ir apsiplovė Jordane septynis sykius, kaip dievo žmogus buvo kalbėjęs, ir jo kūnas atsitaisė kaip mažo vaiko kūnas, ir jis liko apkuoptas" (14 eil.). Tiesą sakant, Naamanas iš pradžių stebėjosi pranašo nurodymu: jam atrodė keista, kad reikėjo atlikti tokią ilgą kelionę vien tik tam, kad nusiplautų švariame vandenyje. Ir pas mus namuose yra upelių, sakė jis, kuriuose galima nusimaudyti. Bet jam paaiškino, kad anie upeliai nepasižymi Jordano ypatybėmis, kurias ši upė įsigijo Elisiejaus dėka.

Pasveikęs jis atėjo padėkoti pranašui: "Jis atėjo, stojosi jo akivaizdoje ir tarė: Aš žinau tikrai, kad nėra kito dievo visoje žemėje, kaip tiktai Izraelyje. Maldauju tat, kad priimtumei iš savo tarno palaiminimą" (15 eil.). Nors Naamanas spyrėsi, bet Elisiejaus nepalaužė: Naamano palaiminimo jis nepriėmė.

Elisiejus padarė dar ištisą seriją kitų stebuklų. Vienas iš tų, kuriuos šventasis autorius miglotai vadina pranašo sūnumis, kartą Jordano pakrantėje kapojo malkas, ir kirvis įkrito į vandenį. "O jis sušuko ir tarė: Deja, deja, deja, mano pone, ir tą patį buvau pasiskolinęs. Dievo gi žmogus tarė: Kur įkrito? Anas jam parodė vietą. Taigi jis nusipjovė medį ir įmetė tenai, o geležis išplaukė. Tuomet jis tarė: Pasiimk" (5 - 7 eil.). Pranašo sūnui nieko kito nebeliko, kaip tik ištiesti ranką ir pasiimti kirvį iš vandens.

Kitas stebuklas akivaizdžiai parodo, kaip labai dievas rūpinosi Elisiejumi. "Sirijos gi karalius kovojo prieš Izraelį. Jis susitarė su savo tarnais ir sakė: Toje ir toje vietoje pastatykime spąstus.

Taigi dievo žmogus siuntė pas Izraelio karalių ir sakė: Saugokis eiti į tą vietą, nes ten tykoja sirai.

Izraelio tat karalius siuntė į tą vietą, kurią jam buvo pasakęs dievo žmogus, ir pirmas paėmė ją, ir saugojosi tenai ne kartą ir ne du kartus.

Sirų karaliaus širdis pasidarė nerami dėl to dalyko, ir, sušaukęs savo tarnus, jis tarė: Kodėl man nepasakote, kas yra mano išdavikas pas Izraelio karalių?

O vienas jo tarnų tarė: Anaiptol, mano pone karaliau: tai pranašas Elisiejus, kurs yra Izraelyje, pasako Izraelio karaliui visus žodžius, kokius tik kalbi savo kambaryje.

O jis jiems tarė: Eikite ir pasižiūrėkite, kame jis yra, kad siųsčiau ir sugaučiau jį. Jie jam paskelbė, sakydami: Štai jis Dotane.

Taigi jis siuntė tenai arklių ir vežimų, ir kariuomenės galybę. Šitie, atėję nakčia, apsupo miestą.

Atsikėlęs gi auštant, dievo žmogaus tarnas išėjo ir pamatė kariuomenę aplink miestą ir arklius, ir vežimus, ir jam pranešė, sakydamas: Deja, deja, deja, mano pone, ką darysime?

O jis atsakė: Nesibijok, nes su mumis daugiau yra, negu su jais.

Po to Elisiejus meldėsi ir tarė: Viešpatie, atverk šitojo akis, kad matytų Ir viešpats atvėrė tarno akis, ir jis matė: Ir štai aplink Elisiejų buvo kalnas, pilnas ugninių arklių ir vežimų.

Tuo tarpu priešai leidosi prie jo; Elisiejus gi meldėsi viešpačiui, sakydamas: Maldauju, ištik šituos žmones aklumu. Ir viešpats juos ištiko, kad neregėtų, kaip Elisiejus buvo kalbėjęs" (IV Karalių 6, 8 - 18).

Čia nuotykis virsta tiesiog juokinga komedija. Įsivaizduokite tuos nelaiminguosius karininkus ir kareivius, ūmai apakusius, ir neužmirškite, kad armija buvo didžiulė, nes miestą, kuriame apsistojo pranašas, buvo apsupę pėstininkai, kavalerija ir kariniai vežimai. Jei toks stebuklas tikrai būtų įvykęs, tai, atrodo, tie tūkstančiai nelaimingųjų turėjo nutraukti apgulimą, prašyti izraelitus pasigailėjimo ir maldauti, kad parvesiu juos namo, kol dar gyvi. Bet nieko panašaus! Pasak Biblijos, ta aklųjų kariuomenė neatsisakė ketinimo paimti Elisiejų gyvą ar mirusį. Ir čia šventasis autorius priverčia tikinčiuosius praryti vieną iš pačių monumentaliausių nesąmonių, kurias kada nors yra sukūrę kunigai, gardžiai juokdamiesi iš prastuolių patiklumo. Elisiejus pats pasisiūlė padėti Sirijos karininkams ir kareiviams surasti Elisiejų! Tie akli idiotai priėmė pasiūlymą, ir pranašas nusitempė juos su savimi iki pat valstybės sostinės, kur jie ir pateko į nelaisvę. Šis nebūtas dalykas toks jau kvailas, kad mes laikome reikalinga dar kartą pacituoti dieviškąjį tekstą: "Elisiejus gi jiems tarė: Tai ne šitas kelias ir ne tas miestas; eikite paskui mane, o aš parodysiu jums vyrą, kurio ieškote. Taigi jis nuvedė juos Samarijon" (19 eil.).

Pranašas apakina sirų karius

Įsivaizduokite tuos karius, žąsele sekančius paskui pranašą; įsivaizduokite visus tuos aklius, žygiuojančius iš Dotano į Samariją, įsitvėrusius vienas kito milinės skverno: pirmutinis laikosi įsitvėręs vadovo skverno, o tas vadovas - tai ne kas kitas, kaip patsai Elisiejus.- Įsivaizduokite visa tai ir sakykite, ar gali kokia nors kita religija dar įžūliau tyčiotis iš savo lengvatikių sekėjų geraširdiškumo? "Jiems gi įėjus Samarijon, Elisiejus tarė: Viešpatie, atverk jų akis, kad regėtų. Ir viešpats atvėrė jų akis, ir jie pamatė esą Samarijos viduryje" (20 eil.).

Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi, ir mes tuojau pamatysime, kad tą dieną Elisiejus buvo kilnus ir savo triumfo nepanaudojo piktam. "O Izraelio karalius, pamatęs juos, tarė Elisiejui: Ar užmušti juos, mano tėve? Jis gi atsakė: Neužmušk, nes jų nepaėmei savo kalaviju ir kilpiniu, kad užmuštumei, bet padėk jiems duonos ir vandens, kad valgytų ir gertų ir grįžtų pas savo poną. Taigi jiems buvo padėta didelė daugybė valgių, o jie valgė ir gėrė, ir jis paleido juos, ir jie grįžo pas savo poną, ir daugiau Sirijos plėšikai nebėjo Izraelio žemėn" (21 - 23 eil.).

Tai, ką mes ką tik perskaitėme, bematant paneigia šios istorijos tęsinys. Toks jau yra šventasis raštas. Dvidešimt trečia eilutė tikina, kad Elisiejaus kilnumo dėka Izraelio karalystė buvo ateityje apsaugota nuo sirų įsiveržimų. Bet perskaitykite dvidešimt ketvirtą eilutę. "Paskui gi atsitiko, kad Sirijos karalius Benadadas surinko visą savo kariuomenę, pakilo ir apgulė Samariją. "Kad nereikėtų aiškinti šitų absurdiškų ir pernelyg kvailų prieštaravimų, šventosios istorijos vadovėliai kalba vien tik apie sirų apakinimo stebuklą.

Taigi Benadadas - vėl scenoje. Tai tas pats Benadadas, kuriam, kaip jūs atmenate, karalius Akabas davė galimybę pasislėpti. "Taigi Samarijoje pasidarė didelis badas; ir ji buvo tol apgulta, kol asilo galvos pradėta pardavinėti už aštuonias dešimtis sidabrinių ir ketvirtis kabo balandžių mėšlo už penkis sidabrinius. "Taip pasakyta dvidešimt penktoje eilutėje.

"O Izraelio karaliui einant per mūrą, viena moteriškė sušuko, tardama: Gelbėk mane, mano pone karaliau!

Jis tarė: Viešpats tavęs negelbsti, kuo gi aš galiu tave gelbėti? Ar kuo nors iš klojimo arba iš spaustuvo? Po to karalius jai tarė: Ko gi tu nori? Ji atsakė:

Šita moteriškė man tarė: Duok man savo sūnų, kad suvalgytume jį šiandien, o mano sūnų suvalgysime rytoj.

Taigi išvirėme mano sūnų ir suvalgėme. O kitą dieną aš jai tariau: Duok savo sūnų, kad jį suvalgytume. Bet ji savo sūnų paslėpė.

Tai išgirdęs, karalius perplėšė savo drabužius ir ėjo per mūrą. O visi žmonės matė ašutinę, kurią jis buvo apsivilkęs apačioje ant kūno.

Ir karalius tarė: Dievas tai man tepadaro ir tai teprideda, jei Safato Elisiejaus galva pasiliks šiandien ant jo.

Elisiejus gi sėdėjo savo namuose, ir seniūnai sėdėjo draug su juo. Taigi karalius siuntė pirm savęs vyrą; ir pirma negu tas pasiuntinys atėjo, Elisiejus tarė seniūnams: Ar jūs žinote, kad tas žmogžudžio sūnus siuntė man galvos nukirstų? Veizėkite tat, kai pasiuntinys ateis, užrakinkite duris ir neleiskite jam įeiti, nes štai jo pono kojų bildesys yra paskui jį.

Jis jiems dar tebekalbėjo, o štai pasirodė pasiuntinys, kurs pas jį ėjo. Ir jis tarė: "Štai yra tokia didelė piktenybė nuo viešpaties; ko gi dar lauksiu iš viešpaties?" (IV Karalių 6, 26 - 33).

Jeigu Elisiejus ir buvo bado priežastis, tai, laimė, netrukus jis pats reikalą ir sutvarkė. Pasigėrėkite: "O Elisiejus tarė: Išgirskite viešpaties žodį: Viešpats sako taip: Rytoj šituo metu smulkių miltų saikas bus vertas Samarijos vartuose vieną siklį, ir du miežių saikai vieną siklį" (IV Karalių 7, 1).

"Viešpats buvo padaręs, kad sirų stovykloje pasigirstų vežimų ir arklių, ir didžiausios kariuomenės ūžimas; ir jie kalbėjo vienas kitam: Štai Izraelio karalius pasisamdė prieš mus hetitų ir egiptiečių karalius, ir tie atėjo ant mūsų.

Taigi jie pakilo ir pabėgo, kol buvo tamsu, ir paliko savo šėtras, ir arklius, ir asilus stovyklose, jie bėgo, norėdami išgelbėti tik savo gyvybes" (6 - 7eil.).

"Taigi tauta išėjusi išplėšė sirų stovyklas, ir pasidarė smulkių miltų saikas vertas vieną siklį, ir du miežių saikai vieną siklį, pagal viešpaties žodį" (16 eil.).

Aštuntas perskyrimas, papasakojęs, kad sunamietė, kurios kūdikį Elisiejus atgaivino, slėpėsi nuo bado septynerius metus pilistimų žemėje, toliau dar papasakoja "kapitono" Hazaeho istoriją. Norint ją suprasti, reikia prisiminti, kad kai Elijas (ne Elisiejus!) buvo ant Horebo kalno, dievas po žemės drebėjimo ir ugnies pasakė jam: "Eik ir grįžk savo keliu per dykumą į Damaską (keturiasdešimt parų kelio. - L. Taksilis); nuėjęs tenai, patepsi Hazaelį Sirijos karaliumi, ir Namsio sūnų Jehų patepsi Izraelio karaliumi" ir t. t. (III Karalių 19, 15 - 16).

Biblija nepaaiškina, kodėl Elijas patsai nepatepė nei Hazaelio, nei Jehaus: dievas tėvas ištarė nurodytuosius žodžius, ir viskas. Dabar mes turime reikalą su Elisiejumi. Šventasis rašytojas staiga prisimena Hazaelį ir Jehų ir ruošiasi šiaip taip atitaisyti savo užmaršumą, jeigu jau jam pasitaikė po ranka Elisiejus. Pagaliau mes nors dabar sužinome, kas per vienas tas Hazaelis.

"Elisiejus atėjo taipgi Damaskan, o Sirijos karalius Benadadas sirgo, ir buvo jam paskelbta, ir pasakyta: Atėjo čia dievo vyras.

Tuomet karalius tarė Hazaeliui: Imk su savim dovanų ir eik dievo žmogui priešais, ir teiraukis per jį viešpatį, sakydamas: Ar galėsiu išgyti iš šitos savo ligos?

Taigi Hazaelis ėjo jam priešais, turėdamas su savim dovanų ir visokių Damasko gėrybių, kiek keturios dešimtys kupranugarių gali panešti. Atsiradęs gi jo akivaizdoje, jis tarė: Tavo sūnus Sirijos karalius Benadadas siuntė mane prie tavęs ir sako: Ar galėsiu išgyti iš šios savo ligos?

Elisiejus jam atsakė: Eik, sakyk jam: Pagysi. Bet viešpats man parodė, kad jis mirte numirs" (IV Karalių 8, 7 - 10).

Skaitydamas tokias kvailybes, kartais pasijunti nelyginant sapne. Kodėl Elisiejus, žinodamas, kad Benadadas mirs, liepia Hazaeliui sakyti ligoniui, kad jis išgis? Ir kodėl jis, tas dievo pranašas, sąmoningai meluoja Hazaeliui? Biblija to nepaaiškina. Tokia daugybė kvailysčių kartais net nuvargina.

"Ir jis (Elisiejus) stovėjo draug su juo ir susigraudino taip, kad net veidas persikreipė, ir dievo žmogus verkė.

O Hazaelis jam tarė: Kodėl mano ponas verkia? Jis gi atsakė: Nes žinau, kokias piktenybes tu darysi Izraelio sūnums. Tu sudeginsi jų sustiprintus miestus ir jų jaunikaičius užmuši kalaviju, o jų kūdikius sutriuškinsi, ir nėščias perskrosi" (11 - 12 eil.).

Manau, kad jei kas išpranašautų jums tokį dalyką ir jūs tikėtumėte pranašų žodžiais, tai siaubas nupurtytų jus. Bet kaip jums patiks Hazaelio atsakymas?

"O Hazaelis tarė: Ir kas gi aš esu tavo tarnas, šuo, kad padaryčiau šitą taip didelį dalyką? Elisiejus atsakė: Viešpats man parodė, kad tu būsi Sirijos karaliumi.

Po to jis, atsitraukęs nuo Elisiejaus, atėjo pas savo poną. Tasai jam tarė: Ką tau pasakė Elisiejus? O jis atsakė: Jis man tarė: Pagysi.

Atėjus gi kitai dienai, jis paėmė antklodę, užpylė vandens ir ištiesė ant jo veido. Jam mirus, Hazaelis ėmė karaliauti jo vietoje" (13 - 15 eil.).

Toks karūnos įsigijimo būdas yra nuostabiai nesudėtingas.

Niekas iš Benadado įpėdinių neprotestavo, ir suprantama, kodėl: tokia buvo dievo valia.

Aštunto perskyrimo pabaigoje sakoma, kad paskutiniaisiais savo amžiaus metais Jozapatas sostą pasidalijo su savo sūnumi Joramu, Atalijos vyru. Tai prieštarauja tam, ką esame anksčiau skaitę: jau buvo sakyta (III Karalių 22, 51), kad tas Joramas, Jozapato sūnus, įžengė į sostą po tėvo mirties. Bet jeigu mes stabčiotume ties kiekvienu Biblijos prieštaravimu, tai niekad nebaigtume.

Judo karalius Joramas pasuko blogu keliu. Panašiai kaip jo svainis, Izraelio karalius Joramas, jis darė vien tik nepatinkamus dievui dalykus, už ką ir buvo nubaustas: "Edomas "pasipiktino ir liovėsi mokėjęs duoklę. Judo karalius Joramas buvo trisdešimt dviejų metų amžiaus, kai įžengė į sostą, ir viešpatavo jis, kai pasakyta, aštuonerius metus.

Kai jis mirė, Izraelio Joramas karaliavo dvyliktuosius metus.

Judo karaliaus Joramo įpėdinis buvo jo sūnus Ochozijas, kurį pagimdė Atalija. Tėvo karūną jis gavo, būdamas dvidešimt dvejų metų, o pagal oficialų katalikų bažnyčios lotyniškąjį Biblijos vertimą - keturiasdešimt dvejų metų, arba dviem metais vyresnis už savo tėvą. Jis negarbino žydų dievo ir išsilaikė tik vienerius metus. Ochozijas sudarė sąjungą su savo dėde Izraelio karaliumi Joramu, kad galėtų kariauti su Sirijos karaliumi Hazaeliu. Bet Hazaelis sumušė sąjungininkus, ir "jis (Joramas) sugrįžo gydytis į Jezraelį, nes sirai buvo sužeidę jį Ramote, kai kovojo prieš Sirijos karalių Hazaelį. Judo gi karaliaus sūnus Ochozijas ėjo aplankyti Akabo sūnaus Joramo į Jezraelį nes jis tenai sirgo" (IV Karalių 8, 29).

Skaitytojau, pasiruoškite! Tuojau imsite drebėti: dievas rengia baisias skerdynes!

"Pranašas gi Elisiejus pasivadino vieną iš pranašų sūnų ir jam tarė: Susijuosk savo strėnas ir imk šitą indelį aliejaus į savo ranką, ir eik Ramot - Galaadan. O atėjęs tenai pamatysi Namsio sūnaus Jozapato sūnų Jehų ir įėjęs pakelsi jį iš jo brolių tarpo ir įsivesi į tolesnį kambarį. Paskui, laikydamas indelį aliejaus, išpilsi jam ant galvos ir tarsi: Štai ką viešpats sako: Aš patepiau tave Izraelio karaliumi. Ir atsidarysi duris, ir išbėgsi, ir tenai nesustosi" (IV Karalių, 9, 1 - 3).

Jaunasis pranašų sūnus tiksliai atliko, kas jam buvo liepta, tuo didžiai nustebindamas Jehų. Gavęs aliejaus porciją, Jehus papasakojo įgulos karininkams, kas nutiko. "Taigi jie pasiskubino, ir kiekvienas, ėmęs savo apsiaustą, padėjo jam po kojų, darydami sosto panašumą, ir sutrimitavo trimitu, ir tarė: Jehus karaliauja. Taip tat Namsio sūnaus Jozapato sūnus Jehus padarė suokalbį prieš Joramą. Joramas gi buvo apgulęs draug su visu Izraeliu Ramot - Galaadą prieš Sirijos karalių Hazaelį" (13 - 14 eil.).

Patekome į siaubingą nesibaigiančių žmogžudysčių labirintą. Rūsčią misiją gavo iš dievo Hazaelis - misiją, kuri prasideda Benadado nužudymu ir turi būti tęsiama žiauriausiomis skerdynėmis: naujasis Sirijos karalius turėsiąs skaldyti kūdikiams galvas ir skrosti nėščioms moterims pilvus. Jehus taip pat gavo įsakymą maudytis kraujyje. Prisiminkime, kad joramų, ochozijų ir kitų valdovų nusikaltimas buvo tas, kad jie garbino ne Adonajų, bet Baalą. Štai kaip Biblija moko tolerancijos!

Pasiskelbęs karaliumi, Jehus sėdo ant arklio ir nujojo į Jezraelį, kur buvo Joramas ir kur Judo karalius Ochozijas buvo nuvykęs aplankyti ten besigydančio Joramo. "Taigi žvalgas, kurs stovėjo ant Jezraelio bokšto, pamatė ateinančio Jehaus būrį ir tarė: Aš matau būrį. O Joramas tarė: Imk vežimą ir siųsk jam priešais, ir išsiųstasis tesako: Ar visa gerai dedasi?" (17 eil.).

Kadangi tas pasiuntinys negrįžo, Joramas pasiuntė kitą, kurio irgi daugiau nebematė. "Tuomet Joramas tarė: Kinkyk vežimą. Taigi pakinkė jo vežimą; ir Izraelio karalius Joramas bei Judo karalius Ochozijas išvažiavo kiekvienas savo vežime, juodu išvažiavo priešais Jehų ir susitiko jį ant jezraeliečio Naboto dirvos. Joramas, pamatęs Jehų, tarė: Ar taika, Jehau? Tasai gi atsakė: Kokia taika? Tavo motinos Jezabelės paleistuvystės ir daug jos žyniavimų dar tebepasilieka" (21 - 22 eil.).

Kad galėtume kaip reikiant pasigardžiuoti Jehaus priekaištu dėl karalienės Jezabelės ištvirkavimo, turime, remdamiesi Biblijos tekstu, trupučiuką užsiimti chronologiniu apskaičiavimu. Kiek melų tada turėjo Akabo našlė? Ji buvo Atalijos motina, o Atalijai buvo jau apie šimtą.

Nėra žinių, kiek metų turėdamos jos ištekėjo, bet sakykime, kad Akabo dukteriai buvo tik penkiolika metų, kai ją sutuokė su Jozapato sūnumi, Judo karaliumi Joramu. Mes jau žinome, kad tas Joramas nepasižymėjo dideliu dievobaimingumu. II Kronikų knyga pasakoja, kokia bausmė jį ištiko.

"Taigi viešpats sužadino prieš Joramą pilistimų dvasią ir arabų, kurie yra etiopų kaimynai.

Jie pakilo į Judo žemę ir sunaikino ją, išplėšė visą lobį, koks buvo rastas karaliaus namuose, išsivedė taipgi jo sūnus ir pačias; ir neliko jam sūnų, tik Joachazas, kurs buvo pats jauniausias.

O, be viso to, viešpats užgavo jį neišgydoma pilvo liga.

Einant dienai po dienos ir slenkant laikui, sukako dveji metai, ir, ilgos negalės sunaikintas, taip kad net jo viduriai ėjo iš jo, jis paliovė draug kentėjęs ir gyvenęs. Taip jis mirė pikčiausia liga, o tauta nedarė jo laidotuvėse įprastinio deginimo, kaip buvo daroma jo pranokėjams" (II Kronikų 21, 16 - 19).

