Epilogas

Nežinia, ar epilogo išvis reikia. Plaštakė mūsų akyse taip ir liko plaštake – mergina be vardo. O jo ir nereikia, juk paso detalės visiškai nekeičia nei veido, nei minčių, nei poelgių. Dienoraštį ji rašė kaip ir seniau, tik pavadinimas kito su metais. Ji išdidžiai vadino save Tomo mergina, vėliau žmona. Ne, nebuvo viskas kaip pasakoje tarp jų. Buvo dienų, kai verkė tiek jis, tiek ji. Buvo dienų, kai abu trumpam pamiršdavo, kiek daug vienas kitam reiškia. Praeitis yra praeitis ir niekas neturėtų nieko teisti dėl to, kas BUVO. Galų gale, šitos merginos charakteris buvo suformuotas praeities įvykių ir Tomas ją įsimylėjo būtent tokią, kokią sutiko tą naktį viešbučio bare. Tačiau buvo dienų (ir jų buvo daug), kai jų gyvenimas buvo šviesių spalvų paletė.
Ji niekada nemetė rūkyti, o pinigus visada laikė virtuvėje, po grindų lentele. Ji buvo savarankiška, bet tuo pat metu emociškai pavaldi savo vyrui.
Plaštakė buvo moteris, nepasidažiusi lūpų…

Tupiu stoty ir galvoju, kad nebuvo jau tokia gera mintis išsiruošti vidury nakties. Galų gale, juk galėjau patogiai išsimiegoti savo lovoje, o į „nuotykį“ leistis ryte. Ir išvis, kur žadu važiuoti? Pasidaro taip šalta, jog išeinu iš stoties ir pasigaunu taksi. Taip, jie tapo mano draugai, che che.
Paprašau, kad nuvežtų į oro uostą. Bet kurį. Man visai nesvarbi bilietų kaina. Ir išvis, kol iki ten nusigausiu, persigalvosiu dar dešimt kartų. Taip, ko gero, taip ir bus.
Išlipusi prie oro uosto, supratau, kad buvau teisi, ir niekur aš nenoriu iš čia skristi. Įsėdu atgal ir nieko nepaaiškinusi paprašau, kad nuvežtų iki Holiday Inn viešbučio netoliese. Noriu prisigerti ir tiesiog atsipalaiduoti. Nereikia man bastytis po Europą.
Persirengiu seksualiausia suknele kokią turiu ir nešu savo 55 kilogramus į viešbučio barą. Ten visada būna linksmų dėdžių ir tetų, neturėčiau nuobodžiauti. Šypsausi sau veidrodyje, lifte, mintyse ir šiepiu baltus dantis barmenui.
– Ko norėsite, panele?
– Pirmą gėrimą parink pats, – atsakau, žinodama, jog gausiu kokį saldų kokteilį su nereikalingais skėtukais.
Prieš akis man atsiranda stiklinė degtinės su daug ledo ir žalia citrina.
– Oho, nustebinai, – nuoširdžiai nustembu. – Argi aš tau nepanaši į damą, kuri verčiau gautų taurę šampano? – erzinu.
– Ne. Tu panaši į tokią, kurios nė velnias negriebtų. O tai reiškia, degtinė tau pats tas. Šampaną geria kitokios.
– Kokios? – provokuoju.
– Tokios, kurios prašo gėrimą nupirkti, o ne perka pačios, – nesuglumęs taria.
– O iš kur tu žinai, kad po keliu gėrimų nepaprašysiu tavęs už viska sumokėti? Arba to vyro, kuris sėdi vienas toliau kairėje? – jau pačiai darosi įdomu bendrauti su… žvilgteliu į jo vardą ant krūtinės… Tomu.
– Nes tu nepasidažiusi lūpų, – pasako jis.
„Nes tu nepasidažiusi lūpų“… Nenoriu galvot, ką būtent jis norėjo pasakyti, todėl nieko kito nebeliko, kaip vienu mauku išgerti stiklinės turinį.

