Kiek sveria baimė? Ir kodėl niekas neišmokė manęs jos išmatuoti? Bet kokiu atveju, dabar jaučiuosi taip, lyg viso pasaulio neigiamybės būtų atsistojusios ant manęs ir slėgtų mano nudėvėtą kūną.
– Girdėjau, jog tu brangi kekšė. – balsas malonus, lyg vaikiškų programų vedėjo per radiją. „Iškrypėlis“, pagalvoju, bet mano lupos nejuda. Ramunėlėmis kvepianti jo ranka paliečia mano lūpas, nors jis vis dar stovi už nugaros. Neturiu jėgų (o gal drąsos?) nei bėgti, nei rėkti. „Kąsk“, šaukia man kažkas viduj, bet aš stoviu kaip mokinukė prieš direktorių sovietmečio laikais. Savotiška pagarba ir neaprašoma baimė.
Mano kūną apsuka staigiu judesiu. Nulis grubumo. „Žiūrėk, gal dar pavyks išsisukti gyvai ir sveikai“, pagalvoju. Prieš mano akis įspūdingai patrauklus vyras. Skandinaviškų bruožų, sakyčiau danas ar norvegas. Toks aukštas, kad mano galva remiasi kažkur jam į pažastį. „Mmm, kvepia neblogai“, pagalvoju.
– Kiek tau metų, vaikeli? – su tėvišku rūpesčiu balse teiraujasi jis, nors galvą galiu guldyt, kad tėra vyresnis už mane ne daugiau penkmečiu.
Tyla.
– Išsigandai? Įdomu, ar tu verta visų tau moka šimtų ir tūkstančių? – toliau monologu kalba.
Nuleidžiu galvą ir staiga pradedu nebekontroliuoti savo veiksmų. Ranka atsega diržą, sagas. Drąsos pas mane pilnos kelnes. Iš kur?! Ką aš darau?!
Kelnės žemyn, drabužiai žemyn, aš žemyn. Jaučiu įsikabinusius nagus plaukuose. Jaučiu, kad man nesipriešinama. Valdžia, paklusnumas. Ir viskas iš baimės, nors viduje šitą jausmą keičia iš kažkur atsiradęs malonumas. „Prakeikta mazochistė“, pagalvoju.
Nuryju. Atžagaria ranka perbraukiu per lūpas. Pakeliu akis į viršų ir laukiu kažko siaubingo atsitinkant. Smūgio? Spyrio? Bet ko, bet tikrai ne pinigų už paslaugas. Paradoksas, a?
– Burna kaip burna, moteris kaip moteris, o malonumas kitoks. Gatvės mokykla ar savamokslė? – išgirstu savotišką komplimentą iš Pono Skandinavo.
Jis vis dar negirdėjo mano šiurkštaus balso. Dar.
– Ar galiu išeiti? – klausiu. Atsakymą išgirstu sodrų ir nuoširdų – ilgas, užkrečiantis juokas.
– O tu gudri, – išgirstu. – Sutvarkyk tą ištižusį kūną ant grindų, tada ir pažiūrėsim, kas ir kaip važiuos namo, – teištaria ir pasuka vonios link.
Jaučiuosi šlykščiai.

Šeštadienį, pas mane, 12.15 val. Fotoaparatą paliksiu hole, rasi vos įėjusi. Raktas ten, kur visada. Šįkart noriu daug nuotraukų iš arti. Būk tyli kaip pelytė. Na, bet tu žinai, kaip man patinka. Mirkt.
A, senas jūrų vilkas. Nuostabus vyras su pakrypusiom smegenėlėm. Karts nuo karto atsiunčia man „instrukcijas“, kurių turiu laikytis. Šįkart viskas paprasta. Iš kažkur pakvimpa saldžia sriuba ir pinigais.
Lauke siaubingai šalta ir gailiuosi, kad sutikau pas jį eiti. Bet „darbas yra darbas“, pagalvoju ir pasidaro juokinga nuo tokios minties. Banalu, a?
Raktą randu po ąsočiu. Kartais man atrodo, jog jis per daug pasitiki žmonėmis. O galbūt jis mano, kad aš per daug kvaila, kad pasinaudočiau esama padėtimi ir informacija? Nes juk negali būti, kad jis taip pasitiki kekše. Plaštake. Kad ir brangia. Ai, nesvarbu.
Aš viduj. Fotoaparatas guli tiesiai prieš akis, o iš miegamojo sklinda kvailoka muzika. Na, dėl skonio nesiginčysim. Mūsų amžiaus skirtumas nemažas, o ir atėjau dirbti, ne į pasimatymą. Svarbu, kad jis jau pasiruošęs, man net kalbėti nereikės. Ar nusirengti. Tereikės stebėti jį gulintį lovoje ir įamžinti intymius kadrus. Paprasta kaip dukart trys.
Viens.. Du.. Aš pasiruošusi. Įeinu kambarin su koketiška šypsena ir negaliu patikėti atsivėrusiu vaizdu. Šokas. Baimė. Keistokas susižavėjimas. Savotiška euforija?
Ant lovos guli mano senas pažįstamas. Jūrų vilkas. Nuogas, kaip ir turėjo būti pagal scenarijų. Ruda oda, balti plaukai ir nuostabiai raudonas kaklas. Kažkas gerai pasidarbavo peiliu. Turbūt.
Kaip paklaikusi puolu prie jo, galvoje sukasi aštuoni šimtai keturiasdešimt šešios mintys ir nesuvokiu, ką turėčiau daryti. Drąsą keičia panika, mano rankų pirštai tampa panašūs į mėsininko ir kairė akis pradeda verkti. Viena. Kairė. (Gal tik tiek žmoniškumo manyje ir beliko?)
Liepiu sau susiimti ir atsitiesusi sustingstu. Pajuntu ranką ant plaukų.