O tos pačios knygos dvidešimt antras perskyrimas prasideda šiuo vertingu pranešimu: "Jeruzalės gyventojai įstatė jo vieton karaliumi jo jauniausiąjį sūnų Ochoziją, nes visus vyresniuosius, buvusius prieš jį, užmušė arabų galvažudžiai, kurie buvo įpuolę į stovyklas. Taip ėmė karaliauti Judo karaliaus Joramo sūnus Ochozijas. Ochozijui buvo keturios dešimtys dveji metai, kai pradėjo karaliauti, ir vienerius metus jis karaliavo Jeruzalėje; jo motina buvo Amrio duktė, vardu Atalija" (1 - 2 eil.). Ochozijo brolių skaičius nurodytas IV Karalių knygos dešimto perskyrimo keturioliktoje eilutėje: jų buvo "keturiasdešimt du vyrai".

Dabar grįžkime kiek atgal: Atalija, ištekėjusi ne jaunesnė kaip penkiolikos metų, galėjo po metų pagimdyti savo pirmąjį sūnų. Tarkime, kad jai kasmet gimdavo vaikai, ir vien tiktai sūnūs (Biblija nemini šios karalienės dukterų). Ochozijas iš eilės buvo keturiasdešimt trečias sūnus, tad Atalija turėjo mažiausiai penkiasdešimt aštuonerius metus, kai jį pagimdė. Iš čia aišku, kad jai turėjo būti lygiai aštuoniasdešimt metų, kai, pasak Vulgatos (lotyniškojo katalikų bažnyčios Biblijos vertimo), keturiasdešimt dvejų metų Ochozijas įžengė į sostą. Iš čia dar seka, kad Jezabelė, Atalijos molina, buvo mažiausiai šimto metų, kai jos sūnus Joramas viešpatavo Izraelyje, o anūkas Ochozijas karaliavo Judėjoje, atseit, tada, kai jai prikišamas begėdiškas ištvirkavimas. Visiškai suprantama, kad meilužiams prisivilioti šimtametei senutei reikėdavo griebtis kerėjimų!

Jehaus atsakymas, žinoma, negalėjo nuraminti Jezabelės sūnaus. "Joramas gi pasuko atgal ir bėgdamas tarė Ochozijui: Klasta, Ochozijau! Tuo tarpu Jehus įtempė ranka kilpinį ir pataikė Joramui tarp pečių, taip kad vilyčia perėjo per jo širdį, ir jis tuojau sukniubo savo vežime" (IV Karalių 9, 23 - 24). Ochozijas, Judo karalius, irgi bėgo. "Tai matydamas, Judo karalius Ochozijas bėgo keliu, kuriuo einama prie sodo buto, o Jehus vijosi ir tarė:

"Užmuškite taipgi šitą jo vežime. "Jis gi nubėgo į Magedą ir tenai mirė" (27 eil.).

Atėjo Jezabelės eilė. "Paskui Jehus atvyko į Jezraelį. Jezabelė gi, išgirdusi apie jo atėjimą, išsitepliojo savo akis juodais dažais, pasipuošė galvą ir žiūrėjo pro langą" (30 eil.). Ši garbingoji senutė, kuriai buvo mažiausiai šimtas, jei ne šimtas dvidešimt metų, dar tikėjosi savo grožiu sugundysianti uzurpatorių, "... žiūrėjo pro langą į įeinantį pro vartus Jehų ir tarė: Argi gali būti ramybė su Žambriu, kurs užmušė savo poną?" (31 eil.). Mes dar atsimename, kad Žambris, nužudęs karalių Baasą ir visą jo šeimą, teviešpatavo iš viso septynias dienas ir baigė savo gyvenimą savižudybe, pamatęs Amrio sukilimo pasisekimą.

"O Jehus pakėlė savo akis į langą ir tarė: Kas šita? Ir du ar trys eunuchai pasilenkė prie jo. Jis gi jiems tarė: Numeskite ją žemyn. Ir jie numetė ją, ir siena buvo apšlakstyta krauju, o arklių kanopos sumindžiojo ją. Įėjęs gi valgytų ir gertų, jis tarė: Eikite ir pažiūrėkite tos prakeiktosios ir palaidokite ją, nes ji karaliaus duktė. Nuėję jos palaidoti, nerado nieko kita, kaip tik kaukolę, kojas ir rankas" (32 - 35 eil.).

Betgi mes žinome, kad Jezabelė buvo labai vaisinga. Joramas paliko brolius, galinčius karaliauti. "Akabas turėjo septynias dešimtis sūnų Samarijoje; taigi Jehus parašė laišką ir siuntė Samarijon miesto didžiūnams ir seniūnams ir Akabo auklėtojams" (IV Karalių, 10, 1). Laiške buvo liepiama išnaikinti visus jaunuosius karalaičius. "Atėjus pas juos laiškui, jie ėmė karaliaus sūnus ir užmušė septynias dešimtis vyrų, ir sudėjo jų galvas į pintines, ir nusiuntė jam į Jezraelį" (7 eil.). Jehus taip pat išžudė visus Akabo draugus ir visus jo namų tarnus.

"Paskui jis pakilo ir atvyko į Samariją; o, atvykęs prie piemenų buto pakelėje, rado Judo karaliaus Ochozijo brolius ir tarė jiems: Kas jūs esate? Jie atsakė: Esame Ochozijo broliai ir atėjome pasveikinti karaliaus sūnų ir karalienės sūnų. Jis tarė: Sugaukite juos gyvus. Sugavę juos gyvus, jie nugalabijo juos prie šulinio greta buto, keturias dešimtis du vyrus, ir jis nepaliko iš jų nė vieno" (12 - 14 eil.). Ne pro šalį bus priminti, kad tuos keturiasdešimt du Atalijos sūnus jau vieną kartą buvo užmušę arabai (II Kronikų 22, 1). Ochozijas, keturiasdešimt trečiasis ir pats mažiausias šeimoje, tapo savo tėvo, Judo karaliaus Joramo, įpėdiniu kaip tiktai dėl to, kad pirmąkart buvo išžudyti visi aliai vienas vyresnieji broliai. O žiaurusis ir bebaimis Jehus! Jis žudė net... šmėklas!

Jeigu jūs manote, kad tuo dievobaimingosios biblinės šlykštybės baigiasi, žiauriai klystate. Jehus iškėlė didžiules iškilmes Baalo garbei. "Dabar tat pašaukite pas mane visus Baalo pranašus ir visus jo tarnus, ir visus jo kunigus; tenebūnie nė vieno, kurs neateitų, nes aš turiu daryti Baalui didžią auką; ko nebus, tas neišliks gyvas. Darė gi tai Jehus klastingai, kad sunaikintų Baalo tarnus. Jis dar tarė: Švęskite Baalui iškilmingą dieną. Ir jis paskelbė, ir siuntė į visas Izraelio ribas, ir visi Baalo tarnai atėjo; nebuvo likę nė vieno, kurs nebūtų atėjęs. Jie įėjo į Baalo šventyklą, ir Baalo namai buvo pilni nuo vieno galo iki kito" (IV Karalių 10, 19 - 21).

Pamaldų metu Sabaoto konkurento šventovę apsupo Jehaus kariuomenė. "Atsitiko gi, jog, pasibaigus deginamajai aukai, Jehus davė savo kareiviams ir vadams įsakymą: Įeikite ir užmuškite juos, nė vienas te neištrūksta. Tuomet kareiviai ir vadai užmušė juos kalavijo ašmenimis ir išmetė laukan, nuėjo į Baalo šventyklos miestą, išnešė iš Baalo šventyklos statulą ir sudegino, ir sutrupino ją. Jie sugriovė taipgi Baalo šventyklą ir padarė iš jos išvietę iki šios dienos. Taip Jehus išnaikino Baalą iš Izraelio" (25 - 28 eil.).

O dabar, skaitytojau, prisišliekite prie sienos ar šiaip ko nors įsitverkite, kad nesusvyruotumėt ir nepargriūtumėt. Štai dvidešimt devinta eilutė: "Tačiau jis (Jehus) neatsitraukė nuo nusidėjimų Nabato sūnaus Jeroboamo, kurs atvedė į nuodėmę Izraelį, ir neapleido auksinių veršių, buvusių Betelyje ir Dane. "Iš tikrųjų niekaip negali suprasti to pono Jehaus!

O štai dar viena citata: "Viešpats gi tarė Jehui: Kadangi darei rūpestingai, kas buvo teisinga ir patiko mano akyse, ir išpildei prieš Akabo namus visa, kas buvo mano širdyje, tavo sūnūs sėdės Izraelio soste iki ketvirtos kartos. Tuo tarpu Jehus nesirūpino vaikščioti visa širdimi viešpaties, Izraelio dievo, įstatyme, nes neatsitraukė nuo nuodėmių

Jeroboamo, kurs buvo atvedęs į nusidėjimą Izraelį" (30 - 31 eil.). Kaip bebūtų, šis uzurpatorius viešpatavo dvidešimt aštuonerius metus. Karūną paliko savo sūnui Joachazui.

Susižavėjęs Jehaus žygdarbiais, šventasis autorius pamiršo Ataliją. Vienuoliktame perskyrime jis grįžta prie jos. Ryšium su uzurpatoriaus įžengimu į sostą Akabo dukteriai teko gedėti daugelio artimųjų: vos prieš kelias dienas buvo užmušta ir šunų suėsta jos motina Jezabelė, nužudytas brolis Joramas, Izraelio karalius, ir septyniasdešimt kitų brolių, taip pat jos sūnus Ochozijasir keturiasdešimt du kiti jos sūnūs. Jeruzalės karalienei bepaliko vien jos anūkai, Ochozijo sūnūs. Ką ji padarė, kad apsaugotų juos nuo Jehaus rūstybės? Jinai... pati juos išžudė. "Ochozijo gi motina Atalija, matydama savo sūnus mirus, pakilo ir užmušė visą karališkąją ainiją" (IV Karalių 11, 1).

Vien Biblijoje sutinkamas toks kerštas! Volteras šia proga pasakė: "Atalija, mažojo Joaso bobutė, nužudo visus savo anūkus Jeruzalėje, kaip sako šventoji istorija, išskyrus mažąjį Joasą, kuris spėjo pasislėpti. Jai buvo tada apie šimtas metų. Atseit, jokio intereso žudyti nebuvo. Tas visas tariamas žmogžudystes ji įvykdo vien iš malonumo, o taip pat ir dėl to, kad vyriausiasis kunigas Jojada turėtų dingstį nužudyti ir ją savo ruožtu. Šiuo Izraelio ir Judo karalių laiko tarpu užtinkame tokias žudynių ir masinio naikinimo scenas, kokias būtų galima užtikti nebent tik šeškų istorijoje, jei koks nors gaidys sugebėtų ją parašyti."

Biblijos pasakojimams visada būdingas neįtikimumas. Kokiu būdu galėjo jauniausias Ochozijo sūnus išsigelbėti nuo tų visuotinių žudynių? Jį paslėpė teta Josaba. Bet kas ji per viena, ta Josaba? Tai Ochozijo sesuo ir Atalijos duktė (IV Karalių 1, 2). Be to, ji kunigo Jojados žmona (II Kronikų 22, 11). Vadinasi, karalienė Atalija, pagarsėjusi savo nuodėmingumu ir Baalą laikiusi vieninteliu dievu, išleido dukterį už žydų dievo kunigo. O mažasis Joasas slapčia nuo Atalijos buvo auklėjamas šventovėje. Ištisus šešerius metus ji visiškai nieko nežinojo apie tą ilgai trukusį savo žento suokalbį. Septintaisiais metais Jojada sušaukė kariuomenės vadus, ištikimus žydų dievui, parodė jiems jaunąjį Ochozijo sūnų, paskelbė jį karaliumi, o Atalija, atbėgusi pasižiūrėti, kas čia dedasi, buvo nužudyta ant kelio, "kuriuo vedami arkliai", prie karaliaus rūmų. Buvo nužudytas ir Baalo kunigas Matanas, Jojados konkurentas.

Pagal IV Karalių knygą Joasas buvo dievobaimingas monarchas, bet pagal II Kronikų knygą jo viešpatavimas blogai baigėsi; Joasas atgaivino šventų gojų ir kitų netikrų dievų kultą, tuo didžiai papiktindamas Zachariją, kuris po savo tėvo Jojados mirties tapo žydų dievo kunigu (24 per - skyr.). Joasas, įpykintas Zacharijo priekaištų, įsakė užmušti jį akmenimis bažnyčios prieangyje (21 eil.). Savo ruožtu Joasą pasmaugė du tarnai, kuriuos Kronikų knyga vadina: "amanietės Semaatos sūnus Zabadas ir moabitės Semaritos sūnus Jozabadas" (26 eil.), o IV Karalių knyga: "Semaato sūnus Josacharas ir Somerio sūnus Jozabadas" (12, 21). Nesvarbu, kas jį nužudė, bet viešpatavo tas karalius net keturiasdešimt metų. Nužudytojo Joaso įpėdiniu buvo jo sūnus Amazijas.

Grįžtame prie IV Karalių knygos, iš kurios sužinome, jog Izraelyje po žiauriojo Jehaus sostą užėmė jo sūnus Joachazas. Šis pasileidėlis tyčiojosi iš žydų dievo septyniolika metų. Jo karalystę buvo nusiaubę Sirijos karaliai Hazaelis ir Benadadas. O kaip baisiai buvo apiplėšti žydai, tai sunku ir įsivaizduoti! Štai tekstas: "Pasiliko gi Joachazui iš tautos tiktai penkios dešimtys raitelių, dešimt vežimų ir dešimt tūkstančių pėstininkų, nes Sirijos karalius buvo juos užmušęs ir pavertęs tarsi dulkėmis klojimo kūlime" (IV Karalių 13, 7).

Joachazo įpėdiniu buvo jo sūnus Joasas, kurio nereikia painioti su Judo karaliumi Joasu. Izraelio karalius Joasas, Jehaus anūkas, kariavo su Amaziju, Judo karaliaus Joaso sūnumi, sutrynė jį į dulkes, Jeruzalės miesto sienoje išardė keturių šimtų uolekčių platumo spragą, apiplėšė bažnyčią ir karaliaus rūmus.

Izraelio karaliaus Joaso viešpatavimo metais mirė pranašas Elisiejus... Elisiejus buvo susirgęs liga, kuria ir mirė, o Izraelio karalius Joasas nuvyko prie jo ir verkė jo akivaizdoje, ir sakė: Mano tėve, mano tėve, Izraelio vežime ir jo vežėjau!" (IV Karalių 13, 14).

Sekančiais metais įvyko netikėtas stebuklas. Žmonės, laidodami vieną mirusįjį, išvydo plėšikų gaują. "Kai kurie gi, laidodami žmogų, pamatė plėšikus ir įmetė lavoną į Elisiejaus kapą. Ir kai tik jis prisilietė Elisiejaus kaulų, žmogus atgijo ir atsistojo ant savo kojų" (21 - 22 eil.). Mūsų nuomone, pamatę šį stebuklą, plėšikai moabitai taip pat išsigando ir paspruko.

Kritikai niekad nebūna patenkinti. Jie ir čia prikimba. Jie klausia, kodėl dievas neatgaivino paties Elisiejaus, bet prikėlė iš numirusių kažin kokį niekam nežinomą žmogyną - niekam nereikalingą ir neįdomų, atsitiktinai įmestą į pranašo kapą. Jie klausia, kokiu būdu tas kapas paliko atviras ištisus metus? Jie klausia, kas nutiko prisikėlusiajam iš numirusių, ir stebisi, kad jis neišgarsėjo ir Biblija visai nieko nekalba apie jo antrąjį, tokį netikėtą, gyvenimą. Pagaliau, jeigu Elisiejaus kaulai turėjo tokią stebuklingą galią, tai, klausia jie, kodėl jų niekas nebepanaudojo vėliau? Liūdna darosi, kai pagalvoji, kad reikėjo tik truputį apdairumo bei geros tų šventųjų griaučių reklamos - ir mums visiems būtų užtikrintas nemirtingumas! Šiaip ar taip, dvasiškieji tėveliai galėjo panaudoti Elisiejaus kauliukus bent savo pačių gyvybei prailginti.

Krikščionių dvasininkai gana seniai buvo "suradę" Elisiejaus palaikus. IV amžiaus viduryje Romos imperatorius Julijonas Filosofas įsakė tuos kaulus sudeginti. Jų pelenai buvo išpilti ant vėjo. Tai nesukliudė dvasininkams netrukus po Julijono mirties Sebestos mieste vėl pradėti biznį stebuklingomis Elisiejaus relikvijomis; dar vėliau Ravenos mieste pasirodė šių relikvijų dublikatas.

Nuo Elisiejaus mirties prasideda Biblijoje tokia istorinė - politinė painiava, kad beveik visai nebegalima susigaudyti chaotiškoje vardų ir fantastinių įvykių virtinėje. Izraelio valstybė žlugo, valdant karaliui Ozijui. Ozijas ir daugelis jo buvusių valdinių buvo išvaryti į asirų nelaisvę.

40 SKYRIUS

Judo karalystės žlugimas

Tuo metu, kai Izraelio karalystės žydai buvo asirų vergijoje, Judo karalystė dar gyvavo savarankiškai, ir ją dievobaimingai valdė Ezekijas. "Jis sunaikino aukštas vietas ir sutrupino statulas, ir iškirto girias, ir sulaužė varinį žaltį, kurį buvo padirbdinęs Mozė, nes iki to laiko Izraelio sūnūs degino jam smilkalus, ir praminė jį vardu Nohestanas" (IVKaralių 18, 4). Tiesa, dievas už tai atsilygino jam pergale prieš pilistimus, bet vis dėlto dievo globa kai kuriais atvejais tepasireikšdavo tik pusiau. Antai ketvirtaisiais Ezekijo viešpatavimo metais į jo valstybę įsiveržė asirų karalius Sinaheribas (Biblija vadina jį Senacheribu); Ezekijas atsipirko nuo jo, sumokėdamas tris šimtus talentų sidabro ir trisdešimt talentų aukso. "Ir Ezekijas davė visą sidabrą, koks buvo rastas viešpaties namuose ir tarp karaliaus turtų. Anuo tai metu Ezekijas sulaužė viešpaties namų duris ir aukso juostas, kurias pats buvo prisegęs, ir davė jas asirų karaliui" (15 - 16 eil.).

Gavęs tokį grobį, "Senacheribas ", rodos, galėjo palikti Ezekiją ramybėje. Bet kur tau! Jis netrukus vėl sugrįžo, apsupo Jeruzalę kariuomene ir pasiuntė pas Ezekiją kažkokį Rabsaką, kuriam įsakė užduoti karaliui kandų klausimą: "Koks tai yra pasitikėjimas, kuriuo tu remiesi?" (19 eil.). Ezekijas pasiuntė Rabsakui tris parlamentarus, ir šie jam pasakė: "Meldžiame, kalbėk mums, tavo tarnams, siriškai, nes mes suprantame tą kalbą, ir nekalbėk mums žydiškai, girdint tautai, kuri yra ant mūro" (26 eil.).

Bet Rabsakas dar labiau suįžūlėjo. Jis ėmė kalbėti "dailia" Biblijos kalba: "Argi mano ponas siuntė mane pas tavo poną ir pas tave, kad kalbėčiau šituos žodžius, ir ar ne labiau pas vyrus, kurie sėdi ant mūro, kad jie draug su jumis valgytų savo išmatas ir gertų savo šlapimą?" (27 eil.).

Ezekijas, matyt, ne per daugiausia pasikliovė dievu, jei be jokio pasipriešinimo leidosi taip apiplėšiamas. Tačiau pranašas Izaijas, tų įvykių amžininkas, pakėlė jo nuotaiką, o ir pats dievas tėvas galiausiai malonėjo jam suteikti pagalbą. "Taigi aną naktį atsitiko, kad viešpaties angelas atėjo ir išmušė asirų stovyklose šimtą aštuonias dešimtis penkis tūkstančius. O atsikėlęs išaušus, jis pamatė visus mirusiųjų kūnus ir tuojau pasitraukė. Taip asirų karalius Senacheribas sugrįžo ir pasiliko Ninevijoje" (IV Karalių 19, 35 - 36). Šauni biblinė pergalė!

Toliau Biblija pasakoja, kad "Senacheribą" užmušė jo sūnūs Adramelekas ir Sarasaras, kurie po to pasislėpė Armėnijoje, ir kad kitas "Senacheribo" sūnus Asarhadonas užėmė po jo sostą. O sekančiame perskyrime autorius sako, kad Ezekijas paskutiniaisiais savo viešpatavimo metais sudarė sąjungą su Babilonijos karaliumi Merodachu Baladanu.

Šių teiginių nepatvirtina Asirijos karalystės istoriją tyrinėjusių archeologų atradimai. Iš įrašo garsiuosiuose Chorsabado rūmuose, kuriuos aptiko prancūzų konsulas Mosule Bota 1842 metais, aiškėja, kad Merodachą Baladaną ištrėmė iš Chaldėjos patsai Salmanasaras V, Sinaheribo tėvas nugalėjęs jį mūšyje prie Betlakimo 709 metais prieš m. e., ir kad Salmanasaras po šios pergalės užėmė Babiloną ir prijungė jo karalystę prie Ninevijos. Kokiu gi būdu Ezekijas galėjo sudaryti sąjungą su Merodachu Baladanu Sinaheribo sūnaus Asarhadono karaliavimo metu, jeigu tas Babilono karalius neteko visų savo valdų, kariaudamas prieš Ninevijos karalių, Asarhadono senelį, ir jeigu Asarhadonas, karaliavęs paskutiniaisiais Ezekijo metais, buvo kartu Ninevijos ir Babilono karalius?

Bet ir tuo atveju, jei nepaisytume mokslininkų atradimų ir pripažintume Biblijos autoritetą, vis tiek nebūtų galima nepadaryti tokios pastabos: dievas, pažadėjęs: "Aš apginsiu šitą miestą ir išgelbėsiu jį dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo" (IV Karalių 19, 34), galėjo ir nelaukti antrojo "Senacheribo" įsiveržimo. Mat, jeigu dievas, būdamas visagalis, nutarė paimti Jeruzalę į savo globą, tai geriau būtų buvę ginti miestą nuo "Senacheribo" iš pat pradžių, kaip leisti pastarajam išgabenti visus šalies turtus ir visas bažnyčios brangenybes. Taip pat nesuprantama, kodėl viešpats Sabaotas, taip iškilmingai pasiskelbęs Judo giminės gynėju ir globėju ir savo angelo rankomis per vieną naktį nudėjęs šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius asirų, po keleto metų apleido judėjus, leido sugriauti jų šventovę kitai asirų armijai ir labai ramiai žiūrėjo, kaip judėjus, Benjamino giminę ir daugybę levitų apkaustė grandinėmis kaip vergus.

Štai dar vienas įdomus faktas iš Ezekijo gyvenimo. Šis karalius įžengė į sostą, būdamas dvidešimt penkerių metų, ir dievas įrašė į likimo knygą, kad jis mirs, eidamas trisdešimt devintuosius metus. Tačiau dėl aplinkybių, kurias reikia paminėti, dievas trintuku ištrynė tą "amžinosios knygos" puslapį ir įrašė pataisą, ir Ezekijas šiaip taip sulaukė penkiasdešimt ketverių metų.