– Sss, tyliau, ko čia krykštauji? – sušnabžda mano palydovas, žvalgydamasis į visas puses.
– O ko tu eini kaip žąsiukas, pasimetęs nuo mamos ir žiūrėdamas į visus kampus, lyg jos ieškotum? – erzinu.
– Nes tu girta ir klykauji, o jeigu mus pamatys kartu, kentės ne tavo, o mano sėdimoji, – ramiai kalba jis.
– Nei aš girta, nei ką. Neprisigalvok, – atšaunu piktai.
– Taip taip taip…

Kambary nusimetu suknelę, į šonus nusviedžiu batelius ir pradedu nurenginėt jį. Tomas nesipriešina, tačiau stovi it sustingęs.
– Galiu paklausti? – taria.
– Mhmmm, – sumurmu, dantimis atsegdama jam kelnių sagą.
– Tu juk niekur neskrendi, tiesa? Tada ką veiki viešbutyje prie oro uosto, taip toli nuo centro? Juk visi čia apsistoję arba laukia skrydžio, arba yra ką tik grįžę ir per daug pavargę važiuoti namo. Ir išvis, kodėl tu tokia drąsi ir atrodo, dėl nieko nesuki galvos? – jau daugiau monologu kalbėjo jis.
– Tu manęs klausi ar šnekiesi su savim?
– Nežinau.
Taip, visas noras pašėlti lovoj kažkodėl dingo. Atsistojau ir paėmiau jį už rankos.
– Einam į balkoną, noriu rūkyti, – tariau.

Ta naktis niekada nesibaigė. Na taip, atėjo rytas, bet aš viešbutyje likau gana ilgam. Niekas nieko neklausė, niekas manim nesidomėjo. Tomas kasdien buvo su manimi, nebesirūpindamas, kad mus kas pamatys kartu. Jis tiesiog nustojo būti barmenu ir tapo mano vaikinu. Buvo gera. Jis, kaip niekas kitas, manęs nesmerkė, nejuodino ir neprašė pasikeisti. Žinoma, kai ko teko atsisakyti. Savas „paslaugas“ teikiau tik jam vienam ir be jokio atlygio. Nors ne, atlygis buvo. Tomas buvo šalia manęs. Tai buvo geriausias dalykas, kokį būčiau galėjusi gauti iš jo. Jaučiausi kaip karalaitė, kurią išvadavo iš aukšto bokšto. Išvadavo nuo blogų minčių ir nedorų poelgių. Pirmą kartą gyvenime galėjau drąsiai pasakyti, kad buvau laiminga. Su šiek tiek neaiškia ateitimi, bet laiminga.

Didelis puodelis juodos kavos prieš mane ir tuzinas minčių, kaip nusigauti iki namų, susirinkti daiktus ir kuo greičiau dingti iš šito miesto. Bent jau trumpam pakeisti aplinką. Mažiausiai norėjau sėdėti sausakimšoje kavinėje. Žinoma, būtinybės namo grįžt lyg ir nėra. Pinigai ne problema, jų visada galima gauti greitai ir nesudėtingai. O kai turi pinigų, viskas pasidaro įmanoma. Tačiau norėjosi grįžti į „savą“ aplinką, tarsi pasikrauti saugumo.
Nutariau eiti, nesukdama galvos. Galų gale, nesu tokia svarbi, kad manęs ten lauktų su grėsmingai atrodančiais vyrukais ir šunimis.
Mhm, raktas rankoj, atsargumas mintyse. Lipu laiptais į trečią aukštą, kol kas viskas atrodo taip, lyg niekas po manęs net nebūtų buvęs. Na, tikėkimės tikėkimės. Atrakinu duris, nejaučiu nei svetimo kvapo, nei smūgio į galvą. Uff, kol kas viskas nuostabu. Bet šviesos nusprendžiu nedegti. Better safe than sorry*, kaip sakoma. Iš spintos į kuprine susimetu mėgstamiausius drabužius ir krūvą apatinių. Įšoku į patogius batus ir šiltą striukę. Jaučiuosi, lyg ruoščiausi į turistinį žygį, che che. Tipenu į virtuvę, atlupu grindų lentelę ir surandu visas santaupas. Skaičiuot neskaičiuosiu, bet atrodo, kad niekas nepaliesta. Na taip, o kodėl turėtų būti kitaip?! Pradedu balsu juoktis iš savo naivumo, kad taip susireikšminau. Žinoma, manęs niekas neieškos ir nesugalvos išsiųsti pas Kūrėją. Šypteliu sau. Nors ir suprantu, kad visas šitas „pabėgimo planas“ yra bereikšmis, dingti kuriam laikui būtų pravartu. Galų gale, atostogos ir kelionė yra sveikintina.