– Tu visada būdavai geriausia kalėdinė dovana,– taria plikis, glostydamas mano šlaunį.
– Ha! Dovana, už kurią pats susimoki. Neblogai, – traukiu per dantį.
Jis malonus vyras. Vos virš trisdešimties, nulis plaukų, bet turi gerą humoro jausmą ir storą piniginę. Aha, ir mėgsta dovanas. Kalėdines. Šypteliu nuo minties ir atiduodu pusę savo cigaretės.
– Neturiu laiko gulinėti, einu į dušą. Jei nenori maudytis pas mane, kai išeisiu, kad tavęs čia nebebūtų. Pas mane prieškalėdinė vyrų eilė, – sakau, besikeldama iš lovos.
– Iš kur pas tave tiek pykčio? – bando švelninti situaciją plikis.
– Aš ne pikta, o pavargus. Pinigai vargina, žinojai? – bandau išsisukti ir nusijuokiu dirbtiniu juoku.
Teisybę pasakius, aš visai nieko prieš po sekso kalbėtis, kutentis, gerti kavą ir netgi dalinti bučinius klientams į lūpas. Turbūt todėl, kad jie kitokie, nei tos merginos gatvėse „gauna“. Jie visi seni pažįstami, be penkių minučių tapę draugais. Lovoj.
– Beje, pinigus palik virtuvėj ir padaryk man naują puodelį kavos. Prašau – koketiškai mirkteliu jam ir dingstu vonioj. Žinau, kad jis nieko prieš, kai subtiliai vadovauju. Turbūt todėl ir nesistebiu, kai jis mane vadina Lolita. O ką, gražus vardas.
Dar sykį dušas, dar syki medaus kvapas, dar vienas susisukimas į chalatą ir noras atskiesti kraują kofeinu.
Ant stalo garuoja kava. Šalia guli čekis su mano vardu ir šmaikščiu skaičiumi £669. Naujas pranešimas telefone.
Nors Kalėdinės nuolaidos negavau, tu verta arbatpinigių. Linksmų švenčių.
Jis geras vyras, net gaila.

Dešimt penkiasdešimtinių rankoj. Žvilgteliu į išdidžią karalienę ant jų ir užsikišu už liemenėlės. Šypt. Mirkt. Paskutinis klientas buvo lengvai patenkinamas, o atsidėkojo krikščioniškai neprastai. Jei taip ir toliau, pradėsiu dirbt viršvalandžius ir dar žvakutę uždegsiu bažnyčioj už tokį dosnumą.
Po tekančiu vandeniu plaunu to vyro kūną nuo savęs, nors kvepėjo maloniai. Ne, nejaučiu gėdos ar pasišlykštėjimo savimi, jei apie tai galvojat. Tiesiog mėgstu būti švari. Bent jau iš išores. Supuvusio vidaus vis tiek niekas nepastebi, o jo ir nenuplausi. Šiandien kvepėsiu medumi – patiksiu pati sau.
Nepasitikiu bankais ir draugais, todėl visos mano santaupos guli po atšokusia grindų lentele. Žinau, kad pats laikas išrūšiuot pinigėlius „prioritetinėmis krūvelėmis“ kaip šiukšles į konteinerius, tačiau dabar mintys sukasi apie kitus malonumus.
O taip! Susisukusi į chalatą tipenu į virtuve ir pasidarau didžiulį puodą kavos. Į dantis įsimetu cigaretę, nuo ko gimsta jausmas, kad geriau jau nieko būt nebegali. Mane tenkina smulkmenos. Visais plaučiais įtraukiu nuodų dozę ir pagalvoju, jog man visai nusispjaut, kokie gąsdinimai man yra brukami į akis. Trukt.
Pypt. Pypt.
Prakeiktas telefonas. Taip, pinigai kvepia, bet koks įžūlumas! Šypteliu nuo minties, kad bandžiau supykti. Kvailutė.
„Lauksiu tavęs už pusvalandžio. Šiais metais Kalėdinių nuolaidų netaikau. Mirkt“ – atrašau.
Sriūbteliu kavos ir laukiu karalienės galvų pagausėjimo.

Plaštakės dienoraštis

Kaip vadinasi tas procesas, kai iš kokono išlenda drugelis? Kad ir kaip ten būtų, tai tikrai ne tai, kas atsitiko man. Buvau toks gražus drugys margaspalviais sparnais, o dabar pavirtau į kažkokią pilką masę. Toli gražu nesu aikčiojimo vertas vabzdys.
Reikia grynų. Padarysiu viską. Surenku tekstą ir ieškau numerio. Pranešimas išsiųstas. Pranešimas gautas. Žavu. O dabar lauksim reakcijos, išreikštos simboliais mano telefono ekrane.
O tu ankstyva. Žvilgteliu į laikrodį. Kelios minutės po penktos. Mhm, ankstyvas rytas. Šypt. Ilgai miegot nesveika.
Tai..?
Būsiu pas tave po 15 min. Iš lovos gali nesikelt. – iškart gaunu atsakymą.
Ech, bandau save įtikinti, jog tai geriau nei vogti. Aš kažką duodu, kažką už tai gaunu. Taip, tai geriau nei vogti.
Pora minučių ir viskas baigta. Užsitempiu džinsus, lūpdažiu brūkšteliu per lūpas ir išlydžiu jį. Kišenėje guli reikiamas kiekis grynųjų. Viskas taip paprasta.
– O tu nenuspėjama, kaip visada, – atsisveikindamas taria ir pakšteli į skruostą.
Demonstratyviai nuvalau bučinio likučius ranka.
– Iki kito karto, – sumurmu.
Noriu į dušą.