Keturioliktaisiais savo viešpatavimo metais Ezekijas susirgo, kaip ir turėjo būti pagal nurodymus, padarytus jo likimo knygoje iš pat pradžių, dar prieš pavartojant dievui trintuką. Judo karalius nesišaukė gydytojo; to ir nereikėjo, nes čia pat buvo pranašas Izaijas, šventas žmogus, žinąs visus dievo sprendimus. Patyręs, kokiu reikalu ligonis karalius norėjo su juo pasitarti, pranašas nuskubėjo prie jo patalo. Ir tarė Izaijas Ezekijui: "Štai ką sako viešpats dievas: Sutvarkyk savo namus, nes tu mirsi ir neliksi gyvas. Jis nukreipė savo veidą prie sienos ir meldė viešpatį, sakydamas: Maldauju, viešpatie, atsimink, kaip vaikščiojau tavo akivaizdoje tiesoje ir tobula širdimi ir dariau, kas patinka tavo akivaizdoje. Ir Ezekijas verkė labai graudžiai. O pirma negu Izaijas perėjo pusę kiemo, jam buvo suteiktas viešpaties žodis ir pasakyta: Grįžk ir sakyk mano tautos vadui Ezekijui: Štai ką sako viešpats, tavo tėvo Dovydo dievas: Aš girdėjau tavo maldą ir mačiau tavo ašaras, ir štai išgydžiau tave; trečioje dienoje tu pakilsi į viešpaties namus. Ir pridėsiu prie tavo dienų penkiolika metų; be to, išvaduosiu tave ir šitą miestą iš asirų karaliaus rankos ir apginsiu šitą miestą" (IV Karalių 20, 1 - 6).

Izaijas, kaip pranašas, niekuo nesistebėjo ir garbingai vykdė tai, kas jam buvo įsakyta. Tačiau tos prieštaraujančios pranašystės supainiojo ligonį. Ezekijas paklausė Izaiją: "Koks bus ženklas, kad viešpats išgydys mane ir kad trečioje dienoje pakilsiu į viešpaties bažnyčią? Izaijas jam tarė: Toks bus ženklas nuo viešpaties, kad viešpats išpildys žodžius, kuriuos yra kalbėjęs. Ar nori, kad šešėlis pakiltų per dešimtį linijų, arba kad tiek pat laipsnių sugrįžtų? Ezekijas tarė: Nesunku šešėliui padidėti dešimčia linijų, ir ne tai aš noriu, kad įvyktų, bet kad sugrįžtų dešimtį laipsnių. Taigi pranašas Izaijas šaukėsi į viešpatį, ir jis sugrąžino ant Akazo laikrodžio šešėlį linijomis, per kurias jau buvo nusileidęs atgal per dešimtį laipsnių" (8 - 11 eil.). Izaijas uždėjo ant Ezekijo voties "ryšelį figų", ir "jis išgijo".

Netikintieji juokiasi iš to figų marmelado ir iš tų dešimties saulės laikrodžio laiptų, kuriais saulė pabėgėjo atgal. Arba Ezekijo liga, sako jie, buvo vieni niekai, jeigu jis pasveiko nuo figų trauklapio; arba, tik dievui įsikišus, karalius išgijo, ir tuomet trauklapis buvo visiškai nereikalingas. O kai dėl saulės laikrodžio, tai Ezekijas kritikams atrodo paskutinis neišmanėlis, sakydamas, kad šešėliui lengviau bėgti į priekį, negu pasukti atgal: abiem atvejais gamtos dėsniai būtų buvę vienodai pažeisti, ir visa astronominio judėjimo tvarka Saulės sistemoje turėjo suirti. Be to, šešėlio grįžimas atgal Akazo laiptais yra nekas kita, kaip žinomojo Jozuės stebuklo pakartojimas.

Izraelio karalystės žlugimas

Taip sako skeptikai. Užtat teologai, priešingai, neabejodami tiki, kad Saulė sustojo, Jozuei įsakius, ir pasuko atgal, prašant Ezekijui Izaijo knygos trisdešimt aštuntame perskyrime šis atvejis vėl minimas: "Ir saulė sugrįžo atgal dešimčia laipsnių, kuriais ji buvo nusileidusi" (8 eil.).

Įdomiausias dalykas iš visų šiam laikotarpiui priskiriamų įvykių yra Izaijo mirtis: šis žmogus, būdamas gyvas stebuklas, nepajėgė padaryti nė menkiausio stebuklėlio, kai jo paties gyvybė atsidūrė pavojuje. Ezekijo sūnus ir įpėdinis Manasas, kuris ne per daug tikėjo mįslingu šešėlio slinkimu atgal, buvo tiek pat nedievobaimingas, kiek jo tėvas buvo pamaldus. Norėdamas pamatyti, ar Izaijas turi kokį nors figų trauklapį savo paties reikalui, jis įsakė perpjauti pranašą pusiau. Nelaimingasis Izaijas ir buvo perpjautas kaip paprasčiausias rąstas. Nei Rapolas, nei kuris kitas angelas neatvyko jam į pagalbą. Belieka manyti, kad tada, kai buvo nukankintas ištikimasis tarnas, dievas darbavosi kažkurioje kitoje planetoje.

Paskutinis Judo karalius buvo Sedekijas. Vienuoliktaisiais jo viešpatavimo metais Jeruzalę užėmė Nabuchodonosoro kariuomenė (IV Karalių 25, 2). "Kraujo karalaičiai" buvo išžudyti, o Sedekijas, išdurtomis akimis ir surakintas grandinėmis, buvo išvestas į Babilono vergiją su visais savo tautos likučiais (7 eil.). Nabuchodonosoras padegė Saliamono bažnyčią ir rūmus; iš Jeruzalės jis bepaliko vien griuvėsius (9 - 10 eil.).

"Štai pagaliau, - sako Volteras, - didžiosios dalies senovės žydų istorijos atomazga. Pradžioje dešimties Izraelio karalystės giminių sunaikinimas, o paskui - likusiųjų dviejų giminių pavergimas. Štai kuo baigiasi visi tie didieji stebuklai, tariamai dievo padaryti šios tautos labui. Krikščionių išminčiai skaudančia širdimi čia mato tas savo tėvų nelaimes, "tėvų", kurie nuvalė jiems kelią į išganymą. Skeptikai, slėpdami savo džiaugsmą, čia mato sunaikinimą bemaž visos tautos, kuri, jų akimis žiūrint, yra pasibaisėtinų prietarų, šlykštaus ištvirkimo, žvėriškų plėšikavimų, nepaprasto kvailumo ir dievobaimingo kraugeriškumo tauta."

41 SKYRIUS

Tobijo ir Juditos šventos bei romantiškos istorijos

Tobijas iš Neftalio giminės asirų karaliaus Salmanasaro laikais buvo išvestas į vergiją Ninevijon. Gaila, tas biblinis karalius nepaliko savo valdų žemėlapio. O be žemėlapio neįmanoma suprasti, kokiu būdu, būdamas Ninevijos (prie Tigro) karaliumi, jis galėjo aplenkti Babilono karalystę, kad nuvyktų ir apkaustytų grandinėmis Palestinos gyventojus. Tai vis tasia, kaip kad turkai imtų žygiuoti per Graikiją, norėdami nusivaryti pas save į nelaisvę Italijos gyventojus. Tobijas, "atėjęs į Medų miestą Ragę, turėdamas dešimtį talentų sidabro iš to, kuo buvo karaliaus apdovanotas, pamatė didžioje savo tautos minioje stokojantį Gabelį, kurs buvo iš jo giminės, ir davė jam po parašu minėtąjį sidabrą" (Tobijo 1, 16 - 17). Nieko sau sumelė dirbančios moters vyrui (Tobijo žmona Ona buvo audėja - 2, 19). Nebežinai žmogus, nė kaip stebėtis Tobiju, kuris vyksta šimtus kilometrų nuo Ninevijos, kad kažkokiam Gabeliui atiduotų saugoti savo pinigus.

Kartą, sugrįžęs iš kažkieno laidotuvių namo ir būdamas suteptas, Tobijas atsigulė pašalėje. Jis nepastebėjo, kad pastogėje buvo kregždžių lizdas. Kas buvo toliau, šventasis raštas taip pasakoja: "O iš kregždžių lizdo nukrito jam miegančiam ant akių šilto mėšlo, ir jis apako" (Tobijo 2, 11). Kompetentingi žmonės teigia, kad kregždžių mėšlas visai nepavojingas regėjimui ir kad Tobijui būtų užtekę tik nusiprausti.

"Taigi tą pačią dieną atsitiko, kad Medų mieste Ragėje Raguelio duktė Sara išgirdo iš vienos savo tėvo tarnaitės paniekinimų, nes Sara buvo išleista už septynių vyrų, o pikta dvasia, vardu Asmodėjas, užmušė juos tuojau, kai tik buvo pas ją įėję. Taigi kai ji barė tarnaitę už jos kaltybę, ta atsakė jai ir tarė: Kadgi mes nematytume daugiau iš tavęs sūnaus arba dukters ant žemės, tu užmušėja savo vyrų! Argi ir mane nori užmušti, kaip jau užmušei septynis vyrus? Nuo tų žodžių ji nuėjo į aukštąjį savo namų kambarį ir tris dienas bei tris naktis nevalgė ir negėrė, bet, melsdamasi ištvermingai, su ašaromis prašė dievą, kad išvaduotų ją iš tos gėdos" (Tobijo 3, 7 - 11).

Kritikai pastebi, kad iki tol žydai niekada ir niekur nemini jokio velnio, demono ar šėtono: piktos dvasios yra kilusios Persijoje, kur liaudis tikėjo, kad egzistuoja du vienodai galingi dievai: Ormuzdas, gėrio dievas, ir Arimanas - blogio dievas. Kiekvienas iš jų komanduoja ištisai gerųjų arba piktųjų dvasių armijai. O žydai buvo tik pamėgdžiotojai. Savo religiją jie perėmė iš kaimynų arba pavergėjų, ir perėmė ne tiktai apeigas, bet ir religines legendas.

Tobijo knyga verčia manyti, kad piktoji dvasia Asmodėjas buvo įsimylėjęs Sarą ir jai pavyduliavo. Tai visiškai atitinka senovės tautų supratimą apie dvasias, angelus ir dievus. Mes jau esame matę Pradžios knygoje angelus, įsimylėjusius žmonių mergaites, kurioms gimdavę milžinai. Vėliau dvasininkai sugalvojo daug istorijų apie velnius, turėjusius lytinių santykių su moterimis, ir apie nepaprastus žmones, gimusius iš tų nuodėmingų santykių, apie velnius, šimtais įvairiausių būdų įlendančius į jaunuolių ir mergaičių kūnus, apie tai, kaip velnius galima iššaukti ir išvaryti. Buvo ir tebėra daug klaikių prietarų, kuriuos dvasininkai savanaudiškais interesais visada panaudodavo žmonėms mulkinti.

"Anuo metu abiejų maldos liko išklausytos aukščiausiojo dievo garbės akivaizdoje, ir buvo siųstas viešpaties angelas šventas Rapolas, kad išgydytų abu, kurių maldos buvo vienu metu statytos viešpaties akivaizdoje" (Tobijo 3, 24 - 25).

Čia pirmą kartą šventasis raštas pavadina angelą vardu. Visi komentatoriai vienbalsiai tikina, kad angelų vardai yra chaldėjiškos kilmės: Rafaelis (Rapolas) - dieviškasis gydytojas, Urielis - dieviškoji ugnis, Azraelis - dievo giminė, Michaelis (Mykolas) - dievo paveikslas, Gabrielis - dievo žmogus. Persų angelai vadinosi visiškai kitaip: Ma, Kur, Dubadur, Baaman ir t. t. Žydai buvo chaldėjų, bet ne persų vergijoje ir pasisavino tikėjimą chaldėjų angelais ir velniais. Viskas keičiasi toje "dievo išrinktoje" tautoje, kai tik pasikeičia jos šeimininkai. Kanaaniečių pavergti, žydai garbino jų dievus; būdami asirais vadinamų karalių nelaisvėje, jie priėmė tikėjimą jų geromis ir piktomis dvasiomis.

"Taigi Tobijas, manydamas jo maldą... būsiant išklausytą, pasivadino prie savęs savo sūnų Tobiją ir jam tarė: Pasiklausyk, mano sūnau, mano burnos žodžių ir dėk juos į savo širdį kaip pamatą. Kai dievas paims mano sielą, tu palaidok mano kūną ir laikyk pagarboje savo motiną per visas jos gyvenimo dienas" (Tobijo 4, 1 - 3). Seka ilga kalba, kuri baigiama taip: "Taipogi pasakau tau, mano sūnau, jog, tau dar tebesant kūdikiu, aš daviau dešimtį talentų sidabro Gabeliui Medų mieste Ragėje ir turiu jo raštą. Todėl paieškok, kaip galėtumei pas jį nueiti ir atsiimti iš jo minėtuosius pinigus ir sugrąžinti jam jo parašą" (24 eil.).

Senis Tobijas apanka

Tobijas perdavė sūnui, kurio vardas buvo irgi Tobijas, raštą ir patarė susirasti palydovą, kurs jį lydėtų kelionėje. "Tuomet Tobijas išėjo, rado skaistų jaunikaitį, stovintį susijuosusį ir tarsi pasiruošusį keliauti. Nežinodamas, kad tai buvo dievo angelas, jis pasveikino jį ir tarė: Iš kur tu, geras jaunikaiti? O anas atsakė: Iš Izraelio sūnų. Tobijas jam tarė; Ar žinai kelią, kuriuo einama į Medų kraštą? Tasai jam atsakė: Žinau ir dažnai vaikščiojau visais jo keliais ir esu buvęs pas mūsų brolį Gabelį, kurs gyvena Medų mieste Ragėje" (Tobijo 5, 5 - 8).

Koks sutapimas, ar ne? Jaunasis Tobijas pristatė tėvui gražųjį nepažįstamąjį, kurs pasisakė kilęs iš didžiojo Ananijo giminės ir vadinąsis Azariju. Dar vienas puikus sutapimas, nes senasis Tobijas pažinojo Ananiją ir net buvo jam tolimas giminė. Sekė derybos dėl atlyginimo už berniuko palydėjimą kelionėje. Tobijas užtikrino: "Kai sugrįši, aš tau atiduosiu tavo užmokestį" (14 eil.).

Tobijas išvyko kelionėn kartu su tariamuoju Azariju, "ir šuo sekė jį". Nesunku atspėti, kad kelionė neapsiėjo be nuotykių, kitaip, aiškus dalykas, nevertėjo autoriui niekus tauzyti ir išleisti į sceną tuos du veikėjus. "Pirmą naktį jis apsistojo prie Tigro upės. Jis išėjo nusiplauti kojų, ir štai didžiausia žuvis prisiartino jo praryti. Nusigandęs Tobijas šaukė didžiu balsu ir tarė: Viešpatie, ji užpuola mane. Angelas jam tarė: Nutverk ją už pažandės ir trauk prie savęs. Jis tai padarė ir ištraukė ją ant sausumos" (Tobijo 6, 1 - 4).

Kokiu gi būdu siaubingoji žuvis, galinti praryti žmogų, taip lengvai leidosi paimama už žiaunų, kaip triušis už ausų? Bet teologai dėlto nekvaršina sau galvos. Aišku, kad tokių žuvų nebūna gėluose vandenyse. Ta žuvis, reikia manyti, buvo įmesta į Tigrą tyčia, specialiu dievo įsakymu, kad įvyktų stebuklas. Tai buvo dieviškoji inscenizacija, ir todėl neverta tyrinėti, kokiai rūšiai galėjo priklausyti didžiulė gėlųjų vandenų žuvis žmogėdra.

Sara, Raguelio duktė

Angelas įsakė Tobijui supjaustyti žuvį ir pasilaikyti sau širdį, kepenis ir tulžį. Po to keleiviai išsikepė žuvį ir maitinosi ja, iki pasiekė Ekbataną. "Tuomet Tobijas pasiklausė angelą ir jam tarė: Meldžiu tave, broli Azarijau, pasakyti man, kokį galima turėti vaistą iš to, ką liepei pasilaikyti iš žuvies. O angelas atsakydamas jam tarė: Jei padėsi jos širdies dalelę ant anglių, jos dūmai nuvaro visokią piktų dvasių rūšį ar tai nuo vyro, ar nuo moteriškės, taip kad daugiau prie jų nebeprisiartina. O tulžis tinka patepti akims, kuriose būtų pabalimas, ir jos išgis" (7 - 9 eil.).

Paskui Rapolas patarė Tobijui nuvykti pasisvečiuoti pas giminaitį Raguelį ir vesti jo dukterį Sarą. Dėl pastarojo pasiūlymo Tobijas labai suabejojo. Jis tarė angelui: "Teko girdėti, kad ji buvusi duota septyniems vyrams ir jie mirė; bet ir tai girdėjau, kad juos užmušusi piktoji dvasia. Bijau tat, kad kartais ir man taip neatsitiktų... Tuomet angelas Rapolas jam tarė: ...Kai tu, vedęs ją, įeisi į kambarį, nesiartink prie jos tris dienas ir nieku kitu neužsiimk su ja, kaip tik melskis. O tą pačią naktį, uždegus žuvies kepenis, piktoji dvasia bus išvaryta. Antrą naktį būsi įleistas į šventųjų patriarchų draugystę. O trečią naktį gausi palaiminimą, kad iš jūsų gimtų visai sveiki vaikai. Praėjus trečiai nakčiai, imsi mergaitę su viešpaties baime, vedamas labiau noro turėti vaikų, kaip geidulio, idant gautumei palaiminimą vaikuose iš Abraomo ainijos" (14 - 22 eil.).

"Taigi juodu įėjo pas Raguelį, o Raguelis priėmė juos su džiaugsmu. Raguelis, pažvelgęs į Tobiją, tarė savo pačiai Onai: Kaip panašus šitas jaunikaitis į mano seserėną!" (Tobijo 7, 1 - 2). Jaunikaitis pasisakė savo vardą; juo labiau apsidžiaugė ir iškėlė didelius pietus, bet jaunasis Tobijas atsisakė ragauti valgio, jei senis Raguelis neatiduosiąs jam savo dukrelės Saros. Raguelis sutiko, bet laikė savo pareiga pasakyti jaunuoliui apie baisingąjį pirmųjų septynių gražuolės Saros vyrų likimą. Jaunasis Tobijas atkakliai prašė, tvirtindamas, kad nesibijąs nieko. Tuomet Raguelis, "ėmęs savo dukters dešinę, padavė į Tobijo dešinę, sakydamas: Abraomo dievas ir Izaoko dievas, ir Jokūbo dievas teesie su jumis ir tesuvienija jus, ir teišpildo savo palaiminimą ant jūsų. Po to, paėmę popieriaus, sudarė moterystės sutartį" (To - bijo 7, 15 - 16).

Motina paruošė miegamąjį ir įvedė į jį Sarą. "O ji jai tarė: Būk drąsi, mano dukra! Dangaus viešpats teduoda tau džiaugsmą už nuobodį, kurį iškentėjai" (20 eil.). "O kai pavalgė, jie įvedė prie jos jaunikaitį. Tobijas gi, atsimindamas angelo žodžius, išsiėmė iš krepšio kepenų dalį ir padėjo ją ant žarijų. Tuomet angelas Rapolas nutvėrė piktąją dvasią ir pririšo ją aukštojo Egipto dykumoje" (Tobijo 8, 1 - 3).

Teologai atsidėję svarstė klausimą, ar Asmodėjas ir ligi šiol tebėra pririštas Aukštutinio Egipto dykumoje. Klausimas rimtas! Upės rašalo išlieta, jį sprendžiant. Apsukriausi yra vieno egiptiečių vienuolyno broliukai, rodą maldininkams gilų šulinį, į kurį Rapolas įmetęs surištą savo priešą. Velnias tebetupįs ten ir po šiai dienai. Sumokėjus tam tikrą rinkliavą, dievobaimingieji broliai leidžia įmesti į šulinį keletą akmenų ar įvarvinti kelis švęsto vandens lašus ir tuo dar labiau padidinti kančias šėtonui, kurio būklė ir taip nepavydėtina.

Raguelis, būdamas tikras, kad Tobijas neišliks gyvas, atsidėjęs kasė jam kapo duobę. Bet kai sekantį rytą sužinojo, kad jo žentas sveikas ir gyvas, neišpasakytai nudžiugo. Kapą bematant užvertė, ir vestuvių pokylis tęsėsi dar 14 dienų. Pasibaigus linksmybėms, Raguelis "iš viso, ką turėjo, davė pusę Tobijui ir padarė raštą, kad kita pusė, kuri bus likusi po jo mirties, tektų Tobijo nuosavybėn" (24 eil.). Vestuvių puotos metu angelas Rapolas, jau sugrįžęs iš Aukštutiniojo Egipto, atėjo į Ragės miestą Azarijo vardu. Gabeliui gerai klojosi, ir jis be ilgų kalbų sugrąžino Tobijui iš jo tėvo paimtuosius dešimtį talentų.

Pagaliau jaunasis Tobijas, jo žmona, dangiškasis palydovas ir šuo sugrįžo į Nineviją, kur senasis aklys jau buvo benusimenąs. "Tuomet Tobijas, ėmęs žuvies tulžies, patepė tėvui akis ir palaukė apie pusę valandos; tuomet baltumas ėmė luptis nuo jo akių kaip kiaušinio plėvė. Ėmęs ją, Tobijas nutraukė nuo jo akių, ir tuojau jis atgavo regėjimą" (Tobijo 11, 13 - 15). Beliko atsiskaityti su Azariju, tačiau pastarasis atsisakė jam siūlomo atlyginimo ir, pareiškęs, kad jis esąs vienas iš septynių vyresniųjų dangiškosios hierarchijos angelų, išnyko.

Tobijo sūnus veda Sarą ir nuvaiko piktąją dvasią

Pasakaitė apie Juditą ne mažiau stebuklinga. Aštuonioliktaisiais Nabuchodonosoro, kurį Biblija čia vadina Asirijos karaliumi, viešpatavimo metais Betulijos miestą, visiškai nežinomą istorikams ir geografams, apgulė to karaliaus armija, vadovaujama irgi mitinio generolo Holoferno. Šios armijos branduolį sudarė 120000 pėstininkų ir 12000 raitelių (Juditos 2, 7). Holofernas užtvenkė kanalus, kuriais tekėdavo vanduo į Betuliją, "taip kad viduje miesto nebebuvo ir vienai dienai ko atsigerti" (Juditos 7, 11). Padėtis darėsi nebeįmanoma. Tuomet viena labai graži Betulijos našlė, kurios vyras buvo miręs nuo saulės smūgio miežių pjūties metu (Juditos 8, 2 - 3), ryžosi gelbėti savo tėvynę. Tuo tikslu ji apsirengė gražiausia suknele, išsikvėpino, pasidažė ir, lydima senos tarnaitės, nuėjo į priešo stovyklą (Juditos 10, 10). Holoferno kariuomenės sargybiniai, ją pamatę, "labai stebėjosi jos gražumu" (14 eil.). Gražuolė paprašė nuvesti ją pas generolą, kuris tuo metu "sėdėjo po uždanga" (19 eil.). Holofernas pakvietė Juditą papietauti jo palapinėje. Valgyta ir gerta buvo atsakančiai. Generolas "pasidarė linksmas dėlei jos ir gėrė labai daug vyno, kiek niekuomet nebuvo gėręs savo gyvenime" (Juditos 12, 20). Pasibaigus pokyliui, kai Holofernas, visiškai patenkintas, išsitiesė lovoje, Judita ištraukė iš makšties jo paties kalaviją, "nusitvėrė už jo galvos plaukų ir... kirto du sykius į jo sprandą, ir nukirto jam galvą" (Juditos13, 9 - 10). Na ir sakykite, ar neteisingi žodžiai, kad iš meilės žmogus kartais netenka galvos!

