Epilogas
Nežinia, ar epilogo išvis reikia. Plaštakė mūsų akyse taip ir liko plaštake – mergina be vardo. O jo ir nereikia, juk paso detalės visiškai nekeičia nei veido, nei minčių, nei poelgių. Dienoraštį ji rašė kaip ir seniau, tik pavadinimas kito su metais. Ji išdidžiai vadino save Tomo mergina, vėliau žmona. Ne, nebuvo viskas kaip pasakoje tarp jų. Buvo dienų, kai verkė tiek jis, tiek ji. Buvo dienų, kai abu trumpam pamiršdavo, kiek daug vienas kitam reiškia. Praeitis yra praeitis ir niekas neturėtų nieko teisti dėl to, kas BUVO. Galų gale, šitos merginos charakteris buvo suformuotas praeities įvykių ir Tomas ją įsimylėjo būtent tokią, kokią sutiko tą naktį viešbučio bare. Tačiau buvo dienų (ir jų buvo daug), kai jų gyvenimas buvo šviesių spalvų paletė.
Ji niekada nemetė rūkyti, o pinigus visada laikė virtuvėje, po grindų lentele. Ji buvo savarankiška, bet tuo pat metu emociškai pavaldi savo vyrui.
Plaštakė buvo moteris, nepasidažiusi lūpų…
viskas? end? why??
Bijau, kad taip
Kaip matėte, tai jau gana senas kūrinys, 2008 metų. Nežinau, ar autorė dar grįš prie temos. Šiaip jau nemanau. Tikrai nemažai pasikeitė jos gyvenime nuo to laiko ir kažin ar dar jaus poreikį ar norą pratęsti. Vis skatinu ir ne tik aš, ją parašyti ką daugiau, bet kol kas štilis 
Turiu dar jos kūrybos, kuri bent jau man patiko labiau, nei plaštakės dienoraštis. Pirmadienį bandysiu įkelti, jei rasiu
Neradau
Radau kitą taisytą romaną iš balsas.lt „jaunimo romanų“ laikų, tai pagalvosiu, gal paskelbsiu, jei Ugnė kada užstrigs. Nors man asmeniškai geresnis atrodo Ugnės romanas.