Tupiu stoty ir galvoju, kad nebuvo jau tokia gera mintis išsiruošti vidury nakties. Galų gale, juk galėjau patogiai išsimiegoti savo lovoje, o į „nuotykį“ leistis ryte. Ir išvis, kur žadu važiuoti? Pasidaro taip šalta, jog išeinu iš stoties ir pasigaunu taksi. Taip, jie tapo mano draugai, che che.
Paprašau, kad nuvežtų į oro uostą. Bet kurį. Man visai nesvarbi bilietų kaina. Ir išvis, kol iki ten nusigausiu, persigalvosiu dar dešimt kartų. Taip, ko gero, taip ir bus.
Išlipusi prie oro uosto, supratau, kad buvau teisi, ir niekur aš nenoriu iš čia skristi. Įsėdu atgal ir nieko nepaaiškinusi paprašau, kad nuvežtų iki Holiday Inn viešbučio netoliese. Noriu prisigerti ir tiesiog atsipalaiduoti. Nereikia man bastytis po Europą.
Persirengiu seksualiausia suknele kokią turiu ir nešu savo 55 kilogramus į viešbučio barą. Ten visada būna linksmų dėdžių ir tetų, neturėčiau nuobodžiauti. Šypsausi sau veidrodyje, lifte, mintyse ir šiepiu baltus dantis barmenui.
– Ko norėsite, panele?
– Pirmą gėrimą parink pats, – atsakau, žinodama, jog gausiu kokį saldų kokteilį su nereikalingais skėtukais.
Prieš akis man atsiranda stiklinė degtinės su daug ledo ir žalia citrina.
– Oho, nustebinai, – nuoširdžiai nustembu. – Argi aš tau nepanaši į damą, kuri verčiau gautų taurę šampano? – erzinu.
– Ne. Tu panaši į tokią, kurios nė velnias negriebtų. O tai reiškia, degtinė tau pats tas. Šampaną geria kitokios.
– Kokios? – provokuoju.
– Tokios, kurios prašo gėrimą nupirkti, o ne perka pačios, – nesuglumęs taria.
– O iš kur tu žinai, kad po keliu gėrimų nepaprašysiu tavęs už viska sumokėti? Arba to vyro, kuris sėdi vienas toliau kairėje? – jau pačiai darosi įdomu bendrauti su… žvilgteliu į jo vardą ant krūtinės… Tomu.
– Nes tu nepasidažiusi lūpų, – pasako jis.
„Nes tu nepasidažiusi lūpų“… Nenoriu galvot, ką būtent jis norėjo pasakyti, todėl nieko kito nebeliko, kaip vienu mauku išgerti stiklinės turinį.

– Sss, tyliau, ko čia krykštauji? – sušnabžda mano palydovas, žvalgydamasis į visas puses.
– O ko tu eini kaip žąsiukas, pasimetęs nuo mamos ir žiūrėdamas į visus kampus, lyg jos ieškotum? – erzinu.
– Nes tu girta ir klykauji, o jeigu mus pamatys kartu, kentės ne tavo, o mano sėdimoji, – ramiai kalba jis.
– Nei aš girta, nei ką. Neprisigalvok, – atšaunu piktai.
– Taip taip taip…

Kambary nusimetu suknelę, į šonus nusviedžiu batelius ir pradedu nurenginėt jį. Tomas nesipriešina, tačiau stovi it sustingęs.
– Galiu paklausti? – taria.
– Mhmmm, – sumurmu, dantimis atsegdama jam kelnių sagą.
– Tu juk niekur neskrendi, tiesa? Tada ką veiki viešbutyje prie oro uosto, taip toli nuo centro? Juk visi čia apsistoję arba laukia skrydžio, arba yra ką tik grįžę ir per daug pavargę važiuoti namo. Ir išvis, kodėl tu tokia drąsi ir atrodo, dėl nieko nesuki galvos? – jau daugiau monologu kalbėjo jis.
– Tu manęs klausi ar šnekiesi su savim?
– Nežinau.
Taip, visas noras pašėlti lovoj kažkodėl dingo. Atsistojau ir paėmiau jį už rankos.
– Einam į balkoną, noriu rūkyti, – tariau.