Holoferno galvą Juditos tarnaitė įsidėjo "į savo maišą" (11 eil.), ir abi moterys, niekieno nepastebėtos, sugrįžo į miestą. Sekančią dieną virš Betulijos miesto sutvirtinimų pasirodė Nabuchodonosoro armijos vyriausiojo vado fizionomija. Kaip sako Biblija, didžiulė kariuomenė, kuri buvo apgulusi miestą, išvydusi nukirstą galvą, pasileido bėgti (Juditos 15, 1 - 2). Niekas nė nepagalvojo klausyti kokio nors kito viršininko komandos.

Štai ką sako dėl to Volteras: "Geografui būtų labai sunku surasti kur nors vietą tai Betulijai. Vieni nurodo, kad ji buvusi keturiasdešimt mylių į šiaurę nuo Jeruzalės, kiti - kad keletą mylių į pietus nuo jos. Bet kiekvienai padoriai moteriškei būtų dar sunkiau pateisinti gražiosios Juditos poelgį. Gulėti su armijos vadu, kad nukirstum jam galvą, šiaip ar taip ne perdaug kuklu. O įkišti tą kruviną galvą savo irgi kruvinomis rankomis į maišą ir ramiai praeiti su tarnaite pro šimtatūkstantinės armijos sargybas taip, kad nė vienas sargybinis jų nesulaikytų, - ne toks jau paprastas dalykas."

Tačiau keisčiausia, kad po šito šaunaus žygdarbio ji išgyveno šimtą penkerius metus savo velionio vyro namuose, kaip pasakyta šešioliktame perskyrime. Spręsdamas klausimą, kiek metų turėjo Judita, vykdydama šaunųjį žygdarbį, mums jau pažįstamas benediktinas Kalmetas pareiškia nuomonę, kad Judita turėjusi šešiasdešimt penkerius metus, kai Holofernas susižavėjęs jos nuostabiu grožiu. Pats tinkamiausias amžius sukti ir kapoti galvoms! Bet Biblija supainioja mus: ji sako, kad niekas nedrumstęs Izraelio ramybės "per visą jos gyvenimą", kai tuo tarpu tai buvo pačių didžiausių žydų tautos nelaimių laikotarpis.

Beje, štai tiksli citata: "Per visą gi jos gyvenimo laiką nebuvo, kas vargintų Izraelį, ir per daugelį metų, jai mirus" (Juditos 16, 30). Šie žodžiai dar sykį parodo, su kokiu aplombu Biblijos įkvėpėjai tyčiojasi iš tikinčiųjų. Sutinkant su benediktino Kalmeto ir kitų katalikų teologų aiškinimais, kad Judita buvo šešiasdešimt penkerių metų, kai nužudė Holoferną (to Biblijoje niekur nėra pasakyta!), vis tiek dar lieka keturiasdešimt metų tarp biblinės herojės žygdarbio ir jos mirties. O jei sugrįšime prie IV Karalių knygos (prie perskyrimų, pašvęstų paskutiniesiems judėjų karaliams) ir perskaitysime asirų - babiloniečių karalystės istoriją, tai nevykęs prasimanymas apie Juditą pasidaro visiškai akivaizdus.

Chaldėjų dinastijos įsteigėjo, Babilono karaliaus Nabopalasaro (viešpatavusio 626 - 604 m. prieš m. e.) įpėdinis buvojo sūnus Nebukadnecaras - Nabukudurusuras (biblinis Nabuchodonosoras, viešpatavęs 604 - 562 m. prieš m. e.), nugalėjęs faraoną Nechą garsiajame mūšyje prie Karchemyšo, Eufrato aukštupyje. Kaip tik tuo laiku Nabuchodonosoras pirmą kartą įsiveržė į Judo valstybę, norėdamas nubausti karalių Joakimą, Jozijo sūnų, kuris kariavo prieš Babiloną faraono Necho pusėje. 597 m. prieš m. e. Jeruzalę paėmė babiloniečių kariuomenė. Dalis gyventojų buvo išgabenta į Babiloną. Tai buvo septyniasdešimt metų trukusios nelaisvės pradžia. Judo karalystė kol kas dar liko nepriklausoma, bet išsilaikė neilgai.

Pranašo Jeremijo raudos

Pirmojo Nabuchodonosoro žygio prieš judėjus faktai, kuriuos pripažįsta IV Karalių knyga, visiškai nesutampa su tais, kurie pasakojami Juditos knygoje. Jei epizodas su Holofernu būtų įvykęs tuo laikotarpiu, tai, be abejonės, Nabuchodonosoras per savo pirmąjį žygį būtų atkeršijęs už generolo nužudymą, nepalikdamas Judėjai nepriklausomybės.

Neįmanoma šio epizodo priskirti taip pat nė vėlesniems metams, kada babiloniečių jungas slėgė judėjus sunkiau, nei bet kada. 588 metais faraonas Uach-ib-Ra (Aprijas) po sėkmingo karo su sirais pakurstė Judo karalių Chizkiją - Sedekiją nusikratyti babiloniečių jungu. Apriją Nabuchodonosoras sumušė Sirijoje. Grįžęs iš savo pergalingo žygio, Nabuchodonosoras vėl apgulė Jeruzalę. Judita savo žygdarbio, aišku, neįvykdė nė šiuo laikotarpiu, nes pergalė ir šį sykį atiteko Izraelio priešams. Apgula baigėsi Jeruzalės paėmimu ir visišku Judo valstybės sutriuškinimu. Babiloniečių kariuomenė įžengė į Dovydo miestą 586 m. prieš m. e. naktį iš liepos 9 į 10. Bažnyčia ir karaliaus rūmai buvo sugriauti, visuomeniniai pastatai, lygiai kaip ir civilių gyventojų namai, sudeginti, įtvirtinimai paversti griuvėsiais; visa karaliaus šeima buvo išnaikinta ir išžudyta, išskyrus Sedekiją, kuris išdurtomis akimis buvo išvestas į nelaisvę Babilonan, lydimas pavergtų judėjų minių.

Nabuchodonosoras nesiliovė ir toliau buvęs Judėjos rykšte ir siaubu. Jo armija, atvykdama į Palestinos teritoriją, visada nugalėdavo, vis tiek, ar jai vadovaudavo jo skirti vadai, ar jis pats. To neneigia nė biblinės Karalių knygos. Vadinasi, jei Juditos knyga priskiria gražuolei senutei tokį žygdarbį, kaip vieno Nabuchodonosoro generolo nužudymą, o Babilonas neturėjo dviejų to paties vardo karalių, tai šitoji knyga nuo pirmosios iki paskutiniosios eilutės yra grynas prasimanymas.

42 SKYRIUS

Pranašas Danielius ir jo šventi memuarai

Pranašų Izaijo, Jeremijo, Ezekielio ir kitų knygos neturi jokios reikšmės mūsų tyrinėjimui. Pasakojimai apie įvykius, net ir tikrai buvusius, tariamai surašyti prieš tuos įvykius, iš tikrųjų kalba apie praeitį arba apie tai, kas dėjosi autorių laikais. Pranašystės be galo neaiškios ir miglotos. Jas gali aiškinti pagal norą ir dargi keisti aiškinimus, taikyti įvairiems tikslams ir įvairiems įvykiams. Mes jų čia nenagrinėsime, nes tai būtų tuščias, skaitytojo laiko gaišinimas.

Dabar mes atsisakysime iki šiol naudotos sistemos nuosekliai, žingsnis po žingsnio, nagrinėti Biblijos tekstą. Likusioje šio veikalo dalyje mes sugrupuosime visus epizodus iš religijos tarnų ginamos žydų tautos istorijos nuo to laiko, kai Nabuchodonosoras sugriovė bažnyčią, iki Jėzaus Kristaus. Tokiu būdu mes pateiksime skaitytojui pačių įdomiausių fragmentų rinkinį, pradedant Danieliumi, kurio nuotykiai vyksta Nabuchodonosoro laikais.

Danieliaus knyga prasideda pasakojimu, kaip karalius Nabuchodonosoras tariamai auklėjęs Babilone, tarp savo eunuchų ir tarnų, keturis jaunus žydukus, aukštakilmius, gražaus gymio. Eunuchų viršininkas Asfenezas tuos keturis jaunuolius - Danielių, Ananiją, Azariją ir Mizaelį - pavadino Baltazaru, Sidrachu, Abdenagu ir Mizrachu ir pavedė savo padėjėjui Malasarui. Biblija nesako, kad juos būtų iškastravę, tačiau tai gana ryškiai aiškėja iš teksto. Kaip bebūtų, auklėjimas jaunuoliams išėjo į naudą, ir Nabuchodonosoras pripažino, kad jie dešimt kartų protingesni ir mokytesni, negu visi jo karalystės išminčiai ir astrologai.

Vieną gražią dieną arba, teisingiau, vieną gražią naktį Nabuchodonosoras pasapnavo sapną, kuris taip jį paveikė, kad pabudęs nebegalėjo net jo atsiminti. Susišaukęs visus chaldėjų išminčius, liepė jiems pasakyti, ką jis sapnavo, ir išaiškinti tą sapną. Išminčiai atsakė, kad pirmoji uždavinio pusė yra visiškai neišsprendžiama, bet jeigu karalius atsimintų savo sapną, tai jį išaiškinti būtų pats lengviausias dalykas pasaulyje. Įsiutęs Nabuchodonosoras įsakė išminčius kankinti. Per egzekuciją, kada turėjo žūti ir keturi jauni žydukai, nors jie ir nebuvo iššaukti į konsultaciją, Danielius ūmai pareiškė, kad jis apsiimąs priminti Nabuchodonosorui sapną ir kuo teisingiausiai jį išaiškinti. Jis pasakė, kad karalius sapnavęs didelę statulą aukso galva, sidabro krūtine ir rankomis, vario pilvu ir strėnomis, pusiau geležinėmis, pusiau molinėmis kojomis. Akmenukas, riedėdamas nuo netolimo kalno, kaukštelėjęs į statulos kojas ir sutrupinęs jas, statula pargriuvusi, o akmuo pavirtęs dideliu kalnu, kuris užpildęs visą žemę.

Danielius išaiškino, kad aukso galva - tai patsai Nabuchodonosoras. Po jo iškilsianti menkesnė, sidabrinė, karalystė; paskui būsianti trečia, varinė karalystė; dar paskiau - milžiniška, pusiau geležinė, pusiau molinė, atseit, pusiau stipri, pusiau silpna valstybė. Ir tada dievas pakeisiąs penktąją valstybę, kuri sudaužysianti ir sunaikinsianti visas kitas. Ta penktoji įsikursianti amžinai. Visiškai apstulbintas tokios gilios išminties, Nabuchodonosoras parpuolęs kniūpsčias prieš jaunąjį Danielių, apibėres jį dovanomis ir paskyręs vienos Babilono provincijos gubernatoriumi. Taip bent sako Biblija, nors archeologai nerado nieko panašaus asirų įrašuose.

Po kurio laiko Nabuchodonosoras pastatydino plyname lauke, Babilono valstybės Duro provincijoje, auksinę statulą šešių dešimtų uolekčių aukščio ir šešių uolekčių pločio; jos pašventinimo dieną jis sušaukė visus satrapus, seniūnus, kariuomenės vadus, valdytojus, patarėjus ir kitus. Kiek atokiau nuo statulos liepė pastatyti didžiulę krosnį, kurioje liepsnojo ugnis. Pranešėjas karaliaus vardu paskelbė, kad kas neparpuls kniūpsčias prieš aukso statulą, bus įmestas į krosnį. Ananijas, Azarijas ir Mizaelis nepanoro parpulti kniūpsti, ir Nabuchodonosoras užsirūstinęs įsakė užmesti į krosnį septynis kartus daugiau kuro, nei paprastai, ir įkišti į ją tris jaunuosius žydus, prieš tai juos surišus.

Tačiau krosnis kūrenosi taip akinamai ir karštai, kad žmonės, atvedę prie jos pasmerktuosius, patys sudegė gyvi, tik prisiartinę. Nabuchodonosoras baisiai nustebo, pamatęs, kad ne trys, bet keturi žmonės ramiausiai vaikštinėja po krosnies liepsnas, nė kiek nesiskųsdami karščiu. Nabuchodonosoras pakvietė Ananiją, Azariją ir Mizaelį išeiti iš krosnies, ir jie taip padarė. Visi satrapai, seniūnai, valdytojai ir patarėjai buvo tiesiog pritrenkti, matydami, kad tie žmonės išėjo gyvi ir sveiki, kad nė vienas plaukas nenusvilo ant jų galvos - "net ir kelnės nebuvo paliestos" (Danieliaus 3, 94). Nabuchodonosoras tuojau pat išleido dekretą, kuriuo kiekvienas, ištaręs nepagarbų žodį prieš žydų dievą, bus sukapotas į gabalus, o jo namai sugriauti (96 eil.).

Ketvirtas perskyrimas - tai bukaprotybės šedevras. Kunigai pasakoja, kad Nabuchodonosoras pavirtęs gyvuliu ir juo išbuvęs septynerius metus. Danielius perduoda plunksną Babilono karaliui, ir Nabuchodonosoras pats pasakoja, kas jam buvo nutikę: "Aš, Nabuchodonosoras, ramiai gyvenau savo namuose ir laimingai savo rūmuose. Aš regėjau sapną, kurs išgąsdino mane, ir mano mintys mano guolyje ir mano galvos regėjimai įvarė man baimės" (Danieliaus 4, 1 - 2).

Papasakojęs savo nepaprastai kvailą sapną, Nabuchodonosoras tęsia toliau. Jis buvęs išguitas iš savo rūmų, visi žmonės ėmę jį niekinti, dėl ko jis buvęs priverstas slapstytis laukuose. Ten jis valgęs žolę ir neturėjęs jokio kito maisto per septynerius metus. Jo kūnas apaugęs liūto karčiais ir erelio plunksnomis, o nagai pasidarę panašūs į plėšriųjų paukščių nagus. Baigiantis septintiesiems metams, "aš, Nabuchodonosoras, pakėliau savo akis į dangų, ir man buvo sugrąžintas protas; aš šlovinau aukščiausiąjį, gyriau ir garbinau gyvąjį per amžius, nes jo galia yra amžina galia ir jo viešpatavimas tęsiasi per kartų kartas... Tuo pačiu metu man sugrįžo protas, ir aš atgavau savo karalystės garbę ir didenybę; man sugrįžo ir mano išvaizda, o mano didžiūnai ir mano valdininkai ieškojo manęs, ir aš buvau sugrąžintas į savo karalystę; man teko dar didesnis garbingumas" (Danieliaus 4, 31. 33).

Labai apmaudu, kad Nabuchodonosoras nepažymi, kas valdė už jį tuos septynerius metus. Nereikia nė sakyti, kad istorijos mokslas nieko nežino apie tai, kad Nabopalasaro sūnus buvo "nuverstas" nuo sosto, o po septynerių metų vėl jį atgavo.

Penktame perskyrime Danielius, atsiėmęs plunksną, aprašo stulbinantį nuotykį, žinomą Baltazaro puotos pavadinimu. Autorius kelis kartus pareiškia, kad Baltazaras buvo Nabuchodonosoro sūnus. Taigi tas karalius iškėlė nepaprastą puotą "tūkstančiui savo didžiūnų" (1 eil.). Patiekus desertą, jam kilo mintis pavaišinti savo svečius vynu iš šventųjų indų, kuriuos jo tėvas buvo parsigabenęs iš Jeruzalės šventovės. Tuomet netikėtai pasirodė ranka ir ėmė nesuprantama kalba rašyti sienoje žodžius. Išsigandęs Baltazaras sušaukė žynius ir astrologus, mokyčiausius chaldėjus ir išminčius, žadėdamas aukso papuošalus, purpuro rūbus ir trečdalį savo karalystės tam, kas pirmas perskaitys ir išaiškins tą paslaptingą ir nesuprantamą užrašą. Bet niekas negalėjo patenkinti karaliaus noro. Laimė, karalienė prisiminė Danielių. Pasirodė pranašas ir, nė nemirktelėjęs, perskaitė sienoje žodžius: "Mane, tekel, fares ". Po to, nesakydamas, kokios kalbos yra tie žodžiai, jis juos išvertė, tuo didžiai nustebindamas susirinkusius: "Ir štai ką tie žodžiai reiškia: MANE - dievas suskaitė tavo karaliavimą ir padarė jam galą. TEKEL - tu pasvertas svarstyklėse ir rastas per daug lengvas. FARES - tavo karalystė padalyta ir atiduota medams ir persams" (26 - 28 eil.).

Baltazaro puota

Baltazaras patikėjo ir, tesėdamas duotą žodį, tučtuojau įsakė apvilkti Danielių purpuriniu apsiaustu, užkabinti jam ant kaklo aukso grandinę ir paskelbti jį trečdalio savo karalystės valdovu. Perskyrimas ir baigiasi sekančiomis dviem eilutėmis: "Tą pačią naktį karalius Baltazaras buvo užmuštas, ir Darijus Medas, turėdamas šešiasdešimt dvejus metus amžiaus, stojo karaliauti jo vietoje" (30 - 31 eil.).

Žinoma, kokį pasisekimą turi šis pasakojimas apie Baltazaro puotą. Siužetas labai patinka rašytojams ir dailininkams, kurie jį daug kur panaudoja. O kiek gerų žmonių tiki, kad toji puota iš tikrųjų kažin kada įvyko! Tačiau laimė, yra toks mokslas, vadinamas istorija, kuris nenuginčijamai paneigia Bibliją.

Pirmiausia, jokio Baltazaro nėra buvę tarp Babilono karalių. Nabuchodonosoras mirė 562 m. prieš m. e., palikęs sūnų Evilmerodachą, kuris valdė nuo 562 m. iki 566 m. prieš m. e., ir dukterį, kuri ištekėjo už Mergalsaraso (Neriglisoro). Pastarasis nužudė savo svainį, uzurpavo sostą ir po metų, 555 m. prieš m. e., žuvo kautynėse prieš persų karalių Kirą. Tačiau karūna dar pasiliko Nabuchodonosoro šeimoje: ji atiteko pirmiausia jo anūkui Lavorosoarchodui, Evilmerodacho sūnui, kuris viešpatavo vos kelis mėnesius, o vėliau - Nabonidui, Nabuchodonosoro jauniausiojo brolio sūnui. Bet Nabonidas, valdęs nuo 555 m. iki 538 m. prieš m. e., paskutinis Nabopalasaro dinastijos Babilono karalius, žinoma, nėra tas valdovas, kurį Biblija vadina Baltazaru, nes Danieliaus knyga aiškiai sako, kad Baltazaras - Nabuchodonosoro sūnus ir kad jis žuvęs tą naktį, kai Babiloną neva užėmęs Darijus. Tačiau kaip tik Kiras, bet ne Darijus, užėmė Babiloną 538 m. prieš m. e. ir tuo padarė galą Nabonido, kuris, be abejo, irgi ne Baltazaras, viešpatavimui.

Tiesa, Babilonas pakartotinai buvo užimtas po dvidešimt dvejų metų, ir šį sykį jį iš tikrųjų užėmė Darijus I. Ir štai kai kurie teologai gudreivos stengiasi įtikinti, kad to antrojo laikotarpio Babilono karalius ir esąs biblinis Baltazaras. Bet ir šis manevras nieko nevertas. Tikrai yra žinoma, kad Kiras, sujungęs Persijos, Lidijos, Midijos ir Asirijos karūnas, įkūrė didžiąją Persų valstybę ir įvedė savo viešpatavimą visoje Vakarų Azijoje. Jo sūnus Kambizas prijungė prie savo didžiulės karalystės Egiptą, užkariavęs jį 525 m. prieš m. e. Jis mirė 523 m. prieš m. e. Yra žinoma, kad Kambizas neturėjo vaikų. Karūna atiteko jo broliui Smerdizui. Pastarąjį slapta nužudė midų žyniai ir jo vieton pasodino vieną iš saviškių. Tačiau po septynių mėnesių apgaulingas sukeitimas išaiškėjo. Persų didikai sudarė sąmokslą, nužudė žynius ir pseudo - Smerdizą (521 m. prieš m. e.) ir perdavė karūną Darijui, kuris buvo dvigubas Kiro žentas (jis buvo vedęs dvi Kiro dukteris - Atosę ir Aristonę) ir žinomas Darijaus I, Histaspo sūnaus, vardu. Tai istorija! Ir Darijus, valdęs nuo 521 m. iki 486 m. prieš m. e., padalijo savo karalystę į dvidešimt satrapijų.

Tiesa, po kurio laiko Babilono satrapai Nabu - Intukas ir jo sūnus Belsarusuras paskelbė šalies nepriklausomybę, ir Darijui teko vėl nukariauti Babiloną (516 m. prieš m. e.). Bet kaip galima sutapatinti Belsarusurą su Baltazaru, jei tas karalius buvo tik maištaująs satrapas, o ne tikrasis Nabuchodonosoro sūnus, - kaip kategoriškai jį vadina ir net kelis kartus pakartoja Biblija? Tarp Nabuchodonosoro ir Belsarusuro Babiloną valdė devyni karaliai.

Beje, sekančiuose Danieliaus knygos perskyrimuose sakoma, kad šis pranašas ėjęs aukštas pareigas prie Darijaus ir Kiro. Pasak Biblijos, tuodu karaliai valdę vienu metu, vienas - Midijoje, kitas - Persijoje. O tuo tarpu jie vienas po kito valdė suvienytą Midiją ir Persiją, ir tarp Kiro ir jo svainio Darijaus dar buvo Kambizas - nukariautojas ir pseudo - Smerdizas.

Pagaliau neginčijamas dalykas, kad Babilono - Chaldėjų karalystė (Nabopalasaro dinastija) žlugo 538 m. prieš m. e., kai Babiloną paėmė Kiras. Todėl kai kurie teologai teigia, jog Darijus, kuris vadovavo savo uošvio Kiro armijai, valdęs, girdi, jo vardu ir karalystę. Jie sako, kad tai turinti galvoje ir mūsų jau cituotoji Danieliaus knygos penkto perskyrimo trisdešimt pirma eilutė. Jie priduria, - tai vis hipotezė, - kad Kiras, matyt, likęs vyriausiu visos naujos Persų valstybės valdovu, bet turėjęs suteikti ypatingus įgaliojimus savo žentui Darijui, paskirdamas jį Chaldėjos, tai yra spėjamojo Baltazaro teritorijos, vietininku. Chaldėjos sostinė buvo Babilonas. Šią prielaidą, jų nuomone, patvirtina šešto perskyrimo dvidešimt trečia eilutė ir devinto perskyrimo pirma eilutė. Štai ką jos sako: "Taip Danielius pasiliko iki Darijaus viešpatavimo ir iki Kiro Perso viešpatavimo" (6, 28); "Pirmais metais Asvero sūnaus Darijaus iš midų giminės, kurs viešpatavo chaldėjų karalystėje" (9, 1). Tai leidžia, anot jų, Danieliaus pasakojimą suderinti su istorijos duomenimis.

Visai suprantama, kad teologai, šlovindami Danielių, kaip vieną iš didžiausių pranašų, itin stengiasi apsaugoti jį nuo kaltinimų dėl melagingo gyrimosi. Nes jeigu šis žydų rašytojas pamelavo, pasakodamas apie įvykius, kurių liudininku ir vienu iš svarbiausių dalyvių jis pats turėjęs būti, tai negalima juo tikėti ir ten, kur jis kalba apie būsimuosius įvykius. O kadangi tos "pranašystės" apie Kristų ir jo bažnyčią turi didžiulę reikšmę krikščionybei, tariamai išpranašautai Danieliaus, tai reikia, žinoma, kad jokiu būdu nebūtų galima nutverti Danielių meluojant. Štai kodėl krikščioniškieji teologai iš kailio neriasi, stengdamiesi įrodyti, jog paskutinę kokio nors Baltazaro, Nabuchodonosoro sūnaus, viešpatavimo dieną Babiloną paėmė midų karalius Darijus, veikęs Kiro vardu ir tučtuojau įgijęs valdžią Chaldėjos karalystėje.

Bet čia yra kažkas lemtingo: Danielius, pagyrūnas ir plepys, manė rašąs vien tiktai žemiesiems žydų tautos sluoksniams, nemokšoms tautiečiams, nesugebantiems ginčytis su levitais istoriniais klausimais; taip buvo sugalvotos legendos apie Holoferną, Baltazarą ir kiti tokios pat rūšies epizodai, labai malonūs savimeiliams žydams, tiek prisikentėjusiems nuo daugybės visokių pavergėjų. Tie tauškalai apie juditų heroizmą, apie visokių danielių ir esterų išaukštinimą kuteno žydų tautinius jausmus, teikdami lyg ir paguodą nelaimingiesiems, pagaliau išsivadavusiems iš nelaisvės ir vergovės. Tuomet ir buvo parašytos šios kvailų fantazijų knygos, nes niekas nepagalvojo, kad ateis diena, kai visas šio melo statinys sugrius ir paaiškės visų laikų ir visokių religijų kunigų cinizmas.

Iš tikrųjų paskutinysis teologų argumentas, kuriuo jie naudojasi, gindami Danielių nuo apkaltinimo melagyste Darijaus ir Kiro atžvilgiu, vertas ne daugiau, kaip visos kitos jų hipotezės. Darijus buvo ne karaliaus, o vieno persų didiko Histaspo sūnus; vadinasi, jis nebuvo Asvero sūnus, o pats Asveras - tai dar vienas Biblijos pramanytas Persijos ir Midijos karalius, vedęs žydę Esterą. Darijus nebuvo iš midų giminės. Priešingai, mirus Kirui, kuris įkūrė persų viešpatavimą naujojoje karalystėje, midų žyniai, Kambizui išvykus užkariauti Egipto, mėgino pagrobti valdžią. Tai jiems pavyko pseudo - Smerdizo dėka. Tačiau kaip tik norėdami nusikratyti midų įtaka, persų didikai pakėlė maištą, išžudė žynius ir jų šalininkus ir perdavė karūną Darijui, Histaspo sūnui, kilimo persui. Pagaliau Darijus niekad neturėjo atskiros karalystės Babilone: jis buvo gavęs karūną, kaip teisėtas Kiro ir Kambizo įpėdinis, kaip didžiosios Persų imperijos vadas, Persijos, Midijos, Lidijos, Chaldėjos ir Egipto karalius.

Po smagios Baltazaro istorijos Danielius pasakoja (6 perskyr.), jog Darijus padalijęs Chaldėjos valstybę į šimtą dvidešimt satrapijų, pavedęs šimtą dvidešimt satrapų trims gubernatoriams, iš kurių jis, Danielius, buvęs pats svarbiausias; likusieji gubernatoriai ir 120 satrapų, pavydėdami, kad žydui suteikta tokia didžiulė valdžia, susitarė jį nužudyti. Jų pasiūlymu, Darijus įsakęs, kad per trisdešimt dienų karaliui būtų teikiama dieviška pagarba (Danieliaus 6, 7). Danielius, žinoma, nepaisęs šio įsakymo ir toliau garbinęs savo dievą. Bet kai Darijus gavęs pranešimą, skundžiantį jo pirmąjį ministrą, kurį jis ypač gerbė, tik tada supratęs, jog patarėjai užtaisę Danieliui pinkles. Tačiau karaliaus žodis buvo tartas, ir, nenorėdamas jo laužyti, jis įsakęs įmesti Danielių į liūtų duobę. Šiaip ar taip, Darijus, nors ir pamaldžiai tikėjęs savo šalies dievais, jautęs tam tikrą pagarbą ir žydų dievui.

"Tuomet karalius davė įsakymą: Danielius buvo atvestas ir įmestas į liūtų duobę... Tuojau buvo atneštas vienas akmuo ir padėtas ant duobės angos; jį paženklino karalius savo žiedu, kad nieko nebūtų padaryta prieš Danielių... Rytmetį, tik pradėjus aušti, karalius atsikėlęs skubiai nuėjo prie liūtų duobės. Prisiartinęs prie duobės, jis šaukė Danielių verksmingu balsu ir kalbėjo jam: Danieliau, gyvojo dievo tarne, ar tavo dievas, kuriam tu visuomet tarnauji, tikrai galėjo išgelbėti tave nuo liūtų? Tuomet Danielius atsakydamas tarė karaliui: Karaliau, būk gyvas per amžius! Mano dievas siuntė savo angelą ir sučiaupė liūtų nasrus taip, kad jie nepakenkė man, nes jo akivaizdoje rasta mano teisybė; bet ir tau, karaliau, aš nesu nusikaltęs. Tuomet karalius tuo labai apsidžiaugė ir liepė ištraukti Danielių iš duobės. Kai Danielius buvo ištrauktas iš duobės, jame neatrasta jokio sužeidimo, nes jis tikėjo į savo dievą. Liepiant gi karaliui, buvo atvesti tie vyrai, kurie buvo apskundę Danielių, ir buvo įmesti į liūtų duobę jie, jų vaikai ir jų pačios; jie dar nebuvo pasiekę duobės dugno, kaip liūtai pagavo juos ir sutriuškino visus jų kaulus. Po to karalius Darijus parašė visoms tautoms, giminėms ir kalboms visoje žemėje: Tebūnie jums daug ramybės! Mano išleidžiamas nutarimas, kad visoje valstybėje ir mano karalystėje bijotų Danieliaus dievo, nes jis yra dievas gyvas ir amžinas per amžius; jo karalystė nebus sugriauta, ir jo valdžia pasilieka per amžius" (Danieliaus 6, 16 - 26).

Iš tiesų reikėjo, kad žydų vadai rūpestingai slėptų nuo savosios tautos visa, kas dėjosi kitose tautose, reikėjo, kad levitai, kurie rašė jai tas šventas knygas, būtų neapsakomai įžūlūs, nes kitaip nebūtų atsiradę Biblijoje tokie drąsūs tvirtinimai, akivaizdžiai prieštaraują istorijai. Darijus pereina į žydų tikėjimą! Darijaus ediktų judaizmas paskelbiamas valstybine religija! Ir šis toks reikšmingas religinis - politinis įvykis karaliaus įsakymu pagarsinamas visose tautose! Ar galima būtų įsivaizduoti akiplėšiškesnį melą? Ar galima būtų pamanyti, kad toks dalykas ateitų kam nors į galvą, jei Biblija nebūtų išlikusi iki mūsų dienų? Darijus garbina Sabaotą - Adonajų?! Tasai Darijus, kuris savo turtais prisidėjo statant garsiąją šventovę Efeso Dianos garbei? Meluok, bet nepadaugink!

Užtat Danielius, tas menamasis Darijaus ministras pirmininkas nė viename iš keturiolikos jam priskiriamos knygos perskyrimų neužsimena apie Darijaus karą su graikais. Apie tą grandiozinį istorinį įvykį Danielius nieko negirdėjo. Jis net nieko nežino apie Maratono kautynes!

Danieliaus knygos 7 - 12 perskyrimai pašvęsti autoriaus sapnams ir pranašystėms. Jei tuos sapnus būtų pasakojęs teisingas rašytojas, tai ir tada, žinoma, jie neturėtų jokios vertės. Bet kai rašo melagis, kuris ramiai ir be paliovos tvirtina buvęs Babilono provincijos gubernatoriumi Nabuchodonosorui valdant, o paskui Darijaus ministru pirmininku, - šios pretenzingos pranašystės ir regėjimai nesukelia net to susidomėjimo, kurio pagautas žmogus gali kartais pasiklausyti keistų bepročio svaitėjimų. Kas mums darbo, sapnavo ar nesapnavo Danielius liūtą su erelio sparnais, arba mešką, iš kurios nasrų kyšojo trys milžiniškos iltys, arba keturgalvį leopardą su keturiais paukščio sparnais ant nugaros, arba negirdėtą nematytą gyvulį su dešimčia ragų ir geležiniais dantimis? Mums visai nesvarbu, kad tasai įžūlus melagis pranašauja visuotinį, prisikėlimą, įvyksiantį, anot jo, tada, kai "tai tęsis vieną laiką, du laikus ir pusę laiko" (Danieliaus 12, 7). Visa tai verta ne daugiau, kaip buriančios iš kortų arba iš delno tauškalai. Skaitant šiuos puslapius, galima tiktai pajusti dar didesnį pasibjaurėjimą tais religijos tarnais, kurie naudojasi Biblija tikintiesiems mulkinti, ir dar labiau gailėtis tų, kurie per savo begalinį kvailumą priima tas juokingas nesąmones kaip dievo įkvėptas.

Tryliktas perskyrimas pasakoja, kaip Danielius išgelbėjęs gyvybę vienai dorai moteriškei, kuriai du seni sukčiai buvo išgavę mirties nuosprendį; kaip buvo įrodyta, kad kaltintojai apšmeižę, ir kaip jie buvo nužudyti vietoje jų aukos. Veiksmas vyksta Babilone žydų nelaisvės laikais. Herojė kažkokia Zuzana, Joakimo žmona. Ji buvusi labai graži ir ištikima savo vyrui. Du seniai užsidegę jai karšta aistra. "Taigi abu buvo pažeisti jos meilės, bet vienas kitam nesakė savo skausmo, nes gėdijosi pasisakyti vienas kitam savo geidulį, kad norėjo turėti su ja kūniškų santykių. Taip jie kasdien labai rūpestingai tykojo pamatyti ją" (Danieliaus 13, 10 - 12).

Danielius liūtų duobėje

Kartą, pasitaikius tinkamai progai, atsirišę jiems liežuviai, ir seniai pasipasakoję apie savo geidulius ir nutarę toliau veikti išvien, kad laimėtų Zuzanos palankumą. Tuo tikslu jie kartą pasislėpę sode, kur ji atėjusi maudytis, palaukę, kol ji nusirengė ir parsiuntė savo tarnaites, ir tada ūmai išlindę iš krūmų ir pareikalavę, idant ji patenkintų jų nešvankius norus. Priešingu atveju jie išpasakosią visiems, kad užtikę ją kartu su meilužiu. Zuzana verkusi ir kaip įmanydama gynusis. Abu seniai - beje, tai buvę vietos teisėjai - ėmę šaukti, sukėlę tarnus ir kaimynus, subėgusi didelė minia, kuri pareikalavusi sekančią dieną sušaukti tautos susirinkimą prie Joakimo namų.

Vis dėlto reikia stebėtis, kokia didele laisve naudojasi vergovėje gyvenanti tauta! Juk žydai buvo karo belaisviai, išsivaryti į Babiloną; jie ten gyveno pačiomis sunkiausiomis anų laikų vergovės sąlygomis. Ir štai staiga valdžios organai leidžia jiems sušaukti tautos susirinkimą, nagrinėti teismo bylą, tarytum jie gyventų savo šalyje, Jeruzalėje! Greičiau būtų galima patikėti, kad Zuzana, dviejų Babilono teisėjų apkaltinta svetimavimu, buvo atiduota Babilono, atseit, chaldėjų teismui, teisiančiam pagal Nabuchodonosoro įstatymus.

Taigi visi žydai, gyvenusieji Babilono nelaisvėje, susirinko paskirtą valandą visiškai laisvai. Zuzana stojo prieš tautos susirinkimą. Abu seniai palaikė kaltinimą. Uždėję rankas Joakimo žmonai ant galvos, jie abu prisiekė, kad užtikę ją sode nuogą, kažkokio jauno vyriškio glėbyje. Paleistuvis spėjęs pasprukti. Zuzana viską neigė, nepasakydama vis dėlto, kodėl abu seni sukčiai melagingai liudija prieš ją. Bet ji garsiai meldėsi į dievą, prisiekdama savo nekaltumą ir tvirtindama, kad jai tenka neteisingai žūti. O liaudis patikėjo šmeižikams ir nusprendė, kad Zuzana turi mirti.

Kai jau buvo susiruošta vykdyti nuosprendį, jaunasis Danielius pasišovė įrodyti Zuzanos nekaltumą. Jo pasiūlymu senius išskyrė. Tada vieną vėl pašaukė, ir Danielius pradėjo jį gudriai tardyti tokiais žodžiais: "Pasenęs piktadary, dabar išėjo aikštėn tavo nuodėmės, kurias tu anksčiau darei, teisdamas neteisingai, pasmerkdamas nekaltus ir paleisdamas kaltus, nors viešpats sakė: Nekalto ir teisaus neužmuši. Taigi dabar, jei tu tikrai matei ją, pasakyk, po kokiu medžiu matei juos besikalbant? Tas atsakė: Po mastikso medžiu. Danielius gi tarė: Tinkamai pamelavai prieš savo galvą: štai dievo angelas, gavęs iš jo nutarimą, perskels tave pusiau" (Danieliaus 13, 52 - 55).

Gal kai kas pasakys, kad, prieš apkaltindamas pirmąjį senį melagingu liudijimu, Danielius turėjo palaukti antrojo, prieštaraujančio atsako, nes tik prieštaraujantys parodymai galėjo išaiškinti kaltintojų šmeižtą. Tačiau "jaunas vaikinas" (45 eil.), kuris vėliau perskaitys sienoje ir išvers nežinia kokios kalbos žodžius, matyt, ne toks, kaip kiti. "Pašalinus šitą, jis liepė ateiti kitam ir jam tarė: Kanaano aini, ne Judo; graži išvaizda apsvaigino tave, ir geidulys iškreipė tavo širdį. Taip jūs darydavote Izraelio dukterims, ir jos bijodamos pritardavo jums, bet Judo duktė nepakentė jūsų nedorumo. Taigi dabar pasakyk man, po kokiu medžiu sugavai juos besikalbant? Tas atsakė: Po kietąžuoliu" (56 - 58 eil.).

Melagingas liudijimas buvo įrodytas. Aišku, kad abu Babilono seniai nusipelnė prideramos bausmės. Bet kas galėjo juos teisti? Biblija teigia, kad nuosprendį padarė ir įvykdė belaisvių žydų susirinkimas. "Tuomet visas susirinkimas sušuko dideliu balsu ir šlovino dievą, kurs gelbsti pasitikinčius juo. Jie pakilo prieš du vyresniuosius (nes Danielius buvo įrodęs jų pačių burna, kad jie buvo paliudiję melagingai) ir padarė jiems, kaip jie buvo darę pikta artimui, kad pasielgtų sulig Mozės įstatymu, ir užmušė juos. Taip tą dieną buvo išgelbėtas nekaltas kraujas" (60 - 62 eil.).

Sutinkant, kad ši istorija teisinga ir kad nuosprendis buvo tikrai įvykdytas, reikia, žinoma, pripažinti, kad abu seni ištvirkėliai buvo to nusipelnę. Tačiau, nors ir kaip mažai jie buvo verti pagailos, vis dėlto reikia pripažinti, kad jų nusikaltimo nagrinėjimas priklausė vien tiktai Babilono teismo kompetencijai. Šios išvados gana, kad iškart paaiškėtų biblinio pasakojimo melagingumas. Negalimas daiktas, kad Nabuchodonosoro teisėjai būtų sutikę atiduoti karo belaisvių ir vergų sambūriui teisti ir pagal teismo nuosprendį nužudyti du savo draugus, nors ir neginčijamai nusikaltusius.

Neįmanoma, kad žydai vergai būtų galėję laisvai ir viešai taikyti Mozės įstatymą dviem Babilono valstybės valdininkams, dviem oficialiems asmenims, priklausantiems jų viešpačių ir pavergėjų skaičiui! Tuo tarpu Zuzanos ir senių istorija dažniausiai sutinkama religiniuose pamokymuose. Ją išpopuliarino menas; ji atvaizduota tūkstančiuose paveikslų; ji virto garbinga tradicija, kuria tiki masės žmonių. Iš tikrųjų žmonės per mažai skaito Bibliją! Ją skaityti, vadinasi, nustoti ja tikėjus ir pradėti ją niekinti - tokie jau nevykę, šiurkštūs ir ciniški jos prasimanymai.

Tryliktą ir keturioliktą Danieliaus knygos perskyrimus jungia baisiausia istorinė netiesa: "Karalius Astiagas buvo palaidotas su savo tėvais, ir jo karalystę paėmė Kiras, persas. Danielius valgydavo prie karaliaus stalo ir buvo gerbiamas labiau už visus jo prietelius" (Danieliaus 13, 65; 14, 1). Levitas, rašęs šią knygą, net nežino, kad Astiagas, Midijos karalius, miręs 559 m. prieš m. e. (jo duktė Mandana buvo Kiro motina), paliko sūnų Kiaksarą II, paveldėjusį jo sostą. Tas levitas taip pat nežino, kad tiktai po Kiaksaro mirties Kiras, būdamas kartu jo sūnėnu ir žentu, paveldėjo Midijos karūną, prijungęs ją prie Persijos karūnos, nes Kiaksaras II nepaliko vyriškosios lyties įpėdinių.

Iš keturiolikto perskyrimo sužinome, kad Kiras Babilone garbino dievaitį Belą. Daugelis komentatorių mano, jog tai tas pats Baalas. Ir štai Belo, arba Baalo, kunigai tvirtino, kad jų stabas pernakt suvalgysiąs visą maistą, kurį tikintieji padėsią dieną prie jo aukuro. Biblija nori, kad mes patikėtumėm, jog Kiras buvęs toks naivus ir galėjęs sutikti su tokia stambia nesąmone, ir kad jis net mėginęs tuo įtikinti Danielių. "Ar tau neatrodo, kad Belas yra gyvas dievas?" (5 eil.). Danieliui pagailo suklydusio Kiro, ir jis pasiūlė jam padaryti bandymą. Prie Belo aukuro buvo padėta mėsos ir vyno. Kunigams iš šventyklos buvo liepta pasišalinti. Tada Danielius, dalyvaujant tik vienam karaliui, pabarstė šventovėje pelenų, ir juodu išėjo, o Kiras dar užantspaudavo visas duris. Bet kunigai turėjo slaptą požeminį išėjimą po aukuru. Jie, naktį įslinkę vidun, išnešė visą maistą. Kitą dieną jų machinaciją aiškiai parodė išbarstytuose pelenuose palikti kojų pėdsakai. Kiras baisiai supyko, kad jį taip ilgai apgaudinėjo; jis įsakė išžudyti visus Belo kunigus, jų žmonas ir vaikus, o stabą padovanojo Danieliui, kuris jį sunaikino kartu su visa šventove.

Danielius nunuodija slibiną

"Anoje vietoje buvo didis slibinas, kurį babiloniečiai garbino" (22 eil.). Kiras tarė Danieliui: Ši pabaisa nėra dirbtinis stabas; ji gyva, tad, vadinasi, dievas. Tuomet Danielius paprašė karalių leidimo stoti į kovą su tuo slibinu, ir ne tik be kalavijo, bet dargi be lazdos. Kiras sutiko, ir "tuomet Danielius paėmė dervos, taukų ir šerių, išvirė drauge, padarė kamuolį ir sumetė slibinui į nasrus, ir slibinas persprogo" (26 eil.).

Liaudžiai nepatiko slibino mirtis. Norėdamas nuraminti augantį bruzdėjimą, Kiras įsakė dar kartą įmesti Danielių į išgarsėjusią liūtų duobę. Kiras ir babiloniečiai jau turėjo žinoti, kad Danieliui nieko blogo ten neatsitiks, nes jau buvo žinomas šio nuotykio pirmasis leidimas. Šventasis autorius juokingiausiai susipainioja savo meluose. Pirmą kartą jis pasodina Danielių į liūtų duobę Darijaus laikais, ir tas karalius palieka jį tenai tik vienai nakčiai. Šį kartą Kiro įsakymu Danielius praleidžia plėšrūnų tarpe šešias dienas ir šešias naktis, nes juk antrasis stebuklas turi būti stebuklingesnis už pirmąjį. "Toje duobėje buvo septyni liūtai, kuriems kasdien buvo duodama du lavonai ir dvi avys; bet tuo metu neduota jiems nieko, kad prarytų Danielių" (31 eil.).

Šį kartą reikėjo ne tiktai apsaugoti pranašą nuo išalkusių žvėrių nagų ir ilčių, bet ir maitinti šešetą parų. Tokiu būdu stebuklui nieko neprikiši. Šio epizodo tęsinys tikrai yra komiškiausias iš viso, ką mes esame skaitę ligi šiol.

"Judėjoje tuo metu gyveno pranašas Habakukas. Jis buvo išsiviręs putros, prisitrupinęs duonos lovelyje ir ėjo į lauką nunešti pjovėjams.

Tuomet viešpaties angelas tarė Habakukui: Nunešk valgį, kurį turi, į Babiloną Danieliui; jis yra liūtų duobėje.

Habakukas atsakė: Viešpatie, Babilono nesu matęs ir duobės nežinau.

Tuomet viešpaties angelas nutvėrė jį už viršugalvio, nešė jį už jo galvos plaukų ir pastatė jį savo dvasios greitumu Babilone ant duobės.

Habakukas gi šaukė, sakydamas: Dievo tarne Danieliau, imk valgį, kurį atsiuntė tau dievas.

Habakukas atneša Danieliui putros

O Danielius tarė: Tu atsiminei mane, dieve, ir nepalikai tų, kurie myli tave.

Po to Danielius atsikėlė ir valgė. Viešpaties gi angelas tuojau sugrąžino Habakuką į jo vietą.