Ta naktis niekada nesibaigė. Na taip, atėjo rytas, bet aš viešbutyje likau gana ilgam. Niekas nieko neklausė, niekas manim nesidomėjo. Tomas kasdien buvo su manimi, nebesirūpindamas, kad mus kas pamatys kartu. Jis tiesiog nustojo būti barmenu ir tapo mano vaikinu. Buvo gera. Jis, kaip niekas kitas, manęs nesmerkė, nejuodino ir neprašė pasikeisti. Žinoma, kai ko teko atsisakyti. Savas „paslaugas“ teikiau tik jam vienam ir be jokio atlygio. Nors ne, atlygis buvo. Tomas buvo šalia manęs. Tai buvo geriausias dalykas, kokį būčiau galėjusi gauti iš jo. Jaučiausi kaip karalaitė, kurią išvadavo iš aukšto bokšto. Išvadavo nuo blogų minčių ir nedorų poelgių. Pirmą kartą gyvenime galėjau drąsiai pasakyti, kad buvau laiminga. Su šiek tiek neaiškia ateitimi, bet laiminga.

Didelis puodelis juodos kavos prieš mane ir tuzinas minčių, kaip nusigauti iki namų, susirinkti daiktus ir kuo greičiau dingti iš šito miesto. Bent jau trumpam pakeisti aplinką. Mažiausiai norėjau sėdėti sausakimšoje kavinėje. Žinoma, būtinybės namo grįžt lyg ir nėra. Pinigai ne problema, jų visada galima gauti greitai ir nesudėtingai. O kai turi pinigų, viskas pasidaro įmanoma. Tačiau norėjosi grįžti į „savą“ aplinką, tarsi pasikrauti saugumo.
Nutariau eiti, nesukdama galvos. Galų gale, nesu tokia svarbi, kad manęs ten lauktų su grėsmingai atrodančiais vyrukais ir šunimis.
Mhm, raktas rankoj, atsargumas mintyse. Lipu laiptais į trečią aukštą, kol kas viskas atrodo taip, lyg niekas po manęs net nebūtų buvęs. Na, tikėkimės tikėkimės. Atrakinu duris, nejaučiu nei svetimo kvapo, nei smūgio į galvą. Uff, kol kas viskas nuostabu. Bet šviesos nusprendžiu nedegti. Better safe than sorry*, kaip sakoma. Iš spintos į kuprine susimetu mėgstamiausius drabužius ir krūvą apatinių. Įšoku į patogius batus ir šiltą striukę. Jaučiuosi, lyg ruoščiausi į turistinį žygį, che che. Tipenu į virtuvę, atlupu grindų lentelę ir surandu visas santaupas. Skaičiuot neskaičiuosiu, bet atrodo, kad niekas nepaliesta. Na taip, o kodėl turėtų būti kitaip?! Pradedu balsu juoktis iš savo naivumo, kad taip susireikšminau. Žinoma, manęs niekas neieškos ir nesugalvos išsiųsti pas Kūrėją. Šypteliu sau. Nors ir suprantu, kad visas šitas „pabėgimo planas“ yra bereikšmis, dingti kuriam laikui būtų pravartu. Galų gale, atostogos ir kelionė yra sveikintina.