Septintą dieną karalius atėjo apraudoti Danieliaus, priėjo prie duobės ir pažvelgė į vidų: ir štai Danielius sėdėjo liūtų tarpe" (Danieliaus 14, 32 - 39).

Žinoma, Kiras, pamėgdžiodamas Darijų, įsakė ištraukti Danielių iš duobės, o ten įmesti jo priešus, kuriuos tą pačią akimirką surijo liūtai.

Aišku, kad stebuklas Darijaus liūtų duobėje nė iš tolo neprilygsta stebuklui Kiro liūtų duobėje. Vis dėlto kritikai ir čia neiškenčia, nepadarę pastabų: Darijus įžengė į sostą, praėjus devyneriems metams po Kiro mirties. Diktuodama savo pasakas Biblijos rašeivoms, šventoji dvasia visiškai pamiršo chronologiją, susipainiojo joje kaip višta pakulose ir sumaišė tų dviejų karalių sosto paveldėjimo eilę.

43 SKYRIUS

Nauji pranašai ir seni stebuklai

Ezekielis kartu su Izaiju, Jeremiju ir Danieliumi yra vienas iš labiausiai judaizmo ir krikščionybės gerbiamų pranašų. Savo pranašystes jis sudėjo niekam nežinomos Chobaro upės pakrantėje, būdamas belaisviu Babilone. Jeigu Danielius - baisus melagis, tai Ezekielis daro tiesiog bepročio įspūdį. Jo knyga, kurioje yra keturiasdešimt aštuoni perskyrimai, ištisa padrikų svaičiojimų virtinė. Jis pasakoja, pavyzdžiui, kad savo akimis matęs keturis žvėris su žmogaus kūnu, keturiais sparnais, veršių kojomis, keturiais veidais: žmogaus, jaučio, liūto ir erelio. Tie žvėrys buvę ugninio pavidalo, visą laiką blaškęsi ir judėję. Kartu su jais riedėję nepaprastai dideli tekiniai, pilni akių.

Jau šis aprašymas leidžia susidaryti tam tikrą nuomonę apie autoriaus psichinę būklę.

Ezekielis pasakoja, ką jis, dievui liepiant, padaręs. Kartą jis suvalgęs knygą, kurioje buvę surašyti skundai ir prakeikimai. Po kurio laiko jis išgulėjęs 390 dienų ant kairiojo šono, kad išpirktų Izraelio karalystės nuodėmes, paskui - 40 dienų ant dešiniojo šono, kad išpirktų Judo karalystės nuodėmes. Per visą šito pasiaukojamo svetimų kalčių išpirkimo laiką pranašas pusryčių valgydavęs sumuštinius, apteptus... žmogaus išmatomis. Tokią dietą jam paskyręs patsai gailestingasis dievas: "Tu tai valgysi kaip pelenuose keptą miežinį ragaišį ir jų akyse pridengsi tai iš žmogaus einančiu mėšlu" (Ezekielio 4, 12).

Reikia pastebėti, kad toks meniu greit atsibodo pranašui, ir dievas tuomet sutiko kiek paįvairinti jį: "Jis man tarė: Štai aš tau duodu galvijų mėšlo vietoje žmonių mėšlo; juo tu darysi savo duoną" (15 eil.).

Kitą kartą, būdamas kažkokiuose namuose ir norėdamas išeiti laukan, Ezekielis, užuot kaip visi žmonės ėję pro duris, prisiminė Izraelio ir Judo nuodėmes ir joms išpirkti pravirbino sienoje skylę, iškišo pro ją rūbus ir pats išlindo (Ezekielio 12, 7). Trisdešimt septintame perskyrime Ezekielis pasakoja, kad, vaikštinėdamas kartą po lauką, nusėtą išdžiūvusiais kaulais, jis kreipėsi į juos su prakalba, ir kaulai atgijo.

Viena Ezekielio knygos vieta sukėlė ypač didelį kritikų pasipiktinimą ir pastatė į labai keblią padėtį teologus. Tai pasakėlė apie dvi seseris: Oolę ir Oolibę. Bardamas žydus dėl jų menko tikėjimo, Ezekielis priverčia dievą kalbėti šlykščiais, begėdiškais posakiais: "O kadangi ji viešai rodė savo paleistuvavimus ir atidengė savo gėdą, mano siela nutolo nuo jos, kaip mano siela buvo nutolusi nuo jos sesers. Nes ji daugino savo paleistuvavimus, atsimindama savo jaunystės dienas, kuriose ji paleistuvavo Egipto šalyje. Gašlume ji geiste geidė sugulimo su tais, kurių kūnai kaip asilų kūnai ir kurių sėklos plūdimas kaip eržilų sėklos plūdimas" (Ezekielio 23, 18 - 20).

Tai nauji begėdiški palyginimai, kurių galima rasti Biblijoje ir kurie, pasak teologų, turi alegorinę prasmę! Kas per pasityčiojimas! Argi norint pasakyti, kad Izraelio ir Judo valstybės nebuvo kaip reikiant dievobaimingos, būtina griebtis tokių kiauliškų palyginimų?

Kitas pranašas, mėgavęsis nešvankybėmis, buvo Ozėjas. Aprašinėdamas savo pokalbius su dievu, jis irgi papildo juos gana šlykščiomis detalėmis. Tas Ozėjas, gimimo samarietis, priėmė žydų dievo kultą. Biblija laiko jį nuolankumo ir dievui atsidavimo pavyzdžiu. Betgi kokius keistus įsakymus duodavo jam dievas! "Pradžia to, ką viešpats kalbėjo Ozėjui: Eik, imk sau moterį paleistuvę, ir tegul tau gimsta paleistuvės vaikai" (Ozėjo 1, 2).

Šiuo dievo potvarkiu mūsų vargšelis pateisina savo santuoką su blogo elgesio moterimi. Jeigu tikėtume pranašu, tai dievas vėliau įsakęs jam gulėti su vieno jo draugo žmona, bet ta sąlyga, jeigu ji jau yra apgavusį savo vyrą: "Viešpats man tarė: Eik dar sykį ir mylėk moterį, kuri bičiulio yra mylima ir svetimoterė taip, kaip viešpats myli Izraelio vaikus, o jie gręžiasi į svetimus dievus ir mėgsta džiovintas vynuoges. Aš įsigijau ją už penkiolika sidabrinių ir pusantro saiko miežių. Ir aš jai tariau: Lauksi manęs daug dienų, nepaleistuvausi ir neprisiliesi vyro, bet ir aš lauksiu tavęs" (Ozėjo 3, 1 - 3).

Kokią gi kitą išvadą galima padaryti iš tokių postringavimų, kurių taip gausu Biblijoje, jei ne tą, jog "dievo tautą" sudarė paleistuvės ir užkietėję girtuokliai, nevengę jokių šlykštybių? Tą pat byloja mums ir pranašas Joelis: "Pabuskite jūs, girtieji, ir verkite, klykite visi, kurie gardžiai geriate vyną, nes jis atimtas nuo jūsų burnos" (Joelio 1, 5).

Esteros knyga parašyta tikriausiai žydų tautinės savimeilės žaizdoms užgydyti. Pasak šios knygos, karalius Asveras iškėlęs didelį pokylį, trukusį 180 dienų (Esteros 1, 4).

1 Asveras - tai, pasak J. Skvirecko, persų karalius Kserksas.

Baigiantis iškilmėms, karalius sukvietęs visus miesto gyventojus nuo didžiausio turčiaus iki menkiausio varguolio (5 eil.). Ir štai septintą liaudies pokylio dieną karalius, būdamas ypač gerai nusiteikęs, įsakė savo eunuchams "atvesti pas karalių karalienę Vastę, uždėjus jai ant galvos karališkąjį vainiką, kad parodytų visiems žmonėms ir kunigaikščiams jos gražumą, nes ji buvo labai graži" (11 eil.).

Tačiau karalienė atsisakė ateiti. Pergedęs pykčiu, karalius išsiskyrė su karaliene, o jos karūną pažadėjo gražiausiai mergelei, kuri jam patiks. Vyriausiojo eunucho Egėjaus apsaugoje įkaraliaus rūmus buvo suvaryta daugybė mergaičių. Kiekviena iš jų turėjo praleisti po vieną bandomąją naktį jo didenybės lovoje.

Ir štai prasideda!

" Suzos mieste buvo vienas žydas, vardu Mardokėjas... Buvo gi jis auklėtojas savo brolio dukters Edisos, kuri vadinosi kitu vardu Estera... Ji buvo labai graži ir dailios išvaizdos... Kai karaliaus paliepimas buvo paskelbtas ir jo įsakymu buvo atvedama į Suzą daug gražių mergaičių ir atiduodama eunuchui Egėjui, tarp kitų mergaičių buvo jam atiduota taipgi Estera, kad būtų laikoma moterų tarpe. Ji patiko jam ir rado malonės jo akivaizdoje. Taigi jis įsakė vienam kambario tarnui paruošti greičiau jos papuošalus, duoti jai jos dalį ir septynias dailiausias mergaites iš karaliaus namų ir kaip ją, taip ir palydoves papuošti ir viskuo aprūpinti. Ji nenorėjo pasakyti jam savo tautos ir tėvynės, nes Mardokėjas buvo jai įsakęs tylėti visai apie tą dalyką. Jis vaikščiojo kasdien ties prieangiu namų, kuriuose buvo laikomos išrinktosios mergaitės, rūpindamasis Esteros sveikata ir norėdamas žinoti, kas jai atsitiks... Taigi Estera buvo nuvesta į karaliaus Asvero kambarį dešimtame mėnesyje... septintais jo karaliavimo metais. Karalius pamilo ją labiau už visas moteriškes; ji rado daugiau už visas moteriškes malonės ir mielaširdystės jo akivaizdoje, ir jis uždėjo jai ant galvos karališkąjį vainiką ir padarė ją karaliene Vastės vietoje" (Esteros 2, 5 - 17).

Po kurio laiko karaliaus ministru pirmininku tapo kažkoks Amanas. Tas Amanas buvo labai išdidus žmogus ir norėjo, kad visi jam lenktųsi. Vienas tik Mardokėjas išdrįso nepaisyti jo reikalavimo. Tada įsiutęs ministras išgavo iš karaliaus įsakymą išnaikinti visus žydus. Nors Amanas buvo lankstaus proto, tačiau nesurado jokio kito būdo palaužti Mardokėjo puikybei. Bet kai įsakymas dėl visų žydų išnaikinimo jau buvo išsiuntinėtas į visas šalies sritis, Mardokėjas suspėjo įspėti Esterą, ir ši nuėjo pas karalių. Asveras paklausė, ko ji norinti, galantiškai pažadėdamas jai nors ir pusę karalystės (Esteros 5, 3). Estera pakvietė karalių, o taip pat ir Amaną pietų.

Per pietus, valgant desertą, Asveras, labai suintriguotas, ir vėl pasiūlė jai pusę karalystės. Estera pasiūlymo nepriėmė, bet paprašė karalių ir sekančią dieną ateiti pas ją pietų, taip pat su Amanu. Pastarasis taip didžiavosi karalienės dėmesiu, jog net pasigyrė savo žmonai ir visiems bičiuliams. Bet kadangi Mardokėjo savarankiškumas vis labiau kankino Amaną, tai jis įsakė dėl visa ko pastatyti penkiasdešimt uolekčių (26 metrų!) aukštumo kartuves, mintyse jas skirdamas neapkenčiamajam žydui, apie kurio giminystę su karaliene jis vis dar nieko neįtarė.

Tuo tarpu Asveras, kurio tą naktį kažkodėl neėmė miegas, įsakė, pramogos dėlei, skaityti garsiai jo viešpatavimo metraščius. Taip jis turėjo galimybę prisiminti, jog du jo eunuchai, Bagatanas ir Taras, buvo sudarę sąmokslą jį nužudyti, tačiau jų nusikalstamus kėslus atidengė kažkoks Mardokėjas. Vadinasi, Mardokėjas išgelbėjo karaliui gyvybę. Tai buvo jau senokai. Karalius paklausė, kaip atsilyginta Mardokėjui. Jam atsakė, kad jis negavęs jokio atpildo. Todėl sekančią dieną, kai Amanas atvyko pas savo valdovą, šis paklausė jį, kaip reikia pasielgti su žmogumi, kurį karalius nori ypač pagerbti. Amanas, manydamas, jog kalbama apie jį patį, atsakė: tą žmogų reikia aprengti karališkais drabužiais, užsodinti ant arklio, išvesti į miesto aikštę ir paskelbti: štai žmogus, kurį karalius nori išaukštinti savo karalystėje. Tuomet karalius liepė Amanui surasti Mardokėją ir įvykdyti šį ceremonialą. Amanas pakluso, nors, žinoma, prieš savo valią (6 perskyr.).

Vakare karalienė Estera kėlė savo antruosius pietus karaliaus ir rūmininko garbei, bet ministras jau nebebuvo toks linksmas, kaip vakar. Karalius trečią kartą pasiūlė Esterai visa, ko ji panorėsianti, nors ir pusę karalystės. Tačiau karalienė paprašė pasigailėti jos tautiečių. Asveras, kuris, vesdamas Esterą, nepasidomėjo, kokios ji kilmės, dabar labai nustebo. O kai karalienė paaiškino jam, kad vienas jos tautos priešas užsimanė visiškai išnaikinti tautą ir kad ji kaip tik dėl to ir prašanti karaliaus malonės, Asveras, nieko nesuprasdamas, sušuko: "Kas jis yra ir kokia jo galybė, kad drįsta tai daryti? "

Estera atsakė: "Tas priešas ir pikčiausias mūsų neprietelius yra Amanas! "

Amanas sumišo, karalius įtūžo, o atėjęs eunuchas pranešė, kad aukštosios kartuvės, pastatytos ministro įsakymu, buvo skirtos Mardokėjui. Tada Asveras įsakė tose kartuvėse pakarti Amaną; karaliaus įsakymas buvo bematant įvykdytas, ir ministru pirmininku buvo paskirtas, kaip jūs patys suprantate, aišku, ne kas kitas, kaip Mardokėjas!

Amanas pakariamas Mardokėjui skirtose kartuvėse

Sutinkant karaliui, Estera ir Mardokėjas paskelbė, kad žydai, kurių išnaikinimą Amanas buvo paskyręs tryliktą Adaro mėnesio dieną, gauna teisę tą ir sekančią dieną užmušti kiekvieną, kas yra blogai su jais pasielgęs nuo pat jų vergijos pradžios. "Taigi žydai padarė savo priešams didelį smūgį ir užmušė juos" (Esteros 9, 5). Taip buvo nužudyta 800 žmonių Suzoje ir 75000 kituose karalystės miestuose. Penkioliktą Adaro mėnesio dieną žydai visur triukšmingai puotavo. Estera išleido įsakymą, kad žydai kasmet švęstų šių įvykių atminimą. Tai šventė "purim", tikinčiųjų žydų kasmet švenčiama: viena pasninko diena, minint Esteros susirūpinimą ir maldas, ir dvi dienos linksmybių, minint neįvykusį žydų išnaikinimą.

Tokia yra pasaka, kunigų paversta šventa istorija, kuria reikia tikėti, nors ji baisiausiai neįtikima. Beje, kiekviena šventa legenda prasideda kokiu nors bjauriu darbu: jei karalienė Vastė buvo atstumta dėl to, kad nenorėjo pasirodyti nuoga Asvero valdinių akivaizdoje, tai reikia manyti, kad gražioji Estera, stodama į Vastės pavaduotojų kandidates, sutiko įvykdyti šį karaliaus norą. Kritikai sako, jog niekad nei turkų sultonas, nei Maroko bėjus, nei persų šachas, nei didysis mogolas, nei kinų bogdichanas nebūtų priėmę į savo haremą nė vienos mergaitės, jei būtų buvusi nežinoma jos kilmė. Tų viešpačių tvartuose netgi nebūdavo nė vieno grynaveislio žirgo, kurio kilmės nebūtų tiksliai žinojęs arklidės prievaizdas. Kaip Asveras nebuvo painformuotas, kokios tautybės, šeimos ir religijos mergaitė, kurią jis vedė ir iškilmingai paskelbė karaliene?

Kai dėl to Amano, kuris nori išnaikinti visą tautą vien tik todėl, kad kažkoks ten Mardokėjas atsisako pulti kniūpsčias prieš jį, nors kiti žydai rodo jam prideramą pagarbą, tai reikia pripažinti, kad niekada ir niekieno galvon nebuvo atėjusi tokia juokinga ir kartu tokia baisi kvailystė. Antra vertus, sutinkant, kad Estera tapo karaliene ir dėvėjo karūną, slėpdama savo žydišką kilmę, tai šitokio išaukštinimo garbė žymiai sumažėja, nes toks atsitiktinis išaukštinimas nieko neduoda tautinei ambicijai. Taip pat nesuprantama, už ką Asveras galėjo kaltinti Amaną, esą tasai norėjęs nužudyti jo brangiąją Esterą, kaip žydę, jei niekas nežinojo, kokios ji kilmės. Pagaliau pasibjaurėtinas maloniosios Esteros žiaurumas pasakos pabaigoje jau kelia nebe juoką, o pasipiktinimą.

"Mes žinome, - sako Volteras, - kad pasaka apie Esterą turi vieną viliojančią pusę: belaisvė, tapusi karaliene ir gelbstinti nuo mirties savo tautiečius, - tai neblogas siužetas romanui ar tragedijai. Bet kaip šį siužetą sugadina prieštaravimai ir nesąmonės, kuriomis jis perkrautas! Kaip jį subjauroja Esteros barbariškumas, taip nesuderinamas su jos moteriška prigimtimi ir tikimybe! "

Ezdro ir Nehemijo knygos mums pateikia žinias apie dievo išrinktosios tautos išvadavimą. Pagal fantastinę biblinę chronologiją sunki žydų būklė palengvėjo, viešpataujant Asverui (Artakserksui), kuris neva buvęs Darijaus tėvas. (Nepamirškime, kad Darijus buvo niekada ir niekur nekaraliavusio persų valdovo Histaspo sūnus.) Neblogai, matyt, gyveno nelaisvėje žydai ir viešpataujant Darijui, paskyrusiam savo pirmuoju ministru Danielių, panašiai kaip Asveras paskyrė Mardokėją. Tačiau Biblija, kaip matėme Danieliaus knygoje, Kiro karaliavimą nukelia po Darijaus. Ezdro knygoje po Kiro seka Asveras, paskui Artakserksas, o po to vėl Darijus. Ši nauja sosto paveldėjimo eilės nutinka su istorija ne daugiau, kaip ir kiti Biblijos nurodymai.

Be viso to, Ezdras ir Nehemijas - du pranašai, kuriais bažnyčia remiasi, pateikdama tikslias žydų grįžimo į Jeruzalę aplinkybes, - prieštarauja vienas kitam. Ezdras sako, kad Kiras jau pirmaisiais savo karaliavimo metais leidęs Izraelio sūnums laisvai grįžti į Judėją ir specialiu ediktu paskelbęs, jog dievas liepęs jam atstatyti Jeruzalės bažnyčią. Žydai grįžta į savo tėvynę, vadovaujami Zorobabelio. Bažnyčios statyba buvo nutraukta, viešpataujant Asverui ir Artakserksui, nes darbus trukdė kitos tautos, kurios, žydus ištrėmus, buvo apsigyvenusios jų šalyje. Galiausiai, pradėjus karaliauti Darijui, toji nesantaika pasibaigusi, ir bažnyčia buvo baigta statyti šeštais Darijaus valdymo metais.

Tuo tarpu Nehemijas sako, kad ne Kiras, bet Artakserksas dvidešimtais savo karaliavimo metais leidęs žydams grįžti į Jeruzalę ir atstatyti miestą iš griuvėsių, o Zorobabelis vadovavęs išvaduotai tautai. Sunkumus, kuriuos darė atėjūnai, įsikurdinę "pažadėtoje žemėje", žydai pergalingai įveikė, dirbdami su kastuvu vienoje rankoje ir su kalaviju antroje. Pagaliau šventasis autorius pasakoja apie kelionę, kurią jis atliko į Babiloną tuo metu, kai buvo baigiama statyti bažnyčia - trisdešimt antrais Artakserkso valdymo metais.

Bet Ezdras teigia, kad Nehemijas lydėjęs Žorobabelį, grįžtantį į Judėją karaliaus Kiro laikais, ir sako, kad buvęs dar ir antrasis grįžimas Artakserkso laikais, tačiau ne dvidešimtais, o septintais jo viešpatavimo metais. Taip pat priduria, kad kaip tik jis, Ezdras, vedęs šį kartą savo tautiečius. Pamėginkite, kad geri, surasti teisybę ir išnarplioti ją iš akivaizdžių prieštaravimų rezginio!

44 SKYRIUS

Daugel kančių patyręs Jobas ir vargšas pranašas Jona

Po Ezdro, Nehemijo ir Esteros knygų Biblijoje seka Jobo knyga, pasakojanti istoriją, kurios data niekur nenurodoma. O istorija tokia:

Kažkokioje Huso žemėje gyvenęs kažkoks be galo turtingas ir baisiai dievobaimingas žmogus. "Vieną dieną, atėjus dievo sūnums pasirodyti viešpaties akivaizdoje, atsirado jų tarpe ir šėtonas. Viešpats jam tarė: Iš kur ateini? Jis atsakė ir tarė: Apėjau žemę aplinkui ir išvaikščiojau ją. O viešpats jam tarė: Argi nepastebėjai mano tarno Jobo, kad nėra jam lygaus ant žemės: jis žmogus be vyliaus, teisingas, bijo dievo ir vengia pikto. Šėtonas atsakė jam ir tarė: Argi Jobas veltui bijo dievo? Argi tu neapsupei jo iš visų pusių, jo namų ir viso jo lobio?.. Bet ištiesk truputį savo ranką ir paliesk visa, ką jis turi, ir matysi, ar jis nekeiks tavęs į akis?" (Jobo 1, 6 - 11).

Dievas pats nepanorėjo daryti nieko blogo savo ištikimajam tarnui, tačiau šėtonui leido persekioti jį kiek tinkamam. "Gali daryti su juo, ką nori, tik neatimk jam gyvybės", - draugiškai pasakė dievas šėtonui, dangaus kalba, žinoma. Tuomet ponas šėtonas paėmė senąjį Jobą "į nagą". Pirmiausia arabai klajokliai nusivarė visus Jobo raguočius ir visas asiles. Po to žaibas išdaužė jo avis kartu su piemenimis.

Jobas visko netenka

Chaldėjai nusiginė jo kupranugarius ir kalavijais sukapojo varovus. Pagaliau siutingas, iš dykumos atlėkęs vėjas sugriovė jo namą, kuriame buvo septyni sūnūs ir trys dukterys: visi jie žuvo griuvėsiuose.

Jobas sužinojo visas tas naujienas vieną po kitos. Bet kadangi jis buvo gero būdo, tai tiktai atsiklaupė ir sušuko: "Plikas išėjau iš savo motinos įsčios ir plikas sugrįšiu tenai; viešpats davė, viešpats atėmė... tebūnie palaimintas viešpaties vardas!" (21 eil.)