Sėdėjome prie stalo, aš tyliai kramčiau morkas ir brokolius. Visai kaip darželyje, kai liepdavo ryti tą šlykščią saldžią sriubą su išsipūtusiomis, kaip erkės, razinomis. Išvis, kas sugalvojo kisielių, sugadintą netinkančiais makaronais, pavadint saldžia sriuba?! Na, nesvarbu.
Beveik nešnekėjome. Visi buvome užsiėmę lėkščių turiniu, lyg nematę maisto kelis metus. Akivaizdžiai jautėsi, kad situacija nėra maloni nei vienam iš trijulės, bet niekas garsiai to nepripažinom. Nors ne, man ji nebuvo nemaloni. Tiesiog norėjosi, kad su Romu būtume dviese.
Keista, bet aš nekoketavau, nesišypsojau ir nesistengiau jo sugundyti. Kodėl? Velnias, net nežinau. Turbūt tyla buvo stipresnė už mano norą.
Žaidžiau su maistu. Šakute dėliojau ornamentus iš žirnelių, lyg jie būtų alaviniai kareivėliai ant židinio atbrailos. Dėliojau ir galvojau apie visus savo vyrus, su kuriais esu miegojusi, kuriuos esu įskaudinus, kurie buvo įskaudinę mane. Kai kurių vardų jau nebeatmenu, bet atmintyje esu puikiai išsaugojusi jų veidus. Ir būtent dabar negalvojau nei apie jų vyriškumus, nei apie jų piniginės storį. Tiesiog prieš akis stojo jų portretai. Jaučiau ilgesį ir liūdesį.
Pakėliau akis ir žvelgiau į Romą. Taip, jis patrauklus. Taip, aš jo norėjau ir nujaučiau, kad man su juo būtų gera. O kas paskui? Jis taptų tokiu, kaip kiti, vienu iš daugelio. Dar vienas žirnelis mano ornamente. Žiūrėdama į jį, jaučiau palankumą ir nenumaldomas ašaras akyse. Mano gyvenimas atrodė toks beprasmis. Toks jis ir buvo. Visos mano dienos buvo žymimos klientų skaičiumi, kupiūrų dėliojimu ir apatinių spalva. Viskas buvo taip pigu.
Atsistojau, pasakiusi, jog tuoj grįšiu. Pamelavau, nes po keliu minučių jau žingsniavau gatve, negalėdama suturėti ašarų. Kas man pasidarė? Juk visada žinojau, kad esu tik mergina, kuri užsidirba, praverdama burną ir pražergdama kojas, tai kodėl taip liūdna dabar?! Ar todėl, kad priešais mane sėdėjo vyras, kuriam pajutau kažką kito, nei norą ištuštinti jo banko sąskaitą ir juo pasinaudoti? Ar todėl, kad pavydėjau Violetai ir Romui gražių santykių?
Žinojau tik viena – dabar jau tikrai reikės laukti ne vienerius metus, kad galėčiau vėl juos susitikti. Būtų per daug nepatogu bandyti kažką paaiškinti ir sąžiningai pažiūrėti jiems į akis. Ir kaip sakydavo mano močiutė, nemokama skani vakariene „stojo skersai gerklės“.

– Tai kaip tu čia atsiradai? Atsitiko kas ar šiaip nusprendei aplankyti? – klausinėjo manęs namo savininkė.
– Na… taip gavosi, – kažką neaiškaus numykiau, nežinodama nei nuo ko pradėti pasakoti, nei ar išvis verta tai daryti. – Tiesiog pajutau nostalgiją šeimai ir jūs buvot arčiausiai, – sumelavau. Ne, geriau aš nepasakosiu nieko nei apie savo profesiją, nei apie šiandienos įvykius.
– Va, matai, kaip būna, – nepatikliai tarė ji. – O aš ir negalvojau, kad tu mus kada atsimeni. Galų gale, mes niekada nebuvom artimos pusseserės, tiesa? – įkando ji.
Visa situacija priminė vizitą pas kokį nors gydytoją, turbūt ginekologą. Jautiesi išsigandęs, pilvą kutena nerimas, tačiau vis vien sėdi laukiamajame kėdėje ir nedrįsti išeiti pro duris. Lygiai taip pat jaučiausi šitam name. Lyg ir pagarba šeimai, bet ir savotiška baimė ir nepatiklumo jausmas.
Prie kojų atsirado smarvės savininkas. O gal savininkė, reikėtų sakyti. Kažkokios neaiškios spalvos šunėkas šlapia nosimi ir grėsmingomis akimis. Bandė uostyti mano kojas, bet aš piktai treptelėjau ir šuo, staiga krūptelėjęs, pradėjo urgzti.
-Romai, pakviesk Borą pas save, – šuktelėjo ji.
– Mhm, būtų gerai, jei keturkojai nešliaužiotų prie manęs, – rėžiau. Nereikėjo nieko daugiau sakyti, iš mano žodžių ir tono buvo aišku, kad šiuo jos augintiniu aš nebuvau sužavėta. Ir dar tas vardas… kaip vaistų tepalo. Fe.
O tada tarpdury pasirodė kitas jos „augintinis“. Tamsių plaukų, aukštas. Didelės akys, nuoširdi šypsena. Kokio velnio jis susidėjo su mano pussesere?! Kvailas vyras, jau geriau būtų griebęs mane. Iškart pajutau jam simpatiją, nors vardas ir nederėjo prie veido.
– Labas, – pirma pašokau ir ištiesiau ranka.
– Sveika, – kiek suglumęs tarė jis.
– Aš Violetos pusseserė, – paaiškinau.
– Žinau. Mačiau kažkada šeimos nuotraukose ir šiaip esu girdėjęs, kad gyvenam vienam mieste. Kaip taip gavosi, kad anksčiau nesusitikom? – paklausė jis.
– Na nežinau, turbūt tavo žmona slėpė tave nuo manęs, – bandžiau juokauti, bet tai pasakiusi pastebėjau, kaip dingo jo šypsena.
– Tu alkana? – išgirdau Violetos balsą už nugaros.
– Ne, nelabai. Nors jei turit ką lietuviško, neatsisakyčiau, – tariau aš, pagalvojusi, kad maistas man dabar būtų ne pro šalį.
– Tai, kad lietuviško… – pradėjo Violeta, bet taip ir nebaigė sakinio.
– Mergaitės, susiruoškit. Tokia šeimos susitikimo proga negražu būtų sukinėtis prie puodų. Nueisim kur nors, – linksmai ir saldžiu balsu tarė Romas.
Aš jo norėjau. Žinau, kad nesu tokia bloga ir vyrų per prievartą nesitempiu į lova, bet ant šito užlipčiau bet kurią sekundę, nori jis to ar ne. Vadinasi, reikės pasistengti, kad ir jis užsinorėtų.
Mirktelėjau pro šalį tipenančiai Borai. Net ir tas padaras nebeatrodė toks atstumiantis šiuose namuose. Mirkt dar karta.

Laiptais žemyn, žemyn, dar žemyn. Paskutiniu metu viskas žemyn mano gyvenime. Drabužiai, kūnas. Kyla tik vyrų įnagiai man prieš akis. Na, vis šis tas.
Įdomu, ar tas monstras viršuje jau pastebėjo, kad aš dingau? Mhm, tik pagalvojau ir išgirdau, kaip nevaikiškai nusikeikęs jis trinktelėjo durimis. Viskas, lenktynės prasideda.
Pasileidau gatve kaip įkąsta į užpakalį. (Jau geriau tikrai būtų kas įkandęs…). Neturėjau jokio plano, nei ką daryti, nei kur bėgti, bet tai nebuvo taip svarbu. Tuo momentu galvojau tik apie tai, kad negaliu sustoti. Visai kaip pigiame filme. Vietovė buvo gerai pažįstama, tai stengiausi gudriai pamesti besivejantį. Sekėsi sunkiai, nes nors ir būdamas stambus, jis bėgo ne kaip olandiška kiaulė, o kaip gazelė. Vaje vaje, kentės mano uodegelė, jaučiu.
Pasukau už kampo ir „užkliuvau“ už taksi. Šoktelėjau į galą ir priguliau prie sėdynės. Ponas–Koks–Jo–Vardas turėtų bėgti ir prabėgti, nesupratęs, kad aš čia. Žinau puikiausiai, kai vejiesi ŽMOGŲ, į MAŠINAS nežiūri.
Bingo! Truputį kilstelėjusi galvą pamačiau, kaip jis prabėgo pro taksi ir toliau mynė gatve.
– Atsiprašau, kad aš taip nekultūringai, – šyptelėjau taksistui. Vis dėlto šioje šalyje jie malonūs ir puikiai vairuoja juodus angliškus „laivus“. – į pačius miesto vakarus, prašyčiau, – mandagiai tarstelėjau, atsakyman gaudama vyro galvos linktelėjimą.
– O kur tiksliau, panele? – tarė jis.
– Aš jums paaiškinsiu kelią vėliau, nes tikslaus adreso nežinau, – išsisukau. Mmmtaip, dabar reikės sugalvoti, kur aš būsiu ir ką veiksiu. Nieko, neprapulsiu.
Atgavusi kvapą, nusprendžiau, kad reikia patyrinėti piniginės turinį. Galų gale, už taksi mokėti reikės, o jeigu ten tuščia, geruoju man nesibaigs. Paslaugomis čia neatsipirksi.
Keletas raudonų popierėlių, krūvos vizitinių kortelių, kelios kreditinės ir kažkokios mergaitės nuotrauka. Hmz, nieko įdomaus, bet pinigų pradžiai pakankamai. Kol sugalvosiu, kaip grįžti į namus ir susirinkti savus daiktus ir santaupas, pinigų man turėtų užtekti. Liuks, kol kas aš patenkinta.
Į kairę, gatvės gale į dešinę, o tada sustojam prie baltos mašinos. Susimoku taksistui (beje, nebuvo tiek daug, kiek bijojau) ir strykt – pastrykt išlipu. „Ačiū ačiū“, „Geros dienos“ atgal. Žodžiu, angliškas mandagumas, bet man patinka.
Stoviu prie rudų medinių durų ir galvoju, ar verta lįsti žmonėms į gyvenimą Papučia vėjas, išsklaidydamas dvejones ir daugiau nebesuku galvos – pirštai užgula skambučio mygtuką.
Duris atidarė jauna moteris (kaip ir tikėjausi, žinoma). Šypsena buvo plati, kaip ir jos užpakalis.
– Labas. Nepyk, kad taip nepranešusi atsigrūdau, bet taip gavosi, – sumurmėjau.
– Oi. Na labas. Eikš vidun, – kapojo žodžius ji.
Pirmas dalykas, kurį sugebėjo suvokti mano smegenys vos tik įėjus, buvo nepakenčiamas šuns dvokas. O gal kalės?