Daugiau tas tvirtas senis nieko nedarė. Bet ir velnias nelaikė savęs nugalėtu. Netrukus nelaimingasis Jobas pastebėjo ant savo kūno pūlingas šunvotes, išbėrusias jį nuo galvos iki kojų. Sėdėdamas ant mėšlo krūvos, jis gramdo sudužusio puodo šuke pūlius, tekančius iš jo atvirų žaizdų. Žmona barasi. Tačiau Jobas išmintingai atsikerta: "Jei priėmėme iš dievo rankos, kas gera, kodėl nepriimti, kas bloga?" (Jobo 2, 10).

Ir ūmai Jobas pratrūksta baisiausiais skundais dėl savo žiauraus likimo. Jis prakeikia savo gimimo dieną: "Tepražūna diena, kurioje gimiau, ir naktis, kurioje buvo pasakyta: Pradėta žmogus" (Jobo 3, 3). Garsiai rėkdamas, šaukiasi jis mirties. Tie skundai surašyti dvidešimt šešiose trečio perskyrimo eilutėse. Bet kadangi jie prieštarauja pagrindiniam knygos siužetui, tai šventosios istorijos vadovėliuose jie paprastai praleidžiami. Tikrai sakant, geriausiai būtų buvę, jei knyga jais būtų ir pasibaigusi. Šėtonas, sukirtęs savotiškas lažybas su dievu, būtų išlošęs, kai tik Jobas pristigo kantrybės.

Bet knyga tęsiama. Elifazas, Baldadas ir Sofaras pradeda raminti Jobą. Jie primena jam, kad negandos ištinka tiktai bloguosius. Jobas šaukiasi dievą savo nekaltumo liudytoju ir prisiekinėja, kad kenčia nenupelnytai. Šis Jobo ir jo bičiulių pašnekesys apima... net dvidešimt devynis perskyrimus. Bet trisdešimt antrame perskyrime staiga pasirodo naujas pašnekovas - Eljus, jaunesnis už anuos. Jis įsikiša ne tam, kad primintų Jobui, jog šis yra nusipelnęs visas tas sunkias dangaus bausmes, bet tam, kad pastebėtų, jog, klykdamas apie savo nekaltumą, Jobas pasirodęs labai išdidus, nes, sako Eljus, nė vienas mirtingasis negali per-

Dievas atlygina Jobui už nuolankumą

prasti dievo sprendimų ir negali išlikti visiškai tyras jo akyse.

Po to pasirodo viesule pats dievas ir, pasmerkęs jaunojo Eljaus žodžius, primena kai kuriuos stebuklus, pakankamai aiškiai įrodančius jo galybę. Tuomet Jobas prisipažįsta peržengęs savo silpnumo ir neišmanymo ribas, ir dievas, patenkintas jo nuolankumu, išgydo jo votis ir dvigubai sugrąžina jam visa, ko buvo netekęs. Savo galybės liudytojais dievas nurodo du nepaprastus gyvūnus: begemotą ir leviataną, kurių fantastinis aprašymas užima du puslapius. Apie velnią visai nebeužsimenama. Paskutinis keturiasdešimt antras perskyrimas sako, kad Jobui dar kartą gimė septyni sūnūs ir trys dukterys ir kad po tų sunkių išmėginimų jis išgyveno dar 140 metų.

Aišku, kad Jobo knyga neturi aktualios reikšmės. Kritikai nurodo vieną jos keistenybę: velnias dvakinėja po dangų tarp gerųjų angelų kaip savo namuose, familiariai kerta lažybų su viešpačiu dievu, kad Jobas sunkiai nusidėsiąs, imsiąs piktžodžiauti dievui, kai tik atsidursiąs nelaimėje. O dievas sutinka lažintis, tikėdamasis, kad jo ištikimasis tarnas bus kantrus iki galo. Vadinasi, dievas ne visai aiškiai žino ateitį ir, numatydamas įvykius, apsirinka, nes vis dėlto lažybas laimėjo velnias: Jobas iš tikrųjų buvo pristigęs kantrybės savo tikėjime.

Dabar pavartykime pranašo Jonos knygą. Jona buvo kilęs iš Galilėjos. Sakoma, kad jis gyvenęs Izraelio karaliaus Jeroboamo II laikais. Vadinasi, buvo gimęs eretikų aplinkoje. Kartą jis gavo dievo įsakymą eiti pamokslininkauti į Nineviją. Tai buvo vienintelis pranašas, gavęs tokio pobūdžio misiją. Įdomu, kokia kalba jis sakė pamokslus, klausia Volteras, pastebėdamas tarp kitko, kad nuo Jonos tėvynės iki Ninevijos buvo daugiau kaip šeši šimtai kilometrų. Joną nesitikėjo, kad jo pamokslai turės nepaprastą pasisekimą. Užuot ėjęs į Nineviją, jis pasuko priešinga kryptimi: nuvyko į pajūrio miestą Jopę ir sėdo į laivą, plaukiantį į Taršą.

Jūroje kilo baisi audra. Kaip bebūtų keista, bet audra užmigdė Joną. Jūrininkai, pagauti panikos, pradėjo mėtyti iš laivo krovinius į vandenį, tačiau laivą, nors ir palengvėjusį, bangos dar labiau blaškė. Tuomet kapitonas pažadino Joną ir pareikalavo, kad jis paprašytų savo dievą nuraminti gamtos stichiją. Jona to nepadarė. Jūra šėlo vis labiau. Tada jūrininkai metė burtus, norėdami nustatyti, kas iš laive esančių yra nelaimės kaltininkas. Burtas krito Jonai, ir jį išmetė į jūrą. Audra sulig ta akimirka liovėsi. Neklusnusis pranašas paragavo sūraus jūros vandens. Bet štai banginis, atplaukęs nuo Šiaurės ašigalio pasidomėti, kas dedasi Viduržemio jūros pakrantėse, pravėrė savo žiotis ir prarijo jį.

Pranašą Joną praryja banginis

Jona to nesitikėjo. Bet kadangi veikti nebuvo ką, tai nutarė kantriai laukti savo keistose naujose patalpose, kas bus toliau. Biblija sako, kad Joną tris dienas ir tris naktis išgyveno banginio pilve ir giedojo giesmes, šlovindamas dievą. Pastarasis, atvirai kalbant, norėjo tik pamokyti pranašą. Pamatęs, kad Jona gailisi, dievas įsakė fantastinei žuviai evakuoti Joną atgal. Banginis paklausė. Ir štai Joną vėl sausumoje. Dar ir dabar teberodoma vieta, kurioje banginis išspjovęs pranašą. Beje, teologai visai tiksliai dar nežino, ar banginis Joną išvėmė, ar gal evakavo jį pro kitą galą.

Netikintieji kritikai sako, kad šiuo pasakojimu pamėgdžiojamos graikų legendos. Homeras dvidešimtoje giesmėje pasakoja apie jūros pabaisą, užpuolusią Heraklį. Heraklis praleido tris dienas ir tris naktis jos viduriuose, maitindamasis kepenimis, kurių jis po truputį pasičirškindavo, o po trijų dienų pats pergalingai išsiveržė iš savo nepaprasto kalėjimo. Ši pasaka apie Heraklį nė kiek ne blogesnė už pasaką apie Joną.

Pagonių mitologijoje yra taip pat istorija apie Arioną, kurį, jūrininkų išmestą į jūrą, išgelbėjo delfinas ir ant savo nugaros nutempė iki Lesbo. Tačiau šis nuotykis nublanksta prieš Jonos ir Heraklio nuotykius.

Grįžęs iš banginio vidurių, Joną nuvyko į Nineviją ir dievo vardu išpranašavo gyventojams, jog netrukus bus sugriautas jų miestas. Biblija sako, kad, vaikščiodamas gatvėmis, jis šaukęs: "Dar keturios dešimtys dienų, ir Nineviją bus sugriauta" (Jonos 3, 4). Tų paprastų žodžių pasekmės buvo nepaprastos: gyventojai tučtuojau įtikėjo žydų dievą, paskelbė pasninką ir visi iki vieno apsivilko atgailos rūbais, neišskiriant nė paties karaliaus. Pastarasis irgi išleido įsakymą dėl sauso pasninko ne tiktai žmonėms, bet ir gyvuliams: "Žmonės ir gyvuliai, jaučiai ir avys tegul nieko neragauja, tenebūnie ganomi ir tenegeria vandens. Žmonės ir gyvuliai tebūnie apsupti ašutinėmis ir tegul galingai šaukiasi viešpaties; tegul kiekvienas gręžiasi nuo savo pikto kelio ir nuo neteisybės, kuri yra jų rankose" (Jonos 3, 7- 8).

Jonos pranašystės Ninevijoje

Kadangi visi gyventojai atsivertė į tikrąjį tikėjimą, dievas susimylėjo, ir Jonos pranašystė šį kartą neįvyko. "Tuomet dievas matė jų darbus, kad jie nusigręžė nuo savo pikto kelio, ir dievas pasigailėjo ir nepadarė to pikto, kurį sakėsi jiems darysiąs" (10 eil.). Ninevija buvo sunaikinta ir sugriauta tik po daugelio metų. Susirūpinęs, kad gyventojai gali palaikyti jį paprastu plepiu po to, kai neįvyko jo pranašystė, Jona iš Ninevijos nukiūtino į dykumą. Buvo neišpasakytai karšta, o aplinkui - nė krūmelio. "Ten viešpats dievas išaugino moliūgą, ir tas pakilo viršum Jonos galvos, kad būtų ant jo galvos ūksmė ir dengtų jį, nes jis kentėjo. Tai Joną džiaugėsi labai dideliu džiaugsmu dėl moliūgo. Kitą dieną, aušrai pasirodžius, dievas siuntė kirminą, kurs pakando moliūgą, ir tas sudžiūvo. O kai patekėjo saulė, dievas davė įsakymą karštam ir svilinančiam vėjui, ir saulė kaitino Jonos galvą taip, kad jis alpo. Tuomet jis linkėjo sau mirti ir sakė: Geriau man mirti, kaip gyvam būti. Bet viešpats tarė Jonai: Ar manai, kad tu teisingai pyksti dėl moliūgo? Jis tarė: Aš teisingai pykstu net iki mirčiai. Bet viešpats tarė: Tau skaudu dėl moliūgo, dėl kurio tu nevargai ir nieko nedarei, kad jis augtų, kurs per vieną naktį atsirado ir per vieną naktį žuvo, o aš neturėčiau pasigailėti didelio Ninevijos miesto, kuriame yra daugiau kaip šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, kurie nemoka atskirti dešinės nuo kairės, be to, daug galvijų?" (Jonos 4, 6 - 11).

Šiuo dievišku sąmoju baigiasi Jonos knyga. Pabaiga ne kažin kokia, nes, šiaip ar taip, stebuklas su moliūgu - niekis prieš stebuklą su banginiu, o sentencija visai neatitinka tos žvėriškai kraugeriškos linijos, kurią nuosekliai praveda Biblijos autoriai.

45 SKYRIUS

Šaunieji broliai Makabiejai

Prieiname paskutinį žydų tautos istorijos laikotarpį prieš vadinamąjį Kristaus gimimą. Senasis testamentas pasibaigia dviem Makabiejų knygomis ir trečiąja Ezdro knyga.

Trečią Ir ketvirtą Ezdro knygas katalikų bažnyčia nors ir gerbia, bet jų nelaiko kanoniškomis. Kai kuriuose Biblijos leidimuose jas prideda tik kaip priedą pačiame Biblijos gale.

Pačioje į Makabiejų knygos pradžioje užsimenama apie Aleksandro Makedoniečio pergales prieš Darijų III ir sakoma, kad graikų - makedoniečių karalius, prieš mirdamas, padalijęs savo neaprėpiamą karalystę tarp kariuomenės vadų.

Pasak žydų legendos, artėjant Aleksandrui Didžiajam prie Jeruzalės, vyriausiasis žydų kunigas išėjęs jam priešais ir išpranašavęs, kad jis netrukus nukariausiąs visą pasaulį. Sujaudintas tokio meilikavimo, Aleksandras neva pasigailėjęs Jeruzalės.

Judėja tuomet buvo teokratiškai valdoma: tauta buvo tam tikra prasme nepriklausoma, nes neturėjo karaliaus ir jos neengė kaimyninės valstybės. Šalį valdė kunigai. Altorius kartu buvo ir sostas. Kalbant iš esmės, toks valdymo būdas mažai skyrėsi nuo monarchijos, nes žydai mokėjo vyriausiajam kunigui ir bažnyčios dešimtinę, ir civilinius mokesčius.

Nėra žinios, kiek laiko truko tas palyginti nepriklausomas laikotarpis, bet iš Makabiejų knygos seka "kad žydai nebuvo perdaug laimingi Aleksandro Makedoniečio įpėdinių laikais. Štai kaip Biblija kalba apie padėties pasikeitimą, mirus Aleksandrui: tuomet visi tie, kuriems Aleksandras buvo padalijęs karalystę, "dėjo ant savęs karališkus vainikus, taip pat jų vaikai po jųjų per daugelį metų, ir pasidarė daug blogumų žemėje. Iš jų išėjo nuodėminga šaknis karaliaus Antiocho sūnus Antiochas Skaistusis (Epifanas)" (I Makabiejų 1, 9 - 10).

Sirijoje viešpatavusios graikiškosios Seleukidų dinastijos laikais žydai, be abejo, susilaukė juodų dienų, nors šventasis autorius ir stengiasi kai kurių stebuklų aprašymais vėl pakelti dievo išrinktosios tautos prestižą, nes toji tauta gyveno vargingai ir buvo pavergta. Kaip ir visame Senajame testamente, Makabiejų knygose knibždėte knibžda prieštaravimų ir grubių istorinių klaidų. Be to, įvykiai ten aprašyti taip netvarkingai, nenuosekliai ir prieštaringai, jog sunku atskirti tiesą nuo melo.

Iš pradžių trumpai peržvelkime žydų istoriją.

Kunigas Matatijas Antiocho Epifano Sirijoje viešpatavimo laikais davė ženklą tautai sukilti, užmušdamas žydą, aukojantį sirų dievams. Su Matatiju buvo penki jo sūnūs: Jonas Simonas, Judas, Eleazaras ir Jonatanas. Juos praminė Makabiejais (kūjais). Judėja sukilo. Žmonės ėmė kaip įmanydami ginkluotis. Judas Makabiejus, pats šauniausias iš visų Matatijo sūnų, stoja sukilėlių priešakyje ir kapoja karaliaus karius. Bet jis nesitenkina vado padėtimi. Jis prisiima ir kunigo pareigas. I knygos trečiame perskyrime išskaičiuojamos Judo pergalės prieš Apolonijų Samarijos apylinkėse, prieš Seroną prie Bethorono ir prieš tris kitus Antiocho kariuomenės vadus: Ptolomėją, Nikanorą ir Gorgijų.

Viešpataujant Antiocho Epifano sūnui Antiochui Eupatorui, Eleazarui Makabiejui ne taip sekėsi, kaip jo broliui Judui: kautynių įkarštyje pamatęs priešo eilėse dramblį, papuoštą karališkomis insignijomis. Eleazaras puolė gyvulį, manydamas, kad juo patsai karalius joja. Tačiau dramblys pastvėrė mūsų didvyrį straubliu ir perlaužė pusiau nelyginant porcelianinę lėlę.

Antiocho Eupatoro dėdės ir įpėdinio Demetrijaus Sotero laikais Judas Makabiejus dar sykį nugalėjo sirų kariuomenę, kūnai vadovavo Bakchidas, ir du kartus - Nikanorą, kuriam nugalėtojai "nukirto galvą ir jo dešinę... atsinešė ir pakabino ties Jeruzale" (I Makabiejų 7, 47). Tačiau kai Bakchidas antrukart puolė, judėjai, siaubo pagauti, išsibėgiojo ir paliko savo generolą vieną kuris ir krito nuo priešo smūgių. Taip žuvo įžymusis Judas Makabiejus. Jo broliai Jonatanas ir Simonas vienas po kito buvo jo įpėdiniais.

Makabiejai kilę iš Levio giminės, buvo paprasti kunigai ir pasiekė karališkos valdžios. Negalima tokiu atveju nepastebėti, kad šis įvykis visiškai sumaišė pranašystes apie tai, kad žydų karaliai bus iš Judo giminės. Makabiejų įsiviešpatavimas paneigė pranašystes apie Dovydo namų pirmavimą. Iš Dovydo giminės nebeliko nieko; bent jau nė viena Biblijos knyga nemini nė vieno šio karaliaus palikuonio nuo žydų paėmimo į nelaisvę laikų.

Levito Matatijo vaikai, iš pradžių praminti Makabiejais, o vėliau Chasmoniejais, savo nusikaltimais išniekino ne tik altorių, bet ir sostą. Jie vykdė barbarišką politiką, kuri buvo galutinio jų tėvynės žlugimo priežastis. Kunigiškoji valdžia neišgelbėjo jų nuo duoklės mokėjimo Sirijos karaliams. Be to, tie šventi didvyriai naikino vienas kitą. Nusigėrusį puotoje Simoną, paskutinį Judo Makabiejaus brolį, užmušė kartu su dviem sūnumis jo žentas Ptolomėjas, Jericho valdovas, norėdamas užgrobti visą valdžią.

Hirkanas, vyriausiojo kunigo Simono sūnus, pats tapęs vyriausiuoju kunigu, mėgino sukilti prieš Antiochą Sidietį. Sirijos karalius apsupo jį Jeruzalėje, o dievas, turbūt, nesuskubo į pagalbą, nes Hirkanui teko raminti Sirijos karaliaus rūstybę kontribucija.

Tai buvo tas pats Hirkanas, kuris; pasinaudodamas suirute Sirijoje, užėmė pagaliau Samariją, amžiną Jeruzalės priešą. Vėliau šį miestą atstatė Erodas, pakeitęs Samarijos pavadinimą Sebasta. Samariečiai išsikėlė į Sichemą, kuris dabar vadinasi Napeluza. Jie atsidūrė dar arčiau Jeruzalės. Dviejų dievo išrinktosios tautos pusių tarpusavio neapykanta dar labiau įsiliepsnojo. Jeruzalė, Sichemas, Jerichas Samarija, kurie taip gerai mums žinomi iš religinių legendų ir kurie taip mažai žinomi Rytuose, per visą savo šlovingos, bet pramanytos istorijos laiką buvo mažyčiai, vienas prie kito besišlieją miestukai. Neturtingi jų gyventojai vykdavo kitur ieškoti darbo.

Juozapas Flavijus, apakintas šovinizmo, nepraleidžia progos pasakyti, kad Hirkanas Makabiejus buvęs nukariautojas ir pranašas ir kad dievas dažnai kalbėdavęsis su juo akis į akį. Nenuginčijamas to Hirkano pranašystės dovanos įrodymas, anot Juozapo Flavijaus, yra tas, kad jis, turėdamas du mylimus sūnus, kurie buvo nepaprastai žiaurūs ir klastingi, pranašavęs jiems liūdną galą, jeigu jie nepasitaisysią. Tiedu šaunuoliai buvo Aristobulas ir Antigonas. Tie žydai iš tuštybės pasivadino graikiškais vardais. Vieną naktį dievas aplankė Hirkaną ir parodė jam portretą kito jo sūnaus, kuris iš pradžių vadinosi Jonu, o vėliau susigalvojo pasivadinti dar ir Aleksandru.

- Šis, - tarė dievas, - užims po tavęs vyriausiojo kunigo vietą.

Gerasis tėvas Hirkanas, pajutęs iš šių žodžių uzurpacijos grėsmę, paskubėjo nugalabyti savo sūnų Joną - Aleksandrą, "iš baimės, kad neišsipildytų pranašystė", kaip sako Juozapas Flavijus. Bet, matyt, tasai Jonas arba ne visiškai numirė, arba jį dievas atgaivino, nes po kurio laiko jis tapo vyriausiuoju kunigu ir Jeruzalės valdovu.

Kas gi atsitiko dviem numylėtiesiems broliams, Aristobului ir Antigenui, Hirkano sūnums, mirus jų tėvui? Nagi kunigas Aristobulas nužudo bažnyčioje savo brolį kunigą Antigeną ir įsako pasmaugti kalėjime savo motiną. Tai tas pats Aristobulas - pirmasis Makabiejus, tapęs Judėjos karaliumi, - kurį Juozapas Flavijus vadina labai švelniu valdovu.

Tuo metu Judėjoje neramumus sėjo dvi besivaržančios religinės sektos, kurios netrukus virto dviem politinėmis partijomis. Tai buvo parisiejai, tai yra "atsiribojusieji", arba "skirtingieji", nes jie siekė atsiskirti nuo liaudies, ir sadukiejai, taip pasivadinę pagal savo vadą Sadoką. Pastarieji buvo savotiški žydų epikūrininkai: fanatiškai laikydamiesi Penkiaknygės įstatymų, jie nepripažino sielos nemirtingumo, atseit, netikėjo nei pragaru, nei dangumi, nei juo labiau - kūno prisikėlimu iš numirusių.

Tuo tarpu parisiejai prie rašytinio Mozės įstatymo dar pridėjo ir žodinę tradiciją, pagal kurią jie tikėjo sielų kilnojimąsi, prie šios metampsichozės teorijos dar prikergdami visą virtinę kitų dalykų. Pavyzdžiui, jie teigė, kad piktoji dvasia galinti įsikurdinti žmonių kūnuose; visas nesuprantamas ligas laikė velnių pinklėmis. Parisiejai buvo mokytieji "dievo įstatymo"aiškintojai. Iš jų mokydavosi tikėjimo paslapčių. Jie skelbė mirusiųjų prisikėlimą ir dangaus karalystę.

Buvo dar ir trečia sekta - esiejai. Esiejai, arba esenai, gyveno bendruomenėmis, pripažino toleranciją. Jie buvo perėmę įvairias persų religines pažiūras.

Makabiejai iš pradžių palaikė sadukiejus prieš parisiejus. Aišku, dėl to, kad parisiejai buvo gana įtakinga partija valstybėje ir stengėsi kištis į visus reikalus; atseit, jie grėsė Makabiejams. Mirus Aristobului I, jo nužudytasis brolis Jonas - Aleksandras prisikėlė ir įžengė į sostą; matyt, jį vis dėlto laikė kalėjime, bet ne kapuose. Jonas vedė Aristobulo našlę Salomėją, pakeitęs jos vardą Aleksandra.

Kaip tik tuo laiku graikų - egiptiečių karaliai Ptolomėjai ir graikų - sirų karaliai Seleukidai įnirtingai varžėsi dėl Palestinos. Šis ginčas prasidėjo po Aleksandro Makedoniečio mirties. Tiems valdovams besivaidijant, žydų tauta kiek atsigavo. Tautą valdę kunigai kasmet keisdavo savo politinę orientaciją ir parsiduodavo stipriausiajam. Jonas - Aleksandras, tapęs kunigu, tuojau pat nužudė vienintelį brolį, kuris, nepasekė jo pavyzdžiu ir jau nebeprisikėlė. Juozapas Flavijus nepasako to brolio vardo, bet jis mums nė neturi jokios reikšmės biblinių nusikaltimų sąraše. Jonas - Aleksandras išsilaikė vien dėl to, kad Azijoje viešpatavo suirutė. Jo valdžia buvo vienu kartu ir dvasinė, ir demokratinė, ir aristokratinė. Visiška anarchija!