2008-01-11 00:08:26

Su pagarba
Uma

Stoviu apstulbusi, turbūt nuo savo pačios kvailumo. Na ir reikėjo taip įsipainiot? Įkritau kaip musė į barščius. Fe. Ką gi daryti, kur bėgti? Bet juk šitas „švediškas fermeris“ apie mane akivaizdžiai daug žino. Jei dėsiu į kojas, tam kartui gal ir išsisuksiu, bet kas bus, jei anas sugalvos mane surast? Čiulpk paskui kiekvienam už dyką. Na jau ne, nenoriu aš taip. Pagalvojus apie pinigus, galvoje gimsta šventvagiška mintis – tai kas, kad šalia guli lavonas, už paslaugas atlygio juk reikia, tiesa?
Pasiknisčiau po paskersto draugelio kišenes, bet kad anas guli kaip mama pagimdė, velnias žino, kur jo drabužiai ar pinigai. Na, bet kokiu atveju, kažkur aplinkui turi būti. Gal apuostyt viską, beieškant „karalienių“?
Apsidairau, o viskas daug paprasčiau nei galvojau. Piniginė guli prie lovos visame gražume ir prašosi įvaikinama. Net nežiūrėdama kas viduj, įsidedu į kišenę. „Tau su manim bus daug linksmiau“, pagalvoju ir išgirstu, jog Ponas Skandinavas išėjo iš vonios. „Velnias“, sumurmu sau po nosimi. Linksmybės dar tik prasideda.
– Vis dar grožiesi? – išgirstu. Linkteliu galva ir bandau šyptelti lietuviška šypsena. – Baik maivytis ir pradėk manęs klausyti! – jau įniršusiu balsu rikteli vyrukas. – Daryk, ką nori, bet seniu atsikratyk. Kambuze*, mačiau, kabo kirvis mėsai.
– Man ką, sukapot jį į gabalus ir sušaldyt mėsą guliašui?! – gal kiek per drąsiai rėžiu.
– Kad ir, man visai nesvarbu. Ir išvis, tave šalia jo paguldyti reikėtų, kad ateity tavo liežuvis atsirišt nesugalvotų.
Žiūriu į ji ir mano kojas sušaldo baimė. O juk teisybė, atgulčiau šalia raudonkaklio jūrų vilko, niekas net nepasigestu. Brrrr, reikia kažką daryti. Ir skubiai.
– Einu į virtuve šiukšlių maišų , – bandau kuo natūraliau ir drąsiau kalbėti.
– Per daug filmų žiūri. Tu ką, šita vyrioką į popieriaus perdirbimo fabriką iškomandiruot nori? – krykštauja skandinaviška kiaulė.
– Tu nori, kad aš kažką daryčiau. Va, ką mano smegenėlės sugeba, tą ir darau, – šneku jau visai drąsiai. – Einu, kirvį atsinešiu.
– Šlykšti kekšė. Terliokis, jei taip nori. – burbtelėjo, knisdamasis stalčiuje su nieko gero senajam jūreiviui nežadančia šypsena viename lūpų kamputyje. Kito kampučio nemačiau, bet spėjau, jis vikingų palikuoniui žadėjo kažką malonaus.
Pam pam param, štai ir nuostabu. Išpėdinu iš kambario, einu holu, pasuku link laukujų durų ir jas atidarius, pasileidžiu bėgti taip, lyg dalyvaučiau „Drąsus Stiprūs Vikrūs“. Nesvarbu, kad anksčiau galvojau, jog bėgti yra bloga mintis. Šiuo atveju tai netgi visai nieko variantas. Net jei ir mane pagaus, kas man gali būti? Ar taip, ar taip, sveiko kailio išnešus vis tiek nebūčiau…