Flavijus pasakoja, kad vyriausiajam kunigui Jonui - Aleksandrui pasiskelbus valdovu, liaudis bažnyčioje jį apmėtė obuoliais ir apelsinais. Už tai Aleksandras įsakė nužudyti 5000 žmonių. Šiomis žudynėmis prasidėjo ištisas masinių skerdynių laikotarpis, trukęs dešimtį metų.

Kam žydai mokėjo duoklę tuo metu? Flavijus to klausimo nė neliečia: jis taria, kad Judėja buvusi laisva ir suvereni šalis. Ir vis dėlto Egipto ir Sirijos karaliai dėl jos varžėsi tol, kol atėję romėnai prijungė visą Palestiną prie savo valdų.

Po to Jono, kuris buvo taip nevertas Aleksandro vardo, jo našlė Salomėja - Aleksandra devynerius metus išbuvo regente prie savo mažamečių sūnų, tačiau faktiškai šalį valdė parisiejai, ir ji pro pirštus žiūrėjo, kaip tie žiauriai persekiojo savo priešininkus sadukiejus. Su jos mirtimi pasidarė laisva arena varžytis abiem sektoms, ir karalystėje, kurios teritorija nesiekė nė dvidešimties kilometrų ilgio, vėl kilo pilietinis karas. Parisiejams vadovavo vyresnysis vyriausiojo kunigo Jono - Aleksandro sūnus Hirkanas II, sadukiejams - jaunesnysis sūnus Aristobulas II. Tokiu būdu Judėjoje buvo jau ne vienas, o du karaliai. Broliai - priešai susitiko mūšyje prie Jericho miestuko, bet jų armijos jau buvo nebe trijų šimtų tūkstančių, keturių šimtų tūkstančių, penkių šimtų tūkstančių ar šešių šimtų tūkstančių kareivių armijos, kaip anksčiau bylodavo šaltakraujiškasis melagis - šventoji dvasia; šiuo metu tokių nesąmonių niekas nebesiryžo rašyti, net ir mėgstantis perdėti Juozapas Flavijus. To meto žydų armijose būdavo po tris - keturis tūkstančius kareivių. Hirkanas pralaimėjo, ir padėties šeimininku liko Aristobulas II.

Tuo laikotarpiu romėnai, nė kiek nevaržomi karinės sąjungos, tariamai jų sudarytos su Makabiejais, skindami pergalių laurus, nuėjo į Mažąją Aziją, į Siriją ir net iki Kaukazo. Seleukidų dinastijos nebebuvo. Armėnų karalius Tigranas, Mitridato uošvis, buvo nukariavęs Sirijos valdų dalį. Gnėjus Pompėjus (106 - 48 m. prieš m. e.) nugalėjo Tigraną; Mitridatas nusižudė, ir 64 m. prieš m. e. Sirija virto Romos provincija. Makabiejų knygos nieko nekalba nei apie tą didįjį romėną, nei apie Sulą, nei apie Lukulą. Nieko stebėtino: juk tai Biblija!

Savo brolio Aristobulo išvytas, Hirkanas pasislėpė pas vieną arabų vadą Arėtą. Jeruzalė dar ir tada buvo toks nežymus miesteliukas, kad Arėtas - nedidelės klajojančios plėšikų gaujos vadas - įveikė apgulti šią "tvirtovę". Pompėjus tuomet buvo Žemutinėje Sirijoje. Aristobulas pasiprašė pagalbos vieną iš jo kariuomenės vadų, ir tas įsakė beduinams nutraukti apgultį ir daugiau nebepuldinėti Romos žemių, nes, prijungus Siriją, Palestina tapo Romos sritimi. Tokia buvo vienintelė "sąjunga", kurią Romos respublika galėjo sudaryti su žydais.

Flavijus rašo, kad Aristobulas, norėdamas įsigyti Pompėjaus palankumą, nusiuntęs jam brangių dovanų. Strabonas sako, jog tai buvusios auksinės vynuogės, bet priskiria tas dovanas Jonui - Aleksandrui, o ne Aristobului. Kaip bebūtų, Aristobulas ir Hirkanas, varžęsi dėl vyriausiojo žydų kunigo titulo, atėjo leistis pas Pompėjų. Pastarasis jau buvo beketinąs paskelbti sprendimą, bet Aristobulas ūmai dingo. Galima pamanyti, kad auksinės kekės nepaveikė teisėjo ir kad jaunesnysis Jono - Aleksandro sūnus nutarė verčiau pasikliauti Jeruzalės įtvirtinimais.

Pompėjus irgi apgulė Jeruzalę. Kaip žinoma, šio miesto padėtis gynybos atžvilgiu - puiki. Kiek sumanesnio statytojo rankose jis būtų galėjęs tapti geriausia tvirtove Rytuose. Bent jau bažnyčia, kuri buvo kartu ir citadelė, galėjo tapti neprieinama, nes buvo pastatyta stataus, prarajomis apsupto kalno viršūnėje. Pompėjus sugaišo mažne tris mėnesius, kol paruošė karines mašinas. Bet kai jas paleido į darbą, tvirtovę pavyko paimti. Vienas iš diktatoriaus Sulos sūnų pirmas įsibrovė į įtvirtinimus. Dar labiau atmintina toji diena todėl, kad Ciceronas buvo konsulu, kai romėnai paėmė Jeruzalę (63 m. prieš m. e.).

Juozapas Flavijus sako, kad 12000 žydų žuvo bažnyčioje. Patikėtume juo, jei nežinotume, kad jis visada perdeda. Negalima juo tikėti ir tada, kai jis priduria, kad bažnyčioje buvę rasta 2000 talentų aukso ir kad nugalėtojas dar 10000 talentų surinkęs mieste. Jeruzalės bažnyčią tiek daug kartų užimdavo ir apiplėšdavo žydų nugalėtojai, kad sunku patikėti buvus joje didelį brangenybių kiekį. Dar didesnė nesąmonė būtų tikėti, kad tokiai mažai, tokiai neturtingai ir nuolatinių vidaus karų išvargintai valstybei būtų buvę galima uždėti 10000 talentų kontribuciją.

Apie visa tai nepagalvoja žmonės, nesąmoningai skaitydami Bibliją ir lengvabūdiškai kartodami prasimanymus, kuriuos sukūrė užgauta tautinė savimeilė! Protingas žmogus tik gūžtelia pečiais, matydamas, kad Aleksandras negalėjo surinkti Judėjoje daugiau kaip 30 talentų karui su Darijumi, o čia staiga kažin kas ima ir aptinka žydų kasose dvylika tūkstančių talentų!

Nėra abejonės, kad Pompėjus nieko nepasiėmė sau ir pasitenkino tuo, kad pareikalavo apmokėti ekspedicijos išlaidas; pati ekspedicija, šiaip ar taip, buvo tik pagalbinė diversija visoje jo bendroje Mažosios Azijos kampanijoje. Ciceronas šlovina jo nesavanaudiškumą. Bet istorikas Rolenas ("Romos istorija", XVI kn.) sako, jog nuo to laiko Pompėjui viskas ėmę nebesisekti dėl šventvagiško smalsumo, kuris paskatino jį įsibrauti į žydų bažnyčios "šventų švenčiausiąją".

Volteras nesutinka su Rolenu; pasak jo, Pompėjus vargu ar žinojęs, kad įeiti į ją draudžiama. Pagaliau draudimas lietė žydus, bet ne Pompėjų. Dailidės, staliai, mūrininkai ir kiti darbininkai juk įeidavo ten, kai reikėdavo daryti remontą. Galima būtų pridurti, kad ta vieta buvo šventa ir neliečiama dėl to, kad ten kadaise stovėjo "sandoros skrynia". Bet juk toji skrynia dingo be žinios dar Nabuchodonosoro laikais.

Cezaris, tęsia Volteras, lygiai kaip ir Pompėjus būtų įėjęs į tą apie devynių metrų ilgumo patalpą. Jam būtų buvę įdomu žvilgtelėti į dievo Sabaoto altorių. Cezaris nugalėjo Pompėjų mūšyje prie Parsalo 48 m. prieš m. e. birželio 6d. Gal ir tai buvo jam dievo bausmė už Jeruzalėje parodytą smalsumą? Bet tą pralaimėjimą nulėmė dar ir kitos priežastys, o ypač Cezario karvedžio genijus. Galima būtų pridurti, kad didesnė šventvagystė išžudyti bažnyčioje 12000 žmonių, negu įeiti į zakristiją, kur iš viso nieko nebuvo.

Pompėjus paėmė Aristobulą į nelaisvę ir nugabeno jį į Romą. Be to, 48 m. prieš m. e. jis įsakė vienam iš Scipiono ainių, pavadavusiam jį Sirijoje, nukirsdinti vyresnįjį Aristobulo sūnų, kuris buvo priėmęs Aleksandro vardą ir pasiskelbęs karaliumi. Šis įvykis dar sykį pailiustruoja tą "lygiateisišką" sąjungą, kurią žydai tariamai buvo sudarę su Roma, kaip giriasi I Makabiejų knygos autorius. Jis rodo, kaip mažai galima tikėti tomis šventomis istorijomis.

Pagaliau, dėdami paskutinį potepį paveiksle ir norėdami parodyti, kokią pagarbą jautė Romos imperija žydams, pasakysime, kad po keleto metų (38 m. prieš m. e.) triumviras Markas Antonijus dar vieną žydų karalių, antrąjį Aristobulo sūnų Antigoną, nubaudė vergiška mirtimi: nuplakė botagais ir nukryžiavo.

Senatas suteikė karaliaus titulą idumiečiui Erodui, Antipatoro sūnui, Judėjos prokuratoriui, vedusiam Hirkano II dukterį Marianą. Jis viešpatavo apie 40 metų Romos protektorate ir savo valdinius žydus laikė žiaurioje geležinės valdžios priespaudoje.

Dabar pateiksime nedidelę Voltero apžvalgą apie atskiras Makabiejų knygų vietas. Jam užteko kantrybės išnagrinėti Biblijos tekstus ir susumuoti argumentus, neigiančius tų paskutiniųjų Biblijos knygų autentiškumą ir teisingumą.

"1. Reikia atmesti pasakojimą apie septynis brolius Makabiejus ir jų motiną, tariamai nukankintus už tai, kad jie atsisakę valgyti kiaulieną. Pirmoji knyga apie tai nekalba, nors ji toli gražu neapsiriboja vien Antiocho Epifano viešpatavimo laikotarpiu Makabiejų tėvas turėjo tik penkis sūnus, kurie visi pasižymėjo, gindami tėvynę. Antroji knyga, pasakodama apie Makabiejų kankinimą (7perskyr.), nenurodo, kokiame mieste vyko ta barbariška egzekucija. Be to, Antiochas vargu ar būtų galėjęs taip žiauriai, taip niekšiškai ir kartu taip beprasmiškai pasielgti. Tai buvo valdovas, išauklėtas Romoje, žmogus šaunus ir kilnus. Viena, ką jam galima prikišti, tai per didelį familiarumą, būdingą visiems Romos valdovams, ieškojusiems populiarumo liaudyje. Pavardė "Epifanas" (tai yra "skaistusis", "šaunusis", "šlovingasis", "įžymusis") yra tinkamas atsakas į tuos įžeidimus, kuriais žydai apipylė jo atminimą.

Jeruzalė buvo prijungta prie plačių Sirijos valdų. Žydai sukilo prieš Antiochą. Šis išvyko sukilėlių bausti. Kadangi žydai visada savo nusikalstamus veiksmus ir žiaurumus vykdė religijos vardu, Antiochas, kuriam pabodo jo paties pakantumas, įsakė, kad visose jo valdose būtų išpažįstami tik sirų dievai. Iš sukilėlių jis atėmė jų religiją ir pinigus - du daiktus, kurie žydų kunigams buvo už viską brangiausi. Tarp kitko, Antiochas taip nepasielgė Egipte, kurį jis nukariavo. Priešingai, jis tą karalystę sugrąžino jos pačios karaliui - tai kilnumas, prilygstąs Aleksandro Makedoniečio didžiadvasiškam elgesiui su Indijos karaliumi Poru. Patys žydai buvo kalti, kad Antiochas buvo jiems griežtesnis, negu kitiems. Samariečiai jam pasidavė, o Jeruzalė priešinosi. Kilo kruvinas karas, kuriame Judas Makabiejus ir jo keturi broliai, pasak Biblijos, vadovavę nedidelei karių saujelei, darė nepaprastus stebuklus.

2. Pirmosios knygos autorius - tas fantazuotojas - pradeda savo melagystes, tvirtindamas, kad Aleksandras, dar gyvas būdamas, savo žemes padalijęs kariuomenės vadams. Ši savaime aiški klaida leidžia spręsti apie autoriaus "mokytumą".

3. Mažne visos I Makabiejų knygos detalės ir smulkmenos yra taip pat chimeriškos. Ten sakoma, kad Judas Makabiejus, karo metu kilnodamasis iš vienos olos į kitą kažkokiame Judėjos užkampyje, sugalvojęs sudaryti su romėnais sąjungą, nes jam papasakoję "apie jų kovas ir didelius veiksmus, atliktus Galatijoje, kaip jie ją nugalėję ir privertę mokėti duoklę" (I Makabiejų 8, 2). Bet galatai tuo metu dar nebuvo pavergti ir nebuvo romėnų duoklininkai. Tai įvyko tik Liucijaus Kornelijaus Scipiono laikais.

4. Toliau autorius sako, kad Antiochas III (valdęs 223 - 187 m. prieš m. e.), kurio sūnus buvo Antiochas IV Epifanas (valdęs 174 - 164 m. prieš m. e.), "buvo romėnų nelaisvėje". Tai aiški klaida: 190 m. jį nugalėjo Liucijus Kornelijus Scipionas Azijietis (mūšyje prie Magnezijos); tačiau belaisviu jis nebuvo. Jis sudarė su Roma taiką ir sumokėjo karines išlaidas. Čia taip ir matai autorių žydą, labai menkai susipažinusį su tuo, kas vyksta aplinkui, ir tauzijantį niekus apie tai, ko jis visiškai nežino.

5. Autorius priduria, kad Antiochas III atidavęs romėnams Indiją, Midiją ir Lidiją (I Makabiejų 8, 8). To jau per daug! Tokia drąsa, iškraipant istorinius faktus, visiškai nesuprantama. Kaip dar autorius neatidavė romėnams Kinijos ir Japonijos!

6. Toliau, norėdamas parodyti savo nusimanymą apie Romos valdžią, jis sako, kad ten kasmet žmonės renką valdovą ir jo vieno visi klausą (I Makabiejų 8, 16). Tas neišmanėlis nežinojo, kad Romoje buvo du konsulai!

7. Jei tikėtume autoriumi, tai Judas Makabiejus ir jo broliai nusiuntę pasiuntinius į Romos senatą, ir pasiuntiniai pasakę: "Judas Makabiejus, jo broliai ir visa žydų tauta pasiuntė mus pas jus, kad sudarytume su jumis sąjungą ir taiką. "Tai būtų maždaug tas pat, jeigu koks partijos lyderis iš Sanmarino respublikos nusiųstų pasiuntinius į Turkiją draugystės sąjungai sudaryti. Bet ne mažiau nuostabus ir Biblijos pateikiamas romėnų atsakymas. Jeigu tikrai būtų atvykusi į Romą pasiuntinybė iš tokios gerai žinomos šalies, kaip Palestina, ir jei Roma iš tikrųjų būtų sudariusi iškilmingą sąjungą su Jeruzale, Titas Livijus ir kiti istorikai tai būtų žinoję. Bet apie žydų "sąjungą" su Roma praneša tik Biblija.

8. Netrukus užtinkame dar vieną pasigyrimą: tai prasimanyta žydų giminystė su spartiečiais. Autorius sako, kad kažkoks Lakedemono karalius, vardu Arijus, parašęs žydų vyriausiajam kunigui Onijui: "Atrasta viename rašte apie spartiečius ir žydus, kad jie esą broliai ir kad esą iš Abraomo giminės. Dabar, kai mes tai sužinojome, jūs gerai padarysite, parašydami mums apie savo laimę. Bet ir mes vėl jums rašome. Mūsų gyvuliai ir mūsų lobis yra jūsų, ir jūsieji yra mūsų. Taigi mes pavedėme duoti jums apie tai žinią" (I Makabiejų 12, 21 - 23).

Negalima rimtai žiūrėti į nesąmones, išlaužtas iš piršto. Tai primena pasakojimą apie Arlekiną, kuris dėjosi kunigu. Kai teisėjas įrodė jo melą, Arlekinas atsakė: "O aš iš tikrųjų maniau, kad esu kunigas!" Nėra reikalo įrodinėti, kad niekuomet spartiečiai neturėjo karaliaus, vardu Arijus, ir kad vyriausiojo kunigo Onijo laikais lakedemoniečiai iš viso neturėjo jokio karaliaus. Taip pat būtų tuščias laiko gaišinimas įrodinėti, kad apie Abraomą Graikijoje tiek pat težinota, kiek ir Romoje.

9. Dabar sustokime ties stebuklinguoju Heliodoro nuotykiu, apie kurį pasakojama II Makabiejų knygos trečiame perskyrime. "Azijos karalius Seleukas" (Seleukas IV Filopatoras), vyresnysis Antiocho IV Epifano brolis ir jo pirmtakas, neva sužinojęs iš vieno žydo, bažnyčios kuratoriaus, apie ten laikomą milžinišką lobį. Stokodamas pinigų savo karams, karalius pasiuntęs savo karininką Heliodorą pareikalauti tų turtų. Heliodoras atvyksta tartis su vyriausiuoju kunigu Oniju. Jiems besikalbant bažnyčioje, nusileidęs iš dangaus didžiulis arklys, kuriuo jojęs raitelis, visas žvilgąs auksu. Arklys pradėjęs spardyti Heliodorą pirmutinėmis kojomis, o du angelai, laikydami arklį už kamanų, pėrę Heliodorą rimbais. Kunigas Onijas, kuriam pagailo Heliodoro, ėmė melstis už jį. Šviesiausieji angelai liovęsi čaižyti karininką ir pasakę jam: Padėkok Onijui! Jei ne jo maldos, mes tave būtume mirtinai užkapoję. Po to jie dingę.

Šis stebuklas pasirodė kritikams ypač nuostabus, nes nei Egipto karaliaus Šešonko, nei Nabuchodonosoro, nei Antiocho Epifano, nei Ptolomėjaus Sotero, nei didžiojo Pompėjaus, nei imperatoriaus Tito, kurie visi sėmėsi brangenybių iš žydų bažnyčios, nė karto neišpėrė angelai. Tiesa, kažkoks šventas vienuolis regėjo Karolio Martelo sielą, velnių gabenamą valtyje į pragarą. Velniai kapojo jo sielą botagais už tai, kad Karolis pasisavinęs šiek tiek iš Sen - Deni vienuolyno turtų. Bet tokių atsitikimų būna, mandagiai tariant, labai retai.

10. Mes praleidžiame daugybę anachronizmų, supainiojimų, apsirikimų, iškraipymų, nemokšiškų prasimanymų, kurių knibždėte knibžda Makabiejų knygose, ir pereiname prie Antiocho mirties, aprašytos II knygos devintame perskyrime. Ši melagysčių, nesąmonių ir beprasmybių kupeta kelia pasibjaurėjimą. Kaip teigia autorius, Antiochas įžengia į Persepolį, norėdamas apiplėšti tą miestą ir bažnyčią. Gerai žinoma, kad miestą, graikų pavadintą Persepoliu (tai yra "persų miestu"), sugriovė Aleksandras Makedonietis.

Du angelai peria Heliodorą

Žydai, visada gyvenę izoliuotai kitų tautų tarpe, visada užsiėmę tiktai savo pačių interesais ir niekindami visus kitataučius bei kitatikius, galėjo, žinoma, ir nenusimanyti, kas vyksta Kinijoje arba Indijoje. Bet ar galėjo jie nežinoti, jog miestas, kurį tik graikai vadino Persepoliu, nustojo egzistavęs 160 metų prieš Antiochą? Tikrasis šito miesto vardas buvo Istacharas. Jeigu Jeruzalės žydas, Azijos gyventojas, būtų parašęs Makabiejų knygą, tai jis Persijos karalių sostinei nebūtų davęs pavadinimo, sutinkamo vien tiktai graikų šaltiniuose. Iš čia seka išvada, kad paskutines Senojo testamento knygas galėjo parašyti tiktai Aleksandrijos žydai - helenistai.

O štai dar viena vada abejonėms. I knygoje pasakyta, kad Antiochas Epifanas užsigeidęs įsigyti auksinius skydus, Aleksandro Didžiojo paliktus Elimaiso mieste, esančiame pakeliui į Ekbataną, ir kad jis miręs iš "didelio liūdesio svetimoje šalyje" (I Makabiejų 6, 13), kai sužinojęs, kad Makabiejai pasipriešinę jo kariuomenei Judėjoje. Antrojoje knygoje, priešingai, pasakyta, kad tas karalius išvirtęs iš vežimo, sunkiai susitrenkęs ir numiręs; kad jo kūną užpuolę kirminai, kad jis, kančių suremtas, ėmęs prašyti žydų dievą pasigailėjimo. Šio prasimanymo autorius piktdžiūgauja: "Ir šitas piktadarys meldėsi viešpačiui, iš kurio jam nebuvo lemta susilaukti pasigailėjimo" (II Makabiejų 9, 13). Autorius priduria, kad Antiochas neva pasižadėjęs dievui priimti žydų tikėjimą. Tai vis tiek, kaip sakyti, kad Karolis V būtų pasižadėjęs pasidaryti turku.

Savo uždavinį įvykdėme. Belieka tarti paskutinį žodį. Laisvamaniai skaitytojai, galimas daiktas, nustebs, bet tai gryniausia teisybė, kuria autorius įsitikino, pats ilgus metus stebėdamas tikinčiuosius: nors Biblija perdėm absurdiška, yra kunigų, - ir dargi protingų kunigų, - kurie visai nuoširdžiai laiko ją teisinga bei autentiška knyga ir kurių protas niekad nepasipiktino nė vienu, net pačiu fantastiškiausiu, "šventąjį raštą" sukūrusiu autorių pasakojimu. Tie be galo naivūs žmonės ne tiktai aklai tiki, kad banginis buvo prarijęs Joną, bet jie patikėtų ir tuo, kad Joną buvo prarijęs banginį, jeigu tik šventajam balandėliui būtų atėję į galvą šnipštelti tokius žodžius kuriam nors pranašui.

Tai ilgametės sugestijos ir religinio auklėjimo, besąlyginės"dievo žodžiui" pagarbos rezultatas!

Tikėjimas tėra tik tam tikra beprotybės rūšis.